Kardų audra

Tirionas

Kaip paprastai, jiedu vakarieniavo dviese.

— Žirniai pervirę, — ryžosi pratarti jo žmona.

— Nesvarbu, — atsakė jis. — Ir aviena pervirusi.

Tai buvo juokas, bet Sansa šiuos žodžius suprato kaip priekaištą.

— Atsiprašau, milorde.

— Kodėl? Atsiprašyti turėtų virėjas. Ne tu. Žirnius virti — ne tavo rūpestis, Sansa.

— Aš… atsiprašau už tai, kad mano lordas vyras nepatenkintas.

— Mano nepasitenkinimas neturi nieko bendra su žirniais. Dėl mano nepasitenkinimo kalti Džofris, mano sesuo, mano lordas tėvas ir trys šimtai prakeiktų dorniečių.

Princą Oberiną ir jo lordus jis įkurdino kampinėje tvirtovėje, fasadu atsuktoje į miestą, — kuo toliau nuo Tairelių, bet ir visiškai neišstumdamas dorniečių iš Raudonosios pilies. Bet vis tiek per arti. Blusyne įsikūrusioje puodų krautuvėje jau kilo vienos triukšmingos peštynės, per kurias žuvo Tairelių kovų meistras ir nukentėjo du lordo Gargeileno kariai, o pilies kieme įvyko nemalonus susidūrimas, kai Meisas Tairelis merginą, vardu Elarija Send, pavadino „angies kekšyte“. Kaskart, kai Tirionas sutikdavo Oberiną Martelį, princas teiraudavosi, kada bus įvykdytas teisingumas. Pervirę žirniai Tirionui rūpėjo mažiausiai, bet jis nematė prasmės krauti savo rūpesčių dar ir ant savo jaunosios žmonos pečių. Sansa ir taip sielvartavo.

— Tuos žirnius galima valgyti, — šiurkštokai tarė jis. — Jie žali ir apvalūs, ko daugiau norėti iš žirnių? Štai, jei miledi taip nori, liepsiu įdėti jų dar. — Jis mostelėjo ir Podrikas Peinas šaukštu į lėkštę prikrovė tiek žirnių, kad per juos Tirionas nebematė avienos. Kvailai pasielgiau, pagalvojo jis. Dabar turėsiu visus juos suvalgyti, kitaip ji vėl pasijus nelaiminga.

Vakarienė, kaip jiedviem jau buvo įprasta, baigėsi tvyrant įtampos persmelktai tylai. Vėliau, Podui kraustant stalą ir imant taures bei lėkštes, Sansa paprašė Tiriono leisti jai nueiti į dievų giraitę.

— Kaip nori. — Prie vakarinių žmonos maldų jis jau buvo pripratęs. Be to, ji melsdavosi ir karališkoje septoje, dažnai uždegdavo žvakes Motinai, Mergelei ir Senolei. Tiesą sakant, toks pamaldumas, Tiriono nuomone, buvo perdėtas, bet, būdamas jos padėtyje, jis tikriausiai taip pat būtų norėjęs dievų pagalbos. — Prisipažįstu, apie senuosius dievus ne kažin ką išmanau, — kaip įmanydamas meiliau tarė jis. — Gal vieną gražią dieną papasakotum man apie juos daugiau? Galėčiau net eiti su tavimi kartu.

— Ne, — iš karto atsakė Sansa. — Tu… malonus, kad siūlaisi, bet… ten nebūna pamaldų, milorde. Nėra nei žynių, nei giesmių, nei žvakių. Tik medžiai ir tyli malda. Tau būtų nuobodu.

— Žinoma, tu teisi. — Ji pažįsta mane geriau, nei maniau. — Bet lapų šnaresys gali būti maloni permaina, atgaiva nuo monotoniško septono bambėjimo apie septynis malonės veidus. — Tirionas mostelėjo leisdamas žmonai eiti. — Aš tau netrukdysiu. Apsirenk šilčiau, miledi, lauke gana vėjuota.

Tirionui dar knietėjo paklausti, ko ji meldžia, bet Sansa buvo tokia klusni, kad tikrai būtų galėjusi iškloti tiesą, kurios jis veikiausiai nebūtų norėjęs sužinoti.

Žmonai išėjus, jis grįžo prie darbo ir Mažojo Piršto sąskaitų knygų labirintuose mėgino susekti, kur nukeliavo auksiniai drakonai. Aišku buvo viena: Petiras Beilišas nebuvo linkęs leisti auksui gulėti ir dulkėti, bet kuo stropiau Tirionas stengėsi susigaudyti jo sąskaitų knygose, tuo labiau jam skaudėjo galvą. Lengva buvo šnekėti apie tai, kad drakonus reikia auginti, o ne laikyti ižde, bet kai kurie rizikingi sumanymai atrodė įtartini ir dvokė nelyginant savaitės senumo žuvis. Nebūčiau taip lengvai leidęs Džofriui išvyti Elnio žmonių už pilies sienų, jei būčiau žinojęs, kokį atlygį tie niekšai mergvaikiai gavo iš karaliaus iždo. Jis būtų pasiuntęs Broną ieškoti jų sekėjų, bet baiminosi, kad tos paieškos būtų buvusios bevaisės kaip ir mėginimas iš sidabražuvės išspausti sidabro.

Sulaukęs savo lordo tėvo kvietimo ateiti, Tirionas pirmą kartą, kiek siekė jo atmintis, pasijuto patenkintas, kad pamatys serą Borosą Blauntą. Jis su palengvėjimu užvertė sąskaitų knygas, užpūtė aliejinę lempą, užsimetė ant pečių apsiaustą ir per pilį nukrypavo į Rankos bokštą. Kaip ir buvo įspėjęs Sansą, lauke pūtė gaivus vėjas, be to, ore kvepėjo lietumi. Galbūt po pokalbio su lordu Taivinu jam reikėtų nueiti į dievų giraitę ir, kol dar neperšlapo, parsivesti žmoną namo?

Bet visos šios mintys išdulkėjo Tirionui iš galvos, kai įžengė į rankos menę ir rado joje Sersėją, serą Kevaną ir didįjį meisterį Paiselį, susibūrusius aplink lordą Taiviną ir karalių. Džofris nenustygo vietoje, Sersėja patenkinta savimi kreivai šypsojosi, o lordas Taivinas atrodė paniuręs kaip visada. Kažin, ar net norėdamas jis gebėtų nusišypsoti?

— Kas atsitiko? — paklausė Tirionas.

Tėvas padavė jam pergamento ritinėlį. Kažkas buvo jį išvyniojęs ir išlyginęs, bet pergamentas vis tiek buvo linkęs raitytis. „Roslina pagavo puikų riebų upėtakį, — buvo rašoma pranešime. — Jos broliai vestuvių proga davė jai porą vilkų kailių.“ Tirionas apvertė pergamentą, norėdamas pamatyti perlaužtą antspaudą. Vaškas buvo sidabriškai pilkas, o į jį buvo įspausti Frėjų giminės bokštai dvyniai.

— Ar Perkėlos lordui atrodo, kad rašo labai poetiškai? O gal tais žodžiais jis nori mus apstulbinti? — prunkštelėjo Tirionas. — Upėtakis — tai lordas Edmuras Tulis, o kailiai…

— Jis negyvas! — taip išdidžiai ir toks laimingas šūktelėjo Džofris, kad galėjai pagalvoti, jog pats nudyrė Robui Starkui kailį.

Iš pradžių Greidžojus, dabar Starkas. Tirionas nejučia pagalvojo apie savo jaunutę žmoną, dabar besimeldžiančią dievų giraitėje. Be abejo, prašančią savo tėvo dievų, kad atsiųstų jos broliui pergalę ir kad saugotų jos motiną. Bet senieji dievai į maldas, rodos, nekreipė dėmesio, kaip ir naujieji. Tikriausiai dėl to jam turėjo palengvėti.

— Karaliai krenta kaip lapai rudenį, — tarė jis. — Rodos, šį karą laimime savaime.

— Karai nelaimimi savaime, Tirionai, — apsimestinai meiliai pasakė Sersėja. — Šį karą laimėjo mūsų lordas tėvas.

— Niekas nelaimėta, kol mūšio lauke turime priešų, — įspėjo juos lordas Taivinas.

— Upių lordai nėra kvailiai, — paprieštaravo karalienė. — Be šiauriečių jie negali tikėtis laimėti prieš jungtines Haigardeno, Kasterlių Uolos ir Dorno pajėgas. Neabejoju, kad nesileis sunaikinami ir pasiduos.

— Dauguma tikriausiai taip ir padarys, — sutiko lordas Taivinas. — Lieka Riveranas, bet, kol Valderis Frėjus laiko Edmurą Tulį įkaitu, Juodoji Žuvis nedrįs kelti mums pavojaus. Džeisonas Molisteris ir Titas Blekvudas ir toliau kariaus dėl garbės, bet Frėjai Molisterius gali užspeitę laikyti Sigarde, o pasirūpinus tinkama paskata Joną Brakeną būtų galima įtikinti, kad pereitų į mūsų pusę ir pultų Blekvudus. Taip, galų gale jie pasiduos. Ketinu pasiūlyti palankias sąlygas. Visos pilys, kurios pasiduos, nebus sugriautos, išskyrus vieną.

— Harenholą? — paklausė Tirionas, puikiai pažinodamas savo valdovą.

— Karalystei bus geriausia atsikratyti Smarkiųjų Vyrukų. Įsakiau serui Gregoriui sunaikinti pilį.

Gregoriui Kligeinui… Rodos, jo lordas tėvas nusprendė iš to Kalno iškrapštyti paskutinį rūdos trupinėlį ir tik tada atiduoti dorniečių teisingumui. Smarkieji Vyrukai savo gyvenimą baigs ant mietų pamautomis galvomis, o Mažasis Pirštas įžengs į Harenholą nė lašu kraujo nesusitepęs savo puikiųjų drabužių. Tirionas pasvarstė, ar Petiras Beilišas jau bus pasiekęs Slėnį. Jei dievai geri, plaukdamas jis pateko į audrą ir nuskendo. Bet argi dievai bent kartą buvo tikrai geri?

— Visus juos reikia išžudyti, — staiga pareiškė Džofris. — Molisterius, Blekvudus, Brakenus — visus. Visi jie išdavikai. Noriu, kad jie būtų išžudyti, seneli. Nenoriu, kad siūlytum jokių palankių sąlygų. — Ir karalius kreipėsi į didįjį meisterį Paiselį: — Taip pat pageidauju gauti Robo Starko galvą. Laiške lordui Frėjui taip ir parašyk. Tai — karaliaus įsakymas. Per savo vestuvių puotą ketinu patiekti tą galvą Sansai. Ir liepsiu jai pabučiuoti ją.

— Valdove, — priblokštas tarė seras Kevanas, — ta ledi dabar tavo dėdienė.

— Pokštas, — šyptelėjusi tarė Sersėja. — Džofas kalbėjo nerimtai.

— Dar ir kaip rimtai, — užsispyrė Džofris. — Jis buvo išdavikas ir noriu gauti jo kvailą galvą. Priversiu Sansą ją pabučiuoti.

— Ne, — dusliai pasakė Tirionas. — Sansos daugiau nekankinsi. Pagaliau suprask tai, pabaisa.

Džofris nusiviepė.

— Tai tu pabaisa, dėde.

— Šit kaip? — Tirionas pakreipė galvą. — Tuomet gal tau reikėtų švelniau su manimi kalbėti? Pabaisos — pavojingi padarai, o šiomis dienomis karaliai krenta kaip musės…

— Už tokias kalbas galėčiau įsakyti išlupti tau liežuvį, — rausdamas pareiškė berniukas. — Esu karalius.

Norėdama nuraminti sūnų, Sersėja uždėjo ranką jam ant peties.

— Tegul neūžauga grasina kiek tik jam patinka, Džofai. Noriu, kad mano lordas tėvas ir dėdė pamatytų tikrąjį jo veidą.

Lordas Taivinas tų šnekų nepaisė. Jis kreipėsi į Džofrį:

— Eiris irgi jautė, kad reikia vyrams priminti, jog jis — karalius. Taip pat jis labai mėgo plėšti iš burnų liežuvius. Gali paklausti Ilino Peino, nors atsako neišgirsi.

— Seras Ilinas niekada nedrįsdavo taip provokuoti Eirio, kaip tavo Kipšas provokuoja Džofą, — įsiterpė Sersėja. — Pats girdėjai. Jis pasakė: „Pabaisa.“ Karaliui. Ir jam grasino…

— Patylėk, Sersėja. Džofri, kai priešai tau nepaklūsta, turi pavaišinti juos plienu ir ugnimi. Bet kai puola ant kelių, privalai padėti jiems atsistoti. Kitaip joks vyras tau nepasiduos. Be to, vyras, kuris turi nuolat kartoti: „Esu karalius“, iš tiesų visai nėra karalius. Eiris niekada to nesuprato, bet tu suprasi. Kai už tave laimėsiu karą, grąžinsime karaliaus taiką ir karaliaus teisingumą. Ir tau daugiau niekuo nereikia rūpintis, tik Mardžerės Tairel nekaltybe.

Džofris, kaip įpratęs, stovėjo paniuręs ir žvelgė iš padilbų. Sersėja laikė jį tvirtai suėmusi už peties, o galbūt jai derėjo čiupti sūnui už gerklės. Berniukas juos visus nustebino. Užuot sprukęs po savo akmeniu, kur saugu, Džofas neklusniai ištiesino pečius ir tarė:

— Kalbi apie Eirį, seneli, bet tu jo bijojai.

Kad mane kur, darosi įdomu… — dingtelėjo Tirionui.

Lordas Taivinas tylėdamas nužvelgė savo vaikaitį šviesiai pilkomis akimis, kuriose spindėjo aukso spalvos taškai.

— Džofri, atsiprašyk senelio, — paragino sūnų Sersėja.

Jis pasimuistė ir išsivadavo iš jos gniaužtų.

— Kodėl turėčiau atsiprašyti? Visi žino, kad tai tiesa. Mano tėvas laimėjo visus mūšius. Jis nužudė princą Reigarą ir pasiėmė jo karūną, o tuo metu tavo tėvas slėpėsi Kasterlių Uoloje. — Berniukas įžūliai pažvelgė į savo senelį. — Stiprus karalius ne tik šneka, bet ir drąsiai veikia.

— Dėkoju už šią išmintį, tavo malonybe, — pasakė lordas Taivinas mandagiai, bet taip šaltai, kad, rodės, jiems visiems tuoj nušals ausys. — Sere Kevanai, matau, kad karalius pavargęs. Prašau saugiai palydėti jo malonybę į miegamąjį. Paiseli, gal galėtum duoti jo malonybei kokio nors švelnaus gėrimo, kad ramiai miegotų?

— Gal migdančio vyno, milorde?

— Nenoriu jokio migdančio vyno, — užsispyrė Džofris.

Bet lordas Taivinas greičiau būtų atkreipęs dėmesį į kampe cypsinčią pelę.

— Migdantis vynas bus kaip tik. Sersėja, Tirionai, judu pasilikite.

Seras Kevanas tvirtai paėmė Džofrį už parankės ir išvedė pro duris, už kurių laukė du vyrai iš karaliaus sargybos. Didysis meisteris Paiselis, kiek tik jo senos tirtančios kojos nešė, išskubėjo paskui juos. Tirionas nė nekrustelėjo.

— Atsiprašau, tėve, — kai durys užsidarė, pasakė Sersėja. — Džofas visada buvo užsispyręs, aš tave įspėjau…

— Tarp užsispyrimo ir kvailumo — didžiulis skirtumas. „Stiprus karalius drąsiai veikia?“ Kas jam taip sakė?

— Ne aš, patikėk, — tarė Sersėja. — Veikiausiai kažkada jis girdėjo taip sakant Robertą…

— Bet žodžiai apie tai, kaip slėpeisi Kasterlių Uoloje, Robertui lyg ir nebūdingi… — Tirionas nenorėjo, kad lordas Taivinas užmirštų šį įžeidimą.

— Taip, dabar prisiminiau, — vėl prabilo Sersėja, — Robertas dažnai Džofui kartodavo, kad karalius turi būti drąsus.

— Norėčiau sužinoti, ką tu jam sakei? Ne tam kariavau, kad Geležinį sostą užimtų Robertas Antrasis. Leidai man suprasti, kad berniukas savo tėvui buvo visiškai abejingas.

— Kodėl jam būtų turėjęs rūpėti tėvas? Robertas nekreipė į jį dėmesio. Jei būčiau leidusi, jis būtų berniuką mušęs. Tas gyvulys, už kurio privertei mane ištekėti, kartą dėl kažkokios katei padarytos niekšybės taip smarkiai jam trenkė, kad išmušė du pieninius dantis. Tada pagrasinau, kad jei dar kartą taip pasielgs, nužudysiu jį miegantį, tad daugiau jis valios rankoms neduodavo, bet kartais sakydavo tokius dalykus…

— Rodos, tuos dalykus ir reikėjo sakyti… — Lordas Taivinas dviem pirštais mostelėjo Sersėjai šiurkščiai leisdamas suprasti, kad ji laisva. — Eik…

Ir ji, baisiai įniršusi, išėjo.

— Ne Robertas Antrasis, — tarė Tirionas. — Eiris Trečiasis.

— Berniukui dar tik trylika. Dar yra laiko. — Lordas Taivinas priėjo prie lango. Jis atrodė ne taip, kaip visuomet; buvo labiau nuliūdęs, nei norėjo parodyti. — Jį reikia griežtai pamokyti.

Būdamas trylikos Tirionas irgi buvo griežtai pamokytas. Jam net truputį pagailo sūnėno. Kita vertus, niekas labiau nenusipelnė tos pamokos, nei Džofris.

— Gana kalbėti apie Džofrį, — tarė jis. — Karai laimimi rašomosiomis plunksnomis ir varnais, ar ne taip sakei? Turiu tave pasveikinti. Ar ilgai judu su lordu Valderiu rengėte šį sąmokslą?

— Man tas žodis nepatinka, — piktai atšovė lordas Taivinas.

— O man nepatinka, kai niekas nieko nepasako.

— Nebuvo reikalo tau ką nors sakyti. Tu čia niekuo dėtas.

— O Sersėjai pasakei? — pasmalsavo Tirionas.

— Niekam nieko nesakiau, išskyrus tuos, kurie turėjo prisidėti. Bet ir jiems buvo atskleista tik tiek, kiek būtina. Turėtum žinoti, kad kito būdo išsaugoti paslaptį nėra, juolab čia. Siekiau atsikratyti pavojingo priešo ir patirti kuo mažiau nuostolių, o ne sužadinti tavo smalsumą arba leisti tavo seseriai pasijusti įtakingai. — Susiraukęs jis uždarė langines. — Tu tikrai nekvailas, Tirionai, bet tiesa yra ta, kad per daug plepi. Tas palaidas liežuvis pridaro tau daug bėdų.

— Reikėjo leisti Džofui jį išlupti, — pasiūlė išeitį Tirionas.

— Geriau manęs negundyk, — tarė lordas Taivinas. — Daugiau to nesiklausysiu. Dabar svarstau, kaip geriau numaldyti Oberiną Martelį ir jo svitą.

— Šit kaip? Vadinasi, tai man leidžiama žinoti, o gal turiu išeiti, kad galėtum apsvarstyti šį klausimą vienas?

Į šią pašaipą jo tėvas nekreipė dėmesio.

— Negerai, kad princas Oberinas čia. Jo brolis yra atsargus žmogus, protingas, švelnus ir nuosaikus, tam tikra prasme net vangus. Jis pirmiausia apsvarsto kiekvieno žodžio ir veiksmo padarinius. Bet Oberinas visada buvo pusprotis.

— Ar tiesa, kad jis mėgino palenkti Dorną palaikyti Viseirio pusę?

— Niekas apie tai nešneka, bet taip. Buvo paleisti varnai ir išsiųsti raiteliai, tik nežinau, su kokiomis slaptomis žiniomis. Jonas Arinas nuplaukė į Saulės Ietį, grąžino princo Levaino kaulus, susėdo su princu Doranu ir baigė visas kalbas apie karą. Bet po to Robertas niekada nenuvyko į Dorną, o princas Oberinas retai jį palikdavo.

— Ką gi, o dabar jis čia su kone puse kilmingų Dorno vyrų ir kasdien vis labiau nekantrauja, — priminė Tirionas. — Gal man jam parodyti Karaliaus Uosto viešnamius, gal tai jį prablaškytų? Kiekvienam tikslui pasiekti rasis priemonė, argi ne taip? Visos mano priemonės — tavo paslaugoms, tėve. Ir niekam neleisk šnekėti, kad Lanisterių giminė papūtė pavojaus trimitą, o aš į jį neatsiliepiau.

Lordas Taivinas kietai sučiaupė lūpas.

— Labai juokinga… Gal man liepti pasiūti tau juokdario kostiumą ir parūpinti kepuraitę su varpeliais?

— Ar taip apsirengusiam man bus leidžiama kalbėti viską, ką noriu, apie jo malonybę karalių Džofrį?

Lordas Taivinas vėl atsisėdo ir tarė:

— Buvau priverstas kęsti savo tėvo kvailystes. Tavųjų nekęsiu. Pakaks.

— Gerai, jei taip gražiai prašai… Tik bijau, kad Raudonoji Angis taip gražiai neprašys ir… tikrai nepasitenkins vien sero Gregorio galva.

— Juo labiau neturėtume tos galvos jam atiduoti.

— Ne?.. — Tirionas pasijuto priblokštas. — Maniau, sutarėme, kad miške pilna plėšrūnų.

— Ne tokių ir grėsmingų. — Lordas Taivinas sunėrė pirštus po smakru. — Seras Gregoris puikiai mums tarnavo. Ir joks kitas riteris visoje karalystėje nevaro mūsų priešams tokio siaubo.

— Oberinas žino, kad Gregoris buvo vienas iš tų, kurie…

— Nieko jis nežino. Jis girdėjo tik pasakas. Arklidžių gandus ir virtuvės paskalas. Jis neturi jokių įrodymų. O seras Gregoris tikrai neketina visko prisipažinti. Liepsiu jam dingti iš šių vietų, kol dorniečiai viešės Karaliaus Uoste.

— O kas bus, kai Oberinas pareikalaus teisingumo, kurio tikėdamasis čia atjojo?

— Pasakysiu jam, kad Eliją ir jos vaikus nužudė seras Eimoris Lorčas, — ramiai paaiškino lordas Taivinas. — Jei Oberinas klaus, tą patį pakartosi ir tu.

— Seras Eimoris Lorčas negyvas, — leptelėjo Tirionas.

— Būtent. Užėmęs Harenholą, Vargas Houtas užleido ant sero Eimorio lokį ir žvėris jį sudraskė. Tokia mirtis turėtų atrodyti šiurpi ir numaldyti net Oberiną Martelį.

— Ir tu tai vadini teisingumu?

— Tai yra teisingumas. Jei nori žinoti, tai seras Eimoris atnešė man mergaitės kūną. Jis rado ją pasislėpusią po savo tėvo lova, tarsi būtų tikėjusi, kad Reigaras gali ją apginti. O princesė Elija su kūdikiu buvo vaikų kambaryje, aukštu žemiau.

— Ką gi, tai tik viena iš versijų ir seras Eimoris nebegali jos paneigti. Ką atsakysi Oberinui, kai jis paklaus, kas davė Lorčui įsakymą?

— Seras Eimoris veikė niekieno nelieptas, tikėdamasis pelnyti naujojo karaliaus palankumą. Roberto neapykanta Reigarui niekam nebuvo paslaptis.

Gal ir išdegs, turėjo pripažinti Tirionas, bet Angis nebus patenkintas.

— Ne man spręsti, ar tikrai gudriai elgiesi, tėve, bet, tavimi dėtas, manau, leisčiau, kad nužudytųjų kraujas kristų ant Roberto Barateono rankų.

Lordas Taivinas įsistebeilijo į sūnų taip, tarsi šis būtų išėjęs iš proto.

— Tau tikrai reikia juokdario kostiumo. Į Roberto pusę mes perėjome gana vėlai. Teko įrodyti savo ištikimybę. Kai paguldžiau priešais sostą tuos lavonus, niekas negalėjo abejoti, kad amžinai išsižadėjome Targarienų. Robertui labai palengvėjo ir tai buvo matyti plika akimi. Kad ir koks buvo paikas, net ir jis suprato — jeigu nori, kad jo sostas būtų saugus, Reigaro vaikai privalo mirti. Tačiau jis laikė save didvyriu, o didvyriai vaikų nežudo. — Tiriono tėvas gūžtelėjo. — Pripažįstu, tos žudynės buvo pernelyg žiaurios. Elija apskritai neturėjo nukentėti, tai buvo tikra beprotybė. Ji neturėjo jokios galios.

— Tad kodėl Kalnas ją nužudė?

— Nes nepasakiau jam, kad Eliją paliktų gyvą. Abejoju, ar apskritai bent žodžiu apie ją užsiminiau. Turėjau svarbesnių rūpesčių. Nuo Trišakio į pietus traukė Nedo Starko kariuomenė, ir baiminausi, kad mudviem netektų susikauti. Be to, Eiriui nieko nebūtų reiškę nužudyti Džeimį be jokios rimtos priežasties, vien iš pykčio. To labiausiai ir bijojau. Eirio įtūžio ir to, ką galėtų padaryti pats Džeimis. — Jis sugniaužė kumštį. — Taip pat nesupratau, koks vertingas Gregoris Kligeinas, jis man tada atrodė tik įspūdingo stoto bei mūšyje nuožmus vyras, ir tiek. O išprievartavimas… Tikiuosi, net tu neapkaltinsi manęs, kad daviau tokį įsakymą. Seras Eimoris beveik taip pat žvėriškai pasielgė su Reine. Vėliau paklausiau jo, kodėl reikėjo pusšimčio dūrių, kad nužudytų… dvejų ar trejų metų mergaitę? Jis paaiškino, girdi, mažylė jam įspyrė ir vis nesiliovė klykusi. Jei Lorčas būtų turėjęs bent pusę tiek košės galvoje, kiek dievai įkrečia ropei, būtų keliais meiliais žodžiais ją nuraminęs ir pasinaudojęs minkšta šilkine pagalve. — Lordas Taivinas bjaurėdamasis vyptelėjo. — Jis buvo žudikas iš prigimties.

Bet tu nesi, tėve. Taivinas Lanisteris iš prigimties kraujo netrokšta.

— Ar Robas Starkas buvo uždusintas minkšta šilkine pagalve?

— Per Edmuro Tulio vestuvių pokylį jį turėjo perverti strėlė. Mūšio lauke tas vaikinas būdavo pernelyg apdairus. Jis neleisdavo pakrikti savo kariuomenei, be to, jį visada supdavo raitininkai ir asmens sargybiniai.

— Ir todėl lordas Valderis nužudė jį po savo namų stogu, sėdintį prie vaišių stalo? — Tirionas sugniaužė kumštį. — Koks likimas ištiko ledi Ketliną?

— Manau, kad ir ji buvo nužudyta. Porą vilkų kailių. Frėjus ketino pasilikti ją įkaite, bet, matyt, kažkas susiklostė ne taip, kaip buvo norėta.

— O kaipgi svečio teisė?

— Šis kraujas krinta ant Valderio Frėjaus rankų, ne ant manųjų.

— Valderis Frėjus — aikštingas senis, gyvenantis vien tam, kad myluotų savo jauną žmoną ir mąstytų apie patirtas skriaudas. Neabejoju, kad šį bjaurų viščiuką išperėjo jis, bet niekada nebūtų ryžęsis žengti šio žingsnio neužsitikrinęs apsaugos.

— Kaip suprantu, tu būtum palikęs tą vaikiną gyvą, o lordui Frėjui pasakęs, kad jo, kaip sąjungininko, tau nereikia? Tada tas senas kvailys vėl būtų atsidūręs Starkų glėbyje ir parūpinęs tau dar vienus karo metus. Paaiškink man, kodėl garbingiau nužudyti dešimt tūkstančių vyrų mūšyje nei tuziną prie vaišių stalo? — Tirionui nieko neatsakius, jo tėvas kalbėjo toliau: — Kaip bežiūrėsi, sumokėta kaina nedidelė. Kai tik Juodoji Žuvis sudės ginklus, karalius atiduos Riveraną serui Emonui Frėjui. Lanselis ir Daivenas turės vesti Frėjaus dukteris, Džojai, sulaukusiai tinkamo amžiaus, teks tekėti už vieno iš pavainikių lordo Valderio sūnų, o Ruzas Boltonas taps Šiaurės sergėtoju ir parves namo Ariją Stark.

— Ariją Stark? — Tirionas pakreipė galvą. — Ir Boltonas? Taip ir maniau, kad vieniems Frėjams nebūtų pakakę drąsos veikti. Bet Arija… Veiris ir seras Džeislinas daugiau nei pusę metų jos ieškojo. Arija Stark tikriausiai mirusi.

— Ir Renlis buvo miręs… iki mūšio prie Juodųjų Vandenų.

— Ką nori pasakyti?

— Gal tai, kas nepavyko judviem su Veiriu, pavyks Mažajam Pirštui? Lordas Boltonas ištekins tą mergaitę už savo pavainikio sūnaus. Dar kelerius metus leisime Dredfortui kautis su geležiniais ir pažiūrėsime, ar jam pavyks priversti mums paklusti ir kitus Starkų vėliavininkus. Iki pavasario jie visi turėtų būti nusikamavę ir pasirengę pasiduoti. Šiaurė atiteks judviejų su Sansa Stark sūnui, jei tik… rasi savyje pakankamai vyriškumo jam pradėti. Jei kartais pamiršai, noriu priminti, kad ne tik Džofriui reikia rūpintis, kaip atimti jaunajai nekaltybę.

Nepamiršau, bet tikėjausi, kad pamiršai tu.

— O kaip tau atrodo, kada Sansa bus vaisingiausia? — neslėpdamas įniršio paklausė Tirionas tėvo. — Prieš ar po to, kai pasakysiu jai, kad nužudėme jos motiną ir brolį?