Kardų audra

Davosas

Jo celėje buvo šilčiau, nei paprastai būdavo kalėjimo požemiuose.

Tiesa, čia buvo tamsu. Pro senovines geležines grotas prasimušė šokčiojanti, rausvai gelsva, sienoje į laikiklį įstatyto deglo šviesa, bet kita celės pusė skendėjo prieblandoje. Čia buvo drėgna, kaip ir buvo galima tikėtis tokioje saloje kaip Drakono Uola, kur jūros vandenys tyvuliavo visai arti. Be to, čia šmirinėjo tiek žiurkių, kiek ir kiekviename kalėjimo požemyje, ir dar kelios viršaus.

Ir vis dėlto vėsuma Davosas skųstis negalėjo. Siauri akmeniniai koridoriai po milžiniškais Drakono Uolos luitais visada būdavo šilti, — jis ne kartą girdėjo pasakojant, esą kuo giliau, tuo jie šiltesni. Ir spėjo, kad yra laikomas gana giliame pilies požemyje, nes, kai prispausdavo delną prie celės sienos, dažnai pajusdavo šilumą. Gal senosiose legendose esama tiesos ir Drakono Uolos pilis tikrai pastatyta iš pragaro akmenų?

Kai prižiūrėtojai atvedė Davosą į požemį, jis labai sirgo. Nuo mūšio dienos jį kankinęs kosulys tik dar labiau sustiprėjo, be to, vėl prasidėjo karščiavimas. Jo lūpos buvo suskeldėjusios, apšašusios ir kraujavo, o drebulio negalėjo numaldyti net celėje jaučiama šiluma. Jau neilgai, prisiminė jis vis pagalvodavęs, netrukus čia, tamsoje, numirsiu.

Tačiau netrukus Davosas įsitikino, kad klydo ir dėl to, ir dėl daugelio kitų dalykų. Jis tarsi per miglą prisiminė švelnias rankas, ryžtingą balsą ir į jį žvelgiantį jaunąjį meisterį Pilosą. Kažkas davė jam gerti karšto česnakų nuoviro ir aguonpienio, kad liautųsi skausmai ir drebulys. Nuo aguonų Davosas užmigo, o kol miegojo, kažkas jam ant kūno uždėjo dėlių, kad šios išsiurbtų blogą kraują. Bent jau jis taip nusprendė, pabudęs ir pamatęs ant rankų dėlių paliktas žymes. Netrukus kosulys liovėsi, žaizdos ant lūpų užgijo, o jo sultinyje atsirado baltos žuvies, morkų ir svogūnų. Ir vieną dieną Davosas suprato, kad nuo to laiko, kai „Juodoji Beta“ sudužo ir jis atsidūrė jūroje, dar niekada nesijautė toks stiprus.

Juo rūpinosi du kalėjimo sargai. Vienas buvo mažo ūgio ir storas, stambiais pečiais ir didelėmis stipriomis rankomis. Jis vilkėjo odinį jūrininko švarką, nusagstytą geležinėmis kniedėmis, ir kartą per dieną atnešdavo Davosui dubenį avižinės košės. Kartais net pasaldindavo ją medumi arba įpildavo šlakelį pieno. Antrasis sargas buvo vyresnis, susikūprinęs ir išblyškęs, sulipusiais, seniai netrinktais plaukais ir rečiuotu veidu. Jis vilkėjo balto aksomo liemenę, ant kurios priekio auksiniais siūlais buvo išsiuvinėtas žvaigždžių ratas. Drabužis jam visiškai netiko: buvo per platus ir per trumpas, be to, nešvarus ir suplyšęs. Šis prižiūrėtojas atnešdavo Davosui mėsos ir košės, žuvies troškinio, o kartą davė net pusę pyrago su nėgių įdaru. Nėgės buvo tokios riebios, kad pyragą Davosas išvėmė, ir vis dėlto jam, tūnančiam kalėjime, tai buvo ypatingos vaišės.

Požemio nesiekė nei saulės, nei mėnulio šviesa; storose akmeninėse sienose langų nebuvo. Dieną nuo nakties Davosui padėdavo atskirti tik jo prižiūrėtojai. Nei vienas, nei kitas nepratardavo nė žodžio, bet Davosas žinojo, kad jie nėra nebyliai; mat kartais, keičiantis pamainai, vyrai persimesdavo vienu kitu šiurkščiu žodžiu. Jie net savo vardų Davosui nepasakė, tad jis prižiūrėtojus pavadino savaip. Mažą ir stiprų pavadino Koše, o susikūprinusį ir išblyškusį — Nėge, — mat niekaip negalėjo pamiršti to pyrago. Dienas Davosas žymėjosi pagal sargų atnešamą valgį ir pagal prie celės, ant sienos, laikiklyje keičiamus deglus.

Bet tamsoje žmogus ima jaustis vienišas ir ilgėtis kito žmogaus balso. Kai tik prižiūrėtojai ateidavo į jo celę nešini maistu arba ketindami pakeisti išmatų kubilą, Davosas mėgindavo juos šnekinti. Jis suprato, kad į maldavimus paleisti arba pasigailėti jie neatsilieps, tad klausinėdavo visokiausių dalykų tikėdamasis, jog galbūt vieną gražią dieną kuris nors pravers burną. „Kokios naujienos iš karo? — klausdavo jis. — Ar karalius sveikas?“ Teiraudavosi apie savo sūnų Devaną, princesę Šairinę ir Saladorą Saną. „Koks lauke oras? — klausdavo. — Ar jau prasidėjo rudens audros? Ar Siaurąja jūra tebeplaukioja laivai?“

Nesvarbu, ko Davosas klausdavo, sargai niekada jam neatsakydavo, nors kartais Košė įdėmiai jį nužvelgdavo, ir Davosui šmėstelėdavo viltis, kad ką nors pasakys. Bet iš Nėgės apskritai nieko nebuvo galima tikėtis. Jis nelaiko manęs žmogumi, dingtelėdavo Davosui. Aš jam tik akmuo, kuris valgo, tuštinasi ir šneka. Tad netrukus jis nutarė, kad daug didesnę simpatiją jaučia Košei. Košė, rodės, bent jau suprato, kad Davosas yra gyvas žmogus, ir buvo jam geras, nors ir keistai tą gerumą parodydavo. Taip pat Davosas įtarė, kad Košė šeria žiurkes. Dėl to kalėjimo požemyje jų buvo tiek daug. Kartą Davosui net pasirodė, kad girdėjo kalėjimo prižiūrėtoją kalbantis su jomis kaip su vaikais, bet… gal jis tik sapnavo?..

Jie nenori leisti man numirti, netrukus suvokė jis. Laiko mane gyvą, nes turi kažkokių savų tikslų. Davosas nenorėjo nė galvoti apie tai, kokie tie tikslai galėtų būti. Drakono Uolos kalėjimo požemiuose jie laikė uždarę ir lordą Sanglasą, ir sero Habardo Rambtono sūnus; visi jie galų gale buvo sudeginti ant laužo. Reikėjo žūti jūroje, spoksodamas į deglą už celės grotų galvojo Davosas. Arba leisti buriniam laivui praplaukti pro šalį ir mirti ant savo uolos. Geriau mano kūną būtų suriję krabai nei ugnis.

Ir štai vieną vakarą, baigdamas vakarieniauti, Davosas pajuto keistą, iki jo atsklidusį šilumos pliūpsnį. Pakėlęs akis jis pažvelgė pro grotas ir išvydo ją — skaisčiai raudoną, mirguliuojančią, su stambiu rubinu ant kaklo, raudonomis akimis, spindinčiomis taip pat ryškiai kaip ir deglas, kuriuo ji švietėsi sau kelią.

— Melisandra… — apsimestinai ramiai tarstelėjo jis.

— Svogūnų riteri, — pasisveikino ji taip atsainiai, tarsi jiedu būtų susitikę ant laiptų ar kieme ir stabtelėję persimesti keliais mandagiais žodžiais. — Ar gerai jautiesi?

— Geriau nei anksčiau.

— Gal tau ko nors trūksta?

— Mano karaliaus. Ir sūnaus. Jų man trūksta. — Pastūmęs dubenį, Davosas atsistojo. — Atėjai manęs sudeginti?

Ji atidžiai pažvelgė į Davosą keistomis raudonomis akimis.

— Čia bjauri vieta, ar ne? Tamsi ir dvokianti. Nei gerosios saulės, nei ryškios mėnesienos spinduliai čia neprasiskverbia. — Melisandra ištiesė ranką prie deglo, įstatyto į laikiklį ant sienos. — Jis vienas skiria tave nuo tamsos, Svogūnų riteri. Ši liepsnelė, ši Rhloro dovana. Gal man jį užgesinti?

— Ne. — Davosas žingtelėjo prie grotų. — Prašau, ne.

Jam rodės, kad paliktas visiškoje tamsoje vienas, tik žiurkių draugijoje, ilgai neištvertų. Raudonosios moters lūpos krustelėjo ir jose šmėstelėjo kažkas panašaus į šypseną.

— Rodos, liepsna tau ėmė patikti.

— Man reikia to deglo. — Davosas skėstelėjo rankomis ir vėl sunėrė pirštus. Nemaldausiu jos. Nemaldausiu…

— Aš — kaip tas deglas, sere Davosai. Mes abu esame Rhloro įrankiai. Ir tarnaujame vieninteliam tikslui — neleisti įsiviešpatauti tamsai. Ar tiki tuo?

— Ne. — Jam tikriausiai reikėjo pameluoti ir pasakyti raudonajai moteriai tai, ką ji norėjo girdėti, bet Davosas buvo per daug įpratęs kloti tiesą. — Tu esi tamsos motina. Įsitikinau tuo Vėtrų Gūžtoje, pamatęs, ką pagimdei.

— Ar seras Svogūnas taip bijo slenkančio šešėlio? Jei taip, tai nesibaimink. Gyvena tik iš šviesos gimę šešėliai, o karaliaus laužai tokie išblėsę, kad nedrįstu imti ugnies ir gimdyti dar vieną sūnų. Jį gali tai pražudyti. — Melisandra žingtelėjo artyn. — Bet su kitu vyru… su vyru, kurio liepsna dar karšta ir šoka aukštai… Jei tikrai nori padėti karaliui, vieną naktį ateik į mano miegamąjį. Suteiksiu tau tokį malonumą, kokio dar niekada nesi patyręs, o su tavo gyvybės ugnimi galėčiau pagimdyti…

— …pabaisą. — Davosas pasitraukė atatupstas. — Nenoriu turėti su tavimi jokių reikalų, miledi. Nei su tavo dievu. Tegul Septynetas mane saugo.

Melisandra atsiduso.

— Ganserio Sanglaso jie neapsaugojo. Jis melsdavosi kasdien po tris kartus ir ant skydo buvo nusipiešęs septynias septynkampes žvaigždes, o kai Rhloras ištiesė ranką, tos maldos virto klyksmais ir jis sudegė. Tad kam laikaisi įsikibęs tų netikrų dievų?

— Garbinau juos visą gyvenimą.

— Visą gyvenimą, Davosai Sivortai? Tavo žodžiai nuskambėjo taip, tarsi būtum kalbėjęs apie vakarykštę dieną. — Ji liūdnai papurtė galvą. — Tu niekada nebijodavai pasakyti tiesos karaliams, tad kodėl dabar meluoji sau? Atmerk akis, sere riteri.

— Ką turėčiau pamatyti?

— Norėčiau, kad pamatytum, koks yra pasaulis. Tiesa visur aplink, ji bado akis. Naktis tamsi ir kupina siaubo, o diena — šviesi, graži ir pilna vilties. Viena juoda, kita — balta. Yra ledas ir ugnis. Neapykanta ir meilė. Kartėlis ir džiaugsmas. Vyras ir moteris. Kančia ir malonumas. Žiema ir vasara. Blogis ir gėris. — Melisandra žingtelėjo dar arčiau. — Mirtis ir gyvenimas. Visa susideda iš priešingybių. Ir karas.

— Karas? — susidomėjo Davosas.

— Karas, — linktelėjo ji. — Yra tik du dalykai, Svogūnų riteri. Ne septyni, ne vienas, ne šimtas ir ne tūkstantis. Du! Manai, keliavau per pusę pasaulio vien tam, kad į nieko nereiškiantį sostą pasodinčiau dar vieną tuščiagarbį karalių? Nuo pat pasaulio pradžios vyksta karas ir, kol jis dar nesibaigė, visi žmonės turi pasirinkti, į kurią pusę stos. Vienoje pusėje Rhloras, Šviesos Valdovas, Ugniaširdis, Liepsnos ir Šešėlių dievas. O prieš jį — Didysis Kitas, kurio vardo nevalia ištarti, Tamsos lordas, Ledo siela, Nakties ir Siaubo dievas. Mes renkamės ne Barateoną ar Lanisterį, ne Greidžojų ar Starką. Renkamės mirtį arba gyvenimą. Tamsą arba šviesą. — Plonais pabalusiais pirštais Melisandra įsitvėrė grotų. Jai ant kaklo kabantis stambus rubinas, rodės, pulsuoja ir švyti. — Tad pasakyk man, Davosai Sivortai, ir geriau nemeluok: ar tavo širdyje dega skaisti Rhloro liepsna? O gal tavo širdis tamsi, šalta ir pilna kirminų? — Pro grotas įkišusi ranką į celę, ji prispaudė tris pirštus Davosui prie krūtinės, tarsi per vilną, odą ir kūną norėdama pajusti tiesą.

— Mano širdis, — rūpestingai rinkdamas žodžius tarė Davosas, — kupina abejonių.

Melisandra garsiai atsiduso.

— Ak, Davosai… Doras riteris visuomet elgiasi garbingai, net ir niūriausią savo gyvenimo dieną. Gerai, kad man nemeluoji. Iš karto suprasčiau. Kitų tarnai juodas savo širdis dažniausiai slepia po skaisčia liepsna, todėl Rhloras suteikia savo žyniams galių matyti kiaurai ir atpažinti melą. — Ji truputį pasitraukė nuo celės durų. — Kodėl norėjai mane nužudyti?

— Pasakysiu, — pažadėjo Davosas, — jei atskleisi, kas mane išdavė.

Išduoti jį galėjo tik Saladoras Sanas, bet net ir dabar širdyje Davosas meldėsi, kad tai nebūtų jis.

Raudonoji moteris nusijuokė.

— Niekas tavęs neišdavė, Svogūnų riteri. Mačiau tavo ketinimus savo liepsnose.

Liepsnose…

— Jei liepsnose gali matyti ateitį, kaip čia atsitiko, kad mes supleškėjome Juoduosiuose Vandenyse? Atidavei ugniai mano sūnus… mano sūnus, mano laivą, mano vyrus… Viskas sudegė…

Melisandra papurtė galvą.

— Be reikalo mane kaltini, Svogūnų riteri. Tai nebuvo mano liepsnos. Jei būčiau buvusi kartu su jumis, tas mūšis būtų pasibaigęs visiškai kitaip. Bet jo malonybę apspito netikintieji, o jo puikybė pasirodė esanti didesnė už tikėjimą. Jam teko žiauri bausmė, bet iš tos klaidos jis pasimokė.

Vadinasi, mano sūnų mirtis tebuvo skaudi pamoka karaliui?

Davosas stipriai sučiaupė lūpas.

— Dabar jūsų Septyniose Karalystėse naktis, — vėl prabilo raudonoji moteris, — bet netrukus patekės saulė. Karas tęsiasi, Davosai Sivortai, ir kai kas labai greitai įsitikins, kad net ir viena pelenuose likusi žarija gali įplieksti didžiulę ugnį. Žiūrėdamas į Stanį, senasis meisteris matė tik žmogų. Tu matai jame karalių. Jūs abu klystate. Jis — Viešpaties išrinktasis, ugnies karys. Liepsnose mačiau jį, vedantį kariuomenę į mūšį su tamsa. Liepsnos nemeluoja, nes, jei meluotų, tavęs čia nebūtų. Be to, taip rašoma pranašystėje. Kai raudona žvaigždė ims kraujuoti ir tamsa susitelks, rūkuose ir sūrumoje gims Azoras Ahajus ir iš akmenų prikels drakonus. Krauju pasruvusi žvaigždė patekėjo ir nusileido, o Drakono Uoloje netrūksta nei rūkų, nei sūrumo. Stanis Barateonas — tai prisikėlęs Azoras Ahajus! — Raudonos jos akys švietė lyg žvaigždės dvynės ir, rodės, žvelgė į Davoso sielos gelmes. — Tu manimi netiki. Net dabar abejoji Rhloro skelbiama tiesa, bet… vis tiek jam tarnavai ir dar tarnausi. Paliksiu tave čia, kad pagalvotum apie viską, ką tau sakiau. O kadangi Rhloras yra visokio gėrio šaltinis, paliksiu tau ir deglą.

Šyptelėjusi ir plevendama verpetu besiplaikstančiais skaisčiai raudonais savo sijonais, Melisandra nuėjo. Liko tik jos kvapas. Ir deglas. Davosas atsisėdo ant celės grindų, sulenkė kojas ir rankomis apglėbė kelius. Jį apšvietė šokčiojanti deglo šviesa. Nutilus Melisandros žingsnių aidui vėl buvo girdėti vien žiurkių krebždėjimas. Ledas ir ugnis, tarė sau Davosas. Juoda ir balta. Tamsa ir šviesa. Jis negalėjo paneigti raudonosios moters dievo galybės. Savo akimis matė šešėlį, iššliaužiantį iš Melisandros įsčių, ir žynė žinojo tokių dalykų, kurių žemiškais būdais niekaip nebūtų galėjusi išsiaiškinti. Ji išvydo mano ketinimą liepsnose. Davosui buvo gera žinoti, kad Salas jo nepardavė, bet vien mintis, kad raudonoji moteris slapta atskleidžia visas jo paslaptis, kėlė neapsakomą nerimą. Be to, ką ji turėjo omenyje sakydama, kad tarnavau jos dievui ir dar jam tarnausiu? Šie Melisandros žodžiai Davosui taip pat nepatiko.

Jis pakėlė akis į deglą. Žiūrėjo ilgai, nemirksėdamas, spoksojo į virpančias ir spindinčias liepsnas. Mėgino įžvelgti ką nors anapus jų, žvilgsniu perverti liepsnos uždangą ir nors akimirką išvysti, kas gyvena už jos, bet… ten nieko nebuvo, tik liepsna, ir po valandėlės jam ėmė ašaroti akys.

Apakintas dievo ir nuvargęs, Davosas įsitaisė ant šiaudų ir užmigo.

Po trijų dienų, — mat Košė atėjo tris, o Nėgė du kartus, — kažkur už savo celės Davosas išgirdo balsus. Jis iš karto atsisėdo nugara į akmenų sieną ir įsiklausė į kovos triukšmą. Tai buvo didžiulė naujiena, permaina niekada nesikeičiančiame jo pasaulyje. Triukšmas sklido iš kairės, nuo laiptų, vedančių aukštyn, į dienos šviesą. Davosas girdėjo šūkaujant ir maldaujant kažkokį vyrą.

— …beprotybė! — riktelėjo vyras tą akimirką, kai jį pamatė Davosas, tempiamas dviejų kalėjimo prižiūrėtojų su liepsnojančiomis širdimis ant krūtinės. Pirma jų, barškindamas žiedą su raktais, žingsniavo Košė, o paskutinis ėjo seras Akselis Florentas.

— Akseli, — praradęs paskutinę viltį maldavo kalinys, — dėl meilės, kurią man jauti, paleisk mane! Negali taip elgtis, juk aš ne išdavikas. — Jis buvo jau pagyvenęs žmogus, aukštas ir lieknas, pražilusiais plaukais, smailia barzdele, pailgu, tauriu, baimės iškreiptu veidu. — Kur Selisa, kur karalienė?! Reikalauju, kad leistumėte man su ja pasimatyti. Kad jus kur Kiti! Paleiskit mane!

Bet sargybiniai į jo šauksmus nekreipė dėmesio.

— Čia? — sustojęs priešais celę paklausė Košė.

Davosas atsistojo. Kai durys atsivėrė, jam dingtelėjo mintis nustumti juos į šalį ir sprukti, bet tai būtų buvusi kvailystė. Sargybinių buvo per daug, jie turėjo kalavijus, o Košė buvo stiprus kaip jautis.

Seras Akselis kalėjimo prižiūrėtojui santūriai linktelėjo.

— Tegul išdavikai džiaugiasi vienas kito draugija.

— Aš ne išdavikas! — Košei rakinant duris, vėl sukliko kalinys. Nors vilkėjo paprastus drabužius — pilką vilnonę liemenę ir juodas kelnes, — iš jo kalbos buvo galima spręsti, kad jis kilmingas. Bet čia aukšta kilmė jam nepadės, pagalvojo Davosas.

Košė plačiai atvėrė grotuotas duris, seras Akselis linktelėjo ir sargybiniai nesiterliodami įmetė kalinį į celę. Jis suklupo ir tikriausiai būtų kniūbsčias plojęsis ant grindų, jei Davosas nebūtų jo sugavęs. Bet vyras iš karto išsivadavo iš Davoso glėbio ir išblyškęs, sumuštu veidu, svirduliuodamas grįžo prie durų, bet tą akimirką jam prieš pat nosį jos užsitrenkė.

— Ne! — suriko jis. — Neee! — Staiga jis neteko jėgų, jam pakirto kojas ir palengva, laikydamasis grotų, nelaimingasis susmuko ant grindų. Seras Akselis, Košė ir sargybiniai jau buvo apsisukę ir ketino eiti. — Negalite taip elgtis! — šūktelėjo jis vyrams pavymui. — Aš karaliaus ranka!

Ir tada Davosas jį pažino.

— Tu — Alisteris Florentas.

Vyras atsisuko.

— O kas tu?..

— Seras Davosas Sivortas.

Lordas Alisteris išpūtė akis.

— Sivortas… Svogūnų riteris… Tu ketinai nužudyti Melisandrą.

Davosas to neneigė.

— Vėtrų Gūžtoje dėvėjai rausvai gelsvus šarvus su lazurito žiedeliais inkrustuotu ankrūtiniu. — Ir jis ištiesė ranką, norėdamas padėti savo naujam kompanionui atsistoti.

Lordas Alisteris nusibraukė nuo drabužių apskretusį šiaudą.

— Aš… atleisk, kad taip atrodau, sere. Lanisteriams užėmus stovyklą, praradau visas savo skrynias su monetomis. Pasprukau, kaip stovėjau: tik su šarvais ir žiedais ant pirštų.

Tuos žiedus jis ir dabar tebemūvi, žvilgtelėjęs tarė sau Davosas, kuris neturėjo ne tik žiedų, bet ir visų pirštų.

— Esu tikras, kad dabar Karaliaus Uoste koks nors virėjo padėjėjas arba arklininkas didžiuodamasis vaikšto apsivilkęs mano perkirstą aksominę liemenę ir brangakmeniais nusagstytą apsiaustą, — užsimiršęs toliau šnekėjo lordas Alisteris. — Bet visi žino, kad per karą baisumų neišvengsi. Neabejoju, jog ir tu nemažai praradai.

— Laivą, — tarė Davosas. — Visus savo vyrus. Keturis sūnus…

— Tegul… tegul Šviesos Valdovas lydi juos per tamsą į geresnį pasaulį, — pasakė Florentas.

Tebūna Tėvas jiems teisingas, o Motina tegul jų pasigaili, mintyse pridūrė Davosas, bet garsiai nepratarė nė žodžio. Drakono Uoloje dabar Septynetui nebuvo vietos.

— Mano sūnus saugus ir yra Braitvoterio pilyje, — vis nesiliovė pasakojęs lordas, — bet „Siausme“ praradau sūnėną. Serą Imrį, brolio Rajamo sūnų.

Būtent seras Imris Florentas aklai plukdė juos link didžiojo Juodųjų Vandenų srauto, liepė visiems iki vieno irkluoti, nekreipdamas dėmesio į nedidelius akmenų bokštus su gervėmis, stūksančius virš vandens upės žiotyse. Davosas nebuvo iš tų, kurie galėjo jį pamiršti.

— Mano sūnus Merikas vadovavo tavo sūnėno irklininkams. — Davosas prisiminė tą akimirką, kai paskutinį kartą matė liepsnų apimtą „Siausmą“. — Ar yra kokių nors žinių apie likusius gyvus?

— „Siausmas“ užsidegė ir nuskendo, neišsigelbėjo niekas, — tarė lordas. — Tavo sūnus ir mano sūnėnas žuvo drauge su daugybe kitų narsių vyrų. Tą dieną mes ir karą pralaimėjome, sere.

Šis vyras nugalėtas ir palaužtas. Davosas prisiminė Melisandros žodžius apie žarijas pelenuose, galinčias pažadinti siautulingas liepsnas. Nieko nuostabaus, kad jis atsidūrė čia.

— Jo malonybė karalius niekada nepasiduos, milorde.

— Beprotybė, tai tikra beprotybė! — lordas Alisteris vėl atsisėdo ant žemės, tarsi trumpas stovėjimas būtų jį mirtinai nuvarginęs. — Stanis Barateonas niekada neužims Geležinio sosto. Ar pasakyti tiesą — išdavystė? Tai nemaloni tiesa, bet vis dėlto — tiesa. Laivyną jis prarado, liko tik lysiečių laivai, o Saladoras Sanas paspruks vos tolumoje išvydęs Lanisterių burę. Dauguma Stanį palaikiusių lordų perbėgo pas Džofrį arba žuvo…

— Net Siaurosios jūros lordai? Net ir lordai, prisiekę Drakono Uolai?

Lordas Alisteris atsainiai mostelėjo.

— Lordas Seltigaras pateko į nelaisvę ir buvo priverstas prisiekti ištikimybę. Monfordas Velarionas nuskendo kartu su savo laivu, Sanglasą ant laužo sudegino raudonoji moteris, o lordas Bar Emonas dar tik penkiolikos, be to, jis ištukęs ir silpnas. Štai tau ir visi Siaurosios jūros lordai. Staniui liko tik Florentų giminė, o laikytis reikia prieš Haigardeno, Saulies Ieties, Kasterlių Uolos, o dabar — dar ir daugumos audros lordų galybę. Didžiausia likusi viltis — mėginti išsigelbėti sudarius taiką. Tai aš ir norėjau padaryti. Gerieji dievai, kaip mano pastangas jie gali vadinti išdavyste?

Davosas stovėjo suraukęs antakius.

— Milorde, ką tu padarei?

— Aš nieko neišdaviau. Tikrai neišdaviau. Myliu jo malonybę karalių ne mažiau nei kiti. Mano dukterėčia — jo karalienė, be to, likau jam ištikimas iki galo, nors išmintingesni vyrai seniai pabėgo. Esu jo ranka, karaliaus ranka, tad kaip galiu būti išdavikas? Aš tik norėjau išgelbėti visiems mums gyvybę ir… garbę… taip, garbę. — Jis apsilaižė lūpas. — Parašiau laišką. Saladoras Salas prisiekė turįs žmogų, kuris gali nugabenti laišką į Karaliaus Uostą lordui Taivinui. Jo šviesybė lordas… protingas vyras, o mano sąlygos… sąlygos buvo sąžiningos… net daugiau nei sąžiningos…

— Kokios tos sąlygos, milorde?

— Kaip čia nešvaru, — staiga pareiškė lordas Alisteris. — Ir ta smarvė… Kas čia taip dvokia?

— Išmatų kubilas, — mostelėjęs paaiškino Davosas. — Išvietės neturime. Kokios buvo tos sąlygos?

Jo šviesybė lordas pasibaisėjęs įsispoksojo į kubilą.

— Kad lordas Stanis atsisakys pretenzijų į Geležinį sostą ir viešai atsiims visus žodžius apie tai, jog Džofris yra pavainikis, bet tik su sąlyga, jog atgaus karaliaus palankumą ir bus pripažintas Drakono Uolos ir Vėtrų Gūžtos lordu. Aš prisiekiau padaryti tą patį, jei man bus grąžinta Braitvoterio pilis ir visos mūsų žemės. Maniau… lordas Taivinas supras, kad mano siūlymas protingas. Jam vis dar teks kautis su Starkais ir geležiniais. Pasiūliau jam sutvirtinti šią sutartį princesės Šairinės ir Džofrio brolio Tomeno vestuvėmis. — Jis papurtė galvą. — Sutarties sąlygos… apie geresnes niekada negalėtume nė svajoti. Juk net tu tai supranti, ar ne?

— Taip, — linktelėjo Davosas, — tai suprantu net ir aš. — Tokia santuoka būtų reiškusi, kad, jei Stanis nesusilauks sūnaus, vieną gražią dieną Drakono Uola ir Vėtrų Gūžta atiteks Tomenui, o tai, žinoma, lordą Taiviną labai džiugino. O kol tai būtų įvykę, Lanisteriai būtų laikę Šairinę kaip įkaitę, garantuojančią, kad Stanis nemaištaus. — Ir ką jo malonybė karalius atsakė, kai išdėstei jam tokias sutarties sąlygas?

— Jis nuolat su ta raudonąja moterimi ir… bijau, kad jau negeba blaiviai mąstyti. Tos kalbos apie akmeninį drakoną… nesąmonė, sakau tau, — visiška nesąmonė. Ar nieko nepasimokėme iš Eiriono Ugningojo, iš devynių magių, iš alchemikų? Ar nieko nepasimokėme iš Samerholo? Tie svaičiojimai apie drakonus niekada nedavė nieko gera, — taip ir pasakiau serui Akseliui. Mano siūlomas kelias buvo geresnis. Tikresnis. Be to, Stanis davė man savo antspaudą ir leido valdyti karalystę. Ranka kalba karaliaus vardu.

— Tik ne šioje karalystėje. — Davosas nebuvo dvariškis, tad nė nemėgino kalbėti užuolankomis. — Stanis ne iš tų, kurie pasiduoda, juolab žinodami, kad jų pretenzijos į sostą teisėtos. Taip pat jis negali atsiimti savo žodžių apie Džofrį, nes tiki, kad jie teisingi. O dėl tų vedybų… Tomenas gimė iš tos pačios kraujomaišos kaip ir Džofris, ir jo malonybė mieliau matys Šairinę mirusią, nei ištekintą už tokio vyro.

Florento kaktoje buvo matyti pulsuojanti gysla.

— Jis neturi iš ko rinktis.

— Klysti, milorde. Jis gali nuspręsti mirti būdamas karaliumi.

— Ir pasmerkti myriop mus visus? Ar tu to trokšti, Svogūnų riteri?

— Ne. Bet esu karaliaus vyras ir be jo malonybės leidimo taikos su niekuo nesudarysiu.

Visiškai sutrikęs lordas Alisteris įsispoksojo į Davosą ir staiga… pravirko.