Kardų audra

Arija

Pamačiusi tolumoje dunksančios didelės, auksinių popiečio saulės spindulių nutviekstos kalvos kontūrus, Arija iš karto ją pažino. Jie grįžo prie Aukštosios Širdies.

Saulei leidžiantis jie užkopė į kalvos viršūnę ir įkūrė stovyklą ten, kur nieko bloga negalėjo nutikti. Su lordo Beriko ginklanešiu Nedu Arija apėjo ratu augusių burtmedžių kelmus ir, sustoję ant vieno iš jų, abu žiūrėjo, kaip vakaruose blėsta paskutiniai šviesos spinduliai. Nuo kalvos viršūnės ji matė, kad šiaurėje siaučia audra, bet Aukštoji Širdis buvo iškilusi virš lietaus debesų. Vis dėlto ir čia vėjas pūtė; jo gūsiai buvo tokie stiprūs, jog atrodė, tarsi kažkas stovėtų už nugaros ir tampytų už apsiausto skvernų. Tačiau kai Arija atsisuko, ten nieko nebuvo.

Dvasios, prisiminė ji. Aukštąją Širdį lanko vaiduokliai.

Kalvos viršūnėje jie uždegė didelį laužą ir Toras iš Myro, atsisėdęs priešais ir sukryžiavęs kojas, spoksojo į liepsnas taip, tarsi daugiau nieko pasaulyje nebūtų.

— Ką jis ten daro? — paklausė Arija Nedo.

— Kartais žiūrint į liepsnas jį aplanko regėjimas, — paaiškino ginklanešys. — Iš praeities. Iš ateities. Atsiskleidžia labai toli nuo čia vykstantys dalykai.

— Arija prisimerkusi įsistebeilijo į ugnį norėdama sužinoti, gal ir ji išvys tai, ką mato raudonasis žynys, bet jai tik ėmė ašaroti akys ir netrukus ji nusisuko. Gendris taip pat atidžiai stebėjo raudonąjį žynį.

— Tikrai gali ten įžvelgti ateitį? — staiga paklausė jis.

Toras atsidusęs nusisuko nuo laužo.

— Tik ne čia. Ne dabar. Bet, taip, būna dienų, kai Šviesos Valdovas siunčia man regėjimų.

Gendris vis dar abejojo.

— Mano šeimininkas sakydavo, kad esi girtuoklis ir sukčius, be to, visai prastas žynys.

— Negražiai pasakei, — nusijuokė Toras. — Teisingai, bet negražiai. Kas buvo tavo šeimininkas? Ar aš tave pažįstu, vaikine?

— Buvau mokinys meistro ginklininko Tobo Moto, dirbusio Plieno gatvėje. Pirkdavai iš jo kalavijus.

— Tikra tiesa. Jis lupo iš manęs dukart tiek, kiek jie buvo verti, o paskui dar bardavosi, kad juos uždegu. — Toras nusijuokė. — Tavo šeimininkas teisus. Nebuvau labai šventas žynys. Buvau jauniausias iš aštuonių vaikų, tad tėvas atidavė mane į Raudonąją šventyklą, tačiau pats šio gyvenimo kelio tikrai nebūčiau rinkęsis. Kalbėjau maldas ir užkeikimus, bet taip pat siaubdavau virtuvę, o kartais mano lovoje jie rasdavo merginų. Tikrų pasileidėlių, net nežinau, kaip jos ten įlįsdavo.

Ir vis dėlto žodžio kišenėje neieškojau. O žiūrėdamas į liepsnas kartais kai ką pamatydavau. Šiaip ar taip, per mane jiems buvo daugiau rūpesčių nei naudos, tad pagaliau išsiuntė mane į Karaliaus Uostą, kad skleisčiau Valdovo šviesą septynioms apkvaišusioms Vesteroso karalystėms. Karaliui Eiriui ugnis taip patiko, kad visi manė, jog atsivers į šį tikėjimą. Deja, jo ugnies burtininkai mokėjo geresnių triukų už mane.

Bet karalius Robertas mane mėgo. Kai per turnyrą pirmą kartą išjojau į bendras kautynes su liepsnojančiu kalaviju, Kevano Lanisterio žirgas atsistojo piestu ir išmetė jį iš balno, o jo malonybė vos nesprogo iš juoko. — Prisiminęs tai, raudonasis žynys šyptelėjo. — Ir vis dėlto su kalavijo ašmenimis taip elgtis negalima, dėl to tavo šeimininkas buvo teisus.

— Ugnis ryja. — Jiems už nugarų stovėjo lordas Berikas ir šiuos žodžius ištarė taip, kad Toras iš karto nutilo. — Ji ryja, ir, kai baigia, nieko nelieka. Nieko.

— Berikai. Mielas bičiuli. — Žynys palietė Žaibo lordui dilbį. — Ką tu kalbi?

— Nieko, ko nesu sakęs anksčiau. Šeši kartai, Torai? Šeši kartai per daug. — Staiga jis nusisuko.

Tą naktį vėjas kaukė nelyginant vilkas, o vakaruose stūgaudami jį mokė tikri vilkai. Nočas, Engvis ir Meritas iš Mėnulio miesto ėjo sargybą. Nedui, Gendriui ir daugumai kitų greitai užmigus, Arija pastebėjo už arklių šliaužiantį nedidelį blyškų šešėlį. Tai buvo moteris, bet ne aukštesnė kaip trijų pėdų, plonais žilais besiplaikstančiais plaukais, besiramsčiuojanti gumbuota lazda. Laužo šviesoje jos akys spindėjo raudonai kaip Jono vilko. Jis irgi buvo vaiduoklis. Arija prislinko arčiau ir atsiklaupusi ėmė žiūrėti.

Kai moteris nykštukė nekviesta prisėdo prie laužo, su lordu Beriku buvo Toras ir Lemas. Ji pašnairavo į juos nelyginant įkaitusios anglys žioruojančiomis akimis.

— Mane vėl savo apsilankymu pagerbė Žarija, Citrina ir jo šviesybė lordas Lavonas.

— Tai nelaimę pranašaujantis vardas. Prašiau, kad manęs taip nevadintum.

— Tikrai, prašei. Bet nuo tavęs sklindantis mirties kvapas dar toks šviežias, milorde… — Jos burnoje stirksojo vienas vienintelis dantis. — Duokite vyno arba eisiu sau. Mano kaulai seni. Kai pakyla vėjai, man maudžia sąnarius, o čia, aukštai, vėjai ūžauja nuolat.

— Duosiu sidabrinį elnią už tavo sapnus, miledi, — rimtai ir mandagiai tarė lordas Berikas. — Ir pridėsiu dar vieną, jei turėsi mums naujienų.

— Sidabrinio elnio negaliu nei suvalgyti, nei ant jo joti. Už sapnus noriu odmaišio vyno, o už naujienas — to mulkio geltonu apsiaustu bučinio. — Moterėlė sukikeno. — Taip, gilaus bučinio su įkištu liežuviu. Jau seniai seniai nesibučiavau. Jo burna bus citrinų skonio, o maniškė atsiduos kaulais. Aš per daug sena…

— Taigi, — nepatenkintas linktelėjo Lemas. — Per sena gerti vynui ir bučiuotis. Iš manęs gali sulaukti tik smūgio kalavijo geležtės plokštuma, sene.

— Man saujomis slenka plaukai ir jau tūkstantį metų niekas manęs nebučiavo. Sunku būti tokiai senai. Ką gi, tuomet pasiklausyčiau dainos. Už naujienas norėčiau Tomo Septynstygio dainos.

— Gerai, Tomas tau padainuos, — pažadėjo lordas Berikas. Ir pats padavė jai odmaišį vyno.

Nykštukė godžiai atsigėrė ir vyno čiurkšlė nutekėjo jai per smakrą. Nuleidusi odmaišį, raukšlėta atgalia ranka nusibraukė burną ir tarė:

— Rūgštus vynas už prastas naujienas — kas galėtų geriau derėti? Karalius mirė, ar tai jums pakankamai prasta žinia?

Arija pajuto gerklėje tuksint širdį.

— Po galais, kuris karalius, sene? — paklausė Lemas.

— Šlapiasis. Karalius krakenas, milordai. Sapnavau jį mirusį, jis mirė ir geležiniai moliuskai dabar kibo vieni kitiems į kiautus. Ak, dar mirė ir lordas Hosteris Tulis, bet tai jūs žinote, ar ne? Karalių menėje ožys sėdi vienas karščiuodamas, o jam ant galvos virsta didžiulis šuo. — Pakėlusi odmaišį ir jį spustelėjusi, senė vėl godžiai gurkštelėjo vyno.

Didžiulis šuo. Ar ji turi omenyje Skaliką? O gal jo brolį, Jojantį Kalną? Arija nebuvo tikra. Jie abu nešiojo tą patį ženklą — tris juodus skalikus geltoname fone. Pusė vyrų, kuriems ji meldė mirties, buvo sero Gregorio Kligeino žmonės: Poliveris, Dunsenas, Meilutis Rafas, Kutulis ir pats seras Gregoris. Gal lordas Berikas visus juos pakars?

— Sapnavau lietuje kaukiantį vilką, bet jo sielvarto niekas negirdėjo, — vėl prabilo senė. — Dar sapnavau tokį žvangesį, kad maniau, jog sprogs galva. Būgnų tratėjimą, ragų ir trimitų gaudesį, šauksmus, bet liūdniausias garsas buvo varpelių dzingsėjimas. Sapnavau puotoje dalyvaujančią mergelę su skaisčiai raudonomis gyvatėmis plaukuose, o nuo jų geluonies lašėjo nuodai. Vėliau dar kartą sapnavau tą mergelę, sniego pilyje žudančią laukinį milžiną. — Ji staiga pasuko galvą ir nusišypsojo tamsoje žvelgdama tiesiai į Ariją. — Nuo manęs nepasislėpsi, mergaite. Eikš arčiau.

Ariją nukrėtė šiurpas. Baimė kerta smarkiau už kalaviją, prisiminė ji. Atsistojusi ji atsargiai, ant pirštų galiukų, pasiruošusi bet kurią akimirką sprukti priėjo prie laužo.

Nykštukė atidžiai nužvelgė ją blausiu žvilgsniu.

— Matau tave, — sušnabždėjo, — matau tave, vilko vaike. Kruvinas vaike. Maniau, tai lordas trenkia mirtimi… — Arija sukūkčiojo, o jos mažas kūnelis ėmė virpėti. — Kokia tu žiauri, kad užlipai ant mano kalvos, kokia žiauri… Jau Samerhole skendau sielvarte, tad tavo sielvarto man nereikia. Lauk iš čia, juoda širdie! Lauk!

Senė kalbėjo taip baimingai, jog Arija žingtelėjo atatupsta ir pagalvojo, kad jai pasimaišė protas.

— Negąsdink vaiko, — sudraudė senę Toras. — Ji nėra bloga.

Lemas Geltonasis Apsiaustas pasičiupinėjo sulaužytą nosį.

— Po galais, nebūk toks tikras.

— Rytoj ji išvyks kartu su mumis, — patikino nykštukę lordas Berikas. — Grąžinsime ją į Riveraną motinai.

— Nieko nebus, — atšovė nykštukė. — Negrąžinsite. Dabar upėse karaliauja juoda žuvis. Jei norite rasti jos motiną, ieškokite Dvyniuose. Nes ten turi vykti vestuvės. — Ji vėl sukikeno. — Pažiūrėk į savo liepsnas, raudonas žyny, ir pamatysi. Tik ne dabar ir ne čia — čia neišvysi nieko. Ši vieta vis dar priklauso seniesiems dievams… jie tūno čia kaip ir aš, susitraukę ir silpni, bet nemirę. Be to, liepsnos jiems nepatinka. Nes ąžuolas prisimena gilę, gilė svajoja apie ąžuolą, o kelme gyvena jie abu. Ir visi prisimena Pirmuosius Žmones, atėjusius su ugnimi saujoje. — Keturiais dideliais gurkšniais ji baigė gerti vyną, švystelėjo odmaišį šalin ir nukreipė savo lazdos galą į lordą Beriką. — Dabar norėčiau gauti atlygį. Pasiklausysiu dainos, kurią man žadėjai.

Tad Lemas pažadino po kailiais miegojusį Tomą Septynstygį ir žiovaujantį atvedė prie laužo, nešiną medine arfa.

— Tą pačią dainą kaip anąkart? — paklausė dainius.

— O taip. Mano dainą apie Dženę. Argi yra dar ir kita?

Taigi jis uždainavo, o nykštukė užsimerkusi ėmė sūpuotis pirmyn atgal murmėdama žodžius ir ašarodama. Toras paėmė Ariją už rankos, stipriai suspaudė ir nuvedė šalin.

— Tegul ramiai klausosi dainos, — pasakė. — Tai visa, kas jai dar liko.

Nenorėjau padaryti jai nieko bloga, pagalvojo Arija.

— Ką ji turėjo omenyje minėdama Dvynius? Juk mano motina Riverane, tiesa?

— Buvo. — Raudonasis žynys pasikasė pasmakrę. — Ji kalbėjo apie vestuves. Pažiūrėsime. Kad ir kur būtų tavo motina, lordas Berikas ją ras.

Netrukus prakiuro dangus. Tvykstelėjo žaibas, per kalvas nusirito duslus dundesys ir ėmė pilti kaip iš kibiro. Nykštukė dingo taip staiga, kaip buvo atsiradusi, o bastūnai pasirinko šakų ir greitomis pasistatė šiokias tokias priedangas nuo lietaus.

Lijo visą naktį, o rytą Nedas, Lemas ir Malūnininkas Votas prabudo persišaldę. Votas išvėmė pusryčius, o jaunąjį Nedą pakaitomis tai pylė karštis, tai krėtė šaltis, jo oda buvo šalta ir drėgna. Nočas lordui Berikui pasakė, kad už pusdienio kelio raitomis į šiaurę esąs apleistas kaimas; girdi, ten jie rasiantys geresnę pastogę ir galėsią palaukti, kol bent jau apstos liję. Tad jie vėl sėdo į balnus ir paragino arklius leistis nuo didžiosios kalvos.

Lietus vis nesiliovė. Jie jojo miškais ir laukais, brido per patvinusius upokšnius, kurių pakilęs vanduo siekė arkliams papilves. Arija pasikėlė apsiausto gobtuvą ir susigūžė — permirkusi ir krečiama šalčio, bet tvirtai pasiryžusi nedrebėti. Netrukus Meritas ir Madžas ėmė kosėti kaip ir Votas, o vargšas Nedas sulig kiekviena mylia vis labiau kankinosi.

— Kai užsidedu šalmą, lietus barbena į plieną ir nuo to barbenimo man skauda galvą, — skundėsi jis. — Bet kai jį nusiimu, peršlapę plaukai limpa prie veido ir lenda į burną.

— Turi peilį, — paprotino jį Gendris. — Jei plaukai taip labai trukdo, nusiskusk galvą plikai.

Jis Nedo nemėgsta. Su Arija ginklanešys elgėsi maloniai; galbūt šiek tiek droviai, bet geraširdiškai. Ji visuomet girdėjo kalbant, kad dorniečiai — mažo ūgio ir tamsaus gymio, juodbruvi ir juodomis akimis, bet Nedo akys buvo didelės ir mėlynos, tokios tamsios, kad atrodė beveik violetinės. Jo plaukai buvo pilkšvai gelsvi, labiau pelenų, o ne medaus spalvos.

— Ar seniai esi lordo Beriko ginklanešys? — paklausė Arija, norėdama išblaškyti niūrias jo mintis.

— Jis priėmė mane tarnauti pažu, kai vedė mano tetą. — Nedas užsikosėjo. — Tada man buvo septyneri, o kai sulaukiau dešimties, pakėlė į ginklanešius. Vieną kartą lenktynėse laimėjau prizą.

— O aš taip ir neišmokau kautis ietimi, bet galėčiau įveikti tave dvikovoje kalavijais, — pasigyrė Arija. — Ar esi ką nors nužudęs?

Šis klausimas, rodos, jį pribloškė.

— Man dar tik dvylika…

O aš nužudžiau berniuką būdama aštuonerių, vos neleptelėjo Arija, bet paskui sumetė, kad to geriau nesakyti.

— Juk dalyvavai mūšiuose.

— Taip. — Iš to, kaip kalbėjo, neatrodė, kad Nedas labai tuo didžiuotųsi. — Buvau prie Mimų brastos. Kai lordas Berikas įkrito į upę, išvilkau jį ant kranto, kad nenuskęstų, ir stovėjau prie jo su kalaviju rankoje. Bet kovoti neteko. Jo krūtinėje stirksojo nulūžusi ietis, tad mūsų niekas nepuolė. Kai mūsų pajėgos persigrupavo, Žaliasis Gergenas padėjo užkelti jo šviesybę ant žirgo.

Arija prisiminė arklininką Karaliaus Uoste. Paskui dar buvo tas sargybinis, kuriam ji perrėžė gerklę Harenhole, ir sero Eimorio vyrai bokšte prie ežero. Ji nežinojo, ar skaičiuoti Vyzę ir Čizviką, taip pat tuos, kurie mirė užvalgę kiaunės sriubos… Ir staiga Arija labai nuliūdo.

— Mano tėvas irgi buvo vardu Nedas, — pasakė ji.

— Žinau. Mačiau jį karaliaus Rankos turnyre. Norėjau užlipti ir su juo šnektelėti, bet nesumojau, ką pasakyti. — Vilkėdamas šviesiai rausvą, visą permirkusį apsiaustą, Nedas sudrebėjo. — Ar ir tu buvai tame turnyre? Mačiau ten tavo seserį. Seras Loras Tairelis padovanojo jai rožę.

— Ji man sakė. — Visa tai, rodės, vyko taip seniai. — Jos draugė, Džeinė Pul, įsimylėjo lordą Beriką.

— Jis pasižadėjęs mano tetai. — Nedas, rodos, pasijuto nepatogiai. — Tačiau tai buvo prieš tai. Prieš tai, kai jis…

…mirė? — Kai Nedas nutilo nebaigęs sakinio ir įsiviešpatavo slogi tyla, pagalvojo ji. Žirgams traukiant kanopas iš purvo tižės buvo girdėti žlegsėjimas.

— Miledi… — pagaliau vėl prabilo Nedas. — Tu turi prasčioką brolį… Joną Snou…

— Jis dabar su Nakties sargybos broliais, prie Sienos. — Gal, užuot vykus į Riveraną, man reikėtų joti prie Sienos. Jonui nerūpėtų, ar ką nors nužudžiau ir ar stropiai šukavausi plaukus… — Jonas panašus į mane, nors jis ir pavainikis. Jis taršydavo man plaukus ir vadindavo mane „sesute“. — Arija labiausiai Jono ir pasiilgdavo. Vien ištarusi jo vardą ji nuliūdo. — Iš kur pažįsti Joną?

— Jis mano pieno brolis.

— Brolis? — Arija nieko nesuprato. — Bet juk tu kilęs iš Dorno. Kaip judu su Jonu galite būti vieno kraujo?

— Mudu — pieno broliai. Ne kraujo. Kai gimiau, mano ledi motina neturėjo pieno, tad mane žindyti teko Vylai.

Arija visai susipainiojo.

— Kas ta Vyla?

— Jono Snou motina. Ar jis tau nesakė? Ji tarnavo pas mus daugybę metų. Dar prieš man gimstant.

— Jonas savo motinos nepažinojo. Net jos vardo nežinojo. — Arija nepatikliai žvilgtelėjo į Nedą. — O tu ją pažįsti? Tikrai? — Gal jis iš manęs šaiposi? — Jei meluoji, išmalsiu tau snukį.

— Vyla buvo mano žindyvė, — ramiai pakartojo jis. — Prisiekiu savo giminės garbe.

— Tu priklausai kilmingai giminei? — Tai buvo kvailas klausimas; juk Nedas tarnavo ginklanešiu, tad, žinoma, buvo kilmingas. — Kas tu esi?

— Miledi… — Nedas, rodos, sumišo. — Aš — Edrikas Deinas… Žvaigždėkryčio lordas.

Jiems už nugarų nepatenkintas suniurnėjo Gendris.

— Lordai ir ledi, — neslėpdamas paniekos tarė jis.

Jodama pro obelį, Arija nuskynė sudžiūvusį laukinį obuolį, metė jį į Gendrį ir pataikė į jo kietą jaučio kaktą.

— Ai! — šūktelėjo jis. — Skauda. — Tada apsičiupinėjo kaktą virš antakio. — Argi ledi svaido į žmones laukinius obuolius?

— Tik į blogus, — staiga ėmusi atgailauti atsakė Arija. Tada vėl kreipėsi į Nedą: — Atsiprašau, nežinojau, kas esi. Milorde…

— Tai mano kaltė, miledi. — Jis buvo labai mandagus.

Jonas turi motiną. Jos vardas — Vyla. Arija pasistengė gerai tą vardą įsiminti, kad galėtų pasakyti Jonui, kai jį pamatys. Paskui susimąstė, ar jis tebevadins ją „sesute“? Aš jau ne tokia maža. Jis turėtų vadinti mane kaip nors kitaip. Galbūt grįžusi į Riveraną ji turėtų parašyti Jonui laišką ir papasakoti, ką sakė Nedas Deinas.

— Buvo ir Arturas Deinas, — prisiminė ji. — Vyras, kurį jie vadino Ryto Kalaviju.

— Mano tėvas buvo vyresnysis sero Arturo brolis. Ledi Ašara buvo mano teta. Bet aš jos nepažinojau. Dar prieš man gimstant ji, užlipusi į Pilkąjį Akmens Kardą, nušoko į jūrą.

— Kodėl ji taip padarė? — suglumusi paklausė Arija.

Nedas vėl pasijuto nepatogiai. Galbūt baiminosi, kad Arija ko nors nesviestų ir į jį.

— Ar tavo lordas tėvas niekada apie ją neužsimindavo? — išsisuko nuo atsakymo jis. — Apie ledi Ašarą Dein iš Žvaigždėkryčio?

— Ne. Ar jis ją pažinojo?

— Dar prieš Robertui tampant karaliumi. Netikro rudens metais su tavo tėvu ir jo broliais ledi Ašara susipažino Harenhole.

— Šit kaip… — Arija nežinojo, ką daugiau pasakyti. — Bet kodėl ji šoko į jūrą?

— Dėl nelaimingos meilės.

Sansa būtų atsidususi ir dėl tikros meilės nubraukusi ašarą, o Arijai tik dingtelėjo, jog tai kvaila. Tačiau pasakyti to Nedui negalėjo, juk, šiaip ar taip, jiedu šnekėjo apie jo tetą.

— Kas nors ją įskaudino?

Jis dvejojo.

— Tikriausiai man nederėtų…

Pasakyk!

Nedas sumišęs į ją žvilgtelėjo.

— Mano teta Elyrija sako, kad Harenhole ledi Ašara ir tavo tėvas vienas kitą įsimylėjo…

— Netiesa. Jis mylėjo mano ledi motiną.

— Neabejoju, kad mylėjo, miledi, bet…

— Ji buvo vienintelė, kurią jis mylėjo.

— Vadinasi, tą pavainikį jis rado kopūstų lysvėje, — įsiterpė paskui juodu jojęs Gendris.

Arija pasigailėjo, kad neturi dar vieno laukinio obuolio sviesti jam į veidą.

— Mano tėvas buvo garbingas, — įniršusi pareiškė ji. — Be to, su tavimi niekas dabar nesikalba. Kodėl negrįžti į Akmeninę Septą ir neskambini varpais su ta kvaila mergše?

Gendris apsimetė šių žodžių neišgirdęs.

— Tavo tėvas bent jau augino savo pavainikį, ne taip, kaip maniškis. Aš net nežinau savo tėvo vardo. Galiu lažintis, kad jis — koks nors susmirdęs girtuoklis, kaip ir kiti, kuriuos motina iš aludės tempdavosi namo. Kaskart, supykusi ant manęs, ji sakydavo: „Jei čia būtų tavo tėvas, prikultų tave iki kraujo.“ Tai viskas, ką apie jį žinau. — Gendris nusispjovė. — Na, jei dabar jis čia būtų, gal aš jį primuščiau. Bet jis, kaip suprantu, miręs, tavo tėvas irgi miręs, tad koks skirtumas, kas su kuo gulėjo?

Bet Arijai nebuvo tas pats, nors ir nebūtų galėjusi paaiškinti kodėl. Nedas mėgino atsiprašyti už tai, kad ją nuliūdino, tačiau ji nieko nenorėjo girdėti. Tik bakstelėjusi kulnais paragino arklį ir paliko abu vaikinus. Engvis Šaulys jojo už kelių jardų priekyje. Pasivijusi jį, Arija paklausė:

— Juk dorniečiai meluoja, ar ne?

— Taip, jie garsėja kaip melagiai. — Lankininkas plačiai nusišypsojo. — Žinoma, tą patį jie sako apie mus, bastūnus, tad spręsk pati. O kas atsitiko? Nedas geras vaikinas…

— Jis — paikšis ir melagis.

Arija išsuko iš keliuko, peršoko papuvusį medžio kamieną ir, taškydama vandenį, perbrido upokšnį, nekreipdama dėmesio į jai už nugaros sklindančius bastūnų šauksmus. Jie tik nori prigrūsti man į ausis dar daugiau melo. Ji pagalvojo, ar nevertėtų pamėginti dabar nuo jų pabėgti, bet jų buvo per daug ir jie visi gerai pažinojo apylinkes. Kokia nauda iš bėgimo, jei tave vėl sučiumpa?

Galų gale ją pasivijo Harvinas.

— Kur trauki, miledi? Neturėtum sprukti. Šiuose miškuose yra ir vilkų, ir dar didesnių pavojų.

— Aš nieko nebijau, — atsakė ji. — Tas vaikinas, vardu Nedas, sakė…

— Taip, jis man viską papasakojo. Ledi Ašara Dein. Tai labai sena istorija. Kartą, būdamas ne vyresnis nei tu dabar, girdėjau ją pasakojant Vinterfele. — Jis tvirtai sučiupo jos arklį už apynasrio ir jį apsuko. — Abejoju, ar tame pasakojime yra tiesos. Bet net jei yra, kas iš to? Kai Nedas sutiko tą dornietę ledi, jo brolis Brandonas tebebuvo gyvas ir susižadėjęs su ledi Ketlina, tad tavo tėvo garbė nė kiek nesuteršta. Niekas taip neužkaitina kraujo, kaip riterių turnyras, tad galbūt naktį kokioje nors palapinėje buvo šnipštelėti keli žodžiai, kas dabar gali žinoti? Gal buvo keli žodžiai, gal bučiniai, gal ir kas nors daugiau, kas čia tokio? Atėjo pavasaris, bent jau jiems taip atrodė, ir nė vienas iš jų nebuvo įsipareigojęs.

— Bet ji nusižudė, — suglumusi tarė Arija. — Nedas sako, kad ji nuo bokšto nušoko į jūrą.

— Taip ir buvo, — pripažino Harvinas, vesdamas jos arklį atgal, — bet galiu lažintis, kad ji taip pasielgė iš sielvarto. Ji neteko brolio, Ryto Kalavijo. — Jis papurtė galvą. — Nesiknaisiok po praeitį, miledi. Jie visi mirę. Nesiknaisiok… Ir prašau, kai atkeliausime į Riveraną, nieko nesakyk savo motinai.

Kaip Nočas ir žadėjo, netrukus bastūnai pasiekė kaimą. Jie prisiglaudė iš pilkų akmenų sumūrytose arklidėse. Joms buvo likę tik pusė stogo, tačiau vis tiek puse stogo daugiau nei ant visų kitų kaimo pastatų. Tai ne kaimas, tai tik juodi akmenys ir seni kaulai.

— Ar čia gyvenusius žmones išžudė Lanisteriai? — paklausė Arija, padėjusi Engviui šluostyti arklius.

— Ne. — Jis mostelėjo. — Žiūrėk, kokie apsamanoję akmenys. Jau seniai niekas jų nejudino. O ten per sieną peraugęs medis, matai? Šis kaimas sudegintas labai seniai.

— O kas tai padarė? — susidomėjo Gendris.

— Hosteris Tulis. — Nočas buvo liesas, pakumpęs, žilas vyras, gimęs šiose apylinkėse. — Šis kaimas priklausė lordui Gudbrukui. Kai Riveranas pasiskelbė palaikysiąs Robertą, Gudbrukas liko ištikimas karaliui, tad lordas Tulis užpuolė jį su ugnimi ir kalaviju. Po mūšio prie Trišakio Gudbruko sūnus susitaikė su Robertu ir lordu Hosteriu, bet mirusiems tai nieko nepadėjo.

Įsiviešpatavo tyla. Pašnairavęs į Ariją, Gendris nusisuko šepečiu valyti žirgo. Lauke vis lijo.

— Sakyčiau, mums ne pro šalį būtų laužas, — pareiškė Toras. — Naktis tamsi ir kupina siaubų. Be to, ir šlapia, ar ne? Pernelyg šlapia.

Laimingasis Džekas, atsinešęs iš malkinės, prikapojo sausų malkų, o Nočas ir Meritas parinko šiaudų prakurams. Ugnį įžiebė Toras, o Lemas savo dideliu geltonu apsiaustu vėdavo ją tol, kol liepsnos ėmė ūžti ir plaikstytis. Netrukus arklidėse pasidarė net per karšta. Toras sėdėjo priešais laužą sukryžiavęs kojas, žvilgsniu ryte rydamas liepsnas, kaip jau buvo daręs Aukštosios Širdies viršūnėje. Arija atidžiai jį stebėjo, vieną kartą žynio lūpos krustelėjo ir jai pasirodė, kad išgirdo jį murmant: „Riveranas.“ Lemas kosčiodamas žingsniavo pirmyn atgal, paskui jį šliaužiojo ilgas šešėlis, o Tomas Septynstygis nusiavė batus ir pasitrynė pėdas.

— Turėčiau būti visai kvailas, jei grįžčiau į Riveraną, — pasiskundė dainius. — Tuliai niekada nepradžiugino senojo Tomo. Lisa pasiuntė mane aukštuoju keliu į šiaurę ir ten Mėnulio kalnų vyrai atėmė iš manęs auksą, arklį ir net visus drabužius. Slėnyje kai kurie riteriai ir dabar pasakoja, kaip atėjau prie Kruvinųjų vartų visiškai nuogas, tik arfa prisidengęs gėdą. Jie privertė mane padainuoti „Nuogą vaikiną“ ir „Karalių, netekusį drąsos“, ir tik tada atidarė vartus. Vienintelė paguoda buvo tai, kad trys jų mirė iš juoko. Nuo to laiko nebuvau Lizde ir nedainuosiu „Karaliaus, netekusio drąsos“ net už visą Kasterlių Uolos auksą…

— Lanisteriai, — tarė Toras. — Akinanti raudona ir aukso spalva.

Jis atsistojo ir nuėjo pas lordą Beriką. Lemas ir Tomas negaišdami prisidėjo prie jų. Arija negirdėjo, apie ką jie kalbėjosi, bet dainius vis žvilgčiojo į ją, o Lemas kartą taip supyko, kad kumščiu trenkė į sieną. Ir tada lordas Berikas pamojo jai prieiti. Arija to labai nenorėjo, bet Harvinas priglaudė delną jai prie užpakalio ir stumtelėjo. Žengusi du žingsnius ji, apimta baimės, stabtelėjo.

— Milorde…

Arija laukė, ką pasakys lordas Berikas.

— Pasakyk jai, — liepė Žaibo lordas Torui.

Raudonasis žynys priėjo prie jos ir pritūpė.

— Miledi, — tarė jis, — Valdovas leido man pažvelgti į Riveraną. Atrodė lyg sala ugnies jūroje. Šokančios liepsnos buvo panašios į liūtus ilgais tamsiai raudonais nagais. Ir kaip ūžė! Jūra Lanisterių, miledi. Riveranas netrukus bus užpultas.

Arija pasijuto taip, lyg kas būtų smogęs jai į pilvą. Ne!

— Mieloji, — pridūrė Toras, — liepsnos nemeluoja. Kadangi esu aklas kvailys, kartais neteisingai jas suprantu. Bet, manau, tik ne šį kartą. Netrukus Lanisteriai apsiaus Riveraną.

— Robas juos sumuš. — Arija nuvėrė juos užsispyrimo kupinu žvilgsniu. — Sumuš, kaip jau anksčiau yra sumušęs.

— Tavo brolio ten gali nebūti, — pasakė Toras, — motinos irgi. Nemačiau jų liepsnose. Tos vestuvės, apie kurias kalbėjo senė, vestuvės Dvyniuose… ji savaip viską sužino. Kai miega, burtmedžiai daug ką pakužda jai į ausį. Jei senė sako, kad tavo motina iškeliavo į Dvynius…

Arija atsisuko į Tomą ir Lemą.

— Jei nebūtumėte manęs sučiupę, jau būčiau ten. Jau būčiau namie.

Lordas Berikas į jos pykčio protrūkį nekreipė dėmesio.

— Miledi, — vangiai, bet mandagiai tarė jis, — ar pamačiusi pažintum savo senelio brolį? Serą Brindeną Tulį, vadinamą Juodąja Žuvimi? Ar jis tave irgi pažintų?

Arija liūdnai papurtė galvą. Ji buvo girdėjusi motiną kalbant apie serą Brindeną Juodąją Žuvį, bet net jei ir matė jį, turbūt dar buvo per maža, kad prisimintų.

— Maža vilties, kad Juodoji Žuvis paklos apvalią sumą už mergaitę, kurios nepažįsta, — įsiterpė Tomas. — Tuliai — nemaloni ir įtari giminė. Juodoji Žuvis pamanys, kad norime parduoti netikrą prekę.

— Įtikinsime jį, — nenusileido Lemas Geltonasis Apsiaustas. — Ji įtikins. Arba Harvinas. Riveranas arčiausiai nuo čia. Siūlau nugabenti ją ten, pasiimti auksą ir išmesti tą mergiotę iš galvos.

— O jei pilyje mus sučiups liūtai? — paprieštaravo Tomas. — Labiausiai jiems patiktų pakabinti jo šviesybę lordą narve, Kasterlių Uolos viršūnėje.

— Neketinu būti sučiuptas, — pasakė lordas Berikas. Paskutinis žodis liko nepasakytas ir tarsi pakibo ore. Gyvas. Visi jį išgirdo, net Arija, nors lordas jo neištarė. — Ir vis dėlto neturėtume aklai ten lįsti. Noriu žinoti, kur yra kariuomenės — ir vilkų, ir liūtų. Kai ką žinos Šarna, o lordo Venso meisteris galės pasakyti daugiau. Netoliese yra Akornholas. Ledi Smolvud laikinai mus priglaus, o tada išsiųsime žvalgus, kad sužinotų…

Jo žodžiai užgulė ausis nelyginant būgnų tratėjimas, ir staiga Arija pajuto negalinti to ištverti. Ji norėjo į Riveraną, ne į Akornholą; norėjo pas motiną ir brolį Robą, o ne pas ledi Smolvud ar kažkokį niekada nematytą dėdę. Apsisukusi ji puolė prie durų, o kai Harvinas pamėgino ją sugriebti, ji išsisuko iš jo gniaužtų mitriai kaip gyvatė.

Lauke tebelijo, vakaruose, tolumoje, tvykstelėjo žaibas. Arija bėgo kiek įkabindama. Nežinojo, kur lekia, tik troško būti viena, kuo toliau nuo visų balsų, nuo tuščių žodžių ir netesėtų pažadų. Aš tik norėjau grįžti į Riveraną. Ji pati buvo kalta, kad sprukdama iš Harenholo pasiėmė Gendrį ir Pyragėlį. Vienai jai būtų buvę geriau. Jei būtų buvusi viena, bastūnai tikrai nebūtų jos sugavę ir dabar ji jau leistų laiką su Robu ir motina. Jie niekada nebuvo mano gauja. Jei būtų buvę, nebūtų manęs palikę. Arija perbrido purvino vandens klaną. Kažkas, tikriausiai Harvinas, šaukė ją vardu, bet tą šauksmą užgožė kalvomis nusiritęs griaustinis ir po akimirkos sušvitęs žaibas. Žaibo lordas, supykusi pagalvojo ji. Gal jis ir nemiršta, užtat meluoja.

Kažkur jai iš kairės sužvingo arklys. Arija nespėjo nueiti daugiau kaip penkiasdešimt jardų nuo arklidžių, o jau buvo permirkusi iki siūlo galo. Ji nėrė už vieno iš apgriuvusių trobelių kampo tikėdamasi, kad apsamanojusios sienos apsaugos ją nuo lietaus, ir staiga tiesiog atsitrenkė į vieną iš sargybinių. Šarvine pirštine apmauta ranka šis stipriai suspaudė jai riešą.

— Skauda, — mėgindama išsivaduoti pasakė ji. — Paleisk, aš ir taip norėjau grįžti, aš…

— Grįžti? — Sandoro Kligeino juokas gergždė kaip per akmenį traukiama geležis. — Tu negrįši, vilkų mergaite. Dabar esi mano.

Jis viena ranka pakėlė ją nuo žemės ir besispardančią nutempė prie laukiančio arklio. Abu juos pliekė šaltas lietus, nuplovęs ir Arijos riksmus. Ji prisiminė tik Kligeino jai užduotą klausimą: „Ar žinai, ką šunys daro vilkams?“