Kardų audra

Ketlina

Tegul Žiemos karaliai turi savo šaltą kriptą po žeme, tarė sau Ketlina. Tuliai sėmėsi jėgų iš upės ir, baigę gyvenimą, į upę grįždavo.

Jie paguldė lordą Hosterį į mažą medinę valtelę, užvilkę spindinčius sidabro šarvus — grandininius marškinius ir geležies plokštes. Jo apsiaustas, banguojantis mėlyna ir raudona spalva, buvo patiestas ant valtelės dugno. Ant šarvų dėvimas jo apsiaustas taip pat buvo pusiau mėlynas, pusiau raudonas. Ant didžiojo jo šalmo, kurį jie padėjo šalia velionio galvos, puikavosi upėtakis sidabro ir bronzos žvynais. Ant krūtinės gulėjo dažytas medinis kalavijas, o mirusiojo pirštai spaudė jo rankeną. Išdžiūvusias plaštakas slėpė šarvinės pirštinės — su jomis lordas Hosteris vėl atrodė gana galingas vyras. Velioniui iš kairės jie padėjo didelį, ąžuolinį, geležimi kaustytą skydą, o iš dešinės — medžioklės ragą. Valtelėje buvo prikrauta į krantą išmestų medžių nuolaužų, prakurų, pergamento skiaučių ir akmenų, kad laivelis lengviau nuskęstų. Pirmagalyje plevėsavo jo vėliava — šokantis Riverano upėtakis.

Pagerbiant Septynetą, septyni vyrai buvo išrinkti įstumti laidotuvių valtelės į vandenį. Vienas iš jų buvo Robas, lordui Hosteriui pavaldus lordas. Kartu su juo šios pareigos ėmėsi lordai Brakenas, Blekvudas, Vensas ir Molisteris, taip pat seras Markas Paiperis ir… luošys Lotaras Frėjus, atvykęs iš Dvynių su atsakymu, kurio jie taip laukė. Jį atlydėjo keturiasdešimt karių, vadovaujamų pavainikio Valderio Riverso, rūstaus žilo vyro, garsėjančio puikia kovotojo reputacija. Jų atvykimas lordui Hosteriui skaičiuojant paskutines gyvenimo valandas Edmurą įsiutino.

— Valderį Frėjų reikėtų nuplakti ir ketvirčiuoti! — šaukė jis. — Tvarkyti su mumis reikalų jis siunčia luošį ir pavainikį, argi tai ne įžeidimas?!

— Neabejoju, kad lordas Valderis pasiuntinius parinko labai apgalvotai, — atsakė Ketlina. — Tai piktas poelgis ir niekingas kerštas, bet nepamiršk, su kuo turime reikalų. Tėvas jį vadindavo „vėluojančiu lordu Frėjumi“. Tas žmogus bjauraus būdo, pavydus, o svarbiausia — didelis garbėtroška.

Laimė, jos sūnus elgėsi išmintingiau nei brolis. Robas sutiko Frėjus labai mandagiai, jų palydai rado vietos kareivinėse ir tyliai paprašė sero Desmondo Grelio užleisti vietą, kad garbė padėti išlydėti lordą Hosterį į paskutinę kelionę tektų Lotarui. Mano sūnus per anksti subrendo ir įgijo rūsčios išminties, pagalvojo Ketlina. Tiesa, Frėjų giminė atsimetė nuo Šiaurės karaliaus, tačiau Perkėlos lordas tebebuvo galingiausias iš Riverano vėliavininkų, o Lotaras dabar užima jo vietą. Septyni vyrai nuleido lordą Hosterį upėn lipdami po vandeniu esančiais laiptais, o tuo metu suktuvu buvo keliamos nuleidžiamosios pilies grotos. Jiems stumiant valtelę į upę, Lotaras Frėjus, nelabai tvirtas ir apkūnus vyras, sunkiai šnopavo. Džeisonas Molisteris ir Titas Blekvudas stovėjo prie pirmagalio iki krūtinės vandenyje ir nukreipė laivelį ten, kur reikia.

Ketlina stebėjo ceremoniją nuo gynybinės sienos, — žiūrėjo ir laukė, laukė ir žiūrėjo, kaip kad buvo dariusi daugybę kartų. Žemai, jai po kojomis, pašėlusiai sraunus Akmenvartis tarsi ietis smigo į plačią Raudonąją Šaką, jo melzgana srovė putojo ir maišėsi su drumzlinais rausvai rudais didesniosios upės vandenimis. Virš upės tvyrojo ryto rūkas — plonytis kaip ore skraidantys voratinkliai, kaip prisiminimų draiskanos.

Branas ir Rikonas jo lauks, liūdnai pagalvojo Ketlina, kaip kadaise laukdavau aš.

Valtelė praplaukė pro Vandens vartų raudono akmens arką, pagauta Akmenvarčio srovės ėmė plaukti greičiau ir nenumaldomai artėjo prie upių santakos, kurioje sukosi vandens verpetas. Kai laivelis paliko pilies sienų prieglobstį ir ėmė tolti, stačiakampė burė išsipūtė nuo vėjo ir Ketlina pamatė, kaip blykstelėjo saulėje jos tėvo šalmas. Lordo Hosterio Tulio vairas į šalis nesikraipė ir valtis ramiai plaukė upės vagos viduriu į rytus.

— Dabar, — paragino jos dėdė.

Šalia jo stovintis jos brolis Edmuras — tiesą sakant, dabar — lordas Edmuras, tik nežinia kiek laiko reikės prie to priprasti? — įstatė strėlę į lanko templę. Jo ginklanešys pakėlęs palaikė prie jos smaigalio ugnį. Edmuras palaukė, kol strėlė užsidegs, tada pakėlė didlankį, įtempė templę prie ausies ir iššovė. Dusliai švilptelėjusi, strėlė nulėkė tolydžio kildama. Ketlina sekė strėlės kelią ne tik akimis, bet ir širdimi, kol ši nukrito į vandenį ir švelniai sušnypštė tolokai nuo lordo Hosterio valties.

Edmuras tyliai nusikeikė.

— Tas vėjas… — burbtelėjo jis imdamas antrą strėlę. — Dar kartą.

Ugnis vėl lyžtelėjo alyva išteptą strėlės smaigalį, ėmė šokčioti liepsnos, Edmuras pakėlė lanką, įtempė ir paleido. Strėlė nulėkė aukštai ir toli. Per toli. Ji nukrito į upę gerą dešimtį jardų aplenkusi valtelę ir ugnis akimirksniu užgeso. Edmuro sprandas nuraudo ir spalva nebesiskyrė nuo jo barzdos.

— Dar kartą, — įsakmiai pasakė jis, traukdamas iš strėlinės trečią strėlę.

Jis įsitempęs ne mažiau už tą lanko templę, dingtelėjo Ketlinai.

Tai nepraslydo pro akis ir Brindenui Tuliui.

— Leisk man, milorde, — pasisiūlė jis.

— Pats galiu, — užsispyrė Edmuras.

Ir vėl liepė uždegti strėlę, pakėlė lanką, giliai įkvėpė ir įtempė templę. Kelias akimirkas jis, rodės, dvejojo, o ugnis traškėdama nenumaldomai slinko strėle. Pagaliau iššovė. Strėlė lėkė vis labiau kildama, paskui padarė lanką, ėmė kristi, kristi… ir prašvilpė pro pat išsipūtusią burę.

Jis prašovė tik truputį, per sprindį, bet vis dėlto prašovė.

— Kad jas kur Kiti! — nusikeikė jos brolis.

Valtelė jau buvo beveik nepasiekiama, tai išnirdavo iš upės rūko, tai vėl jame pasislėpdavo. Netaręs nė žodžio, Edmuras įbruko lanką dėdei.

— Greičiau, — tarė seras Brindenas. Jis išsitraukė strėlę, palaikė prie ugnies, įtempė lanką ir iššovė Ketlinai net nespėjus įsitikinti, ar galas tikrai užsidegė… Bet, kai strėlė ėmė kilti aukštyn, ji aiškiai pamatė prie jos antgalio tarsi blyškias, gelsvai rausvas vėliavėles besiplaikstančias liepsneles. Valtis pranyko rūke. Krentančią liepsnojančią strėlę taip pat užklojo rūkas, bet… tik akimirkai. Paskui, staiga kaip atgijusi viltis, jie išvydo besiplečiantį raudoną žiedą. Burės užsidegė ir rūkas suspindo rožine ir gelsvai rausva spalva. Kelias sekundes Ketlina aiškiai matė laivelio kontūrus, puošiamus šokčiojančių liepsnų vainiko.

Lauk manęs, mažoji Kete, išgirdo ji šnipštelint tėvą.

Nežiūrėdama Ketlina ištiesė ranką ieškodama brolio rankos, bet Edmuras jau buvo nuėjęs ir vienas stovėjo toje vietoje, kur gynybinė siena buvo aukščiausia. Užtat dėdė Brindenas paėmė ją už rankos, sunerdamas jos pirštus su stipriais savo pirštais. Jiedu kartu žiūrėjo, kaip nedidelis laužas, valtelei tolstant, tolydžio mažėja.

Pagaliau valtelė apskritai dingo jiems iš akių… tikriausiai toliau plaukė upe pasroviui arba sudegė ir nuskendo. Sunkūs šarvai nugramzdino lordą Hosterį pas kitus, į minkštą upės dugno dumblą, į povandenines menes, kur buvo amžinas Tulių dvaras ir kur paskutinės jų tarnaitės buvo žuvys.

Vos tik valtis pranyko už horizonto, Edmuras nuėjo. Ketlina norėjo jį apkabinti, — nors trumpai; pasėdėti su juo valandą, vieną vakarą arba vieną mėnulį, pasikalbėti apie velionį ir pagedėti. Bet ji, kaip ir brolis, suprato, kad dabar ne laikas. Dabar jis buvo Riverano lordas, tad aplink jį susibūrė riteriai, tyliai reikšdami užuojautą ir ištikimybę, atskirdami jį nuo tokio mažmožio kaip sesers gedulas. Edmuras klausėsi, bet iš tiesų negirdėjo nė žodžio.

— Nieko čia gėdingo prašauti pro šalį, — tyliai pasakė jos dėdė. — Edmuras turėtų tai išgirsti. Kai mano lordas tėvas plaukė upe, Hosteris irgi nepataikė.

— Tik pirmą kartą. — Ketlina tada dar buvo per maža, kad pati prisimintų, bet lordas Hosteris dažnai jai tą istoriją pasakodavo. — Antra jo strėlė pataikė į burę.

Ji atsiduso. Edmuras nebuvo toks stiprus, kaip atrodė. Jų tėvo mirtis, kai pagaliau atėjo, buvo tarsi palengvėjimas, tačiau brolis vis tiek sunkiai ją pakėlė.

Praeitą vakarą išgėręs jis palūžo, apsiverkė, ėmė gailėtis visko, ko nespėjo padaryti ir pasakyti. Apsiašarojęs pareiškė, kad jam nereikėję išjoti į mūšį prie brastų; jis turėjęs likti prie sergančio tėvo lovos.

— Turėjau būti šalia jo kaip tu, — tarė Edmuras. — Ar prieš mirtį jis apie mane kalbėjo? Pasakyk tiesą, Kete. Ar pasigedo manęs?

Paskutinis lordo Hosterio ištartas žodis buvo „Ramunėlė“, tik Ketlina nedrįso broliui to pasakyti.

— Jis šnabždėjo tavo vardą, — pamelavo Ketlina, brolis dėkingas linktelėjo ir pabučiavo jai ranką. Jei nebūtų mėginęs skandinti savo sielvarto ir kaltės, tikriausiai jam būtų pavykę šauti taikliau, atsiduso ji, bet tai buvo dar vienas dalykas, kurio nedrįso pasakyti garsiai.

Nuo gynybinių pilies sienų viršaus Juodoji Žuvis palydėjo ją iki tos vietos, kur stovėjo Robas su jaunąja karaliene, apsuptas savo vėliavininkų. Pamatęs motiną, sūnus be žodžių ją apkabino.

— Lordas Hosteris atrodė kilnus kaip karalius, miledi, — sumurmėjo Džeinė. — Gaila, kad neturėjau progos jo pažinti.

— O aš — pažinti jo geriau, — pridūrė Robas.

— Ir jis būtų to norėjęs, — tarė Ketlina. — Riveranas ir Vinterfelas pernelyg toli vienas nuo kito. — O tarp Riverano ir Lizdo, rodos, per daug kalnų, upių ir kariuomenių. Mat Lisa į jos laišką taip ir neatsakė.

Iš Karaliaus Uosto taip pat nebuvo jokių žinių. Ketlina vylėsi, kad Brienė ir seras Kleosas su savo belaisviu jau pasiekė miestą. Galėjo būti net taip, kad Brienė su mergaitėmis jau buvo pakeliui namo. Seras Kleosas prisiekė, kad, mainams įvykus, privers Kipšą išsiųsti varną. Jis prisiekė! Bet varnai ne visada laimingai atskrisdavo. Koks nors šaulys galėjo paukštį nusišauti ir išsikepti vakarienei. O laiškas, kuris būtų nuritinęs jai nuo širdies sunkų akmenį, gal guli stovyklos laužo pelenuose, šalia krūvelės varno kaulų.

Kiti žmonės taip pat laukė norėdami pareikšti Robui užuojautą, tad Ketlina pasitraukusi kantriai stovėjo, kol lordas Džeisonas Molisteris, Didysis Džonas ir seras Rolfas Spaiseris paeiliui tarė porą žodžių. Bet kai priėjo Lotaras Frėjus, ji timptelėjo sūnų už rankovės. Robas atsisuko ir palaukė nusprendęs išklausyti, ką pasakys Lotaras.

— Tavo malonybe… — Lotaras Frėjus buvo apkūnus, ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras, arti viena kitos įsodintomis akimis, smailia barzdele ir tamsiais, garbanotais, ant pečių krentančiais plaukais. Gimstant suluošinta koja jam buvo pelniusi Lotaro Šlubojo vardą. Per dešimt metų jis tarnavo savo tėvo pilies valdytoju. — Mums labai nesmagu trukdyti tave sielvarto valandą, bet galbūt šį vakarą galėtum mus priimti?

— Mielai, — atsakė Robas. — Niekada nenorėjau skleisti ir gilinti tarp mūsų neapykantos.

— Ir aš ne, — pritarė karalienė Džeinė.

Lotaras Frėjus nusišypsojo.

— Suprantu. Ir mano lordas tėvas supranta. Jis liepė man pasakyti, jog kadaise ir pats buvo jaunas ir puikiai prisimena, ką reiškia pamesti galvą dėl grožio.

Ketlina labai abejojo, ar lordas Valderis ką nors panašaus sakė ir ar kada nors buvo pametęs galvą dėl grožio. Perkėlos lordas pergyveno septynias žmonas, o dabar buvo vedęs aštuntą, bet apie jas kalbėdavo tik kaip apie patalų šildytojas ir vaikų gimdytojas. Ir vis dėlto šie žodžiai buvo ištarti nuoširdžiai ir nepriimti komplimento ji neturėjo jokios dingsties. Robas taip pat.

— Tavo tėvas labai malonus, — tarė jis. — Nekantriai lauksiu mūsų susitikimo.

Lotaras nusilenkė, pabučiavo karalienei ranką ir nuėjo. Tuo metu dar tuzinas žmonių susibūrė norėdami tarti porą žodžių karaliui. Robas trumpai šnektelėjo su visais, vienam padėkojo, kitam, jei reikėjo, nusišypsojo. Ir tik kai nuėjo paskutinis žmogus, jis vėl kreipėsi į Ketliną.

— Reikia šį tą aptarti. Eisi su manimi?

— Kaip įsakysi, tavo malonybe.

— Tai ne įsakymas, mama.

— Tuomet mielai eisiu su tavimi.

Grįžęs į Riveraną, sūnus gana maloniai elgėsi su Ketlina, nors retai ieškodavo jos draugijos. Ji negalėjo Robo kaltinti, kad mieliau leidžia laiką su savo jaunąja karaliene. Džeinė skatina jį šypsotis, o aš neturiu kuo su juo pasidalyti, išskyrus sielvartą. Be to, Robui, rodos, patiko ir nuotakos brolių draugija: jo ginklanešio Rolamo ir vėliavnešio sero Reinaldo. Jie užėmė vietą tų, kurių Robas neteko, žiūrėdama į juos, kartu leidžiančius laiką, galvodavo Ketlina. Rolamas užėmė Brano vietą, o Reinaldas — Teono ir Jono Snou. Tik su Vesterlingais ji matė Robą besišypsantį ir girdėjo nerūpestingai besijuokiantį, kaip vaikystėje. Kitiems jis visuomet buvo Šiaurės karalius, palenkęs galvą nuo karūnos svorio net tada, kai karūnos ant jo galvos nebūdavo.

Robas švelniai pabučiavo žmoną, pažadėjo susitikti su ja jos kambariuose ir nuėjo su savo ledi motina. Jis iš karto pasuko į dievų giraitę.

— Lotaras atrodė draugiškas, o tai viltingas ženklas. Mums reikia Frėjų.

— Bet tai nereiškia, kad pavyks patraukti juos savo pusėn.

Robas pritariamai linktelėjo, bet jo veidas liko niūrus, pečiai nuleisti ir Ketlinai pagailo sūnaus. Karūna jį gniuždo, pagalvojo ji. Jis taip nori būti geras karalius, būti narsus, garbingas ir išmintingas, bet tokiam jaunam vaikinui ši našta per sunki. Robas darė, ką galėjo, bet negailestinga gyvenimo tikrovė smogė jam vieną smūgį po kito. Kai jam pranešė naujienas apie mūšį Prieblandos Slėnyje, kur lordas Rendilas Tarlis sutriuškino Robetą Gloverį ir Helmaną Tolhartą, visi tikriausiai tikėjosi, kad karalius įnirš. Bet Robas tik spoksojo į vieną tašką, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, o paskui tarė:

— Prieblandos Slėnis prie Siaurosios jūros? Ko jiems prireikė Prieblandos Slėnyje? — Jis suglumęs papurtė galvą ir pridūrė: — Trečdalį pėstininkų praradau Prieblandos Slėnyje?

— Geležiniai užėmė mano pilį, o dabar Lanisteriai laiko nelaisvėje mano brolį, — apimtas sielvarto tarė Galbartas Gloveris. Per mūšį Robetas Gloveris liko gyvas, bet netrukus po jo Karališkajame kelyje buvo paimtas į nelaisvę.

— Ilgai nelaikys, — pažadėjo jos sūnus. — Mainais pasiūlysiu jiems Martiną Lanisterį. Lordas Taivinas bus priverstas sutikti su tais mainais savo brolio labui.

Martinas buvo sero Kevano sūnus, Vilemo, kurį nužudė lordas Karstarkas, brolis dvynys. Ketlina žinojo, kad tie nužudymai sūnui vis dar neduoda ramybės. Jis patrigubino Martino sargybą, bet vis tiek baiminosi dėl jo saugumo.

— Man reikėjo iškeisti Karalžudį į Sansą iš karto, kai paraginai tai padaryti, — jiedviem žingsniuojant galerija pasakė Robas. — Jei būčiau pasiūlęs išleisti ją už Gėlių riterio, Taireliai dabar būtų mūsų, o ne Džofrio pusėje. Turėjau apie tai pagalvoti.

— Galvojai apie mūšius ir teisingai darei. Net karalius negali visko numatyti.

— Mūšiai… — sumurmėjo Robas, išvesdamas motiną iš po medžių. — Laimėjau visus mūšius, bet nejučia pralaimiu karą. — Jis pakėlė akis į viršų, tarsi atsakymas būtų galėjęs slypėti danguje. — Vinterfelas atiteko geležiniams, Keilino Griova — taip pat. Tėvas žuvęs, taip pat Branas, Rikonas ir tikriausiai Arija. O dabar dar mirė tavo tėvas.

Ketlina negalėjo leisti sūnui pulti į neviltį. Per daug gerai žinojo, koks tai jausmas.

— Mano tėvas jau seniai gulėjo mirties patale. Nieko nebūtum galėjęs pakeisti. Tu suklydai, Robai, bet kuris karalius neklysta? Nedas tavimi didžiuotųsi.

— Mama, yra dar kai kas, ką turi žinoti.

Ketlinai stabtelėjo ir apmirė širdis. Tai kažkas, kas jam nepatinka. Kažkas, ką jis bijo man atskleisti. Bet jai niekas daugiau neatėjo į galvą, tik Brienė ir jos misija.

— Apie Karalžudį?

— Ne. Apie Sansą.

Ji mirusi, iš karto dingtelėjo Ketlinai. Brienei nepasisekė, Džeimis žuvo, o Sersėja keršydama nužudė jos mielą mergaitę. Kelias akimirkas ji negalėjo pratarti nė žodžio.

— Ar ji… mirusi, Robai?

— Mirusi? — nustebęs pakartojo jis. — Kodėl mirusi? Ak, mama, ne, ne, jie nieko bloga jai nepadarė, nenužudė, tik… vakar atskrido paukštis, bet niekaip neprisiverčiau tau pasakyti, nutariau palaukti, kol išplukdysi į paskutinę kelionę tėvą. — Robas paėmė ją už rankos. — Jie ištekino Sansą už Tiriono Lanisterio.

Ketlina stipriai suspaudė sūnui pirštus.

— Už Kipšo?

— Taip.

— Jis prisiekė iškeisti ją į savo brolį, — priblokšta tarė Ketlina. — Ir Sansą, ir Ariją. Būtume jas atgavę, jei būtume grąžinę jo brangųjį Džeimį, jis tai prisiekė girdint visiems dvariškiams. Kaip galėjo ją vesti, prisiekęs prieš dievus ir žmones?

— Jis — Karalžudžio brolis. Išdavystė teka jų gyslomis. — Robas pirštais perbraukė kalavijo rankenos buožę. — Jei galėčiau, nuręsčiau jo bjaurią galvą. Tada Sansa būtų našlė ir atgautų laisvę. Kitos išeities nematau. Jie privertė ją duoti priesaiką septonui ir apvilko skaisčiai raudonu apsiaustu.

Ketlina prisiminė neūžaugą išsigimėlį, kurį paėmė iš kryžkelės užeigos ir gabeno visą kelią iki Lizdo.

— Reikėjo man leisti Lisai išstumti jį pro savo Mėnulio duris. Vargšė miela Sansa… kodėl kažkas užsimanė šitaip ją nuskriausti?

— Dėl Vinterfelo, — nesvyruodamas atsakė Robas. — Dabar, kai Branas ir Rikonas žuvę, Sansa yra mano įpėdinė. Jei man kas nors nutiktų…

Ketlina stipriai spustelėjo jam ranką.

— Nieko tau nenutiks. Nieko. Aš to neištverčiau. Jie pasiėmė Nedą ir tavo mielus brolius. Sansa ištekėjusi, Arija dingusi be žinios, mano tėvas miręs… jei tau atsitiktų kas nors bloga, aš išprotėčiau, Robai. Be tavęs, man daugiau nieko neliko. Be tavęs, Šiaurei daugiau nieko neliko.

— Aš dar gyvas, mama.

Staiga Ketliną apėmė baimė.

— Karus teks kariauti iki paskutinio kraujo lašo. — Ji pati savo balse aiškiai išgirdo neviltį. — Tu nebūtum pirmas karalius, pripažinęs kito pranašumą, net ne pirmasis iš Starkų.

Sūnus sučiaupė lūpas.

— Ne. Niekada.

— Čia nėra nieko gėdinga. Nepavykus sukilimui, Beilonas Greidžojus prisiekė ištikimybę Robertui. Torhenas Starkas atsiklaupė prieš Eigoną Užkariautoją, bet neleido savo kariuomenei supleškėti.

— Argi Eigonas nužudė Torheno tėvą? — Robas patraukė ranką. — Pasakiau — niekada.

Dabar jis elgiasi kaip berniukas, o ne kaip karalius.

— Lanisteriams šiaurės nereikia. Jie reikalaus duoti priesaiką ir įkaitų, bet nieko daugiau… O Kipšas Sansą pasiliks, nesvarbu, ką mes darysime, kad turėtų mūsiškę įkaitę. Geležiniai mums bus rimtesni priešai, patikėk. Jie viliasi išlaikyti šiaurę savo rankose, Greidžojai neturi palikti nė vienos gyvos Starkų giminės atžalos, kuri vėliau galėtų ginčyti jų pretenzijas. Teonas nužudė Braną ir Rikoną, tad dabar jiems belieka nužudyti tave ir… Džeinę, taip… Negi manai, kad lordas Beilonas gali leisti jai gyventi ir gimdyti tau įpėdinius?

Robo veidas buvo šaltas kaip uola.

— Ar dėl to paleidai Karalžudį? Kad susitaikytum su Lanisteriais?

— Džeimį paleidau dėl Sansos ir Arijos, jei… ji tebėra gyva. Pats žinai. Bet jei giliai širdyje ir puoselėjau viltį nusipirkti taiką, ar tai — blogai?

— Taip, — linktelėjo Robas. — Lanisteriai nužudė mano tėvą.

— Manai, aš tai pamiršau?

— Nežinau. Pamiršai?

Pagauta pykčio Ketlina niekada nebuvo mušusi savo vaikų, bet šį kartą Robui vos neužvožė. Ir vis dėlto susitvardė tarusi sau, koks išsigandęs ir vienišas turi jaustis jos sūnus.

— Tu esi Šiaurės karalius, spręsi pats. Tik prašau, kad pagalvotum apie tai, ką pasakiau. Dainiai plačiai apdainuoja karalius, narsiai kritusius mūšio lauke, bet tavo gyvenimas vertas daugiau nei kelių dainų. Bent jau man, davusiai tau gyvybę. — Ji nuleido galvą ir pridūrė: — Ar leisi man eiti?

— Taip.

Robas nusisuko ir išsitraukė kalaviją. Ką ketino su juo daryti, Ketlina nesuprato. Priešų čia nebuvo, nebuvo ir su kuo kautis. Čia, tarp aukštų medžių ir nukritusių lapų, stovėjo tik jiedu. Būna kovų, kurios laimimos ne kalaviju, norėjo pasakyti ji Robui, tačiau baiminosi, kad šių žodžių karalius neišgirs.

Po kelių valandų, jai sėdint savo kambaryje prie siuvinio, pas ją tekinas atbėgo jaunasis Rolamas Vesterlingas kviesti vakarienės. Gerai, su palengvėjimu pagalvojo Ketlina. Ji nebuvo tikra, ar po jųdviejų kivirčo sūnus nori matyti ją valgomojoje menėje.

— Pareigingas ginklanešys… — niūriai tarstelėjo ji Rolamui. Branas būtų elgęsis taip pat.

Robas prie stalo elgėsi šaltai, o Edmuras buvo paniuręs, užtat geros Lotaro Šlubojo nuotaikos pakako visiems. Jis buvo mandagumo pavyzdys, geru prisiminė lordą Hosterį, švelniai pareiškė Ketlinai užuojautą dėl Brano ir Rikono netekties, pagyrė Edmurą už pergalę mūšyje prie Akmenų Malūno ir padėkojo Robui už Rikardui Karstarkui įvykdytą „greitą ir griežtą teisingumą“. Pavainikis Lotaro brolis Valderis Riversas buvo visai kitoks; tai buvo šiurkštus nemalonus vyras įtariu senojo lordo Valderio veidu, kalbėjo nedaug ir didžiausią dėmesį skyrė jam prieš nosį padėtai mėsai ir midui.

Nuskambėjus visiems tuštiems žodžiams, karalienė ir kiti Vesterlingai atsiprašę išėjo, maisto likučius tarnai išnešė ir Lotaras Frėjus krenkštelėjo ketindamas pereiti prie reikalo.

— Kol dar neprakalbome apie reikalą, dėl kurio čia atvykome, turiu užsiminti apie dar vieną dalyką, — rimtai tarė jis. — Bijau, kad nelabai malonų. Nesitikėjau, kad teks pranešti tokias naujienas, bet, rodos, nėra kitos išeities. Mano lordas tėvas iš savo vaikaičių gavo laišką.

Ketlina buvo taip panirusi į savo sielvartą, kad beveik pamiršo du Frėjus, kuriuos buvo pažadėjusi globoti. Daugiau nebereikia, dingtelėjo jai. Motin, pasigailėk, kiek dar smūgių turėsime ištverti? Bet nuojauta jai sakė, kad žodžiai, kuriuos dabar išgirs, lyg peilio ašmenys susmigs jai į širdį.

— Iš Vinterfelo vaikaičių? — prisivertė paklausti ji. — Mano globotinių?

— Taip, iš Valderio ir Valderio. Bet dabar jiedu Dredforte, miledi. Man liūdna pranešti, bet ten vyko mūšis. Vinterfelas sudegė.

— Sudegė? — nepatikliai tarstelėjo Robas.

— Jūsų šiaurės lordai mėgino atsikovoti jį iš geležinių. Pamatęs, kad grobis slysta iš rankų, Teonas Greidžojus pilį padegė.

— Apie jokį mūšį mes nieko negirdėjome, — tarė seras Brindenas.

— Mano sūnėnai dar tikrai jauni, bet jie ten buvo. Didysis Valderis parašė laišką, jo pusbrolis taip pat pasirašė. Jų tvirtinimu, kova buvusi žiauri. Jūsų pilies valdytojas nužudytas. Jo vardas, rodos, buvo seras Rodrikas, ar ne?

— Seras Rodrikas Kaselis, — priblokšta sumurmėjo Ketlina. Brangi, narsi, ištikima sena širdis… Jai prieš akis iškilo šis senas vyras, įnirtingai timpčiojantis pražilusias žandenas. — O kaip kiti mūsų žmonės?

— Bijau, kad geležiniai daugumą jų nužudė.

Įniršęs ir netardamas nė žodžio, Robas trenkė kumščiu į stalą ir nusisuko, kad Frėjai nepamatytų jo ašarų.

Bet motina jas matė. Pasaulis kasdien vis niūresnis. Ketlina prisiminė mažąją sero Rodriko dukrelę Betę, nenuilstantį meisterį Luviną ir linksmuolį septoną Čeilį, kalvį Mikeną, šunidžių prižiūrėtojus Farleną ir Palą, Senąją auklę ir kvaišelį Hodorą. Jai pasidarė silpna.

— Maldauju, kad tik nebūtų žuvę visi…

— Ne, — atsakė Lotaras Šlubasis. — Moterys ir vaikai pasislėpė, taip pat ir mano sūnėnai, Valderis ir Valderis. Kai Vinterfelas buvo sugriautas, likusius gyvuosius lordo Boltono sūnus parvedė į Dredfortą.

— Boltono sūnus? — sukluso Robas.

— Manau, pavainikis sūnus, — įsiterpė Valderis Riversas.

— Tik jau ne Ramsėjus Snou? O gal lordas Boltonas turi dar vieną pavainikį? — Robas rūsčiai dėbtelėjo. — Tas Ramsėjus buvo tikras pabaisa ir žudikas, be to, žuvo kaip bailys. Bent jau aš taip girdėjau.

— Apie tai nieko nežinau. Kiekviename kare būna daug sumaišties. Daug melagingų pranešimų. Galiu tik pasakyti, kad, anot mano sūnėnų, būtent pavainikis Boltono sūnus išgelbėjo ir Vinterfelo moteris, ir vaikus. Tie, kurie liko gyvi, dabar Dredforte saugūs.

— O Teonas? — staiga susigriebė Robas. — Koks likimas ištiko Teoną Greidžojų? Ar jis buvo nužudytas?

Lotaras Šlubasis skėstelėjo rankomis.

— Negaliu pasakyti, tavo malonybe. Valderis ir Valderis apie jį nė žodžiu neužsimena. Gal lordas Boltonas ką nors žino, gal sūnus jam ką nors pranešė?

Seras Brindenas tarė:

— Gali neabejoti, mes jo paklausime.

— Matau, kad jūs visi susijaudinę. Apgailestauju, kad turėjau pranešti tokias prastas naujienas. Gal bus geriau, jei susitikimą atidėsime rytojui. Mūsų reikalas gali palaukti, kol nusiraminsite…

— Ne, — tarė Robas, — noriu tą reikalą sutvarkyti.

— Ir aš, — linktelėjo Ketlinos brolis Edmuras. — Ar turi atsakymą į mūsų siūlymą, milorde?

— Turiu. — Lotaras nusišypsojo. — Mano lordas tėvas liepė tavo malonybei perduoti, kad jis sutinka atnaujinti vedybomis sutvirtintą mūsų giminių sąjungą ir iš naujo prisiekti ištikimybę Šiaurės karaliui su sąlyga, kad jo karališkoji malonybė asmeniškai atsiprašys už įžeidimą, tekusį Frėjų giminei.

Atsiprašymas buvo menka kaina už giminių sąjungą, bet ši nereikšminga lordo Valderio iškelta sąlyga Ketlinai iš karto nepatiko.

— Mielai, — santūriai ištarė Robas. — Niekada nenorėjau kurstyti tarp mūsų nesantaikos, Lotarai. Frėjai narsiai kovėsi mano pusėje. Norėčiau, kad ir vėl taip būtų.

— Esi mums per daug geras, tavo malonybe. Kadangi sutinki su sąlygomis, man liepta pasiūlyti lordui Tuliui vesti mano seserį, ledi Rosliną, šešiolikmetę merginą. Roslina yra jauniausioji mano lordo tėvo duktė, jos motina — ledi Betanė iš Rosbių giminės, šeštoji jo žmona. Ji švelnios prigimties ir turi muzikos dovaną.

Edmuras neramiai krustelėjo.

— Ar nebūtų geriau, jei pirma bent pamatyčiau…

— Pamatysi per vestuves, — kaip kirviu nukirto Valderis Riversas. — Nebent lordui Tuliui prieš vedant rūpi suskaičiuoti nuotakos dantis.

Edmuras susitvardė.

— Jei kalbėsime apie nuotakos dantis, patikėsiu tavo žodžiu, bet būtų malonu prieš vedant merginą bent pamatyti jos veidą.

— Turi sutikti vesti ją dabar, milorde, — pareiškė Valderis Riversas. — Kitaip mano tėvas siūlymą atsiims.

Lotaras Šlubasis skėstelėjo rankomis.

— Mano brolis kalba tiesmukai kaip karys, bet sako tiesą. Mano lordas tėvas nori, kad santuoka įvyktų nedelsiant.

— Nedelsiant? — Edmuras Ketlinai pasirodė toks nusiminęs, kad jai nejučia dingtelėjo, ar tik brolis nepuoselėja vilties, kai karas baigsis, sužadėtuves nutraukti?

— Ar lordas Valderis pamiršo, kad vyksta karas? — griežtai paklausė Brindenas Juodoji Žuvis.

— Vargu, — atsakė Lotaras. — Kaip tik dėl to jis primygtinai reikalauja, kad vestuvės įvyktų tuoj pat, sere. Kare vyrai žūsta, net ir tie, kurie yra jauni ir stiprūs. Kas liktų iš mūsų sąjungos, jei lordas Edmuras kristų mūšio lauke dar nevedęs Roslinos? Be to, nederėtų pamiršti ir mano tėvo amžiaus. Jam jau per devyniasdešimt ir kažin, ar jis sulauks šio karo pabaigos. Jo kilni širdis nurimtų, jei jis matytų savo mieląją Rosliną saugiai ištekintą dievams dar nespėjus jo pasišaukti ir galėtų numirti žinodamas, jog mergina turi stiprų vyrą, kuris ją gerbia ir gina.

Mes visi norime, kad lordas Valderis mirtų laimingas. Ši sutartis Ketlinai vis labiau nepatiko.

— Mano brolis ką tik neteko savo tėvo. Jam reikia laiko gedului.

— Roslina — linksma mergina, — pareiškė Lotaras. — Galbūt kaip tik jos lordui Edmurui ir reikia, kad greičiau pamirštų savo sielvartą.

— Be to, mano seneliui nepatinka ilgai trunkančios sužadėtuvės, — pridūrė pavainikis Valderis Riversas. — Nežinau, kodėl.

Robas šaltai jį nužvelgė.

— Supratau, ką nori pasakyti, Riversai. O dabar prašyčiau palikti mus vienus.

— Kaip tavo malonybė įsakys…

Lotaras Šlubasis atsistojo ir jo pavainikis brolis padėjo jam iššlubuoti iš menės.

Edmuras nesitvėrė pykčiu.

— Jie aiškiai leidžia suprasti, kad mano pažadas — nieko nevertas. Ir kodėl turėčiau leisti tam senam gudruoliui išrinkti man nuotaką? Be Roslinos, lordas Valderis turi ir daugiau dukterų. Ir anūkių. Man turėjo būti palikta galimybė rinktis, kaip ir tau. Jis mano vasalas, turėtų šokinėti iš džiaugsmo, kad sutinku vesti bet kurią iš dukterų.

— Jis išdidus, o mes jį įžeidėme, — priminė Ketlina.

— Kad jį kur Kiti, tą jo išdidumą! Nesileisiu gėdijamas savo menėje. Aš nesutinku vesti.

Robas neramiai pažvelgė į dėdę.

— Aš tau neįsakysiu. Neliepsiu vesti. Bet jei atsisakysi, lordas Frėjus vėl pasijus paniekintas ir viltis užglaistyti visus nesutarimus bus galutinai prarasta.

— Niekada nežinai, — užsispyrė Edmuras. — Frėjus geidė manęs kuriai nors iš savo dukterų nuo mano gimimo dienos. Jis neleis tokiai gerai progai praslysti pro kibius savo pirštus. Kai Lotaras praneš jam mūsų atsakymą, jis grįš meilindamasis ir sutiks, kad susižadėčiau su ta dukterimi, kurią pats išsirinksiu.

— Gal kada nors taip ir bus, — tarė Brindenas Juodoji Žuvis. — Tik ar galime laukti, kol Lotaras jodinės pirmyn ir atgal su siūlymais ir atsakymais?

Robas sugniaužė kumščius.

— Turiu grįžti į šiaurę. Mano broliai žuvę, Vinterfelas sudegintas, mano žmonės išžudyti… Dievai žino, ką tas Boltono Mergvaikis ketina daryti, dievai žino, ar Teonas vis dar gyvas ir laisvas. Negaliu sėdėti čia ir laukti vestuvių, kurios galbūt įvyks, o galbūt ir ne.

— Vestuvės turi įvykti, — pasakė Ketlina, nors ir nerodydama didelio džiaugsmo. — Man, kaip ir tau, nepatinka kęsti Valderio Frėjaus įžeidinėjimus ir nusiskundimus, broli, bet neturime iš ko rinktis. Jei vestuvių nebus, Robas pralaimės. Edmurai, mes privalome sutikti.

— Mes privalome sutikti? — aikštingai pakartojo jis. — Negirdėjau, kad būtum pasisiūliusi tapti devintąja ledi Frėj, Kete.

— Kiek žinau, aštuntoji ledi Frėj dar gyva ir sveika, — atsakė ji. Laimė… Jei būtų kitaip, lordas Valderis tikrai galėjo pareikalauti jos rankos.

— Kas jau kas, o aš tikrai paskutinis Septyniose Karalystėse nurodinėju, kam ką vesti, sūnėne, — įsiterpė Juodoji Žuvis. — Ir vis dėlto, tu žadėjai kaip nors išpirkti savo kaltę už nesėkmę, patirtą Brastų mūšyje.

— Maniau, išpirksiu tą kaltę kaip nors kitaip. Stosiu į dvikovą su Karalžudžiu. Septynerius metus klajosiu su išmaldos prašančiais broliais. Surištomis kojomis perplauksiu Saulėlydžio jūrą… — Pamatęs, kad niekas nesišypso, apimtas nevilties Edmuras kilstelėjo rankas. — Tegul jus visus Kiti traukia! Gerai, vesiu tą mergšę. Ir išpirksiu kaltę.