Kardų audra

Arija

Lietus tai pratrūkdavo, tai vėl liaudavosi, bet dangus vis tiek atrodė pilkas, o ne žydras, ir visų šaltinių vanduo buvo pakilęs. Trečios dienos rytą Arija atkreipė dėmesį, kad samanos daugiausia auga ne toje medžių kamienų pusėje.

— Mes traukiame klaidingu keliu, — jiems jojant pro labai apsamanojusią guobą tarė ji Gendriui, — jojame į pietus. Matai, iš kurios pusės apsamanojęs kamienas?

Jis nusibraukė nuo akių vešlius juodus plaukus ir atsakė:

— Jojame keliu, ir tiek. Šis kelio ruožas veda į pietus.

Mes jau visą dieną keliaujame į pietus, norėjo pasakyti jam Arija. Ir vakar, laikydamiesi tos upės vagos, jojome į pietus. Bet vakar samanų ji taip atidžiai neapžiūrinėjo, tad negalėjo būti visiškai tikra.

— Man rodos, pasiklydome, — niūriai tarstelėjo ji. — Mums nereikėjo nutolti nuo upės. Tiesiog sekti jos vaga.

— Upė daro vingius ir kilpas, — paprieštaravo Gendris. — Spėju, kad dabar jojame tiesesniu keliu. Kažkokiu slaptu bastūnų keliu. Lemas, Tomas ir visi jie čia gyvena jau kelerius metus.

Ir tai buvo tiesa. Arija prikando lūpą.

— Bet samanos…

— Jei toliau taip lis, netrukus mums ir ausys prižels samanų, — pasiskundė Gendris.

— Tik tos, kurios bus atsuktos į pietus, — užsispyrusi atrėžė Arija. Mėginti kuo nors įtikinti Jautį nebuvo prasmės. Ir vis dėlto, kai Pyragėlis nuo jų atsiskyrė, Gendris liko vienintelis tikras jos draugas.

— Šarna sako, girdi, jai reikia, kad likčiau ir kepčiau duoną, — pasakė jai Pyragėlis tą dieną, kai jie išjojo. — Tiesą sakant, jau pavargau nuo lietaus, balno pritrintų pūslių ir nuolatinės baimės. Čia yra alaus, kiškienos, o ir duona bus gardesnė, kai aš imsiuos ją kepti. Kai grįši, pati pamatysi. Juk tu grįši, tiesa? Kai baigsis karas… — Staiga prisiminęs, kas ji tokia, nuraudęs pridūrė: — …miledi.

Arija nebuvo tikra, ar šis karas apskritai kada nors baigsis, bet pritariamai linktelėjo.

— Atleisk, kad tą kartą tave sumušiau, — atsiprašė ji. Pyragėlis buvo kvailys ir bailys, bet jojo su ja visą kelią nuo pat Karaliaus Uosto ir Arija prie jo draugijos priprato. — Sulaužiau tau nosį.

— Ir Lemui sulaužei. — Pyragėlis išsišiepė iki ausų. — Gerai padarei.

— Lemui taip neatrodė, — niūriai tarstelėjo Arija. O paskui atėjo metas išjoti. Kai Pyragėlis paklausė, ar galėtų pabučiuoti miledi ranką, Arija stuktelėjo jam į petį. — Nevadink manęs taip. Tu Pyragėlis, o aš — Aris.

— Čia aš ne Pyragėlis. Šarna mane vadina tiesiog Berniuku. Taip pat kaip ir aną berniuką. Bus daug painiavos.

Skirtis su Pyragėliu Arijai buvo sunkiau, nei tikėjosi, bet išsiskyrimo skausmą šiek tiek sušvelnino Harvinas. Arija papasakojo jam apie tai, kaip tą dieną, kai pabėgo, rado jo tėvą Haleną, mirštantį prie Raudonosios pilies arklidžių.

— Jis visada sakydavo, kad mirs arklidėse, — tarė Harvinas, — bet mes visi manėme, jį sutryps koks nors nartus eržilas, o ne nužudys liūtų gauja.

Arija papasakojo Harvinui apie Joriną, apie jų pabėgimą iš Karaliaus Uosto ir dar apie daug ką, kas nuo to laiko nutiko, bet nutylėjo, kad Adata nudūrė arklininką ir kad norėdama pasprukti iš Harenholo perrėžė sargybiniui gerklę. Pasakyti tai Harvinui būtų buvę tas pats, kaip viską prisipažinti savo tėvui, o buvo tokių dalykų, kuriuos nuo tėvo Arija žūtbūt norėjo nuslėpti.

Neužsiminė ji nei apie Džakeną Hagarą, nei apie tris mirtis, už kurias jis buvo skolingas ir sumokėjo. Jo duotą geležinę monetą Arija laikė patikimai paslėptą po diržu, bet kartais naktį ją išsiėmusi prisimindavo, kaip Hagarui pirštais braukiant per šį pinigą blausėsi ir keitėsi jo veidas. „Valar morgulis, — tyliai šnabždėdavo ji. — Seras Gregoris, Dunsenas, Poliveris, Rafas Meilutis. Kutulis ir Skalikas. Seras Ilinas, seras Merinas, karalienė Sersėja, karalius Džofris.“

Harvinas savo ruožtu jai papasakojo, kad iš dvidešimties Vinterfelo vyrų, kuriuos su Beriku Dondarionu jos tėvas pasiuntė į vakarus, liko tik šeši, ir tie patys išsibarstė ir pakriko.

— Patekome į pasalą, miledi. Lordas Taivinas pasiuntė savo Kalną ir liepė persikelti jam per Raudonąją Šaką su ugnimi ir kardu, tikėdamasis prisivilioti tavo lordą tėvą. Jis manė, kad lordas Edardas pats atjos į vakarus kautis su Gregoriu Kligeinu. Jei jis būtų taip ir padaręs, būtų buvęs nužudytas arba paimtas į nelaisvę ir iškeistas į Kipšą, kuris tuo metu buvo tavo ledi motinos belaisvis. Bet Karalžudys apie lordo Taivino planą nieko nežinojo ir išgirdęs, kad jo brolis pateko į nelaisvę, puolė tavo tėvą tiesiog įsiveržęs į Karaliaus Uosto gatves.

— Pamenu, — tarė Arija. — Jis nužudė Džorį. Džoris visada jai šypsodavosi, tai yra… kai tik neliepdavo dingti jam iš akių ir nesipainioti po kojomis.

— Taip, jis nužudė Džorį, — linktelėjo Harvinas, — o užvirtęs žirgas sulaužė tavo tėvui koją. Tad joti į vakarus lordas Edardas negalėjo. Užtat pasiuntė lordą Beriką su dvidešimčia jo vyrų ir dvidešimt karių iš Vinterfelo, tarp kurių buvau ir aš. Be to, buvo dar ir kitų. Toras ir seras Reimunas Daris su savo vyrais, seras Gladenas Vildas, lordas Lotaras Maleris. Bet Gregoris su savo kariais, pasislėpusiais abiejuose upės krantuose, laukė mūsų prie Mimų brastos. Mums įbridus į vandenį, jie puolė mus iš priekio ir iš užnugario.

Mačiau, kaip Kalnas vienu kirčiu nužudė Reimuną Darį — užsimojo su tokia baisia jėga, kad nukirto Dariui ranką ties alkūne ir papjovė žirgą, ant kurio šis jojo. Kartu su juo žuvo ir Gladenas Vildas, o lordas Maleris buvo išmestas iš balno ir nuskendo. Liūtai apspito mus iš visų pusių, jau maniau, kad esu pasmerktas kaip ir visi kiti, bet Eilinas riktelėjo porą komandų, grąžino mūsų gretoms tvarką, tie, kurie vis dar buvo raiti, susibūrė aplink Torą ir prasiskynė kelią. Tą rytą mūsų buvo šimtas dvidešimt. Temstant liko ne daugiau kaip keturiasdešimt, be to, lordas Berikas buvo sunkiai sužeistas. Tą vakarą Toras ištraukė jam iš krūtinės ieties smaigalį ir į žaizdą įpylė verdančio vyno.

Niekas iš vyrų neabejojo, kad lordas Berikas ryto nesulauks. Bet jiedu su Toru visą naktį meldėsi prie laužo, o kai išaušo, jis tebebuvo gyvas ir jau stipresnis nei anksčiau. Kol įstengė užlipti ant arklio, praėjo dvi savaitės, bet jo drąsa įkvėpė stiprybės ir mums. Jis pasakė, kad mūšiu prie Mimų brastos karas nesibaigė, o tik prasidėjo ir kad už kiekvieną žuvusį mūsiškį bus atkeršyta dešimteriopai.

Tada pro mus pradundėjo priešų pajėgos. Kalno vyrai tebuvo lordo Taivino kariuomenės žvalgų būrys. Pagrindinė kariuomenė be vargo persikėlė per Raudonąją Šaką ir užplūdo lygumas pelenais paleisdama viską savo kelyje. Mūsų buvo tiek mažai, kad galėjome tik puldinėti jo kariuomenės užnugarį, bet prisiekėme vieni kitiems, kad prisidėsime prie karaliaus Roberto, kai jis su savo pajėgomis patrauks į vakarus malšinti lordo Taivino maišto. O netrukus mus pasiekė žinia, kad Robertas žuvęs, lordas Edardas taip pat negyvas, o Geležiniame soste susirangė Sersėjos Lanister liūtukas.

Staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis. Matai, karaliaus ranka mus siuntė sudoroti bastūnų, bet netikėtai mes patys tapome bastūnais, o lordas Taivinas — karaliaus ranka. Kai kurie iš mūsų ketino pasiduoti, bet lordas Berikas apie tai nenorėjo nė girdėti. Jis pareiškė, girdi, tebesame karaliaus vyrai, o žmonės, kuriuos taip žiauriai skriaudžia liūtai, — karaliaus valdiniai. Ir jei negalime kautis už Robertą, kausimės už juos tol, kol paskutinis iš mūsų kris negyvas. Taip mes ir darėme, bet bekariaujant ėmė dėtis keisti dalykai. Vieno žuvusio mūsiškio vieton kaipmat stodavo du nauji. Kai kurie iš jų buvo riteriai ir ginklanešiai, kilmingi vyrai, bet dauguma prasčiokai — laukų prievaizdai, gatvės muzikantai ir užeigų savininkai, tarnai ir batsiuviai, atėjo net du septonai. Visokiausio plauko vyrai, taip pat moterys, vaikai, šunys…

— Šunys? — nusistebėjo Arija.

— Taigi… — Harvinas šyptelėjo. — Vienas iš mūsų vaikinų laiko pikčiausius šunis, kokių kažin ar norėtum pamatyti.

— Gaila, kad neturiu gero pikto šuns, — susimąsčiusi tarė Arija. — Tokio, kuris galėtų patiesti liūtą.

Kadaise ji turėjo didvilkę, vardu Naimirija, bet svaidė į ją akmenis tol, kol ši pabėgo, kad karalienė jos nenugalabytų. Ar galėtų didvilkė įveikti liūtą? — svarstė Arija.

Tą popietę vėl pradėjo lyti ir nesiliovė iki vėlaus vakaro. Laimė, bastūnai visur turėjo slaptų draugų, tad jiems nereikėjo nakvoti po atviru dangumi arba ieškoti kokios nors pašiūrės tekančiu stogu, kaip dažnai darydavo Arija su Pyragėliu ir Gendriu.

Tą naktį jie prisiglaudė sudegusiame apleistame kaime. Bent jau jis atrodė apleistas, kol Laimingasis Džekas du kartus trumpai ir du kartus ilgai nepapūtė medžioklės rago. Išgirdę rago gaudesį, iš griuvėsių ir užmaskuotų rūsių ėmė lįsti žmonės. Jie turėjo alaus, džiovintų obuolių, miežinės duonos, o bastūnai — žąsį, kurią jojant čionai nušovė Engvis, tad tos dienos vakarienė truputį panėšėjo į puotą.

Arijai nuo sparno bebaigiant čiulpti paskutinius mėsos likučius, vienas iš valstiečių atsisuko į Lemą Geltonąjį Apsiaustą ir tarė:

— Užvakar čia prajojo vyrai, ieškoję Karalžudžio.

Lemas prunkštelėjo.

— Tegul geriau paieško Riverane. Giliausiuose požemiuose, kur taip malonu ir drėgna.

Jo nosis atrodė kaip sumuštas obuolys — raudona, skaudama ir sutinusi, — ir jis buvo prastai nusiteikęs.

— Ne, — pridūrė kitas valstietis, — jis paspruko.

Karalžudys… Arija pajuto, kad iš baimės jai pašiurpo nugara. Ji sulaikė kvapą ir ėmė atidžiai klausytis.

— Ar gali būti? — gūžtelėjo pečiais Tomas Septynstygis.

— Netikiu, — burbtelėjo vienaakis vyras, kuriam šalmą atstojo parūdijęs puodas. Kiti bastūnai vadino jį Laiminguoju Džeku, nors akies netektis Arijai neatrodė didelė laimė. — Man teko tuose požemiuose būti. Kaip jis galėjo pasprukti?

Kaimiečiai to nežinojo, tad tik pagūžčiojo pečiais. Žaliabarzdis paglostė savo vešlias žilas ir žalias žandenas ir tarė:

— Jei Karalžudys vėl laisvas, netrukus vilkai paskęs kraujyje. Reikia perduoti šią žinią Torui. Žaibo lordas parodys jam Lanisterį liepsnose.

— Čia irgi dega puikus laužas, — šypsodamasis pasakė Engvis.

Žaliabarzdis nusijuokė ir kepštelėjo šauliui per ausį.

— Ar aš tau panašus į žynį, Šauly? Kai Pelas iš Tirošio stebeilijasi į ugnį, žarijos svilina jam barzdą.

Lemas trakštelėjo krumplių sąnarius ir pasakė:

— Bet ar lordui Berikui nepatiktų sučiupti Džeimį Lanisterį?..

— Ar lordas jį pakartų, Lemai? — paklausė viena iš kaimelio moterų. — Būtų truputį gaila pakarti tokį gražų vyrą…

— Pirmiausia — teismas! — įsiterpė Engvis. — Lordas Berikas visada juos teisia, juk patys žinote. — Ir nusišypsojęs pridūrė: — O tada pakaria.

Visi garsiai nusijuokė. Tomas pirštais perbraukė per medinės arfos stygas ir uždainavo:

Įsitaisiusi šiltame ir sausame kamputyje tarp Gendrio ir Harvino, Arija iš pradžių klausėsi dainavimo, bet paskui užmerkė akis ir ėmė snūduriuoti. Ir susapnavo, kad yra namie — ne Riverane, o Vinterfele. Tačiau tai nebuvo geras sapnas. Ji stovėjo priešais pilį viena, iki kelių purve. Matė pilkas sienas, bet kai pamėgino pasiekti vartus, eiti sulig kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkiau ir sunkiau, o jai prieš akis dunksojusi pilis palengva ėmė nykti ir netrukus atrodė tarsi dūmų tumulas, o ne granito tvirtovė. Be to, čia buvo vilkų: pilki sulysę žvėrys spindinčiomis akimis šmirinėjo aplink ją slėpdamiesi už medžių. Kaskart, kai pažvelgdavo į juos, Arija prisimindavo kraujo skonį.

Kitą rytą jie išsuko iš kelio ir toliau jojo per laukus. Pūtė gūsingas vėjas nešdamas sausus nurudusius lapus, sūkuriuojančius aplink arklių kanopas, tačiau bent jau nelijo. O iš už debesies išlindusi saulė nušvito taip ryškiai, jog Arija užsismaukė ant galvos gobtuvą, kad spinduliai jos neakintų.

Staiga ji sustabdė žirgą.

— Jojame neteisinga kryptimi!

Garsiai atsidusęs Gendris paklausė:

— Ką, vėl pamatei samanas?

— Pažiūrėk į saulę, — tarė Arija. — Mes traukiame į pietus! — Ji ėmė raustis balnakrepšyje ieškodama žemėlapio, kad galėtų jiems parodyti. — Nereikėjo mums nutolti nuo Trišakio. Žiūrėkite. — Ji išvyniojo žemėlapį sau ant šlaunies. Dabar visų žvilgsniai susmigo į ją. — Matote, čia tarp upių yra Riveranas.

— Tiesą sakant, — pareiškė Laimingasis Džekas, — mes žinome, kur Riveranas. Visi puikiai žinome.

— Tu keliauji ne į Riveraną, — tiesiai išrėžė jai Lemas.

Jau buvau beveik namie, pagalvojo Arija. Reikėjo atiduoti jiems tuos arklius. Likusį kelią būčiau įveikusi pėsčiomis. Tada dar prisiminė savo sapną ir prikando lūpą.

— Ak, neliūdėk taip, vaikeli, — tarė Tomas Septynstygis. — Duodu žodį, tau nieko bloga nenutiks.

— Ko vertas melagio žodis?!

— Niekas tau nemelavo, — pasakė Lemas. — Ir niekas nieko nežadėjo. Ne mums spręsti, kas tavęs laukia.

Tačiau nei Lemas, nei Tomas nebuvo vadai; bastūnams vadovavo Žaliabarzdis tirošis. Arija atsisuko į jį.

— Grąžink mane į Riveraną ir tau bus dosniai atlyginta, — apimta nevilties paprašė ji.

— Mergaite, — atsakė Žaliabarzdis, — sugavęs paprastą voverę, valstietis gali ją išsivirti, bet jei medyje sučiumpa auksinę, neša ją savo valdovui arba paskui jam tenka skaudžiai gailėtis.

— Aš ne voverė, — užsispyrė Arija.

— Voverė, — nusijuokė Žaliabarzdis. — Auksinė voveraitė, keliaujanti susitikti su Žaibo lordu — nesvarbu, ar ji to nori, ar ne. Jis žinos, ką su tavimi daryti. Spėju, kad grąžins tave tavo ledi motinai, kaip ir pageidauji.

Tomas Septynstygis pritariamai linktelėjo.

— Taigi, lordas Berikas toks jau yra. Jis pasielgs su tavimi teisingai, pamatysi.

Lordas Berikas Dondarionas. Arija prisiminė viską, ką Harenhole girdėjo apie jį kalbant Lanisterius ir Kruvinuosius Juokdarius. Lordas Berikas, miškų vaiduoklis. Lordas Berikas, kurį nužudė Vargas Houtas, prieš jį — seras Eimoris Lorčas, o dar anksčiau, ir net du kartus, — Jojantis Kalnas. Jeigu jis neišsiųs manęs namo, galbūt ir man pavyks jį nužudyti…

— Kodėl turiu prisistatyti lordui Berikui? — tyliai paklausė ji.

— Vedame pas jį visus kilmingus belaisvius, — paaiškino Engvis.

Belaisvė… Arija giliai įkvėpė ir pamėgino nusiraminti. Rami kaip stovintis vanduo. Ji žvilgtelėjo į raitus bastūnus ir pasuko savo žirgo galvą. O dabar — greita kaip gyvatė, pagalvojo, kulnais stipriai bakstelėdama savo ristūnui į šoną. Ir pralėkė pro Žaliabarzdį ir Laimingąjį Džeką, be to, jai prieš akis šmėstelėjo nuostabos kupinas Gendrio veidas, kai jo kumelė paskubomis traukėsi iš kelio. Po akimirkos Arija jau šuoliavo per atvirą lauką.

Į šiaurę ar į pietus, į rytus ar į vakarus — dabar jau nebuvo svarbu. Kelią į Riveraną galės susirasti ir vėliau, kai atsikratys persekiotojų. Sėdėdama balne, Arija pasilenkė į priekį ir paragino žirgą šuoliuoti greičiau. Jai už nugaros likę bastūnai plūdosi ir šūkavo, kad ji grįžtų. Tų šauksmų Arija nesiklausė, bet žvilgtelėjusi per petį pamatė, kad ją vejasi keturiese: Engvis, Harvinas, Žaliabarzdis lėkė greta vienas kito, o Lemas jojo atsilikęs ir jo geltono apsiausto skvernai plaikstėsi vėjyje.

— Greitas kaip elnias, — tarė ji savo žirgui. — Dabar šuoliuok — šuoliuok…

Arija lėkė per piktžolių prižėlusius laukus, per juosmenį siekiančią žolę ir krūvas sausų lapų, kurie žirgui šuoliuojant pro šalį išsisklaidydavo ir trumpam pakildavo į orą. Netrukus kairėje Arija išvydo mišką. Ten galėčiau pamėginti nuo jų pasprukti. Vienu lauko pakraščiu ėjo išdžiūvęs griovys, bet Arijos žirgas peršoko jį nė nesulėtinęs tempo ir nėrė į guobų, kukmedžių ir beržų tankmę. Vėl žvilgtelėjusi per petį, Arija išvydo, kad Engvis ir Harvinas vos nelipa jai ant kulnų. Žaliabarzdis jojo atsilikęs, o Lemo apskritai nebuvo matyti.

— Greičiau, — paragino ji žirgą, — tu gali, tikrai gali.

Arija prajojo tarp dviejų guobų ir nė nestabtelėjo patikrinti, ant kurios kamieno pusės prižėlę samanų. Jos žirgas peršoko per apipuvusį nuvirtusio medžio kamieną ir iš tolo aplenkė didžiulę medžių sanvartą, iš kurios kyšojo nulūžusios šakos. Paskui, iš po kanopų žyrant žiežirboms, užlėkė nestačiu lauko akmenimis nusėtu šlaitu, pristabdžiusi ėmė leistis ir taip įveikė kelias kalvas. Sustojusi ant paskutinės atsigręžė. Harvinas aplenkė Engvį, bet abu vyrai sparčiai artėjo. Žaliabarzdis atsiliko — rodos, jam pritrūko jėgų.

Kelią jai pastojo upokšnis. Arija įjojo į jį taškydama vandenį, prikritusį šlapių rudų lapų. Kai išlipo kitame krante, vienas kitas iš jų liko prilipęs žirgui prie kojų. Pomiškis čia buvo gerokai tankesnis, o žemė išvarpyta šaknų ir akmenuota, tad Arijai teko žirgą pristabdyti, nors ir stengėsi negaišti. Jai prieš akis iškilo dar viena kalva, — šį kartą gerokai statesnė. Arija įveikė ir ją, paskui nusileido. Kažin, ar šis miškas didelis? — ėmė svarstyti ji. Arija puikiai žinojo, kad jos žirgas eiklesnis, mat iš Ruzo Boltono arklidžių Harenhole buvo pavogusi vieną geriausių ristūnų, bet iš jo eiklumo čia nebuvo jokios naudos. Turiu vėl išjoti į lygų lauką. Turiu rasti kelią. Bet, užuot radusi kelią, rado tik miško keliuką. Jis buvo siauras ir nelygus, nors… vis geriau nei nieko. Arija nujojo tuo keliuku, o šakos čaižė jai veidą. Viena užsikabino už gobtuvo, nusmaukė jį ir Arijai dingtelėjo, kad vyrai ją pasivijo. Klaidus keliukas nuvedė ją prie kito upokšnio. O gal to paties? Gal ji tik apsuko ratą? Bet spėlioti nebuvo laiko, nes Arija girdėjo, kaip jai už nugaros, traškindami medžių šakas, artėja jos persekiotojų žirgai. Dygliai subraižė jai veidą nelyginant katės, kurias ji mėgdavo vaikytis Karaliaus Uoste. Nuo alksnio šakų purptelėjo žvirbliai. Bet medžių vis retėjo ir staiga Arija pasiekė pamiškę. Jai priešais, kiek akys užmatė, driekėsi lygūs laukai, prižėlę žolių ir laukinių kviečių, pažliugę ir ištrypti. Arija vėl paragino žirgą ir paleido jį šuoliais. Lėk, pagalvojo, skubėk į Riveraną, skubėk namo. Ar ji jų atsikratė? Dirstelėjo per petį ir už šešių jardų pamatė sparčiai ją besivejantį Harviną. Ne, pagalvojo, ne, jis negali, tik ne jis, ne, tai neteisinga.

Kai Harvinas pasivijo mergaitę ir sučiupo jos vadeles, abu žirgai buvo apsiputoję ir nusivarę nuo kojų. Arija taip pat sunkiai alsavo. Ji suprato, kad kova baigta.

— Joji kaip šiaurietė, miledi, — sustabdęs abu arklius tarė Harvinas. — Tokia buvo ir tavo teta. Ledi Liana. Bet nepamiršk, kad mano tėvas buvo žirgų išjodymo meistras.

Ji pažvelgė į Harviną skausmo kupinomis akimis.

— Maniau, esi mano tėvo žmogus.

— Lordas Edardas žuvęs, miledi. Dabar priklausau Žaibo lordui ir keliauju su savo broliais.

— Kokiais broliais? — Arija neprisiminė, kad senasis Halenas būtų turėjęs daugiau sūnų.

— Su Engviu, Lemu, Tomu Septynstygiu, Džeku, Žaliabarzdžiu ir kitais. Tavo broliui Robui blogo nelinkime, miledi, bet… kaunamės ne už jį. Jis turi savo kariuomenę ir daug lordų prieš jį klaupiasi. O prasčiokai turi vien mus. — Jis įdėmiai pažvelgė į Ariją. — Ar supranti, ką noriu pasakyti?

— Taip.

Kad jis netarnauja Robui, Arija puikiai suvokė. Taip pat suprato, kad yra jo belaisvė. Galėjau pasilikti su Pyragėliu. Būtume paėmę laivelį ir parplaukę į Riveraną. Jai būtų buvę geriau, jei būtų likusi tiesiog Bandelė. Juk niekas nebūtų ėmęs į nelaisvę Bandelės, Kiaunės arba našlaičio Ario. Buvau vilkė, pagalvojo ji, o dabar vėl esu tik paika kilminga mergaitė.

— Ar ramiai josi atgal, — paklausė Harvinas, — ar man teks tave surišti ir permesti žirgui skersai nugarą?

— Josiu ramiai, — niūriai tarstelėjo ji. Kol kas.