Kardų audra

Arija

Jos akys palengva priprato prie tamsos. Kai Harvinas nutraukė jai nuo galvos gobtuvą, rausvas tuščiavidurės kalvos švytėjimas privertė Ariją sumirksėti kaip kvailą pelėdą.

Iš žemių suplūktos aslos viduryje buvo iškasta didžiulė duobė ugniakurui ir jo liepsnos, plaikstydamosi ir traškėdamos, kilo aukštai link aprūkusių lubų. Sienos buvo iš akmenų ir molio, išvarpytos didžiulių, baltų, susiraizgiusių šaknų, panašių į daugybę lėtai šliaužiančių, blyškių gyvačių. Jai bežiūrint, pro tų šaknų tarpus ėmė lįsti žmonės; jie atsargiai šonu išeidavo iš šešėlių užmesti akies į belaisvius, išnirdavo iš tamsių kaip naktis tunelių, staiga pasirodydavo iš visose pusėse žiojinčių siaurų plyšių ir properšų. Šiek tiek atokiau, anapus ugniakuro, medžių šaknys buvo susipynusios į savotiškus laiptus, vedančius į požeminę ertmę, kurioje, beveik visiškai nematomas burtmedžio šaknų raizgalynėje, sėdėjo vyras.

Lemas nutraukė gobtuvą Gendriui nuo galvos.

— Kokia čia vieta? — paklausė šis.

— Sena požeminė slėptuvė. Prieglobstis, kuriame neužpuls nei vilkai, nei liūtai.

Nei vilkai, nei liūtai. Ariją nukrėtė šiurpas. Ji prisiminė savo sapną ir kraujo skonį burnoje, kai dantimis nuplėšė vyrui ranką nuo peties.

Ugniakuras buvo didelis, bet urvas — dar didesnis; sunku buvo pasakyti, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Tuneliai, kurių buvo matyti tik angos, galėjo tęstis ir dvi pėdas, ir dvi mylias. Arija matė, kad vyrai, moterys ir maži vaikai baimingai ją stebi.

— Čia burtininkas, paliegusi voveraite. Dabar jis atsakys į tavo klausimus, — tarė Žaliabarzdis ir mostelėjo į ugnies pusę, kur Tomas Septynstygis kalbėjosi su aukštu liesu vyru, ant nudriskusių rožinių drabužių užsisegusiu šarvų likučius. Tai negali būti Toras iš Myro. Arija prisiminė, kad raudonasis žynys buvo storas, glotniu veidu ir blizgančia plika galva. O šio žmogaus veido oda atrodė padribusi, be to, ant galvos žėlė šiurkštūs žili plaukai. Tomas kažką pasakė, žynys atsisuko į ją ir Arijai dingtelėjo, kad dabar jis prie jos prieis. Tik tada į urvą įžengė Pamišęs Medžioklis, varydamas į šviesą belaisvį, ir juodu su Gendriu, rodos, visi pamiršo.

Paaiškėjo, kad Pamišęs Medžioklis — kresnas, nestambaus smakro, pradėjęs plikti vaidingas vyras, vilkintis sulopytus, gelsvai rudus odinius drabužius. Akmeninėje Septoje ji manė, kad Lemas ir Žaliabarzdis bus sudraskyti į gabalus, kai drąsiai stojo prieš Pamišusį Medžioklį prie kranklių narvų ir pareikalavo, kad belaisvis atitektų Žaibo lordui. Juodu apspito pėdsakus uostinėjantys ir urzgiantys šunys. Bet Tomas Septynstygis numaldė juos savo muzika, Tansi perėjo aikštę su pilna prijuostės sterble kaulų ir riebios avienos, o Lemas parodė viešnamio lange stovintį ir šauti iš lanko nusitaikiusį Engvį. Pamišęs Medžioklis iškeikė juos, visus išvadino pataikūnais, bet galų gale sutiko atiduoti savo grobį lordo Beriko teismui.

Jie surišo belaisviui riešus kanapine virve, ant kaklo užnėrė kilpą ir ant galvos užmovė maišą, bet tas vyras vis tiek buvo pavojingas. Arija pajuto, kaip ta grėsmė pasklido po visą urvą. Toras, — jei tai tikrai buvo Toras, — belaisvį ir jį sučiupusįjį pasitiko pusiaukelėje iki ugniakuro.

— Kaip jį sugavai? — pasiteiravo žynys.

— Šunys suuodė pėdsakus. Nežinau, ar patikėsi, bet jis girtas miegojo po gluosniu.

— Išduotas saviškių. — Toras atsisuko į belaisvį ir nutraukė nuo galvos maišą. — Sveikas atvykęs į kuklią mūsų menę, šunie. Ji ne tokia prabangi kaip Roberto sosto menė, užtat čia geresnė draugija.

Nuo besiplaikstančių ugniakuro liepsnų ant nudegusio Sandoro Kligeino veido krito gelsvai rausvi šešėliai, tad jis atrodė dar grėsmingesnis nei dienos šviesoje. Kai trūktelėjo virve surištus riešus, nuo jų pabiro sudžiūvusio kraujo krešulėliai. Skalikas susiraukė.

— Pažįstu tave, — tarė.

— Pažinojai. Per turnyrus, bendrose grumtynėse keikdavai mano liepsnojantį kalaviją, bet su tuo ginklu aš tris kartus tave įveikiau.

— Toras iš Myro. Anksčiau plikai skusdavais galvą.

— Nes norėjau parodyti, kokia nuolanki mano širdis, bet iš tiesų esu didelis tuščiagarbis. Be to, miške pamečiau skustuvą. — Žynys delnu patekšnojo sau per pilvą. — Aš gerokai sulysau, bet esu stipresnis. Metus praleidęs miškuose, žmogus gerokai aptirpsta. Gaila, kad neradau siuvėjo, kuris susiaurintų man odą. Tada vėl atrodyčiau jaunas ir gražios merginos apibertų mane bučiniais.

— Tik aklos, žyny.

Bastūnai nusikvatojo, o garsiausiai juokėsi pats Toras.

— Gal ir taip. Bet dabar nesu apsišaukėlis žynys, kurį anksčiau pažinojai. Mano širdyje pabudo Šviesos Valdovas. Ilgai snaudusios mano galios ima atgyti, o šiose apylinkėse juda kariuomenės. Mačiau jas liepsnose.

Bet Skalikui šie žodžiai įspūdžio nepadarė.

— Velniop ir tas liepsnas, ir tave. — Jis apsidairė ir pažvelgė į kitus. — Kaip šventas žmogus, susidėjai su keista draugija…

— Jie mano broliai, — tiesiai ir paprastai paaiškino Toras.

Lemas Geltonasis Apsiaustas žengė į priekį. Tik jis ir Žaliabarzdis buvo tokie augaloti, kad nekeldami galvos galėtų pažvelgti Skalikui į akis.

— Lok atsargiau, šunie. Tavo gyvybė — mūsų rankose.

— Jei taip, tai geriau nusivalykite nuo pirštų mėšlą. — Skalikas nusijuokė. — Ar seniai slepiatės šiame urve?

Išgirdęs užuominą, kad jie bailiai, Engvis Šaulys pyktelėjo.

— Paklausk ožio, ar mes slepiamės, Skalike. Paklausk savo brolio. Paklausk Dėlių lordo. Mes nuleidome kraują jiems visiems.

— Jūs, liurbiai? Nejuokinkit. Jūs labiau panašūs į kiauliaganius, o ne į karius.

— Kai kurie iš mūsų ir buvo kiauliaganiai, — tarė neaukšto ūgio ir Arijai nepažįstamas vyras. — Kiti — kailiadirbiai, dainiai arba akmentašiai. Bet tai buvo prieš prasidedant karui.

— Kai palikome Karaliaus Uostą, buvome Vinterfelo, Dario ir Blekheiveno vyrai, Malerio ir Vaildo vyrai. Buvome riteriai, ginklanešiai, ginkluoti raiteliai, lordai ir prasčiokai, kuriuos vienijo bendras tikslas, — atsklido balsas žmogaus, įsitaisiusio aukštai prie sienos, tarp burtmedžio šaknų. — Mūsų buvo šešios dvidešimtinės, kai iškeliavome vykdyti teisingumo tavo broliui. — Vyras iš šaknų supintomis kopėčiomis ėmė lipti žemyn. — Šešios dvidešimtinės narsių ir ištikimų vyrų, vadovaujamų kvailio žvaigždėtu apsiaustu. — Jis buvo panašus į kaliausę, vilkėjo nudriskusį, suteptą apsiaustą su žvaigždėmis ir turėjo geležinį krūtinės šarvą, įduobtą per daugybę kovų. Didžiąją jo veido dalį slėpė tankūs, rausvai gelsvi plaukai, tik plotas virš kairės ausies, toje vietoje, kur jam buvo suknežinta galva, buvo plikas. — Dabar per aštuoniasdešimt mūsų būrio vyrų žuvę, bet į jų vietą stojo kiti ir perėmė iš kritusiųjų kalavijus. — Jam nulipus ant žemės, bastūnai pasitraukė jo praleisti. Arija atkreipė dėmesį, kad jis be vienos akies, o tuščios užsitraukusios akiduobės oda randuota ir susiraukšlėjusi, be to, jam per visą kaklą ėjo juodas dryžis. — Jų padedami kaip įmanydami kaunamės už Robertą ir karalystę.

— Už Robertą? — dusliai ir nepatikliai burbtelėjo Sandoras Kligeinas.

— Mus pasiuntė Nedas Starkas, — tarė Laimingasis Džekas, vietoj šalmo nešiojantis puodą, — bet, kai davė nurodymus, jis sėdėjo Geležiniame soste, tad iš tiesų buvome ne jo, o Roberto kariai.

— Dabar Robertas — kirminų karalius. Ar dėl to nulindote po žeme ir tapote jo dvariškiais?

— Karalius žuvo, — pripažino į kaliausę panašus riteris, — bet mes tebesame karaliaus vyrai, nors ir praradome karališką vėliavą prie Mimų brastos, kai mus užpuolė tavo brolio skerdikai. — Jis priglaudė kumštį prie krūtinės. — Robertas nužudytas, bet jo karalystė liko. Ir mes ją giname.

— Ją? — prunkštelėjo Skalikas. — Gal ji tavo motina, Dondarionai? O gal tavo kekšė?

Dondarionas? Berikas Dondarionas buvo gražus vyras; Sansos draugė Džeinė net buvo jį įsimylėjusi. Tada Džeinė Pul nebuvo tokia akla, kad nebūtų pamačiusi, jog šis vyras gražus. Ir Arija, dar kartą atidžiau pažvelgusi, pamatė, kad tai tiesa: jo krūtinės šarvo emalis buvo gerokai nutrupėjęs, bet ant jo buvo matyti išsišakojusio, skaisčiai raudono žaibo likučiai.

— Tavo karalystė — tai akmenys, medžiai ir upės, — vėl prabilo Skalikas. — Argi akmenis reikia ginti? Robertas nebūtų taip manęs. Tai, ko jis negalėdavo išdulkinti, nugalėti arba išgerti, jam keldavo nuobodulį, tad jis bodėtųsi ir jumis… jumis, smarkieji vyrukai.

Per urvą nuvilnijo pasipiktinimo banga.

— Dar kartą mus taip pavadink, šunie, ir prarysi savo liežuvį, — tarė Lemas ir išsitraukė kalaviją.

Skalikas niekinamai nužvelgė ginklo ašmenis.

— Tai bent narsuolis, švytruoja kalaviju belaisviui po nosimi. Atriškite mane, kodėl neatrišate? Tada ir pamatysime, kokie jūs drąsūs. — Ir Kligeinas žvilgtelėjo į jam už nugaros stovintį Pamišusį Medžioklį. — O tu? Tu irgi narsus, ar visą drąsą palikai šunidėse?

— Nepalikau, bet tave turėjau palikti kranklių narve. — Medžioklis išsitraukė peilį. — Ir dar galiu ten įgrūsti.

Skalikas nusikvatojo jam į akis.

— Mes esame broliai, — pareiškė Toras iš Myro. — Šventieji broliai, prisiekę karalystei, savo dievui ir vienas kitam.

— Brolija be vėliavų. — Tomas Septynstygis užgavo arfos stygą. — Tuščiavidurės kalvos riteriai.

— Riteriai? — prunkštelėjo Kligeinas. — Dondarionas yra riteris, o visi kiti — pasigailėjimo verta ir taip žemai puolusi bastūnų šutvė, kokios man dar nėra tekę matyti. Nužudžiau ir geresnių vyrų už jus.

— Kiekvienas riteris gali įšventinti į riterius ir kitą vyrą, — tarė kaliausė, kuri buvo Berikas Dondarionas, — ir kiekvienas vyras, kurį čia matai, pajuto prie peties priglaustus kalavijo ašmenis. Mes esame pamirštųjų brolija.

— Leiskite man eiti savais keliais ir aš taip pat jus pamiršiu, — dusliai ištarė Kligeinas. — Bet jei ketinate mane nužudyti, tai, po galais, ilgai nedelskite. Atėmėte iš manęs kalaviją, arklį, auksą, tad atimkite dar gyvybę ir bus baigta. Tik neverskite manęs klausytis šito pamaldaus mekenimo.

— Netrukus mirsi, šunie, — patikino jį Toras, — bet tai turi būti ne žmogžudystė, o įvykdytas teisingumas.

— Taip, — pritarė Pamišęs Medžioklis, — ir tave ištiks švelnesnis likimas, nei esi nusipelnęs už viską, ką padarė taviškiai. Jūs vadinate save liūtais. Prie Šererio ir Mimų brastos buvo prievartaujamos šešerių ir septynerių metų mergaitės, žindomi kūdikiai kalavijais perkertami pusiau motinų akyse. Niekas iš liūtų anksčiau taip žiauriai nežudydavo.

— Nebuvau nei prie Šererio, nei prie Mimų brastos, — atsakė jam Skalikas. — Savo nužudytų kūdikių lavonus guldyk prie kieno nors kito durų.

Tada į jį kreipėsi Toras:

— Ar paneigsi, kad Kligeinų giminės gerovė pastatyta ant nužudytų vaikų kaulų? Mačiau, kaip priešais Geležinį sostą jie padėjo princo Eigono ir princesės Reinės lavonus. Tiesą sakant, tavo herbe turi būti nupiešti du krauju paplūdę vaikai, o ne tie šlykštūs šunys.

Skalikas perkreipė lūpas.

— Gal supainiojai mane su mano broliu? Ar gimti Kligeinu — nusikaltimas?

— Žmogžudystė yra nusikaltimas.

— Ką aš nužudžiau?

— Lordą Lotarą Malerį ir serą Gladeną Vaildą, — tarė Harvinas.

— Mano brolius, Listerį ir Lenoksą, — pridūrė Laimingasis Džekas.

— Gerąjį Beką ir Madžą, malūnininko sūnų iš Donelio miško! — šūktelėjo šešėliuose besislepianti sena moteris.

— Merimeno našlę, kuri taip ištikimai mylėjo, — pasakė Žaliabarzdis.

— Septonus prie Mauruotojo tvenkinio.

— Serą Endrių Čarltoną. Jo ginklanešį Luką Rutą. Ir visus vyrus, moteris ir vaikus Fildstoune ir Mausdauno malūne.

— Lordą ir ledi Dedingsus, kurie buvo labai turtingi.

Tomas Septynstygis ėmė vardyti ir kitas Sandoro Kligeino aukas:

— Eiliną iš Vinterfelo, Džotą Greitąjį Lanką, Mažąjį Metą ir jo seserį Randą, Anvilą Riną. Serą Ormondą. Serą Dadlį. Peitą iš Morio, Peitą iš Ieties miško, Senąjį Peitą ir Peitą iš Šermerio griovos. Akląjį Vilą Drožinėtoją. Dorą moterį Merę. Kekšę Merę. Kepėją Beką. Serą Reimuną Darį, lordą Darį, jaunąjį lordą Darį. Brakeno pavainikį. Flečerį Vilą. Harslėjų. Dorą moterį Nolą…

— Gana! — Skaliko veidas persikreipė iš pykčio. — Per daug triukšmauji. Tie vardai nieko nereiškia. Kas jie buvo?

— Žmonės, — įsiterpė lordas Berikas. — Žmonės — kilmingi ir prasčiokai, jauni ir seni. Geri ir blogi žmonės, kurie mirė persmeigti Lanisterių iečių arba Lanisterių kalavijų perrėžtais pilvais.

— Ne mano kalavijas perrėžė jiems pilvus. Kas taip sako, yra prakeiktas melagis.

— Tu tarnauji Lanisteriams iš Kasterlių Uolos, — pasakė Toras.

— Kadaise tarnavau. Ir aš, ir daugybė kitų vyrų. Ar kiekvienas iš mūsų kaltas dėl nusikaltimų, kuriuos padarė kiti? — piktai atšovė Kligeinas. — Gal vis dėlto jūs tikrai esate riteriai. Meluojate kaip riteriai, tad gal ir žudote kaip riteriai.

Lemas ir Laimingasis Džekas ėmė ant jo rėkti, bet Dondarionas kilstelėjo ranką prašydamas tylos.

— Paaiškink, ką turi galvoje, Kligeinai.

— Riteris — tai kalavijas ir žirgas. O visa kita — įžadai, šventi aliejai, ledi palankumas, — tik ant kalavijo užrišti šilkiniai kaspinėliai. Gal su kaspinėliais kalavijas ir gražesnis, bet nužudyti gali taip pat, kaip ir paprastas. Tad velniop tuos kaspinėlius ir susikiškite savo kardus, kur nesueina. Aš toks pat kaip jūs. Vienintelis skirtumas, — kad nemeluoju, kas esąs. Galite mane nužudyti, bet nevadinkite žudiku ir sustoję nepostringaukite, kad jūsų šūdas nedvokia. Girdėjote mane?

Arija taip mitriai prasispraudė pro Žaliabarzdį, kad šis jos nė nepamatė.

— Tu esi žudikas! — suklykė ji. — Nužudei Miką, nė nesigink. Tu jį nužudei!

Skalikas įsistebeilijo į Ariją, bet jos nepažino.

— O kas buvo tas Mika, berniuk?

— Aš ne berniukas! Mika buvo berniukas. Jis buvo mėsininko sūnus, o tu jį nužudei. Džoris sakė, kad tu jį vos ne pusiau perkirtai, o jis net kalavijo neturėjo. — Arija jautė, kad į ją dabar susmigo žvilgsniai visų — ir moterų, ir vaikų, ir vyrų, vadinančių save tuščiavidurės kalvos riteriais.

— Kas ji tokia? — kažkas paklausė.

Jiems atsakė Skalikas.

— Po septyniais perkūnais! Mažoji sesutė. Tai ta padauža, kur įmetė upėn gražųjį Džofo kalaviją. — Jis garsiai nusijuokė. — Argi nesupranti, kad esi mirusi?

— Ne, tai tu miręs, — atšovė Arija.

Paėmęs už rankos, Harvinas patraukė ją atgal, o lordas Berikas pasakė:

— Mergaitė pavadino tave žudiku. Ar neigsi, kad nužudei tą mėsininko berniuką, vardu Mika?

Sandoras Kligeinas tik gūžtelėjo.

— Buvau prisiekęs Džofrio gynėjas. Mėsininko berniukas puolė princą.

— Tai melas! — Arija išsivadavo iš Harvino gniaužtų. — Aš jį puoliau. Aš sudaviau Džofriui ir įmečiau Liūto Dantį į upę. Mika tik spruko tolyn, kaip jam liepiau.

— Ar matei tą berniuką puolant princą Džofrį? — paklausė lordas Berikas Dondarionas Skaliko.

— Išgirdau apie tai iš karališkųjų lūpų. Ne mano reikalas abejoti princų ištartais žodžiais. — Kligeinas rankomis mostelėjo į Ariją. — Šios mergiotės sesuo pasekė tą pačią pasaką, stovėdama priešais jūsų brangųjį Robertą.

— Sansa tiesiog melavo, — atrėžė Arija, staiga vėl labai supykusi ant sesers. — Buvo visai ne taip, kaip ji sakė. Visai ne taip.

Toras pasivedė lordą Beriką į šalį. Arijai vis dar nesitveriant pykčiu, abu vyrai stovėjo ir tyliai apie kažką kalbėjosi. Jie turi jį nužudyti. Šimtus kartų meldžiausi, kad jis mirtų.

Berikas Dondarionas vėl atsisuko į Skaliką.

— Esi kaltinamas žmogžudyste, bet nė vienas iš čia esančių tikrai nežino, ar šis kaltinimas teisingas, tad ne mums skelbti nuosprendį. Dabar jį gali paskelbti tik Šviesos Valdovas. Nuteisiu tave dvikovai.

Skalikas įtariai šyptelėjo, tarsi netikėdamas tuo, ką išgirdo.

— Tu kvailys ar pamišėlis?

— Nei tas, nei tas. Aš tik lordas. Kalaviju įrodyk savo nekaltumą ir galėsi traukti savo keliais.

— Ne! — vėl suriko Arija, Harvinui nespėjus užčiaupti jai burnos.

Ne, jie negali taip elgtis, nes jis išsivaduos. Su kalaviju rankoje Skalikas buvo mirtinai pavojingas, ir visi tai žinojo. Jis tik pasijuoks iš jų, pagalvojo Arija.

Taip ir atsitiko: Skalikas ilgai ir dusliai juokėsi ir tas paniekos persmelktas juokas aidu atsimušė nuo urvo sienų.

— Taigi, kas stos į kovą? — Jo žvilgsnis nukrypo į Lemą Geltonąjį Apsiaustą. — Drąsuolis gelsvu sumyžtu apsiaustu? Ne? O ką tu pasakysi, Medžiokli? Ir anksčiau esi spardęs šunis, pamėgink įspirti man. — Tada jis pamatė Žaliabarzdį. — Tu gana stuomeningas, tiroši, prieik arčiau. O gal ketini leisti tai mergaičiukei pačiai su manimi kautis? — Ir Kligeinas vėl nusijuokė. — Nagi, kas ieško mirties?

— Tau teks kautis su manimi, — pasakė lordas Berikas Dondarionas.

Ir Arija prisiminė visus pasakojimus. Jo neįmanoma nužudyti, pagalvojo ir giliai širdyje pajuto rusenant viltį. Pamišėlis Medžioklis nupjovė virves, kuriomis buvo surištos Sandoro Kligeino rankos.

— Man reikia kalavijo ir šarvų. — Skalikas pasitrynė nubrozdintus riešus.

— Kalaviją gausi, — pareiškė lordas Berikas, — bet šarvai tebus tavo nekaltumas.

Kligeinas nusiviepė.

— Mano nekaltumas prieš tavo antkrūtinį, argi tai teisinga?

— Nedai, padėk man nusiimti antkrūtinį.

Lordui Berikui ištarus jos tėvo vardą, Ariją nukrėtė šiurpas, bet šis Nedas tebuvo šviesiaplaukis berniukas, ne daugiau nei dešimties ar dvylikos metų ginklanešys. Jis skubiai priėjo, atsegė šarvą laikančias sagtis, kurios daugybėje vietų įduobtą plieno plokštę buvo priveržusios lordui prie krūtinės. Paminkštinimas po šarvais buvo supuvęs nuo prakaito ir senumo ir, atlaisvinus metalą, nukrito. Gendriui užėmė kvapą.

— Motin, pasigailėk…

Po lordo Beriko oda buvo aiškiai matyti išsišovę šonkauliai. Jo krūtinėje, virš kairiojo spenelio buvo randuotas ir raukšlėtas įdubimas, o kai jis pasisuko paimti kalavijo ir skydo, toje pačioje vietoje, tik ant nugaros, Arija išvydo užgijusią žaizdą. Jį pervėrė ietis. Tai matė ir Skalikas. Ar jis išsigando? Arija norėjo, kad jis mirtų išsigandęs, toks pat išsigandęs, koks mirė Mika.

Nedas atnešė lordui Berikui kardasaitį ir ilgą juodą apsiaustą. Jis buvo skirtas dėvėti ant šarvų, tad nuo lordo pečių krito duksliai, bet ant jo skersai buvo nupieštas giminės simbolis — sutrūkinėjęs ir išsišakojęs žaibas. Jis išsitraukė kalaviją iš makštų, o kardasaitį grąžino ginklanešiui.

Toras atnešė kardasaitį Skalikui.

— Ar šuo žino, kas yra garbė? — paklausė žynys. — Kad nesugalvotum ginklu prasiskinti sau kelio iš urvo arba paimti įkaitu kurio nors vaiko… Engvi, Denetai, Kailai, pastebėję bent menkiausią išdavystės ženklą, perverkite jį strėle.

Ir tik kai trys šauliai įtempė lankus, Toras padavė Skalikui kardasaitį.

Skalikas išsitraukė kalaviją, o makštis ir diržą švystelėjo šalin. Pamišęs Medžioklis padavė ąžuolinį skydą, nudažytą geltonai ir nusagstytą geležinėmis kniedėmis, su išpieštais trimis juodais Kligeinų skalikais. Berniukas, vardu Nedas, padėjo lordui Berikui tvirtai suimti savo skydą, — tokį apkapotą ir apdaužytą, kad skaisčiai raudono žaibo ir pulko žvaigždžių ant jo beveik nebesimatė.

Bet Skalikui žengus link priešininko, Toras iš Myro jį sustabdė.

— Pirmiausia pasimelskime. — Pasisukęs į ugnį, jis iškėlė rankas. — Šviesos Valdove, pažvelk į mus.

Visi urve esantys brolijos be vėliavų nariai sutartinai atitarė:

— Šviesos Valdove, apgink mus.

— Šviesos Valdove, saugok mus tamsoje.

— Šviesos Valdove, tegul tavo veidas mums šviečia.

— Įžiebk savo ugnį tarp mūsų, o Rhlorai, — tarė raudonasis žynys. — Parodyk, ar šis žmogus kaltas, ar teisus. Jei kaltas, nutrenk jį, o jei teisus, suteik jo kalavijui galios. Šviesos Valdove, suteik mums išminties.

— Nes naktis tamsi, — užgiedojo broliai ir Harvinas su Engviu traukė taip pat garsiai kaip ir kiti, — ir pilna siaubo.

— Ir šis urvas tamsus, — tarė Skalikas, — bet siaubą jame keliu vien aš. Tikiuosi, tavo dievas malonus, Dondarionai. Netrukus su juo susitiksi.

Nė nešyptelėjęs, lordas Berikas priglaudė ilgojo kalavijo ašmenis prie kairės rankos delno ir neskubėdamas patraukė žemyn. Iš gilios žaizdos ištryško tamsus kraujas ir nutekėjo plienu.

Ir tada kalavijas užsiliepsnojo.

Arija išgirdo, kaip Gendris pašnibždomis kalba maldą.

— Dekite septyniuose pragaruose, — nusikeikė Skalikas. — Ir tu, ir Toras. — Jis žvilgtelėjo į raudonąjį žynį. — Kai nudobsiu jį, imsiuos tavęs, myrieti.

— Kiekvienas ištartas žodis patvirtina tavo kaltę, šunie, — atsakė Toras, o Lemas, Žaliabarzdis ir Laimingasis Džekas garsiai svaidėsi grasinimais ir prakeiksmais.

Lordas Berikas laukė tylėdamas, ramus kaip stovintis vanduo, kairėje rankoje laikydamas skydą, o dešinėje — liepsnojantį kalaviją. Nužudyk jį, mintyse meldė Arija, prašau, turi jį nužudyti. Apšviestas iš apačios, jo veidas atrodė tarsi mirties kaukė, o ten, kur trūko akies, žiojėjo baisi raudona žaizda. Kalavijas liepsnojo nuo rankenos iki pat galiuko, bet karščio Dondarionas, rodos, nejautė. Jis stovėjo taip ramiai, tarsi būtų iškaltas iš akmens.

Bet kai Skalikas jį puolė, jis pasirodė esąs gana vikrus.

Liepsnojantis kalavijas pakilo pasitikti šaltojo, ilgi ugnies liežuviai švystelėjo jam iš paskos nelyginant kaspinai, apie kuriuos ką tik šnekėjo Skalikas. Susikirtęs sužvangėjo plienas. Vos tik lordas Berikas atrėmė pirmą smūgį, Kligeinas kirto vėl, tik šį kartą jam sutrukdė Dondariono skydas, o kirčio būta tokio stipraus, kad atskilusios nuo skydo pažiro medžio lūženos. Smarkūs kirčiai ėjo vienas po kito, iš apačios ir iš viršaus, iš dešinės ir iš kairės, ir visus juos Dondarionas atrėmė. Jo kalaviją buvo apsiautusios liepsnos ir, kur tik jis švystelėdavo, ten palikdavo rausvą ar gelzganą pėdsaką. Sulig kiekvienu lordo Beriko mostu ugnis vis labiau įsidegdavo ir liepsnos kilo dar aukščiau, kol pagaliau ėmė atrodyti, jog Žaibo lordas stovi šviesos narve.

— Ar čia gaisras? — paklausė Arija Gendrio.

— Ne. Tai kas kita. Tai…

— …burtai? — baigė Gendrio mintį ji, o Skalikas tuo metu žingtelėjo atatupstas.

Dabar atakavo lordas Berikas, pripildydamas orą ugninių lankų, smarkiai spausdamas tvirtesnį už save priešininką ir versdamas jį trauktis. Pakėlęs skydą, Kligeinas atrėmė smūgį iš viršaus ir nupieštas skalikas prarado galvą. Tada sekė atsakomasis kirtis ir jau Dondarionui teko gintis skydu ir prisidengti nuo stipraus smūgio. Bastūnų brolija riksmais energingai palaikė savo vadą: „Jis tavo! — išgirdo Arija. — Kirsk jam! Kirsk jam! Kirsk jam!“ Susiraukęs nuo karščio, kurį skleidė prie veido priartėjusios liepsnos, Skalikas apsigynė nuo kirčio, nutaikyto į galvą. Jis suniurnėjo, nusikeikė ir žengė atgal.

Lordas Berikas neleido jam atsikvėpti. Jis nė per žingsnį nesitraukė nuo augaloto priešininko, o jo ranka nenustygo nė akimirkos. Kalavijai susikirsdavo ir atsiskirdavo, vėl sužvangėdavo, nuo žaibu pažymėto skydo lėkė medžio nuoskilos, o sūkuriuojančios liepsnos lyžtelėjo šunis vieną kartą, du, tris… Skalikas ėmė slinkti į dešinę, bet Dondarionas mitriai šoko į šoną, užkirto jam kelią ir ėmė stumti į priešingą pusę… link niūriai žioruojančio ugniakuro. Kligeinas traukėsi, kol nugara pajuto karštį. Skubriai žvilgtelėjęs per petį, jis pamatė, kas yra jam už nugaros, bet dėl to žvilgsnio vos neatsisveikino su galva, nes lordas Berikas vėl puolė.

Sukaupęs visas jėgas, Sandoras Kligeinas vėl ėmė stumtis į priekį, ir Arija atkreipė dėmesį į išverstų jo akių baltymus. Trys žingsniai pirmyn, du atgal, žingsnis į kairę, užblokuotas lordo Beriko, vėl du žingsniai į priekį ir vienas atgal, tarkšt, tarkšt, ir dideliems ąžuoliniams skydams teko atlaikyti tikrą kirčių krušą. Tamsūs, nutįsę Skaliko plaukai buvo prilipę prie prakaito išpiltos kaktos. Vyno prakaitas, pagalvojo Arija prisiminusi, kad į nelaisvę jis buvo paimtas girtas. Jai pasirodė, kad Skaliko akyse mato besirandančią baimę. Jis pralaimės, džiūgaudama tarė ji sau, kai liepsnojantis lordo Beriko kalavijas perskrodė orą ir vėl kirto. Viena įnirtinga ataka Žaibo lordas susigrąžino visą Skalikui užleistą dvikovos lauką ir vėl privertė Kligeiną mindžikuoti ant ugniakuro krašto. Jis mirs, mirs, jis mirs. Arija pasistiebė, kad geriau matytų, kas vyksta.

— Prakeiktas niekše! — suriko Skalikas, pajutęs, kad ugniakuro liepsnos laižo jam užpakalį. Ir tada puolė, vis įnirtingiau mosuodamas kalaviju, mėgindamas priblokšti gerokai smulkesnio sudėjimo priešininką gyvuliška jėga, sulaužyti jam kalavijo geležtę, skydą arba ranką. Bet į akis siūbtelėjo besiginančio Dondariono kalavijo liepsnos, Skalikas atšoko toliau nuo jų, paslydo ir kluptelėjo. Lordas Berikas negaišo nė akimirkos, kirto iš viršaus, orą perskrodė kalavijo ašmenys ir liepsnų vėliavėlės. Nuvargęs ir pūtuodamas, Kligeinas pakėlė virš galvos skydą kaip tik laiku ir urve pasigirdo garsus lūžtančio ąžuolo trakštelėjimas.

— Jo skydas užsidegė, — sušnabždėjo Gendris.

Arija akimirksniu tai pamatė. Liepsnos apgaubė iškapotus geltonus dažus ir tris juodus šunis.

Įnirtingai kontratakuodamas, Sandoras Kligeinas šiaip taip atsistojo. Ir tik kai lordas Berikas žingtelėjo atgal, Skalikas, rodos, suvokė, kad taip arti veido šniokščianti ugnis ryja jo skydą. Neslėpdamas pasibaisėjimo jis riktelėjo, ėmė kalaviju įnirtingai kapoti perskilusį ąžuolą ir visiškai jį sutrupino. Skydas subyrėjo, liepsnojanti jo pusė nukrito, o kita liko pakibusi jam ant dilbio. Skalikas ėmė mosuoti ranka mėgindamas jos nusikratyti, bet tai tik dar labiau pakurstė liepsnas. Užsidegė rankovė ir netrukus jau liepsnojo visa kairė ranka.

— Pribaik jį! — paragino lordą Beriką Žaliabarzdis, kiti broliai vienu balsu užtraukė: „Kaltas!“, o Arija šaukė drauge su jais: „Kaltas, kaltas, pribaik jį, kaltas!“

Lengvai lyg plevenantis šilkas lordas Berikas priėjo pribaigti priešininko. Bet Skalikas dusliai riktelėjo, abiem rankomis suėmė kalaviją, užsimojo ir iš visų jėgų kirto. Lordas Berikas lengvai atrėmė smūgį…

— Neee! — suklykė Arija.

…bet liepsnojantis kalavijas suskilo pusiau ir šaltas Skaliko plienas perskrodė lordo Beriko kūną ties kaklo ir peties sandūra iki pat krūtinkaulio. Plūstelėjo karštas tamsus kraujas.

Tebedegdamas Sandoras Kligeinas pasitraukė. Nusiplėšęs skydo likučius, keikdamasis nusviedė juos šalin ir ėmė voliotis ant aslos mėgindamas užgesinti degančią ranką.

Lordui Berikui palengva ėmė linkti keliai, tarsi maldai. Prasižiojo ir jam iš burnos pliūptelėjo kraujas. Kai jis kniūbsčias parkrito, Skaliko kalavijas tebestyrojo jo kūne. Jo kraują sugėrė žemė. Tuščiavidurėje kalvoje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią trikdė vien ugnies spragsėjimas ir mėginančio keltis Skaliko dejonės. Arija negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie Miką ir visas paikas maldas, kuriomis prašė Skaliko mirties. Jei dievai tikrai yra, kodėl lordas Berikas nelaimėjo dvikovos? Ji žinojo, kad Skalikas kaltas.

— Maldauju, — dusliai prabilo Sandoras Kligeinas, kratydamas ranką. — Aš nudegiau. Padėkite man. Kas nors padėkite man. — Jis pravirko. — Prašau…

Arija priblokšta pažvelgė į Kligeiną. Jis verkia kaip mažas vaikas, pagalvojo.

— Meli, aptvarstyk jam žaizdas, — liepė Toras. — Lemai, Džekai, padėkite man pasirūpinti lordu Beriku. Nedai, bus geriau, jei ir tu eisi drauge.

Raudonasis žynys ištraukė Skaliko kalaviją iš savo žuvusio lordo kūno ir įbedė į krauju permirkusią žemę. Lemas kyštelėjo stambias savo plaštakas Dondarionui po pažastimis, o Laimingasis Džekas paėmė žuvusįjį už kojų. Jie nunešė lordą Beriką pro ugniakurą į vieno iš tunelių tamsą. Toras ir berniukas, vardu Nedas, nusekė jiems iš paskos.

Pamišęs Medžioklis piktai tarė:

— Sakyčiau, grąžinkime jį į Akmeninę Septą ir įgrūskime į kranklių narvą.

— Taip, — pritarė Arija. — Jis nužudė Miką. Tikrai nužudė.

— Kokia pikta voveraitė… — sumurmėjo Žaliabarzdis.

Harvinas atsiduso.

— Rhloras paskelbė jį nekaltu.

— Kas tas Ruloras? — Arijai nepavyko net ištarti jo vardo.

— Šviesos Valdovas. Toras mus išmokė…

Ko juos mokė Toras, Arijai buvo nė motais. Ji vikriai ištraukė iš makštų Žaliabarzdžio durklą ir spruko greičiau, nei jam pavyko ją sučiupti. Gendris taip pat pamėgino ją sugauti, bet Gendriui Arija visuomet buvo per daug greita.

Tomas Septynstygis ir kažkokia moteris padėjo Skalikui stotis. Pamačiusi, kaip atrodo jo ranka, Arija neteko žado. Ten, kur odą dengė odinis skydo diržas, buvo matyti rausvas dryžis, bet aukščiau ir žemiau jo, nuo alkūnės iki pat riešo, oda buvo sutrūkinėjusi, tamsiai raudona ir pasruvusi krauju. Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Kligeinas vyptelėjo.

— Taip trokšti mano mirties? Tai pirmyn, vilkiūkšte. Smeik. Mirti nuo durklo lengviau nei nuo ugnies.

Kligeinas pamėgino atsistoti, bet vos tik krustelėjo, nuo dilbio ant žemės šleptelėjo nudegusios mėsos gabalas ir jam vėl sulinko keliai. Tomas sučiupo jį už sveikosios rankos ir pakėlė.

Jo ranka… — dingtelėjo Arijai, ir veidas… Bet jis buvo Skalikas. Nusipelnęs sudegti pragare. Laikydama durklą, Arija jautė, koks jis sunkus. Suspaudė jį tvirčiau.

— Tu nužudei Miką, — pakartojo, tarsi ragindama Skaliką tai paneigti. — Pasakyk jiems. Nužudei jį. Nužudei.

— Nužudžiau. — Jo veidas baisiai persikreipė. — Pargrioviau jį, perkirtau pusiau ir nusikvatojau. Dar mačiau, kaip jie žiauriai sumušė tavo seserį ir kaip nukirto tavo tėvui galvą.

Lemas pastvėrė Ariją už rankos, pasuko riešą ir privertė paleisti durklą. Arija jam spyrė, bet jis neatsakė jai tuo pačiu.

— Keliauk į pragarą, Skalike! — sušuko Arija Sandorui Kligeinui įniršusi, tačiau bejėgė. — Keliauk į pragarą!

— Keliaus, — atsklido tylus, šnabždesį primenantis balsas.

Arija atsisuko ir pamatė jai už nugaros stovintį lordą Beriką Dondarioną, kruvina ranka besilaikantį Toro peties.