Kardų audra

Sansa

Toli likusiame mieste ėmė gausti varpas.

Sansa jautėsi tarsi sapne.

— Džofris negyvas, — tarė ji medžiams norėdama įsitikinti, ar tie žodžiai jos neprižadins.

Kai ji išėjo iš sosto menės, jis dar buvo gyvas. Bet klūpojo nagais draskydamasis kaklą, raižydamas odą, mėgindamas kaip nors įkvėpti. Vaizdas buvo toks siaubingas, kad ji nusisuko ir kūkčiodama spruko. Ledi Tanda padarė tą patį. „Tu geros širdies, miledi, — pasakė ji Sansai, — ne kiekviena mergina taip verktų dėl vyro, kuris ją atstūmė ir ištekino už neūžaugos.“

Geros širdies. Aš geros širdies. Sansa pajuto gerkle kylant isterišką juoką, bet jį užgniaužė. Skambėjo varpai — lėtai ir gedulingai. Gaudė, gaudė ir gaudė. Taip pat jie skambėjo ir karaliui Robertui. Džofris buvo miręs, jis buvo miręs, jis buvo miręs, miręs, miręs. Kodėl ji verkė, nors norėjo šokti? Gal tai buvo džiaugsmo ašaros?

Drabužius Sansa rado ten, kur buvo paslėpusi užvakar naktį. Kadangi tarnaičių, kurios jai padėtų, nebuvo, kol atsiraišiojo suknios raištelius, užtruko ilgokai. Keista, kad jos pirštai buvo negrabūs, nors ji nesijautė tokia išsigandusi, kokia turėjo jaustis. „Dievai žiaurūs, kad pasiėmė jį tokį jauną ir gražų per jo vestuvių puotą“, — pasakė jai ledi Tanda.

Dievai teisingi, dingtelėjo Sansai. Robas taip pat mirė per vestuvių pokylį. Ji verkė dėl Robo. Dėl jo ir Mardžerės. Vargšė Mardžerė, du kartus ištekėjusi ir du kartus likusi našle. Sansa ištraukė ranką iš rankovės, timptelėjo suknią žemyn ir iš jos išsirangė. Susukusi ją į kamuolį, ji įkišo drabužį į ąžuolo drevę ir išskleidė apdarus, kuriuos buvo joje paslėpusi. „Apsirenk šiltai, — patarė jai seras Dontosas, — ir tamsiais drabužiais.“ Juodų rūbų Sansa neturėjo, tad išsirinko storos rudos vilnos suknią. Bet jos korsažas buvo puoštas gėlavandeniais perlais. Apsiaustas juos paslėps. Apsiaustas buvo tamsiai žalias, su dideliu gobtuvu. Sansa per galvą apsivilko suknią, užsimetė ant pečių apsiaustą, tik gobtuvo kol kas nepasikėlė. Ji turėjo ir batus, — paprastus ir tvirtus, žema pakulne ir stačiakampėmis nosimis. Dievai mano maldą išgirdo, pagalvojo Sansa. Ji jautėsi tokia sustirusi ir apdujusi. Mano oda virto porcelianu, dramblio kaulu, plienu. Jos rankos judėjo lėtai, nerangiai, tarsi niekada anksčiau nebūtų paleidusios plaukų. Sansa valandėlę pasigailėjo, kad čia nėra Šajos, kuri būtų padėjusi susitvarkyti su plaukų tinkleliu.

Kai jį nusiėmė, jos ilgi kaštoniniai plaukai nukrito ant nugaros ir pečių. Vyto sidabro tinklelis kabojo jai ant pirštų, taurusis metalas švelniai tviskėjo, o brangakmeniai mėnesienoje atrodė juodi. Juodieji ametistai iš Ašajaus. Vieno akmenėlio trūko. Sansa pakėlė tinklelį ir atidžiau jį apžiūrėjo. Sidabriniame apkauste, iš kurio iškrito brangakmenis, buvo matyti tamsi dėmė.

Staiga ją apėmė siaubas. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi ir jai užėmė kvapą. Kodėl taip išsigandau, juk tai tik vienas ametistas, juodas ametistas iš Ašajaus, ir nieko daugiau. Matyt, aptaise jis buvo apylaisvis, ir tiek. Jis buvo laisvas, iškrito ir dabar guli kur nors sosto menėje arba kieme, nebent…

Seras Dontosas sakė, kad plaukų tinklelis stebuklingas, kad jis parves ją namo. Sakė, kad ji privalo dėvėti jį šį vakarą, per Džofrio vestuvių puotą. Sidabrinės gijos stipriai įsirėžė jai į krumplius. Sansa nykščiu braukė per duobutę, kurioje nebuvo akmenėlio. Ji mėgino liautis, bet pirštai buvo tarsi nesavi. Nykštį traukė į apkausto duobutę, kaip liežuvį traukia į tą vietą, kur trūksta danties. Kodėl jis stebuklingas? Karalius mirė — žiaurus karalius, kuris kadaise buvo jos narsusis princas. Jei Dontosas apie plaukų tinklelį sakė netiesą, gal melavo ir visa kita? O jeigu jis taip ir neateis? O jei nėra jokio laivo, jokios valties upėje, jokios galimybės pabėgti? Kas jos laukia tada?

Ji išgirdo tylų lapų šlamesį ir įsikišo sidabrinį plaukų tinklelį giliai į apsiausto kišenę.

— Kas ten?! — šūktelėjo. — Kas ten?

Dievų giraitėje buvo ūkanota ir tamsu, o varpai gaudė ir lydėjo Džofrį į kapą.

— Aš. — Gerokai apgirtęs, jis išsvirduliavo iš už medžių. Ir įsitvėrė jos rankos, kad nepargriūtų. — Mieloji Džonkvile, aš atėjau. Tavo Florianas atėjo, nebijok.

Sansa ištraukė ranką.

— Sakei, kad turiu dėvėti plaukų tinklelį. Sidabrinį tinklelį su… kokiais brangakmeniais?

— Su ametistais. Juodaisiais ametistais iš Ašajaus, miledi.

— Jie — ne ametistai. Ar ne? Ar ne? Tu melavai.

— Juodieji ametistai, — prisiekė jis. — Tie brangakmeniai stebuklingi.

— Jie turi galią žudyti!

— Ramiau, miledi, ramiau. Ne žudyti. Jis užspringo pyragu su balandiena. — Dontosas prunkštelėjo. — Ak, koks skanus tas pyragas. Sidabro ir akmenėlių, tik tiek ir reikėjo, sidabro, akmenėlių ir jų stebuklingos galios.

Varpai tebegaudė, o vėjas švilpė panašiai kaip ir jis, mėgindamas įkvėpti.

— Tu jį nunuodijai. Tu. Išėmei man iš plaukų brangakmenį…

— Ššš… Tu mus visus pražudysi. Nieko aš nepadariau. Eikš, turime sprukti, jie tavęs ieškos. Tavo vyras suimtas.

— Tirionas? — priblokšta paklausė Sansa.

— Turi kitą vyrą? Jie mano, kad tai — Kipšo, dėdės neūžaugos, darbas. — Paėmęs Sansą už rankos, jis trūktelėjo. — Čionai, turime sprukti, ir kuo greičiau, nebijok.

Sansa nesipriešindama nusekė iš paskos. „Negaliu pakęsti žliumbiančių moterų“, — kartą pasakė Džofas, bet vienintelė dabar verkianti moteris buvo jo motina. Senosios auklės pasakojimuose grumkinai darydavo stebuklus ir galėdavo išpildyti norus. Ar norėjau, kad jis mirtų? Sansa žinojo, kad jos neūžauga vyras savo sūnėno nekentė. Ar jis tikrai galėjo Džofrį nužudyti? Ar žinojo apie mano plaukų tinklelį ir apie juodus ametistus? Jis atnešė Džofui vyno. Ar įmanoma, kad kas užspringtų nuo įmesto į vyną ametisto? Jei Tirionas taip ir padarė, jie manys, jog ir aš čia prikišau pirštus, suvokė Sansa ir staiga ją apėmė baimė. Kaipgi kitaip? Juk jiedu — vyras ir žmona, o Džofas nužudė jos tėvą ir tyčiojosi iš jos brolio mirties. Vienas kūnas, viena širdis, viena siela.

— Dabar tylėk, mieloji mano, — tarė Dontosas. — Išėję iš dievų giraitės, neturime kelti nė menkiausio triukšmo. Pasikelk gobtuvą ir paslėpk veidą.

Sansa linktelėjo ir padarė kaip liepta.

Jis buvo toks girtas, jog kartais Sansai tekdavo leisti jam atsiremti į savo ranką, kad neparvirstų. Visame mieste skambėjo varpai, jų gaudė vis daugiau ir daugiau. Sansa ėjo nuleidusi galvą ir glaudėsi šešėliuose, Dontosui už nugaros. Jiems leidžiantis vingiuotais laiptais, jis parklupo ir ėmė lupti ožius. Vargšas mano Florianas, dingtelėjo Sansai, kai jis nusivalė burną plačia rankove. „Apsirenk tamsiais drabužiais“, — liepė Dontosas, o pats po rudu apsiaustu su gobtuvu vilkėjo senąjį savo apsiaustą, išmargintą raudonomis ir rožinėmis horizontaliomis juostomis, einančiomis žemiau juodo viršaus, ant kurio buvo pavaizduotos trys auksinės karūnos — Holardų giminės ženklas.

— Kodėl vilki savo apsiaustą? Džofas grasino, kad nukirsdins tave, jei dar kartą pagaus apsirengusį kaip riterį, jis… ak…

Jokie Džofo grasinimai dabar jau nebuvo baisūs.

— Norėjau būti riteriu. Bent jau vykdydamas šią užduotį. — Dontosas vėl atsistojo ir paėmė ją už rankos. — Eime. Dabar tylėk ir nieko neklausinėk.

Jiedu nusileido vingiuotais laiptais ir perėjo nedidelį įdubusį kiemą. Seras Dontosas stumtelėjęs atidarė sunkias duris ir uždegė ploną ilgą žvakę. Jie ėjo ilga galerija. Pasieniais stovėjo tušti, tamsūs ir apdulkėję šarvai, jų šalmų viršus nuo kaktos iki pakaušio buvo padengtas keliomis metalinių žvynų eilėmis. Jiems skubant pro šalį, žvakės liepsna apšvietė žvynus ir šie, rodos, išsiplėtė ir persikreipė. Tuščiaviduriai riteriai virsta drakonais, dingtelėjo Sansai.

Nusileidę dar vienais laiptais jie pasiekė ąžuolines, geležimi kaustytas duris.

— Dabar būk stipri, mano Džonkvile, jau beveik atėjai.

Kai Dontosas pakėlė skersinį ir atidarė duris, Sansa pajuto į veidą pūstelėjus šaltą vėją. Perėjusi dvylikos pėdų storumo sieną, ji žengė iš pilies ir atsidūrė lauke, ant skardžio. Žemai tekėjo upė, virš galvos plytėjo dangus ir abu jie atrodė juodi.

— Turime nusileisti, — tarė seras Dontosas. — Žemai laukia vyras, kuris valtimi nuplukdys mudu į laivą.

— Aš nukrisiu. — Branas nukrito, nors jis mėgo visur karstytis.

— Ne, nenukrisi. Čia yra lyg ir laiptai, slaptos, akmenyje iškirstos pakopos. Štai, pati gali užčiuopti, miledi. — Jis atsiklaupė, parklupdė Sansą, privertė ją pasilenkti per uolos kraštą ir braukyti pirštais tol, kol rado stačioje uoloje iškaltą atramą rankoms. — Beveik tokios pat geros kaip kopėčių skersiniai.

Ir vis dėlto uola buvo labai aukšta.

— Negaliu.

— Privalai.

— Ar nėra jokio kito kelio?

— Šis vienintelis. Tokiai jaunai stipriai merginai nusileisti nebus labai sunku. Stipriai laikykis, šiukštu nežiūrėk žemyn ir greitai atsidursi apačioje. — Jo akys spindėjo. — Tavo vargšas Florianas aptukęs, senas ir girtas, tad aš turėčiau bijoti. Nukritau nuo žirgo, pameni? Taip viskas ir prasidėjo. Girtas nukritau nuo žirgo ir Džofris norėjo nukirsti man, kvailiui, galvą, o tu mane išgelbėjai. Tu mane išgelbėjai, mieloji.

Jis ašaroja, suprato Sansa.

— O dabar tu išgelbėjai mane.

— Išgelbėsiu, bet tik jei leisies. Jei ne, pražudysiu mus abu.

Tai jis, pagalvojo Sansa, jis nužudė Džofrį. Ji turėjo lipti žemyn — ir dėl jo, ir dėl savęs.

— Tu leiskis pirmas, sere.

Jei Dontosas kris, ji nenorėjo, kad kristų jai ant galvos ir abu juos nublokštų nuo uolos.

— Kaip nori, miledi. — Jis pernelyg jausmingai pabučiavo Sansą, nerangiai permetė kojas per bedugnės kraštą ir mataravo jomis tol, kol rado atramą pėdoms. — Palauk, kol truputį nusileisiu, tada sek paskui mane. Juk seksi iš paskos? Turi prisiekti, kad leisies.

— Leisiuos, — prisiekė Sansa.

Seras Dontosas pradingo. Jis ėmė lipti žemyn ir Sansa girdėjo jį šnopuojant ir dūsuojant. Ji dar pasiklausė varpų gausmo skaičiuodama kiekvieną dūžį. Po dešimto karto ji atsargiai perlipo uolos kraštą ir kojų pirštais baksnojo tol, kol rado, kur pastatyti pėdą. Virš galvos dunksojo didžiulės pilies sienos ir akimirką ji nenorėjo nieko, tik vėl užkopti į viršų ir parlėkti į šiltus Virtuvės bokšto kambarius. Būk narsi, tarė ji sau. Būk narsi kaip ta ledi iš dainos.

Pažvelgti žemyn Sansa nedrįso. Ji neatitraukė akių nuo uolos viršūnės ir tik tvirtai atsistojusi ant vieno laiptelio pėda imdavo ieškoti kito. Akmuo buvo šiurkštus ir šaltas. Kartais pirštai imdavo slysti, mat atramos rankoms nebuvo išdėstytos taip tolygiai, kaip ji būtų norėjusi. Varpai vis nesiliovė skambėję. Neįveikus nė pusės kelio, jai ėmė drebėti rankos ir Sansa suprato, jog nukris. Dar vieną laiptelį, vis sakydavo ji sau, dar vieną laiptelį. Ji negalėjo sustoti. Jei būtų stabtelėjusi, niekada nebūtų vėl ėmusi leistis ir išaušus būtų tebestovėjus prilipusi prie uolos ir sustingusi iš baimės. Dar vieną laiptelį ir dar vieną…

Žemę pasiekė to nesitikėdama. Ji kluptelėjo ir besidaužančia širdimi pargriuvo. Kai apsivertusi ant nugaros pažvelgė aukštyn, į uolą, nuo kurios nusileido, jai susvaigo galva ir Sansa nagais įsikirto žemės. Man pavyko. Pavyko, aš nenukritau, nusileidau ir dabar grįžtu namo.

Seras Dontosas padėjo jai atsistoti.

— Čionai. Tik dabar — tylėk, tylėk, tylėk. — Jiedu laikėsi tamsiuose, nuo uolų krentančiuose šešėliuose. Laimė, eiti reikėjo netoli. Už penkiasdešimties jardų upe žemyn mažoje valtelėje, pasislėpusioje už didžiulės čia atplaukusios ir sudegusios galeros likučių, sėdėjo vyras. Dontosas šnopuodamas priklibikščiavo prie jo. — Osveli…

— Tik nereikia vardų, — atsiliepė vyras. — Lipkite į valtį. — Jis sėdėjo susikūprinęs, palinkęs prie irklų, atrodė senas, aukštas ir nevikrus, jo plaukai buvo ilgi ir žili, nosis stambi ir kumpa, akys paslėptos po gobtuvu. — Greičiau lipkite, — sumurmėjo jis. — Reikia plaukti.

Kai jie abu įlipo į valtį, gobtuvą pasikėlęs vyras nuleido irklų mentes į vandenį, ištiesė rankas ir ėmė irkluoti ten, kur upės srovė buvo stipresnė. Jiems už nugarų tebegaudė varpai, skelbdami apie berniuko karaliaus mirtį. Tamsos gaubiamoje upėje jie buvo vieni.

Stumiama lėtų, tolygių, ritmingų grybšnių, valtis plaukė pasroviui, slydo pro nuskendusias galeras, nulūžusius stiebus, apdegusius laivų korpusus ir suplyšusias bures. Įkabos irklams buvo paminkštintos, kad negirgždėtų, tad plaukė jie beveik be garso. Sansa pamatė dantytas aukštai iškilusių Kipšo bokštų su gervėmis viršūnes, bet didžioji grandinė buvo nuleista ir jie netrukdomi praplaukė tą vietą, kur sudegė tūkstantis vyrų. Krantas nutolo, rūkas sutirštėjo, varpų gausmas ėmė slopti. Pagaliau nebebuvo matyti net žiburių, jie liko kažkur už nugarų. Valtis išplaukė į Juodųjų Vandenų įlanką ir pasaulyje, rodės, liko tik tamsos gaubiamas vanduo, besidraikantis rūkas ir tylusis, prie irklų palinkęs jų bendrakeleivis.

— Ar dar toli? — paklausė Sansa.

— Nekalbėk.

Irklininkas buvo senas, bet stipresnis, nei atrodė, o jo balse galėjai justi įniršį. Jo veidas buvo kažkur matytas, nors Sansa to vyro nepažino.

— Netoli. — Seras Dontosas paėmė jos ranką ir švelniai paglostė. — Tavo draugas jau arti ir tavęs laukia.

— Nekalbėk! — vėl niūriai tarstelėjo irklininkas. — Garsai vandens paviršiumi toli sklinda, sere Kvaily.

Sansa susigėdusi prikando lūpą ir susigūžusi tylėjo. O vyras vis irklavo ir irklavo.

Rytinis dangaus pakraštys jau ėmė truputį šviesėti, kai Sansa pagaliau priekyje išvydo šiurpų tamsoje besisupantį pavidalą; prekybinę galerą nuleistomis ir suvyniotomis burėmis, palengva besiartinančią irkluojant tik viena irklų eile. Kai jie priplaukė arčiau, Sansa pamatė laivo priekio papuošimą — vandenį su auksine karūna, pučiantį puikų, iš jūros kriauklės padirbdintą ragą. Ji išgirdo kažką šūktelint ir laivas palengva ėmė suktis.

Jiems prisigretinus per laivo bortą buvo permestos ir nuleistos virvinės kopėčios. Vyras įkėlė irklus į valtį ir padėjo Sansai atsistoti.

— Dabar stokis. Pirmyn, mergaite, laikau tave.

Sansa padėkojo jam už kilnumą, bet sulaukė ne atsakymo, o tik neaiškaus burbtelėjimo. Lipti virvinėmis kopėčiomis į viršų buvo daug lengviau nei leistis nuo uolos. Irklininkas Osvelis lipo jai iš paskos, o seras Dontosas liko valtyje.

Prie turėklų laukė du jūreiviai ir padėjo jai užsiropšti ant denio. Sansa visa virpėjo.

— Jai šalta, — išgirdo ji kažką sakant. Vyras nusivilko apsiaustą ir apgobė jai pečius. — Štai, ar jau geriau, miledi? Atsikvėpk, sunkiausia jau praeityje.

Ji pažino tą balsą. Bet jis Slėnyje, pagalvojo. Šalia jo laikydamas deglą stovėjo Lotoras Brunas.

— Lorde Petirai, — iš valties šūktelėjo jam seras Dontosas. — Man reikia grįžti atgal, kol dar niekas manęs nepasigedo.

Petiras Beilišas uždėjo ranką ant laivo turėklų.

— Bet pirma nori gauti savo atlygį. Dešimt tūkstančių drakonų, ar ne?

— Dešimt tūkstančių. — Dontosas ranka persibraukė burną. — Kaip ir žadėjai, milorde.

— Sere Lotorai, atlygį!

Lotoras Brunas nuleido deglą. Trys vyrai žengė prie borto, pakėlė arbaletus, iššovė. Viena strėlė įsmigo viršun žiūrinčiam Dontosui į krūtinę ir pervėrė kairę jo apsiausto karūną. Kitos dvi pataikė į gerklę ir pilvą. Viskas įvyko taip greitai, kad nei Dontosas, nei Sansa nespėjo riktelėti. Kai viskas buvo baigta, Lotoras Brunas ant lavono numetė deglą. Valtelė užsiliepsnojo, o galera nuplaukė.

— Jūs jį nužudėte…

Įsikibusi turėklų Sansa nusisuko ir išsivėmė. Ar sprukdama nuo Lanisterių pateko pas dar blogesnius žmones?

— Miledi, — sumurmėjo Mažasis Pirštas, — tas vyras nevertas tavo sielvarto. Jis buvo nepataisomas girtuoklis ir niekieno draugas.

— Bet mane išgelbėjo.

— Jis pardavė tave už pažadą sumokėti dešimt tūkstančių drakonų. Kadangi pabėgai, jie įtars, kad esi Džofrio žudikė. Auksiniai apsiaustai tave medžios, o eunuchas papurtys savo kapšą. Dontosas… Na, pati girdėjai, ką jis sakė. Jis pardavė tave už auksą, o jį pragėręs parduotų tave vėl. Kapšu drakonų galima nupirkti žmogų, kad jis kurį laiką tylėtų, bet taikli arbaleto strėlė nutildo jį amžinai. — Jis liūdnai šyptelėjo. — Visa, ką jis padarė, padarė mano įsakytas. Nedrįsau atvirai su tavimi bičiuliautis. Bet išgirdęs, kaip išgelbėjai Dontosui gyvybę per Džofo riterių turnyrą, supratau, kad jis būtų man tobulas įrankis.

Sansa pajuto šleikštulį.

— Jis sakė esąs mano Florianas.

— Gal kartais dar prisimeni, ką pasakiau tau tądien, kai tavo tėvas sėdo į Geležinį sostą?

Sansa tą akimirką puikiai prisiminė.

— Sakei, kad gyvenimas — ne daina. Ir kad, savo sielvartui, vieną gražią dieną tuo įsitikinsiu. — Sansa pajuto ašaras akyse, bet negalėjo pasakyti, ar verkė dėl sero Dontoso Holardo, ar dėl Džofo, ar dėl Tiriono, ar dėl savęs. — Ar visa yra vien melas, kasdien ir visados, iš kiekvieno lūpų?

— Beveik iš kiekvieno. Išskyrus, žinoma, tave ir mane. — Jis nusišypsojo. — „Jei nori grįžti namo, šiandien vakare ateik į dievų giraitę.“

— Raštelis… Tu jį parašei?

— Turėjai ateiti į dievų giraitę. Jokia kita vieta Raudonojoje pilyje nėra apsaugota nuo eunucho paukštukų, arba, kaip aš juos vadinu, žiurkiukų. Dievų giraitėje sienų nėra, tik medžiai. Nėra nei lubų, tik dangus. O vietoj grindų — šaknys, žemė ir akmenys. Žiurkėms ten nėra kur šmirinėti. Mat joms reikia pasislėpti, kad žmonės nepersmeigtų jų kalavijais. — Lordas Petiras paėmė ją už rankos. — Leisk nuvesti tave į kajutę. Žinau, kad ši diena tau buvo ilga ir sunki. Tikriausiai jautiesi pavargusi.

Jų palikta valtelė jau buvo virtusi dūmų ir ugnies stulpu, tokia vieniša begalinėje aušros budinamoje jūroje. Kelio atgal nebuvo; dabar Sansa galėjo eiti tik pirmyn.

— Aš labai pavargusi, — pripažino ji.

Vesdamas ją į laivo kajutę, lordas Petiras paprašė:

— Papasakok apie vestuvių puotą. Karalienė taip stengėsi… Dainiai, žongliruotojai, šokantis lokys… ar tavo mažajam vyrui patiko mano besikaunantys nykštukai?

— Tavo?

— Turėjau siųsti žmones į Bravosą jų atvežti, o paskui iki vestuvių slėpti juos viešnamyje. Išlaidas viršijo tik patirti nepatogumai. Paslėpti neūžaugą stebėtinai sunku, o Džofris… gali nuvesti karalių prie vandens, bet jei tas karalius — Džofas, turėsi pataškyti vandenį, kad suprastų, jog jį galima gerti. Kai užsiminiau jam apie savo mažytę staigmeną, jo malonybė pasakė: „Kodėl norėčiau savo vestuvių puotoje matyti kažkokius neūžaugas? Nekenčiu jų.“ Man teko paimti jį už peties ir pašnabždėti: „Bet ne taip labai, kaip jų nekenčia tavo dėdė.“

Denis po kojomis sūpavosi ir Sansa pasijuto taip, tarsi visas pasaulis būtų nepatikimas.

— Jie mano, kad Džofrį nunuodijo Tirionas. Seras Dontosas sakė, kad jis suimtas.

Mažasis Pirštas šyptelėjo.

— Našlystė tau labai tiks, Sansa.

Nuo tos minties jai net viduriai nutirpo. Gali būti, kad daugiau niekada nereikės miegoti vienoje lovoje su Tirionu. Juk to ji ir norėjo… ar ne?

Kajutė buvo ankšta ir žemomis lubomis, bet, kad būtų patogiau, ant siauro gulto buvo pakloti pūkiniai patalai, o ant jų prikrauta storų kailių.

— Žinau, kad ankšta, bet tau neturėtų būti labai nepatogu. — Mažasis Pirštas parodė į stovinčią po liuku kedro skrynią. — Joje rasi švarių drabužių. Suknelių, apatinių, šiltų kojinių, apsiaustą. Deja, tik vilnonių ir lininių. Tai nederami audiniai tokiai gražuolei, bet vilkėdama juos būsi sausa ir švari, kol rasime tau prabangesnių apdarų.

Jis visa tai paruošė man.

— Milorde, aš… aš nesuprantu… Džofris atidavė tau Harenholą, paskyrė aukščiausiu Trišakio lordu… Kodėl…

— Kodėl būčiau turėjęs trokšti jo mirties? — Mažasis Pirštas gūžtelėjo. — Neturėjau jokios priežasties. Be to, gyvenu už tūkstančio lygų, Slėnyje. Nuolat stenkis gluminti savo priešus. Jei jie niekada nėra tikri, kas esi ir ko nori, tai nesupras, ką ketini daryti. Kartais geriausia juos gluminti darant beprasmius dalykus arba net tokius, kurie iš pirmo žvilgsnio kenkia tau pačiam. Nepamiršk to, Sansa, kai įsitrauksi į žaidimą.

— Į kokį… žaidimą?

— Vienintelį žaidimą. Sostų žaidimą. — Jis nubraukė jai nuo veido plaukų sruogą. — Esi pakankamai suaugusi, kad suprastum, jog mudu su tavo motina buvome daugiau nei draugai. Buvo toks laikas, kai nieko pasaulyje netroškau taip, kaip Ketės. Drįsau svajoti apie bendrą gyvenimą ir vaikus, kuriuos ji galėjo man pagimdyti, bet… ji buvo Riverano ir Hosterio Tulio duktė. Šeima, Pareiga, Garbė, Sansa. Dėl Šeimos, Pareigos ir Garbės negalėjau gauti jos į žmonas. Bet ji man davė kai ką ypatinga, tai, ką moteris gali duoti tik kartą gyvenime. Tad kaip galėjau atsukti nugarą jos dukteriai? Jei viskas būtų susiklostę palankiau, tu galėjai būti mano, o ne Edardo Starko dukra. Mano ištikima, mylinti dukra… Pamiršk Džofrį, mieloji. Ir Dontosą, ir Tirioną, ir juos visus. Daugiau jie nedrums tau ramybės. Dabar esi saugi, ir tai svarbiausia. Esi saugi su manimi ir plauki namo.