Kardų audra

Davosas

Lordas Alisteris staiga pakėlė akis.

— Balsai, — tarė jis. — Girdi, Davosai? Kažkas mūsų ateina.

— Nėgė, — atsakė Davosas. — Dabar vakarienės metas.

Vakar vakare Nėgė atnešė jiems pusę pyrago su jautiena ir šonine ir ąsotį midaus. Vien pagalvojus apie tai Davosui ėmė gurgti pilvas.

— Ne, čia ateina daugiau nei vienas žmogus.

Jis teisus. Davosas išgirdo bent du žmones, o žingsnių aidas vis stiprėjo. Jis atsistojo ir priėjo prie grotų.

Lordas Alisteris nusibraukė nuo drabužių šiaudus.

— Karalius pasiuntė manęs atvesti. Arba karalienė, taip, Selisa niekada neleistų savo kraujo giminaičiui pūti kalėjimo požemyje.

Prie celės durų pasirodė Nėgė, nešinas raktų žiedu. Paskui jį, atsilikę vos per žingsnį, sekė seras Akselis Florentas ir keturi sargybiniai. Kol Nėgė ieškojo tinkamo rakto, jie laukė sustoję po deglu.

— Akseli, — tarė lordas Alisteris. — Dievai maloningi. Kas siuntė manęs atvesti: karalius ar karalienė?

— Niekas nesiuntė tavęs atvesti, išdavike, — atsakė seras Akselis.

Lordas Alisteris žingtelėjo atatupstas, lyg per veidą gavęs.

— Ne, prisiekiu, aš nieko neišdaviau. Kodėl niekas manęs neišklauso? Jei tik jo malonybė leistų man paaiškinti…

Nėgė įkišo į spyną didelį raktą, pasuko ir atidarė celės duris. Girgžtelėjo parūdiję vyriai.

— Tu, — kreipėsi kalėjimo prižiūrėtojas į Davosą. — Eime.

— Kur? — Davosas žvilgtelėjo į serą Akselį. — Pasakyk tiesą, sere, ketini mane sudeginti ant laužo?

— Man liepta tave atvesti. Ar pats paeisi?

— Paeisiu.

Davosas žengė laukan. Nėgė užtrenkė duris, ir lordas Alisteris, apimtas nevilties, šūktelėjo.

— Paimk deglą, — liepė Akselis kalėjimo sargui. — Palik išdaviką tamsoje.

— Ne, — ėmė maldauti jo brolis, — Akseli, prašau, neatimk šviesos… Dievai, pasigailėkite manęs…

— „Dievai“? Yra tik Rhloras ir tas Kitas.

Seras Akselis ryžtingai mostelėjo, ir sargybiniai, ištraukę deglą iš laikiklio, nužingsniavo link laiptų.

— Vedate mane pas Melisandrą? — paklausė Davosas.

— Ir ji ten bus, — tarė seras Akselis. — Ji visada netoli karaliaus. Bet atvesti tave liepė pats karalius.

Davosas kilstelėjo ranką prie krūtinės, ant kurios odiniame kapšelyje ant dirželio kabodavo jo laimė. O dabar jos nėra, prisiminė jis, nebėra ir keturių pirštų galiukų. Bet rankos vis dar pakankamai ilgos suspausti moters kaklui, pagalvojo Davosas, juolab tokiam liaunam kaklui kaip jos.

Vingiuotais laiptais jie ėmė lipti į viršų. Sienos buvo tamsaus, grubiai tašyto akmens ir šaltos. Jiems prieš akis šmėsčiojo deglų skleidžiama šviesa ir ant sienų, greta, laiptais lipo jų šešėliai. Po trečio posūkio jie praėjo geležinius vartus, už kurių tvyrojo aklina tamsa, o po penkto posūkio — dar vienus. Nuojauta Davosui sakė, kad jie jau turėtų būti iškopę į žemės paviršių, o gal net truputį aukščiau. Kitos durys, kurias jie priėjo, buvo medinės, bet jie lipo dar aukščiau. Dabar sienose buvo matyti strėlėms skirti plyšiai, bet per storus akmenis saulės spinduliai vis tiek neprasiskverbė. Lauke buvo naktis.

Kai seras Akselis plačiai atvėrė sunkias duris ir mostu pakvietė jį įeiti, Davosui jau buvo pradėję mausti kojas. Prieš akis dunksojo aukštai iškilęs, arkos pavidalo akmeninis tiltas, vedantis į didžiulį pagrindinį pilies bokštą, vadinamą Akmeniniu Būgnu. Tarp stogą laikančių arkų ūžavo neramus jūros vėjas ir jiems einant Davosas užuodė sūraus vandens kvapą. Jis giliai įkvėpė, įtraukė į plaučius gaivaus vėsaus oro. Vėjau ir vandenie, suteik man jėgų, pasimeldė jis. Kad tamsa nekeltų siaubo, žemutiniame kieme liepsnojo didžiulis naktinis laužas, susirinkę prie jo stovėjo karalienės žmonės ir giedodami garbino naująjį raudonąjį dievą.

Vidury tilto seras Akselis staiga sustojo. Jis nekantriai mostelėjo ir jo vyrai pasitraukė toliau, kad negirdėtų pokalbio.

— Jei būtų mano valia, kartu su savo broliu Alisteriu sudeginčiau tave ant laužo, — tarė jis Davosui. — Abu jūs išdavikai.

— Gali kalbėti, ką nori. Karaliaus Stanio niekada neišduočiau.

— Išduotum. Išduosi. Iš veido matau. Be to, tavo išdavystę mačiau ir liepsnose. Rhloras palaimino mane ir suteikė tokį gebėjimą. Kaip ir ledi Melisandrai, jis ugnyje parodo man ateitį. Stanis Barateonas užims Geležinį sostą. Mačiau tai. Ir žinau, ką reikia daryti. Jo malonybė turi paskirti mane savo ranka vietoj mano išdaviko brolio. Taip jam ir pasakysi.

Šit kaip? Davosas nepratarė nė žodžio.

— Karalienė ragina karalių Stanį paskirti mane savo ranka, — toliau kalbėjo seras Akselis. — Net senas tavo bičiulis iš Lyso, piratas Sanas, sako tą patį. Mudu drauge apmetėme planą. Bet jo malonybė nieko nesiima. Tas pralaimėjimas jį kankina, juodas kirminas ėda jam širdį. Mes, mylintys karalių, turime parodyti, ką reikia daryti. Jei iš tiesų esi atsidavęs jam taip, kaip giriesi, kontrabandininke, prisidėsi prie mūsų ir kalbėsi vienu balsu su mumis. Pasakyk karaliui, kad vienintelė ranka, kurios jam reikia, esu aš. Pasakyk jam tai, ir kai išplauksime, pasirūpinsiu, kad gautum naują laivą.

Laivą… Davosas atidžiai pažvelgė pašnekovui į veidą. Sero Akselio ausys buvo didelės, kaip ir visų Florentų, taip pat ir karalienės. Jo ausyse ir šnervėse žėlė šiurkštūs plaukai; dar didesni jų kuokštai kyšojo po dvigubu pagurkliu. Nosis buvo plati, kakta su atsikišusiais antakių lankais, akys arti viena kitos, o žvilgsnis nemalonus. Jis greičiau sukraus man laužą, nei duos laivą, net jei padarysiu jam šią paslaugą…

— Jei ketini mane apgauti, — tarė seras Akselis, — nepamiršk, kad jau daug metų esu Drakono Uolos valdytojas. Įgula mane palaiko. Be karaliaus sutikimo gal ir negaliu supleškinti tavęs ant laužo, bet kas sakė, kad negali paslysti ir nelaimingai nukristi? — Jis uždėjo savo stambią plaštaką Davosui ant sprando ir stumtelėjo prie juosmenį siekiančio tilto krašto, o tada bakstelėjo smarkiau priversdamas Davosą pažvelgti žemyn, į kiemą. — Girdėjai, ką sakiau?

— Girdėjau, — atsakė Davosas. Ir tu dar drįsti mane vadinti išdaviku?

Seras Akselis jį paleido.

— Puiku. — Jis šyptelėjo. — Jo malonybė laukia. Geriau negaiškime.

Pačiame Akmeninio Būgno viršuje, didelėje apvalioje menėje, vadinamoje Puošniojo Stalo mene, jiedu rado Stanį Barateoną, stovintį prie stalo, davusio šiai menei vardą, — didelio, medinio, drožinėto ir nudažyto Vesteroso žemės pavidalo stalo, koks jis buvo Eigono Užkariautojo laikais. Šalia karaliaus buvo padėta geležinė gorė, o joje žioravo gelsvai rausvos žarijos. Keturi aukšti skliautuoti langai išėjo į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Už jų buvo naktis ir žvaigždėtas dangus. Davosas girdėjo vėjo ūžavimą ir gerokai silpnesnį jūros ošimą.

— Tavo malonybe, — tarė seras Akselis, — atvedžiau Svogūnų riterį, kaip ir prašei.

— Matau.

Stanis vilkėjo pilką vilnonę tuniką, tamsiai raudoną mantiją, buvo susijuosęs paprastu juodu odiniu diržu, prie kurio kabojo kalavijas ir durklas. Ant galvos puikavosi raudono aukso karūna liepsnų pavidalo smaigaliais. Karaliaus išvaizda gąsdino. Jis atrodė dešimčia metų vyresnis nei tas vyras, kurį Davosas, išplaukdamas į Juodųjų Vandenų mūšį, taip pražūtingai jiems pasibaigusį, paliko Vėtrų Gūžtoje. Trumpai pakirpta karaliaus barzda buvo reta kaip voratinklis ir pražilusi, be to, jis neteko bent keliolikos svarų svorio. Jis niekada nebuvo apkūnus vyras, bet dabar jo kaulai barkšojo po oda nelyginant laukan lendančios ietys. Net karūna Stanio galvai atrodė per didelė. Žydros jo akys buvo įdubusios, o veidas toks sulysęs, kad po oda buvo matyti kaukolės kaulai.

Ir vis dėlto, išvydus Davosą, tame veide šmėstelėjo vos pastebima šypsena.

— Vadinasi, jūra grąžino man žuvų ir svogūnų riterį?

— Grąžino, tavo malonybe.

Ar jis žino, kad kalino mane savo kalėjimo požemyje? Davosas priklaupė.

— Stokis, sere Davosai, — liepė Stanis. — Pasigedau tavęs, sere. Man reikia gero patarimo, o tu visada išmintingai man patardavai. Tad sakyk tiesą: kokią bausmę reikėtų skirti už išdavystę?

Pastarasis žodis tarsi pakibo ore. Bauginantis žodis, dingtelėjo Davosui. Ar karalius reikalavo pasmerkti jo celės bičiulį? O gal paskelbti nuosprendį jam? Karalius geriau už visus žino, kaip bausti už išdavystę.

— Už išdavystę? — pagaliau tyliai ištarė jis.

— O kaip pavadintum elgesį žmogaus, kuris priešinasi karaliui ir gviešiasi teisėtai jam priklausančio sosto? Dar kartą klausiu: kokios bausmės įstatymas reikalauja išdavikui?

Davosui neliko nieko kita, tik atsakyti.

— Mirties bausmės, — tarė jis. — Ta bausmė — mirtis, tavo malonybe.

— Visada taip buvo. Aš ne… Aš nesu žiaurus, sere Davosai. Pažįsti mane. Seniai mane pažįsti. Tai — ne mano įgeidis. Visada taip buvo, ir Eigono, ir dar ankstesniais laikais. Deimonas Blekfairas, broliai Toinai, Grifų karalius, didysis meisteris Haretas… išdavikai visuomet mokėdavo savo gyvybe, net… Reinira Targarien. Ji buvo vieno karaliaus duktė ir dar dviejų motina, bet mirė išdavikės mirtimi už tai, kad mėgino užgrobti savo brolio sostą. Toks įstatymas. Įstatymas, Davosai. Ne žiaurumas.

— Taip, tavo malonybe. — Jis kalba ne apie mane. Davosui pagailo tamsoje laiką leidžiančio kameros draugo. Jis suprato, kad geriau būtų patylėti, bet jautėsi pavargęs ir minkštos širdies, tad nė pats nepajuto, kaip ištarė: — Valdove, lordas Florentas išdavystės nerengė.

— Ar kontrabandininkai išdavystę vadina kitaip? Paskyriau jį savo ranka, o jis mano teises pardavė už dubenį žirnių košės. Net būtų atidavęs jiems Šairinę. Ji, mano vienturtė duktė, būtų turėjusi tekėti už pavainikio, gimusio iš kraujomaišos, — įpykęs pasakė karalius. — Mano brolis turėjo gebėjimą įteigti žmonėms ištikimybę. Net priešams. Prie Samerholo per dieną mes laimėjome tris mūšius, paėmėme į nelaisvę lordus Grandisoną ir Kafereną ir pargabenome į Vėtrų Gūžtą. Jų vėliavas jis pasikabino savo menėje kaip trofėjus. Balta ir rusva Kafereno vėliava buvo aptaškyta krauju, o Grandisono miegantis liūtas beveik perplėštas pusiau. Bet jie sėdėjo po tomis vėliavomis per naktį, gėrė ir puotavo su Robertu. Jis net pasikvietė juos pamedžioti. „Šiems vyrams įsakyta atvesti tave pas Eirį, kad šis tave sudegintų, — pasakiau jam, pamatęs juos kieme svaidant kirvius. — Neturėtum duoti jiems į rankas kirvių.“ Bet Robertas tik nusikvatojo. Aš būčiau įmetęs Grandisoną ir Kafereną į kalėjimo požemį, o jis su jais susidraugavo. Lordas Kaferenas žuvo kaudamasis už Robertą prie Ašfordo pilies nuo Rendilo Tarlio kalavijo. Lordas Grandisonas buvo sužeistas prie Trišakio ir po metų nuo tos žaizdos mirė. Mano brolis paveikė tuos vyrus, kad jį mylėtų, o aš, rodos, tik skatinu žmones mane išduoti. Net savo artimuosius, savo kūną ir kraują. Brolį, senelį, pusbrolius, gerąjį dėdę…

— Tavo malonybe, — tarė seras Akselis, — maldauju, leisk man įrodyti, kad ne visi Florentai tokie paiki ir silpni.

— Seras Akselis norėtų, kad tęsčiau karą, — paaiškino karalius Stanis Davosui. — Lanisteriai mano, kad esu galutinai sutriuškintas, o beveik visi man prisiekę lordai manęs atsižadėjo. Net lordas Estermontas, mano motinos tėvas, pripažino Džofrio valdžią. O ta saujelė man vis dar ištikimų vyrų kasdien vis labiau netenka drąsos. Jie tuščiai leidžia laiką gerdami, lošdami ir laižydamiesi žaizdas, nelyginant į kailį gavę sarginiai šunys.

— Mūšis vėl uždegs jų širdis, tavo malonybe, — pasakė seras Akselis. — Pralaimėjimas — kaip liga, o pergalė — vaistai.

— Pergalė… — Karalius vyptelėjo. — Pergalė pergalei nelygu, sere. Bet atskleisk savo planą serui Davosui. Noriu išgirsti, ką jis mano apie tavo sumanymą.

Seras Akselis atsisuko į Davosą tokia veido išraiška, kokia tikriausiai atsispindėjo išdidžiojo lordo Belgreivo veide tą dieną, kai karalius Beiloras Palaimintasis įsakė jam nuplauti žaizdotas elgetos kojas. Ir vis dėlto jis pakluso.

Planas, kurį seras Akselis sugalvojo kartu su Saladoru Sanu, buvo paprastas. Už kelių valandų kelio laivu nuo Drakono Uolos buvo Nago sala — senovinė, jūrų apsupta Seltigarų giminės buveinė. Juodųjų Vandenų mūšyje lordas Ardrianas Seltigaras kovėsi po liepsnojančios širdies vėliava, bet, kai ši buvo paimta, jis, negaišdamas laiko, perėjo į Džofrio pusę. Net ir dabar jis buvo Karaliaus Uoste.

— Be abejo, jis per daug bijo jo malonybės įniršio, todėl ir nedrįsta artintis prie Drakono Uolos, — pareiškė seras Akselis. — Ir protingai daro. Tas vyras išdavė teisėtą savo karalių.

Seras Akselis siūlė pasinaudojus Saladoro Sano flotile ir vyrais, likusiais sveikais po Juodųjų Vandenų mūšio, — Drakono Uoloje Stanis vis dar turėjo apie pusantro tūkstančio vyrų, iš kurių daugiau nei pusė buvo Florentų žmonės, — nubausti lordą Seltigarą už dezertyravimą. Nago saloje įgulos buvo nedaug, o pilis, — bent jau sklido tokios kalbos, — buvo prigrūsta Myro kilimų, ten buvo Volančio stiklo dirbinių, aukso ir sidabro lėkščių, brangakmeniais puoštų taurių, puikių medžioklinių vanagų, Valyrijos plieno kirvių, ragas, kuriuo buvo galima iš gelmių prikelti pabaisas, rubinų pilnų skrynių ir daugiau vyno, nei žmogus būtų galėjęs išgerti per šimtą metų. Tačiau Seltigaras pasaulyje garsėjo kaip šykštuolis, gailintis išleisti kelias monetas net savo malonumams.

— Siūlau padegti jo pilį ir išžudyti žmones, — trumpai drūtai pareiškė seras Akselis. — Paversti Nago salą pelenų ir kaulų krūva, tinkama vien dvėsena mintantiems krankliams, kad visi karalystėje pamatytų, kas laukia tų, kurie susideda su Lanisteriais.

Stanis klausėsi sero Akselio samprotavimų tylėdamas ir grieždamas dantimis. Kai planas buvo išdėstytas, jis tarė:

— Manau, galėtume taip ir padaryti. Rizikuotume nedaug. Kol lordas Redvainas neatplaukė iš Arboro, Džofris jūroje turi ne kažin kiek pajėgų. Jei apiplėštume salą, tas piratas iš Lyso, Saladoras Sanas, kol kas dar būtų mums ištikimas. Pati Nago sala yra bevertė, bet nusiaubę ją lordui Taivinui parodytume, kad ginklų dar nesudėjau. — Ir karalius kreipėsi į Davosą: — Kalbėk atvirai, sere. Ką manai apie sero Akselio siūlymą?

Kalbėk atvirai, sere. Davosas prisiminė kalėjimo požemį, kuriame tūnojo kartu su lordu Alisteriu, prisiminė Nėgę ir Košę. Pagalvojo apie tai, ką seras Akselis pažadėjo jam einant tiltu virš kiemo. Laivas arba stumtelėjimas, ko sulauksiu? Bet dabar jo nuomonės klausė karalius.

— Tavo malonybe, — rūpestingai rinkdamas žodžius tarė jis. — Manau, kad tai kvailystė… taip… ir bailumas.

— Bailumas?! — riktelėjo seras Akselis. — Niekas nevadins manęs bailiu girdint mano karaliui!

— Tylos, — sudraudė jį Stanis. — Kalbėk, sere Davosai, išklausysiu tavo argumentų.

Davosas atsisuko į serą Akselį.

— Sakai, turime parodyti karalystei, kad nesudėjome ginklų. Ir pulti. Tęsti karą. Tik… su kuo mes kariausim? Nago saloje Lanisterių nerasi.

— Bet rasime išdavikų, — atšovė seras Akselis, — nors gali būti, kad galėčiau rasti jų ir arčiau namų. Net šioje menėje.

Davosas į šią pašaipą nekreipė dėmesio.

— Neabejoju, kad lordas Seltigaras prisiekė ištikimybę tam berniukui Džofriui. Jis senas ir nuvargęs žmogus, nenorintis nieko daugiau, tik baigti dienas savo pilyje gurkšnodamas puikų vyną iš brangakmeniais puoštų taurių. — Jis atsisuko į Stanį. — Bet, kai pašaukei, jis atvyko, valdove. Atvyko su savo kalavijais ir laivais. Vėtrų Gūžtoje, kai Renlis mus užpuolė, jis stovėjo su tavimi petys į petį, o jo laivai nuplaukė į Juoduosius Vandenis. Jo vyrai už tave kovėsi, žudė ir degė su tavo vardu lūpose. Taip, Nago sala menkai saugoma. Ten moterys, vaikai ir seniai. O kodėl? Dėl to, kad jų vyrai, sūnūs ir tėvai žuvo Juoduosiuose Vandenyse. Žuvo irkluodami arba su kalavijais rankose kaudamiesi po tavo vėliavomis. Tačiau seras Akselis siūlo sulyginti su žeme namus, kuriuos jie paliko, išprievartauti jų našles, išžudyti jų vaikus. Tie prasčiokai ne išdavikai…

— Išdavikai, — užsispyrė seras Akselis. — Ne visi Seltigaro vyrai žuvo Juoduosiuose Vandenyse. Šimtai jų kartu su savo lordu buvo paimti į nelaisvę ir, kai jis prisiekė ištikimybę Džofriui, pasekė jo pavyzdžiu.

— Kai jis prisiekė, — pabrėždamas kiekvieną žodį pasakė Davosas. — Jie buvo jo žmonės. Prisiekę kariai. Argi galėjo rinktis?

— Rinktis gali kiekvienas. Jie galėjo atsisakyti paklusti. Kai kurie atsisakė ir už tai mirė. Tačiau mirė būdami tikri, ištikimi mūsų vyrai.

— Ne visi žmonės vienodai stiprūs.

Tai buvo apgailėtinas atsakymas, ir Davosas tai suprato. Stanis Barateonas buvo geležinės valios vyras, nei suprantantis, nei atleidžiantis tokių silpnybių kitiems. Aš pralaimiu, nusiminęs pagalvojo jis.

— Kiekvieno vyro pareiga yra likti ištikimam savo teisėtam karaliui, net jei jo lordas elgiasi kitaip, — ryžtingai pareiškė Stanis.

Iš nevilties Davosą pagavo noras elgtis paikai, nutrūktgalviškai ir neapgalvotai.

— Kaip tu likai ištikimas karaliui Eiriui, kai tavo brolis pakėlė savo vėliavas? — leptelėjo jis.

Menėje įsiviešpatavo baugi tyla, o paskui seras Akselis suriko:

— Išdavystė!

Ir išsitraukė iš makštų durklą.

— Tavo malonybe, jis tiesiai tau į akis žeria tokius niekšiškus žodžius!

Davosas išgirdo Stanį griežiant dantimis. Karaliui ant kaktos iššoko melsva, kraujo priplūdusi gysla. Jųdviejų žvilgsniai susitiko.

— Nuleisk durklą, sere Akseli. Ir palik mudu vienus.

— Kaip tavo malonybė pageidauja…

— Pageidauju, kad išeitum, — tarė Stanis. — Dink man iš akių ir atsiųsk Melisandrą.

— Kaip įsakysi… — Seras Akselis įsikišo durklą į makštis, nusilenkė ir nuskubėjo prie durų. Jo, įpykusio, žingsniai nukaukšėjo grindimis.

— Tu visada piktnaudžiavai mano pakantumu, — kai jiedu liko dviese, įspėjo Stanis Davosą. — Galiu nupjauti tau liežuvį taip pat lengvai, kaip nupjoviau pirštų galus, kontrabandininke.

— Esu tavo žmogus, tavo malonybe. Todėl tai — tavo liežuvis. Gali daryti su juo ką panorėjęs.

— Tiesa, — šiek tiek aprimęs tarė karalius. — Ir norėčiau, kad tas liežuvis kalbėtų tiesą. Bet tiesa kartais būna nemaloni. Eiris? Jei tik žinotum… kaip man sunku buvo apsispręsti. Mano kraujas ar mano valdovas? Mano brolis ar mano karalius? — Jis susiraukė. — Ar kada nors matei Geležinį sostą? Atlošas su smaigais, suvyti metaliniai kaspinai, nelygūs kardų ašmenų kraštai, supinti ir sulydyti durklai… Tai nėra patogus krėslas, sere. Eiris taip dažnai įsipjaudavo, kad ilgainiui žmonės ėmė jį vadinti Šašų karaliumi, o Meigoras Žiaurusis tame krėsle buvo nužudytas. Kai kas sako, kad ne tame krėsle, o to krėslo. Tai nėra sostas, kuriame karalius gali atsipūsti ir pailsėti. Dažnai svarstau, kodėl mano broliai jo taip troško?

— Kodėl tuomet tu jo nori? — paklausė Davosas.

— Tai nederamas klausimas. Aš Roberto įpėdinis ir sostas teisėtai priklauso man. Tai įstatymas. Kai mirsiu, jis atiteks mano dukrai, nebent Selisa pagaliau pagimdytų sūnų. — Trimis pirštais jis švelniai perbraukė per stalą, per glotnius, sukietėjusius ir nuo laiko patamsėjusius dažų sluoksnius. — Aš — karalius. Tad visai nesvarbu, ko noriu. Turiu atlikti pareigą savo dukrai. Karalystei. Net Robertui. Žinau, kad jis nelabai mane mylėjo, nors buvo mano brolis. Lanisterių moteris įstatė jam ragus ir pavertė juokdariu. Gali būti, kad ir nužudė jį, kaip anksčiau Joną Ariną ir Nedą Starką. Už tokius nusikaltimus turi būti bausmė. Pradedant Sersėja ir jos bjaurastimis. Bet tai tik pradžia. Ketinu išvalyti tą dvarą. Robertui reikėjo tai padaryti po mūšio prie Trišakio. Seras Baristanas kartą man sakė, kad valdant karaliui Eiriui puvinys pirmiausia įsimetė į Veirį. Tam eunuchui nereikėjo atleisti. Taip pat ir Karalžudžiui. Robertas galėjo bent jau nuvilkti Džeimiui baltąjį apsiaustą ir išsiųsti jį prie Sienos, kaip patarė lordas Starkas. Bet jis paklausė Jono Arino. Aš tuo metu vis dar buvau apsiaustas Vėtrų Gūžtoje ir nieko nežinojau. — Staiga jis pasisuko ir įdėmiai pažvelgė į Davosą. — O dabar sakyk tiesą. Kodėl norėjai nužudyti ledi Melisandrą?

Vadinasi, jis žino… Karaliui Davosas meluoti negalėjo.

— Juoduosiuose Vandenyse sudegė keturi mano sūnūs. Ji atidavė juos suryti liepsnoms.

— Be reikalo ją kaltini. Ta ugnis nebuvo jos darbas. Plūsk Kipšą, keik ugnies burtininkus, keik tą kvailį Florentą, kuris nuplukdė mano flotilę tiesiai į paspęstus spąstus. Arba keik mane už užsispyrimą ir tuščiagarbiškumą, už tai, kad išsiunčiau Melisandrą, kai man jos labiausiai reikėjo. Bet ant Melisandros nepyk. Ji vis dar ištikima mano tarnaitė.

— Meisteris Kresenas buvo tavo ištikimas tarnas. Ji nužudė jį kaip ir serą Kortnį Penrouzą ir tavo brolį Renlį.

— Dabar kalbi kaip kvailys, — papriekaištavo karalius. — Taip, ji regėjo Renlio mirtį liepsnose, bet prie jo žūties prisidėjo ne daugiau už mane. Žynė buvo su manimi. Devanas galėtų tau tai patvirtinti. Jei manimi netiki, paklausk jo. Jei būtų galėjusi, ji būtų Renlį išgelbėjusi. Melisandra primygtinai prašė manęs su juo susitikti ir suteikti jam paskutinę galimybę išpirkti savo išdavystę. Taip pat Melisandra manęs paprašė, kad pasiųsčiau tavęs atvesti, kai seras Akselis norėjo atiduoti tave Rhlorui. — Jis švelniai šyptelėjo. — Ar tave tai nustebino?

— Taip. Ji žino, kad nesu nei jos, nei jos dievo draugas.

— Bet esi mano bičiulis. Tai ji taip pat žino. — Karalius mostu pakvietė Davosą prieiti arčiau. — Berniukas serga. Meisteris Pilosas gydo jį dėlėmis.

— Berniukas? — Davosas iš karto pagalvojo apie Devaną, karaliaus ginklanešį. — Mano sūnus, valdove?

— Devanas? Jis geras vaikinas. Daug ką paveldėjęs iš tavęs. Serga Roberto pavainikis, berniukas, kurį paėmėme Vėtrų Gūžtoje.

Edrikas Stormas.

— Kalbėjausi su juo Eigono Sode.

— Kaip ji ir norėjo. Kaip ir matė. — Stanis atsiduso. — Ar tas vaikinas tave sužavėjo? Gebėjimą žavėti jis turi. Paveldėjo iš tėvo. Jis žino esąs karaliaus sūnus ir tyčia apsimeta pamiršęs, kad yra pavainikis. Jis dievina Robertą, kaip kad jaunas būdamas jį dievino Renlis. Mano brolis karalius, atvykęs į Vėtrų Gūžtą, vaidindavo mylintį tėvą, be to, būdavo ir dovanų… kalavijų, ponių ir apsiaustų kailiais apsiūtais kraštais. Visa tai būdavo eunucho darbas. Berniukas prirašydavo pilną Raudonąją pilį padėkų, o Robertas juokdavosi ir klausdavo Veirio, ką jis šiais metais nusiuntė dovanų. Bet ir Renlis nebuvo geresnis. Auklėti berniuką jis paliko pilies valdytojams ir meisteriams ir visi jie tapo jo žavesio aukomis. Penrouzas nutarė geriau mirti, nei jį atiduoti. — Karalius sugriežė dantimis. — Tai mane vis dar piktina. Kaip jis galėjo manyti, kad berniuką nuskriausiu? Juk pasirinkau Robertą, ar ne? Kai išaušo ta sunki diena. Pasirinkau savą kraują, o ne garbę.

Jis nevadina berniuko vardu. Dėl to Davosas pasijuto nejaukiai.

— Tikiuosi, jaunasis Edrikas netrukus pasveiks.

Pamatęs Davoso susirūpinimą, Stanis tik atsainiai mostelėjo.

— Tai viso labo peršalimas. Jis kosti, dreba, karščiuoja. Meisteris Pilosas netrukus jį pagydys. Turbūt supranti, kad tas vaikėzas yra tuščia vieta, bet jo gyslomis teka mano brolio kraujas. Ji sako, kad karališkas kraujas teikia jėgų.

Davosui nereikėjo nė klausti, kas ta „ji“.

Stanis palietė Puošnųjį stalą.

— Tik pažvelk į jį, Svogūnų riteri. Man teisėtai priklausanti karalystė. Mano Vesterosas. — Jis brūkštelėjo per jį delnu. — Tos šnekos apie Septynias Karalystes yra tikra kvailystė. Eigonas regėjo tai prieš tris šimtus metų stovėdamas čia, kur dabar stovime mudu. Jo įsakymu meistrai išpiešė ir nudažė šį stalą. Pavaizdavo upes ir įlankas, kalvas ir kalnus, pilis, miestelius ir miestus, ežerus, pelkes ir miškus, bet… sienų nepažymėjo. Nes visa tai — viena. Viena karalystė, skirta valdyti vienam karaliui.

— Vienam karaliui, — pritariamai linktelėjo Davosas. — Vienas karalius — tai taika.

— Vesterose turiu įvykdyti teisingumą. Dalyką, kurio seras Akselis neišmano taip pat, kaip neišmano karo ypatumų. Sunaikinęs Nago salą, nieko nepasiekčiau, be to… kaip ir sakei, tai būtų blogis. Už išdavystę Seltigaras turi sumokėti pats, savo kailiu. Kai perimsiu šios karalystės valdymą, taip ir bus. Kiekvienas žmogus pjaus ką pasėjęs, pradedant įtakingiausiu lordu ir baigiant žemiausia, nuotekų griovyje gyvenančia žiurke. Ir kai kas neteks daugiau nei pirštų galiukų, gali būti tikras. Per juos mano karalystė neteko daug kraujo ir aš to nepamiršiu. — Karalius Stanis nusisuko nuo stalo. — Klaupkis, Svogūnų riteri.

— Tavo malonybe…

— Už svogūnus ir žuvį kadaise pakėliau tave į riterius. O už tai ketinu pakelti į lordus.

Už tai? Davosas sutriko.

— Aš patenkintas būdamas tavo riteriu, tavo malonybe. Tapęs lordu net nežinočiau, kaip tinkamai elgtis.

— Ir gerai. Elgtis kaip lordui — tai veidmainiauti. Šią sunkią pamoką jau išmokau. Dabar klaupkis. Tavo karalius įsako.

Davosas priklaupė, o Stanis išsitraukė ilgąjį kalaviją. Spindulingąjį. Taip kalaviją vadino Melisandra; raudoną didvyrio kalaviją, ištrauktą iš liepsnų, kuriose supleškėjo septyni dievai. Kai ašmenys išslydo iš makštų, menė, rodos, nušvito. Plienas iš tiesų spindėjo, — atrodė tai gelsvai rausvas, tai geltonas, tai raudonas. Oras aplink jį mirguliavo ir joks briliantas netviskėjo ryškiau už šį kalaviją. Bet kai Stanis palietė jo ašmenimis Davoso petį, jausmas buvo toks, tarsi ant peties būtų nuleistas paprastas ilgasis kalavijas.

— Sere Davosai iš Sivortų giminės, — tarė karalius, — ar esi ir būsi ištikimas bei garbingas mano vasalas dabar ir per amžius?

— Taip, tavo malonybe.

— Ar prisieki ištikimai man tarnauti iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nuoširdžiai patarti ir nesvyruodamas paklusti, ginti mano teises ir mano karalystę nuo visų priešų ir dideliuose, ir mažuose mūšiuose, saugoti mano žmones ir bausti priešus?

— Prisiekiu, tavo malonybe.

— Tada stokis, Davosai Sivortai, stokis kaip Lietaus miško lordas, Siaurosios jūros admirolas ir karaliaus ranka.

Kelias akimirkas Davosas jautėsi toks priblokštas, kad negalėjo pajudėti. Rytą pabudau šios pilies kalėjimo požemyje.

— Tavo malonybe, negali… aš netinkamas žmogus, kad būčiau karaliaus ranka.

— Pats tinkamiausias. — Stanis įsikišo į makštis Spindulingąjį, padavė Davosui ranką ir padėjo atsistoti.

— Aš prastos kilmės, — priminė jam Davosas. — Išsišokėlis kontrabandininkas. Tavo lordai niekada man nepaklus.

— Tada pasirūpinsime naujais lordais.

— Bet… aš nemoku nei skaityti… nei rašyti.

— Už tave viską perskaitys meisteris Pilosas. O jei kalbėsime apie rašymą… buvęs mano ranka prirašė tiek, kad jam galva nuo pečių nusiris. Prašau tavęs tik to, ką visada man duodavai. Sąžiningumo. Ištikimybės. Tarnystės.

— Neabejoju, kad yra geresnių už mane… koks nors kilmingesnis lordas…

Stanis prunkštelėjo.

— Bar Emonas, tas jaunuolis? O gal mano nepatikimasis senelis? Seltigaras manęs išsižadėjo, jaunajam Velarionui — tik šešeri, o jaunasis Sanglasas, kai sudeginau jo brolį, išplaukė į Volantį. — Karalius piktai mostelėjo ranka. — Tiesa, dar yra keli geri vyrai. Seras Džilbertas Faringas su dviem šimtais ištikimų savo vyrų laiko man Vėtrų Gūžtą. Dar yra lordas Morigenas, Naitsongo pavainikis, jaunasis Čiteringas, mano pusbrolis Endrius… bet nė vienu iš jų nepasitikiu taip, kaip tavimi, mano Lietaus miško lorde. Būsi mano ranka. Noriu, kad per mūšį būtum šalia.

Dar vienas mūšis visus mus pribaigs, pagalvojo Davosas. Tai lordas Alisteris numatė teisingai.

— Tavo malonybė prašė sąžiningo patarimo. Tad, jei atvirai… kitam mūšiui su Lanisteriais mums trūksta kariuomenės.

— Jo malonybė kalba apie didįjį mūšį, — nuskambėjo moters balsas, dosniai praturtintas rytietišku akcentu. Tarpduryje stovėjo Melisandra, apsivilkusi raudonais šilkais ir tviskančiais atlasais, rankose laikydama uždengtą sidabrinį indą. — Šie nereikšmingi karai — tarsi vaikų peštynės, palyginti su tuo, kas laukia. Tas, kurio vardo nevalia ištarti, telkia jėgas, Davosai Sivortai, žiaurias, negailestingas ir neapsakomai didžiules jėgas. Netrukus įsiviešpataus šaltis ir niekada nesibaigsianti naktis. — Ji padėjo sidabrinį indą ant Puošniojo stalo. — Nebent ištikimi vyrai rastų savyje drąsos su šalčiu ir naktimi susikauti. Vyrai, kurių širdys liepsnoja.

Stanis įsistebeilijo į sidabrinį indą.

— Ji man tai parodė, lorde Davosai. Liepsnose.

— Matei tai, valdove?

Tokių dalykų Stanis Barateonas nebuvo linkęs išsigalvoti.

— Savo akimis. Po mūšio, kai puoliau į neviltį, ledi Melisandra liepė man pažvelgti į židinio ugnį. Kaminas gerai traukė ir nuo ugnies į viršų kilo plėnys. Spoksojau į jas gana kvailai jausdamasis, bet ji paragino mane pažvelgti atidžiau ir… plėnys buvo baltos, skriejo su kylančio oro srove, tik staiga man pasirodė, kad jos krenta. „Sniegas“, — pamaniau. Paskui žiežirbos ore, rodos, ėmė suktis ratu tarsi deglų žiedas ir per ugnį regėjau kažkokią kalvą miške. Už tų deglų plėnys virto juodai apsirengusiais vyrais, o per sniegą judėjo kažkokie pavidalai. Nepaisant ugnies kaitrumo, pajutau tokį šaltį, kad mane šiurpas nukrėtė, o tada reginys pranyko ir židinio liepsna vėl atrodė kaip visada. Bet tai, ką mačiau, buvo tikra, dėl to galėčiau pastatyti ant kortos savo karalystę.

— Ir pastatei, — pridūrė Melisandra.

Karalius šnekėjo taip užtikrintai, kad Davosas persigando.

— Kalva miške… Pavidalai ant sniego… Nesuprantu…

— Tai reiškia, jog kova prasidėjo, — tarė Melisandra. — Smėlis iš laikrodžio dabar byra greičiau ir žmogaus dienos šiame pasaulyje beveik suskaičiuotos. Turime veikti ryžtingiau, kitaip nebeliks jokios vilties. Vesterosas turi susivienyti po vieno tikro karaliaus, karalystei žadėto princo, Drakono Uolos lordo ir Rhloro išrinktojo, vėliava.

— Ką gi, Rhloras gana keistai renkasi. — Karalius susiraukė, tarsi būtų paragavęs ko nors šlykštaus. — Kodėl jis pasirinko mane, o ne mano brolius? Kodėl ne Renlį ir jo persiką? Sapnuose vis matau jam iš burnos tekančias sultis, o iš gerklės — kraują. Jei tarnaudamas pas brolį jis būtų atlikęs savo pareigą, lordą Taiviną mes būtume sutriuškinę. Ta pergale būtų didžiavęsis net Robertas. Robertas… — Stanis vėl sugriežė dantimis. — Sapnuoju ir jį. Besijuokiantį. Lėbaujantį. Besigiriantį. Šie dalykai jam geriausiai sekėsi. Šie dalykai ir karyba. Kovos lauke niekada jo nepranokau. Šviesos Valdovas savo kariu turėjo pasirinkti Robertą. Kodėl pasirinko mane?

— Nes tu — teisingas žmogus, — paaiškino Melisandra.

— Teisingas žmogus… — Stanis pirštu palietė uždengtą sidabrinę lėkštę. — Čia dėlės?

— Taip, — linktelėjo Melisandra, — bet dar kartą turiu tau pasakyti, kad tai — ne išeitis.

— Prisiekei, kad burtas veiks.

Karalius, rodos, supyko.

— Ir veiks, ir… ne.

— Tai veiks ar neveiks?

— Ir veiks, ir ne.

— Kalbėk suprantamai, moterie.

— Kai liepsnos kalbės aiškiau, aiškiau prabilsiu ir aš. Tiesa glūdi liepsnose, bet ne visada lengva ją pamatyti. — Jai ant kaklo kabantis stambus rubinas gerte gėrė gorės žarijų skleidžiamą šviesą. — Duok man berniuką, tavo malonybe. Šis būdas patikimesnis. Geresnis. Duok man berniuką ir aš pažadinsiu akmeninį drakoną.

— Jau sakiau, kad neduosiu.

— Jis tik vienas iš daugybės Vesterose gimusių prasčiokų vaikų. Iš visų vaikų, kurie kada nors gims viso pasaulio karalystėse.

— Berniukas nekaltas.

— Tas berniukas suteršė tavo santuokinį guolį, kitaip tikrai turėtum sūnų. Jis padarė tau gėdą.

— Robertas padarė man gėdą. Ne tas berniukas. Mano duktė jį myli. Be to, jis turi mano kraujo.

— Tavo brolio kraujo, — tarė Melisandra. — Karališko kraujo. Tik karališkas kraujas gali prikelti akmeninį drakoną.

Stanis vėl sugriežė dantimis.

— Daugiau šito nesiklausysiu. Drakonai jau praeitis. Targarienai mėgino juos prikelti keletą kartų. Ir ne tik apsijuokė, bet ir be reikalo nužudė kelis žmones. Šioje dievo pamirštoje uoloje mums gana ir vieno juokdario — Margaveidžio. Atnešei dėlių. Tad dirbk savo darbą.

Melisandra įsitempusi linktelėjo ir tarė:

— Kaip karalius įsakys…

Ji kyštelėjo dešinę ranką į kairę rankovę ir į žarijų gorę įbėrė saują kažkokių miltelių. Anglys suūžė. Virš jų ėmus rangytis blyškioms liepsnoms raudonoji moteris paėmė sidabrinį indą ir nunešė jį karaliui. Davosas matė, kaip ji nukėlė dangtį. Po juo buvo trys didelės, juodos, nuo kraujo išpampusios dėlės.

Berniuko kraujas, dingtelėjo Davosui. Karališkas kraujas.

Stanis ištiesė ranką ir pirštais suspaudė vieną iš dėlių.

— Pasakyk vardą, — liepė Melisandra.

Suspausta dėlė raitėsi ir taikėsi įsisiurbti į pirštą.

— Grobikas, — pasakė karalius. — Džofris Barateonas.

Ir įmetė dėlę į ugnį, o ši tarp žarijų susirietė nelyginant rudens lapas ir sudegė.

Stanis paėmė antrą.

— Grobikas, — paskelbė jis, tik šį kartą jau garsiau. — Beilonas Greidžojus.

Ir lengvai sprigtelėjo šliužą į žarijų gorę, dėlė pertrūko ir sutraškėjo. Šnypšdamas ir svildamas plūstelėjo kraujas.

Karaliaus rankoje atsidūrė paskutinė dėlė. Į šią, besiraitančią tarp pirštų, jis žiūrėjo kelias akimirkas.

— Grobikas, — pagaliau tarė. — Robas Starkas.

Ir įmetė ją į ugnį.