Kardų audra

Arija

Kai jie užjojo į kalvos viršūnę ir pamatė upę, Sandoras Kligeinas šiurkščiai sustabdė žirgą ir nusikeikė.

Dangus buvo tamsus ir apsiniaukęs, be to, pylė lietus, lašais tarsi dešimčia tūkstančių kalavijų kapodamas žalsvai rudą upės srovę. Ji tikrai ne mažiau kaip mylios pločio, dingtelėjo Arijai. Iš šniokščiančio vandens kyšojo pusšimčio medžių viršūnės, jie tarsi skęstantys žmonės šakomis mėgino įsikibti dangaus. Prie kranto buvo priplakta stora paklotė permirkusių lapų, o toliau upės vagoje Arijai prieš akis šmėstelėjo kažkas blyškus ir išpampęs — stipri srovė nešė nuskendusį elnią, o gal kritusį arklį. Ausis pagavo ir žemą, sunkiai girdimą dundesį, primenantį garsą, kurį prieš imdamas urgzti išleidžia šuo.

Sėdėdama balne Arija pasimuistė ir jai į nugarą įsirėžė Skaliko šarvų geležis. Kligeinas laikė ją apglėbęs; ant kairės, nudegusios rankos apsaugai jis buvo užsidėjęs plieninį vambrasą, bet anksčiau Arija matė jį keičiant tvarsčius, matė, kad ant tos rankos nėra odos ir žaizda šlapiuoja. Tačiau, jei nudegimai ir kėlė jam skausmą, Sandoras Kligeinas to neparodė.

— Ar čia Juodieji Vandenys?

Jie jojo taip ilgai per tamsą ir lietų, pro gūdžius miškus ir bevardžius kaimus, jog Arija visiškai nebesuvokė, kur jie atsidūrė.

— Tai upė, per kurią turime persikelti, daugiau tau nieko nereikia žinoti. — Kartais Kligeinas atsakydavo į Arijos klausimus, bet buvo ją įspėjęs, kad nemėgintų užmegzti pokalbio. Pirmą dieną jis pažėrė mergaitei daugybę įspėjimų. — Jei dar kartą man trenksi, surišiu rankas už nugaros, — pagrasino jis. — Dar kartą mėginsi bėgti, supančiosiu kojas. Dar kartą spygtelėsi, imsi rėkti arba man įkąsi, užkimšiu burną. Galime joti dviese arba galiu permesti tave skersai arklio nugaros surištą kaip skerdžiamą paršą. Rinkis.

Arija nusprendė joti, bet, kai jiedu pirmą kartą įsikūrė stovyklą, ji palaukė, kol, jos supratimu, Kligeinas užmigo, ir susirado didelį rantytą akmenį, kuriuo ketino suknežinti bjauriam savo pagrobėjui galvą. Tyli kaip šešėlis, tarė ji sau slinkdama prie jo, bet artintis reikėjo dar tyliau. Skalikas vis dėlto nemiegojo. O gal prabudo. Šiaip ar taip, jis atsimerkė, nusiviepė ir atėmė iš jos akmenį kaip iš mažo vaiko. Arija jam įspyrė, bet daugiau nieko negalėjo padaryti.

— Šį kartą atleisiu, — nusviedęs akmenį į krūmus pasakė jis Arijai. — Bet jei būsi tokia kvaila ir mėginsi dar kartą, tikrai skaudžiai nubausiu.

— Kodėl tiesiog nenužudai manęs kaip Mikos?! — riktelėjo Arija. Ji vis dar buvo nusiteikusi priešintis, labiau įpykusi nei išsigandusi.

Jis atsakė sučiupęs ją už tunikos priekio ir prisitraukęs arčiau, vos per colį nuo savo nudeginto veido.

— Jei dar kartą ištarsi tą vardą, taip primušiu, kad gailėsies, jog tavęs nenužudžiau.

Po to kiekvieną naktį, prieš eidamas miegoti, jis susukdavo Ariją į žirgo gūnią, o viršuje ir apačioje surišdavo virvėmis, tad ji būdavo suvystyta kaip kūdikis.

Tai turėtų būti Juodieji Vandenys, nusprendė Arija žiūrėdama, kaip lietaus lašai šiaušia vandens paviršių. Skalikas buvo Džofrio šuo; jis vilko ją į Raudonąją pilį ir ketino atiduoti Džofriui bei karalienei. Ji norėjo, kad pro debesis išlįstų saulė, — tada būtų galėjusi pasakyti, į kurią pusę jie keliauja. Kuo ilgiau Arija tyrinėjo ant medžių kamienų želiančias samanas, tuo labiau sutrikusi jautėsi. Prie Karaliaus Uosto Juodieji Vandenys nebuvo tokie platūs, bet tuomet dar nebuvo prasidėję lietūs.

— Brastų nebėra, — tarė Sandoras Kligeinas, — ir plaukti nerizikuočiau.

Persikelti neįmanoma, pagalvojo Arija. Lordas Berikas mus tikrai pasivys. Kligeinas šiurkščiai ragino juodą savo eržilą, tris kartus mėtė pėdas, norėdamas suklaidinti persekiotojus, kartą net pusę mylios jojo upokšnio vagos viduriu. Bet kiekvieną kartą žvilgtelėjusi atgal Arija vis tiek tikėdavosi išvysti bastūnus. Ji mėgino jiems padėti ir, kai eidavo į krūmus šlapintis, medžių kamienuose įrėždavo savo vardą, bet ketvirtą kartą taip besidarbuojant Kligeinas ją sučiupo ir teko liautis. Nesvarbu, guodėsi Arija, Toras ras mane savo liepsnose. Bet nerado. Bent jau iki šiol, o kai jiedu persikels per upę…

— Netoli turėtų būti Harovėjaus miestas, — pasakė Skalikas. — Ten, senojo karaliaus Andaharo arklidėse, lordas Rutas laiko dvigalvį vandens žirgą. Galbūt su juo galėsime persikelti.

Apie senąjį karalių Andaharą Arija nieko nebuvo girdėjusi. Taip pat niekada nebuvo mačiusi dvigalvio arklio, juolab galinčio risnoti vandeniu, bet nusprendė geriau nieko neklausinėti. Prikando liežuvį ir sėdėjo sustingusi, o Skalikas pasuko eržilo galvą ir nurisnojo kalvos ketera žemupio pusėn. Dabar bent jau lietus kirto jiems į nugaras. Arijai iki gyvo kaulo buvo įgrisęs vanduo, graužiantis akis, trukdantis matyti ir tekantis skruostais, tarsi ji verktų. Vilkai neverkia, priminė ji sau.

Buvo vos šiek tiek po vidurdienio, o dangus atrodė tamsus tarsi vakarėjant. Arija jau nebūtų galėjusi suskaičiuoti, kiek dienų jie neregėjo saulės. Ji buvo permirkusi iki siūlo galo, nuo jojimo jai skaudėjo sėdmenis ir visą kūną, ji čiaudėjo. Be to, dar ir karščiavo, o kartais imdavo nevalingai drebėti, bet kai pasakydavo Skalikui, kad serga, šis tik burbtelėdavo:

— Nusišluostyk nosį ir užsičiaupk.

Dabar bene pusę laiko jis miegodavo sėdėdamas balne pasitikėdamas, kad jo eržilas toliau trauks tuo provėžomis išraižytu keliu arba miško taku, kuriuo jie keliavo. Tai buvo eiklus ristūnas, beveik toks pat didelis kaip ir karo žirgas, tik daug greitesnis. Skalikas jį vadino Pašaliečiu. Kartą, Kligeinui šlapinantis prie medžio, sumetusi, kad galėtų nujoti ir jis nespėtų jos pagauti, Arija mėgino arklį pavogti. Bet Pašalietis jai vos galvos nenukando. Savo šeimininkui jis buvo paklusnus tarsi senas kuinas, o šiaip — nirtus juodis. Arija niekada nebuvo mačiusi žirgo, kuris taip kandžiotųsi ar spardytųsi.

Kelias valandas jiedu jojo palei upę, perbrido du į ją įtekančius drumstus upokšnius ir pagaliau pasiekė vietą, apie kurią kalbėjo Sandoras Kligeinas.

— Lordo Harovėjaus miestas, — tarė Skalikas, o pamatęs jį pridūrė: — Po septyniais perkūnais!

Miestas buvo apsemtas ir apleistas. Kylantis upės vanduo išsiliejo iš krantų. Iš Harovėjaus miesto buvo likęs tik viršutinis smuklės aukštas glaistytomis pinučių sienomis, septynkampis nuskendusios septos kupolas, du trečdaliai akmeninio apvalaus bokšto, keli apipeliję šiaudiniai trobų stogai ir kaminų miškas.

Bet Arija pamatė, kad iš bokšto rūksta dūmai, o po skliautiniu langu, stipriai pririštas, plūduriuoja plokščiadugnis laivas. Tame laive buvo gera dešimtis skylių irklams ir pora didžiulių, iš medžio išskaptuotų arklių galvų: viena — pirmagalyje, kita — paskuigalyje. Dvigalvis arklys, dingtelėjo jai. Denio viduryje pūpsojo medinė pašiūrė velėna dengtu stogu, o kai Skalikas prisidėjo prie burnos delnus ir pašaukė, po akimirkos iš jos išvirto du vyrai. Trečias pasirodė apvaliojo bokšto lange, laikydamas užtaisytą arbaletą.

— Ko nori?! — šūktelėjo jis, perrėkdamas vandens šniokštimą.

— Perkelkite mus! — atsiliepdamas riktelėjo Skalikas.

Laive buvę vyrai trumpai pasitarė. Vienas iš jų, žilstelėjęs ir gunktelėjęs vyras storomis rankomis, priėjo prie turėklų.

— Teks mokėti!

— Sumokėsiu!

Kuo? — nusistebėjo Arija. Bastūnai atėmė Kligeino auksą, bet galbūt lordas Berikas paliko jam šiek tiek sidabro arba variokų? Keltas neturėtų kainuoti daugiau nei porą variokų…

Keltininkai vėl ėmė tartis. Pagaliau gunktelėjęs vyras pasisuko ir šūktelėjo. Pasirodė dar šeši vyrai, smaukdamiesi aukštyn gobtuvus, kad nelytų ant galvų. Dar daugiau jų išlipo per tvirtovės langą ir nušoko ant denio. Bene pusė iš jų buvo labai panašūs į gunktelėjusį vyrą, matyt, jo giminaičiai. Keli jų atrišo grandines ir pasiėmė ilgas kartis, o kiti pro skyles iškišo irklus plačiomis mentėmis. Keltas pasisuko ir, tolygiai irkluojamas, palengva nuplaukė link seklumos. Sandoras Kligeinas nusileido nuo kalvos jo pasitikti.

Kai laivo galas dunkstelėjo į kalvos šlaitą, keltininkai atidarė plačias duris po drožinėta arklio galva ir iškišo sunkų ąžuolinį lieptą. Prie vandens Pašalietis stabtelėjo, bet Skalikas kulnais bakstelėjo eržilui į šonus ir paragino jį žengti lieptu. Denyje jų laukė gunktelėjęs vyras.

— Ne per šlapia, sere? — šypsodamasis paklausė jis.

Skalikas nemaloniai vyptelėjo.

— Man reikia tavo laivo, o ne kvailų juokelių.

Jis nulipo nuo žirgo ir nutraukė Ariją. Vienas iš įgulos narių ištiesė ranką, norėdamas paimti Pašalietį už kamanų.

— Tavim dėtas, neimčiau, — tarstelėjo Kligeinas, o arklys tuo metu spyrė. Vyras atšoko, paslydęs ant aplyto denio skaudžiai plojosi ant sėdynės ir nusikeikė.

Gunktelėjęs keltininkas jau nesišypsojo.

— Galime tave perkelti, — susiraukęs pareiškė jis. — Bet tai tau kainuos auksinę monetą. Dar vieną turėsi pridėti už arklį. O trečią — už berniuką.

— Trys drakonai? — paklausė Kligeinas ir nusikvatojo. — Už tris drakonus man turėtų atitekti ši prakeikta gelda.

— Praeitais metais gal taip ir būtų buvę. Bet, kai upė šitaip ištvinusi, man reikia papildomos įgulos darbuotis su kartimis ir irkluoti, kad pagavusi srovė nenuneštų mūsų šimto mylių ir netėkštų į jūrą. Pats rinkis. Arba trys drakonai, arba išmokyk tą savo pragaro arklį vaikščioti vandens paviršiumi.

— Mėgstu sąžiningus plėšikus. Tegul bus, kaip nori. Trys drakonai… kai sveikus ir gyvus išleisite mus šiauriniame krante.

— Monetas gausiu dabar, arba niekur neplauksime.

Vyras ištiesė įdiržusį delną.

Kligeinas pažvangino savo ilgąjį kalaviją ir išsitraukė jį iš makštų.

— Ir tu rinkis. Auksas šiauriniame krante arba plienas pietiniame.

Keltininkas pažvelgė Skalikui į akis. Ir Arija suprato, kad jam nepatiko tai, ką ten pamatė. Jis turėjo daugiau kaip dešimtį vyrų, — stiprių vyrų, ginkluotų irklais ir kietmedžio kartimis, — bet nė vienas nepuolė jam į pagalbą. Kartu Sandorą Kligeiną jie būtų įveikę, bet, kol būtų pargriovę, šis tris ar keturis iš jų būtų spėjęs nukauti.

— Iš kur man žinoti, kad tikrai sumokėsi? — pgalvojęs paklausė gunktelėjęs vyras.

Jis nesumokės! — norėjo surikti Arija, bet laiku prikando lūpą.

— Prisiekiu riterio garbe, — rimtu veidu pareiškė Skalikas.

Jis net ne riteris. Bet šių žodžių Arija taip pat neištarė garsiai.

— To pakaks, — nenoromis burbtelėjo keltininkas. — Ateikite, perkelsime jus dar prieš sutemstant. Prisirišk arklį, nenoriu, kad plaukiant jis išsigąstų. Jei tu ar tavo sūnus norite pasišildyti, kajutėje yra žarijų gorė.

Aš nesu paikšis jo sūnus! — įniršo Arija. Tai buvo dar blogiau, nei būti laikomai berniuku. Ji taip įsiuto, kad vos nepasakė jiems, kas ji iš tiesų tokia, bet Sandoras Kligeinas čiupo ją už pakarpos ir nuvilko nuo denio.

— Kiek kartų turiu sakyti, kad užčiauptum savo prakeiktą burną? — Jis stipriai ją papurtė — net dantys sutarškėjo — ir paleido. — Eik į vidų ir džiovinkis, kaip tas vyras ir sakė.

Arija padarė kaip liepta. Didelėje gorėje žioravo rausvos žarijos, nuo jų kajutė buvo taip prikaitusi, kad nebuvo kuo kvėpuoti. Malonu buvo prie žarijų stovėti, šildytis rankas ir truputį prasidžiovinti drabužius, bet, vos pajutusi po kojomis linguojant grindis, Arija pro priekines duris vėl išėjo ant denio.

Dvigalvis arklys palengva plaukė per seklumą laviruodamas tarp apsemtų Harovėjaus kaminų ir stogų kraigų. Daugiau kaip dešimt vyrų plušo prie irklų, o dar keturi ilgomis kartimis atsistumdavo nuo visko, prie ko pernelyg priartėdavo: nuo akmens, medžio, apsemto namo. Gunktelėjęs vyras laikė vairą. Lietus barbeno į glotnias denio lentas ir taškė aukštai iškilusias, iš medžio išdrožtas arklių galvas laivo priekyje ir užpakalyje. Arija vėl permirko, bet tai jai buvo nė motais. Ji norėjo viską matyti. Ji atkreipė dėmesį, kad vyras su arbaletu tebestovi apvaliojo bokšto lange. Laivui praplaukiant, jis nulydėjo Ariją žvilgsniu. Ji svarstė, ar jis ir yra lordas Rutas, apie kurį užsiminė Skalikas. Jis visai nepanašus į lordą. Bet, kita vertus, ji taip pat nebuvo panaši į ledi.

Kai paliko miestą ir išplaukė į tikrą upę, srovė juos ėmė nešti gerokai smarkiau. Pro pilką lietaus maršką Arija toli krante vos įžiūrėjo aukštą akmeninį stulpą, be jokios abejonės, žymintį prieplauką, bet, vos jį išvydusi, sumetė, kad jie plaukia priešinga kryptimi, pasroviui. Dabar irklininkai darbavosi išsijuosę ir iš visų jėgų kovojo su šėlstančia upe. Pro šalį sūkuriuodami plaukė lapai ir nulaužtos šakelės — taip greitai, tarsi būtų paleisti iš svaidyklės. Vyrai su kartimis, persisvėrę per bortus, stūmė šalin viską, kas buvo pernelyg arti laivo. Be to, čia ir vėjas pūtė stipresnis. Kai tik atsisukdavo pažvelgti prieš srovę, Arija gaudavo į veidą lietaus šuorą. Deniui supantis, Pašalietis žvengė ir spardėsi.

Jei iššokčiau per bortą, upės srovė nuneštų mane greičiau, nei Skalikas susigaudytų, jog dingau. Arija žvilgtelėjo per petį ir pamatė Sandorą Kligeiną, tramdantį išsigandusį žirgą ir mėginantį jį nuraminti. Daugiau tokios geros progos nuo jo pasprukti ji neturės. Tačiau galiu nuskęsti. Jonas sakydavo, kad Arija plaukia kaip žuvis, bet tokioje upėje būtų nelengva net žuviai. Ir vis dėlto nuskęsti galbūt būtų buvę geriau nei atsidurti Karaliaus Uoste. Prisiminusi Džofrį, ji nuslinko į laivo pirmagalį. Upės vandenys buvo drumsti, rusvi, dumbluoti, čaižomi lietaus ir priminė sriubą. Arija pasvarstė, ar vanduo labai šaltas. Aš ir taip jau visa permirkusi, labiau nesušlapčiau. Ji uždėjo ranką ant turėklo.

Bet Arijai dar nespėjus iššokti kažkas garsiai riktelėjo ir ji atsisuko. Nešini kartimis, keltininkai bėgo į laivo pirmagalį. Kelias akimirkas ji nesusigaudė, kas čia vyksta. Paskui pamatė: tiesiai prie jų plaukė didžiulis ir tamsus medis šaknimis į viršų. Srovė jį nešė virš vandens styrančiomis, susiraizgiusiomis šaknimis ir šakomis, tarsi rankas ištiesusią didžiulę jūrų pabaisą. Irklininkai kaip pašėlę mentėmis kabino vandenį stengdamiesi išvengti susidūrimo — medis galėjo apversti laivą arba pramušti korpusą. Senis nusuko vairą į priešingą pusę ir arklio pirmagalys ėmė suktis pasroviui, bet per lėtai. Rudas ir juodas, visas blizgantis, medis lėkė prie jų nelyginant taranas.

Medžiui priartėjus prie laivo pirmagalio per mažiau nei dešimt pėdų, dviem įgulos nariams vis dėlto pavyko įremti į kliūtį ilgas kietmedžio kartis. Viena perlūžo ir lūždama taip pratisai triokštelėjo, jog atrodė, kad pusiau lūžta keltas. Bet antrajam keltininkui pavyko stipriai stumtelėti medžio kamieną ir šiaip taip išvengti susidūrimo. Medis praplaukė vos per kelis colius nuo laivo, o jo šakos tarsi nagai brūkštelėjo per išdrožtą žirgo galvą. Ir staiga, kai jie jau manė laimingai išsisukę, viena iš medžio pabaisos šakų dunkstelėjo ir nubruožė laivo korpusu. Keltas sudrebėjo, Arija paslydo ir skaudžiai parklupo ant vieno kelio. Vyrui su perlūžusia kartimi ne taip labai pasisekė. Arija išgirdo jį riktelint ir pamatė verčiantis per bortą. Jį akimirksniu prarijo šėlstantis rudas vanduo ir, kol Arija atsistojo, nelaimingasis jau buvo dingęs. Vienas iš keltininkų čiupo virvę su ant galo surišta kilpa, bet… nebebuvo kam jos mesti.

Gal bangos jį išneš kur nors žemupyje, mėgino guostis Arija, tačiau jautė, jog tai tuščia viltis. Noras šokti į vandenį jai išgaravo. Kai Sandoras Kligeinas riktelėjo eiti vidun, o jei ne, pažadėjo primušti, ji klusniai nuėjo. Tuo metu keltą buvo stengiamasi grąžinti į reikiamą kursą ir plaukti prieš srovę, nors upė nenorėjo nieko daugiau, tik nunešti laivą į jūrą.

Krantą jie pasiekė nutolę per dvi mylias upe žemyn nuo įprastos švartavimosi vietos. Laivas taip sunkiai dunkstelėjo į krantą, kad lūžo dar viena kartis ir Arija vėl vos nepargriuvo. Sandoras Kligeinas užkėlė ją ant Pašaliečio nugaros, tarsi ji būtų svėrusi ne daugiau už lėlę. Laivo įgula žiūrėjo į juodu nuvargusiais, apsiblaususiais žvilgsniais, tik gunktelėjęs vyras buvo žvalus ir vėl ištiesė delną.

— Šeši drakonai, — pareikalavo jis. — Trys už perkėlimą, o kiti trys — už prarastą žmogų.

Sandoras Kligeinas pasirausė savo kapše ir pliaukštelėjo keltininkui į delną pluoštą suglamžytų pergamento lapų.

— Štai. Imk dešimt.

— Dešimt? — Keltininkas sutriko. — Kas čia?

— Mirusio vyro raštas, kad jis skolingas maždaug devynis tūkstančius drakonų. — Skalikas liuoktelėjo į balną Arijai už nugaros ir nemaloniai nusišypsojo. — Dešimt iš jų — tavo. Vieną gražią dieną grįšiu pasiimti likusių, tad, žiūrėk, jų neišleisk.

Vyras pašnairavo į pergamentą.

— Raštas. Kokia man nauda iš rašto? Žadėjai atsiskaityti auksu. Garantavai riterio garbe.

— Riteriai neturi jokios prakeiktos garbės. Laikas įsikalti tai į galvą, seni.

Skalikas paragino Pašalietį ir šuoliais pasileido per lietų. Keltininkai palydėjo juos keiksmais ir pora sviestų akmenų. Nei į žodžius, nei į akmenis Kligeinas nekreipė dėmesio ir netrukus jie pasislėpė medžių teikiamoje prieblandoje, o upės ošimas jiems už nugaros vis labiau silpo.

— Iki ryto keltas atgal negrįš, — pasakė jis, — be to, ta šutvė daugiau netikės popieriniais pažadais, žarstomais kitų persikelti norėsiančių kvailių. Jei tavo bičiuliai mus vejasi, jiems reikės velniškai stiprių plaukikų.

Arija susigūžė ir nepratarė nė žodžio. Valar morgulis, niūriai pagalvojo ji. Sere Ilinai, sere Merinai, karaliau Džofri, karaliene Sersėja. Dunsenai, Poliveri, Meiluti Rafai, sere Gregori ir Kutuli. Ir Skalike, Skalike, Skalike.

Kai lietus liovėsi ir debesys prasisklaidė, Arija drebėjo ir taip baisiai čiaudėjo, kad Kligeinas nutarė nakčiai sustoti ir net pamėgino užkurti laužą. Bet malkos, kurių jis pririnko, pasirodė per drėgnos. Kad ir kaip stengėsi, ugnis niekaip neįsidegė. Pagaliau suirzęs jis išspardė pagalius.

— Po septyniais pragarais! — nusikeikė jis. — Negaliu pakęsti laužų.

Jiedu susėdo po ąžuolu ant šlapių akmenų, klausydamiesi lėto, nuo lapų lašančio vandens teškenimo, ir pavalgė šaltą vakarienę: užkando sužiedėjusios duonos, apipelijusio sūrio ir rūkytos dešros. Skalikas mėsą pjaustė durklu, bet pamatęs, kad Arija nenuleidžia nuo ginklo akių, prisimerkė.

— Net negalvok apie tai, — įspėjo.

— Ir negalvojau, — pamelavo ji.

Jis prunkštelėjo norėdamas parodyti, kad taip ir manė, bet davė jai storą griežinį dešros. Nenuleisdama nuo Skaliko akių, Arija ėmė jį čiaumoti.

— Niekada nemušiau tavo sesers, — pasakė Skalikas, — bet, jei priversi mane, tave sumušiu. Liaukis ieškojusi būdų mane nužudyti. Tau nieko gero iš to nebus.

Arija nežinojo, ką turėtų į tai atsakyti. Čiaumodama dešrą, šaltai jį nužvelgė. Nepajudinama kaip akmuo, pagalvojo.

— Tu bent jau žiūri man į veidą. Tavo garbei turiu tai pripažinti, vilkų mergaite. Kaip jis tau patinka?

— Nepatinka. Jis visas nudegęs ir bjaurus.

Pasmeigęs ant durklo ašmenų, Kligeinas padavė jai gabalėlį sūrio.

— Tu kvailelė. Kas tau iš to, jei pabėgtum? Tave sučiuptų dar baisesnis žmogus.

— Nesučiuptų, — paprieštaravo Arija. — Baisesnių už tave nėra.

— Nesutikai mano brolio. Kartą Gregoris nužudė žmogų vien už tai, kad šis knarkė. Saviškį.

Kai jis plačiai nusišypsojo, nudegusi veido oda įsitempė, burna persikreipė ir į ją buvo nemalonu žiūrėti. Toje pusėje lūpų nebuvo ir ausies buvo likęs tik kauburėlis.

— Pažinojau tavo brolį. — Gerai pagalvojusi Arija nusprendė, kad vis dėlto Kalnas buvo baisesnis. — Pažinojau ir jį, ir Dunseną, ir Poliverį, ir Rafą Meilutį, ir Kutulį.

Skalikas, rodos, nustebo.

— Kaip brangiausia Nedo Starko dukrelė galėjo susipažinti su tokiais tipais? Gregoris savo augintinių žiurkių į dvarą niekada nesineša.

— Susipažinau su jais kaime. — Ji suvalgė sūrį ir pasiėmė kriaukšlį sužiedėjusios duonos. — Kaime prie ežero, kur jie pagavo Gendrį, mane ir Pyragėlį. Jie sučiupo ir Lomį Žaliarankį, bet Meilutis Rafas jį nužudė, nes jo koja buvo sužeista.

Kligeinas vyptelėjo.

— Sugavo tave? Mano brolis buvo tave sugavęs? — Tai jį prajuokino, jis nusikvatojo, bet niūriai, nemaloniai, tarsi dundantis griaustinis. — Gregoris taip ir nesuprato, ką turi rankose, ar ne? Negalėjo suprasti, kitaip besispardančią ir klykiančią būtų atitempęs tave į Karaliaus Uostą ir numetęs Sersėjai ant kelių. Ak, kaip tai būtų buvę miela! Reiks nepamiršti pasakyti to broliui, prieš išpjaunant jam širdį.

Jis jau ne pirmą kartą kalbėjo, kad nužudys Kalną.

— Bet jis — tavo brolis, — nedrąsiai pratarė Arija.

— Ar niekada neturėjai brolio, kurį troškai nudėti? — Jis vėl nusijuokė. — Arba galbūt sesers? — Matyt, Skalikas Arijos veide kažką įžvelgė, nes pasilenkė arčiau. — Sansa. Tai Sansa, ar ne? Tikra vilkė nori nužudyti gražiąją paukštę.

— Ne, — atšovė Arija. — Norėčiau nudėti tave.

— Dėl to, kad perkirtau pusiau tavo draugužį? Esu nužudęs daug daugiau žmonių nei vien jį, patikėk. Manai, kad dėl to esu pabaisa. Na, gal ir taip, bet, kita vertus, išgelbėjau tavo seseriai gyvybę. Tą dieną, kai minia nutraukė ją nuo žirgo, prasibroviau pro žmones ir grąžinau ją į pilį, kitaip ją būtų ištikęs Lolisės Stokvort likimas. Ir ji man padainavo. Tu to nežinai, ar ne? Tavo sesuo padainavo man mielą dainelę.

— Meluoji, — rėžė Arija.

— Nežinai nė pusės to, ką įsivaizduoji žinanti. Juodieji Vandenys? Po septyniais pragarais, kaip tau atrodo, kur mes? Kaip manai, kur traukiame?

Girdėdama paniekos persmelktą jo balsą, Arija sudvejojo.

— Į Karaliaus Uostą, — atsakė. — Gabeni mane pas Džofrį ir karalienę.

Ir staiga susiprotėjo, kad klysta, tai buvo galima nuspėti jau vien iš to, kaip Kligeinas uždavė klausimus. Bet kažką ji turėjo pasakyti.

— Kvaila akla vilkiūkštė… — Jo balsas buvo šiurkštus ir nemalonus kaip geležies džeržgimas. — Po galais Džofrį, po galais karalienę, po galais ir tą persisukusį mažą pabaisą, kurį ji vadina savo broliu. Jų mieste daugiau reikalų neturiu, nutraukiau visus ryšius su karaliaus sargyba ir su Lanisteriais. Klausiu tavęs, ką bendra turi šuo ir liūtas? — Pasiėmęs odmaišį su vandeniu, jis godžiai atsigėrė. Nusibraukęs burną, pasiūlė vandens Arijai ir pridūrė: — Ta upė buvo Trišakis, mergaite. Trišakis, o ne Juodieji Vandenys. Jei gali, prisimink žemėlapį. Rytoj pasieksime Karališkąjį kelią. O tada nesunkiai nusigausime iki Dvynių. Tai aš grąžinsiu tave motinai. Ne taurusis Žaibo lordas ir ne liepsnojantis apsimetėlis žynys, tas pabaisa. — Pamatęs Arijos veido išraišką, jis šyptelėjo. — Manai, tik tavo draugai bastūnai geba suuosti gerą išpirką? Dondarionas pasiėmė mano auksą, tad aš pasiėmiau tave. Sakyčiau, esi verta dukart tiek, kiek jie iš manęs išplėšė. Galbūt net ir daugiau, jei parduočiau tave Lanisteriams, kaip kad baiminaisi, bet aš to nedarysiu. Net ir šuniui nusibosta būti nuolat spardomam. Jei Jaunasis Vilkas turi bent tiek smegenų, kiek dievai atseikėjo rupūžei, jis pakels mane į lordus ir paprašys, kad stočiau pas jį tarnauti. Jam manęs reikia, nors galbūt jis to dar nesuvokia. Gal dėl jo aš net Gregorį nužudysiu. Jam tai tikrai patiks.

— Robas niekada nepriims tavęs į tarnybą, — atšovė Arija. — Tik jau ne tave.

— Tada paimsiu tiek aukso, kiek tik galiu panešti, nusijuoksiu jam į veidą ir josiu sau. Jei jis manęs nepriims, turėtų būti išmintingas ir mane nužudyti, bet to nepadarys. Kiek girdėjau, jis per daug atsigimęs į tėvą. Man tai tik į naudą, aš vis tiek išlošiu. Tu irgi, vilkiūkšte. Tad liaukis verkšlenusi, liaukis atžariai su manimi kalbėjusi, nes man tai jau nusibodo. Užsičiaupk, daryk, ką liepsiu, ir galbūt net suspėsime į tas prakeiktas tavo dėdės vestuves.