Kardų audra

Davosas

Jų balsai sūkuriuodami kilo į tamsiai raudoną vakaro dangų nelyginant karšti pelenai.

— Vesk mus iš tamsos, o mano Valdove. Pripildyk mūsų širdis liepsnos, kad galėtume žengti spindinčiu tavo keliu.

Vis tirštėjant tamsai, naktinis laužas liepsnojo kaip didžiulis šviečiantis žvėris, o jo šokčiojanti gelsvai rausva ugnis kieme metė dvidešimties pėdų ilgumo šešėlius. Ant Drakonų Uolos sienų pūpsanti chimerų ir pabaisų kariuomenė, rodės, nerimsta ir juda.

Pro skliautuotą viršutinės galerijos langą Davosas pažvelgė žemyn. Jis matė Melisandrą, iškėlusią rankas, tarsi trokštančią apglėbti virpančias liepsnas.

— Rhlorai, — garsiai ir aiškiai prodainiu užtraukė ji, — tu — šviesa mūsų akyse, ugnis mūsų širdyse, karštis mūsų slėpsnose. Tavo saulė šildo mūsų dienas, tavo žvaigždės saugo mus nakties tamsoje.

— Šviesos Valdove, saugok mus. Naktis tamsi ir siaubinga, — atitarė karalienė Selisa, o suvargusiame jos veide atsispindėjo aistra.

Karalius Stanis stovėjo šalia jos kietai sučiaupęs lūpas, ir kai tik pajudindavo galvą, jo rausvo aukso karūnos smaigaliai blykstelėdavo. Jis su jais, bet ne vienas iš jų, pagalvojo Davosas. Princesė Šairinė stovėjo tarp jų, o pilkomis dėmėmis išmargintas jos veidas ir kaklas laužo šviesoje atrodė beveik juodi.

— Šviesos Valdove, saugok mus, — giedojo karalienė.

Karalius kartu su kitais jai nepritarė. Jis stebeilijosi į liepsnas. Davosas svarstė, ką jis ten mato. Dar vieną būsimo karo regėjimą? Ar ką nors arčiau namų?

— Rhlorai, įkvėpęs mums gyvybę, dėkojame tau, — traukė Melisandra, — Rhlorai, dovanojęs mums dieną, dėkojame tau.

— Dėkojame tau už saulę, kuri mus šildo, — vėl atitarė karalienė Selisa ir kiti garbintojai. — Dėkojame už žvaigždes, kurios žvelgia į mus. Dėkojame tau už mūsų širdis ir deglus, sklaidančius siaubingą tamsą.

Davosui atrodė, kad šį vakarą maldai atitaria mažiau balsų nei vakar; aplink laužą buvo matyti mažiau gelsvai rausvos liepsnos nutviekstų veidų. Bet ar rytoj jų bus dar mažiau, ar… vėl daugiau?

Sero Akselio Florento balsas skambėjo skardžiai kaip trimitas. Jis stovėjo išpūtęs krūtinę, šleivakojis, o laužo liepsna laižė jam veidą nelyginant baisus gelsvai rausvas žvėris. Davosas pagalvojo, ar, kai viskas baigsis, seras Akselis jam padėkos? Po to, ką jie šiąnakt padarys, jis vėl galėtų tapti karaliaus ranka, kaip ir svajojo.

Melisandra sušuko:

— Dėkojame tau už Stanį, per tavo malonę mūsų karalių! Dėkojame už tyrą baltą jo gerumo ugnį, už raudoną teisingumo kalaviją jo rankoje, už jo meilę ištikimiems savo žmonėms. Rodyk jam kelią, gink jį, Rhlorai, ir suteik jėgų sutriuškinti savo priešams.

— Suteik jam jėgų, — vienu balsu pakartojo karalienė Selisa, seras Akselis, Devanas ir kiti. — Suteik jam drąsos. Suteik jam išminties.

Vaikystėje septonai Davosą mokė melstis ir išminties prašyti Senolės, drąsos — Karžygio, o jėgų — Kalvio. Bet dabar jis meldėsi Motinai, kad apsaugotų savo mieląjį sūnų Devaną nuo demoniško raudonosios moters dievo.

— Lorde Davosai… Geriau jau eikime. — Seras Endrius švelniai palietė jam alkūnę. — Milorde…

Jam vis dar buvo keista girdėti tariant šį titulą, bet Davosas nusigręžė nuo lango.

— Taip. Jau laikas.

Stanis, Melisandra ir karalienės žmonės dar gerą valandą čia melsis. Saulei nusileidus, raudonieji žyniai kiekvieną vakarą uždegdavo laužus padėkoti Rhlorui už besibaigiančią dieną ir maldauti, kad rytoj vėl atsiųstų saulę ir išsklaidytų užslinkusią tamsą. Kontrabandininkas turi žinoti, kada prasidės potvynis, ir gebėti juo pasinaudoti. Štai kas jis buvo dienai pasibaigus — Davosas kontrabandininkas. Jis kilstelėjo sužalotą ranką prie kaklo ieškodamas savo laimės, bet jos nerado. Tada ją nuleido ir truputį paspartino žingsnį.

Davoso bendrai neatsiliko ir prisiderino prie jo tempo. Naitsongo Pavainikio veidas buvo išėstas rauplių, o jo veide atsispindėjo gailus kilnumas; seras Džeraldas Gouveris buvo stotingas, šiurkštus, bet geraširdis, šviesiaplaukis vyras; seras Endrius Estermontas — visa galva už jį aukštesnis, užsiželdinęs stačiakampę barzdą, vešliais rudais antakiais. Davosas pagalvojo, kad visi jie savotiškai geri vyrai. Ir jei šios nakties sumanymas nepavyks, netrukus jie visi bus mirę.

— Ugnis — gyvas daiktas, — paaiškino jam raudonoji moteris, kai Davosas jos paprašė išmokyti liepsnose matyti ateitį. — Ji nuolat juda, nuolat keičiasi… kaip knyga, kurios raidės šokinėja ir slankiojasi, kai mėgini ją skaityti. Kad už liepsnų pamatytum pavidalus, reikia praktikuotis ne vienerius metus, o dar daugiau laiko tenka mokytis, kad galėtum pasakyti, kurie pavidalai pranašauja ateitį, o kurie rodo, kas gali būti arba buvo. Bet ir po daugelio metų tai pasakyti sunku, labai sunku. Jūs, Saulėlydžio kraštų žmonės, to nesuprantate. — Tada Davosas jos paklausė, kaip serui Akseliui pavyko taip greitai perprasti šį meną, bet ji tik mąsliai šyptelėjo ir tarė: — Kiekviena katė gali stebeilytis į ugnį ir matyti žaidžiančią raudoną pelę.

Jis nemelavo savo karaliaus vyrams, nieko nuo jų neslėpė.

— Raudonoji moteris gali perprasti mūsų ketinimus, — įspėjo jis juos.

— Vadinasi, pirmiausia turime nužudyti ją, — pasiūlė išeitį Luisas Žuvų Pardavėjas. — Žinau vietelę, kurioje galėtume jos patykoti keturiese, ginkluoti aštriais kalavijais…

— Tu mus visus pasmerktum, — atsakė Davosas. — Meisteris Kresenas jau mėgino nužudyti Melisandrą ir ji iš karto tai sužinojo. Numanau, kad iš savo liepsnų. Man rodos, kad Melisandra akimirksniu pajunta jai iškilusį pavojų, bet tikrai negali numatyti visko. Jei nekreipsime į ją dėmesio, galbūt mums pavyks išvengti jos žvilgsnio.

— Slapstytis ir sėlinti negarbinga, — paprieštaravo seras Tristonas iš Rantytosios Kalvos, kuris, prieš lordui Ganseriui supleškant Melisandros liepsnose, buvo Sanglaso žmogus.

— O degti ant laužo labai garbinga? — paklausė jo Davosas. — Matei, kaip mirė lordas Sanglasas. Ir tu nori taip mirti? Dabar man reikia ne garbingų vyrų. Man reikia kontrabandininkų. Tu su manimi ar ne?

Vyrai buvo jam ištikimi. Ačiū dievams, jie buvo ištikimi.

Pravėręs kambario duris, Davosas rado meisterį Pilosą mokantį Edriką Stormą aritmetikos. Paskui jį sekė seras Endrius; kiti buvo palikti saugoti laiptų ir rūsio durų. Meisteris nutraukė pamoką.

— Kol kas pakaks, Edrikai.

Vyrų įsiveržimas berniuką suglumino.

— Lorde Davosai, sere Endriau… Mes mokėmės aritmetikos.

Seras Endrius nusišypsojo.

— Vaikystėje aritmetikos negalėjau pakęsti, pusbroli.

— O man aritmetika visai nieko. Bet labiausiai mėgstu istoriją. Joje tiek pasakojimų…

— Edrikai, — pasakė meisteris Pilosas, — bėk ir atsinešk apsiaustą. Eisi su lordu Davosu.

— Šit kaip? — Edrikas atsistojo. — O kur eisime? — Jis sučiaupė lūpas ir jo veide šmėstelėjo užsispyrimas. — Melstis Šviesos Valdovui neisiu. Aš ištikimas Karžygiui, kaip ir mano tėvas.

— Mes tai žinome, — linktelėjo Davosas. — Eik, vaikine, negaiškime laiko.

Edrikas apsivilko storą nedažytos vilnos apsiaustą su gobtuvu. Meisteris Pilosas padėjo berniukui jį užsisegti ir pakėlė gobtuvą, kad paslėptų jo veidą.

— Ar ir tu eisi drauge, meisteri? — pasiteiravo Edrikas.

— Ne. — Pilosas pirštais palietė iš daugybės skirtingų metalų nupintą grandinę, kabančią jam ant kaklo. — Mano vieta čia, Drakono Uoloje. Eik su lordu Davosu ir daryk, ką jis lieps. Nepamiršk, kad jis — karaliaus ranka. Ką aš tau sakiau apie karaliaus ranką?

— Ranka kalba karaliaus balsu.

Jaunasis meisteris šyptelėjo.

— Taigi. O dabar eik.

Anksčiau Davosas nevisiškai pasitikėjo Pilosu. Galbūt ir piktinosi, kad šis užėmė senojo Kreseno vietą. Bet dabar galėjo tik žavėtis šio vyro drąsa. Jam tai taip pat gali kainuoti gyvybę.

Už meisterio kambario durų, prie laiptų laukė seras Džeraldas Gouveris. Edrikas Stormas smalsiai jį nužvelgė. Jiems leidžiantis berniukas paklausė:

— Kur einame, lorde Davosai?

— Prie vandens. Mūsų laukia laivas.

Staiga vaikas sustojo.

— Laivas?

— Vienas iš Saladoro Sano laivų. Sala — geras mano bičiulis.

— Eisiu su tavimi, pusbroli, — nuramino jį seras Endrius, — tau nėra ko baimintis.

— Aš nesibaiminu, — pasipiktinęs atšovė Edrikas. — Tik… ar Šairinė taip pat plauks?

— Ne, — tarė Davosas. — Princesė turi likti čia, su savo tėvu ir motina.

— Tuomet turiu ją pamatyti, — pareiškė Edrikas. — Atsisveikinti. Kitaip ji liūdės.

Bet ne taip labai, kaip matydama tave degantį ant laužo.

— Tam nėra laiko, — pasakė Davosas. — Perduosiu princesei, kad ją prisiminei. Be to, kai nuvyksi ten, kur vyksti, galėsi jai parašyti.

Berniukas suraukė kaktą.

— Ar tu tikras, kad privalau plaukti? Kodėl dėdė turėtų išsiųsti mane iš Drakonų Uolos? Gal jam kuo nors neįtikau? Jei taip, tikrai nenorėjau… — Jo veide vėl šmėstelėjo užsispyrimas. — Noriu pasimatyti su dėde. Noriu pamatyti karalių Stanį.

Seras Endrius ir seras Džeraldas susižvalgė.

— Tam nėra laiko, pusbroli, — patikino jį seras Endrius.

— Noriu su juo pasimatyti! — užsispyręs šūktelėjo Edrikas.

— Jis nenori tavęs matyti. — Davosas turėjo ką nors pasakyti, kad berniukas nesustotų. — Esu jo ranka ir kalbu jo balsu. Gal man nueiti pas karalių ir pranešti, kad nedarai to, ką jis liepė? Ar įsivaizduoji, kaip baisiai jis supyks? Ar kada nors matei savo dėdę įpykusį? — Jis nusimovė pirštinę ir parodė berniukui keturis Stanio patrumpintus pirštus. — Aš mačiau…

Tačiau tai buvo melas; kai kirto Svogūnų riteriui pirštų galus, Stanio Barateono širdyje pykčio nebuvo, tik tvirtas teisingumo jausmas. Bet tuomet Edrikas Stormas dar nebuvo gimęs, tad negalėjo to žinoti. Ir šiuo grasinimu Davosas pasiekė, ko norėjo.

— Jam nederėjo taip daryti, — pasakė berniukas, bet leidosi Davoso paimamas už rankos ir tempiamas laiptais žemyn.

Prie rūsio durų prie jų prisidėjo Naitsongo Pavainikis. Jie žingsniavo sparčiai per šešėlių užklotą kiemą, paskui nusileido kažkokiais laiptais po sustingusio drakono uodega. Luisas Žuvų Pardavėjas ir Omeras Blekberis laukė jų prie užpakalinių vartų, — du sargybiniai buvo surišti ir gulėjo jiems prie kojų.

— O laivas? — paklausė jų Davosas.

— Laukia, — atsakė Luisas. — Su keturiais irkluotojais. Galera išmetusi inkarą tuoj už kyšulio. „Pamišėlis Prendosas“.

Davosas nusijuokė. Laivas pavadintas pamišėlio vardu. Tikrai tinkamas pavadinimas. Salai juodojo piratų humoro netrūko.

Davosas priklaupė prieš Edriką Stormą.

— Dabar turiu tave palikti, — pasakė jis. — Laukia valtis, ji nuplukdys tave į laivą. Tada plauksi per jūrą. Esi Roberto sūnus, tad žinau, kad būsi narsus, nesvarbu, kas nutiktų.

— Būsiu. Tik… — Berniukas vis dar dvejojo.

— Manyk, jog tai — nuotykis, milorde. — Davosas stengėsi kalbėti linksmai ir pasitikėdamas savimi. — Šiandien prasideda didysis tavo gyvenimo nuotykis. Tegul Karžygys tave saugo.

— O Tėvas tegul teisingai tave teisia, lorde Davosai.

Kartu su pusbroliu, seru Endriumi, berniukas išėjo pro užpakalinius vartus. Kiti patraukė jiems iš paskos, tik Naitsongo Pavainikis prie jų neprisidėjo. Tegul Tėvas teisingai tave teisia, nusiminęs pagalvojo Davosas. Bet dabar jam nedavė ramybės karaliaus teismas.

— O kur dėti šituos du? — kai Davosas uždarė ir užšovė vartus, paklausė jo seras Rolandas.

— Tempkite į rūsį, — tarė Davosas. — Kai Edrikas saugiai išplauks, galėsite nupjauti jiems pančius.

Pavainikis šiurkščiai linktelėjo. Daugiau nebuvo ko sakyti; lengvoji darbo dalis buvo atlikta. Davosas užsimovė pirštinę vis dar gailėdamasis, kad prarado savo laimę. Nešiodamas ant kaklo tą maišelį su kaulais, jis buvo drąsesnis ir geresnis. Patrumpintais pirštais jis persibraukė rudus retėjančius plaukus ir pagalvojo, ar ne laikas juos pakirpti. Mat prieš karalių turėjo stoti atrodydamas nepriekaištingai.

Drakono Uola dar niekada neatrodė tokia tamsi ir bauginanti. Jis ėjo lėtai, jo žingsnių aidas atsimušė nuo juodų sienų ir drakonų. Akmeniniai drakonai, kurie, — esu tuo tikras, — niekada neatgis. Jam priešais stūksojo milžiniškas Akmeninis Būgnas. Jam priartėjus, prie durų budintys sargybiniai patraukė sukryžiuotas ietis. Ne Svogūnų riteriui, o karaliaus rankai. Į Akmeninį Būgną Davosas žengė dar kaip karaliaus ranka. Ir svarstė, kokias pareigas eis, kai iškels iš ten koją. Jei tik apskritai iškelsiu…

Laiptai atrodė ilgesni ir statesni nei anksčiau, bet tikriausiai tik dėl to, kad jis jautėsi pavargęs. Motina sukūrė mane ne tokioms užduotims vykdyti. Jis iškilo per aukštai ir per greitai ir šio aukšto kalno viršūnėje oras buvo pernelyg išretėjęs, kad Davosas galėtų laisvai kvėpuoti. Vaikystėje jis svajojo apie turtus, tačiau tai buvo seniai. Paskui, kai suaugo, norėjo tik kelių akrų geros žemės plotelio, menės, kurioje sulauktų senatvės, ir geresnio gyvenimo savo sūnums. Aklas Pavainikis jam sakydavo, kad gudrus kontrabandininkas niekada neužsimoja per plačiai ir neatkreipia į save per daug dėmesio. Keli akrai, rąstų menė virš galvos, „seras“ prieš vardą, — ir turėčiau būti patenkintas. Jei šiąnakt liks gyvas, Davosas ketino pasiimti Devaną ir plaukti namo, į Rūstybės kyšulį, pas savo mielą Mariją. Kartu apraudosime savo žuvusius sūnus, tuos, kurie liko gyvi, užauginsime gerais žmonėmis ir apie karalius daugiau nekalbėsime.

Kai Davosas įėjo, Puošniojo Stalo menė buvo tamsi ir tuščia; matyt, karalius tebebuvo su Melisandra ir karalienės žmonėmis. Jis priklaupė ir uždegė židinyje ugnį, norėdamas išvyti iš apvalaus kambario šaltį ir nublokšti atgal į pasienius šešėlius. Tada apėjo menę, stabtelėjo prie kiekvieno lango, atitraukė sunkias aksomines užuolaidas ir atidarė medines langines. Pūstelėjo vėjas, — gaivus, kvepiantis druska ir jūra, ir ėmė plaikstyti jo paprastą rudą apsiaustą.

Priėjęs prie šiaurinio lango, Davosas atsirėmė į palangę įkvėpti šalto nakties oro ir tikėdamasis išvysti kylančią „Pamišėlio Prendoso“ burę, bet, kiek akis užmato, jūra atrodė tamsi ir tuščia. Ar laivas jau nuplaukė? Jam beliko melstis, kad taip ir būtų ir kad tuo laivu išplauktų berniukas. Pro aukštai slenkančius debesis kartkartėmis pasirodydavo pusmėnulis ir Davosas matė pažįstamas žvaigždes. Danguje švietė Galera, jūrininkams rodanti kelią į vakarus; buvo matyti ir Senolės Žibintas — keturios ryškios žvaigždės, apgaubtos auksinio ūko. Didžiąją Ledo Drakono dalį užklojo debesys — spindėjo tik viena mėlyna jo akis, rodanti kelią į šiaurę. Danguje pilna kontrabandininkų žvaigždžių. Tos žvaigždės buvo senos jo draugės; Davosas vylėsi, kad jos pranašauja sėkmę.

Bet kai nuleido akis nuo dangaus ir pažvelgė į tvirtovės pylimus, jau nebuvo toks tikras. Laužo liepsnose akmeninių drakonų sparnai metė didelius juodus šešėlius. Davosas mėgino įsiteigti, jog tai — tik šaltos ir negyvos skulptūros. Kadaise tai buvo jų namai. Drakonų ir drakonų lordų namai, Targarienų giminės rezidencija. Targarienų gyslomis tekėjo senosios Valyrijos kraujas…

Į menę įsiveržė vėjo gūsis, liepsnos židinyje suūžė ir ėmė plaikstytis. Jis pasiklausė, kaip traška ir spragsi malkos. Kai Davosas pasitraukė nuo lango, jam po kojomis driekėsi jo paties šešėlis; plonas ir ilgas, jis krito ant Puošniojo stalo tarsi kalavijas. Čia jis stovėjo ilgai ir laukė. Girdėjo jų, lipančių laiptais, batų bildesį. Pirmiausia atsklido karaliaus balsas.

— …ne trys.

— Trys yra trys, — nuskambėjo Melisandros atsakymas. — Prisiekiu, tavo malonybe, mačiau jį mirštantį ir girdėjau jo motinos raudas.

— Nakties lauže. — Stanis ir Melisandra drauge įžengė pro menės duris. — Liepsnos labai apgaulingos. Kas yra, kas bus, kas galėtų būti… Negali manęs užtikrinti…

— Tavo malonybe, — Davosas žingtelėjo į priekį. — Ledi Melisandra matė teisingai. Tavo sūnėnas Džofris negyvas.

Jei karalius ir nustebo radęs jį Puošniojo Stalo menėje, tai pasistengė neišsiduoti.

— Lorde Davosai, — tarė jis, — jis nebuvo mano sūnėnas. Nors daug metų tikėjau, kad yra.

— Per savo vestuvių puotą Džofris užspringo maisto trupiniu, — pridūrė Davosas. — Taip pat gali būti, kad buvo nunuodytas.

— Jis ir yra trečias, — įsiterpė Melisandra.

— Skaičiuoti moku, moterie. — Stanis nužingsniavo palei stalą, pro Senmiestį ir Arborą, tada į šiaurę, link Skydo salų ir Manderio žiočių. — Vestuvėse dabar, rodos, pavojingiau nei mūšiuose. Kas nuodytojas? Ar jau žinoma?

— Sklinda kalbos, kad jo dėdė. Kipšas.

Stanis sugriežė dantimis.

— Pavojingas žmogus. Tuo jau įsitikinau Juoduosiuose Vandenyse. Iš kur visa tai sužinojai?

— Lysiečiai tebeprekiauja Karaliaus Uoste. Kodėl Saladoras Salas turėtų man meluoti?

— Iš tiesų… — Karalius pirštais perbraukė per stalą. — Džofris… Vis prisimenu virtuvėje prisiglaudusią katę… Virėjai šėrė ją mėsos atliekomis ir žuvų galvomis. Vienas iš jų berniukui pasakė, kad katė pilve turi kačiukų, mat manė, jog galbūt vaikas vieno norės. Džofris durklu perrėžė vargšui gyvūnėliui pilvą, nes norėjo įsitikinti, ar tai tiesa. Radęs kačiukus, nunešė juos parodyti tėvui. Robertas taip užvožė berniukui, kad pamanė jį nužudęs. — Karalius nusiėmė karūną ir padėjo ją ant stalo. — Nesvarbu, ar nužudė dėlė, ar neūžauga, jis puikiai pasitarnavo karalystės labui. Dabar jie privalės kviestis mane.

— Ne, jie nesikvies, — tarė Melisandra. — Džofris turi brolį.

— Tomeną. — Karalius nenoromis ištarė šį vardą.

— Jie karūnuos Tomeną ir valdys jo vardu.

Stanis sugniaužė kumštį.

— Tomenas švelnesnis už Džofrį, bet gimęs iš tos pačios kraujomaišos. Dar viena auganti pabaisa. Dar viena dėlė žemėje. Vesterosui reikia vyro rankos, o ne berniuko.

Melisandra priėjo arčiau.

— Gelbėk juos, valdove. Leisk man prikelti akmeninius drakonus. Trys yra trys. Duok man berniuką.

— Edriką Stormą, — tarstelėjo Davosas.

Stanis įtūžęs atsisuko į jį.

— Žinau jo vardą. Pakaks man tavo priekaištų. Man tai nepatinka kaip ir tau, bet turiu atlikti pareigą karalystei. Mano pareiga… — Jis kreipėsi į Melisandrą: — Prisieki, kad kito kelio nėra? Prisiek savo gyvybe, nes, jei meluoji, žinok, kad tavo mirtis bus ilga ir skausminga.

— Tu esi tas, turintis stoti prieš Kitą. Tas, kurio atėjimas buvo išpranašautas prieš penkis tūkstančius metų. Raudona kometa buvo tavo šauklė. Tu esi pažadėtasis princas, ir jei žūsi, pasaulis žus kartu su tavimi. — Melisandra priėjo prie jo, švelniai pravėrusi raudonas lūpas, o jos rubinas pulsavo. — Duok man tą berniuką, — sušnabždėjo ji, — ir aš grąžinsiu tau tavo karalystę.

— Jis negali, — įsiterpė Davosas. — Edriko Stormo nėra.

— Nėra? — Stanis atsisuko į savo ranką. — Kaip suprasti „nėra“?

— Jis lysiečių galeroje, saugiai plaukia jūra. — Davosas matė, kaip širdies formos Melisandros veidas išblyško. Tame veide jis pamatė šmėstelint ir nerimą, ir staiga kilusį netikrumą. Ji to nematė!

Įdubusios karaliaus akys blykstelėjo kaip du tamsiai mėlyni duburiai.

— Pavainikis buvo išplukdytas iš Drakono Uolos be mano sutikimo? Sakai, jis išplaukė galera? Jei tas lysietis piratas ketina pasinaudoti berniuku ir išsunkti iš manęs aukso…

— Tai tavo rankos darbas, valdove. — Melisandra reikšmingai pažvelgė į Davosą. — Tu jį sugrąžinsi, milorde. Sugrąžinsi.

— Berniukas jau išsprūdo man iš rankų, — tarė Davosas. — Taip pat ir iš tavųjų, miledi.

Pamatęs raudonas jos akis, Davosas nejaukiai pasimuistė.

— Man reikėjo palikti tave tamsiame požemyje, sere. Ar supranti, ką padarei?

— Atlikau savo pareigą.

— Kai kas tai galėtų pavadinti išdavyste. — Stanis priėjo prie lango ir įsistebeilijo į naktį. Gal žvilgsniu ieško laivo? — Pakėliau tave iš purvo, Davosai, — labiau nuvargęs, nei piktas tarė jis. — Ar ištikimybė buvo per didelis mano lūkestis?

— Juoduosiuose Vandenyse už tave galvas padėjo keturi mano sūnūs. Aš ir pats vos nežuvau. Esu ištikimas tau amžinai. — Davosas Sivortas ilgai ir įtemptai galvojo, ką dar pasakyti; nuo tų žodžių priklausė jo gyvybė. — Tavo malonybe, prisaikdinai mane, kad patarinėsiu nuoširdžiai ir paklusiu nedvejodamas, kad ginsiu karalystę nuo tavo priešų, kad ginsiu tavo žmones. Argi Edrikas Stormas — ne vienas iš taviškių? Argi ne vienas iš tų, kuriuos prisiekiau ginti? Aš vykdžiau savo pažadą. Kaip gali būti, jog tai — išdavystė?

Stanis vėl sugriežė dantimis.

— Niekada neprašiau, kad man uždėtų šią karūną. Tas auksas ant galvos — šaltas ir sunkus, bet kol esu karalius, turiu vykdyti savo pareigą… Jei turiu paaukoti vieną vaiką ugniai, kad išgelbėčiau milijonus žmonių nuo tamsos… Aukoti… niekada nėra lengva, Davosai. O jei lengva, tai auka nėra tikra. Paaiškink jam, miledi.

— Azoras Ahajus, — prabilo Melisandra, — užgrūdino Spindulingąjį savo mylimos žmonos širdies krauju. Jei tūkstantį karvių turintis vyras vieną paaukos dievui, tai nieko nereikš. Bet tas, kuris paaukos savo vienintelę karvę…

— Ji kalba apie karves, — tarė karaliui Davosas, — o aš — apie berniuką, tavo dukters draugą, tavo brolio sūnų.

— Apie karaliaus sūnų, kurio gyslomis teka daug galių turintis karališkas kraujas. — Ant kaklo kabantis Melisandros rubinas žioravo tarsi raudona žvaigždė. — Manai, išgelbėjai tą berniuką, Svogūnų riteri? Kai užeis ilga naktis, Edrikas Stormas žus kartu su kitais, kad ir kur būtų pasislėpęs. Tavo sūnūs taip pat žus. Žemėje įsiviešpataus tamsa ir šaltis. Kišiesi į reikalus, kurių nesupranti.

— Aš daug ko nesuprantu, — pripažino Davosas. — Niekada ir nesu apsimetęs, kad yra kitaip. Pažįstu jūras ir upes, visas pakrantes, žinau, kur slypi uolos ir seklumos. Žinau, kur yra slaptų urvų, kuriuose laivas gali pasislėpti niekieno nepastebėtas. Taip pat žinau, jog karalius gina savo žmones, o jei ne, jis ne karalius.

Stanio veidas apsiniaukė.

— Drįsti atvirai iš manęs tyčiotis? Ar svogūnų kontrabandininkui dera mokyti mane, karalių, mano pareigų?

Davosas puolė ant kelių.

— Jei įžeidžiau tave, nukirsk man galvą. Mirsiu, kaip ir gyvenau, — būdamas ištikimas tavo valdinys. Bet pirma manęs išklausyk. Išklausyk bent dėl tų svogūnų, kurių tau parūpindavau, ir dėl pirštų, kuriuos man patrumpinai.

Stanis išsitraukė iš makštų Spindulingąjį. Nuo ginklo spindesnio nušvito visa menė.

— Sakyk, ką norėjai pasakyti, tik greitai.

Karaliaus kaklo raumenys buvo įsitempę kaip virvės.

Davosas pasigrabinėjo vidinėse apsiausto kišenėse ir ištraukė suglamžytą pergamento lapą. Tas lapas atrodė plonas ir menkas daiktas, tačiau tai buvo vienintelė jo apsauga.

— Karaliaus ranka turi mokėti skaityti ir rašyti. Meisteris Pilosas mane to ir mokė.

Pasidėjęs ant kelio, jis delnu ištiesino pergamentą ir stebuklingo kalavijo šviesoje ėmė garsiai skaityti.