Kardų audra

Arija

Neskaitant Karaliaus Uosto, Akmeninė Septa buvo didžiausias Arijos kada nors matytas miestas, ir Harvinas sakė, kad čia jos tėvas laimėjo garsų mūšį.

— Karaliaus Pamišėlio vyrai medžiojo Robertą, mėgino sučiupti jį anksčiau, nei spės vėl prisidėti prie tavo tėvo, — jojant prie vartų pasakojo jis. — Jis buvo sužeistas, slaugomas kelių draugų, kai lordas Koningtonas ranka su didžiule kariuomene įsiveržė į miestą ir ėmė namas po namo jį šukuoti. Bet, jam dar nespėjus rasti Roberto, prie miesto atžygiavo lordas Edardas ir tavo senelis ir ėmė šturmuoti jo sienas. Lordas Koningtonas narsiai gynėsi. Vyrai kovėsi gatvėse, skersgatviuose, ant namų stogų, o visi septonai skambino varpais, kad prasčiokai nepamirštų užsišauti namų durų. Gaudžiant varpams, Robertas paliko slėptuvę ir stojo į kovą. Kalbama, kad tą dieną jis nužudė šešis vyrus. Vienas iš jų buvo Milesas Mutonas, garsus riteris, tarnavęs princo Reigaro ginklanešiu. Robertas būtų patiesęs ir ranką, bet per mūšį jiedu tiesiog nesusitiko akis į akį. O Koningtonas sunkiai sužeidė tavo senelį Tulį ir nužudė serą Denį Ariną, Slėnio įpėdinį. Ir vis dėlto, pamatęs, kad mūšis pralaimėtas, Koningtonas spruko taip pat greitai, kaip sprunka ant jo skydo pavaizduoti grifai. Paskui šį mūšį žmonės pavadino Varpų mūšiu. Robertas vis sakydavo, kad tą mūšį laimėjo tavo tėvas, o ne jis.

Apsižvalgiusi Arija pagalvojo, kad čia visai neseniai, matyt, vyko ir kiti mūšiai. Miesto vartai buvo sumeistrauti iš naujo, dar šviežio medžio; iš krūvos apdegusių rąstigalių, suverstų už miesto vartų, buvo galima numanyti, kas nutiko seniesiems.

Akmeninė Septa buvo stropiai saugoma, bet vartų kapitonas pamatęs, kas jie tokie, atvėrė jiems siaurus, išpuoliams skirtus vartus.

— Kaip sekasi apsirūpinti maistu? — jiems įžengus į miestą pasiteiravo Tomas.

— Visai neblogai. Medžioklis atginė bandą avių, be to, Juodaisiais Vandenimis praplaukė keli pirklių laivai. Į pietus nuo upės derlius nesudegė. Žinoma, norinčių atimti tai, ką turime, netrūksta. Vieną dieną užpuola vilkai, kitą — juokdariai. Tie, kuriems maisto nereikia, nori plėšti svetimą turtą arba prievartauti moteris, o tie, kurie numoja ranka į auksą ir merginas, ieško to prakeikto Karalžudžio. Sklando gandai, kad jis išsprūdo lordui Edmurui iš nagų.

— Lordui Edmurui? — suraukęs antakius paklausė Lemas. — Vadinasi, lordas Hosteris mirė?

— Arba mirė, arba guli mirties patale. Manote, kad Lanisteris gali traukti prie Juodųjų Vandenų? Medžioklis užsispyręs tvirtina, girdi, taip greičiausiai galima pasiekti Karaliaus Uostą. — Nelaukęs atsakymo, kapitonas pridūrė: — Jis pasiėmė šunis, kad šie paieškotų pėdsakų. Jei seras Džeimis kur nors netoliese, šunys jį ras. Mačiau juos draskant net lokius. Kaip manote, ar šunims patiks liūto kraujo skonis?

— Iš apdraskyto lavono nebus jokios naudos, — tarė Lemas. — Po galais, juk Medžioklis pats tai supranta.

— Prajodami vakariečiai išprievartavo Medžioklio žmoną ir seserį, padegė jo javus, surijo pusę avių, o likusias iš piktumo išpjovė. Be to, užmušė šešis šunis ir sumetė juos į šulinį. Tad sakyčiau, kad Medžiokliui puikiausiai tiks ir apdraskytas lavonas. Man — taip pat.

— Geriau jis to nedarytų, — nenusileido Lemas. — Daugiau neturiu ko pasakyti. Geriau jis to nedarytų. O tu — sumautas kvailys.

Gatvėmis, kuriose kadaise kovėsi jos tėvas, Arija jojo tarp Harvino ir Engvio. Ant kalvos ji pamatė septą, o jos papėdėje — tvirtą, iš pilkų akmenų sumūrytą pilį, kuri tokiam dideliam miestui atrodė gerokai per maža. Bet vos ne kas trečias namas, pro kuriuos jie jojo, buvo virtęs degėsių krūva, be to, ji niekur nematė žmonių.

— Ar visi miestiečiai žuvę?

— Ne, jie tik drovisi.

Engvis parodė jai du lankininkus ant stogo ir kelis susigūžusius vaikinus suodinais veidais, besislepiančius aludės griuvėsiuose. Šiek tiek toliau kepėjas plačiai atvėrė savo langą ir pašaukė Lemą. Išgirdę jo balsą, iš savo slėptuvių išlindo daugiau žmonių ir Akmeninėje Septoje, bent jau ten, kur buvo jie, rodos, palengva ėmė rastis gyvybė.

Turgaus aikštėje, miesto širdyje, buvo fontanas su statula upėtakio, liejančio vandenį į negilų baseinėlį. Moterys čia prisipildavo kubilus ir ąsočius vandens. Už kelių pėdų, pakabinti ant medinių stulpų, girgždėdami sūpavosi gera dešimtis narvų geležinėmis grotomis. Varnų narvai, dingtelėjo Arijai. Bet dauguma varnų buvo laisvi, turškėsi vandenyje arba tupėjo ant grotų; o narvuose buvo žmonės. Lemas sustabdė arklį ir rūsčiai į juos dėbtelėjo.

— Kas čia dabar?

— Čia vykdomas teisingumas, — paaiškino jam prie fontano stovinti moteris.

— Hm… Pritrūkote kanapinės virvės?

— Ar taip įsakė seras Vilbertas? — paklausė Tomas.

Vyras niūriai nusijuokė.

— Serą Vilbertą prieš metus nužudė liūtai. Visi jo sūnūs išvykę ir, prisidėję prie Jaunojo Vilko, auginasi lašinius vakaruose. Manai, jam bent kiek rūpi tokie kaip mes? Šiuos vilkus pagavo Pamišęs Medžioklis.

Vilkus… — Ariją nukrėtė šiurpas. Robo ir mano tėvo vyrus. Ir ji pajuto nenugalimą norą prieiti prie narvų. Už grotų buvo taip maža vietos, kad kaliniai negalėjo nei atsisėsti, nei apsisukti; jie stovėjo nuogi, neapsaugoti nei nuo saulės, nei nuo lietaus, nei nuo vėjo. Pirmuose trijuose narvuose įsprausti vyrai jau buvo mirę. Maita mintantys krankliai išlesė jiems akis, bet Arijai atrodė, jog ją stebi tuščios akiduobės. Jai einant pro šalį, ketvirtas eilėje vyras sujudėjo. Susitaršiusioje barzdoje aplink jo burną buvo prikrešėję kraujo ir pilna musių. Kai jis prabilo, jos pakilo ir zirzdamos ėmė sukti jam aplink galvą.

— Vandens… — šiaip taip, karkdamas ištarė jis. — Maldauju… Vandens…

Išgirdęs šnekant, kitame narve uždarytas vyras atmerkė akis.

— Čionai, — tarė jis, — aš čia.

Jis buvo jau senas žmogus; jo barzda buvo pražilusi, o galva plika ir nusėta rudų senatvinių dėmių.

Už senio kabančiame narve įgrūstas belaisvis buvo negyvas, — stambus vyras vario spalvos barzda su pūvančiu pilkšvu tvarsčiu, dengiančiu kairę ausį ir dalį smilkinio. Tačiau baisiausiai atrodė jo tarpkojis, mat tenai žiojėjo skylė seniai sukrešėjusiu, parudusiu krauju aplipusiais kraštais, o joje knibždėte knibždėjo musių lervų. Toliau Arija pamatė storulį. Narvas varnams laikyti jam buvo toks ankštas, jog sunku įsivaizduoti, kaip jie jį čionai įspraudė. Geležinės grotos skausmingai spaudė jam pilvą ir tarp virbų buvo matyti išsivertusios jo didpilvio rievės. Nelaimėlį daug dienų svilino saulė, tad jo oda nuo galvos iki kojų buvo nusvilusi ir šiurpiai paraudusi. Jam krustelėjus, nuo kūno svorio narvas girgždėdamas susiūbavo ir ant jo pilvo, ten, kur grotos saugojo nuo saulės, Arija pamatė balsvus dryžius.

— Kieno žmonės jūs buvote? — paklausė jų Arija.

Išgirdęs jos balsą, storulis atsimerkė. Paakių oda buvo tokia raudona, kad jo akys atrodė tarsi virti kiaušiniai, plūduriuojantys kraujo sriuboje.

— Vandens… Gerti…

— Kieno? — vėl paklausė ji.

— Nekreipk į juos dėmesio, berniuk, — patarė jai miesto vartų kapitonas. — Nesuk sau galvos. Jok sau.

— Kuo jie nusikalto? — pasiteiravo Arija.

— Prie Srauniųjų Krioklių jie kalavijais nužudė aštuonis žmones, — paaiškino jis. — Atsibastė ieškoti Karalžudžio, bet jo ten nebuvo, tad sumanė pasismaginti prievartaudami moteris ir žudydami. — Kryptelėjęs nykštį į lavoną, kurio tarpkojyje, ten, kur turėjo būti jo vyriškumas, kirbėjo musių lervos, kapitonas pridūrė: — Tas prievartavo moteris. O dabar — jok.

— Gurkšnelį… — tyliai šūktelėjo storulis. — Pasigailėk, berniuk, nors gurkšnelį…

Senis pajudino ranką ir nusitvėrė grotų virbo. Nuo to judesio narvas ėmė smarkiai suptis.

— Vandens… — vėl sušnabždėjo tas, kurio barzda buvo pilna musių.

Arija pažvelgė į suskretusius jų plaukus, susivėlusias barzdas, paraudusias akis ir išdžiūvusias, suskilusias, kraujuojančias lūpas. Vilkai, vėl pagalvojo, kaip ir aš. Ar tai buvo jos gauja? Argi jie gali būti Robo vyrai? Ji norėjo jiems trenkti. Norėjo nubausti juos. Norėjo verkti. O jie visi — ir gyvieji, ir mirusieji, — rodos, žiūrėjo į ją. Senis šiaip taip iškišo tris pirštus tarp narvo grotų.

— Vandens, — maldavo jis, — vandens…

Arija nulipo nuo arklio. Jie negali manęs nuskriausti, jie jau miršta. Ji pasiėmė prie balno pririštą kaušą ir nuėjo prie fontano.

— Ei, ką darai, berniuk? — piktai kreipėsi į jį miesto vartų kapitonas. — Sakiau tau nesukti dėl jų galvos. — Arija pakėlė kaušą prie upėtakio burnos. Vanduo aptaškė jai pirštus ir nubėgo rankove, bet rankos ji nepatraukė tol, kol kaušas neprisipildė. Kai pasuko prie narvų, kapitonas pastojo jai kelią. — Neisi prie jų, berniuk…

— Ji mergaitė, — pasakė Harvinas. — Palik ją ramybėje.

— Taigi, — pritarė ir Lemas. — Lordui Berikui nepatinka laikyti vyrus narvuose ir leisti mirti iš troškulio. Kodėl nepakariate jų, kaip reikalauja padorumas?

— Prie Srauniųjų Krioklių jie irgi toli gražu nesielgė padoriai, — suirzęs atšovė jam miesto vartų kapitonas.

Grotos buvo per tankios ir kaušas pro jas netilpo, bet Harvinas ir Gendris pasisiūlė ją pakelti. Užkėlusi pėdą ant suglaustų Harvino plaštakų, Arija užšoko Gendriui ant pečių ir įsitvėrė į grotas narvo viršuje. Storulis atlošė galvą ir priglaudė ją prie geležies, o Arija užpylė vandens. Nelaimėlis godžiai jį rijo, leido jam tekėti per galvą, skruostus ir rankas, o paskui nulaižė drėgmę nuo grotų. Būtų nulaižęs ir Arijos pirštus, jei ši nebūtų jų patraukusi. Kol ji taip pat pagirdė kitus du belaisvius, aplink susirinko būrys smalsuolių.

— Kai Pamišęs Medžioklis apie tai sužinos, — pagrasino miesto vartų kapitonas, — jam tai nepatiks. Ne, tikrai nepatiks.

— O dar labiau jam nepatiks štai kas, — tarė Engvis, užmovė lanko templę, išsitraukė iš strėlinės strėlę, įstatė, įtempė ir paleido. Strėlei pervėrus pagurklį, storulis sudrebėjo, bet ant žemės nenukrito — narvas sulaikė. Kitos dvi strėlės pasiuntė myriop dar du gyvus likusius šiauriečius. Turgaus aikštėje įsiviešpatavo tyla, trikdoma vien krentančio vandens gurgėjimo ir musių zvimbimo.

Valar morgulis, dingtelėjo Arijai.

Rytiniame turgaus aikštės pakraštyje buvo įsikūrusi kukli užeiga kalkėmis baltintomis sienomis ir išdaužytais langais. Be to, neseniai buvo nudegę pusė jos stogo, bet skylę šeimininkai šiaip taip užlopė. Virš durų kabojo lenta su ant jos nupieštu gerokai prakąstu persiku. Netoli priešingame kiemo kampe buvusių arklidžių jie nulipo nuo arklių ir Žaliabarzdis garsiai pašaukė arklininkus.

Pamačiusi juos, apkūni rudaplaukė užeigos šeimininkė net šūktelėjo iš pasitenkinimo, o tada ėmė švelniai traukti svečius per dantį.

— Tu Žaliabarzdis, ar ne? Ar Žilabarzdis? Motin, pasigailėk, kada spėjai taip pasenti? Lemai, čia tu? Vis dar vilki tą patį nutriušusį apsiaustą? Suprantu, kodėl niekada jo neskalbi. Bijai, kad nusiskalbs myžalai ir mes visi pamatysime, jog iš tiesų esi karaliaus sargybos riteris! O tu, Tomai Septynstygi, senas gašlus ožy! Atkeliavai pamatyti sūnaus? Ką gi, pasivėlavai, jis išjojęs trankosi su tuo prakeiktu Medžiokliu. Ir tik nesakyk, kad jis ne tavo sūnus!

— Balso iš manęs nepaveldėjo… — nedrąsiai mėgino gintis Tomas.

— Užtat paveldėjo nosį. Beje, jei tikėsime, ką šneka merginos, ir kai kurias kitas kūno dalis. — Tada ji atidžiai nužvelgė Gendrį ir gnybtelėjo jam į skruostą. — Tik pažiūrėkite į šį jauną puikų jautuką. Palauk, kol Eilisa pamatys tas rankas… Ak, jis dar ir rausta kaip nekalta mergelė. Nieko, nieko, Eilisa padės tau nugalėti drovumą, vaikine, pamatysi.

Arija dar niekada nebuvo mačiusi Gendrio taip išraudusio.

— Tansi, atstok nuo Jaučio, jis geras vaikinas, — pasakė Tomas Septynstygis. — Mums iš tavęs nieko daugiau nereikia, tik lovų saugiai pernakvoti.

— Už mane geriau nešnekėk, dainiau. — Engvis apglėbė jauną augalotą tarnaitę, strazdanotą kaip ir jis.

— Lovų turime, — linktelėjo rudaplaukė Tansi. — „Persike“ lovų niekada netrūko. Bet pirmiausia visi lipsite į kubilus maudytis. Kai paskutinį kartą nakvojote po mano stogu, jūs, draugužiai, palikote blusų. — Ji bakstelėjo Žaliabarzdžiui į krūtinę ir pridūrė: — O tavo buvo žalios. Valgyti norite?

— Jei turi, neatsisakysiu, — prisipažino Tomas.

— Argi tu kada nors esi ko nors atsisakęs, Tomai?! — šūktelėjo moteris. — Tavo draugams iškepsiu avienos, o tau — seną liesą žiurkę. Tu nevertas nė tokio užkandžio, bet jei pašvokši vieną kitą dainą, gal ir suminkštinsi man širdį. Visada užjaučiu ligonius. Nagi, eime. Keisa, Lana, užkaiskite kelis katilus. Jizene, padėk man juos nurengti, juk teks virinti ir drabužius.

Ir ji savo grasinimus įvykdė. Arija mėgino joms pasakyti, kad dar nepraėjo nė dvi savaitės, kai ji du kartus maudėsi Akornhole, bet rudaplaukė moteris apie tai nieko nenorėjo girdėti. Dvi drūtos tarnaitės, ginčydamosi, ar ji berniukas, ar mergaitė, pastvėrusios nešte užnešė Ariją laiptais į viršų. Lažybas laimėjo Helija, tad pralaimėjusiai jos draugei teko atnešti vandens ir nušveisti Arijai nugarą kieta šiurkščia plaušine, vos nenuplėšusia odos. Paskui jiedvi nugvelbė visus ledi Smolvud jai dovanotus drabužius ir aprengė kaip vieną iš Sansos lėlių — linine suknia su nėriniais. Dar gerai, kad, kai tarnaitės savo darbą baigė, Arija galėjo nulipti į užeigos svečių menę ir pavalgyti.

Vilkėdama juokingus mergaitiškus drabužius ir sėdėdama bendroje svečių menėje, Arija prisiminė, ką jai Sirijus Forelis sakė apie meną žiūrėti ir matyti. Apsižvalgiusi ji atkreipė dėmesį, kad užeigoje tarnaičių gerokai daugiau nei reikėtų, be to, dauguma jų jaunos ir gražios. O vakare į „Persiką“ ateidavo ir netrukus vėl išeidavo daug vyrų. Svečių menėje jie ilgai neužtrukdavo net ir tuomet, kai Tomas pasiėmė savo medinę arfą ir uždainavo „Šešias mergeles dubury“. Mediniai laiptai buvo seni ir statūs, tad, kai kuris nors iš vyrų vesdavosi merginą į viršų, gana garsiai girgždėdavo.

— Galvą guldau, čia viešnamis, — šnipštelėjo ji Gendriui.

— Iš kur tu gali žinoti, kas tas viešnamis?

— Žinau, — užsispyrusi pakartojo Arija. — Kaip smuklė, tik su merginomis.

Gendris vėl nuraudo.

— Ką tuomet čia veiki? — paklausė jis. — Visi žino, kad kilmingai ledi viešnamyje ne vieta.

Viena iš merginų prisėdo ant suolo šalia Gendrio.

— Kas čia kilminga ledi? Šita džiūsna? — Ji užmetė akį į Ariją ir nusijuokė. — Aš pati karaliaus duktė.

Arija suprato, kad iš jos tyčiojasi.

— Tu nesi karaliaus duktė.

— O vis dėlto galėčiau būti… — Mergina gūžtelėjo ir viena jos suknios rankovė smuktelėjo žemyn apnuogindama petį. — Žmonės kalba, kad karalius Robertas, kai čia prieš mūšį slėpėsi, dulkino mano motiną. Tiesa, jis tratino ir visas kitas merginas, bet Leslinas sako, kad labiausiai jam patiko mano mama.

Arijai dingtelėjo, kad merginos plaukai — tikrai kaip senojo karaliaus; tankūs, vešlūs ir juodi kaip smala. Bet tai dar nieko nereiškia. Ir Gendrio plaukai tokie. Daugybė žmonių yra juodaplaukiai.

— Mane vadina Bela, — prisistatė mergina Gendriui. — Tokį vardą gavau dėl karą skelbiančių varpų. Lažinuosi, kad galėčiau įsiūbuoti ir tavo varpą. Nori?

— Ne, — šiurkščiai tarstelėjo jis.

— Lažinuosi, kad norėtum. — Ji delnu perbraukė jam ranką. — Iš Toro ir Žaibo lordo draugų atlygio neprašau.

— Pasakiau: „Ne.“ — Gendris staiga atsistojo nuo stalo ir išėjo iš smuklės į nakties tamsą.

Tada Bela užkalbino Ariją:

— Jam nepatinka merginos?

Arija gūžtelėjo.

— Jis tiesiog kvailys. Jam patinka blizginti šalmus ir kalvio kūju daužyti kalavijų geležtes.

— Hm…

Bela kilstelėjo petį apnuoginusią suknios rankovę ir nuėjo šnekinti Laimingojo Džeko. Netrukus mergina jau sėdėjo jam ant kelių kikendama ir gerdama vyną iš jo taurės. Žaliabarzdis turėjo dvi merginas — po vieną ant abiejų kelių. Engvis su savąja strazdane kažkur dingo, Lemo irgi niekur nebuvo matyti. Tomas Septynstygis sėdėjo prie židinio ir dainavo „Merginos pražysta pavasarį“. Arija mažais gurkšneliais gėrė vandeniu praskiestą vyną, kurio jai leido paragauti rudaplaukė moteris, ir klausėsi. Kitoje aikštės pusėje, narvuose puvo mirusių vyrų lavonai, bet „Persiko“ svečių menėje buvo linksma. Tiesa, kažkodėl jai atrodė, jog kai kurie svečiai kvatojasi per garsiai.

Dabar būtų puiki proga slapta sprukti ir pasivogti arklį, tik Arija nesuprato, kokia jai būtų buvusi iš to nauda. Mat toliau miesto vartų vis tiek nebūtų nujojusi. Kapitonas niekada neleistų man išjoti, o jei ir leistų, Harvinas arba tas Medžioklis su savo šunimis mane pasivytų. Ji gailėjosi, kad neturi žemėlapio ir negali pasižiūrėti, ar Akmeninė Septa toli nuo Riverano.

Arija išgėrė savo taurę iki dugno ir ėmė žiovauti. Gendris taip ir negrįžo. Tomas Septynstygis dainavo „Dvi širdys plaka kaip viena“ ir po kiekvieno posmo bučiavo vis kitą merginą. Kampe prie lango Lemas ir Harvinas tyliai šnekučiavosi su Tansi.

— …praleido naktį Džeimio celėje, — išgirdo Arija sakant užeigos šeimininkę. — Ji ir dar viena mergina, ta, kuri nužudė Renlį. Jie visi trys buvo kartu, o rytą ledi Ketlina iš meilės paleido jį į laisvę. — Ir moteris dusliai nusijuokė.

Tai netiesa, pagalvojo Arija. Ji niekada nebūtų taip pasielgusi. Ir staiga pasijuto nuliūdusi, pikta ir vieniša.

Prie jos prisėdo kažkoks senis.

— Ką gi, tu tikras persikėlis, ar ne? — Jo iškvepiamas oras dvokė beveik taip pat bjauriai, kaip narvuose mirę vyrai, o mažos, į kiaulės panašios akutės vėrė ją nuo galvos iki kojų. — Ar mano mielas persikėlis turi vardą?

Ir staiga Arija trumpam pamiršo, kas ji turėjo būti. Ji nebuvo „Persiko“ mergina, bet negalėjo būti ir Arija Stark, — tik ne čia, tik ne su šiuo dvokiančiu girtuokliu, kurio net nepažinojo.

— Aš…

— Ji mano sesuo. — Gendris uždėjo sunkią ranką seniui ant peties ir spustelėjo. — Palik ją ramybėje.

Vyras atsisuko, aiškiai nusiteikęs kivirčytis, bet, pamatęs Gendrio stotą, apsigalvojo.

— Sakai, tavo sesuo? Koks iš tavęs brolis? Niekada nesivesčiau savo sesers į „Persiką“, nė už ką.

Jis atsistojo nuo suolo ir kažką burbėdamas po nosimi nuėjo ieškoti naujos draugužės.

— Kodėl taip pasakei? — pašokusi ant kojų paklausė Arija. — Tu man ne brolis.

— Teisingai, — piktai atrėžė Gendris. — Aš per žemos kilmės, kad galėčiau būti kilmingosios ledi giminaitis.

Šie įniršio persmelkti žodžiai Ariją pribloškė.

— Ne tai norėjau pasakyti…

— Būtent tai. — Jis klestelėjo ant suolo ir delnais suspaudė savo vyno taurę. — Eik sau. Noriu ramiai išgerti vyno. O paskui galbūt nuėjęs susirasiu tą juodaplaukę merginą ir paskambinsiu jai savo varpu.

— Bet…

— Sakau, eik sau. Miledi.

Arija apsisuko ir, palikusi jį vieną, nuėjo. Paikas užsispyręs pavainikis — štai kas jis toks. Gali skambinti visais varpais, kuriais tik nori, jai tai nė motais.

Jų miegamasis buvo viršuje, palėpėje. Lovų „Persike“ gal ir netrūko, bet tokiems svečiams kaip jie buvo likusi tik viena laisva. Tiesa, lova buvo didelė. Ji užėmė beveik visą kambarį ir suplėkusių šiaudų prikimšto čiužinio, rodės, tikrai pakaks visiems. Tačiau kol kas Arija ant jo gulėjo viena. Tikrieji jos drabužiai kabojo ant sienoje įkaltos gembės, tarp Gendrio ir Lemo rūbų. Arija nusivilko lininę suknią su nėriniais, per galvą apsivilko tuniką, įlipo į lovą ir įsitaisė po antklode. „Karalienė Sersėja, — prikišusi lūpas prie pagalvės sušnabždėjo ji, — karalius Džofris, seras Ilinas, seras Merinas, Dunsenas, Meilutis Rafas ir Poliveris. Kutulis, Skalikas ir seras Gregoris Kalnas.“ Kartais jai patikdavo pakeisti vardų seką. Tuomet Arija lengviau prisimindavo, kas jie buvo ir ką padarė. Gal kai kurie iš jų jau mirę, pagalvojo. Gal kur nors tūno įsprausti į geležinius narvus ir krankliai lesa jiems akis?

Arija užmigo vos užsimerkusi. Ir tą naktį sapnavo vilkus, sėlinančius per šlapią mišką, smarkiai kvepiantį lietumi, puvėsiais ir krauju. Sapne tie kvapai buvo malonūs ir Arija žinojo, kad jai nėra ko bijoti. Ji buvo stipri, vikri ir narsi, ji buvo su visa gauja, su broliais ir seserimis. Jie kartu nuvaikė pasibaidžiusį arklį, perplėšė jam gerklę ir iki soties prisiėdė. O kai iš už debesų išlindo mėnulis, ji užvertė galvą ir ėmė staugti.

Bet išaušus rytui ją pažadino šunų lojimas.

Arija žiovaudama atsisėdo lovoje. Gendris neramiai vartėsi jai iš kairės, o iš dešinės garsiai knarkė Lemas Geltonasis Apsiaustas — to knarkimo nenustelbė net lauke garsiai skalijantys šunys. Ten turėtų būti bent pusšimtis šunų. Ji išropojo iš po antklodės ir, perlipusi per Lemą, Tomą ir Laimingąjį Džeką, puolė prie lango. Kai plačiai atvėrė langines, į kambarį plūstelėjo vėjas, drėgmė ir šaltis. Rytas buvo niūrus ir debesuotas. Ten žemai, aikštėje, šunys lojo, bėgiojo ratais, urzgė ir kaukė. Jų čia buvo didelė gauja: didžiuliai juodi mastifai ir liekni vilkšuniai, margi aviganiai ir kitos, Arijai nematytos, veislės — gauruoti, rudmargiai plėšrūnai ilgomis gelzganomis iltimis. Tarp užeigos ir fontano ant žirgų sėdėjo per dešimt raitelių ir žiūrėjo, kaip miestiečiai atidarė storulio narvą ir tempė jį už rankos tol, kol išpampęs jo lavonas žnektelėjo ant žemės. Šunys iš karto puolė prie grobio ir ėmė dantimis plėšti nuo kaulų mėsas.

Arija išgirdo, kaip vienas iš raitelių nusijuokė.

— Štai tau nauja pilis, prakeiktas Lanisterių išpera, — rėžė jis. — Tokiems kaip tu truputį per ankšta, bet mes tave įgrūsime, nebijok.

Šalia jo sėdintis belaisvis atrodė niūrus, o jo riešai buvo storai apvynioti kanapine virve. Vienas kitas miestietis svaidė į jį mėšlo gabalus, bet jis nekreipė į tai dėmesio.

— Supūsi tuose narvuose! — šūkavo kapitonas. — Kol leisime tavąjį Lanisterių auksą, varnai išles tau akis! O kai baigs, tai, kas iš tavęs bus likę, nusiųsime prakeiktam tavo broliui. Tik abejoju, ar jis atpažins tavo lavoną.

Kilęs triukšmas pažadino kone pusę „Persiko“. Prasispraudęs pro Ariją, Gendris irgi kyštelėjo galvą pro langą, o Tomas atsistojo jiedviem už nugarų nuogas, kaip ką tik gimęs.

— Po velnių, kas čia taip rėkauja? — tebegulėdamas lovoje nepatenkintas paklausė Lemas. — Žmogus mėgina bent kiek nusnūsti…

— Kur Žaliabarzdis? — paklausė jo Tomas.

— Lovoje su Tansi, — atsakė Lemas. — O kam tau jis?

— Geriau rask jį. Ir Šaulį. Grįžo Pamišęs Medžioklis ir parsivarė dar vieną vyrą, kurį įgrūs į narvą.

— Lanisterį, — pridūrė Arija. — Girdėjau, kaip vadino jį Lanisteriu.

— Jie sučiupo Karalžudį? — parūpo Gendriui.

O žemai, aikštėje, kažkieno paleistas akmuo pataikė belaisviui į skruostą ir šis pasuko galvą. Ne Karalžudys, pamačiusi vyro veidą tarė sau Arija. Vis dėlto dievai išklausė jos maldų.