Kardų audra

Jonas

Naktis buvo tamsi ir be mėnesienos, bet dangus pagaliau išsigiedrijo.

— Lipsiu ant kalvos ieškoti Vaiduoklio, — prie urvo angos pasakė Jonas teniečiams, o šie kažką sumurmėjo ir leido jam praeiti.

Kiek daug žvaigždžių, pagalvojo jis sunkiai kopdamas šlaitu, tankiai apaugusiu pušimis, eglėmis ir uosiais. Meisteris Luvinas jį dar vaikystėje, kai gyveno Vinterfele, išmokė pažinti žvaigždes; jis sužinojo dvylikos dangaus buveinių pavadinimus ir jų valdovų vardus; galėjo danguje rasti tikėjimui šventus septynis keliautojus; seniai pažinojo Ledo Drakoną, Šešėlių Katę, Mėnulio Mergelę ir Ryto Kalaviją. Juos visus parodė Igritei, bet apie kitus neužsiminė. Žvelgiame į tas pačias žvaigždes ir matome jose tokius skirtingus dalykus… Iš jos lūpų Jonas išgirdo, kad Karaliaus Karūna — tai Lopšys, Eržilas — Raguotas Lordas; raudonasis keleivis, kurį septonai skelbė esant šventą ir priklausantį Kalviui, čia buvo vadinamas Vagimi. Ir kai Vagis užslinkdavo ant Mėnulio Mergelės, vyrui būdavo pats palankiausias metas grobti merginą, — bent jau taip atkakliai tvirtino Igritė.

— Kaip ir tada, kai mane pagrobei. Tą naktį ryškiai švietė Vagis.

— Niekada neketinau tavęs grobti, — atsakė Jonas. — Tik įrėmęs peilį į gerklę susivokiau, kad esi mergina.

— Kai nužudai žmogų, nors ir netyčia, jis vis tiek yra miręs, — atkakliai laikėsi savo tiesos Igritė.

Tokios užsispyrėlės Jonas dar niekada nebuvo sutikęs, išskyrus gal tik savo seserį Ariją. Tik ar ji vis dar mano sesuo? — tyliai svarstė jis. Ar kada nors buvo? Juk jis nėra tikras Starkas, o tik motinos paliktas lordo Edardo pavainikis, Vinterfele užėmęs ne geresnę padėtį už Teoną Greidžojų. Bet prarado net ir tai, ką turėjo. Davęs priesaiką, Nakties sargybos vyras išsižada turėtos šeimos ir prisideda prie kitos, bet Jonas Snou prarado ir savo juoduosius brolius.

Kaip ir tikėjosi, Vaiduoklį jis išvydo ant kalvos. Baltasis vilkas niekada nekaukdavo, bet jį vis tiek traukė aukštumos, tad tupėdavo ten, leisdamas iš snukio šiltą baltą garą, ir raudonomis akimis ryte rydavo žvaigždes.

— Ar ir tu visoms joms turi vardus? — paklausė Jonas, priklaupęs prie vilko ir kasydamas jam storą baltą keterą. — Kiškis? Elnias? Vilkė? — Vaiduoklis lyžtelėjo Jonui veidą: šiurkščiu, drėgnu liežuviu brūkštelėjo per šašus beužgyjančių žaizdų, kurias jam ant skruosto paliko erelio nagai. Tas paukštis pažymėjo mus abu, dingtelėjo Jonui. — Vaiduokli, — vėl tyliai prabilo jis, — rytoj pereisime Sieną. Ten nėra laiptų, nėra narvo su gerve ir aš niekaip negalėsiu perkelti tavęs į kitą pusę. Mums metas skirtis. Supranti?

Tamsoje raudonos didvilkio akys atrodė juodos. Tylus kaip visuomet, jis nosimi pabaksnojo Jonui kaklą ir iškvėpė baltą garų kamuolį. Tyržmogiai Joną Snou vadino aiškiaregiu, bet jis, net jei ką nors regėjo, tai labai neaiškiai. Jis nežinojo, kaip įsiskverbti į vilko kailį, kaip kad Orelis prieš mirtį įsikūnijo į erelį. Kartą Jonas sapnavo, kad yra Vaiduoklis, kad žvelgia žemyn, į plytintį Balsvosios upės slėnį, kur Mensas Plėšikas subūrė savo žmones, ir tas sapnas išsipildė. Bet pastaruoju metu nieko nesapnuodavo, tad jam liko tik žodžiai.

— Negali eiti su manimi, — tarė Jonas, delnais švelniai suspaudęs vilko galvą ir atidžiai žvelgdamas jam į akis. — Turi grįžti į Juodąją pilį. Supranti? Į Juodąją pilį. Ar tu ją rasi? Juodojoje pilyje broliai tave pažins ir galbūt tavo pasirodymas jiems bus tarsi įspėjimas. — Jis pagalvojo, ar neparašius įspėjamo laiško ir nepririšus jo prie Vaiduoklio, kad parneštų, bet neturėjo nei rašalo, nei pergamento, nei net rašomosios plunksnos, be to, rizika, kad žinią ras tyržmogiai, buvo pernelyg didelė. — Juodojoje pilyje mudu vėl susitiksime, bet nusigauti į ją turi vienas. Kurį laiką mudu turime medžioti atskirai. Atskirai.

Didvilkis ištrūko iš Jono glėbio ir pastatė ausis. Ir staiga nėrė. Aplenkė susiraizgiusius krūmus, liuoktelėjo per sukritusius medžius ir, virtęs pilkšvu brūkšniu tarp medžių, pasileido šlaitu žemyn. Nulėkė į Juodąją pilį? — pasvarstė Jonas. O gal pajuto kiškį? Gaila, bet jis to nežinojo. Ir baiminosi, jog kaip aiškiaregys pasirodys esąs toks pat netikęs kaip ir prisiekęs brolis bei šnipas.

Medžiai ošė nuo vėjo, ore galėjai justi sodrų pušų spyglių aromatą, vėjas plaikstė juodus jo drabužius. Tolumoje, pietuose, Jonas matė dunksant aukštą ir tamsoje skendinčią Sieną — lyg milžinišką, žvaigždes temdantį šešėlį. Vietovė buvo nuošali, kalvota, tad Jonas manė, kad jie yra kažkur tarp Šešėlių bokšto ir Juodosios pilies, — tikriausiai arčiau pastarosios. Keturias dienas jie traukė į pietus aplenkdami gilius ežerus, tarsi ilgi, ploni pirštai tyvuliuojančius siaurų slėnių dugne, ir gūbrius titnago kalvų, — susispaudusių, besistumdančių viena su kita, pušimis apaugusiais šlaitais. Toks reljefas greitai joti neleido, bet tiems, kurie norėjo prisiartinti prie Sienos nepastebėti, pasislėpti čia nebuvo sunku.

Tyržmogių raiteliams, pagalvojo Jonas. Tokiems kaip mes. Kaip aš.

Už tos Sienos buvo Septynios Karalystės ir visa, ką Jonas pasižadėjo ginti. Jis ištarė žodžius, prisiekė savo garbe ir gyvybe ir iš tiesų dabar turėjo būti ten, ant Sienos, ir eiti sargybą. Jis turėjo kelti ragą prie lūpų ir šaukti Nakties sargybos brolius prie ginklų. Bet rago jis neturėjo. Jonas sumetė, kad nebūtų sunku vieną ragą nugvelbti iš tyržmogių, tik kokia iš to būtų buvusi nauda? Net jei būtų jį papūtęs, niekas nebūtų to gausmo išgirdęs. Siena tęsėsi šimtą lygų, o įgulos buvo apmaudžiai mažai. Visi postai buvo tušti, išskyrus tris; per keturiasdešimt mylių nuo čia galėjo nebūti nė vieno brolio, tik Jonas. Jei jis apskritai dar buvo brolis…

Man reikėjo mėginti nužudyti Mensą Plėšiką Pirmųjų Žmonių Kumštyje, — na ir kas, kad būčiau sumokėjęs už tai savo gyvybe… Būtent taip būtų pasielgęs Korinas Pusrankis. O Jonas sudvejojo ir prarado progą. Kitą dieną jis išjojo drauge su Teno magnaru Stiru, Jarlu ir daugiau nei šimtu rinktinių teniečių vyrų bei plėšikų. Jonas ramino save, kad jam tik reikia laimėti laiko, kad atėjus lemiamai akimirkai paspruks ir nušuoliuos į Juodąją pilį. Bet ta akimirka taip ir neatėjo. Dažniausiai jie nakvodavo apleistuose tyržmogių kaimuose ir Stiras visuomet pasiųsdavo tuziną teniečių saugoti arklių. Jarlas įtariai jį stebėjo. O Igritė būdavo šalia ir dieną, ir naktį.

Dvi širdys, plakančios kaip viena. Jonas vis dar prisiminė užgaulius Menso Plėšiko žodžius. Jonas nedažnai jausdavosi toks sutrikęs. Neturiu kitos išeities, tarė jis sau pirmą kartą, kai Igritė šmurkštelėjo po antklodę atstojusiais jo kailiais. Ėmiausi vaidmens, kurį man paskyrė Korinas Pusrankis.

Jo kūnas tą vaidmenį vaidino gana noriai. Jo lūpos rado jos lūpas, ranka įsmuko po jos elnenomis ir palietė krūtį, o kai Igritė patrynė savo „gūbrį“ į jo lytį, ši akimirksniu išpampo. Mano įžadai… — dingtelėjo Jonui ir jis prisiminė dievų giraitę, kurioje davė priesaiką, prisiminė devynis didžiulius, ratu augančius baltus medžius ir išskaptuotus jų veidus, žiūrinčius ir besiklausančius. Bet jos pirštai narpliojo jam raiščius, jos liežuvis buvo jo burnoje ir netrukus jos ranka įsmuko Jonui po apatiniais, ištraukė jį laukan ir burtmedžių jis daugiau neregėjo, matė vien ją. Ji krimstelėjo jam į sprandą, jis nosimi brūkštelėjo jai per kaklą, panardino ją į vešlius vario spalvos Igritės plaukus. Laiminga, pagalvojo Jonas, ji laiminga, pabučiuota liepsnos.

— Ar gerai? — sušnabždėjo Igritė, parodžiusi jam kelią į savo kūno gelmes. Jos tarpkojis buvo gausiai sudrėkęs, be to, buvo akivaizdu, kad ji ne mergelė, bet Jonui tai nerūpėjo. Jo įžadai, jos nekaltybė — niekas nebuvo svarbu, tik jos aistra, jos lūpos, pirštai, spaudžiantys jam krūtinės spenelį. — Argi ne malonu? — vėl paklausė ji. — Ak, neskubėk taip, lėčiau, taip, štai taip… Dabar giliau, giliau, taip, hm… kaip malonu. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou, bet aš tau parodysiu. Dabar stipriau. Taaaip!

Tai — tik vaidmuo, vėliau tikino save Jonas. Aš tik vaidinu. Vieną kartą turiu tai padaryti, kad įtikinčiau juos pamiršęs savo duotą priesaiką. Turiu pasiekti, kad ji manimi pasitikėtų. Daugiau to niekada neturėjo nutikti. Jonas tebebuvo Nakties sargybos vyras ir Edardo Starko sūnus. Jis padarė tai, ką privalėjo daryti, įrodė tai, ką reikėjo įrodyti.

Ir vis dėlto tas „įrodinėjimas“ buvo nepaprastai malonus, Igritė užmigo šalia, padėjusi galvą jam ant krūtinės, ir tai taip pat buvo labai — pavojingai — miela. Jis vėl prisiminė dievų giraitę ir žodžius, kuriuos ten ištarė. Tai buvo vienintelis kartas, taip reikėjo. Vieną kartą net mano tėvas suklupo, kai pamiršęs santuokos įžadus pradėjo pavainikį. Jonas prisiekė sau, kad jo istorija bus tokia pat. Tai daugiau niekada nepasikartos.

Bet tą naktį tai nutiko dar du kartus, o dar vieną kartą ryte, kai Igritė nubudusi rado jį stačiu kotu. Tyržmogiai jau ruošėsi į kelią ir keli iš jų tiesiog negalėjo nematyti, kas dedasi po kailių krūva. Jarlas patarė jiedviem pasiskubinti, nes kitaip jam teksią užpilti ant galvų kubilą vandens. Kaip rujojantys šunys, vėliau dingtelėjo Jonui. Ar jis taip žemai puolė? Esi Nakties sargybos vyras, kažkur sąmonės paribyje primygtinai kartojo balsas, bet… kiekvieną naktį vis tyliau, o kai Igritė imdavo bučiuoti jam ausis arba kaklą, to balso Jonas apskritai nebegirdėdavo. Ar mano tėvui irgi taip nutiko? — svarstė jis. Ar jis buvo toks pat silpnas kaip aš, kai prarado garbę įlipęs į mano motinos lovą?

Staiga susigriebė, kad jam už nugaros kalvos šlaitu kažkas atlipa. Akimirką Jonui dingtelėjo, jog grįžo Vaiduoklis, bet didvilkis eidamas niekada nekeldavo tokio triukšmo. Jis vikriai išsitraukė iš makštų Ilganagį, bet pasirodė, kad tai — viso labo vienas iš teniečių, kresnas vyras bronziniu šalmu.

— Snou, — tarstelėjo atėjūnas, — ateik. Magnaras nori.

Teniečiai kalbėjo senąja kalba, o bendrąja mokėjo pasakyti vos kelis žodžius.

Ko magnaras nori, Jonui buvo nė motais, bet ginčytis su žmogumi, kuris sunkiai supranta, ką jam sakai, nebuvo prasmės, tad nusekė paskui jį šlaitu žemyn.

Urvo angą atstojo uolos plyšys, — tokio pločio, kad vos galėjai įvesti arklį, — ir jį neblogai maskavo auganti pušis. Anga buvo šiaurinėje uolos pusėje, tad degančių laužų nuo Sienos nebuvo matyti. Net jei šiąnakt sargybinis atsitiktinai būtų praėjęs Sienos viršumi, jis būtų pamatęs vien kalvas, pušis ir pusiau užšalusio ežero paviršiuje atsispindinčias ryškias ir šaltas žvaigždes. Mensas Plėšikas puikiai suplanavo puolimą.

Nuo uolos angos žemyn vedė maždaug dvidešimties pėdų ilgumo koridorius, o jo gale atsivėrė erdvė, dydžiu prilygstanti Didžiajai Vinterfelo menei. Tarp kolonų degė laužai, ant jų buvo gaminamas valgis, o kylantys dūmai suodino akmenines lubas. Prie sienos, šalia negilaus duburio, stovėjo supančioti arkliai. Grindų vidury vėrėsi kita anga, už kurios tikriausiai buvo dar didesnis urvas, bet tamsoje buvo sunku tiksliai pasakyti. Be to, kažkur apačioje Jonas girdėjo ir tylų požeminio šaltinio čiurlenimą.

Su magnaru buvo ir Jarlas; Mensas abu juos paskyrė vadovauti. Jonas iš karto atkreipė dėmesį, kad Stirui tai nelabai patiko. Juodbruvą jaunuolį Jarlą Mensas Plėšikas vadino Valos „augintiniu“, o Vala buvo Dalos, paties Menso karalienės, sesuo, tad, kai šalia nebuvo Užusienio karaliaus, vaikinas jautėsi gana įtakingas. Magnaras neslėpė įsižeidęs, kad jam tenka dalytis valdžia. Jis atsivedė šimtą teniečių — penkis kartus daugiau vyrų nei Jarlas — ir dažnai elgdavosi taip, lyg būriui vadovautų vienas. Bet Jonas suprato, kad per ledą juos perves būtent jaunasis Jarlas. Nors jis negalėjo būti vyresnis nei dvidešimties, plėšikavo jau aštuonerius metus, gerą dešimtį kartų buvo perėjęs Sieną kartu su tokiais vyrais kaip Elfinas Varnažudys bei Verksnys ir dar daugiau kartų su savo paties būriu.

Magnaras griebė jautį už ragų.

— Jarlas įspėjo mane apie varnus, einančius sargybą ant Sienos. Klok man viską, ką žinai apie jų sargybos postus.

„Klok man“, — atkreipė dėmesį Jonas, ne: „Klok mums“, — nors Jarlas stovėjo šalia. Nieko Jonas taip labai netroško, kaip nepaklusti tokiam šiurkščiam reikalavimui, bet suprato, kad už menkiausią neklusnumą Stiras lieps nužudyti ir jį, ir Igritę — vien dėl to, kad ji dabar buvo jo moteris.

— Kiekviename sargybos būryje yra keturi vyrai: du žvalgai ir du statytojai, — ėmė pasakoti Jonas. — Statytojų užduotis — žiūrėti, ar nėra plyšių, tirpstančio ledo išgraužų ir kitų Sienos pažeidimų, o žvalgai dairosi priešų. Visi jie joja mulais.

— Mulais? — Beausis vyras susiraukė. — Mulai lėti.

— Lėti, bet tvirčiau stovi ant ledo. Sargyba dažnai joja Sienos viršumi ir toliau nuo Juodosios pilies, o kelias ten jau daugybę metų nežvyruotas. Mulai auginami Rytų sargyboje ir ruošiami šiai tarnybai.

— Jie dažnai joja Sienos viršumi? Ne visada?

— Ne. Vienas iš keturių sargybinių joja palei Sieną apačioje ir dairosi plyšių ledo pamatuose arba ženklų, kad kertamas tunelis.

Magnaras linktelėjo.

— Net tolimajame Tene girdėjome sakmę apie Ersoną Ledo Kirvį ir jo tunelį.

Tą sakmę žinojo ir Jonas. Ersonas Ledo Kirvis jau buvo įveikęs pusę Sienos, kai sargybos žvalgai rado tunelį. Jie įsibrovėliui netrukdė darbuotis toliau, tik išėjimą iš tunelio užlipdė ledu, akmenimis ir sniegu. Paniurėlis Edas sakydavo, kad priglaudęs ausį prie Sienos ir dabar gali girdėti ledą kapojantį Ersoną.

— Kada tie sargybiniai išjoja? Ar dažnai?

Jonas gūžtelėjo.

— Būna įvairiai. Girdėjau, kad lordas vadas Korgilas iš Juodosios pilies į Rytų sargybą prie jūros siųsdavo juos kas trečią dieną, o iš Juodosios pilies į Šešėlių bokštą — kas antrą. Bet jo laikais prie Sienos buvo daugiau sargybos. Lordui vadui Mormontui labiau patinka keisti siunčiamų sargybinių skaičių ir jų išvykimo dienas, — jo įsitikinimu, tuomet priešams sunkiau susigaudyti, kada jie išjoja ir parjoja. O kartais Senasis Lokys ima ir pasiunčia didesnį brolių būrį į kurį nors iš apleistų postų ir laiko jį ten dvi savaites arba visą mėnulį. — Jonas žinojo, kad šią taktiką sugalvojo jo dėdė. Kad priešas niekada negalėtų jaustis ramus.

— Ar Akmens Durys dabar saugomos? — paklausė Jarlas. — O Pilkoji sargyba?

Vadinasi, mes esame kažkur tarp tų dviejų, ar ne? Jonas kaip įmanydamas stengėsi, kad jo veido išraiška liktų abejinga.

— Kai pabėgau nuo Sienos, įgula buvo tik Rytų sargyboje, Juodojoje pilyje ir Šešėlių bokšte. O ką per tą laiką sugalvojo Bouvenas Maršas arba seras Denis, pasakyti negaliu.

— Kiek varnų liko pilyse? — paklausė Stiras.

— Penki šimtai Juodojoje pilyje. Du šimtai Šešėlių bokšte ir apie tris šimtus Rytų sargyboje. — Jonas pridėjo tris šimtus vyrų. Jei tik tai būtų taip lengva…

Bet Jarlas nesileido apmulkinamas.

— Jis meluoja, — pasakė tyržmogis Stirui. — Arba prideda ir tuos, kurie žuvo Pirmųjų Žmonių Kumštyje.

— Varne, — įspėjo magnaras, — nemanyk, kad aš Mensas Plėšikas. Jei meluosi, išlupsiu tau liežuvį.

— Aš ne varnas, ir niekas nevadins manęs melagiu. — Jonas tvirtai suspaudė savo kalavijo rankeną.

Teno magnaras pervėrė Joną šaltu savo pilkų akių žvilgsniu.

— Greitai sužinosime, kiek jų ten, — po kelių sekundžių tarstelėjo jis. — Eik. Jei turėsiu dar klausimų, pasikviesiu.

Jonas įsitempęs linktelėjo ir nuėjo. Jei visi tyržmogiai būtų tokie kaip Stiras, išduoti juos būtų gerokai lengviau. Bet teniečiai labai skyrėsi nuo kitų laisvųjų žmonių. Magnaras tvirtino esąs paskutinis Pirmųjų Žmonių palikuonis ir valdė saviškius geležine ranka. Tenas, jo valdomas žemės lopinėlis, iš tiesų buvo aukšto kalno slėnis, įsiterpęs tarp labiausiai į šiaurę nutolusių Speigilčių viršukalnių, o šalia jo buvo įsikūrę urvų gyventojai, kanopėdžiai, milžinai ir ledo upių kanibalų gentys. Igritė sakė, kad teniečiai — pašėlusiai narsūs kariai ir kad savo magnarą laiko dievu. Jonui nebuvo sunku tuo patikėti. Kitaip nei Jarlas, Harma ar Barškalas, Stiras iš savo vyrų reikalavo besąlygiško klusnumo ir, be jokios abejonės, dėl tos drausmės Mensas jam ir patikėjo pulti Sieną.

Jonas pražingsniavo pro teniečius, sėdinčius ant apvalainų savo šalmų aplink laužus, ant kurių virė valgis. Kur dingo Igritė? Jonas rado jųdviejų daiktus, bet merginos niekur nebuvo matyti.

— Ji pasiėmė deglą ir nuėjo ten, — pasakė jam Grigas Ožys, mostelėjęs į tamsoje skendintį urvą.

Patraukęs ten, kur parodė tyržmogis, Jonas netrukus susivokė atsidūręs giliai urve, prieblandos apgaubtoje ertmėje, ir besibraunantis per kolonų ir stalaktitų labirintą. Jos čia negali būti, galvojo jis, tik staiga išgirdo Igritės juoką. Nieko nelaukęs, pasuko į tą pusę, iš kur jis sklido, bet po dešimties žingsnių atsidūrė priešais akliną, rožinio ir balto kalkakmenio sieną. Visiškai suglumęs, Jonas grįžo iš kur atėjęs ir tada po šlapio akmens iškyša pamatė tamsią skylę. Atsiklaupęs įsiklausė ir išgirdo tylų vandens teškenimą.

— Igrite…

— Aš čia… — atsklido jos balsas, atsimušantis nuo urvo sienų negarsiu aidu.

Gerą dešimtį žingsnių Jonui teko ropoti, kol urvas išplatėjo. Kai vėl atsistojo ir atsitiesė, jam dar reikėjo kelių sekundžių, kad akys apsiprastų su tamsa. Igritė buvo atsinešusi deglą, bet daugiau jokios šviesos nebuvo. Ji stovėjo prie kriokliuko, iš plyšio uoloje krentančio į platų tamsų duburį. Blyškiai žalsvame vandenyje atsispindėjo gelsvai rausvos liepsnos.

— Ką čia veiki? — paklausė jos Jonas.

— Išgirdau teškant vandenį. Norėjau pažiūrėti, ar urvas gilus. — Ji mostelėjo deglu. — Ten urvas tęsiasi toliau. Paėjau šimtą žingsnių ir grįžau.

— Ten aklina uola?

— Nieko tu neišmanai, Jonai Snou. Urvas tęsiasi be galo. Šiose kalvose yra daugybė urvų ir kažkur giliai jie visi jungiasi. Yra net kelias po tavo Siena. Gorno kelias.

— Gorno… — mąsliai tarė Jonas. — Gornas buvo Užusienio karalius.

— Taip, — linktelėjo Igritė. — Prieš tris tūkstančius metų jis karaliavo kartu su savo broliu Gendeliu. Jie pervedė laisvųjų žmonių kariuomenę tais urvais, o Sienos sargyba nieko nepastebėjo. Bet kai išlindo lauk, juos puolė Vinterfelo vilkai.

— Taigi, užvirė mūšis, — prisiminė Jonas. — Gornas nužudė Šiaurės karalių, bet pastarojo sūnus paėmė vėliavą, užsidėjo ant galvos karūną ir nudėjo Gorną.

— Kalavijų žvangesys pažadino savo pilyse miegojusius varnus ir jie, visi juodai apsitaisę, išjojo ketindami pulti laisvuosius žmones iš užnugario.

— Tiesa. Gendeliui iš pietų buvo karalius, iš rytų — Amberiai, o iš šiaurės puolė Nakties sargyba. Jis irgi žuvo.

— Nieko tu nežinai, Jonai Snou. Gendelis nežuvo. Jis per varnus prasiskynė kelią į laisvę ir nuvedė savo žmones į šiaurę, o jiems ant kulnų lipo vilkai. Bet Gendelis nepažinojo urvų taip gerai kaip Gornas ir pasuko ne ten, kur reikėjo. — Ji pamojavo deglu ir jo metami šešėliai staiga ėmė trūkčioti ir šokinėti. — Jis ėjo vis tolyn, o kai pamėgino grįžti, takai, kurie atrodė pažįstami, baigdavosi uola, o ne dangaus lopinėliu. Netrukus vienas po kito jam ėmė gesti deglai, kol pagaliau viską apgaubė tamsa. Gendelio žmonių daugiau niekas nematė, bet tylią naktį po kalvomis galima išgirsti jų provaikaičius — kūkčiojančius ir ieškančius kelio atgal. Girdi? Ar girdi juos?

Bet Jonas girdėjo tik vandens šniokštimą ir tylų liepsnojančio deglo traškesį.

— Po Siena vedantį kelią irgi visi užmiršo?

— Kai kas jo ieškojo. Tie, kurie nusileido per giliai, sutiko Gendelio vaikus, o Gendelio vaikai visada alkani. — Igritė atsargiai įkišo deglą į uolos plyšį ir žingtelėjo prie Jono. — Ten, tamsoje, be mėsos, daugiau nėra ko valgyti, — sušnabždėjo ji ir dantimis švelniai grybštelėjo jam sprandą.

Jonas įkišo nosį Igritei į plaukus ir įkvėpė jos aromato.

— Kalbi kaip Senoji auklė, kai pasakoja Branui istoriją apie pabaisas.

Igritė kumštelėjo jam petį.

— Kaip senė, ar ne?

— Tu vyresnė už mane.

— Taigi. Ir išmintingesnė. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou.

Atšlijusi nuo jo, mergina nusivilko kiškenų liemenę.

— Ką darai?

— Noriu parodyti, kokia aš sena. — Ji atsirišo elnenų marškinių raištelius, nusimetė juos ir visus kartu per galvą nusivilko trejus vilnonius apatinius. — Noriu, kad mane pamatytum.

— Mums nederėtų…

— Derėtų. — Atsistojusi ant vienos kojos Igritė pasilenkė nusiauti bato ir jos krūtys suliulėjo, paskui peršoko ant kitos kojos ir nusimovė antrą batą. Jos krūtų speneliai atrodė kaip platūs rausvi ratai. — Ir tu renkis, — paragino Igritė Joną, maudamasi avikailio kelnes. — Jei nori žiūrėti, turi ir pats ką nors parodyti. Tu nieko nežinai, Jonai Snou…

— Žinau, kad geidžiu tavęs, — išgirdo Jonas save sakantį, pamiršusį visas priesaikas ir garbę.

Igritė stovėjo prieš jį nuoga, lyg ką tik gimusi, o jo kotas buvo kietas kaip uola. Jau daug kartų buvo į ją įsiskverbęs, bet visada mylėdavosi po kailiais ir netoliese visuomet būdavo kitų žmonių. Jonas dar nebuvo matęs, kokia Igritė graži. Jos kojos buvo liesos, bet raumeningos, o plaukai trikampyje tarp šlaunų šiek tiek šviesesni už vario spalvos plaukus ant galvos. Ar dėl to ji dar laimingesnė? Jonas prisitraukė merginą.

— Man patinka tavo kvapas, — pasakė. — Tavo variniai plaukai. Patinka tavo burna ir kaip mane bučiuoji. Man patinka tavo šypsena ir papai. — Jonas pabučiavo vieną krūtį, paskui kitą. — Man patinka tavo liesos kojos ir tai, kas tarp jų.

Jonas atsiklaupė pabučiuoti tarpkojo. Iš pradžių nedrąsiai pakštelėjo „gūbrį“, bet Igritė truputį prasižergė, Jonas pamatė, kaip ten viskas rausva, ir pabučiavo vidų, paragavo jos. Igritė tyliai aiktelėjo.

— Jei taip karštai mane myli, kodėl tu dar nenusirengęs? — aistringai sušnabždėjo ji. — Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Nieko… ak. Ak… Oi!

Po to ji, galima sakyti, buvo drovi, — bent jau tokios susidrovėjusios Igritės Jonas dar niekada nebuvo matęs.

— Tai, ką padarei… — tarė Igritė jiedviem gulint ant drabužių krūvos. — Su… burna… — Ji vėl patylėjo. — Ar… tai lordai daro savo damoms ten, pietuose?

— Nemanau. — Jonui niekas niekada nepasakojo, kaip lordai mylisi su savo damomis. — Aš tik… norėjau tave ten pabučiuoti, ir tiek. Rodos, tau patiko.

— Taip. Man… patiko. Ar tavęs to niekas neišmokė?

— Nebuvo kam manęs mokyti, — prisipažino Jonas. — Tu mano pirma mergina.

— Tai tu nekaltas?! — pasišaipė iš jo Igritė. — Buvai nekaltas!

Jonas pirštais žaismingai gnybtelėjo arčiau pūpsantį jos krūties spenelį.

— Aš buvau Nakties sargybos brolis. — Jis išgirdo save sakant: „Buvau.“ O kas jis dabar? Bet dabar Jonas nenorėjo sukti dėl to galvos. — Ar ir tu buvai nekalta?

Igritė pasikėlė ir atsirėmė alkūne į drabužius.

— Man devyniolika, aš ietininkė ir liepsnos pabučiuota. Kaip aš galėjau būti mergelė?

— Su kuo praradai nekaltybę?

— Su vienu vaikinu puotoje, prieš penkerius metus. Jis atvyko prekiauti kartu su savo broliais, jo plaukai buvo kaip mano — liepsnos pabučiuoti, — tad pamaniau, kad jam turėtų sektis. Bet jis pasirodė esąs silpnas. Kai grįžo manęs grobti, Ilgoji Ietis sulaužė jam ranką ir išvijo, ir daugiau jis nė karto nemėgino pakartoti savo žygio.

— Vadinasi, nekaltybę praradai ne su Ilgąja Ietimi?

Jonui tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Jis mėgo Ilgąją Ietį: to tyržmogio veidas buvo negražus, bet elgėsi jis draugiškai.

Igritė kumštelėjo Joną.

— Juk tai begėdiška. Ar įsileistum į lovą savo seserį?

— Ilgoji Ietis tau ne brolis.

— Bet jis iš mano kaimo. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Tikras vyras grobia toli gyvenančią merginą, nes tai stiprina giminę. Moterys, kurios guli su broliais, tėvais arba kitais giminaičiais, užrūstina dievus ir būna pasmerktos gimdyti silpnus ir ligotus vaikus. Net išsigimėlius.

— Krasteris veda savo dukteris, — leptelėjo Jonas.

Igritė vėl jį kumštelėjo.

— Krasteris — labiau jūsiškis nei mūsiškis. Jo tėvas buvo varnas. Jis pagrobė merginą iš Vaiduoklių kaimo, bet, pergulėjęs su ja, nuplasnojo atgal prie Sienos. Kartą ji nukeliavo į Juodąją pilį, norėjo parodyti varnui jo sūnų, bet broliai ėmė pūsti ragus ir ją nuvijo. Krasterio kraujas juodas, o jo pečius slegia sunkus prakeiksmas. — Igritė pirštais švelniai perbraukė jam per pilvą. — Anksčiau baiminausi, kad ir tu taip padarysi. Išskrisi atgal prie Sienos. Pasigrobęs mane, ilgai nežinojai, ką su manim veikti.

Jonas atsisėdo.

— Igrite, aš tavęs negrobiau.

— Dar ir kaip grobei. Nušokęs nuo uolos nužudei Orelį ir, man nespėjus išsitraukti kirvio, prispaudei prie gerklės peilį. Maniau, nieko nelaukęs paimsi mane arba nužudysi, o gal paimsi ir tada nužudysi, bet nieko neįvyko. O kai papasakojau istoriją apie dainių Beilį ir apie tai, kaip jis nuskynė Vinterfelo rožę, maniau, tikrai susiprotėsi „nuskinti“ ir mane, bet tu manęs nė nepalietei. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. — Igritė droviai jam šyptelėjo. — Ir vis dėlto kai ko galėtum išmokti…

Staiga Jonas pamatė, kad ant jos krentanti šviesa virpčioja. Jis apsižvalgė.

— Geriau jau eikime. Deglas tuoj užges.

— Ar varnas bijo Gendelio vaikų? — plačiai šypsodamasi paklausė ji. — Kelias iš urvo visai netolimas, o aš dar nebaigiau su tavimi reikalų, Jonai Snou. — Igritė stumtelėjusi pargriovė jį ant drabužių ir apžergė. — Gal galėtum… — Ji dvejodama nutilo.

— Ką? — paklausė Jonas, o deglas tuo metu ėmė blėsčioti.

— Vėl taip padaryti, — leptelėjo Igritė. — Su liežuviu. Kaip lordai bučiuoja. Tada… galėčiau matyti, ar ir tau bent kiek patinka…

Kai deglas užgeso, šviesa Jonui Snou jau nerūpėjo.

Paskui jį vėl užplūdo kaltės jausmas, bet ne toks stiprus kaip anksčiau. Jeigu tai taip blogai, svarstė jis, kodėl dievai pasirūpino, kad mylėtis būtų taip malonu?

Kai jiedu baigė, urve buvo tamsu, nors į akį durk. Vienintelis šviesos šaltinis buvo pro didesnio viršutinio urvo, kuriame degė dvi dešimtys laužų, angą sklindantis blausus švytėjimas. Netrukus jiedu mėgino tamsoje apsirengti, apgraibomis ieškojo drabužių atsidauždami vienas į kitą. Igritė suklupo, pūkštelėjo į duburį ir klyktelėjo išgąsdinta vandens šaltumo. Kai Jonas nusijuokė, mergina į vandenį įsitempė ir jį. Tamsoje jiedu grūmėsi ir taškėsi, paskui ji vėl atsidūrė jo glėbyje ir pasirodė, kad jiedu savo reikalų dar toli gražu nebaigė.

— Jonai Snou, — pasakė Igritė, kai jis išliejo sėklą į jos kūno vidų, — dabar nejudėk, mielasis. Man labai patinka jausti tave savyje. Negrįžkime pas Stirą ir Jarlą. Nusileiskime dar žemiau ir prisidėkime prie Gendelio vaikų. Nenoriu palikti šio urvo, Jonai Snou. Niekada.