Kardų audra

Sansa

Staiga ji pabudo — visa įsitempusi, nervinga. Kelias akimirkas neprisiminė kur esanti. Sapnavo save mažą, miegančią viename miegamajame su seserimi Arija. Bet per miegus besiblaškančią girdėjo savo tarnaitę, ne seserį, be to, čia buvo ne Vinterfelas, o Lizdas. O aš esu Eleina Stoun, pavainikė. Kambaryje buvo šalta ir tamsu, bet po antklodėmis jai buvo šilta. Rytas dar neaušo. Kartais ji sapnuodavo Iliną Peiną ir nubusdavo besidaužančia širdimi, tačiau šis sapnas buvo kitoks. Namai. Sapnavau namus.

Lizdas nebuvo jos namai. Jis nebuvo didesnis už Meigoro tvirtovę, o už aukštų baltų sienų buvo tik kalnas ir ilgas klastingas takas per Dangų, Sniegą ir Akmenį, besileidžiantis ir vedantis prie Mėnulio Vartų slėnio įduboje. Čia nebuvo kur eiti, nebuvo ką veikti. Seni tarnai pasakojo, kad seniau, kai jos tėvas ir Robertas Barateonas buvo Jono Arino globotiniai, šiose menėse aidėjo juokas. Jos teta tarnų laikė nedaug ir per Mėnulio Vartus svečių įsileisdavo retai. Be pagyvenusios kambarinės, vienintelės Sansos kompanionės, čia dar buvo lordas Robertas, aštuonerių metų berniukas, besielgiantis kaip trimetis.

Ir Mariljonas. Amžinai tas Mariljonas. Kai jis per vakarienę grodavo, rodės, kad jaunasis dainius dainuoja vien jai. Jos teta toli gražu nebuvo tuo patenkinta. Ledi Lisa Mariljoną beprotiškai mylėjo ir išvarė melagingai jį skundusias dvi tarnaites ir net pažą.

Lisa buvo tokia pat vieniša kaip ir Sansa. Jos sutuoktinis, rodės, daugiau laiko praleidžia kalno papėdėje nei jo viršūnėje. Dabar jau keturios dienos jis buvo išvykęs susitikti su Korbrėjais. Iš nugirstų pokalbių Sansa žinojo, kad Jono Arino vėliavininkus Lisos santuoka įžeidė ir jie pavydėjo lordui Petirui Slėnio gynėjui priklausančios valdžios. Senesnioji Roisų giminės atšaka buvo linkusi atvirai maištauti už tai, kad ji kare neparėmė Robo, o Veinvudai, Redfortai, Belmorai ir Templtonai juos visokeriopai palaikė. Bruzdėjo ir kalnuose gyvenančios gentys, o senasis lordas Hanteris mirė taip staiga, kad du jaunesnieji jo sūnūs kaltino vyriausiąjį tėvą nužudžius. Nors Arino slėnis išvengė karo baisybių, tai toli gražu nebuvo tokia idiliška vieta, kokią ją įsivaizdavo ledi Lisa.

Daugiau nebeužmigsiu, suprato Sansa. Mano galvoje baisi painiava. Nenoriai ji nustūmė pagalvę, nuklojo antklodes ir, nuėjusi prie lango, atidarė langines.

Lizde snigo.

Lauke tyliai kaip prisiminimai krito purios snaigės. Ar sniegas mane ir pažadino? Sniegas jau buvo storai užklojęs sodą ir žolę, baltai padabinęs krūmus ir statulas, be to, lenkė medžių šakas. Šis vaizdas Sansą grąžino į tolimą praeitį, į ilgąją jos vaikystės vasarą ir priminė šaltas naktis.

Paskutinį kartą sniegą ji matė tą dieną, kai išvyko iš Vinterfelo. Tuomet taip gausiai nesnigo, prisiminė ji. Kai Robas mane apkabino, jam plaukuose tirpo snaigės, o gniūžtė, kurią mėgino suspausti Arija, nelipo ir trupėjo delnuose. Sansai buvo skaudu prisiminti, kokia ji tą rytą jautėsi laiminga. Halenas padėjo jai užsėsti ant žirgo ir ji išjojo aplink besisukant vėjo blaškomoms snaigėms, išjojo pamatyti didžiulio plataus pasaulio. Maniau, kad tą dieną mano daina prasideda, bet iš tiesų ji buvo beveik baigta.

Rengdamasi Sansa langines paliko atidarytas. Ji žinojo, kad bus šalta, nors sodą supo Lizdo bokštai ir saugojo jį nuo atšiauriausių kalnų vėjų. Ji apsivilko šilkinius apatinius, lininę tiesaus kirpimo suknelę, o ant jos — šiltą drabužį iš melsvos ėriuko vilnos. Apsimovė dvi poras kojinių, apsiavė iki kelių suvarstomus batus, apsimovė storos odos pirštines ir pagaliau ant pečių užsimetė minkšto lapės kailio apsiaustą su gobtuvu.

Kai snaigės ėmė veržtis pro langą, jos tarnaitė standžiau susisuko į antklodę. Sansa atsargiai pravėrė duris ir nusileido vingiuotais laiptais. Kai atidarė duris į sodą, šis buvo toks gražus, kad jai net kvapą užgniaužė, ir buvo nedrąsu jaukti tokį tobulą grožį. Šiurpioje tyloje sniegas krito ir krito ir stora, niekieno nepaliesta antklode buvo užklojęs žemę. Pasaulyje nebeliko spalvų. Karaliavo vien balta, juoda ir pilka. Balti bokštai, baltas sniegas ir baltos statulos, juodi šešėliai ir medžiai, o virš galvos — tamsiai pilkas dangus. Tyras pasaulis, dingtelėjo Sansai. Man čia ne vieta.

Ir vis dėlto ji išėjo į lauką. Lygiame baltame sniego paklotės paviršiuje jos batai paliko gilias, kulkšnis siekiančias pėdas, bet žengė ji be jokio garso. Sansa neskubėdama praėjo pro sušalusius krūmus, pro tamsius medelius plonais kamienais ir vis svarstė, ar nesapnuoja. Besileidžiančios snaigės lietė jai veidą nelyginant švelnūs meilužio bučiniai ir tirpo ant skruostų. Sodo viduryje, prie nuvirtusios, suskilusios ir žemėje pusiau palaidotos verkiančios moters statulos, Sansa užvertė galvą į dangų ir užsimerkė. Ji jautė snaiges ant blakstienų ir lūpų, jautė jų skonį. Tai buvo Vinterfelo skonis. Nekaltybės skonis. Svajonių skonis.

Vėl atsimerkusi, Sansa apsižiūrėjo klūpanti. Neprisiminė, kaip parklupo. Jai pasirodė, kad dangus jau ne taip tamsiai pilkas. Aušta, pagalvojo ji. Aušta dar viena diena. Dar viena nauja diena. O ji ilgėjosi praėjusių dienų. Meldėsi, kad jos grįžtų. Bet kam galėjo melstis? Ji žinojo, jog kadaise šis sodas buvo dievų giraitė, bet žemė buvo pernelyg nederlinga ir akmenuota, kad burtmedis galėtų įleisti į ją šaknis. Dievų giraitėje be dievų tvyro tokia pat tuštuma kaip ir mano širdyje.

Abiem saujomis ji paėmė sniego ir suspaudė tarp delnų. Sunkus ir drėgnas, sniegas lengvai lipo. Sansa ėmė daryti gniūžtes, glostydama ir dailindama jas, kol pasidarė apvalios, baltos ir tobulos. Ji prisiminė vasaros sniegą Vinterfele, kai Arija ir Branas patykojo jos, vieną rytą išėjusios iš pilies. Jie abu turėjo po gerą dešimtį gniūžčių, o ji — nė vienos. Branas buvo užlipęs ant dengto tilto stogo ir nepasiekiamas, tad Sansa vaikėsi Ariją prie arklidžių ir aplink virtuvę tol, kol abi užduso. Ji tikriausiai būtų seserį pagavusi, bet paslydo ant ledo. Sesuo grįžo pažiūrėti, ar Sansa nesusižeidė. Kai ji pasakė, kad ne, Arija metė jai į veidą dar vieną gniūžtę, bet Sansa sučiupo seserį už kojos, pargriovė ir sniegu trynė jai plaukus tol, kol atėjęs Džoris juokdamasis jas išskyrė.

Kam man tos gniūžtės? — Ji liūdnai nužvelgė savo ginkluotę. Neturiu į ką jų mėtyti. Tą, kurią dabar darė, ji išmetė iš rankų. Bet galėčiau nulipdyti sniego riterį, pagalvojo. Arba net ir…

Sansa sulipdė dvi gniūžtes, pridėjo trečią, visas jas aplipino sniegu, o tada iš to sniego rutulio padarė cilindrą. Baigusi darbą, pastatė jį galu į žemę ir mažojo piršto galiuku sniege išraižė langus vaizduojančias skyles. Kol nulipdė dantytą sieną, pavargo ilgiau, bet, kai baigė, jau turėjo bokštą. Dabar reikia sienų, pagalvojo Sansa, ir tvirtovės. Ir ėmėsi darbo.

Sniegas krito, o pilis kilo. Dvi kelius siekiančios sienos — vidinė aukštesnė už išorinę. Bokštai ir bokšteliai, tvirtovės ir laiptai, apvali virtuvė, stačiakampė ginklinė, prie vakarinės sienos, iš vidaus — arklidės. Kai pradėjo statyti, tai buvo tik pilis, bet netrukus Sansa jau žinojo, jog tai — Vinterfelas. Po sniegu ji rado šakelių ir stambesnių nukritusių medžių šakų ir, nulaužusi jų galus, padarė dievų giraitės medžius. Antkapiams šventoje žemėje ji panaudojo žievės gabalėlius. Netrukus ant jos pirštinių ir batų užsidėjo balta pluta, jai dilgsėjo delnus, kojos buvo šlapios ir šaltos, bet Sansai tai nerūpėjo. Dabar ji visą dėmesį sutelkė į pilį. Kai kuriuos dalykus buvo nelengva prisiminti, bet šiaip ji viską prisiminė nesunkiai, tarsi vos vakar būtų išvykusi iš pilies. Bibliotekos bokštas su stačiais, akmeniniais, prie išorinės sienos žemyn spirale besileidžiančiais laiptais. Sarginė, du dideli pylimai ir vartų arka tarp jų, ant viršaus visur dantyta siena…

Ir visą tą laiką tebesnigo, aplink jos statinius augo sniego pusnys, ji vos spėjo lipdyti. Delnais plodama dvišlaitį Didžiosios menės stogą, Sansa išgirdo balsą ir pakėlusi galvą pamatė, kad pro langą ją šaukia tarnaitė. Ar miledi nepavargo? Ar ji nenorėtų pusryčių? Sansa papurtė galvą ir vėl grįžo prie lipdybos: viename Didžiosios menės gale, ten, kur buvo židinys, prilipdė kaminą.

Aušra įsėlino į kiemą nelyginant vagis. Pilkas dangus dar labiau prašviesėjo, medžiai ir krūmai po sniego šerpėmis atrodė tamsiai žali. Į lauką išėjo keli tarnai, minutę kitą į ją pažiūrėjo, bet Sansa nekreipė į juos dėmesio ir netrukus jie grįžo į vidų, kur buvo šilčiau. Sansa pamatė iš balkono į ją spoksančią ledi Lisą, susisupusią į mėlyną aksominį apsiaustą lapės kailio kraštais, bet kai vėl pakėlė akis, tetos ten jau nebuvo. Meisteris Koulmanas, liesas, drebantis, bet smalsus, iškišęs galvą iš varnų paukštidės, irgi stebeilijosi į Sansą.

Tiltai nesilaikė ir griuvo. Pagrindinę tvirtovę ir ginklinę jungė dengtas tiltas, o kitas nuo ketvirto varpinės aukšto ėjo į antrąjį aukštą su varnų lizdais, tačiau, kad ir kaip Sansa stengėsi, tiltai nesilaikė. Kai vienas iš tiltų jai rankose subyrėjo trečią kartą, ji garsiai nusikeikė ir, supykusi ir nusivylusi, klestelėjo į sniegą.

— Aplipdyk sniegu šakelę, Sansa.

Sansa nežinojo, ar ilgai jis į ją žiūrėjo, ar seniai grįžo iš Slėnio.

— Šakelę? — nustebusi paklausė ji.

— Manau, tuomet tiltas bus tvirtesnis ir stovės, — paaiškino Petiras. — Ar galiu įžengti į tavo pilį, miledi?

Sansa sutriko.

— Tik nesugriauk. Būk labai…

— …atsargus? — Jis nusišypsojo. — Vinterfelas atsilaikė ir prieš piktesnius priešus nei aš. Juk čia Vinterfelas, tiesa?

— Taip, — pripažino Sansa.

Jis apėjo išorines sienas.

— Kai Keitė su Edardu Starku išvyko į šiaurę, sapnuodavau tą pilį. Sapnuose tai buvo niūri ir šalta vieta.

— Ne. Ten visada būdavo šilta, net kai snigdavo. Iš karštų šaltinių vanduo teka sienų vidumi ir jas šildo, o žiemos soduose oras visada toks, tarsi būtų karšta vasaros diena. — Ji atsistojo ir didžioji balta pilis vėl atrodė mažutė. — Nesugalvoju, kaip uždengti sodus stikliniu stogu.

Mažasis Pirštas pasiglostė smakrą, ant kurio dar visai neseniai žėlė barzda, bet Lisa paprašė ją nusiskusti.

— Stiklas būdavo įdėtas į rėmus, ar ne? Šakelės — štai išeitis. Nulupk nuo jų žievę, sukryžiuok, sandūras surišk plaušais ir padaryk rėmus. Aš tau parodysiu.

Jis pavaikščiojo po sodą rankiodamas šakeles ir pagaliukus ir purtydamas nuo jų sniegą. Kai jau užtektinai jų prisirinko, vienu plačiu žingsniu peržengė pilies sienas ir pritūpė vidury kiemo. Sansa priėjo arčiau pasižiūrėti, ką jis daro. Jo rankos buvo mitrios ir įgudusios ir netrukus iš šakų supynė medines groteles, labai panašias į tas, kurios dengė Vinterfelo žiemos sodų stogą.

— Stiklą, žinoma, teks įsivaizduoti, — duodamas jai grotas tarė Petiras.

— Nieko tokio, — atsakė ji.

Jis palietė Sansai veidą.

— O štai ir ji.

Sansa jo nesuprato.

— Kas?

— Tavo šypsena, miledi. Gal padaryti dar vienas groteles?

— Jei galėtum…

— Su didžiausiu malonumu.

Ji pastatė žiemos sodų sienas, tuo metu Mažasis Pirštas uždengė stogus, o kai sodus baigė, Petiras jai padėjo pratęsti sienas ir pastatyti sargybos menę. Panaudojus statybai šakeles dengti tiltai negriuvo, kaip jis ir sakė. Nulipdyti Pirmąją tvirtovę ir apvalų Būgno bokštą buvo gana lengva, bet Sansa vėl sutriko, kai atėjo laikas užkelti ant viršaus dunksojusias chimeras. Jis ir vėl pasiūlė Sansai išeitį.

— Ant tavo pilies snigdavo, miledi, — priminė Petiras. — Kaip atrodo apsnigtos chimeros?

Sansa užsimerkė ir pamėgino prisiminti.

— Kaip balti sniego gabalai.

— Na štai. Chimeras nulipdyti sunku, bet suspausti kelias sniego gniūžtes bus visai lengva.

Ir jis buvo teisus.

Dar lengviau buvo pastatyti Apgriuvusį bokštą. Jiedu drauge nulipdė aukštą bokštą, atsiklaupę šalia vienas kito delnais nudailino cilindrą, o kai jį pastatė, Sansa suleido pirštus į jo viršų, grybštelėjo sniego ir metė jį Petirui į veidą. Sniegas užkrito už apykaklės ir Petiras suriko.

— Negražiai pasielgei, miledi.

— Kaip ir tu, atgabenęs mane čia, nors žadėjai grąžinti namo.

Sansa ir pati stebėjosi, iš kur įgijo tiek drąsos ir taip atvirai su juo kalbasi. Iš Vinterfelo, dingtelėjo jai. Už Vinterfelo sienų jaučiuosi stipresnė.

Lordas Petiras surimtėjo.

— Taip, apgavau tave ir… ne tik tą vieną kartą.

Sansai net kojas pakirto.

— Ką dar primelavai?

— Pasakiau, kad su didžiausiu malonumu padėsiu tau statyti pilį. Gaila, bet tai taip pat buvo melas. Vienas dalykas suteiktų man dar daugiau malonumo. — Jis žingtelėjo arčiau. — Štai…

Sansa mėgino pasitraukti, bet jis ją apglėbė ir staiga jųdviejų lūpos susiliejo. Ji bejėgiškai mėgino muistytis, bet tik dar labiau prie jo prisišliejo. Petiras bučiavo ją, neleisdamas pratarti nė žodžio. Jo burna kvepėjo mėtomis. Akimirką Sansa pasidavė jo bučiniui, o tada… nusuko galvą ir išsivadavo.

— Ką darai?

Petiras pasitaisė apsiaustą.

— Bučiuoju snieguolę.

— Turėtum bučiuoti ją. — Sansa pakėlė akis į Lisos balkoną, bet dabar jis buvo tuščias. — Savo ledi žmoną.

— Ir bučiuoju. Lisa tikrai negali skųstis. — Jis šyptelėjo. — Gaila, kad nematai, kaip dabar atrodai, miledi. Tu tokia graži. Aplipusi sniegu kaip koks lokiukas, bet tavo veidas įraudęs, be to, vos atgauni kvapą. Ar seniai tu sode? Tikriausiai spėjai labai sušalti. Leisk tave sušildyti, Sansa. Nusimauk pirštines ir duok man rankas.

— Neduosiu. — Jis kalbėjo beveik kaip Mariljonas tą naktį, kai per vestuves labai pasigėrė. Tik šį kartą Lotoras Brunas negalėjo ateiti jos gelbėti; seras Lotoras buvo Petiro žmogus. — Tau nederėtų manęs bučiuoti. Galėčiau būti tau duktė…

— Galėtum, — pritarė jis, mąsliai šypsodamasis. — Bet nesi, ar ne? Tu Edardo Starko ir Keitės duktė. Bet manau, kad galbūt esi gražesnė net už savo motiną, kai ji buvo tavo amžiaus.

— Petirai, prašau, — gailiai ir tyliai tarė ji, — prašau…

— Pilis!

Tas balsas buvo garsus, šaižus ir vaikiškas. Mažasis Pirštas nuo jos nusigręžė.

— Lorde Robertai, — jis demonstratyviai nusilenkė. — Ar tau leista būti lauke be pirštinių?

— Ar tu pastatei šią pilį, lorde Mažasis Piršte?

— Didžiąją jos dalį nulipdė Eleina, milorde.

Sansa pridūrė:

— Tai Vinterfelas.

— Vinterfelas?

Kaip aštuonmetis berniukas, Robertas buvo smulkutis, liesas, dėmėta oda ir nuolat ašarojančiomis akimis. Paspaudęs po pažastimi, jis laikė apsitrynusią skudurinę lėlę, kurią visur tampydavosi.

— Vinterfelas — Starkų giminės dvaras, — paaiškino Sansa savo būsimam vyrui. — Didinga, šiaurėje dunksanti pilis.

— Ne tokia jau ir didinga. — Berniukas atsiklaupė priešais sarginę. — Žiūrėk, štai ateina milžinas jos sugriauti. — Jis įbedė lėlę kojomis į sniegą ir trūkčiodamas ėmė ją slinkti. — Tap, tap, aš milžinas, aš milžinas, — laibu balsu prašneko jis. — Ho, ho, ho, atidarykite vartus, o jei ne, išlaušiu juos ir sutrupinsiu.

Paėmęs lėlę už kojų, jis tvojo per vieną sarginės bokštą, paskui per kitą.

To Sansai buvo per daug.

— Robertai, liaukis.

Bet, užuot liovęsis, berniukas vėl užsimojo lėle ir sienos apačia įgriuvo. Sansa norėjo pastverti jį už rankos, bet sučiupo lėlę. Drykstelėjo plyštanti plona medžiaga. Staiga jos rankoje liko lėlės galva, Robertui liko kojos ir liemuo, o skudurų ir pjuvenų kamšalas pabiro ant sniego.

Lordui Robertui ėmė drebėti lūpos.

— Tu jį nužudeeei, — suvaitojo berniukas.

Ir ėmė tirtėti. Iš pradžių tik truputėlį drebėjo, bet po kelių akimirkų susmuko ant nulipdytos pilies baisiai mostaguodamas rankomis ir spardydamasis. Balti bokštai ir apsnigti tiltai sugriuvo ir pažiro į šalis. Sansa stovėjo pakraupusi, o Petiras Beilišas suspaudė jos pusbroliui riešus ir ėmė šaukti meisterį.

Po kelių sekundžių atskubėję sargybiniai ir tarnaitės padėjo berniuką sutramdyti, o netrukus atėjo ir meisteris Koulmanas. Roberto Arino drebuliai Lizdo žmonėms buvo ne naujiena, ir ledi Lisa buvo juos išmokiusi, kad išgirdę pirmą šūktelėjimą skubėtų į pagalbą jos sūnui. Laikydamas mažojo lordo galvą ir tyliai jį guosdamas, meisteris sugirdė jam pusę puodelio migdančio vyno. Palengva priepuolis sušvelnėjo, o paskui ir visiškai baigėsi, tik vaikui truputį drebėjo rankos.

— Padėkite nuvesti jį į mano kambarius, — paprašė sargybinių Koulmanas. — Nuleisiu kraujo, tai jį nuramins.

— Aš dėl to kalta. — Sansa parodė jiems lėlės galvą. — Sudraskiau jo lėlę. Nenorėjau, bet…

— Jo šviesybė griovė pilį, — paaiškino Petiras.

— Milžinas, — verkdamas šnabždėjo berniukas. — Pilį grioviau ne aš, o milžinas. Ji nužudė jį! Nekenčiu jos! Ji pavainikė, nekenčiu jos! Nenoriu, kad man nuleistų kraują!

— Reikia, milorde, — tarė meisteris Koulmanas. — Tai blogas kraujas, jis kelia tau pyktį, o nuo įsiūčio imi drebėti. Eime…

Jie nuvedė berniuką. Mano lordas vyras, pagalvojo Sansa, mąsliai žiūrėdama į Vinterfelo griuvėsius. Snigti liovėsi ir dabar buvo dar šalčiau nei pirma. Kažin, ar per jų jungtuves lordas Robertas irgi visas drebės? Džofris bent jau buvo sveiko kūno. Staiga ją apėmė baisus įniršis. Sansa pakėlė nulūžusią šaką ir ėmė trankyti į ją suplėšytos lėlės galvą ir pamovusi ją įsmeigė šaką į sugriautos pilies sarginės stogą. Tarnai žiūrėjo priblokšti, bet Mažasis Pirštas pamatęs, ką ji padarė, tik nusijuokė.

— Jei legendos nemeluoja, tai ne pirmas milžinas, kurio galva buvo pasmeigta ant mieto ir iškelta virš Vinterfelo sienų.

— Tai senos istorijos, — tarė Sansa ir, palikusi jį stovėti, nuėjo.

Grįžusi į miegamąjį ji nusivilko apsiaustą, nusiavė peršlapusius batus ir atsisėdo prie židinio. Ji neabejojo, kad už lordo Roberto priepuolį bus nubausta. Galbūt ledi Lisa mane išvarys. Jos teta greitai bausdavo tuos, kurie jai neįtikdavo, o niekas jos neerzino taip, kaip žmonės, kuriuos ji įtarė negražiai elgiantis su jos sūnumi.

Sansai bausmė būtų patikusi. Mėnulio Vartai buvo daug didesni už Lizdą ir juose gyveno daugiau žmonių. Lordas Nestoras Roisas atrodė griežtas ir stačiokiškas, bet jo pilimi rūpinosi duktė Miranda ir visi kalbėjo, kokia ji linksma. Ten, pietuose, net apsimetimas, kad Sansa pavainikė, ne kažin ką būtų reiškęs. Lordui Nestorui tarnavo viena iš nekilmingų karaliaus Roberto dukterų ir sklido kalbos, kad jiedvi su Miranda yra ištikimos draugės, artimos kaip seserys.

Pasakysiu tetai, kad nenoriu tekėti už Roberto. Net aukštasis septonas negalėjo paskelbti moters susituokusia, jei ji atsisakydavo ištarti priesaiką. Ji nebuvo elgeta, nors teta šitaip sakė. Sansai buvo trylika metų, ji buvo kraujavusi ir ištekėjusi moteris, Vinterfelo įpėdinė. Kartais Sansa gailėdavo savo mažojo pusbrolio, bet negalėjo įsivaizduoti, jog kada nors panorėtų tapti jo žmona. Jau geriau vėl tekėčiau už Tiriono. Jei ledi Lisa būtų tai žinojusi, žinoma, būtų ją išsiuntusi… kuo toliau nuo Roberto raukymosi, drebėjimo ir ašarotų akių, kuo toliau nuo įdėmių Mariljono žvilgsnių, kuo toliau nuo Petiro bučinių. Aš jai pasakysiu. Pasakysiu!

Kai ledi Lisa ją pasikvietė, jau buvo beveik pavakarė. Sansa visą dieną kaupė drąsą, bet vos tik prie jos kambario durų pasirodė Mariljonas, vėl ėmė dvejoti.

— Ledi Lisa reikalauja, kad ateitum į Aukštąją menę. — Kalbėdamas dainius nurengė ją žvilgsniu, bet prie to Sansa jau buvo pripratusi.

Mariljonas buvo gražus, to nebuvo įmanoma paneigti; lieknas jaunuolis, glotnia veido oda, šviesiais plaukais, žavia šypsena. Bet Slėnyje visi jo nekentė, išskyrus jos tetą ir mažąjį lordą Robertą. Pasiklausiusi tarnų Sansa sužinojo, kad ne jai pirmai tenka kęsti dainiaus mėginimus suartėti, tik kitos nesulaukė, kad jas apgintų Lotoras Brunas. Bet ledi Lisa jokių nusiskundimų Mariljonu nenorėjo nė girdėti. Nuo to laiko, kai atvyko į Lizdą, dainius tapo jos numylėtiniu. Kiekvieną vakarą jis dainuodavo lordui Robertui lopšinę, o ledi Lisos gerbėjams įgeldavo dainų posmais, apdainuojančiais jų silpnybes. Sansos teta apipylė jį auksu ir dovanomis; dovanojo brangių drabužių, auksinę apyrankę, mėnulio akmenimis inkrustuotą diržą ir puikų žirgą. Ji net atidavė Mariljonui mėgstamiausią savo velionio vyro sakalą. Todėl ledi Lisos akivaizdoje Mariljonas elgėsi labai mandagiai, o kai jos šalia nebūdavo, atrodydavo tikras pasipūtėlis.

— Ačiū, — santūriai padėkojo jam Sansa. — Kelią žinau.

Bet jis nė neketino nueiti.

— Miledi liepė tave atvesti.

Atvesti? Jai tai nepatiko.

— Ar dabar tu jau sargybinis?

Mat Mažasis Pirštas atleido Lizdo sargybos kapitoną ir į jo vietą paskyrė serą Lotorą Bruną.

— O ar tau reikia apsaugos? — žaismingai paklausė Mariljonas. — Turėtum žinoti, jog kuriu naują dainą. Tokią meilią ir liūdną, kad ištirpins ledą net tavo širdyje. Ketinu pavadinti ją „Pakelės rožė“. Tai daina apie nekilmingą, bet tokią gražią merginą, kuri pakeri kiekvieną vyrą, kuris ją pamato.

Aš esu Stark iš Vinterfelo, troško pasakyti jam Sansa. Bet, užuot pravėrusi burną, linktelėjo ir leidosi lydima bokšto laiptais ir per tiltą. Visą laiką, kol ji gyveno Lizde, Aukštoji menė buvo uždaryta. Sansa svarstė, kodėl dabar teta atvėrė jos duris. Šiaip jau jai labiau patiko būti savo jaukioje saulėtoje menėje arba maloniame ir šiltame lordo Arino audiencijų kambaryje, pro kurio langą buvo matyti krioklys.

Abiejose medinių išdrožinėtų Aukštosios menės durų pusėse stovėjo po ietimi ginkluotą sargybinį.

— Kol Eleina bus su ledi Lisa, nieko neįleiskite, — liepė jiems Mariljonas.

— Bus padaryta.

Vyrai leido jiedviem praeiti ir vėl sukryžiavo ietis. Mariljonas uždarė duris ir užtvėrė jas trečia ietimi, — ilgesne ir storesne, nei turėjo sargybiniai.

Sansa pajuto kažką negera.

— Kodėl taip padarei?

— Miledi tavęs laukia.

Ji sutrikusi apsižvalgė. Ledi Lisa sėdėjo ant pakylos viena, įsitaisiusi išdrožinėtame burtmedžio krėsle su aukštu atlošu. Jai iš dešinės stovėjo antras krėslas, aukštesnis už jos, apkrautas stirta mėlynų pagalvėlių, bet lordo Roberto jame nebuvo. Sansa vylėsi, kad berniukas atsigavo. Tačiau Mariljonas jai apie tai nieko neužsiminė.

Sansa nužingsniavo mėlynu šilkiniu kilimu tarp dviejų eilių plonų kaip ietys kolonų su kaneliūromis. Aukštosios menės grindys ir sienos buvo iš balsvo marmuro, kuriame buvo matyti mėlynos gyslelės. Blausios dienos šviesos pluoštai įkypai krito pro siaurus arkinius langus ir apšvietė rytinę sieną. Tarpuose tarp langų, įstatyti į aukštai pritvirtintus geležinius laikiklius, stirksojo deglai, bet nė vienas iš jų nebuvo uždegtas. Ant kilimo jos žingsnių nesigirdėjo. Lauke pūtė šaltas ir nykus vėjas.

Tarp tokios gausybės balto marmuro kažkodėl net saulės šviesa atrodė šalta, nors… toli gražu ne tokia šalta kaip jos teta. Ledi Lisa vilkėjo kreminio aksomo drabužį, o kaklą buvo pasipuošusi safyrų ir mėnulio akmenų vėriniu. Rusvi jos plaukai buvo supinti į storą kasą, užkritusią ant peties. Sėdėdama aukštame krėsle ji žiūrėjo į besiartinančią dukterėčią, o jos veidas, nors padažytas ir papudruotas, atrodė raudonas ir papurtęs. Jai už nugaros, ant sienos kabojo didžiulė vėliava — Arinų giminės mėnulis ir sakalas šviesiai rusvame ir mėlyname fone.

Prie pakylos Sansa sustojo ir padarė reveransą.

— Miledi… Kvietei mane.

Ji tebegirdėjo švilpiantį vėją ir švelnią melodiją, kurią kitame menės gale grojo Mariljonas.

— Mačiau, ką padarei, — tarė ledi Lisa.

Sansa delnais perbraukė per savo sijono klostes.

— Tikiuosi, kad lordui Robertui jau geriau? Tikrai neketinau perplėšti jo lėlės. Jis griovė mano pilį, ir aš tik norėjau…

— Ar ilgai dar man vaidinsi drovią apgavikę? — paklausė teta. — Kalbu ne apie Roberto lėlę. Mačiau, kaip jį bučiavai.

Aukštojoje menėje, rodos, pasidarė dar šalčiau. Tarsi sienos, grindys ir kolonos būtų pavirtusios į ledą.

— Jis mane pabučiavo.

Lisa išplėtė šnerves.

— Ir kam jam reikėjo tave bučiuoti? Jis turi mylinčią žmoną. Suaugusią moterį, ne mergaičiukę. Tokių kaip tu jam nereikia. Prisipažink, mergaite. Pati puolei jam ant kaklo. Štai kaip buvo.

Sansa žingtelėjo atatupsta.

— Tai netiesa.

— Kur eini? Bijai? Už tokią paleistuvystę turi būti nubausta, bet nebūsiu tau per daug griežta. Kaip laisvuosiuose miestuose įprasta, mes laikome berniuką, kurį galėtume išplakti už Robertą, nes jis pernelyg silpnos sveikatos ir rykštės kirčių neištvertų. Rasiu paprastą merginą, kurią už tave nuplaks, bet pirmiausia turi atvirai prisipažinti, ką padarei. Negaliu pakęsti melagių, Eleina.

— Stačiau sniego pilį, — ėmė pasakoti Sansa. — Lordas Petiras man padėjo, o tada pabučiavo. Štai ką tu matei.

— Ar nesupranti, kas yra garbė? — griežtai paklausė teta. — O gal laikai mane kvaile? Taip ir yra, ar ne? Laikai mane kvaiša. Taip, dabar aiškiai tai matau. Bet aš — ne kvailė. Manai gali gauti bet kurį vyrą, nes esi jauna ir graži. Nemanyk, jog neatkreipiau dėmesio, kaip šaudai akimis į Mariljoną. Žinau viską, kas vyksta Lizde, mažoji ledi. Ir anksčiau esu mačiusi tokių merginų. Tačiau klysti, jei manai, kad didelės akys ir gašli šypsena padės tau prisivilioti Petirą. Jis mano. — Teta pakilo nuo krėslo. — Jie visi mėgino jį iš manęs atimti. Mano lordas tėvas, mano vyras, mano motina… o labiausiai stengėsi Ketlina. Jai irgi patiko bučiuoti mano Petirą, o taip, labai patiko.

Sansa vėl žingtelėjo atatupsta.

— Mano motina?

— Taip, tavo motina, tavo brangioji motina, mano mieloji sesuo Ketlina. Ir nevaidink čia naivuolės, niekšinga melage. Visus tuos metus Riverane ji žaidė su Petiru tarsi su žaisliuku. Viliojo jį šypsenomis, meiliais žodeliais, geismingais žvilgsniais ir naktimis vertė jį baisiai kankintis.

— Ne. — Mano mama mirusi! — norėjo surikti Sansa. Ji buvo tavo sesuo ir dabar ji mirusi. — Ji to nedarė. Nebūtų galėjusi.

— Iš kur žinai? Buvai ten? — Plaikstydamasi plačiais sijonais, Lisa nulipo nuo pakylos. — Gal atjojai kartu su lordu Brakenu ir lordu Blekvudu, kai jie atvyko pas mano tėvą, kad šis išspręstų jųdviejų ginčą? Lordo Brakeno dainius mums grojo, ir tą vakarą Ketlina su Petiru šoko šešis šokius — šešis, — pati suskaičiavau. Kai lordai ėmė kivirčytis, mano tėvas nusivedė juos į audiencijų menę, tad nebuvo kam mūsų perspėti, kad tiek negertume. Edmuras, nors buvo dar visai jaunas, prisiplempė kaip maišas, o Petiras pamėgino pabučiuoti tavo motiną, bet ji jį atstūmė. Pasijuokė iš jo. Petiras atrodė toks įžeistas, kad man, rodės, plyš širdis, o paskui jis taip pasigėrė, kad nukrito po stalu. Dėdė Brindenas nunešė jį į lovą, kol tėvas grįžęs dar nepamatė jo, besivoliojančio ant grindų. Bet tu to neprisimeni, tiesa? — Ji piktai pažvelgė į dukterėčią. — Juk neprisimeni?

Ar ji prisigėrė, ar išprotėjo?

— Tada aš dar nebuvau gimusi, miledi.

— Tiesa, tu dar nebuvai gimusi. O aš buvau, tad nedrįsk man aiškinti, kas tiesa, o kas ne. Žinau tiesą. Tu jį bučiavai!

— Jis mane pabučiavo, — primygtinai pakartojo Sansa. — Aš nenorėjau…

— Tylėk, aš tau kalbėti neleidau. Tu jį sugundei taip pat, kaip tą vakarą Riverane savo šypsenomis ir šokiais jį suviliojo tavo motina. Manai, galėjau tai pamiršti? Tą naktį įsmukau į Petiro lovą jo paguosti. Kraujavau, bet tai buvo pati saldžiausia kančia. Tada jis pasakė, kad mane myli, bet, prieš pat užmigdamas, pavadino Keite. Vis tiek pasilikau su juo, kol ėmė aušti. Tavo motina nebuvo jo verta. Kai jis kovėsi su Brandonu Starku, ji Petirui net nedavė savo palankumo ženklo. O aš būčiau davusi. Viską jam atidaviau. Ir dabar jis mano. Ne Ketlinos ir ne tavo.

Tetai ją taip užsipuolus, visas Sansos ryžtas išgaravo. Lisa Arin išgąsdino ją ne menkiau už karalienę Sersėją.

— Jis tavo, miledi, — tarė ji kaip įmanydama romiau, tarsi atgailautų. — Gal jau galėčiau eiti?

— Ne, negalėtum. — Iš tetos burnos sklido vyno kvapas. — Jei būtum šiaip mergiotė, išsiųsčiau tave. Išvyčiau į pietus, į Mėnulio Vartus pas lordą Nestorą arba atgal į Pirštus. Kaip tau patiktų visą likusį gyvenimą praleisti atšiaurioje pakrantėje, tarp suskretėlių tarnų ir avių spirų? Tokį likimą mano tėvas buvo numatęs Petirui. Visi manė, jog tai — dėl tos paikos dvikovos su Brandonu Starku, bet taip nebuvo. Tėvas pasakė, jog turėčiau dėkoti dievams, kad toks įtakingas lordas kaip Jonas Arinas sutinka vesti mane suterštą, bet aš žinojau: tos vedybos buvo vien dėl kalavijų. Turėjau tekėti už Jono, kitaip tėvas būtų mane išvaręs, kaip jau buvo išvaręs savo brolį, bet man skirtasis buvo Petiras. Pasakoju tau visa tai, kad suprastum, kaip karštai mudu vienas kitą mylime, kaip ilgai kentėjome ir svajojome vienas apie kitą. Mudu pradėjome kūdikį, mažutį kūdikėlį. — Lisa priglaudė delnus prie pilvo, tarsi tą kūdikį tebenešiotų. — Kai jie tą kūdikį iš manęs atėmė, pažadėjau sau, kad daugiau to nebus. Jonas norėjo išsiųsti mano mieląjį Robertą į Drakono Uolą, o tas girtuoklis karalius būtų atidavęs jį Sersėjai Lanister, bet aš jiems neleidau… ir tau neleisiu iš manęs paveržti Petiro Mažojo Piršto. Girdi, Eleina ar Sansa, ar koks ten tavo vardas? Ar girdi, ką tau sakau?

— Girdžiu. Prisiekiu, daugiau niekada jo nebučiuosiu ir… negundysiu. — Sansa manė pasakysianti tai, ko teta iš jos tikisi.

— Vadinasi, prisipažįsti? Tu kalta, kaip ir maniau. Tu tokia pat pasileidėlė, kokia buvo ir tavo motina. — Lisa sučiupo Sansą už riešo. — Eime su manimi. Noriu tau kai ką parodyti.

— Man skauda. — Sansa pasimuistė. — Prašau, teta Lisa, aš nieko nepadariau. Prisiekiu.

Bet teta į jos protestus nekreipė dėmesio.

— Mariljonai! — šūktelėjo ji. — Man tavęs reikia, Mariljonai! Man tavęs reikia!

Dainius nelindo į akis ir stoviniavo kitame menės gale, bet ledi Arin šūktelėjus kaipmat prisistatė.

— Miledi…

— Padainuok mums dainą. „Gražuolę apgavikę“.

Mariljonas pirštais užgavo stygas.

— „Lietingą dieną lordas atjojo, ei-ho, ei-ho, ei-ho, atjojo…“

Ledi Lisa trūktelėjo Sansą už rankos. Ji galėjo arba eiti, arba būti tempiama, tad nusprendė eiti pati, ir netrukus atsidūrė ties menės viduriu, kur tarp kolonų į marmurinę sieną buvo įstatytos baltos burtmedžio durys. Jos buvo tvirtai uždarytos, užšautos trimis bronziniais skersiniais, bet Sansa girdėjo už jų trankantis vėją. Pamačiusi ant durų išdrožinėtą pusmėnulį, ji įsispyrė kojomis į grindis.

— Mėnulio durys. — Ji pamėgino išsivaduoti. — Kodėl rodai man Mėnulio duris?

— Dabar cypi kaip pelytė, bet sode elgeisi gana drąsiai, ar ne? Sniege tau drąsos netrūko.

— „Lietingą dieną ledi siuvo, — traukė Mariljonas, — ei-ho, ei-ho, ei-ho, siuvo…“

— Atidaryk duris, — liepė Lisa. — Sakau, atidaryk. Atidarysi jas, o jei ne, pašauksiu sargybinius. — Ji stumtelėjo Sansą pirmyn. — Tavo motina bent jau buvo narsi. Nuimk skersinius.

Jei padarysiu, ką liepia, ji mane paleis. Sansa čiupo vieną bronzinį skersinį, nuėmė jį ir numetė ant grindų. Tarkštelėjo ant marmuro nukritęs antras skersinis, o paskui ir trečias. Vos jai palietus velkę, sunkios medinės durys staiga atsidarė į vidų ir dunkstelėjo atsimušusios į sieną. Ant jų staktos buvo pripustyta sniego ir dabar šalto vėjo gūsis tą sniegą bloškė į vidų. Sansa sudrebėjo ir pamėgino pasitraukti, bet jai už nugaros stovėjo teta. Lisa sučiupo ją už riešo, kitos rankos delną įrėmė į tarpumentį ir ėmė stumti Sansą prie atdarų durų.

Už jų plytėjo balsvas dangus, snigo ir daugiau nieko nebuvo matyti.

— Pažvelk žemyn, — įsakmiai liepė Lisa. — Žvelk žemyn.

Sansa pamėgino išsilaisvinti, bet tetos pirštai laikė suspaudę jai ranką nelyginant žvėries nagai. Lisa vėl ją stumtelėjo ir Sansa suspigo. Kaire pėda ji pralaužė sniego plutą ir ši nugarmėjo žemyn. Priekyje nebuvo nieko, tik tuštuma, o apačioje, už šešių šimtų pėdų, prie kalno šlaito dunksojo kažkas panašaus į pilį.

— Nereikia! — suriko Sansa. — Tu mane gąsdini!

O jai už nugaros Mariljonas tebegrojo medine arfa ir dainavo: „Ei-ho, ei-ho, ei-ho…“

— Vis dar nori išeiti? Nori?

— Ne. — Sansa įsispyrė kojomis į grindis ir ėmė muistytis mėgindama išsivaduoti, bet jos teta nesitraukė nė per žingsnį. — Nenoriu išeiti pro čia. Prašau…

Ji pakėlė ranką pirštais mėgindama įsitverti durų staktos, bet niekaip negalėjo to padaryti, o pėdos slidinėjo ant šlapių marmurinių grindų. Ledi Lisa negailestingai stūmė Sansą į priekį. Teta buvo gerokai sunkesnė už ją.

— „Gulėdama ledi bučiavos šieno kupetoj, ei-ho, ei-ho, ei-ho, šieno kupetoj“, — dainavo Mariljonas.

Sansa beviltiškai išsigandusi kryptelėjo į šalį ir viena jos koja išslydo į tuštumą. Vėjas pakėlė jos sijonus ir šaltais dantimis ėmė graibšnoti plikas kojas. Ant skruostų jai tirpo snaigės. Sansa sumostagavo rankomis, užgriebė storą Lisos rudų plaukų kasą ir tvirtai ją sučiupo.

— Mano plaukai! — sukliko teta. — Paleisk plaukus!

Jiedvi trypčiojo ant slenksčio. Kitame menės gale ji išgirdo sargybinius, ietimis dunksinčius į duris ir reikalaujančius įleisti juos į menę. Mariljonas liovėsi dainavęs.

— Lisa! Ką visa tai reiškia? — Šis šūksnis nustelbė kūkčiojimą ir šnopavimą. Aukštojoje menėje nuaidėjo žingsniai. — Pasitrauk iš ten! Lisa, ką darai?

Sargybiniai ietimis tebesibeldė į duris; Mažasis Pirštas įėjo pro lordams skirtas duris už pakylos.

Lisai atsisukus, jos gniaužtai šiek tiek atsileido ir Sansa pagaliau išsilaisvino. Ji parkrito ant kelių ir tada Petiras Beilišas ją pamatė. Jis sustojo kaip įbestas.

— Eleina… Kas čia darosi?

— Tai ji. — Ledi Lisa stvėrė Sansai už plaukų. — Tai jai kažkas darosi. Ji tave bučiavo.

— Pasakyk jai, — ėmė maldauti Sansa. — Paaiškink, kad mudu tik statėme pilį…

— Tylėk! — sukliko teta. — Aš neleidau tau kalbėti. Tavo pilis niekam nerūpi.

— Ji dar vaikas, Lisa. Keitės duktė. Ką tu čia darai?

— Ketinau ištekinti ją už Roberto! Kokia ji nedėkinga. Ne… nepadori. Tu ne jos, kad galėtų tave bučiuoti. Tu ne jos! Pamokiau ją, ir tiek.

— Matau. — Jis pirštais persibraukė smakrą. — Manau, kad dabar ji viską supranta. Ar ne, Eleina?

— Taip, — kūkčiodama linktelėjo Sansa. — Suprantu.

— Nenoriu, kad ji čia liktų. — Jos tetos akyse sublizgo ašaros. — Kam atsivežei ją į Slėnį, Petirai? Jai čia ne vieta. Ji čia svetima.

— Tuomet išsiųsime ją. Jei nori, atgal į Karaliaus Uostą. — Jis žingtelėjo prie moterų. — Dabar paleisk ją. Ir leisk pasitraukti nuo durų.

— NE! — Lisa vėl trūktelėjo Sansą už plaukų. Aplink jas sūkuriavo sniegas, nuo vėjo garsiai plakėsi sijonai. — Negali jos geisti. Negali. Ji kvaiša, tuščiagalvė mergiotė. Ji tavęs nemyli taip, kaip mylėjau aš. Visada tave mylėjau ir tai įrodžiau, ar ne? — Papurtusiu ir įraudusiu tetos veidu ėmė ristis ašaros. — Dovanojau tau nekaltybę. Būčiau dovanojusi ir sūnų, bet jie jį nužudė mėnulio arbata, bitkrėslėm, pelynais ir šaukštu medaus su šunmėtėm. Aš nenorėjau, nežinojau, tik išgėriau, ką man davė tėvas…

— Kas buvo, pražuvo, Lisa. Lordas Hosteris miręs, senasis jo meisteris taip pat. — Mažasis Pirštas žingtelėjo arčiau. — Vėl gėrei vyno? Tau nereikėtų tiek daug šnekėti. Juk nenorime, kad Eleina sužinotų daugiau, nei jai būtina, ar ne? Arba Mariljonas…

Bet ledi Lisa į šiuos žodžius nekreipė dėmesio.

— Keitė niekada nieko tau nedavė. Tai aš išrūpinau tau pirmąją tarnybą, aš įkalbėjau Joną nusivežti tave į dvarą, kad galėtume būti vienas šalia kito. Žadėjai, kad niekada to nepamirši.

— Ir nepamiršau. Mudu esame drauge, kaip visuomet norėjai, kaip visada ketinome. Tik paleisk Sansai plaukus…

— Nepaleisiu! Mačiau, kaip sniege bučiavotės. Ji tokia pat kaip ir jos motina. Ketlina bučiavo tave dievų giraitėje, bet niekada nežiūrėjo į tuos bučinius rimtai, niekada tavęs negeidė. Kodėl ją mylėjai labiau? Aš visada tavęs geidžiau, aš…

— Žinau, mano meile. — Jis žengė dar vieną žingsnį. — Ir esu čia. Tau tik reikia paimti mane už rankos, nagi… — Jis ištiesė ranką. — Tau visiškai nėra dėl ko lieti ašarų.

— Ašaros, ašaros, ašaros, — isteriškai sukūkčiojo Lisa. — Visiškai nėra ko lieti ašarų, bet… Karaliaus Uoste sakei ką kita. Liepei įlašinti ašarų Jonui į vyną ir aš įlašinau. Dėl Roberto ir dėl mūsų! Tada parašiau Ketlinai laišką ir pranešiau, kad Lanisteriai nužudė mano lordą vyrą, kaip kad sakei. Tai buvo toks gudrus žingsnis… tu buvai toks gudrus, visada sakiau tėvui. Sakiau: „Petiras toks protingas, jis aukštai kils, tikrai, tikrai, be to, jis mielas ir švelnus ir aš nešioju jo kūdikį…“ Kodėl ją pabučiavai? Kodėl? Dabar mudu kartu, kartu po tiek metų, po tiek ilgų metų, kodėl užsimanei pabučiuoti ją?!

— Lisa, — atsiduso Petiras, — po visų mūsų ištvertų audrų turėtum labiau manimi pasitikėti. Prisiekiu, daugiau niekada nė per žingsnį nuo tavęs nesitrauksiu, kol abu gyvi būsime.

— Tikrai? — verkšlendama paklausė ji. — Ak, tikrai?

— Tikrai. O dabar paleisk mergaitę ir eikš manęs pabučiuoti.

Lisa kūkčiodama puolė Mažajam Pirštui ant kaklo. Kai jiedu apsikabino, Sansa keturpėsčia pasitraukė nuo Mėnulio durų ir rankomis apsivijo artimiausią koloną. Ji girdėjo savo besidaužančią širdį. Sansos plaukai buvo apsnigti, be to, ji pametė dešinį batą. Matyt, bus nukritęs. Ji suvirpėjo ir dar stipriau įsikibo į koloną.

Kelias akimirkas Mažasis Pirštas leido Lisai paverkti priglaudęs ją prie krūtinės, paskui paėmė ją už rankų ir švelniai pabučiavo.

— Mano miela, paika, pavydi žmonele, — meiliai tarė jis. — Per visą gyvenimą mylėjau tik vieną moterį, patikėk.

Lisa Arin droviai nusišypsojo.

— Tik vieną? Ak, Petirai, prisieki? Tik vieną?

— Tik Keitę.

Ir Petiras staiga šiurkščiai ją atstūmė.

Lisa žingtelėjo atatupsta ir paslydo ant šlapių marmuro grindų. Ir staiga dingo. Nė neriktelėjo. Labai ilgai nebuvo girdėti nieko, tik kaukiantis vėjas.

Mariljonas aiktelėjo.

— Tu… tu…

Už durų sargybiniai šūkavo ir trankė jas sunkių iečių kotais. Lordas Beilišas padėjo Sansai atsistoti.

— Ar tau nieko neatsitiko? — Kai ji papurtė galvą, jis pridūrė: — Tada bėk ir įleisk sargybinius. Paskubėk, negaiškime laiko. Šis dainius nužudė mano ledi žmoną.