Kardų audra

Arija

Pirmas mirė žmogus ant stogo. Jis buvo už dviejų šimtų jardų, susigūžęs ir užsiglaudęs už kamino, ir priešaušrio prieblandoje atrodė kaip blankus šešėlis, bet dangui ėmus šviesėti sukrutėjo, išsitiesė ir atsistojo. Engvio strėlė pervėrė jam krūtinę. Nelyginant maišas jis nusirito skalūnu dengtu stogo šlaitu ir žnektelėjo prie septos durų.

Kruvinieji Juokdariai prie jų buvo pastatę du sargybinius, bet per liepsnojantį deglą tamsoje jie nieko nematė ir bastūnai prisėlino arčiau. Kailas ir Nočas iššovė kartu. Pirmasis vyras susmuko vienai strėlei įstrigus kakle, kitai — susmigus į pilvą. Antrasis paleido deglą ir jį lyžtelėjo ugnis. Drabužiams užsiliepsnojus jis ėmė klykti ir ilgiau išsaugoti slaptumo nepavyko. Toras riktelėjo ir bastūnai puolė visa jėga.

Kas vyksta, Arija žiūrėjo raita ant žirgo, stovėdama ant medžiais apaugusios kalvos viršūnės, nuo kurios buvo matyti septa, malūnas, alaus darykla, arklidės, apleistas, piktžolėmis apaugęs plotas, sudegę medžiai ir aplink juos telkšantis purvas. Medžių šakos buvo beveik nuogos, o tie keli sudžiūvę rudi lapai, kurie vis dar kybojo ant šakų, matyti netrukdė. Jų saugoti lordas Berikas paliko Bebarzdį Diką ir Madžą. Arijai nepatiko būti paliktai nuošalyje kaip kokiam paikam vaikui, tačiau bent jau Gendriui jie taip pat neleido dalyvauti puolime. Tai buvo mūšis, o mūšyje privalėjai vykdyti įsakymus.

Rytuose horizontas nušvito aukso ir rožinėmis spalvomis, o virš galvos pro žemus, greitai plaukiančius debesis savo ragus kyštelėjo mėnulio pjautuvas. Pūtė šaltas vėjas ir Arija girdėjo šniokščiant vandenį ir girgždant didįjį medinį vandens malūno ratą. Priešaušrio ore tvyrojo lietaus kvapas, bet lašai iš dangaus kol kas nekrito. Per ryto rūką švilpė degančios strėlės, vilkdamos paskui save blyškias dūmų uodegas, ir dunkstelėjusios įsmigdavo į medines septos sienas. Kelios iš jų kiaurai pervėrė uždarytas langines ir netrukus iš perskeltų lentų ėmė kilti dūmų draiskanos.

Iš septos su kirviais rankose vienu metu išpuolė du Juokdariai. Engvis ir kiti šauliai laukė. Vienas kirviu ginkluotas žuvo iš karto. Kitas laiku pasilenkė, tad strėlė pervėrė jam petį. Jis klupinėdamas žengė kelis žingsnius, o tada jį rado dar dvi strėlės — jos šmaukštelėjo taip greitai, kad neįmanoma buvo pasakyti, kuri įsmigo pirma. Ilgos strėlės perdūrė jo krūtinės šarvą, tarsi šis būtų buvęs ne plieninis, o šilkinis. Juokdarys sunkiai sudribo. Engvis turėjo ilgų strėlių ir aštriais, ir plačiais antgaliais. Strėlė aštriu antgaliu pramušdavo net storą šarvą. Reikia ir man išmokti šaudyti iš lanko, pagalvojo Arija. Ji mėgo kautis kalaviju, bet matė, kad strėlės irgi labai naudingos.

Liepsnos šliaužė vakarine septos siena ir per išmuštą langą virto tiršti dūmai. Pro kitą langą galvą kyštelėjo arbaletininkas iš Myro, pasiėmė strėlę ir pasilenkė ketindamas užtaisyti ginklą. Nuo arklidžių Arija taip pat girdėjo sklindant kovos triukšmą: riksmus, sumišusius su arklių žvengimu ir plieno žvangėjimu. Nužudykite juos visus, įniršusi tarė sau ji. Ir taip stipriai prikando lūpą, kad pajuto burnoje kraujo skonį. Nužudykite visus iki vieno.

Lange vėl pasirodė arbaletininkas, bet, jam dar nespėjus iššauti, pro galvą jam prašvilpė trys strėlės. Viena barkštelėjo į šalmą. Arbaletininkas nugriuvo kartu su savo ginklu. Arija išvydo liepsnas keliuose antro aukšto languose. Kylant ryto rūkui ir dūmams ore, rodės, tvyrojo juoda ir balta migla. Engvis ir kiti šauliai pamažu slinko arčiau, tikėdamiesi lengviau rasti taikinių.

Kai liepsnos apėmė visą septą, Juokdariai išsilakstė kaip svylančios piktos skruzdės. Prisidengę rudais šiauštiniais skydais, pro duris išpuolė du ibeniečiai, jiems iš paskos išėjo dotrakis su didžiuliu lenktu arachu ir į kasą įpintais varpeliais, po jo pasirodė trys samdiniai iš Volančio, kurių kūnus puošė žiaurios tatuiruotės. Kiti lipo pro langus ir šoko laukan. Arija matė, kaip strėle buvo pašautas vyras, vos spėjęs apžergti palangę, ir girdėjo, kaip jis krisdamas rėkia. Dūmai vis tirštėjo. Strėlės plačiais ir smailiais antgaliais lėkė į abi puses. Dusliai sudejavęs parkrito Vatas, o lankas išslydo jam iš rankų. Kailui mėginant įstatyti į templę dar vieną strėlę, vyras juodais šarvais ietimi persmeigė jam vidurius. Ji išgirdo lordą Beriką kažką šūktelint. Iš griovių ir medžių pasipylė likusieji būrio vyrai, ginkluoti plieno kalavijais. Arijos žvilgsnis užkliuvo už ryškiai geltono Lemo apsiausto besiplaikstančiais skvernais, kai šis raitas leidosi paskui vyrą, nužudžiusį Kailą. Toro ir lordo Beriko, rodos, buvo pilna visur, o jų kalavijų geležtės liepsnojo. Raudonasis žynys kapojo kietintos odos skydą tol, kol šis subyrėjo į skutus, o jo žirgas kanopa spyrė priešininkui į veidą. Garsiai surikęs, dotrakis puolė Žaibo lordą ir liepsnojantis kalavijas pakilo pasitikti jo aracho. Ašmenys pasibučiavo, atsiskyrė ir vėl pasibučiavo. O tada užsidegė dotrakio plaukai ir po akimirkos jis krito negyvas. Arija matė ir Nedą, besikaunantį šalia Žaibo lordo. Tai neteisinga, jis tik truputį vyresnis už mane, jie turėjo leisti kovoti ir man.

Mūšis ilgai neužtruko. Tie Smarkieji Vyrukai, kurie dar laikėsi ant kojų, netrukus buvo sudoroti arba puolė ant kalavijų ir patys nusižudė. Du iš dotrakių kažkaip įsigudrino pasičiupti žirgus ir paspruko, bet tik todėl, kad lordas Berikas jiems leido.

— Tegul nuneša šią žinią į Harenholą, — pasakė jis, laikydamas liepsnojantį kalaviją. — Sužinoję, kas čia atsitiko, dėlių lordas ir jo ožys dar kelias naktis nemiegos.

Laimingasis Džekas, Harvinas ir Meritas iš Mėnulio miesto drąsiai nėrė į degančią septą ieškoti belaisvių. Po valandėlės jie pasirodė iš už dūmų ir liepsnų uždangos su aštuoniais rudaisiais broliais, — vienas iš jų buvo toks silpnas, kad Meritas nešė jį persimetęs per petį. Su jais buvo ir septonas, plikti pradėjęs vyras nuolaidžiais pečiais, bet ant pilkų drabužių buvo apsivilkęs juodus šarvinius marškinius.

— Radome pasislėpusį po laiptais į rūsį, — kosčiodamas paaiškino Džekas.

Jį pamatęs, Toras nusišypsojo.

— Tu — Utas.

— Septonas Utas. Dievo žmogus.

— Koks dievas norėtų turėti reikalų su tokiais kaip tu? — dusliai suniurnėjo Lemas.

— Nusidėjau, — surypavo septonas. — Žinau, žinau… Atleisk man, Tėve. Oi, kaip sunkiai nusidėjau…

Arija prisiminė girdėjusi apie septoną Utą, kai buvo Harenhole. Šegvelis Pamišėlis pasakojo, kad, nužudęs dar vieną berniuką, jis visada verkdavo ir prašydavo atleisti. O kartais net reikalaudavo, kad Kruvinieji Juokdariai plaktų jį rimbu. Jiems visiems tai atrodė nepaprastai juokinga.

Lordas Berikas įsikišo kalaviją į makštis ir liepsnos užgeso.

— Duokite mirštantiesiems gailestingumo dovaną, o kitiems suriškite rankas ir kojas, jie bus teisiami, — liepė jis ir jo įsakymas tuoj pat buvo įvykdytas.

Teismas ilgai neužtruko. Tai vienas, tai kitas bastūnas žengdavo į priekį ir papasakodavo, ką Smarkieji Vyrukai padarė; apiplėšė miestus ir kaimus, sudegino javus, prievartavo ir žudė moteris, kankino ir žalojo vyrus. Keli bastūnai prakalbo apie septono Uto pagrobtus berniukus. Klausydamasis šių liudijimų, septonas verkė ir maldavo pasigailėti.

— Esu tik silpna nendrelė, — kreipėsi jis į lordą Beriką. — Meldžiu Karžygį suteikti man jėgų, bet dievai palieka mane silpną. Nepasmerk manęs dėl silpnybės. Berniukai, mieli berniukai… Niekada neketinau jų skriausti…

Netrukus septonas Utas jau suposi ant aukštos guobos šakos, pakabintas už kaklo ir lėtai siūbuodamas, nuogas kaip ką tik pagimdytas. Paeiliui buvo pakarti ir kiti Smarkieji Vyrukai. Kai virvė užveržė kaklą, kai kurie iš jų dar priešinosi, spardėsi ir trūkčiojo. Arbaletininkas su ryškiu Myro akcentu vis rėkė: „Aš kareivis, aš kareivis!“ Kitas šios gaujos narys pasisiūlė parodyti savo grobikams, kur yra aukso; trečias mėgino įtikinti, jog būtų šaunus bastūnas. Visi jie buvo išrengti, surišti ir paeiliui pakarti. Tomas Septynstygis medine arfa pagrojo jiems graudulingą melodiją, o Toras paprašė Šviesos Valdovo deginti jų sielas iki pasaulio pabaigos.

Juokdarių medis, pagalvojo Arija, žiūrėdama į juos besisupančius, į jų odą, anksčiau balsvą, o dabar melsvai rauzganą, nutviekstą degančios septos liepsnų. Nežinia, iš kur atklydę, jau rinkosi krankliai. Ji girdėjo paukščius krankiant ir kažką vienas kitam kreksint ir svarstė, ką jie sako. Septono Uto Arija nebijojo taip, kaip bijojo Rordžo, Kandžiaus ir kai kurių kitų, likusių Harenhole, bet vis tiek džiaugėsi, kad jis negyvas. Jiems reikėjo pakarti ir Skaliką arba nukirsti jam galvą. Tačiau, užuot taip ir padarę, didžiam jos pasibjaurėjimui, bastūnai apgydė Sandorui Kligeinui nudegusią ranką, grąžino kalaviją, žirgą bei šarvus ir, nujodę kelias mylias nuo tuščiavidurės kalvos, paleido. Tik jo auksą pasiėmė.

Netrukus, virstant dūmams ir ūžiant liepsnoms, septa sugriuvo: sienos neišlaikė sunkaus, skalūnu dengto stogo. Aštuoni rudieji broliai, susitaikę su likimu, žiūrėjo, kaip ji griūva. Vyresnysis brolis, ant kaklo pasikabinęs odinį dirželį su mažyčiu geležiniu kūjeliu, simbolizuojančiu jo ištikimybę Kalviui, paaiškino, kad jų tik tiek ir likę.

— Prieš prasidedant karui mūsų čia buvo keturiasdešimt keturi ir ši vieta klestėjo. Turėjome per dešimt melžiamų karvių ir bulių, šimtą avilių bičių, vynuogyną ir vaismedžių sodą. Bet užklydę liūtai atėmė iš mūsų vyną, pieną ir medų, išpjovė karves, o vynuogyną padegė. Po to… jau nepamenu, kas dar pas mus buvo užklydęs. Tas apsimetėlis septonas buvo paskutinis svečias. Dar buvo pasirodęs toks pabaisa… atidavėme jam visą savo sidabrą, bet jis buvo įsitikinęs, kad slepiame auksą, tad jo vyrai ėmė žudyti mus po vieną, kad vyresniajam broliui atsirištų liežuvis.

— Kaip jums aštuoniems pavyko likti gyviems? — paklausė Engvis Šaulys.

— Man gėda prisipažinti, — atsakė senis, — bet aš išdaviau paslaptį. Kai atėjo mano eilė mirti, pasakiau jiems, kur paslėptas auksas.

— Broli, — tarė Toras iš Myro, — gėdytis turėtum tik dėl to, kad iš karto jiems nepasakei.

Tą naktį bastūnai prisiglaudė alaus darykloje, prie upokšnio. Juos pasisvečiuoti priėmę šeimininkai po arklidės grindimis turėjo pasislėpę maisto, tad visi pavalgė kuklią vakarienę: avižinės duonos, svogūnų ir skystos kopūstienės su trupučiu česnako. Savo dubenyje Arija rado plūduriuojant griežinėlį morkos ir pamanė, kad jai labai pasisekė. Broliai bastūnų vardų neklausė. Jie žino, tarė sau Arija. Ir kaip galėjo nežinoti? Ant lordo Beriko krūtinės šarvo, skydo ir apsiausto buvo matyti žaibas, Toras vilkėjo raudonais drabužiais, tiksliau sakant, jų likučiais. Vienas iš brolių, jaunas novicijus, drįso raudonajam žyniui pasakyti, kad, kol yra jų svečias, nesimelstų savo netikram dievui.

— Nieko nebus, — pareiškė Lemas Geltonasis Apsiaustas. — Jis ir mūsų dievas, o jums mes išgelbėjome prakeiktas gyvybes. Be to, kodėl mūsų dievas netikras? Gal jūsų Kalvis ir gali sutaisyti sulūžusį kalaviją, bet ar gali pagydyti padurtą žmogų?

— Gana, Lemai, — sudraudė jį lordas Berikas. — Po jų stogu laikysimės jų taisyklių.

— Jei ir nesukalbėsime vienos kitos maldos, saulė dėl to nenustos švietusi, — romiai pritarė Toras. — Tuo esu visiškai tikras.

Lordas Berikas nieko nevalgė. Arija niekada nematė jo valgant, nors retkarčiais jis išgerdavo taurę vyno. Taip pat neatrodė, kad jis kada nors miegotų. Sveikoji jo akis dažnai užsimerkdavo, — lyg ir iš nuovargio, — bet kai jį užkalbindavai, ji akimirksniu atsimerkdavo. Žaibo lordas tebevilkėjo nutriušusį juodą apsiaustą ir dėvėjo įduobtą krūtinės šarvą su įskeltu emaliu ir jame pavaizduotu žaibu. To šarvo nenusiimdavo net miegodamas. Tamsiai pilkas plienas slėpė baisią žaizdą, už kurią jis turėjo būti dėkingas Skalikui, o storas vilnonis šalikas dengė aplink visą kaklą einantį juodą ratą. Bet niekas negalėjo paslėpti nei sužalotos, ties smilkiniu įmuštos jo galvos, nei skaudžiai raudonos duobės, kur kadaise buvo jo akis, nei kaukolės pavidalo rando prie raktikaulių.

Arija nedrąsiai į jį žvilgtelėjo ir prisiminė visas istorijas apie jį, kurias girdėjo pasakojant Harenhole. Lordas Berikas, rodos, jautė mergaitės baimę. Jis pasuko galvą ir pamojo jai prieiti.

— Aš tave bauginu, vaike?

— Ne. — Ji prikando lūpą. — Tik… Na… maniau, Skalikas tave nužudė, bet…

— Sužeidė, — įsiterpė Lemas Geltonasis Apsiaustas, — siaubingai sužeidė, taip, bet Toras žaizdą užgydė. Dar niekada niekur nebuvo geresnio gydytojo.

Lordas Berikas sveikąja akimi keistai dėbtelėjo į Lemą, o antrąja nepažvelgė, mat jos vietoje buvo matyti vien randai ir sudžiūvęs kraujas.

— Nebuvo geresnio gydytojo… — mąsliai pritarė jis. — Lemai, manau, pats laikas pakeisti budinčius sargybinius. Būk geras, pasirūpink tuo.

— Klausau, milorde.

Lemas žengė į vėjuotą naktį ir jam už nugaros suplevėsavo didelio geltono apsiausto skvernai.

— Net narsūs vyrai kartais apanka, kai bijo matyti, — išėjus Lemui tarė lordas Berikas. — Torai, kiek kartų jau mane prikėlei?

Raudonasis žynys nulenkė galvą.

— Rhloras tave prikelia, milorde. Šviesos Valdovas. Aš tik įrankis jo rankose.

— Kiek kartų? — neatlyžo lordas Berikas.

— Šešis, — nenoromis atsakė Toras. — Ir kaskart vis sunkiau. Ėmei elgtis nerūpestingai, milorde. Ar mirtis tokia saldi?

— Saldi? Ne, mano drauge. Visai ne saldi.

— Tuomet taip nerizikuok. Lordas Taivinas vadovauja savo pajėgoms būdamas ariergarde. Lordas Stanis taip pat. Būtų išmintinga taip elgtis ir tau. Septinta mirtis gali būti paskutinė mums abiem.

Lordas Berikas pirštais palietė vietą virš kairės ausies, kur jam buvo įduobta galva.

— Užsimojęs vėzdu seras Bartonas Kreikholas pramušė šalmą ir sužalojo man galvą. — Jis nusivyniojo šaliką atidengdamas juodą, aplink visą kaklą einančią mėlynę. — O čia žymė, kurią prie Srauniųjų Krioklių paliko mantikora — Lorčas. Jis pagrobė vargšą bitininką su žmona manydamas, kad jie — mano žmonės, ir plačiai paskleidė žinią, kad abu juos pakars, jeigu nepasiduosiu. Kai pasidaviau, jis vis tiek tuos žmones pakorė, o mane pakabino tarp jų. — Lordas Berikas pirštu bakstelėjo sau į akį. — O čia — Kalno durklas prarėžė mano šalmo antveidį. — Jis kreivai šyptelėjo. — Taigi tris kartus miriau nuo Kligeinų giminės rankos. Galėtum pamanyti, kad turėjau pasimokyti…

Arija suprato, jog tai — pokštas, bet Toras nesijuokė. Tik uždėjo ranką lordui Berikui ant peties.

— Geriau apie tai negalvoti.

— Ar galiu galvoti apie tai, ko beveik neprisimenu? Kadaise pasienyje turėjau pilį ir buvo moteris, kurią buvau pasižadėjęs vesti, bet šiandien tos pilies nerasčiau ir negalėčiau pasakyti, kokia buvo tos moters plaukų spalva. Kas pakėlė mane į riterius, senas drauge? Kokie valgiai man labiausiai patikdavo? Viskas išblėso iš atminties. Kartais pagalvoju, ar tik nebūsiu gimęs nutriušusioje uosių giraitės žolėje su ugnies skoniu burnoje ir skyle krūtinėje? Ar tu — mano motina, Torai?

Arija stebeilijosi į žynį iš Myro susivėlusiais plaukais, vilkintį rausvus skarmalus ir dėvintį senų šarvų likučius. Jo skruostai buvo apžėlę žilais barzdos šeriais, o pasmakrėje kadaravo pavytusi oda. Jis visai neatrodė kaip burtininkas iš Senosios auklės pasakojimų, bet vis tiek…

— Ar galėtum grąžinti į gyvenimą žmogų be galvos? — paklausė Arija. — Tik kartą, ne šešis. Ar galėtum?

— Nežinau jokių burtų, vaike. Turiu tik maldas. Patį pirmą kartą lordas buvo persmeigtas kiaurai, jo burna plūdo krauju ir supratau, kad vilties nebėra. Tad, kai jo vargšė sužalota krūtinė liovėsi kilnotis, paskutinį kartą pabučiavau jį dievo bučiniu ir maniau pasiuntęs į paskutinę kelionę. Prisipildžiau burną ugnies ir įpūčiau jam liepsnų į gerklę, į plaučius, į širdį ir sielą. Tai vadinama paskutiniu bučiniu ir aš daug kartų buvau matęs, kaip seni žyniai suteikia jį mirusiems lordo tarnams. Porą kartų ir pats buvau jį teikęs, kaip ir dera žyniui. Bet niekada anksčiau nebuvau pajutęs, kad miręs vyras, įpūtus ugnies, suvirpėtų, arba matęs, kad jis atmerktų akis. Ne aš jį prikėliau, miledi. Tai padarė Viešpats. Rhloras dar neleidžia jam mirti. Gyvenimas — tai šiluma, šiluma — tai ugnis, o ugnis priklauso vien dievui.

Arijai akyse ėmė tvenktis ašaros. Toras buvo labai iškalbingas, bet jo atsakymas buvo neigiamas, — tiek ji dar suprato.

— Tavo tėvas buvo geras žmogus, — tarė lordas Berikas. — Harvinas man apie jį daug pasakojo. Dėl jo atminimo neimčiau už tave išpirkos, bet mums verkiant reikia aukso.

Arija prikando lūpą. Manau, tai tiesa. Ji žinojo, jog Skaliko auksą lordas Berikas atidavė Žaliabarzdžiui ir Pamišusiam Medžiokliui, kad šie į pietus nuo Manderio nupirktų maisto ir pašaro arkliams. „Pernykštis derlius sudegė, šiųmetis skęsta, o netrukus ateis žiema, — Arija girdėjo jį sakant iškeliaujantiems vyrams. — Prasčiokams reikia javų ir sėklų, o mums — kalavijų ir žirgų. Per daug mano vyrų joja ant paprastų kinkomų arklių, darbinių arklių bei mulų, ir per daug mūsų priešų turi karo žirgus ir ristūnus.“

Arija nežinojo, kiek Robas bus pasiryžęs už ją sumokėti. Dabar jis buvo karalius, o ne berniukas su plaukuose tirpstančiu sniegu, kurį ji paliko Vinterfele. Be to, jeigu jis žinotų viską, ką ji padarė, jei žinotų apie arklininką, sargybinį Harenhole ir…

— O jei mano brolis atsisakys mokėti išpirką?

— Kodėl taip manai? — paklausė lordas Berikas.

— Matai… — paaiškino Arija, — mano plaukai susivėlę, panagėse pilna žemių, o padai kieti ir suskirdę. — Robas į tai tikriausiai numotų ranka, bet motina tikrai atkreips dėmesį. Ledi Ketlina visada troško, kad ji būtų kaip Sansa, kad dainuotų, šoktų, siuvinėtų ir mokytųsi gerų manierų. Vien pagalvojusi apie tai Arija pirštais ėmė šukuotis plaukus, bet jie buvo susivėlę į tokį kaltūną, kad jai nieko neišėjo, tik kelis juos išrovė. — Sugadinau ledi Smolvud man duotą suknią, be to, nemoku gerai siuvinėti. — Ji prikando lūpą. — Norėjau pasakyti, nelabai gerai siuvinėju. Septonė Mordeina sakydavo, kad mano rankos — kaip kalvio.

Gendris garsiai nusijuokė.

— Šios minkštos mažos rankutės?! — šūktelėjo jis. — Tu kūjo net nenulaikytum.

— Jei norėčiau, tai nulaikyčiau! — atšovė jam Arija.

Toras šyptelėjo.

— Tavo brolis sumokės, vaikeli. Dėl to nesijaudink.

— Gerai. O jei vis dėlto nemokės? — vis tiek nenurimo ji.

Lordas Berikas atsiduso.

— Tada laikinai nusiųsiu tave pas ledi Smolvud arba galbūt į savo pilį Blekheivene. Bet esu tikras, jog to neprireiks. Aš, kaip ir Toras, negaliu sugrąžinti tau tėvo, tačiau bent jau galiu pasirūpinti, kad saugiai grįžtum į motinos glėbį.

— Prisieki, kad mane grąžinsi? — paklausė jo Arija.

Jorinas taip pat žadėjo parvesti ją namo, bet buvo nužudytas.

— Prisiekiu riterio garbe, — rimtai pasakė Žaibo lordas.

Į alaus daryklą Lemas grįžo lyjant ir tyliai keikdamasis, o nuo jo geltono apsiausto žliaugė vanduo ir tekėjo ant grindų. Engvis ir Laimingasis Džekas sėdėjo prie durų ir lošė kauliukais, bet, kad ir kokį žaidimą jiedu žaidė, laimė nuo Laimingojo Džeko visai nusisuko. Tomas Septynstygis pakeitė medinės arfos stygą ir padainavo „Motinos ašaras“, „Kai Vilumo žmona sušlapo“, „Lordas Hartas išjojo lietui lyjant“ ir „Kastamero lietus“.

Pagaliau Tomui pritrūko dainų apie lietų ir jis padėjo arfą. Ir tada dainavo tik lietus, barbendamas į skalūnu dengtą alaus daryklos stogą. Žaidimas kauliukais buvo baigtas, ir Arija iš pradžių stovėjo ant vienos kojos, o paskui perkėlė kūno svorį ant kitos klausydamasi Merito, besiskundžiančio, kad jo arklys pametė pasagą.

— Galėčiau tau jį pakaustyti, — netikėtai pasisiūlė Gendris. — Buvau tik pameistrys, bet šeimininkas sakydavo, kad esu gimęs su kūju rankoje. Galiu kaustyti arklius, užtaisyti skyles šarvuose, išlyginti įduobtą metalo plokštę. Lažinuosi, kad mokėčiau nukaldinti net kalaviją.

— Ką tu sakai, vaikine? — nustebo Harvinas.

— Būsiu jūsų kalvis, — tarė Gendris ir priklaupė prieš lordą Beriką. — Jei priimsi mane į būrį, milorde, galėsiu būti naudingas. Esu kaldinęs įrankius ir peilius, o kartą padariau visai neblogą šalmą. Kai mus paėmė į nelaisvę, vienas iš Kalno vyrų tą šalmą iš manęs pavogė.

Arija prikando lūpą. Ir jis ketina mane palikti.

— Tau būtų geriau stoti tarnybon pas lordą Tulį Riverane, — pasakė lordas Berikas. — Aš negalėsiu tau sumokėti.

— Niekas niekada man ir nemokėdavo. Noriu kalviauti, turėti ko pavalgyti ir kur miegoti. Man to pakaks, milorde.

— Kalvis galėtų rasti darbo beveik visur. Juo labiau patyręs ginklininkas. Kodėl nusprendei pasilikti su mumis?

Arija matė, kaip kvailokas Gendrio veidas nuo įtempto mąstymo persikreipė.

— Man patiko, ką tuščiavidurėje kalvoje pasakei apie buvimą karaliaus Roberto vyrais ir broliais. Dar patiko, kad surengei Skalikui teismą. Lordas Boltonas tiesiog kardavo prasčiokus arba kirsdavo jiems galvas, o lordas Taivinas ir seras Eimoris irgi nebuvo kitokie. Mieliau kalviaučiau pas tave.

— Turime daug šarvų, kuriuos reikia pataisyti, milorde, — priminė Džekas lordui Berikui. — Didžiąją jų dalį nuėmėme nuo žuvusiųjų, ir ten, kur praėjo mirtis, žioji skylės.

— Tau turbūt galvoj negerai, vaikine, — įsiterpė Lemas. — Mes bastūnai. Dauguma mūsų — prasčiokai padugnės, išskyrus jo šviesybę lordą. Nemanyk, kad gyvenimas su mumis bus kaip paikose Tomo dainose. Tu slapta nebučiuosi princesės ir užsivilkęs nugvelbtus šarvus nejosi į turnyrus. Prisidėjęs prie mūsų, savo dienas tikriausiai baigsi su kilpa ant kaklo arba tavo galvą pamaus ant mieto ir iškels virš pilies vartų.

— Tas pats laukia ir jūsų, — atsakė Gendris.

— Na taip, tiesa, — linksmai pritarė Laimingasis Džekas. — Visų mūsų laukia krankliai. Milorde, rodos, vaikinas gana drąsus, o mums tikrai reikia jo paslaugų. Džekas siūlo jį priimti.

— Ir kuo greičiau, — nusišaipęs pritarė jam Harvinas, — kol Gendriui nenuslūgo karštinė ir jis dar neatėjo į protą.

Lordas Berikas blankiai šyptelėjo.

— Torai, paduok man kalaviją.

Šį kartą Žaibo lordas kalavijo ašmenų neuždegė, tik švelniai palietė jais Gendriui petį.

— Gendri, ar dievų ir žmonių akivaizdoje prisieki ginti tuos, kurie patys negali apsiginti, saugoti visas moteris ir vaikus, paklusti savo vadams, savo senjorui, savo karaliui, kai reikės, narsiai kautis ir vykdyti kitas tau patikėtas užduotis, kad ir kokios sunkios, paprastos arba pavojingos jos būtų?

— Prisiekiu, milorde.

Lordas bastūnas perkėlė kalavijo ašmenis nuo dešiniojo ant kairiojo peties ir tarė:

— Stokis, sere Gendri, tuščiavidurės kalvos riteri, ir būk pasveikintas įstojęs į mūsų broliją.

Nuo durų atsklido šiurkštus, gergždžiantis juokas.

Nuo atėjūno varvėjo lietaus lašai. Nudegusi jo ranka buvo aptvarstyta lapais bei lininiu audeklu, įkišta į paprastą virvinę kilpą ir priglausta prie krūtinės, bet senesni veido nudegimai, pajuodę ir lipnūs, blizgėjo apšviesti nedidelio ugniakuro šviesos.

— Šventini daugiau riterių, Dondarionai? — dusliai paklausė atėjūnas. — Už tai turėčiau dar kartą tave nužudyti.

Lordas Berikas šaltai į jį dėbtelėjo.

— Tikėjausi, kad daugiau akyse tavęs nematysime, Kligeinai. Kaip mus radai?

— Nesunkiai. Leidžiate tiek bjaurių dūmų, kad net Senmiestyje matyti.

— Ką padarei mano pastatytiems sargybiniams?

Kligeinas vyptelėjo.

— Tiems dviem akliams? Gal abu nužudžiau. Jei taip būčiau ir padaręs, kaip mane baustum?

Engvis užnėrė ant lanko templę. Nočas pasekė jo pavyzdžiu.

— Ar taip trokšti mirti, Sandorai? — pasiteiravo Toras. — Kadangi atsekei čia paskui mus, turi būti arba pamišęs, arba girtas.

— Girtas nuo lietaus? Nepalikote man nė tiek aukso, kad galėčiau įpirkti taurę vyno, jūs kalės vaikai.

Engvis išsitraukė strėlę.

— Mes bastūnai. Bastūnai vagia. Apie tai net dainos sudėtos, jei gražiai paprašysi, Tomas vieną padainuos. Džiaukis, kad palikome tave gyvą.

— Ateik ir pamėgink mane nužudyti, Šauly. Atimsiu iš tavęs strėlinę ir sugrūsiu visas strėles tau į šlakuotą subinę.

Engvis pakėlė savo didlankį, bet, jam dar nespėjus iššauti, lordas Berikas kilstelėjo ranką.

— Ko čia atėjai, Kligeinai?

— Atgauti to, kas mano.

— Savo aukso?

— Ko gi dar? Grįžau tikrai ne dėl to, kad man malonu spoksoti tau į veidą, Dondarionai, tuo gali būti tikras. Dabar tu bjauresnis net už mane. Be to, rodos, esi riteris plėšikas.

— Už auksą daviau tau raštą, — ramiai atsakė lordas Berikas. — Kai karas baigsis, pažadėjau viską grąžinti.

— Su tavo popierium nusišluosčiau užpakalį. Noriu atgauti auksą.

— Mes jo čia neturime. Atidaviau jį Žaliabarzdžiui ir Pamišusiam Medžiokliui, išvykusiems į pietinį Manderio krantą pirkti grūdų ir sėklų.

— Kad galėtume pamaitinti tuos, kurių pasėlius sudeginai, — įsiterpė Gendris.

— Kas čia per prasimanymas? — Sandoras Kligeinas vėl nusijuokė. — Kaip tik ir aš ketinau padaryti tą patį. Pašerti gaują šlykščių valstiečių ir jų spuoguotų vaikų.

— Meluoji, — tarė Gendris.

— Kaip matau, tas vaikinas nenulaiko liežuvio. Kodėl tiki jais, o ne manimi? Turbūt ne dėl to, kad mano toks veidas, ar ne? — Kligeinas žvilgtelėjo į Ariją. — Ir ją pakelsi į riterius, Dondarionai? Ji bus pirma aštuonerių metų mergaitė, tapusi riteriu?

— Man jau dvylika, — garsiai pamelavo Arija, — ir, jei norėčiau, galėčiau tapti riteriu. Be to, būčiau galėjusi tave nudėti, tik Lemas atėmė durklą. — Prisiminusi tai ji vėl pyktelėjo.

— Dėl to skųskis Lemui, ne man. O tada pabruk uodegą ir bėk. Ar žinai, ką šunys daro vilkams?

— Kitą kartą aš tave nužudysiu. Ir tave, ir tavo brolį!

— Ne. — Jis primerkė tamsias akis. — Nenužudysi. — Ir vėl kreipėsi į lordą Beriką: — Klausyk, pakelk į riterius mano arklį. Jis niekada nekrauna krūvų menėse ir nesispardo dažniau už daugumą arklių, tad yra nusipelnęs tapti riteriu. O gal ketinai pavogti ir jį?

— Geriau lipk ant to arklio ir dink iš akių, — įspėjo jį Lemas.

— Dingsiu tik atgavęs auksą. Jūsų pačių dievas sakė, kad esu nekaltas…

— Šviesos Valdovas grąžino tau gyvybę, — pareiškė Toras iš Myro. — Jis nepaskelbė, kad esi antrasis Beiloras Palaimintasis…

Raudonasis žynys išsitraukė kalaviją ir Arija atkreipė dėmesį, jog Džekas ir Meritas padarė tą patį. Lordas Berikas tebelaikė rankoje kalaviją, kuriuo įšventino į riterius Gendrį. Gal šį kartą jie jį nudės?

Skalikas vėl vyptelėjo.

— Jūs paprasčiausi vagys.

Lemas piktai į jį dėbtelėjo.

— Tavo bičiuliai liūtai atjoja į kokį nors kaimą, paima visą ten rastą maistą ir monetas ir vadina tai paieška. Ir vilkai taip elgiasi, tad kodėl negalima mums? Niekas tavęs neapiplėšė, šunie. Tiesiog buvai geras ir parūpinai mums maisto bei monetų.

Sandoras Kligeinas atidžiai pažvelgė kiekvienam iš bastūnų į veidą, tarsi mėgindamas ilgam juos įsiminti. Tada, daugiau netaręs nė žodžio, jis vėl žengė į tamsą ir lietų, iš kur buvo atėjęs. Bastūnai sutrikę laukė…

— Geriau eisiu pažiūrėti, ką jis padarė mūsų sargybai.

Prieš išeidamas, Harvinas baugščiai apsidairė iškišęs galvą pro duris ir norėdamas įsitikinti, ar už jų netyko Skalikas.

— Beje, kaip tas prakeiktas šunsnukis prisikaupė tiek aukso? — mėgindamas sumažinti tvyrančią įtampą, paklausė Lemas.

Engvis gūžtelėjo.

— Jis laimėjo karaliaus rankos turnyrą. Karaliaus Uoste. — Lankininkas šyptelėjo. — Ir aš tada nemažai laimėjau, bet paskui susipažinau su Dense, Džeide ir Alajaja. Jos man parodė, koks ant iešmo keptos gulbės skonis ir kaip maudytis Arboro vyne…

— Kitaip sakant, viską prašvilpei, ar ne? — nusijuokė Harvinas.

— Ne viską. Nusipirkau šiuos batus ir šį puikų durklą.

— Reikėjo nusipirkti žemės, leisti vienai iš tų „ant iešmo keptų gulbių“ tapti padoria ištekėjusia moterimi, užauginti ropių derlių ir būrį sūnų, — pasakė Laimingasis Džekas.

— Karžygy, apsaugok! Kokį nuostolį būčiau patyręs, jei auksą būčiau iškeitęs į ropes!

— Aš mėgstu ropes, — įsižeidęs pareiškė Džekas. — Ir dabar mielai pavalgyčiau išvirtų ir sugrūstų ropių.

Į šį geraširdišką apsižodžiavimą Toras iš Myro nekreipė dėmesio.

— Skalikas prarado kur kas daugiau nei kelis kapšus monetų, — mąsliai tarė jis. — Jis prarado savo šeimininką ir savo šunidę. Pas Lanisterius grįžti negali, Jaunasis Vilkas jo niekada nepriims, taip pat ir Sandoro brolis akyse nenori jo matyti. Tad, man rodos, tas auksas buvo viskas, kas jam dar buvo likę.

— Po galais, — įsiterpė Malūnininkas Votas. — Tada jis tikrai grįš ir miegančius mus išžudys.

— Ne. — Lordas Berikas įsikišo kalaviją į makštis. — Sandoras Kligeinas mielai visus mus nužudytų, bet tik ne miegančius. Engvi, nuo rytojaus kartu su Bebarzdžiu Diku trauksite paskutiniai. Jei pamatysite, kad Kligeinas tebeseka mūsų pėdsakais, nudėkite jo žirgą.

— Bet jo žirgas geras, — paprieštaravo Engvis.

— Taigi, — pasakė Lemas. — Reikėtų nudėti prakeiktą raitelį. Tas žirgas dar galėtų būti mums naudingas.

— Pritariu Lemui, — linktelėjo ir Nočas. — Leisk man kelis kartus šauti į šunį, kad jis nebūtų toks drąsus.

Lordas Berikas papurtė galvą.

— Tuščiavidurėje kalvoje Kligeinas laimėjo gyvybę. Ir aš jam jos neatimsiu.

— Milordas elgiasi išmintingai, — paaiškino kitiems Toras. — Broliai, dvikovos teismas — šventas dalykas. Juk girdėjote, kad prašiau Rhloro nuspręsti, ir matėte, kad liepsnojantis jo pirštas perlaužė lordo Beriko kalaviją kaip tik tą akimirką, kai jis ketino dvikovą baigti. Rodos, Šviesos Valdovas su Džofrio Skaliku dar nesuvedė sąskaitų.

Netrukus į alaus daryklą grįžo Harvinas.

— Storapėdį radau giliai miegantį, bet gyvą ir sveiką.

— Pateks jis man į rankas… — tarė Lemas. — Išpjausiu tai statinei dar vieną skylę. Per jį visus mus galėjo išžudyti.

Tą naktį bastūnai ramiai nemiegojo, mat žinojo, kad Sandoras Kligeinas tūno tamsoje, kažkur netoliese. Arija šiltai ir patogiai įsitaisė prie ugniakuro, bet sudėti bluosto negalėjo. Ji išsitraukė Džakeno Hagaro duotą monetą ir, gulėdama po apsiaustu, suspaudė ją saujoje. Laikydama ją, mergaitė jautėsi stipri ir prisiminė, kaip Harenhole buvo pavirtusi šmėkla. Tada ji galėjo žudyti vien šnabždesiu.

Tačiau Džakenas dingo. Paliko ją. Pyragėlis irgi mane paliko, o dabar paliks dar ir Gendris. Lomis mirė, Jorinas mirė, Sirijus Forelis mirė, net jos tėvas mirė, o Džakenas įbruko jai tą kvailą geležinį grašį ir dingo. „Valar morgulis, — tyliai sušnabždėjo ji, stipriau suspaudusi kumštį ir jausdama, kad monetos kraštai įsirėžė į delną. — Sere Gregori, Dunsenai, Poliveri, Rafai Meiluti. Kutuli ir Skalike. Sere Ilinai, sere Merinai, karaliau Džofri, karaliene Sersėja…“

Arija pamėgino įsivaizduoti, kaip jie visi atrodytų mirę, bet jai buvo sunku prisiminti jų veidus. Skalikas ir jo brolis Kalnas iškilo jai prieš akis, be to, ji niekada nebūtų pamiršusi Džofrio ir jo motinos veidų, bet Rafo, Dunseno, Poliverio ir ypač Kutulio, kuris išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų, pavidalai palengva nyko iš atminties.

Galų gale ji užmigo, bet vidury nakties nubudo visa virpėdama. Ugniakuras užgeso, žioravo tik žarijos. Madžas stovėjo prie durų, o kitas sargybinis vaikščiojo lauke. Lietus liovėsi ir ji girdėjo kaukiant vilkus. Taip arti, pagalvojo Arija, ir jų tiek daug. Sprendžiant iš garso, jie visi — kelios dešimtys, o gal ir šimtai — buvo susirinkę prie arklidžių. Tikiuosi, jie suės Skaliką. Arija prisiminė, ką jis sakė apie vilkus ir šunis.

Kitą rytą septonas Utas, pakibęs kilpoje, vis dar tabalavo medyje, bet rudieji broliai, per lietų išėję su kastuvais į lauką, rausė negilias kapavietes kitiems nužudytiesiems. Lordas Berikas padėkojo jiems už nakvynę ir maistą ir davė kapšą sidabrinių elnių, kad lengviau būtų stotis ant kojų. Harvinas, Gražuolis Lukas ir Malūnininkas Votas išjojo pirmi apsižvalgyti, bet nerado nei vilkų, nei skalikų.

Arijai veržiant balno pavažą, Gendris priėjo atsiprašyti. Ji įkišo pėdą į balnakilpę ir sėdo į balną, kad galėtų žvelgti į jį iš aukščiau, o ne užvertusi galvą. Galėjai kaldinti kalavijus Riverane mano broliui, pagalvojo, bet garsiai šių žodžių neištarė.

— Jei nori būti kvaišas bastūnas riteris ir baigti gyvenimą kilpoje, kodėl man turėtų tai rūpėti? Aš būsiu Riverane, išpirkta, su savo broliu.

Laimė, tą dieną nelijo ir bent kartą joti jiems buvo malonu.