Kardų audra

Sansa

— Naują suknią? — nustebusi nepatikliai paklausė ji.

— Gražesnę už visas iki šiol tavo dėvėtas, miledi, — patikino senoji moteris. Mazgais sužymėta virvele ji pamatavo Sansą per klubus. — Šilkinę, su Myro nėriniais ir atlasiniais apvadais. Atrodysi labai gražiai. Pasiūti suknią įsakė pati karalienė.

— Kuri karalienė? — Mardžerė dar nebuvo Džofo karalienė, bet buvo Renlio. O gal siuvėja turėjo galvoje Erškėčių karalienę? Arba…

— Tiesą sakant, karalienė regentė.

— Karalienė Sersėja?

— Ne kas kitas. Man didelė garbė, kad jau daug metų ji pas mane siūdinasi drabužius. — Senė priglaudė virvelę prie vidinės Sansos šlaunies pusės ir pamatavo kojos ilgį. — Jos malonybė man sakė, kad jau esi suaugusi ir tau nedera rengtis kaip mažai mergaitei. Ištiesk ranką.

Sansa pakėlė ranką. Tikra tiesa, jai reikėjo naujos suknios. Per praėjusius metus ji tris colius paaugo, o daugumą senų drabužių sugadino dūmai, kai prasidėjus pirmam kraujavimui ji pamėgino sudeginti savo čiužinį.

— Tavo krūtinė bus tokia pat puiki kaip karalienės, — pridūrė siuvėja, matuodama Sansos krūtinės apimtį. — Tau nereikėtų jos taip slėpti.

Išgirdusi šiuos žodžius, Sansa nuraudo. Bet kai pastarąjį kartą nuėjo jodinėti, negalėjo iki pat viršaus susirišti liemenės raištelių, o ant žirgo padėjęs užsėsti jaunas arklininkas spoksojo į ją kaip užkerėtas. Kartais Sansa atkreipdavo dėmesį, kad suaugę vyrai spokso į jos krūtinę, be to, kai kurios jos palaidinės buvo tokios ankštos, jog vos į jas įsisprausdavo.

— Kokios spalvos bus suknia? — paklausė ji siuvėjos.

— Spalvą leisk parinkti man, miledi. Neabejoju, kad ji tau patiks. Be to, tau reikės ir apatinių, ir kojinių, ir sijonų, ir mantijų, ir apsiaustų, ir visų kitų drabužių, kuriuos dera turėti… jaunai, žaviai ir kilmingai ledi.

— Ar viskas bus pasiūta iki karaliaus vestuvių?

— Ak, jos malonybė pageidauja, kad tai būtų padaryta anksčiau, daug anksčiau! Savo žinioje turiu šešias siuvėjas ir dvylika šio amato besimokančių merginų, be to, dėl šio užsakymo atidėjome visus kitus. Daug damų ant mūsų supyks, bet… tai buvo karalienės įsakymas.

— Širdingai padėkok jos malonybei už tokį gerumą, — mandagiai pasakė Sansa. — Ji per daug manimi rūpinasi.

— Jos malonybė iš tiesų labai dosni, — pritarė siuvėja, rinkdamasi reikmenis ir ketindama išeiti.

Tik… kodėl? — likusi viena ėmė svarstyti Sansa. Jai buvo neramu. Spėčiau, kad siūti man suknią vis tiek sugalvojo Mardžerė arba jos senelė.

Mardžerė buvo neapsakomai gera ir, kai atvyko į pilį, viskas pasikeitė. Ją lydinčios damos ledi Sansą taip pat sutiko labai draugiškai. Ji taip seniai neturėjo progos leisti laiko su moterimis, kad buvo beveik pamiršusi, kokia ta draugija gali būti maloni. Ledi Leonetė mokė ją skambinti didžiąja arfa, o ledi Jana dalydavosi pikantiškiausiais gandais. Merė Krein visuomet galėjo papasakoti kokią nors linksmą istoriją, o mažoji ledi Bulver Sansai priminė Ariją, tik nebuvo tokio smarkaus būdo.

Amžiumi Sansai artimiausios buvo jos pusseserės Elinora, Ala ir Mega Tairel iš jaunesniosios Tairelių giminės atšakos. „Rožės nuo apatinių krūmo šakų“, — pašmaikštavo Elinora — liekna ir sąmojinga mergina. Mega buvo apvalutė ir garsiai kalbėjo, Ala buvo graži ir drovi, bet trijulei pagal moteriškumo teisę vadovavo Elinora; mat ji jau buvo kraujavusi mergina, o Mega su Ala tebebuvo mergaitės.

Pusseserės priėmė Sansą į savo draugiją, lyg būtų pažinojusios ją visą gyvenimą. Jos leisdavo ilgas popietes kartu siuvinėdamos, šnekučiuodamosi, valgydamos citrininius pyragėlius ir gurkšnodamos medumi skanintą vyną, vakarais žaisdavo visokius žaidimus, kartu giedodavo pilies septoje… ir dažnai kurią nors vieną ar dvi iš jų Mardžerė pasikviesdavo į savo lovą, ten jos kone pusę nakties prasišnabždėdavo. Ala turėjo puikų balsą, tad paprašyta paskambindavo medine arfa ir padainuodavo apie riterius ir prarastą meilę. Mega dainuoti nemokėjo, užtat ėjo iš proto dėl bučinių. Ji prisipažino, kad jos su Ala žaisdavo bučinių žaidimą, bet tai vis tiek nebūdavę tas pats, kaip bučiuoti vyrą, o juo labiau — karalių. Sansa vis pasvarstydavo, kažin, ką Mega būtų maniusi apie bučiavimąsi su Skaliku, kurį jai teko patirti. Jis atėjo pas ją tą naktį, kai vyko mūšis, trenkdamas vynu ir krauju. Jis mane pabučiavo ir grasino nužudyti, be to, privertė jam padainuoti.

— Karaliaus Džofrio tokios gražios lūpos… — užsimiršusi jausmingai pasakė Mega. — Ak, vargše Sansa, kaip tau turėjo skaudėti širdį, kai jį praradai. Ak, kaip tu turėjai verkti!

Džofris virkdydavo mane dažniau, nei įsivaizduoji, norėjo atsakyti ji, bet šį kartą šalia nebuvo Sviestmušio, galėjusio nustelbti jos tariamus žodžius, tad Sansa tik sučiaupė lūpas ir prikando liežuvį.

Elinora jau buvo pažadėta jaunam ginklanešiui, lordo Ambroso sūnui; jiedu turėjo susituokti, kai tik jis bus pakeltas į riterius. Mūšyje prie Juodųjų Vandenų jis ryšėjo jos palankumo raištį ir nukovė Myro arbaletininką ir sunkiai ginkluotą riterį Malendorą.

— Eilinas pasakojo, kad dėl Elinoros palankumo jis tapo bebaimis, — paaiškino Mega. — Eilinas sako, kad savo kovos šūkiu jis pasirinko sužadėtinės vardą, argi tai ne miela? Norėčiau, kad vieną gražią dieną koks nors karys taip pat ryšėtų mano palankumo raištį ir nukautų šimtą vyrų.

Elinora liepė jai nutilti, bet vis tiek atrodė patenkinta.

Jos dar vaikai, pagalvojo Sansa. Jos paikos mažos mergaitės, net ir Elinora. Jos niekada nematė mūšio, nematė mirštančio žmogaus, jos nieko neišmano. Jų svajonės buvo kupinos dainų ir pasakojimų, kaip ir jos, kol Džofris nenukirto jos tėvui galvos. Sansa tų mergaičių gailėjo. Ir pavydėjo joms.

Bet Mardžerė buvo kitokia. Ji buvo miela ir švelni, tačiau kai ką paveldėjusi ir iš savo senelės. Užvakar ji pakvietė Sansą į medžioklę su sakalais. Tą dieną Sansa pirmą kartą po mūšio iškėlė koją iš miesto. Žuvusieji buvo sudeginti arba palaidoti, bet Purvo vartai, — toje vietoje, į kurią daužėsi lordo Stanio taranai, — buvo subraižyti ir suskaldyti, abiejose Juodųjų Vandenų pusėse matėsi sudužusių laivų griaučiai, o seklumose aprūkę laivų stiebai kyšojo iš vandens nelyginant juodi liesi pirštai. Vienintelis dar plaukiojantis laivas, plokščiadugnis keltas, perkėlė juos per upę, o pasiekę Karaliaus mišką jie pamatė pelenų, degėsių ir nuvirtusių medžių nuklotą tyrlaukį. Ir vis dėlto įlankos pakraščiuose telkšančiose pelkėse knibždėte knibždėjo vandens paukščių ir Sansos startsakalis sumedžiojo tris antis, o Mardžerės sakalas keleivis pačiupo skrendantį garnį.

— Vilo medžiokliniai paukščiai geriausi Septyniose Karalystėse, — tarė Mardžerė, kai merginos trumpai liko vienos. — Kartais jis medžioja su ereliu. Pati pamatysi, Sansa. — Mardžerė paėmė ją už rankos ir spustelėjo. — Sese…

Sese… Kadaise Sansa svajojo turėti tokią seserį kaip Mardžerė: gražią ir švelnią, galinčią iš pasaulio laukti visų malonių. Arija buvo visai kitokia sesuo, nei ji norėjo. Kaip galiu leisti savo seseriai tekėti už Džofrio? — pagalvojo Sansa ir jos akyse pasirodė ašaros.

— Paklausyk manęs, Mardžere, tu neprivalai… — Jai buvo sunku rasti tinkamų žodžių. — Neprivalai už jo tekėti. Jis ne toks, koks atrodo, tikrai ne toks. Jis tave nuskriaus.

— Man nedera taip manyti, — pasitikėdama savimi atsakė Mardžerė ir šyptelėjo. — Elgiesi narsiai mane įspėdama, bet tau nereikia baimintis. Džofas išpaikęs, tuščiagarbis ir toks žiaurus, kaip ir sakai, bet, prieš pritardamas šiai santuokai, mano tėvas privertė jį priimti į karaliaus sargybą Lorą. Tad dieną ir naktį mane saugos narsiausias riteris visose Septyniose Karalystėse, jis gins mane taip, kaip princas Eimonas gynė Narisą. Tad mūsų liūtukas turės elgtis gražiai, ar ne? — Ji nusijuokė ir pridūrė: — Nagi, mieloji sese, palenktyniaukime, kuri greičiau pasieks upę. Mūsų sargybiniams tai kainuos nemažai nervų. — Ir, nelaukusi atsakymo, Mardžerė kulnais bakstelėjo žirgui į šonus ir nurūko.

Ji tokia drąsi, šuoliuodama paskui Mardžerę pagalvojo Sansa ir vis dėlto… abejonės nedavė jai ramybės. Visi sutiko, kad seras Loras puikus riteris. Bet Džofris turėjo ir kitų karaliaus sargybos vyrų, be to — auksinių ir raudonų apsiaustų, o ilgainiui, sulaukęs brandesnio amžiaus, turės ir savo vadovaujamą kariuomenę. Eigonas Nevertasis niekada nenuskriaudė karalienės Narisos, bet tikriausiai tik dėl to, kad bijojo jos brolio, Drakono riterio… O kai kitas jo sargybos vyras įsimylėjo vieną iš jo meilužių, karalius jiems abiem nukirto galvas.

Seras Loras — vienas iš Tairelių, priminė sau Sansa. O tas kitas riteris buvo viso labo Toinas. Jo broliai neturėjo kariuomenės ir už nužudytąjį galėjo keršyti nebent patys iškėlę kalavijus. Ir vis dėlto, kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo labiau stebėjosi. Galbūt Džofas kelis kartus susivaldys, gal net metus ištvers, bet anksčiau ar vėliau vis tiek išleis nagus, o tada… Tada karalystėje gali atsirasti kitas Karalžudys, po liūto ir po rožės ženklais susibūrę vyrai gali nurausvinti nutekamųjų griovių vandenį ir mieste gali kilti karas.

Sansa stebėjosi, kad Mardžerė to nesuvokia. Ji vyresnė už mane, todėl turėtų būti išmintingesnė. O jos tėvas, lordas Tairelis, tikriausiai irgi supranta, ką daro. Greičiausiai tiesiog aš esu paika.

Pasakiusi serui Dontosui, jog ketina vykti į Haigardeną ir tekėti už sero Vilo Tairelio, Sansa manė, kad jis lengviau atsikvėps ir dėl jos apsidžiaugs. Bet seras Dontosas stvėrė ją už rankos ir tarė:

— Žinok, tie Taireliai — ne geresni už Lanisterius, tik apsikaišę gėlėmis. Maldauju, pamiršk tą beprotybę, pabučiuok savo Florianą ir pažadėk, kad ir toliau laikysies mūsų plano. Džofrio vestuvių naktis jau ne už kalnų, užsidėk sidabrinį plaukų tinklelį ir viską daryk taip, kaip sakiau, o paskui mudu pabėgsime. — Ir jis pamėgino pabučiuoti ją į skruostą.

Sansa ištraukė ranką iš sero Dontoso gniaužtų ir atatupsta nuo jo pasitraukė.

— Ne. Aš negaliu. Mums nepavyks. Kai norėjau bėgti, neėmei manęs, o dabar sprukti man jau nereikia.

Dontosas pažvelgė į ją visiškai suglumęs.

— Bet viskas jau paruošta, mieloji. Laivas, kuris grąžins tave namo, valtis, kuri nuplukdys tave į tą laivą… Tavo Florianas dėl savo mielos Džonkvilės padarė viską…

— Atleisk, kad pridariau tau tiek rūpesčių, — atsiprašė Sansa, — bet man jau nereikia nei valčių, nei laivų.

— Bet visa tai — dėl tavo saugumo.

— Haigardene būsiu saugi. Vilas manimi pasirūpins.

— Jis tavęs net nepažįsta, — nenusileido Dontosas, — ir nemylės. Džonkvile, Džonkvile, atmerk savo mielas akutes ir suprask, kad su Taireliais tau visai ne pakeliui. Jie tik trokšta gauti tavo palikimą.

— Mano palikimą?

— Mieloji, — paaiškino jai seras Dontosas, — esi Vinterfelo įpėdinė.

Jis vėl suspaudė jai ranką maldaudamas, kad nekrėstų kvailysčių, bet Sansa pasimuisčiusi išsilaisvino ir paliko serą Dontosą svyruojantį po širdamedžiu. Nuo to laiko į dievų giraitę ji nekėlė kojos.

Bet nepamiršo ir jo žodžių. Vinterfelo įpėdinė, mąstė ji naktį gulėdama lovoje. Jie tik trokšta gauti mano palikimą. Sansa užaugo su trimis broliais. Jai niekada nešovė į galvą, kad galėtų ką nors paveldėti, bet dabar, kai Branas ir Rikonas žuvo… — Bet tai nesvarbu, Robas tebėra gyvas, dabar jis jau suaugęs vyras, netrukus ves ir susilauks sūnaus. Be to, Vilas Tairelis gaus Haigardeną, tad kam jam to Vinterfelo?

Kartais, prikišusi lūpas prie pagalvės, ji šnabždėdavo jo vardą ir klausydavosi to skambesio: „Vilas, Vilas, Vilas…“ Sansai atrodė, kad Vilas — toks pat gražus vardas kaip ir Loras. Tie vardai net skambėjo panašiai. Na ir kas, kad jis luošas? Vilas bus Haigardeno lordas, o ji — jo ledi.

Ji įsivaizdavo juodu kartu sėdinčius kieme su vaikučiais ant kelių arba pramogų barža plaukiančius Manderiu žemyn ir besiklausančius liutnia grojančio dainiaus. Jei pagimdysiu Vilui sūnų, jis mane pamils. Ji pavadintų juos Edardu, Brandonu ir Rikonu ir išauklėtų taip, kad būtų tokie pat narsūs kaip seras Loras. Ir kad degtų neapykanta Lanisteriams. Sansos svajonėse jos vaikai atrodydavo lygiai taip kaip broliai, kurių ji neteko. O kartais ji įsivaizduodavo net ir mergaitę, labai panašią į Ariją.

Tačiau ilgai galvoti apie Vilą jai nesisekė; prieš akis vis iškildavo seras Loras: jaunas, malonus ir gražus. Tau nedera apie jį svajoti, priekaištaudavo sau Sansa. Jei svajosi apie Lorą, pirmą kartą tave sutikęs Vilas pamatys nusivylimą tavo akyse, ir kaip tuomet galės tave vesti žinodamas, kad iš tiesų myli jo brolį? Sansa vis prisimindavo, kad Vilas Tairelis dvigubai už ją vyresnis, raišas, be to, tikriausiai aptukęs ir raudonio išmuštu veidu kaip jo tėvas. Bet, nors ir negražus, Vilas galėjo tapti vieninteliu riteriu, kurį ji kada nors turės.

O kartą Sansa sapnavo, kad ne Mardžerė, o ji teka už Džofo ir pirmą naktį po vestuvių jis pavirsta budeliu Ilinu Peinu. Ji nubudo drebėdama. Sansa nenorėjo, kad Mardžerė kentėtų kaip ji, bet bijojo ir pagalvoti, kas būtų, jei Taireliai nuspręstų atšaukti vestuves. Įspėjau ją, tikrai įspėjau, pasakiau apie Džofrį tiesą. Galbūt Mardžerė ja nepatikėjo? Su Mardžere, kaip kadaise ir su Sansa, Džofris visuomet elgėsi lyg pavyzdingas riteris. Bet netrukus ji pamatys tikrą jo prigimtį. Jei ne prieš, tai bent jau po vestuvių. Sansa nusprendė, jog kai kitą kartą lankysis septoje, uždegs žvakę prie Dangiškosios Motinos ir paprašys jos, kad saugotų Mardžerę nuo Džofrio žiaurumo. Ir galbūt dar vieną prie Karžygio. Už Lorą.

Kai siuvėja paskutinį kartą ją pamatavo, Sansa nutarė, kad į santuokos ceremoniją Didžiojoje Beiloro septoje eis vilkėdama naują suknią. Tikriausiai dėl to Sersėja ir įsakė man ją pasiūti, — kad per vestuves neatrodyčiau kaip kokia driskė. Tiesą sakant, po to vyksiančiai vestuvių puotai Sansai derėjo apsivilkti kitą suknią, bet ji sumetė, kad tiks kuri nors iš senųjų. Ji nenorėjo rizikuoti ir apsidrėbti naujosios suknios arba aplieti jos vynu. Tą suknią turiu pasiimti į Haigardeną. Kai Vilas Tairelis ją pamatys, ji norėjo atrodyti graži. Net jei Dontosas teisus ir Vilui reikia ne manęs, o Vinterfelo, ilgainiui jis vis tiek galėtų mane pamilti. Sansa patenkinta rankomis apsivijo sau šonus ir ėmė svarstyti, ar suknia greitai bus pasiūta. Mat labai nekantravo ją apsivilkti.