Kardų audra

Tirionas

Naujoji karūna, kurią jo tėvas atidavė tikėjimo tarnui, buvo du kartus aukštesnė už tą, kurią sudaužė minia, be to, puiki, iš krištolo ir pintų aukso gijų. Šviesa nuo jos atsispindėdavo ir visomis vaivorykštės spalvomis blykstelėdavo kaskart, kai aukštasis septonas krustelėdavo galvą, bet Tirionas stebėjosi, kaip žmogus apskritai gali išlaikyti tokią karūną ant galvos. Be to, net jis turėjo pripažinti, kad Džofris ir Mardžerė, stovintys septoje vienas šalia kito tarp aukštų paauksuotų Tėvo ir Motinos statulų, atrodo kaip tikra karališka pora.

Dramblio kaulo spalvos šilkinę suknią su Myro nėriniais vilkinti nuotaka atrodė žavingai: sijonas buvo papuoštas gėlėmis, išsiuvinėtomis smulkiais perliukais. Kadangi buvo Renlio našlė, ji galėjo dėvėti Barateonų giminės spalvas, auksinę ir juodą, tačiau atėjo pas juos kaip viena iš Tairelių, užsimetusi mergautinį apsiaustą, ant kurio žalio aksomo buvo prisiūta daugybė medžiaginių aukso spalvos rožių. Jis klausė savęs, ar Mardžerė tikrai dar nekalta. Aišku, Džofris nė nežino, kuo nekalta mergelė skiriasi nuo moters.

Karalius atrodė beveik taip pat puikiai kaip nuotaka: po tamsiai raudonu aksomo apsiaustu, ant kurio buvo matyti elnio ir liūto ženklai, vilkėjo dulsvai raudoną liemenę. Ant auksinių jo garbanų buvo uždėta aukso karūna. Aš jam išsaugojau tą prakeiktą karūną. Tirionas nepatogiai perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos. Per daug vyno. Prieš jiems išvykstant iš Raudonosios pilies jam reikėjo susiprasti ir užsukti į išvietę. Bemiegė su Šaja praleista naktis taip pat atsiliepė, tačiau labiausiai jis geidė pasmaugti savo sūnėną karalių.

„Valyrijos ginklų aštrumas man ne naujiena“, — gyrėsi berniokas. Septonai vis kalbėjo apie tai, kad Tėvas aukštybėse mus visus teisia. Jei Tėvas būtų toks geras ir pasilenkęs sutrintų Džofą kaip mėšlavabalį, galbūt septonų žodžiais ir patikėčiau.

Jis turėjo seniai susiprotėti. Džeimis niekada nebūtų žudyti siuntęs kito žmogaus, o Sersėja buvo per daug gudri, kad naudotųsi durklu, kuris gali būti susietas su ja, bet Džofas, tas pasipūtęs, žiaurus, kvailas niekšelis…

Jis prisiminė šaltą rytą, kai leidosi stačiais išoriniais Vinterfelo bibliotekos laiptais ir rado princą Džofrį juokaujantį su Skaliku apie vilkų žudymą. „Pasiunčiau šunį žudyti vilko“, — pasakė jis. Tačiau net Džofris nebuvo toks kvailas, kad lieptų Sandorui Kligeinui nužudyti Edardo Starko sūnų; Skalikas būtų iš karto nuėjęs pas Sersėją. Užuot tai padaręs, berniūkštis rado įrankį tarp prastą reputaciją turinčių laisvųjų raitininkų, pirklių ir paskui stovyklą sekančių žmonių, prisidėjusių prie karaliaus kariuomenės, traukiančios į šiaurę. Kokį nors spuoguotą pusgalvį, sutikusį rizikuoti gyvybe dėl princo malonės ir kelių grašių. Tirionas svarstė, kas sugalvojo palaukti, kol Robertas išvyks iš Vinterfelo, ir tada perrėžti Branui gerklę. Greičiausiai Džofas. Be abejo, jis manė, kad tai — baisiai gudru.

Tirionas miglotai prisiminė, kad princui priklausančio durklo rankena buvo puošta brangakmeniais, o geležtė — su aukso įlaja. Džofas bent jau nebuvo toks paikas, kad pasinaudotų šiuo ginklu. Jis panaršė po tėvo ginklus. Robertas Barateonas buvo lengvabūdis, dosnus ir būtų davęs sūnui tokį durklą, kokio jis norėjo, bet… Tirionas įtarė, jog Džofris paėmė ginklą neatsiklausęs. Į Vinterfelą Robertas atvyko su gausia riterių ir vasalų palyda, milžinišku vežimu ir krovinių vilkstine. Be abejo, koks nors stropus tarnas pasirūpino, kad būtų gabenami ir karaliaus ginklai, jei kartais jo malonybė kurio nors iš jų užsigeistų.

Džofo išsirinktas durklas buvo puikus ir paprastas. Be aukso puošmenų, be brangakmeniais inkrustuotos rankenos, be sidabro įlajos geležtėje. Karalius Robertas niekada jo neimdavo, tikriausiai apskritai buvo pamiršęs, kad jį turi. Tačiau Valyrijos plienas buvo mirtinai aštrus… toks aštrus, kad vienu kartu perrėžė odą ir raumenis. „Valyrijos ginklų aštrumas man ne naujiena.“ Ir vis dėlto tai jam buvo naujiena, ar ne? Antraip niekada nebūtų buvęs toks kvailas ir paėmęs Mažojo Piršto durklo.

Bet Tirionas vis dar niekaip nesuprato, kodėl. Gal tiesiog iš žiaurumo? Žiaurumo jo sūnėnui netrūko. Tirionui teko gerai susiimti, kad neišvemtų išgerto vyno, neprileistų kelnių arba nepadarytų ir to, ir to. Jis neramiai pasimuistė. Per pusryčius jam reikėjo prikąsti liežuvį. Dabar vaikėzas suprato, kad aš žinau. Prisiekiu, ilgas liežuvis mane pražudys.

Buvo duotos septynios priesaikos, ištarti septyni palaiminimai ir apsikeista septyniais pažadais. Kai buvo sugiedota vestuvių giesmė ir į iššūkio klausimą niekas neatsakė, atėjo laikas apsikeisti apsiaustais. Tirionas mindžikavo nuo vienos trumpos kojytės ant kitos pro savo tėvą ir dėdę Kevaną mėgindamas ką nors pamatyti. Jei dievai teisingi, Džofas ką nors supainios. Jis sąmoningai nežiūrėjo į Sansą, kad žmona nepamatytų kartėlio jo akyse. Po galais, galėjai ir atsiklaupti. Ar tikrai buvo taip sunku sulenkti tuos savo prakeiktus sustirusius Starkų kelius ir leisti man išsaugoti bent lašelį orumo?

Meisas Tairelis atsargiai nusiautė mergautinį dukters apsiaustą, o Džofris paėmė sulankstytą nuotakos apsiaustą iš brolio Tomeno ir plačiu mostu krestelėjęs jį išskleidė. Trylikametis berniukas karalius ūgiu prilygo šešiolikos metų savo nuotakai ir jam nereikėjo lipti ant juokdario nugaros. Jis apsiautė Mardžerei pečius tamsiai raudona ir aukso spalva ir pasilenkė arčiau po kaklu užsegti apsiausto segės. Taip sklandžiai ji perėjo iš tėvo globos savo vyro globon. Bet kas ją saugos nuo Džofo? — Tirionas pažvelgė į Gėlių riterį, stovintį su kitais karaliaus sargybos vyrais. Bus geriau, jei rūpinsies, kad tavo kalavijas visuomet būtų pagaląstas, sere Lorai.

— Šiuo bučiniu prisiekiu tave mylėti! — garsiai ir skambiai ištarė Džofris.

Kai Mardžerė taip pat pakartojo šiuos žodžius, karalius prisitraukė ją ir stipriai bei ilgai bučiavo. Aukštojo septono karūna vėl sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis, kai jis iškilmingai paskelbė Džofrį iš Barateonų ir Lanisterių giminės ir Mardžerę iš Tairelių giminės vienu kūnu, viena širdimi ir viena siela.

Gerai, viskas baigta. Dabar grįžkime į prakeiktą pilį, kad galėčiau nusičiurkšti.

Seras Loras ir seras Merinas baltais žvyniniais šarvais ir sniego baltumo apsiaustais vedė procesiją iš septos. Paskui juos ėjo princas Tomenas, barstydamas iš pintinės rožių žiedlapius karaliui ir karalienei po kojomis. Už karališkosios poros žingsniavo karalienė Sersėja ir lordas Tairelis, o už jų — nuotakos motina ir lordas Taivinas. Paskui juos trepeno Erškėčių karalienė, viena ranka remdamasi į sero Kevano dilbį, kita laikydamasi lazdos, o jai įkandin, neatsilikdami nė per žingsnį, traukė jos asmens sargybiniai dvyniai, jei kartais senė pargriūtų. Jiems iš paskos ėjo seras Garlanas Tairelis ir jo ledi žmona, o po jų buvo Tiriono ir jo žmonos eilė.

— Miledi…

Tirionas ištiesė Sansai ranką. Ji klusniai įsikibo, bet jiedviem žingsniuojant septos viduriu jis jautė, kad žmona įsitempusi. Sansa į jį nė karto nepakėlė akių.

Dar nepasiekęs durų jis išgirdo minią, džiaugsmingai sveikinančią jaunuosius. Prasčiokai taip mylėjo Mardžerę, kad net buvo pasiryžę vėl pamilti Džofrį. Anksčiau ji priklausė Renliui, gražiam jaunam princui, kuris savo ruožtu taip mylėjo savo žmones, kad pakilo iš kapo ir grįžo jų gelbėti. Be to, kartu su Mardžere iš Haigardeno iš pietų einančiu Rožių keliu plūstelėjo ir visokios gėrybės. Tie kvailiai, rodos, jau pamiršo, kad ne taip seniai pats Meisas Tairelis uždarė Rožių kelią ir sukėlė prakeiktą badą.

Jis išėjo į gaivų rudens orą.

— Jau bijojau, kad niekada neištrūksime, — tarstelėjo Tirionas.

Dabar Sansai neliko kitos išeities, tik pažvelgti į vyrą.

— Aš… Taip, milorde. Jei taip sakai… — Ji atrodė liūdna. — Ir vis dėlto santuokos ceremonija buvo tokia graži…

Ne tokia kaip mūsiškė.

— Sakyčiau, labai jau ilgai truko. Man reikia grįžti į pilį nusičiurkšti. — Tirionas pasitrynė nosį. — Reikėjo man sugalvoti kokią nors dingstį išvykti iš miesto. Mažasis Pirštas pasielgė gudriau.

Džofris ir Mardžerė, apsupti karaliaus sargybos vyrų, stovėjo ant laiptų, išeinančių į plačią, marmuro plokštėmis grįstą aikštę. Seras Adamas ir jo auksiniai apsiaustai neleido miniai per daug priartėti, o į juos geranoriškai žvelgė karaliaus Beiloro Palaimintojo statula. Tirionui neliko nieko kita, tik stoti į eilę drauge su kitais, norinčiais pasveikinti jaunavedžius. Jis pabučiavo Mardžerei pirštus ir palinkėjo jai sėkmės. Laimė, jam už nugaros savo eilės laukė kiti dvariškiai, tad ilgai jiedu su Sansa neužtruko.

Jų neštuvai buvo palikti saulėje ir juose, už užuolaidų, buvo labai šilta. Kai susvyravę jie pakilo, Tirionas atsigulė, pasirėmė alkūne, o Sansa sėdėjo ir stebeilijosi sau į rankas. Ji tokia pat graži kaip ir Tairelių mergina. Jos plaukai buvo tamsiai rudi su rausvu rudenišku atspalviu, o akys žydros, kaip visų Tulių. Ji buvo prislėgta sielvarto, tad atrodė jautri ir pažeidžiama; bet dėl to darėsi tik dar gražesnė. Jis norėjo ją paliesti, pralaužti jos mandagumo šarvus. Gal dėl to Tirionas prabilo? O gal tik norėjo nukreipti mintis nuo perpildytos šlapimo pūslės?

— Pamaniau, kai keliai vėl bus saugūs, galėtume nukeliauti į Kasterlių Uolą. — Kuo toliau nuo Džofrio ir mano sesers. Kuo dažniau jis prisimindavo, ką Džofas padarė „Keturių karalių gyvenimams“, tuo labiau nerimavo. Taip, sukapojęs knygą, jis mane nebyliai įspėjo. — Norėčiau tau parodyti Auksinę galeriją, Liūto Nasrus ir Didvyrių menę, kur mudu su Džeimiu vaikystėje žaisdavome. Galėtum pasiklausyti iš apačios, kur plakasi jūros bangos, sklindančio dundėjimo…

Sansa lėtai pakėlė galvą. Tirionas žinojo, ką ji matė: ištinusią šiurkščią kaktą, nubrozdintą nosį, kreivą rožinį randą ir skirtingų spalvų akis. Jos pačios akys buvo didelės, žydros ir… tuščios.

— Vyksiu ten, kur mano lordas vyras nori.

— Tikėjausi, kad tau patiks, miledi.

— Man patiks viskas, kas patiks milordui.

Tirionas kietai sučiaupė lūpas. Koks tu niekingas neūžauga. Gal manai, kad plepėdamas apie Liūto Nasrus priversi ją nusišypsoti? Ar apskritai kokia nors moteris būdama su tavimi nusišypsojo negavusi aukso?

— Ne, tai paika mintis. Tik Lanisteriui gali patikti Uola.

Tirionas girdėjo prasčiokus šaukiant karaliaus Džofrio vardą. Po trejų metų šis žiaurus vaikėzas bus jau vyras ir tikras karalius ir… bet kuris neūžauga, turintis galvoje bent kiek košės, pasistengs sprukti kuo toliau iš Karaliaus Uosto. Galbūt į Senmiestį? Arba net į laisvuosius miestus. Jis visada labai norėjo pamatyti Bravoso Titaną. Gal tai Sansai patiktų? Ir jis atsargiai ėmė šnekėti apie Bravosą, bet jo žmona tebebuvo niūriai mandagi, nepalenkiama ir šalta kaip Siena, palei kurią jis kartą žingsniavo lankydamasis šiaurėje. Tai jį baugino. Ir tuomet, ir dabar.

Likusią kelionės dalį jie praleido tylėdami. Po valandėlės Tirionas susivokė besiviliantis, kad Sansa pasakys ką nors, — bet ką, nors vieną vienintelį žodį, — bet ji taip ir nepravėrė burnos. Kai pilies kieme neštuvai sustojo, Tirionas leido vienam iš nešikų padėti žmonai išlipti.

— Po valandos mūsų laukia puotoje, miledi. Netrukus pas tave grįšiu.

Ir sustirusiomis kojomis nužingsniavo. Jis išgirdo iš kito kiemo krašto atsklidusį tylų Mardžerės juoką, kai Džofris iškėlė ją iš balno. Vieną dieną tas berniukas bus aukštas ir stiprus kaip Džeimis, pagalvojo jis, o aš tebebūsiu jam prie kojų besitrinantis neūžauga. Ir vieną gražią dieną jis mane dar labiau patrumpins…

Tirionas surado išvietę ir dėkingas atsiduso, atsikratęs rytą išgerto vyno. Kartais nusičiurkšti būdavo taip pat gera, kaip sugulti su moterimi, ir dabar kaip tik buvo vienas iš tų kartų. Jis gailėjosi, kad taip pat lengvai negali atsikratyti savo abejonių ir kaltės jausmo.

Prie Tiriono menių durų jo jau laukė Podrikas Peinas.

— Padėjau tavo naująjį švarką. Ne čia. Ant lovos. Miegamajame.

— Taip, ten stovi mūsų lova. — Ten turėjo būti ir puotai besirengianti Sansa. Ir Šaja. — Atnešk vyno, Podai.

Tirionas gėrė jį atsisėdęs prie lango ir niūriai mąstydamas, kokia sumaištis dabar tvyro apačioje įsikūrusioje virtuvėje. Saulės spinduliai dar nepalietė pilies sienos viršaus, o jis jau užuodė kepamą duoną ir mėsą. Į sosto menę tuoj ims plūsti nekantrūs svečiai; tai bus didingas, apdainuoti vertas vakaras, skirtas ne tik suvienyti Haigardenui ir Kasterlių Uolai, bet ir parodyti pasauliui savo galią, turtus ir pamokyti visiems, kam dar galėtų šauti į galvą priešintis Džofrio valdymui.

Bet kas galėtų būti toks beprotis ir ginčyti Džofrio teisę į sostą po to, kas nutiko Staniui Barateonui ir Robui Starkui? Upių lygumose šen bei ten dar vyko susirėmimai, tačiau apskritai karas ėjo prie pabaigos. Seras Gregoris Kligeinas persikėlė per Trišakį, užėmė Rubinų brastą, o tuomet labai lengvai privertė pasiduoti Harenholą. Sigardas pasidavė Juodajam Valderiui Frėjui, lordas Rendilas Tarlis užėmė Mergelių Duburį, Prieblandos Slėnį ir Karališkąjį kelią. Vakaruose seras Daivenas Lanisteris prie Auksinio Danties susijungė su sero Forlėjaus Presterio kariuomene ir patraukė link Riverano. Seras Raimanas Frėjus su dviem tūkstančiais ietininkų iš šiaurės, iš Dvynių, žygiavo suvienyti jėgų su jais. O Paksteris Redvainas pranešė, kad netrukus jo laivai išplauks iš Arboro ir pradės ilgą kelionę aplink Dorną ir per Brastos Akmenis. Stanio lysiečiai piratai liks mažumoje ir turės stoti prieš dešimteriopai didesnę flotilę. Kova, kurią meisteriai jau vadino Penkių Karalių karu, buvo beveik baigta. Kai kas girdėjo Meisą Tairelį skundžiantis, kad lordas Taivinas nepaliko jam galimybės laimėti pergalių.

— Milorde… — Prie jo stovėjo Podas. — Ar persirengsi? Padėjau švarką. Ant lovos. Puotai.

— Puotai? — irzliai paklausė Tirionas. — Kokiai puotai?

— Vestuvių puotai. — Slaptos pašaipos, Podas, žinoma, nesuprato. — Karaliaus Džofrio ir ledi Mardžerės vestuvių. Tai yra karalienės Mardžerės…

Tirionas nusprendė šį vakarą prisigerti kaip maišas.

— Puiku, jaunasis Podrikai, pasipuoškime šventei.

Įėję į miegamąjį, vyrai rado Šają, šukuojančią Sansai plaukus. Džiaugsmas ir sielvartas, pamačius jas kartu dingtelėjo Tirionui, juokas ir ašaros. Sansa vilkėjo sidabro spalvos atlasinę suknią nėriniuotais kraštais, ilgomis, beveik žemę siekiančiomis rankovėmis su prorėžomis, pamuštomis švelniu, skaisčiai raudonu šilku. Šaja susukusi ir pakėlusi jos plaukus gražiai apgobė juos sidabro tinkleliu, nusagstytu tamsiai violetiniais, spindinčiais brangakmeniais. Tokios žavios Tirionas jos dar nebuvo matęs, bet ant tų ilgų atlasinių rankovių ji nešiojo gedulą.

— Ledi Sansa, — tarė jis žmonai, — šį vakarą menėje būsi gražiausia moteris.

— Milordas man per daug malonus.

— Miledi, — nedrąsiai kreipėsi į šeimininkę Šaja, — ar negalėčiau patarnauti prie stalo? Taip noriu pasižiūrėti, kaip iš pyrago išskris balandžiai…

Sansa sutrikusi pažvelgė į ją.

— Karalienė jau išrinko visus tarnus.

— Be to, menė ir taip bus perpildyta. — Tirionui teko sutramdyti savo irzulį. — Muzikantai vaikščios po visą pilį, o kieme stovės stalai, lūžtantys nuo valgių ir gėrimų, skirtų visiems. — Jis priekabiai apžiūrėjo savo naująjį švarką — tamsiai raudoną, aksominį su pamuštais pečiais ir pūstomis rankovėmis, prarėžtomis, kad būtų matyti juodo atlaso pamušalas. Gražus drabužis. Reikia tik gražaus vyro, kuris jį dėvėtų. — Eikš, Podai, padėk man jį apsivilkti.

Apsirengęs jis išlenkė dar vieną taurę vyno, tada paėmė žmoną už rankos, išvedė iš Virtuvės bokšto ir jiedu įsiliejo į šilko, atlaso ir aksomo upę, tekančią į sosto menę. Vieni svečiai įėję vidun iš karto ėmė ieškoti jiems paskirtų vietų ant suolų. Kiti būriavosi lauke prie durų mėgaudamiesi rudeniui nebūdinga popiečio šiluma. Tirionas palydėjo Sansą per kiemą pasisveikinti su svečiais ir, kaip dera, tarti jiems kelių mandagių žodžių.

Ji tai moka, pagalvojo Tirionas girdėdamas, kaip ji sako lordui Džailsui, kad jo kosulys po truputį rimsta, kaip giria Elinoros Tairel suknią, kaip klausinėja Džalabaro Kso apie vestuvių papročius Vasaros salose. Jo pusbrolį serą Lanselį atvedė seras Kevanas — nuo mūšio dienos vaikinas šiandien pirmą kartą pakilo iš ligos patalo. Jis atrodo išbalęs kaip giltinė. Lanselis pražilo, jo plaukai pasidarė šiurkštūs, be to, jis buvo liesas kaip lazda. Jei tėvas nebūtų stovėjęs šalia ir jo laikęs, vaikinas tikrai būtų pargriuvęs. Ir vis dėlto, kai Sansa pagyrė jį už narsą ir pasakė, kaip malonu matyti jį atgaunant jėgas, Lanselis ir seras Kevanas plačiai nusišypsojo. Ji būtų buvusi Džofriui gera karalienė ir dar geresnė žmona, jei tik jam būtų pakakę proto ją mylėti. Ir Tirionas suabejojo, ar sūnėnas apskritai dar geba mylėti.

— Atrodai gana dailiai, vaikeli, — tarė Sansai ledi Olena Tairel, mažais žingsneliais priėjusi prie jų. Ji vilkėjo aukso brokato suknią, ko gero, sveriančią daugiau nei ji pati. — Bet vėjas sutaršė tau plaukus. — Senutė pakėlė ranką ir, pasičiupinėjusi su išsipešusiomis sruogomis, sukišo jas po Sansos tinkleliu, o tada pataisė ir jį. — Man buvo labai liūdna girdėti apie tavo netektis, — pridūrė ji, tvarkydama Sansai plaukus. — Žinau, tavo brolis buvo baisus išdavikas, bet jei imsime žudyti vyrus vestuvių puotose, santuokos jie ims bijoti dar labiau nei dabar. Štai, taip daug geriau. — Ledi Olena nusišypsojo. — Man malonu pasakyti, kad poryt grįžtu į Haigardeną. Šis dvokiantis miestas man jau įgriso iki gyvo kaulo, ačiū. Galbūt, kol vyrai kariauja, norėtum mane palydėti ir trumpai pasisvečiuoti? Man taip trūks Mardžerės ir visų žavingų jos freilinų… Tavo draugija būtų širdžiai miela paguoda.

— Tu labai maloni, miledi, — atsakė Sansa, — bet mano vieta — šalia lordo vyro.

Ledi Olena nusišypsojo Tirionui bedante burna ir raukšlių išvagotu veidu.

— Šit kaip? Atleisk paikai senei, milorde, neketinau išvogti tavo žavingos žmonos. Pamaniau, kad vis tiek vesi Lanisterių kariuomenės būrius kautis su klastingais priešais.

— Drakonų ir elnių kariuomenę. Iždininkas turi likti dvare ir rūpintis, kad visi kariai gautų atlygį.

— Žinoma. Drakonai ir elniai… labai protinga. Ir nykštuko grašiai. Girdėjau apie tuos nykštuko grašius. Neabejoju, kad rinkti tą mokestį — bjaurus darbas.

— Jį už mane renka kiti, miledi.

— Ak, tikrai? O aš pamaniau, galbūt norėsi pats tuo pasirūpinti? Dabar negalime leisti, kad karalius būtų apgaudinėjamas, o nykštuko grašių mokesčio būtų vengiama, ar ne?

— Tikrai negalime. — Tirionas ėmė abejoti, ar tikrai lordas Lutoras Tairelis savo noru nušoko nuo uolos. — Prašyčiau mums atleisti, ledi Olena, jau laikas užimti savo vietas prie stalo.

— Ir man. Girdėjau, kad bus septyniasdešimt septyni valgiai. Ar nemanai, kad jų kiek per daug, milorde? Aš negebėsiu praryti daugiau nei trijų ar keturių kąsnių, bet mudu juk gana maži žmonės, tiesa? — Ji vėl patapšnojo Sansai plaukus ir pridūrė: — Nagi, eik, vaikeli, ir pasistenk būti linksmesnė. Kur mano sargyba? Kairy, Dešiny, kur jūs? Ateikite, padėkite man užlipti ant pakylos.

Nors iki vakaro dar liko visa valanda, sosto menė jau buvo ryškiai apšviesta, kiekviename laikiklyje liepsnojo po deglą. Svečiams stovint prie stalų šaukliai skelbė į menę žengiančių lordų ir ledi vardus bei titulus. Karališkas livrėjas vilkintys pažai lydėjo juos plačiu tarpu per menės vidurį. Galerija viršuje buvo pilna muzikantų: būgnininkų, fleitininkų ir smuikininkų, arfininkų, ragų pūtikų ir dūdmaišininkų.

Tirionas, stipriai suėmęs Sansos ranką, žingsniavo sunkiai krypuodamas. Jis jautė, kad visų akys nukreiptos į jį, ir čiupinėjosi savo randą, su kuriuo atrodė dar bjauresnis nei anksčiau. Tegul žiūri, tarė jis sau, šokdamas į savo krėslą. Tegul žiūri ir šnabždasi, kol nusibos, dėl jų tikrai nesislėpsiu. Po jų vilkdama kojas mažais žingsneliais į menę įtipeno Erškėčių karalienė. Tirionas pagalvojo, kažin, kuris iš jųdviejų atrodo juokingiau: jis su Sansa ar ši susiraukšlėjusi moterytė, tipenanti tarp septynių pėdų ūgio dvynių sargybinių.

Džofris ir Mardžerė įjojo į sosto menę ant vienodų šyvų žirgų. Prieš juos tekini skubėjo pažai, barstydami arkliams po kanopomis rožių žiedlapius. Puotai karalius su karaliene taip pat persirengė. Džofris mūvėjo dryžuotas, juodas ir tamsiai raudonas kelnes ir aukso brokato liemenę juodo atlaso rankovėmis ir onikso sagomis. Mardžerė septoje vilkėtą kuklų drabužį pakeitė į gerokai daugiau kūno atidengiančią, šviesiai žalią suknią su smarkiai suveržtu korsetu, leidžiančiu apnuoginti pečius ir mažų krūtų viršų. Jos šviesiai rudi palaidi plaukai krito ant baltų pečių bei nugaros ir beveik siekė juosmenį. Ant galvos ji dėvėjo siaurą aukso karūną. Mardžerė droviai ir maloniai šypsojosi. Žavinga mergina, pagalvojo Tirionas, ir kilnesnė, nei mano sūnėnas nusipelnė.

Karaliaus sargybos vyrai palydėjo juos ant pakylos, į garbingiausias vietas žemiau Geležinio sosto, šiai progai papuoštas ilgomis šilkinėmis Barataeono aukso, Lanisterių tamsiai raudonos ir Tairelių žalios spalvos juostomis. Sersėja apkabino Mardžerę ir pabučiavo į abu skruostus. Jos pavyzdžiu pasekė ir lordas Taivinas, paskui Lanselis ir seras Kevanas. Džofrį meiliai pabučiavo nuotakos tėvas ir du vyrai, ką tik tapę jo broliais — Loras ir Garlanas. Tik, rodos, niekas neskubėjo bučiuoti Tiriono. Kai karalius su karaliene užėmė savo vietas, aukštasis septonas atsistojo sukalbėti maldos. Šis bent jau nebamba taip nuobodžiai kaip anas, buvęs septoje, pasiguodė Tirionas.

Jiedu su Sansa buvo pasodinti karaliui iš dešinės, bet tolokai, šalia sero Garlano Tairelio ir jo žmonos, ledi Leonetės. Bent dešimt kitų svečių sėdėjo arčiau Džofrio ir aikštingesnis žmogus būtų palaikęs tai įžeidimu, juolab kad visai neseniai jis buvo karaliaus ranka. Bet Tirionas būtų buvęs dar labiau patenkintas, jei arčiau karaliaus būtų sėdėję visas šimtas svečių.

— Pripilkite taures! — atidavus duoklę dievams šūktelėjo Džofris. Jo taurininkas į auksinę, šįryt lordo Tairelio dovanotą jaunavedžių taurę supylė visą ąsotį tamsiai raudono Arboro vyno. Karaliui teko ją kelti abiem rankomis. — Už mano žmoną karalienę!

— Už Mardžerę! — vienu balsu pritarė svečiai. — Už Mardžerę! Už Mardžerę! Už karalienę!

Suskambo tūkstantis besidaužiančių taurių ir vestuvių puota iš tiesų prasidėjo. Tirionas Lanisteris gėrė kartu su kitais, paskelbus pirmąjį tostą išlenkė savo taurę iki dugno ir, vos atsisėdęs, pamojo, kad tarnai vėl įpiltų vyno.

Pirmasis valgis buvo riebi grybų ir svieste troškintų sraigių sriuba, patiekta paauksuotuose dubenėliuose. Pusryčiams Tirionas beveik nieko nevalgė, vynas jau mušė jam į galvą, tad maistas tikrai buvo ne pro šalį. Jis greitai išvalgė sriubą. Vienas baigtas, o septyniasdešimt šeši dar laukia. Septyniasdešimt septyni valgiai, nors mieste vis dar yra badaujančių vaikų ir vyrų, kurie dėl ridiko gali nužudyti žmogų. Jei prasčiokai mus dabar matytų, jų meilė Taireliams gerokai sumenktų.

Sansa paragavo šaukštą sriubos ir pastūmė dubenėlį.

— Nepatiko, miledi? — paklausė Tirionas.

— Dar bus tiek daug valgių, milorde. O mano skrandis mažas.

Ji nervingai pasitaisė plaukus ir pažvelgė į galustalę, kur sėdėjo Džofris su savo karaliene iš Tairelių giminės.

Gal ji norėtų būti Mardžerės vietoje? — susiraukęs pagalvojo Tirionas. Net vaikas turėtų daugiau košės galvoje. Jis nusisuko norėdamas prasiblaškyti, bet visur matė moteris — gražias, puikias, laimingas moteris, priklausančias kitiems vyrams. Pirmiausia, žinoma, Mardžerę, meiliai besišypsančią ir kartu su Džofriu geriančią iš didžiulės septynbriaunės jaunavedžių taurės; jos motiną, ledi Eiliri, pražilusią ir gražią, vis dar išdidžią greta Meiso Tairelio; tris jaunesnes karalienės pusseseres, linksmas kaip paukštukai; lordo Meriveterio juodaplaukę žmoną iš Myro didelėmis, juodomis, aistringomis akimis; Elariją Send, įsimaišiusią tarp dorniečių (Sersėja pasodino juos prie atskiro stalo, prie pat pakylos, labai garbingoje vietoje, bet vis dėlto kitame menės krašte, kuo toliau nuo Tairelių), besijuokiančią iš kažko, ką jai pasakė Raudonoji Angis.

Be to, buvo ir dar viena moteris, sėdinti beveik pačiame trečiojo stalo gale, kairėje pusėje… kaip Tirionas suprato, vieno iš Fosovėjų žmona, besilaukianti ir jau beveik galudienė. Pūpsantis pilvas nė kiek nesumenkino nei jos grožio, nei malonumo, kurį ji patyrė valgydama ir žiūrėdama į išdaigas. Tirionas matė, kaip jos vyras maitina ją valgio gabalėliais iš savo lėkštės. Jiedu gėrė iš vienos taurės ir dažnai nieko neperspėję bučiavosi. Kai jųdviejų lūpos susiliesdavo, jis švelniai ir globėjiškai uždėdavo ranką jai ant pilvo.

Tirionas svarstė, ką darytų Sansa, jei dabar jis pasilenktų jos pabučiuoti. Tikriausiai krūptelėtų ir nusisuktų. Arba narsiai iškęstų bučinį, nes tai — jos pareiga. Mano žmona tikrai klusni ir pareiginga. Jei pasakytų, kad šiąnakt nori atimti jai nekaltybę, ji ir tai klusniai iškęstų ir neverktų daugiau nei visada.

Jis vėl liepė įpilti vyno. Kai jo gavo, buvo patiektas antras valgis — trapios tešlos pyragas su kiauliena, pušų sėklomis ir kiaušiniais. Sansa suvalgė tik kąsnelį, o tada šaukliai pakvietė pirmą iš septynių dainių.

Žilabarzdis Arfininkas Hamišas pranešė dainuosiąs „Septyniose Karalystėse dar negirdėtą dainą, skirtą dievų ir žmonių ausims“. Jis pavadino ją „Lordo Renlio kelionė“.

Jo pirštai nuslydo aukštosios arfos stygomis ir sosto menę užplūdo nuostabūs garsai.

— Iš Kaulų sosto Mirties valdovas pažvelgė į mirusį lordą… — užtraukė Hamišas ir toliau dainavo, kaip Renlis, atgailaudamas už mėginimą užgrobti sūnėnui priklausantį sostą, pasipriešino pačiam Mirties valdovui ir grįžo į gyvųjų pasaulį ginti karalystės nuo savo brolio.

Ir dėl jo vargšas Simonas turėjo baigti savo gyvenimą išvietėje… — pagalvojo Tirionas. Dainai baigiantis, kai narsiojo lordo Renlio šmėkla nuskrido į Haigardeną paskutinį kartą žvilgtelėti į savo tikrosios meilės veidą, karalienės Mardžerės akyse suspindo ašaros.

— Renlis Barateonas gyvenime dėl nieko nesigailėjo, — tarė Kipšas Sansai, — bet, jei ką nors išmanau apie dainas, Hamišas ką tik pelnė sau paauksuotą liutnią.

Paskui Arfininkas padainavo jiems kelias žinomesnes dainas. „Auksinė rožė“, be abejo, buvo skirta Taireliams, o „Kastamero lietumi“ dainius norėjo pamaloninti Tiriono tėvą. „Mergelė, Motina ir Senolė“ sužavėjo aukštąjį septoną, o „Mano ledi žmona“ — visas merginas, kurių širdys buvo kupinos meilės, ir, žinoma, kai kuriuos mažus berniukus. Tirionas viena ausimi klausėsi dainavimo ragaudamas tešloje įkeptų saldėsių, karštų avižinių bandelių su datulėmis, obuoliais bei apelsinais ir grauždamas keptą šerno šonkaulį.

Paskui vis įmantresni valgiai ir vis išmoningesnės pramogos keitė vieni kitus tarsi plukdomi ant vyno ir alaus bangų. Hamišas išėjo, jo vietą užėmė nedidukas senas meškinas, nerangiai šokantis pagal dūdelės ir būgno melodiją, o vestuvininkai valgė keptą upėtakį su trintų migdolų pluta. Mėnuliukas užsilipo ant savo kojokų ir žingsniavo tarp stalų persekiodamas absurdiškai storą lordo Tairelio juokdarį, vadinamą Sviestmušiu, o lordai ir ledi ragavo keptų garnių ir pyragėlių su sūriu ir svogūnais. Būrys akrobatų iš Pentoso vartėsi kūlio, stovėjo ant rankų, basomis kojomis žongliravo lėkštėmis, o paskui sulipo vieni kitiems ant pečių ir pastatė gyvą piramidę. Po jų pasirodymo buvo patiekta krabų, virtų su aštriais rytietiškais prieskoniais, dubenys migdolų piene su morkomis, razinomis ir svogūnais troškintos avienos ir ką tik iš krosnies ištrauktų pyragėlių su žuvimi, — tokių karštų, kad degino svečiams pirštus.

Tada šaukliai pakvietė kitą dainių; Koliją Kvajanį iš Tirošio, kurio barzda buvo skaisčiai raudona, o tartis kėlė juoką, kaip Simonas ir sakė. Kolijas pradėjo savo pasirodymą „Drakonų šokiu“, nors iš tiesų ši daina buvo skirta dviem balsams — vyriškam ir moteriškam. Tirionas iškentė ją, įsidėjęs dvigubą porciją kurapkos su medaus ir imbiero padažu ir išlenkęs kelias taures vyno. Bauginanti baladė apie įsimylėjėlius, mirštančius per Valyrijos žlugimą, svečiams būtų patikusi labiau, jei Kolijas nebūtų dainavęs valyrų kalba, kurios dauguma vestuvininkų nemokėjo. Tačiau padainavęs nešvankiąją „Smuklininkę Besą“ jis susigrąžino klausytojų palankumą. Tarnai atnešė datulių prikimštų povų, iškeptų su visomis plunksnomis, o Kolijas pasikvietė būgnininką, žemai nusilenkė lordui Taivinui ir užtraukė „Kastamero lietus“.

Jei šios dainos teks klausytis septynis kartus, turbūt eisiu į Blusyną ir išvemsiu troškinį.

Tirionas kreipėsi į žmoną:

— Ir kuris tau labiau patinka?

Sansa išpūtusi akis sumirksėjo.

— Milorde…

— Kuris dainius tau labiau patinka?

— At…atleisk, milorde. Nesiklausiau…

Ji ir nieko nevalgė.

— Sansa, ar kas nors negerai? — paklausė jis nepagalvojęs ir iš karto pasijuto kaip paskutinis kvailys. Visa Sansos giminė išžudyta, ji ištekinta už manęs, o aš dar klausiu, ar kas nors negerai?

— Ne, milorde.

Sansa nukreipė nuo jo žvilgsnį ir dėjosi susidomėjusi Mėnuliuku, mėtančiu į serą Dontosą datules.

Keturi ugnies burtininkai parodė liepsnomis besiplaikstančius ir baisiais nagais vienas kitą draskančius žvėris, o tuo metu tarnai patiekė jautienos sultinio ir karšto vyno, pasaldinto medumi ir apibarstyto virtais migdolais be luobelių, ir virtos gaidienos kapotinės. Paskui pasirodė keli tarp stalų vaikštantys dūdų pūtikai, dresuoti šunys, kardų rijikai, o svečiams buvo patiekta sviestu užpiltų žirnių, kapotų riešutų ir griežiniais supjaustytos gulbienos, užpiltos šafrano ir persikų padažu. („Ir vėl gulbė“, — burbtelėjo Tirionas, prisiminęs jųdviejų su seseria vakarienę mūšio išvakarėse.) Žongliruotojas mėtė į orą pustuzinį kalavijų ir kirvių, o tuo metu tarnai atnešė iešmus dar spirgančios ir šnypščiančios kraujinės dešros, — toks sugretinimas, Tiriono nuomone, buvo gudrus, bet nelabai skoningas.

Šaukliai vėl ėmė pūsti trimitus.

— Varžytis dėl auksinės liutnios, — sušuko vienas iš jų, — kviečiame Galeoną Kujietį!

Galeonas buvo vyras iš stuomens ir iš liemens, plačia krūtine, juoda barzda, plika galva ir griausmingu balsu, pasiekusiu kiekvieną sosto menės kertelę. Jis atsivedė bent šešis muzikantus, kad jam pagrotų.

— Kilnieji lordai ir gražiosios ledi, šį vakarą jums padainuosiu tik vieną dainą, — pareiškė jis. — Tai daina apie Juoduosius Vandenis ir apie tai, kaip buvo išgelbėta karalystė.

Ir būgnininkas ėmė mušti monotonišką ir grėsmingą ritmą.

— Aukštame bokšte niūrus lordas mąstė, — užtraukė Galeonas, — pilyje, juodoje kaip naktis.

— Juodi jo plaukai ir siela juoda, — pritarė dainiui muzikantai. Pasigirdo fleitos garsai.

— Gyveno jis kraujo troškimu ir pavydu, neapykantos pripildė savo taurę, — dainavo Galeonas. — „Mano brolis kadais valdė Septynias Karalystes, — kreipės į žmoną jis bjaurią. — Atsiimsiu, kas jo, ir mano tai bus. Tegul jo sūnus mano durklą pajus.“

— Jaunas narsus šviesiaplaukis vaikinas, — pritarė muzikantai, suskambus medinei arfai ir smuikui.

— Jei dar kada nors tapsiu ranka, pirmiausia pakarsiu visus dainius, — pernelyg garsiai tarė Tirionas.

Šalia jo sėdinti ledi Leonetė nusijuokė, o seras Garlanas pasilenkęs šnipštelėjo:

— Neapdainuotas puikus žygdarbis savo puikumo nepraranda.

— Niūrus lordas surinko karius, susibūrė jie lyg varnai. Kraujo ištroškę sulipo į laivus…

— …ir nukirto vargšui Tirionui nosį visai, — pabaigė Tirionas.

Ledi Lionetė sukikeno.

— Gal turėtum būti dainiumi, milorde? Rimuoji ne prasčiau už Galeoną.

— Ne, miledi, — paprieštaravo seras Garlanas. — Milordas Lanisteris gimęs atlikti didžių darbų, o ne dainuoti apie juos. Jei ne jo grandinė ir gaisras, priešai būtų persikėlę per upę. Be to, jei Tiriono tyržmogiai nebūtų nužudę daugumos lordo Stanio žvalgų, mums niekada nebūtų pavykę netikėtai jo užpulti.

Girdėdamas šiuos žodžius Tirionas kažkodėl staiga pasijuto dėkingas ir jam lengviau buvo iškęsti nesibaigiančias Galeono dainos strofas apie berniuko karaliaus narsą ir jo motiną, auksinę karalienę.

— Ji to niekada nedarė, — netikėtai leptelėjo Sansa.

— Niekada netikėk tuo, apie ką girdi dainuojant, miledi. — Tirionas pamojo tarnui, kad pripiltų jų taures vyno.

Netrukus už aukštų langų visiškai sutemo, o Galeonas tebedainavo. Jo daina susidėjo iš septyniasdešimt septynių posmų, bet susidarė įspūdis, kad iš tūkstančio. Po posmą kiekvienam menėje sėdinčiam svečiui. Paskutines dvi dešimtis Tirionas ištvėrė gerdamas vyną, kad atsispirtų pagundai užsikimšti grybais ausis. Kai dainius baigė savo pasirodymą ir nusilenkė, kai kurie svečiai jau buvo tokie girti, kad nejučia ėmė linksmintis patys. Didysis meisteris Paiselis užmigo, o šokėjai iš Vasaros salų, apsirengę dulsvo šilko drabužiais, papuoštais spalvingomis plunksnomis, sukosi ratu. Kai buvo įnešti apskriti padėklai su briediena, įdaryta brandžiu mėlynuoju sūriu, vienas iš lordo Rovano riterių durklu smeigė dorniečiui. Auksiniai apsiaustai abu vyrus išvedė: vieną į kalėjimo požemį supūti, kitą — pas meisterį Balabarą susiūti žaizdos.

Tirionui knebinėjant griežinį kiaulės galvos slėgtainio, pagardinto cinamonu, gvazdikėliais, cukrumi ir migdolų pienu, karalius Džofris staiga atsistojo.

— Įveskite mano karališkos dvikovos dalyvius! — apgirtęs šūktelėjo jis ir suplojo rankomis.

Sūnėnas labiau apgirtęs už mane, dingtelėjo Tirionui, o tuo metu auksiniai apsiaustai atidarė didžiąsias duris menės gale. Iš savo vietos jis matė tik dviejų dryžuotų iečių kotus, bet ne vienas šalia kito įjojusius raitelius. Juoko banga nusirito per menės vidurį link karaliaus. Jie tikriausiai joja ant ponių, nusprendė jis, bet… staiga išvydo tuos jojikus.

Dvikovos dalyviai buvo du nykštukai. Vienas jojo ant bjauraus pilko šuns ilgomis kojomis ir dideliu snukiu. Kitas sėdėjo raitas ant didžiulės deglos kiaulės. Nudažyti mediniai šarvai tarškėjo ir barškėjo, o mažieji riteriai sūpavosi balnuose. Skydai buvo didesni už juos, o ietis dvikovininkai vos nulaikė, šios suposi ir svyravo, keldamos svečių juoko papliūpas. Vienas riteris buvo visas aukso spalvos su ant skydo nupieštu juodu elniu; kito šarvai buvo pilki ir balti, o ant skydo buvo nupieštas didvilkis. Atitinkamai buvo papuošti ir jų „žirgai“.

Tirionas apžvelgė pakylą ir besijuokiančius svečius. Džofris buvo įraudęs ir vos gaudė kvapą, Tomenas šūkčiojo ir šokinėjo savo krėsle, Sersėja mandagiai kikeno ir net lordas Taivinas atrodė šiek tiek pralinksmėjęs. Iš visų, sėdinčių prie aukštojo stalo, nesišypsojo tik Sansa. Už tai Tirionas būtų ją mylėjęs, bet, tiesą sakant, Starkų mergina žvelgė nieko nematančiomis akimis, tarsi link jos bevėžlinančių juokingų raitelių menėje nė nebūtų.

Nykštukų kaltinti negalima, tarė sau Tirionas. Kai baigs pasirodymą, reikės juos pagirti ir duoti kapšą sidabrinių. O rytoj susirasiu tą, kuris šią pramogą sugalvojo, ir padėkosiu visai kitaip.

Kai nykštukai sustojo prie pakylos pasveikinti karaliaus, riteris-vilkas pametė skydą. Jam pasilenkus jo pasiimti, riteris-elnias nesuvaldė sunkios ieties ir tvojo ja priešininkui per nugarą. Riteris-vilkas nukrito nuo savo kiaulės, o jo ietis pasviro ir galu vožė priešininkui į galvą. Jie abu atsidūrė ant grindų ir susirėmė. Atsikėlę abu mėgino užsėsti ant šuns. Jiedu toliau laidė gerkles ir stumdėsi. Pagaliau vėl atsidūrė balnuose, tik apsikeitę „žirgais“, sėdėdami veidu į uodegas ir laikydami priešininko skydą.

Atitaisyti visai šiai painiavai prireikė laiko, bet pagaliau jie nujojo į priešingus menės galus, apsisuko ir pasiruošė dvikovai. Lordai ir ledi kvatojo ir prunkštė, mažieji vyrai susirėmė klaikiai žvangėdami ir barškėdami, riterio-vilko ietis pataikė į riterio-elnio šalmą ir nunešė galvą. Ši sukdamasi nuskriejo taškydama kraują ir nukrito lordui Džailsui ant kelių. Begalvis neūžauga svirduliuodamas vaikščiojo tarp stalų mosuodamas rankomis. Lojo šunys, klykė moterys, o Mėnuliukas tęsė savo pasirodymą, vaikštinėdamas ir pavojingai balansuodamas ant kojokų, kol lordas Džailsas ištraukė iš sutrupinto šalmo sultimis aptekusį arbūzą, o tą akimirką riteris-elnias kyštelėjo iš šarvų galvą ir menę sudrebino dar viena juoko banga. Riteriai palaukė, kol juokas nutilo, sustoję priešais apsuko ratą, svaidydamiesi bjauriais įžeidimais, ir jau ketino išsiskirti, kad galėtų vėl susiremti, bet šuo numetė savo raitelį ir iš užpakalio ėmė lipti ant kiaulės. Didžiulė kiaulė išsigandusi sužviegė, o vestuvininkai leipo iš juoko, juolab kai riteris-elnias užšoko ant riterio-vilko, nusimovė medines šarvines kelnes ir, prisispaudęs šiam prie užpakalio, ėmė stropiai sūpuotis.

— Pasiduodu, pasiduodu! — sukliko prislėgtas nykštukas. — Gerasis sere, nuleisk savo kalaviją!

— Taip ir padaryčiau, jei liautumeis judinęs makštis! — visus prajuokindamas atsakė ant viršaus užvirtęs riteris.

Džofris per abi šnerves šnirpštė vyną. Atgavęs kvapą, jis atsistojo, vos neapversdamas aukštos taurės dviem ąsomis.

— Nugalėtojas! — riktelėjo jis. — Turime nugalėtoją! — Išgirdę, kad prabilo karalius, svečiai menėje ėmė rimti. Nykštukai išsiskyrė ir sustojo, be jokios abejonės, tikėdamiesi karaliaus padėkos. — Bet netikrą, — pridūrė Džofas. — Tikras nugalėtojas įveikia visus, metusius jam iššūkį. — Karalius užsilipo ant stalo. — Kas dar norėtų susiremti su mažuoju mūsų nugalėtoju? — Piktdžiugiškai šypsodamasis jis atsisuko į Tirioną. — Dėde! Juk ginsi mano karalystės garbę, tiesa? Juk gali joti ant kiaulės!

Juokas nusirito per jį nelyginant jūros banga. Tirionas Lanisteris neprisiminė nei kaip atsistojo, nei kaip užsilipo ant kėdės, — atitoko tik tuomet, kai jau stovėjo ant stalo. Menė buvo apšviesta deglų šviesos ir pilna klastingų veidų. Jo veidą iškreipė tokia šlykšti šypsena, kokios gal niekas nebuvo matęs Septyniose Karalystėse.

— Tavo malonybe, — sušuko jis, — josiu ant kiaulės, bet… tik jei tu josi ant šuns!

Džofas sutrikęs susiraukė.

— Aš? Aš nesu neūžauga. Kodėl aš?

Pats prisiprašei, Džofai…

— Tu vienintelis vyras menėje, kurį, be jokios abejonės, įveiksiu!

Tirionas nebūtų galėjęs pasakyti, kas jam buvo maloniau: nejaukios tylos akimirka, po jos kilusi juoko audra ar neslepiamas įniršis, pasirodęs jo sūnėno veide. Patenkintas jis nušoko ant grindų, o kai vėl pažvelgė į galustalę, seras Osmundas ir seras Merinas padėjo nulipti nuo stalo ir Džofui. Pamatęs, kad Sersėja piktai į jį žiūri, Tirionas pasiuntė jai oro bučinį.

Užgrojus muzikantams jam palengvėjo. Mažieji dvikovos dalyviai išvedė iš menės šunį ir kiaulę, svečiai vėl įniko valgyti kiaulės galvos žlėgtainius, o Tirionas paprašė dar vienos taurės vyno. Tik staiga rankovę jam palietė sero Garlano ranka.

— Atsargiai, milorde, — įspėjo jį riteris, — karalius…

Tirionas sėdėdamas pasisuko. Džofris stovėjo prie pat jo krėslo, — įraudęs, svirduliuodamas, — per abiem rankomis laikomos didžiulės auksinės jaunavedžių taurės kraštus liejosi vynas.

— Tavo malonybe… — tespėjo ištarti neūžauga, — karalius iškėlė taurę jam virš galvos ir išvertė.

Tiriono veidu tarsi raudona banga plūstelėjo vynas. Nuo jo sušlapo plaukai, ėmė graužti akis, skaudėti žaizdą, jis sruvo skruostais ir gėrėsi į jo naujojo švarko aksomą.

— Kaip tau tai patinka, Kipše? — nusišaipė Džofris.

Tirionui perštėjo akis. Jis rankove nusibraukė nuo veido vyną ir kelis kartus sumirksėjo, tikėdamasis vėl aiškiai matyti pasaulį.

— Žiauriai pasielgei, tavo malonybe, — išgirdo jis sakant serą Garlaną.

— Visai ne, sere Garlanai. — Tirionas nenorėjo leisti, kad šis konfliktas taptų bjauresnis, nei yra dabar, bent jau ne čia, spoksant pusei karalystės. — Ne kiekvienas karalius susiprastų pagerbti savo kuklų tarną, pagirdydamas jį iš karališkos taurės. Gaila, kad vynas išsilaistė.

— Neišsilaistė, — atšovė Džofris, pernelyg įtūžęs, kad pasinaudotų Tiriono jam suteikta galimybe atsitraukti. — Be to, aš tavęs negirdžiau.

Staiga Džofriui prie šono išdygo karalienė Mardžerė.

— Mano mielas karaliau, — maldaujamai tarė Tairelių mergina, — eikš, grįžk į savo vietą, jau laukia kitas dainius.

— Alarikas Eizenietis, — pasakė ledi Olena Tairel, remdamasi į lazdą ir, kaip ir jos anūkė, nekreipdama dėmesio į vynu permirkusį Tirioną. — Taip tikiuosi, kad jis pagros ir padainuos mums „Kastamero lietus“. Jau praėjo valanda ir neprisimenu, apie ką ta daina.

— Be to, seras Adamas nori paskelbti tostą, — pridūrė Mardžerė. — Prašau, tavo malonybe…

— Aš neturiu vyno, — staiga pareiškė Džofris. — Kaip galiu atsakyti į tostą, jei neturiu vyno? Dėde Kipše, galėtum man patarnauti. Kadangi kautis dvikovoje nenori, būsi mano taurininkas.

— Man būtų didelė garbė.

— Nenoriu suteikti tau garbės! — suriko Džofris. — Pasilenk ir pakelk mano taurę. — Tirionas padarė kaip lieptas, bet, kai ištiesė ranką paimti už ąsos, Džofas paspyrė taurę jam tarp kojų. — Pakelk! Ar tu ne tik šlykštus pažiūrėti, bet dar ir nerangus? — Tirionui teko keturpėsčiam ropoti po stalu taurės. — Gerai, dabar pripilk ją vyno. — Tirionas paėmė iš tarnaitės ąsotį ir pripylė tris ketvirčius taurės vyno. — Ne, klaupkis, neūžauga. — Klūpodamas Tirionas pakėlė sunkią taurę svarstydamas, ar tik neteks išsimaudyti dar kartą. Bet Džofris viena ranka paėmė jaunavedžių taurę, godžiai iš jos gurkštelėjo ir pastatė ją ant stalo. — Dabar gali atsistoti, dėde.

Stojantis kojas jam sutraukė mėšlungis ir jis vėl vos neparklupo. Tirionui teko įsikibti krėslo, kad neparvirstų. Seras Garlanas padavė jam ranką. Džofris juokėsi, Sersėja taip pat. Prie jų prisidėjo ir kiti. Tirionas nematė, kas, bet girdėjo juos kvatojant.

— Tavo malonybe, — šaltai, bet pagarbiai įsiterpė lordas Taivinas. — Tarnai atgabena pyragą. Reikės tavo kalavijo.

— Pyragą? — Džofris paėmė už rankos karalienę. — Eime, miledi, reikės prakirsti pyragą.

Pustuziniui plačiai besišypsančių virėjų lėtai per visą menę ant ratukų vežant didžiulį pyragą, svečiai atsistojo šūkaudami, plodami ir dauždamiesi taurėmis. Jis buvo dviejų jardų skersmens, traškus, aukso spalvos, be to, jo viduje kažkas cypsėjo ir tukseno.

Tirionas klestelėjo į savo krėslą. Tik to jam betrūko, — kad karvelis apdergtų galvą, — tada jo diena būtų buvusi tobula. Vynas persigėrė per švarką ir apatinius ir dabar jis jautėsi visas šlapias. Jam reikėjo persirengti, bet niekam nebuvo leidžiama išeiti iš puotos, kol ateis laikas gultuvių ceremonijai. Jis sumetė, kad iki to laiko dar turės būti patiekta dvidešimt ar trisdešimt valgių.

Karalius Džofris ir karalienė Mardžerė priėmė pyragą prie pakylos. Džofui išsitraukus kalaviją, Mardžerė uždėjo plaštaką vyrui ant rankos ir jį sulaikė.

— Našlės Aimana skirtas ne pyragams pjaustyti.

— Tiesa, — linktelėjo Džofris ir garsiai sušuko: — Sere Ilinai, kalaviją!

Iš šešėlių menės gilumoje išniro seras Ilinas Peinas. Vaiduoklis puotoje, pagalvojo Tirionas žiūrėdamas į žingsniuojantį liesą ir niūrų karaliaus teisingumą. Jis buvo pernelyg jaunas, kad būtų pažinojęs serą Iliną prieš šiam prarandant liežuvį. Tais laikais jis buvo visai kitas žmogus, bet dabar tylėjimas — tokia pat jo asmenybės dalis kaip ir tuščias žvilgsnis, aprūdiję šarviniai marškiniai ir ant nugaros kabantis ilgasis kalavijas.

Seras Ilinas nusilenkė karaliui su karaliene, ranka grybštelėjo sau už peties ir ištraukė šešių pėdų ilgio kalaviją su sidabru ir runomis puošta geležte. Jis priklaupė ir ištiesė šio kalavijo rankeną Džofriui; ant rankenos buožės tarsi raudonos liepsnos tviskėjo rubinai, o pati buožė buvo išdrožta iš drakono kaulo ir atrodė tarsi besišypsanti kaukolė.

Krėsle sėdinti Sansa įsitempė.

— Koks čia kalavijas? — Tirionui vynas vis dar graužė akis. Jis sumirksėjo ir pažvelgė atidžiau. Sero Ilino didysis kalavijas buvo tokio pat ilgio ir pločio kaip Ledas, bet gerokai šviesesnis, sidabriškas; Valyrijos plienas buvo tamsesnis ir niūresnės sielos. Sansa suspaudė jam ranką. — Ką seras Ilinas padarė su mano tėvo kalaviju?

Man reikėjo nusiųsti Ledą Robui Starkui, dingtelėjo Tirionui. Jis žvilgtelėjo į savo tėvą, bet lordo Taivino akys buvo nukreiptos į karalių.

Džofris ir Mardžerė kartu užsimojo kalaviju ir kirto žybtelėjusia jo geležte. Pyrago pluta trūko, iš jo vidaus purptelėjo būrys baltų balandžių ir, pasklidę į visas puses, nuplasnojo prie langų ir gegnių. Per suolus nuošė pasitenkinimo šurmulys, o smuikininkai ir dūdų pūtikai balkone užgrojo linksmą melodiją. Džofas apkabino savo jaunąją žmoną ir jiedu mitriai ėmė suktis ratu.

Tarnas įdėjo Tirionui gabalėlį karšto pyrago su balandiena ir užkrėtė ant viršaus šaukštą citrininio kremo. Šiame pyrage balandžiai buvo gerai iškepti, bet Tirionui jie nekėlė apetito, kaip ir tie, kurie laisvi skraidė po menę. Sansa taip pat nevalgė.

— Atrodai mirtinai išblyškusi, miledi, — pasakė Tirionas. — Tau reikia įkvėpti vėsaus oro, o man reikia apsivilkti kitą švarką. — Jis atsistojo ir ištiesė žmonai ranką. — Eikš.

Bet, jiems dar nespėjus išeiti, grįžo Džofris.

— Dėde, kur eini? Jau pamiršai, kad esi mano taurininkas?

— Man reikia persirengti, tavo malonybe. Ar leisi?

— Ne. Man patinka, kaip dabar atrodai. Įpilk vyno.

Karaliaus taurė stovėjo ant stalo, kur buvo ją palikęs. Kad ją pasiektų, Tirionui teko vėl lipti ant krėslo. Džofas griebė taurę jam iš rankų ir ilgai bei godžiai gėrė, jo Adomo obuolys slankiojosi, o raudonas vynas tekėjo per smakrą.

— Milorde, — tarė Mardžerė, — turime grįžti į savo vietas. Lordas Bakleris nori paskelbti tostą į mūsų sveikatą.

— Mano dėdė dar neparagavo pyrago su balandiena. — Vienoje rankoje laikydamas taurę, kita Džofas grybštelėjo Tiriono pyragą.

— Jei nevalgai šio pyrago, užtrauki nelaimę, — papriekaištavo jis ir susikimšo į burną gabalą karštos, prieskoniais pagardintos balandienos. — Matai, jis skanus. — Spjaudydamas pyrago plutos trupinius, karalius kostelėjo ir paėmė į saują dar gabalą. — Bet sausas. Būtinai reikia užsigerti. — Džofas gurkštelėjo vyno ir vėl užsikosėjo, šį kartą smarkiau. — Noriu pamatyti, che, pamatyti, che, che, kaip joji ant tos kiaulės, dėde. Noriu… — Džofris liovėsi kalbėjęs ir pratrūko nevaldomai kosėti.

Mardžerė susirūpinusi žvelgė į jį.

— Tavo malonybe…

— Tai, che, pyragas, che, nieko to… che, tik pyragas. — Džofas pamėgino išgerti dar gurkšnelį, bet jį ištiko smarkus kosulio priepuolis, jis pasilenkė ir vyną išspjovė. Karaliaus veidas įraudo. — Aš, che, negaliu, che, che, che, che… — Taurė išslydo jam iš rankos ir, iš jos išsiliejęs vynas, ėmė tekėti nuo pakylos.

— Jis dūsta, — aiktelėjo karalienė Mardžerė.

Prie jos priėjo senelė.

— Padėkite vargšui vaikinui! — taip paleido gerklę Erškėčių karalienė, kad šito niekas iš jos nesitikėjo. — Bukapročiai! Ar ir toliau stovėsite ir spoksosite? Padėkite karaliui!

Seras Garlanas pastūmė šalin Tirioną ir ėmė daužyti karaliui per nugarą. Seras Osmundas Ketlblekas atsagstė karaliui apykaklę. Iš vaikino gerklės išsiveržė šiurpus aukštas garsas, — tokį išleistų žmogus, mėginantis per nendrės stiebą susiurbti upės vandenį; paskui Džofris nutilo ir tai buvo dar šiurpiau.

— Apverskite jį! — į nieką konkrečiai nesikreipdamas suriko Meisas Tairelis — Apverskite ir pakratykite už kojų!

Kažkas šūktelėjo:

— Vandens, duokite jam vandens!

Aukštasis septonas ėmė garsiai melstis. Didysis meisteris Paiselis kažką garsiai kvietėsi, kad padėtų jam nueiti į kambarius ir atsinešti vaistų. Džofris ėmė nagais iki kraujo draskytis gerklę. Po oda kaklo raumenys buvo įsitempę ir pūpsojo kieti kaip akmuo. Princas Tomenas verkdamas rėkė.

Jis miršta, suprato Tirionas. Keista, bet jis jautėsi ramus, nors aplink jį buvo kilusi tikra sumaištis. Vyrai vėl daužė Džofui per nugarą, tačiau jo veidas vis labiau mėlo. Lojo šunys, verkė vaikai, vyrai tuščiai vieni kitiems patarinėjo. Pusė vestuvininkų buvo pašokę ant kojų, kai kurie stumdėsi, kad galėtų geriau matyti, kas vyksta, kiti, skubėdami išeiti, traukė prie durų.

Seras Merinas šiaip taip pražiodė karalių ir įgrūdo į gerklę šaukštą. Tą akimirką vaikinuko ir Tiriono žvilgsniai susitiko. Jis paveldėjo iš Džeimio akis. Tik Tirionas tokio išsigandusio Džeimio niekada nebuvo matęs. Vaikinukui vos trylika metų. Džofris sausai kosėjo, mėgino kalbėti. Jo akys buvo išvirtusios iš siaubo, be to, jis pakėlė ranką… siekdamas dėdės, o gal rodydamas… Ar jis maldauja mano atleidimo, ar mano, kad galiu jį išgelbėti?

— Neee! — ėmė aimanuoti Sersėja. — Tėve, padėk jam, kas nors, padėkite jam, mano sūnus, mano sūnus…

Tirionas sugavo save galvojant apie Robą Starką. Kai prisimeni, mano vestuvės buvo daug geresnės. Jis žvilgtelėjo į Sansą norėdamas pamatyti jos reakciją, bet menėje buvo tokia sumaištis, kad jis negalėjo rasti žmonos. Tačiau jo žvilgsnis užkliuvo už jaunavedžių taurės, gulinčios ant grindų ir visų pamirštos. Tirionas nuėjęs ją pakėlė. Ant jos dugno dar buvo pusė colio tamsiai raudono vyno. Akimirką pasvarstęs, Tirionas išpylė jį ant grindų.

Mardžerė Tairel verkė savo senelės glėbyje, o senė vis kartojo: „Būk narsi, būk narsi.“ Dauguma muzikantų jau buvo išsilakstę, bet paskutinis fleitininkas balkone grojo graudulingą melodiją. Sosto menės gale, prie durų, kilo panika, svečiai ėmė grūstis, stumdyti vieni kitus. Auksiniai sero Adamo apsiaustai įsikišo ir įvedė tvarką. Svečiai stačia galva nėrė į naktį: vieni verkdami, kiti klupinėdami ir lupdami ožius, dar kiti išbalę iš baimės. Nors ir pavėluotai, Tirionui dingtelėjo, kad ir jam būtų išmintinga nešdintis.

Išgirdęs Sersėjos klyksmą jis suprato, kad viskas baigta.

Turiu išeiti. Tuoj pat. Bet, užuot taip ir padaręs, jis nukrypavo prie sesers.

Sersėja buvo suklupusi vyno klane ir rankose laikė sūnaus galvą. Jos suknia buvo suplėšyta ir sutepta, veidas baltas kaip drobė. Liesas juodas šuo prisigretino prie jos ir apuostė Džofrio kūną.

— Berniukas mirė, Sersėja, — pasakė lordas Taivinas. Jis uždėjo pirštine apmautą ranką dukteriai ant peties, o vienas iš sargybinių nuvijo šalin šunį. — Paleisk jį. Palik jį ramybėje.

Bet ji negirdėjo. Prireikė dviejų karaliaus sargybos vyrų, kad atplėštų jos pirštus, ir tuomet karaliaus Džofrio Barateono kūnas suglebęs ir be gyvybės žymių išdriko ant grindų.

Prie jo priklaupė aukštasis septonas.

— Tėve aukštybėse, būk teisingas mūsų gerajam karaliui Džofriui, — užgiedojo jis maldą už mirusius.

Mardžerė Tairel ėmė kūkčioti, ir Tirionas išgirdo, kaip jos motina, ledi Eiliri, pasakė:

— Jis užspringo, mieloji. Užspringo pyragu. Tu čia niekuo dėta. Jis užspringo. Visi matė.

— Jis neužspringo, — atsklido šiurpus kaip sero Ilino kalavijo kirtis Sersėjos balsas. — Mano sūnus buvo nunuodytas. — Ji pažvelgė į riterius baltais apsiaustais, sutrikusius, stovinčius ir nežinančius, ką daryti. — Karaliaus sargyba, imkitės savo pareigos.

— Miledi… — suglumęs sumurmėjo seras Loras Tairelis.

— Suimkite mano brolį, — įsakė jam Sersėja. — Tai padarė jis, neūžauga. Jis ir jo žmonelė. Jiedu nužudė mano sūnų. Jūsų karalių. Suimkite juos! Suimkite juos abu!