Kardų audra

Branas

Vingriuose kalnų slėniuose, kuriais jie traukė, kelių nebuvo. Tarp plikų uolų tyvuliavo ramūs ežerai — ilgi, siauri ir gilūs, — o visur aplink viešpatavo begalinė žalia spygliuočių miško prieblanda. Jiems palikus vilkų mišką ir tarp senųjų titnago kalvų ėmus kilti aukštyn, medžių rusvai rausvais ir rudeniškai auksiniais lapais pasitaikydavo vis mažiau, o kai tas kalvas pakeitė kalnai, tokių medžių apskritai nebeliko. Dabar jiems virš galvų ošė milžiniški pilkšvai žalsvi sargmedžiai, taip pat begalė melsvųjų eglių, kėnių ir pušų. Jų pomiškis buvo labai retas, o miško paklotę atstojo tamsiai žalių spyglių sluoksnis.

Kai pasiklysdavo, — o taip porą kartų nutiko, — jiems tik reikėdavo sulaukti giedros šaltos nakties, kad debesys netrukdytų stebėti dangaus, pakelti akis ir susirasti Ledo Drakoną. Melsva žvaigždė drakono akyje rodė kelią į šiaurę, kaip kartą jiems paaiškino Oša. Prisiminęs Ošą, Branas vis klausdavo savęs, kur ji dabar? Įsivaizduodavo ją saugią Baltajame Uoste su Rikonu ir Gauruočiumi arba su storuliu lordu Manderliu valgančią ungurius ir kitas žuvis bei karštus pyragėlius su krabais. Arba visus juos, besišildančius Paskutiniame Židinyje, prie Didžiojo Džono ugnies. O Brano gyvenimas buvo virtęs nesibaigiančiomis šaltomis dienomis ant Hodoro nugaros, tūnojimu pintame krepšyje ir keliavimu kalnų šlaitais aukštyn žemyn.

— Aukštyn žemyn, — kartais jiems einant atsidususi tardavo Mira, — žemyn aukštyn… Tada vėl aukštyn ir vėl žemyn. Negaliu pakęsti tų tavo iš proto varančių kalnų, prince Branai.

— Vakar sakei, kad juos dievini.

— O taip, sakiau. Mano lordas tėvas pasakojo man apie kalnus, bet tik dabar vienus jų pamačiau. Man jie neapsakomai patinka.

Branas susiraukęs pažvelgė į ją.

— Bet… ką tik sakei, kad negali jų pakęsti.

— Kodėl negalima kartu ir mėgti, ir nekęsti? — Ir, ištiesusi ranką, Mira sugnybo jam nosį.

— Nes tai — du visiškai skirtingi dalykai, — nenusileido jis. — Kaip diena ir naktis, kaip ugnis ir ledas.

— Jei ledas gali degti, — įsiterpęs kuo rimčiausiai pasakė Džodženas, — tai ir meilė su neapykanta gali žengti koja kojon. Kalnai ar pelkės — nesvarbu. Žemė yra viena.

— Viena, — pritarė jam sesuo, — bet vietomis labai raukšlėta.

Siauri slėniai retai pamalonindavo keliauninkus driekdamiesi į šiaurę ir pietus, tad dažniausiai jiems tekdavo sukarti ilgą kelią visiškai netinkama kryptimi, o kartais net grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėję.

— Jei būtume traukę Karališkuoju keliu, dabar jau būtume prie Sienos, — Branas nepatenkintas vis primindavo Ridams. Jis norėjo rasti triakę varną, kad išmoktų skraidyti. Kartą tai pasakęs, paskui Branas tą pakartojo gal pusšimtį kartų ir pagaliau neapsikentusi Mira ėmė šaipytis ir kartoti šiuos žodžius drauge su juo.

— Be to, jei būtume ėję Karališkuoju keliu, dabar nebūtume tokie alkani, — tada ėmė burbėti jis.

Ten, kalvose, jiems tikrai nebūtų pritrūkę maisto. Mira buvo įgudusi medžiotoja, o dar geriau jai sekdavosi trišakiu žeberklu persmeigti ir iš upokšnio ištraukti žuvį. Branas mielai į ją žiūrėjo, žavėjosi jos mitrumu, matydavo, kaip ji staiga smeigdavo žeberklą ir ištraukdavo jį su pervertu spurdančiu sidabrašoniu upėtakiu. Be to, grobį jiems nešdavo ir Vasara. Beveik kiekvieną vakarą po saulėlydžio didvilkis dingdavo, bet prieš auštant visuomet grįždavo ir dažniausiai nasruose parnešdavo voverę ar kiškį.

Bet čia, kalnuose, upokšniai buvo siauresni ir šaltesni, o paukščių ir žvėrių — gerokai mažiau. Kai tik galėdavo, Mira vis tiek medžiodavo ir žvejodavo, bet rasti grobio buvo vis sunkiau, ir kartais net Vasara grįždavo tuščiomis. Dažnai jie guldavosi miegoti gurgiančiais pilvais.

Ir vis dėlto Džodženas tebebuvo užsispyręs ir tvirtai pasiryžęs laikytis atokiau nuo didesnių kelių.

— Kur rasi kelių, ten sutiksi ir keliautojų, — vis kartodavo jis, — o keliautojai turės akis ir matys, turės burnas ir visiems pasakos apie luošą berniuką, jam tarnaujantį milžiną ir šalia jų bėgantį vilką.

Sunku būtų buvę rasti kitą tokį užsispyrėlį kaip Džodženas, tad jie, įtempę visas jėgas, ėjo per nuošalias vietoves, kasdien kopdavo vis aukščiau ir pasistūmėdavo truputėlį į šiaurę.

Pasitaikydavo ir lietingų, ir vėjuotų dienų, o kartą juos užklupo tokia šlapdriba, kad net Hodoras nusiminęs ėmė riaumoti. Giedromis dienomis dažnai atrodydavo, kad jie — vieninteliai gyvi padarai visame pasaulyje.

— Ar čia daugiau niekas negyvena? — kartą, jiems mėginant apeiti granito klodų antsprūdį, dydžiu beveik prilygstantį Vinterfelui, paklausė Mira Rid.

— Čia gyvena žmonių, — paaiškino jai Branas. — Toliausiai į rytus nuo Karališkojo kelio įsikūrę Amberiai, bet vasarą jie gano savo avis aukštikalnių pievose. Į vakarus nuo kalnų, prie Ledo įlankos, gyvena Vuliai, mums už nugarų dunksančiose kalvose — Harklėjai, o čia, kalnuose, — Knotai, Lidliai, Norėjai ir net vienas kitas Flintas.

Brano senelė iš tėvo pusės buvo kilusi iš kalnuose gyvenančių Flintų. Kartą Senoji auklė pasakojo, kad jo gyslomis teka tos moters kraujas, tad Branas jautėsi toks žioplys, kai kopdamas į kalną nukrito ir susižeidė. Žinoma, ta moteris mirė prieš daugybę metų, daug anksčiau, nei gimė jis ar net jo tėvas.

— Vulis?.. — mąsliai tarė Mira. — Džodženai, ar ne Vulis jojo į karą kartu su mūsų tėvu?

— Teo Vulis, — Džodženas kopė į kalną ir smarkiai šnopavo. — Visi jį pravardžiavo Kubilu.

— Toks jų herbas, — paaiškino Branas. — Trys rudi kubilai mėlyname fone su baltų ir žalių langelių kraštais. Kartą lordas Vulis lankėsi Vinterfele, buvo atjojęs prisiekti ištikimybės ir pasikalbėti su tėvu, ant jo skydo buvo pavaizduoti kubilai. Bet jis netikras lordas. Tai yra… jis lordas, bet visi jį vadina tiesiog Vuliu, kaip ir Knotus, Norėjus ir Lidlius. Vinterfele mes juos vadinome lordais, bet jų valdiniai jų taip nevadina.

Džodženas Ridas stabtelėjo norėdamas atgauti kvapą.

— Kaip manai, ar tie kalniečiai žino, kad mes čia?

— Tikrai žino. — Branas matė, kad kalnų gyventojai juos stebi; matė ne savo, o skvarbesnėmis Vasaros akimis, pro kurias beveik niekas nepraslysdavo. — Bet duos mums ramybę, jei nemėginsime nugvelbti jų ožkų arba arklių ir sprukti.

Ir Branas buvo teisus. Kalnietį jie sutiko tik vieną kartą, — kai staiga iškritus lijundrai buvo priversti ieškoti prieglobsčio. Tą užuovėją rado Vasara, už pilkšvai žalių milžiniško spygliuočio šakų suuodęs negilų urvą, bet kai Hodoras pasilenkęs žingtelėjo po akmenine iškyša, urvo gilumoje Branas pamatė gelsvai rausvą laužo šviesą ir suprato, kad jie čia ne vieni.

— Ateikite ir šildykitės, — išgirdo jie sakant vyrą. — Akmens iškyša plati, visiems pakaks vietos pasislėpti nuo lijundros.

Vyras pavaišino juos avižiniais paplotėliais, kraujine dešra ir šlakeliu alaus iš savo odmaišio, bet vardo nepasisakė; ir neklausinėjo, kas jie tokie. Branas pažino, kad jis — iš Lidlių giminės. Mat segė, kuria buvo susegtas jo voverių kailiukų apsiaustas, buvo pušies kankorėžio formos ir nukaldinta iš aukso bei bronzos, o ant žalių baltų Lidlių skydų baltosios pusės buvo pavaizduoti pušų kankorėžiai.

— Ar nuo čia dar toli iki Sienos? — jiems belaukiant, kol baigsis lijundra, paklausė Branas.

— Sparnus turintiems krankliams — visai netoli, — atsakė Lidlis, jei tik jis iš tiesų priklausė šiai giminei. — O tiems, kurie sparnų neturi, gerokai toliau.

Branas vėl leptelėjo:

— Galiu lažintis, kad jau būtume ten…

— …jei būtume ėję Karališkuoju keliu, — baigė jo mintį Mira.

Pasiėmęs peilį, Lidlis ėmė drožti lazdą.

— Kai Vinterfele buvo Starkas, Karališkuoju keliu galėjo eiti mergelė su šventine suknia ir nesibaiminti, kad bus išniekinta, o keliautojai daugybėje pakelėje įsikūrusių užeigų ir nakvynės namų rasdavo besikūrenantį židinį, duonos ir druskos. Bet dabar naktys gerokai vėsesnės ir durys uždarytos. Vilkų miške pilna bastūnų, o Karališkuoju keliu jodinėja vyrai su nudirtu žmogum ant krūtinės klausinėdami, ar kas nematė svetimų žmonių.

Ridai susižvalgė.

— Vyrai su nudirtu žmogum? — nustebęs paklausė Džodženas.

— Taigi. Mergvaikio vyrukai. Jis buvo miręs, bet dabar prisikėlė. Sklinda gandai, kad jis dosniai atsilygina sidabru, o gal ir auksu tiems, kurie suteikia patikimų žinių apie kitus po apylinkes besibastančius numirėlius. — Taip taręs, vyras pažvelgė į Braną ir į šalia jo gulintį didvilkį. — O jei kalbėsime apie Sieną, — pridūrė jis, — jumis dėtas, aš ten nekeliaučiau. Senasis Lokys išsivedė sargybos vyrus į Vaiduoklių mišką, o iš ten grįžo tik varnai, bet neparnešė beveik jokių žinių. „Juodi sparnai, juodos žinios“, — sakydavo mano motina, bet kai paukščiai skrenda tylėdami, man tai atrodo dar kraupiau. — Jis lazda pabaksnojo laužo žarijas. — Kai Vinterfele gyveno Starkas, viskas buvo kitaip. Bet senasis vilkas mirė, jaunieji iškeliavo į pietus žaisti sostų žaidimo, o mums beliko šmėklos.

— Vilkai sugrįš, — rimtai pareiškė Džodženas.

— Iš kur žinai, vaikeli?

— Sapnavau.

— Būna naktų, kai sapnuoju prieš devynerius metus palaidotą savo motiną, — pasakė vyras, — bet pabudęs nerandu jos grįžusios.

— Sapnas sapnui nelygu, milorde.

— Hodoras, — nei iš šio, nei iš to leptelėjo Hodoras.

Jie drauge praleido naktį, nes lijundra liovėsi jau visiškai sutemus, ir tik Vasara, rodės, nekantravo palikti urvą. Kai malkos sudegė ir liko tik žarijos, Branas jį išleido. Didvilkis drėgmei nebuvo toks jautrus kaip žmonės, be to, jį šaukė naktis. Mėnesiena papuošė šlapius medžius sidabriškais šešėliais ir nubalino pilkas kalnų viršūnes. Tamsoje, tyliai vasnodamos tarp pušų, ūkavo pelėdos, o po priekalnių šlaitus vaikštinėjo baltos ožkos. Branas užsimerkė ir pasinėrė į vilko sapną, į vidurnakčio kvapus ir garsus.

Kai kitą rytą jie nubudo, laužas jau buvo išblėsęs, o Lidlis išėjęs, bet palikęs jiems dešrą ir gal tuziną avižinių paplotėlių, rūpestingai suvyniotų į žalią ir baltą medžiagos skiautę. Į vienus paplotėlius buvo įkepta pušies sėklų, į kitus — gervuogių. Branas suvalgė vieną su sėklomis, vieną su uogomis ir vis tiek negalėjo nuspręsti, kurie jam skanesni. Vieną gražią dieną Vinterfelą vėl valdys Starkai, tarė jis sau, o tada jis lieps pakviesti Lidlius ir šimteriopai atsilygins jiems už kiekvieną pušies sėklą ir uogą.

Takas, kurį jie tą dieną pasirinko, buvo geresnis ir eiti juo buvo truputį lengviau, o vidurdienį pro debesis išlindo saulė. Branas sėdėjo pintinėje Hodorui ant nugaros ir jautėsi beveik patenkintas. Užliūliuotas švelnaus žingsniuojančio augaloto arklininko sūpavimo ir tylaus niūniavimo, — mat kartais eidamas Hodoras kažką mykdavo sau po nosimi, — berniukas net užsnūdo. Atsargiai palietusi ranką, jį pažadino Mira.

— Žiūrėk, — tarė ji, trišakiu varlių žeberklu rodydama į dangų, — erelis.

Branas pakėlė galvą ir pamatė jį, išskleidusį pilkus sparnus ir sklendžiantį pavėjui. Žiūrėjo į paukštį, sukantį ratą ir kylantį aukštyn, ir ėmė svarstyti, kaip jaustųsi pats, taip lengvai sklęsdamas virš viso pasaulio. Šiaip ar taip, geriau nei kopdamas. Jis pamėgino pasiekti erelį, palikti savo paiką luošą kūną, pakilti į dangų ir persikūnyti į paukštį taip, kaip persikūnydavo į Vasarą. Žaliasapniams aiškiaregiams tai pavyksta, turėtų pavykti ir man. Branas iš paskutiniųjų mėgino tai padaryti, kol erelis pradingo auksaspalvės miglos persmelktame popiečio ore.

— Erelis nuskrido, — nusivylęs pasakė jis.

— Pamatysime kitų, — paguodė berniuką Mira. — Jie čia gyvena.

— Tikiuosi…

— Hodoras, — tarstelėjo Hodoras.

— Hodoras, — pritarė Branas.

Džodženas paspyrė pušies kankorėžį.

— Man rodos, Hodorui patinka, kai tari jo vardą.

— Tikras jo vardas — ne Hodoras, — paaiškino Branas. — Tai tik žodis, kurį jis nuolat kartoja. Senoji auklė man sakė, kad iš tiesų jis yra Valderis. Rodos, ji buvo Hodoro prosenelė ar panašiai. — Prakalbus apie Senąją auklę, Branui širdį suspaudė liūdesys. — Kaip manai, ar geležiniai ir ją nužudė? — Jos lavono Vinterfele jie nerado. Dabar, viską ramiai prisiminęs, Branas apskritai negalėjo tvirtinti matęs bent vienos moters lavoną. — Ji niekada nieko nenuskriaudė, net Teono. Tik pasakodavo istorijas. Teonas senutės nenuskriaustų. Juk nenuskriaustų, tiesa?

— Yra žmonių, kurie skriaudžia kitus vien dėl to, kad gali, — atsakė Džodženas.

— Be to, Vinterfele žmones žudė ne Teonas, — pridūrė Mira. — Tarp žuvusiųjų buvo per daug geležinių. — Ji perėmė žeberklą varlėms medžioti į kitą ranką. — Nepamiršk Senosios auklės pasakų, Branai. Prisimink, kaip ji jas pasakodavo, išsaugok atmintyje jos balso skambesį. Kol prisiminsi, dalis jos dvasios visuomet gyvens tavyje.

— Prisiminsiu, — pažadėjo berniukas. Paskui jie ilgai kopė netardami nė žodžio, laikydamiesi vingiuoto, miško žvėrių išminto tako, kol įveikė aukštą balnakalnį, jungiantį du uolėtus kalnus. Aplink juos augo skurdžios pušys, įsikibusios priekalnių šlaitų ir suleidusios į juos šaknis. Tolumoje Branas matė ledinį tekančio pakalnėn upokšnio spindesį. Paskui susivokė besiklausantis Džodženo alsavimo ir po Hodoro kojomis traškančių pušų spyglių. — Gal ir judu žinote kokių nors istorijų? — staiga paklausė jis brolio ir sesers Ridų.

Mira nusijuokė.

— Na, vieną kitą žinau.

— Vieną kitą… — prisipažino ir jos brolis.

— Hodoras, — niūniuodamas ištarė Hodoras.

— Galėtumėte nors vieną papasakoti, — paprašė Branas. — Kol keliaujame. Hodorui patinka istorijos apie riterius. Man irgi.

— Kartą Sąsmaukoje buvo du riteriai, — ėmė pasakoti Džodženas.

— Virš vandens, — patikslino jo sesuo. — Mat pelkės buvo pilnos riterių skenduolių.

— Teisybė, — linktelėjo Džodženas. — Andalų ir geležinių, Frėjų ir kitų kvailių, visų tų pasipūtusių karių, kurie išsiruošė užkariauti Pilkųjų Vandenų. Tik nė vienam iš jų nepavyko tų Pilkųjų Vandenų rasti. Tada, užuot grįžę, jie nujojo į Sąsmauką. Ir vieni anksčiau, kiti vėliau įsmuko į pelkės akivarus ir nuskendo gramzdinami savo šarvų ir ginklų svorio.

Vien pagalvojus apie nuskendusius ir po vandeniu gulinčius riterius, Braną nukrėtė šiurpas. Bet jis neprieštaravo — šiurpios istorijos jam patiko.

— Kartą, netikro pavasario metais, buvo toks riteris, — vėl prabilo Mira. — Visi jį vadino Besijuokiančio Medžio riteriu. Jis tikriausiai buvo salietis.

— O gal ir ne. — Džodženo veidas atrodė nusėtas žalsvais šešėliais. — Neabejoju, kad šią istoriją princas Branas yra girdėjęs daugybę kartų.

— Ne, — papurtė galvą Branas, — nesu. O jei ir girdėjęs, nieko tokio. Ir Senoji auklė kartais pasakodavo tą pačią, jau girdėtą istoriją, bet jei ji būdavo įdomi, mes mielai ir vėl jos klausydavomės. Ji sakydavo, kad senos istorijos — tarsi seni draugai. Kartais reikia juos aplankyti.

— Tai tiesa. — Mira žingsniavo pasikabinusi skydą ant nugaros, varlių žeberklu kartkartėmis palenkdama praeiti trukdančią šaką. Branas jau buvo bemanąs, kad istorijos vis dėlto neišgirs, bet ji prakalbo vėl: — Kartą Sąsmaukoje gyveno toks smalsus vaikinas. Kaip ir visi saliečiai, jis buvo mažo ūgio, bet drąsus, sumanus ir stiprus. Jis augo medžiodamas, žvejodamas, laipiodamas po medžius, ir išmoko visų mano gentainių kerų ir burtų.

Branas beveik neabejojo, kad šio pasakojimo dar nėra girdėjęs.

— Ar jis sapnuodavo žalius sapnus kaip Džodženas?

— Ne, — atsakė Mira, — bet jis galėjo kvėpuoti dumblu, bėgti lapais ir, vos sušnabždėjęs vieną žodį, žemę paversti vandeniu, o vandenį — žeme. Be to, susišnekėdavo su medžiais, mokėjo kurti žodžius ir išburti arba pradanginti pilis.

— Ir aš taip norėčiau, — gailiai tarė Branas. — O kada jis sutiks Besijuokiančio Medžio riterį?

Mira susiraukusi į jį dėbtelėjo.

— Kuo greičiau princas užsičiaups, tuo greičiau jiedu susitiks.

— Aš tik paklausiau…

— Vaikinas mokėjo visus saliečių burtus, — toliau pasakojo ji, — bet troško kai ko daugiau. Kaip žinai, mūsų žmonės retai palieka namus ir leidžiasi į tolimas keliones. Mes nedidelė tauta ir mūsų papročiai daug kam atrodo keisti, tad dideli žmonės ne visada gražiai su mumis elgiasi. Bet šis vaikinas buvo drąsesnis už daugelį mūsiškių ir, kai suaugo, vieną dieną nusprendė palikti saliečius ir aplankyti Veidų salą.

— Niekas nekeliauja aplankyti Veidų salos, — paprieštaravo Branas. — Juk ten gyvena žalieji žmonės.

— Kaip tik žaliųjų žmonių jis ir ieškojo. Tad apsivilko marškinius, apsiūtus bronziniais žvyneliais kaip maniškiai, pasiėmė odinį skydą, trišakę ietį kaip maniškė ir iš odos padarytu laiveliu nusiyrė Žaliąja Šaka pasroviui.

Branas užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti mažoje odinėje valtelėje sėdintį vyrą. Ir jam prieš akis iškilo salietis, labai panašus į Džodženą, tik vyresnis, stipresnis ir apsirengęs kaip Mira.

— Naktį, kad Frėjai jo neužpultų, jis prasmuko pro Dvynius, o pasiekęs Trišakį paliko upę, užsikėlė valtelę ant galvos ir toliau traukė pėsčias. Užtruko daug dienų, bet pagaliau atkeliavo ligi Dievų Akies, įmetė savo valtelę į ežero vandenis ir nusiyrė į Veidų salą.

— Ar sutiko ten žaliųjų žmonių?

— Taip, — linktelėjo Mira, — bet tai jau kita istorija ir ne man ją pasakoti. Mano princas prašė istorijos apie riterius.

— Tiktų ir apie žaliuosius žmones.

— Gal ir tiktų, — sutiko ji, bet daugiau apie juos nė žodžiu neužsiminė. — Visą tą žiemą vaikinas praleido saloje, bet atėjus pavasariui pajuto, kad jį šaukia platusis pasaulis, ir suprato, jog atėjo laikas iškeliauti. Odinė valtelė tebebuvo ten, kur jis ją paliko, tad atsisveikinęs ėmė irtis į krantą. Irklavo irklavo ir pagaliau tolumoje, už ežero, išvydo pilies bokštus. Jam artinantis prie kranto, bokštai atrodė vis aukštesni ir pagaliau vaikinas suprato, kad tai tikriausiai didžiausia pasaulyje pilis.

— Harenholas! — iš karto atspėjo Branas. — Tai buvo Harenholas!

Mira nusišypsojo.

— Šit kaip? Prie tos pilies sienų jis pamatė įvairiaspalves palapines, vėjyje plazdančias ryškias vėliavas ir riterius, vilkinčius grandelinius ir plokštinius šarvus, sėdinčius ant šarvuotų žirgų. Jis užuodė kepamą mėsą, girdėjo garsų juoką ir šauklių pučiamus trimitus. Netrukus turėjo prasidėti didžiulis turnyras ir į jį buvo susirinkę riteriai iš visos karalystės. Čia buvo ir pats karalius, ir jo sūnus, drakono princas. Atvyko ir baltieji kalavijai, pasveikinti jų gretas papildžiusio naujo brolio. Atjojo audros lordas ir rožių lordas. Didysis uolos liūtas buvo susivaidijęs su karaliumi ir laikėsi nuošaliai, bet dauguma jo vėliavininkų ir riterių turnyre vis tiek dalyvavo. Tokio iškilmingo renginio salietis dar niekada nebuvo matęs ir suprato, jog galbūt niekada daugiau nepamatys. Giliai širdyje jis nieko labiau netroško, tik dalyvauti turnyre.

Šis jausmas Branui buvo puikiai pažįstamas. Vaikystėje jis nesvajojo tapti niekuo kitu, tik riteriu. Bet tai buvo prieš jam nukrintant ir susižalojant kojas.

— Prasidėjus turnyrui didžiosios pilies duktė ėjo meilės ir grožio karalienės pareigas. Penki kovotojai prisiekė ginti jos karūną: keturi jos broliai iš Harenholo ir garsusis jos dėdė, baltasis karaliaus sargybos riteris.

— Ar ji buvo daili mergelė?

— Taip, — atsakė Mira ir liuoktelėjo per akmenį, — bet buvo ir dar dailesnių. Viena iš jų — drakono princo žmona, atsivedusi per dešimt jai patarnaujančių damų. Visi riteriai maldavo jų, kad aprištų jų ietis savo palankumo raiščiais.

— Bet tai nebus viena iš meilės istorijų, ar ne? — įtariai paklausė Branas. — Hodorui jos nelabai patinka.

— Hodoras, — pritariamai tarstelėjo Hodoras.

— Jis mėgsta pasakojimus, kuriuose riteriai įveikia pabaisas.

— Kartais riteriai ir yra pabaisos, Branai. Mažasis salietis žingsniavo per lauką džiaugdamasis šilta pavasario diena ir niekam nedarydamas nieko bloga, tik staiga kelią jam pastojo trys ginklanešiai. Jie nebuvo vyresni nei penkiolikos metų, bet vis tiek visi trys ūgiu pranoko salietį. Ginklanešiams atrodė, kad tai jų pasaulis, į kurį salietis neturėjo teisės kelti kojos. Nenaudėliai atėmė ietį, pargriovė ir išsityčiojo iš jo, pravardžiuodami varliaėdžiu.

— Ar jie buvo Valderiai? — Branui atrodė, kad tokią niekšybę galėjo padaryti tik Mažasis Valderis Frėjus.

— Vardo nepasisakė nė vienas iš jų, bet salietis gerai įsiminė ginklanešių veidus, kad galėtų jiems atkeršyti. Kaskart, kai mėgindavo stotis, nenaudėliai jį vėl parversdavo, o kai gulėdamas ant žemės susiriesdavo į kamuoliuką, imdavo spardyti. Bet paskui staiga išgirdo griausmingą balsą. „Spardote mano tėvo valdinį!“ — sustaugė vilkė.

— Keturkojė ar dvikojė?

— Dvikojė, — tarė Mira. — Vilkė puolė ginklanešius turnyriniu kalaviju ir juos išvaikė. Salietis buvo sužalotas ir kraujavo, tad vilkė, parsigabenusi jį į savo olą, išvalė žaizdas ir užrišo jas drobiniais tvarsčiais. Ten vaikinas ir sutiko jos gaujos brolius: narsųjį vilką, kuris jiems vadovavo, šalia jo vaikštantį tylųjį vilką ir vilkiuką, kuris iš jų ketverto buvo jauniausias.

Tą vakarą turnyro pradžios proga Harenhole turėjo vykti puota ir vilkė primygtinai liepė vaikinui joje dalyvauti. Jis buvo aukštos kilmės ir turėjo tokią pat teisę užimti vietą ant suolo, kaip bet kuris kitas vyras. Atsispirti tai vilkei-mergelei buvo labai sunku, tad salietis sutiko, kad vilkiukas parūpintų jam karaliaus puotai tinkamų drabužių, ir nuėjo į didžiąją pilį.

Po Hareno stogu jis valgė ir gėrė kartu su vilkais ir daugybe jiems prisiekusių kalavijuočių, su vyrais, nusileidusiais nuo kalvų, su briedžiais, lokiais ir vandeniais. Drakono princas padainavo tokią liūdną dainą, kad vilkė-mergelė ėmė šniurkščioti, o kai jaunasis jos broliukas-vilkiukas pasišaipė, kad verkia, išpylė jam ant galvos taurę vyno. Paskui kalbą pasakė juodasis brolis, kviesdamas riterius stoti į Nakties sargybą. Per varžytuves, kas išgers daugiau vyno, audros lordas įveikė kaukolių ir bučinių riterį. Salietis matė mergelę tamsiai mėlynomis, besijuokiančiomis akimis, šokančią su baltuoju kalaviju, raudona gyvate, grifų lordu ir pagaliau — su tyliuoju vilku, bet… tik kai narsusis vilkas užtarė jai žodelį už savo brolį, kuris pernelyg drovėjosi pakilti nuo suolo.

Visų šių linksmybių sūkuryje mažasis salietis pamatė ir tris jį užpuolusius ginklanešius. Vienas tarnavo trišakio riteriui, kitas dygliuočio riteriui, o trečiasis lydėjo riterį, ant kurio apsiausto buvo išsiuvinėti du bokštai — ženklas, puikiai pažįstamas visiems saliečiams.

— Frėjų ženklas, — įsiterpė Branas. — Perkėlos Frėjų.

— Kaip yra dabar, taip buvo ir tada, — linktelėjo ji. — Vilkė-mergelė juos pamatė ir parodė savo broliams. „Galėčiau rasti tau žirgą ir galbūt net tinkamus šarvus“, — pasiūlė vilkiukas. Mažasis salietis padėkojo jam, bet nieko neatsakė. Giliai širdyje jis niekaip negalėjo apsispręsti. Ūgiu saliečiai mažesni už daugumą kitų, bet išdidumu jiems nenusileidžia. Tas vaikinas, kaip ir visi kiti jo gentainiai, nebuvo riteris. Valtyje mes sėdime dažniau nei ant arklio, o mūsų rankos skirtos irkluoti, o ne laikyti ietį. Kad ir kaip troško atkeršyti, jis bijojo apsijuokti ir užtraukti gėdą saviškiams. Tą naktį tylusis vilkas pasiūlė mažajam saliečiui nakvoti jo palapinėje, bet, prieš guldamasis miegoti, vaikinas atsiklaupė ant ežero kranto, pažvelgė į vandenis, į tą pusę, kur turėjo būti Veidų sala, ir sukalbėjo maldą seniesiems šiaurės ir Sąsmaukos dievams…

— Ar niekada nesi girdėjęs šios sakmės iš savo tėvo lūpų? — paklausė Džodženas.

— Istorijas pasakodavo Senoji auklė. Tęsk, Mira, negali dabar sustoti.

Hodoras, matyt, jautėsi taip pat.

— Hodoras, — tarė jis ir pratrūko: — Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras…

— Ką gi, — gūžtelėjo Mira, — jei taip nori išgirsti, kuo viskas baigėsi…

— Noriu. Pasakok.

— Buvo numatyta, kad turnyras tęsis penkias dienas, — vėl prabilo ji. — Be to, turėjo vykti didžiulės bendros kautynės septyniais frontais, šaudymo iš lanko ir kirvių svaidymo rungtys, žirgų lenktynės ir dainių varžytuvės…

— Tai gali praleisti. — Tupėdamas pintinėje ant Hodoro nugaros Branas neramiai pasimuistė. — Papasakok apie dvikovas.

— Kaip princas įsakys… Pilies duktė buvo meilės ir grožio karalienė, ją gynė keturi jos broliai ir dėdė, bet jau pirmą turnyro dieną visi keturi Harenholo sūnūs buvo nugalėti. Tiesa, juos nugalėjusieji karaliavo neilgai, mat ir patys buvo įveikti. Taigi pasibaigus pirmajai turnyro dienai vietą tarp nugalėtojų užsitikrino dygliuočio riteris, o antros dienos rytą savo dvikovas laimėjo trišakio riteris ir dviejų bokštų riteris. Tačiau antros dienos pavakare, kai šešėliai ėmė ilgėti, turnyro dalyvių sąrašą papildė paslaptingas varžovas.

Branas supratingai linktelėjo. Turnyruose dažnai pasirodydavo riteriai, paslėpę savo veidus po šalmais ir laikydami rankose skydus be jokio ženklo arba pažymėtus labai keistais simboliais. Kartais tai būdavo garsūs, bet užsimaskavę kovotojai. Vieną turnyrą Drakono riteris laimėjo pasivadinęs Ašarų riteriu, kad vietoj karaliaus meilužės meilės ir grožio karaliene galėtų paskelbti savo seserį. O Baristanas Narsusis pirmą kartą užsivilko paslaptingojo riterio šarvus sulaukęs vos dešimties metų.

— Galvą guldau, kad tai buvo mažasis salietis.

— To niekas nežinojo, — pasakė Mira, — bet paslaptingasis riteris buvo neaukštas ir dėvėjo netinkamus, iš gabalėlių sudurstytus šarvus. Ant jo skydo buvo nupieštas senųjų dievų širdamedis ir baltas burtmedis raudonu, besijuokiančiu veidu.

— Gal jis atvyko iš Veidų salos? — paklausė Branas. — Ar jis buvo žalias? — Senosios auklės pasakojimuose sargų oda buvo žalia, o vietoj plaukų augo lapai. Be to, kartais jie nešiodavo ragus, tik Branas niekaip nesuprato, kaip paslaptingasis riteris galėjo užsidėti šalmą, jei buvo raguotas. — Lažinuosi, kad jį atsiuntė senieji dievai.

— Gal ir taip. Sustojęs priešais karalių, paslaptingasis riteris nuleido ietį ir nujojo į galą eilės, kurioje buvo pasistatę palapines penki kovotojai. Žinai, kuriuos tris jis iškvietė į dvikovą?

— Dygliuočio riterį, trišakio riterį ir dviejų bokštų riterį. — Branas buvo girdėjęs daugybę panašių istorijų ir tai tikrai žinojo. — Sakiau, kad jis buvo mažasis salietis.

— Kad ir kas jis buvo, senieji dievai suteikė jo rankai jėgos. Pirmasis krito dygliuočio riteris, paskui trišakio riteris, o pagaliau — ir dviejų bokštų riteris. Nė vienas iš jų nebuvo labai mėgstamas, tad netrukus, kai buvo paskelbtas naujasis nugalėtojas, prasčiokai garsiais šūksniais karštai pasveikino Besijuokiančio Medžio riterį. Bet kai jo nugalėti priešininkai pamėgino išsipirkti savo žirgus ir šarvus, Besijuokiančio Medžio riteris, nenusiėmęs šalmo, prabilo griausmingu balsu ir pasakė: „Pamokykite savo ginklanešius elgtis garbingai, tai bus geriausia išpirka.“ Kaip reikiant išbarę savo ginklanešius, nugalėtieji riteriai atgavo savo žirgus ir šarvus. Taigi mažojo saliečio maldą išklausė… gal žalieji žmonės, gal senieji dievai, gal miškavaikiai — kas žino?

Porą minučių pagalvojęs Branas nusprendė, kad tai gera istorija.

— O paskui? Ar Besijuokiančio Medžio riteris laimėjo turnyrą ir vedė princesę?

— Ne, — papurtė galvą Mira. — Tą vakarą didžiojoje pilyje audros lordas ir kaukolių bei bučinių riteris prisiekė nuplėšti jam kaukę, be to, pats karalius paragino vyrus jį pulti pareiškęs, girdi, riteris, slepiantis veidą po tuo šalmu, nėra jo draugas. Bet kitą rytą, kai šaukliams trimituojant karalius užėmė savo vietą, pasirodė tik du nugalėtojai. Besijuokiančio Medžio riteris buvo dingęs. Karalius įtūžo ir net išsiuntė savo sūnų, drakono princą, jo ieškoti, tačiau šis rado tik ant medžio šakos pakabintą ir paliktą išpieštą skydą. Galų gale tą turnyrą laimėjo drakono princas.

— Hm… — Išklausęs pasakojimo Branas susimąstė. — Tai gera istorija. Ir vis dėlto užpulti salietį turėjo trys niekdariai riteriai, o ne jų ginklanešiai. Tada mažasis salietis būtų galėjęs juos visus nužudyti. Ta dalis, kurioje minima išpirka, yra visiška nesąmonė. Be to, nugalėjęs visus priešininkus, turnyrą turėjo laimėti paslaptingasis riteris ir meilės ir grožio karaliene paskelbti vilkę-mergelę.

— Ji ir tapo karaliene, — atsakė Mira, — bet tai — jau liūdnesnė istorija.

— Ar tu tikras, Branai, kad niekada negirdėjai šio pasakojimo? — vėl paklausė Džodženas. — Tėvas niekada šios istorijos nepasakojo?

Branas papurtė galvą. Jiems besišnekučiuojant atėjo vakaras, kalnų šlaitais ėmė driektis ilgi šešėliai ir juodais pirštais čiupinėti pušis. Jei mažasis salietis nusigavo į Veidų salą, gal ir aš galėčiau ten nukeliauti? Visose sakmėse buvo kartojama, kad žalieji žmonės turi keistų ir stebuklingų galių. Galbūt jie galėtų pagydyti man kojas ir net pakelti į riterius? Juk įšventino į riterius mažąjį salietį, tegul ir vienai dienai, pagalvojo jis. Man tos dienos pakaktų.