Kardų audra

Semvelis

Baltojo Medžio kaimas, tarė sau Semas. Prašau, tegul tai būna Baltojo Medžio kaimas. Baltojo Medžio kaimą jis prisiminė. Baltojo Medžio kaimas buvo pažymėtas jo pieštuose žemėlapiuose ir įsikūręs pakeliui į šiaurę. Jei šis kaimas buvo Baltojo Medžio kaimas, tuomet jis žinojo, kur jie atsidūrė. Prašau, tai turi būti tas kaimas… Semas to taip troško, kad trumpam pamiršo net savo kojas, skaudančias blauzdas bei strėnas ir sustingusius nuo šalčio pirštus, kurių beveik nejautė. Jis, galima sakyti, pamiršo net lordą Mormontą ir Krasterį, numirėlius ir Kitus. Baltojo Medžio kaimas, be žodžių meldėsi jis visiems dievams, kurie tik galėjo jį girdėti.

Tačiau visi tyržmogių kaimai atrodė gana vienodai. Šio viduryje augo didžiulis burtmedis, bet… baltas medis nebūtinai buvo Baltasis Medis. Ar tik Baltojo Medžio kaime augantis burtmedis nebuvo didesnis už šį? O gal jis tik neteisingai prisiminė? Veidas, išrėžtas baltame kaip kaulas kamiene, buvo pailgas ir liūdnas; iš akių tekėjo raudonos išdžiūvusių syvų ašaros. Ar taip atrodė veidas, kurį matėme traukdami į šiaurę? Semas neprisiminė.

Aplink medį dunksojo kelios mažos lūšnelės velėnos stogais, iš rąstų pastatyta ir apsamanojusi ilgoji menė, čia buvo šulinys iš akmenų sumūrytu rentiniu, avių žardis, tik… niekur nebuvo matyti nei avių, nei žmonių. Tyržmogiai, pasiėmę visą savo mantą, išskyrus lūšnas, iškeliavo ketindami Speigilčiuose prisidėti prie Menso Plėšiko. Semas tuo džiaugėsi. Artinosi naktis ir būtų buvę gera bent kartą pernakvoti po stogu. Jis jautėsi toks pavargęs. Rodės, nesustodamas eina pusę gyvenimo. Jo batai bežingsniuojant suplyšo, pūslės ant padų pratrūko ir netrukus virto nuospaudomis, bet po tomis nuospaudomis jis prisitrynė naujų pūslių, o jo kojų pirštus negailestingai gnaibė šaltis.

Bet Semas suprato: arba eis, arba mirs. Po gimdymo Džilė tebebuvo silpna, be to, ji nešė kūdikį; jai arklio reikėjo labiau nei jam. Antrasis arklys nugaišo praėjus trims dienoms, kai jie paliko Krasterio pilį. Tik per stebuklą vargšė išbadėjusi kumelė taip ilgai ištempė. Ją tikriausiai pribaigė Semo kūno svoris. Jiedu galėjo pamėginti joti drauge ant vieno arklio, bet jis baiminosi, kad ir šis gyvulys neišlaikys ir kris. Bus geriau, jei eisiu pėsčias.

Palikęs Džilę ilgojoje menėje kurti ugnies, Semas nuėjo pasižvalgyti po lūšnas. Ji geriau mokėjo įkurti laužą; jam vis nesisekdavo uždegti prakurų, o kai kartą pamėgino titnagu ir plienu įskelti kibirkštį, netyčia įsipjovė peiliu. Gilią jo žaizdą Džilė sutvarstė, bet ranka buvo sugrubusi ir skaudama, dar nerangesnė nei anksčiau. Jis suprato, kad reikia nuplauti žaizdą ir pakeisti tvarstį, bet bijojo į ją pažvelgti. Be to, buvo taip šalta, kad Semas nenorėjo nusimauti pirštinių.

Jis ir pats nežinojo, ką tikėjosi rasti apleistose lūšnelėse. Galbūt tyržmogiai paliko nors kiek maisto? Reikėjo patikrinti. Kai jie keliavo į šiaurę, Jonas Baltojo Medžio kaime apieškojo lūšnas. Vienoje iš trobelių, tamsiame kampe Semas išgirdo bruzdant žiurkes, bet šiaip lūšnelėse nebuvo likę nieko, tik seni šiaudai, seni kvapai ir krūvelės pelenų po skylėmis dūmams išeiti.

Jis grįžo prie burtmedžio ir valandėlę atidžiai žiūrėjo į jo veidą. Tai ne tas veidas, kurį mačiau, pripažino sau Semas. Ir medis perpus mažesnis už tą, kuris auga Baltojo Medžio kaime. Raudonos akys verkė krauju, — šito jis taip pat neprisiminė anksčiau matęs. Semas nerangiai atsiklaupė.

— Senieji dievai, išklausykite mano maldos. Septynetas buvo mano tėvo dievai, bet ištariau jums priesaiką stodamas į Nakties sargybą. Dabar padėkite mums. Baiminuosi, kad pasiklydome. Be to, esame alkani ir mums šalta. Jau nežinau, kokiais dievais tikiu, bet… prašau, jei jūs čia, padėkite mums. Džilė turi mažą sūnelį. — Daugiau jis nesugalvojo, ką sakyti. Sutemos tirštėjo, burtmedžio lapai švelniai ošė mosuodami nelyginant daugybė raudonų kaip kraujas rankų. Semas negalėjo pasakyti, ar Jono dievai jį išgirdo.

Kai grįžo į ilgąją menę, Džilė jau buvo užkūrusi laužą. Sėdėjo prie jo prasiskleidusi kailius ir žindė kūdikį. Jis toks pat alkanas kaip ir mes, dingtelėjo Semui. Senos moterys iš Krasterio pilies slapta įdavė jiems maisto, bet dabar jau beveik viskas buvo suvalgyta. Net Rago Kalvoje, kur paukščių ir žvėrių netrūko, net padedamas skalikų ir varovų, Semas buvo beviltiškas medžiotojas; o čia, neaprėpiamuose tuščiuose miškuose beveik nebuvo jokios vilties, kad jis ką nors sumedžios. Jo pastangos ežeruose ir pusiau užšalusiuose upokšniuose sugauti žuvies taip pat nieko nedavė.

— Ar dar ilgai, Semai? — paklausė Džilė. — Ar dar toli?

— Neilgai. Ir jau ne taip toli, palyginti su keliu, kurį nuėjome. — Semas nusiėmė kelionmaišį, nerangiai atsisėdo ant grindų ir pamėgino sukryžiuoti kojas. Nuo vaikščiojimo nugarą jam skaudėjo taip, kad labai būtų norėjęs atsiremti į vieną iš tašytų, medinių, stogą laikančių stulpų, bet ugnis degė menės viduryje, po skyle dūmams išeiti, o šilumos jis troško labiau nei patogumo. — Po kelių dienų mūsų kelionė turėtų baigtis.

Semas turėjo savo žemėlapius, bet jei šis kaimas nėra Baltojo Medžio kaimas, iš tų žemėlapių maža naudos. Norėdami aplenkti ežerą, mes nuklydome per toli į rytus, baiminosi jis, o galbūt, kai mėginau mėtyti pėdas, per daug į vakarus. Ilgainiui jis ėmė nekęsti ežerų ir upių. Ten niekada nerasdavai nei kelto, nei tilto, tad ežerus tekdavo tiesiog apeiti, o upėse ieškoti brastų. Lengviau buvo traukti žvėrių pramintu taku, o ne brautis per krūmynus, lengviau buvo aplenkti kalvą, nei į ją įkopti. Jei su mumis būtų Banenas arba Daivenas, jau būtume Juodojoje pilyje ir bendrojoje menėje šildytumės kojas. Tačiau Banenas buvo miręs, o Daivenas išėjo su Grenu, Paniurėliu Edu ir kitais.

Siena yra trijų šimtų mylių ilgio ir septynių šimtų pėdų aukščio, priminė sau jis. Jei trauks į pietus, anksčiau ar vėliau jie turi ją rasti. O Semas buvo tikras, kad jie keliauja į pietus. Dieną jis susiorientuodavo pagal saulės padėtį danguje, o giedromis naktimis jie galėjo eiti nepamesdami iš akių Ledinio Drakono uodegos, nors, kai krito antras arklys, naktimis jie beveik nekeliaudavo. Net per pilnatį po medžiais būdavo per tamsu, ir Semas arba paskutinė jiems likusi kumelė galėjo nusilaužti koją. Jau turėtume būti gerokai pasistūmėję į pietus, tikrai turėtume.

Bet Semas nebuvo tikras, ar toli jie bus nuklydę į rytus arba į vakarus. Taip, jie pasieks Sieną… rytoj arba po dviejų savaičių, ilgiau eiti tikrai nereikės, tikrai nereikės, tik… kurioje vietoje? Jiems reikėjo rasti Juodosios pilies vartus; tai buvo vienintelis įėjimas į Sieną per šimtus lygų.

— Ar Siena tokia didelė, kaip pasakodavo Krasteris? — paklausė Džilė.

— Dar didesnė. — Semas stengėsi kalbėti linksmai. — Tokia aukšta, kad negali matyti už jos dunksančių pilių. Bet tos pilys ten stovi, pamatysi. Siena visa iš ledo, bet pilys pastatytos iš akmens ir medžio. Jų bokštai aukšti, požemiai gilūs, be to, yra didžiulė ilgoji menė, kurios židinyje dieną ir naktį dega ugnis. Ten taip karšta, Džile, kad sunkiai patikėtum.

— Ar galėsiu pastovėti prie tos ugnies? Su savo kūdikiu? Neilgai, tik kol sušilsime ir geriau pasijusime.

— Galėsi stovėti prie židinio, kiek tik širdis geidžia. Taip pat gausi pavalgyti ir atsigerti. Gausi prieskoniais pagardinto vyno, dubenį troškintos elnienos su svogūnais ir ką tik iš krosnies ištrauktos, Hobo keptos duonos — tokios karštos, kad nudegsi pirštus. — Semas nusitraukė pirštinę ir, prikišęs prie ugnies, pamiklino pirštus, bet iš karto pasigailėjo. Jie buvo nutirpę nuo šalčio, o vėl juos pajutęs, Semas vos nesuriko iš baisaus skausmo. — Kartais kuris nors iš brolių padainuoja, — pasakė jis, stengdamasis negalvoti apie skausmą. — Geriausiai dainuodavo Dareonas, tik jie išsiuntė jį į Rytų sargybą. Bet liko Halderis ir Rupūžius. Tikrasis jo vardas Toderis, bet atrodo kaip rupūžė, todėl jį taip praminėme. Jam patinka dainuoti, bet jo balsas siaubingas.

— O tu dainuoji? — Džilė pasitaisė kailius ir nuo vienos krūties perkėlė kūdikį prie kitos.

Semas nuraudo.

— Aš… Kelias dainas moku. Kai buvau mažas, labai mėgau dainuoti. Ir šokdavau, bet mano lordas tėvas nenorėjo, kad tai daryčiau. Sakydavo, kad jei noriu pasirodyti, turiu eiti į kiemą su kalaviju rankoje.

— Gal galėtum padainuoti kokią nors pietiečių dainą? Mažyliui.

— Jei taip nori… — Semas pagalvojo. — Šią dainą, kai buvome maži ir būdavo laikas eiti miegoti, mums su seseria dainuodavo septonas. Ji vadinasi „Septyneto daina“.

Semas krenkštelėjo ir uždainavo.

Semas prisiminė, kad šią dainą dainavo su motina, kai jiedu migdė Dikoną. Tėvas išgirdo juos dainuojant ir supykęs įsiveržė į miegamąjį.

— Kad daugiau to negirdėčiau, — šiurkščiai įspėjo žmoną lordas Rendilas. — Tomis švelniomis septono dainomis vieną berniuką jau sugadinai, nori sugadinti ir jaunylį? — Tada jis pažvelgė į Semą ir pridūrė: — Jei būtinai turi dainuoti, eik ir dainuok seserims. Nenoriu, kad artintumeis prie mano sūnaus.

Džilės kūdikis užmigo. Jis buvo toks mažutis ir toks tylus, kad Semas dėl mažylio nerimavo. Jis nė vardo neturėjo. Semas užsiminė apie tai Džilei, bet ji paaiškino, girdi, blogas ženklas duoti vaikui vardą anksčiau, nei jam sukaks dveji metai. Mat tiek daug kūdikių mirdavo…

Ji vėl paslėpė krūtį po kailiais.

— Graži buvo daina, Semai. Tu gerai dainuoji.

— Išgirstum tu Dareoną. Jo balsas saldus kaip midus.

— Tą dieną, kai tapau Krasterio žmona, mes gėrėme saldžiausią midų. Tada buvo vasara, ne taip šalta, kaip dabar. — Džilė sumišusi pažvelgė į jį. — Kodėl dainavai tik apie šešis dievus? Krasteris visada sakydavo, kad jūs, pietiečiai, turite septynis.

— Septynis, — linktelėjo Semas, — bet apie Pašalietį niekas nedainuoja. — Pašaliečio veidas buvo mirties veidas. Vien prabilęs apie jį Semas pasijuto nejaukiai. — Mums reikėtų ką nors suvalgyti. Nors po kąsnelį.

Jau nieko nebuvo likę, tik juodos ir kietos kaip medis dešros. Semas atpjovė abiem po plonytį griežinėlį. Padaryti tai buvo taip sunku, kad jam net riešą įskaudo, bet jis buvo alkanas, tad darbavosi iki galo. Jei tuos griežinėlius ilgai kramtydavai, jie suminkštėdavo ir buvo gana skanūs. Krasterio žmonos buvo pagardinusios dešrą česnakais.

Kai jiedu pavalgė, Semas atsiprašė Džilės ir išėjo nusišlapinti ir pasirūpinti kumele. Pūtė žvarbus šiaurės vėjas ir eidamas jis girdėjo šnarant medžių lapus. Jam teko pralaužti ploną upokšnį kaustančio ledo plutą, kad kumelė galėtų atsigerti. Geriau įvesiu ją į vidų. Nubudęs kitą rytą jis nenorėjo pamatyti, kad jų kumelė per naktį mirtinai sušalo. Net jei taip atsitiktų, Džilė eitų pėsčia. Mergina buvo labai narsi, ne tokia kaip jis. Semas neišmanė, ką reikės su ja daryti, kai jiedu grįš į Juodąją pilį. Ji vis kartojo, kad, jei Semas norėtų, ji galėtų būti jo žmona, tačiau juodieji broliai žmonų neturėjo. Be to, jis buvo Tarlis iš Rago Kalvos ir negalėjo vesti tyržmogės. Teks ką nors sugalvoti. Kad tik apskritai gyvi pasiektume Sieną, daugiau niekas nesvarbu, visai nesvarbu.

Atvesti kumelę prie ilgosios menės nebuvo sunku, sunkiau sekėsi įtempti ją pro duris, bet Semas pasistengė. Kol jis įvedė gyvulį į vidų, Džilė jau snūduriavo. Jis pririšo kumelę kampe, įmetė į ugnį malkų, nusivilko sunkų apsiaustą ir įsirangė po kailiais šalia tyržmogės. Jo apsiausto pakako apsikloti visiems trims ir sulaikyti kūnų skleidžiamai šilumai.

Nuo Džilės trenkė pienu, česnakais ir senais, priplėkusiais kailiais, bet prie tų kvapų Semas jau buvo pripratęs. Semo galva, tie kvapai nebuvo blogi. Jam patiko miegoti šalia Džilės. Tuomet jis prisimindavo senus laikus, kai Rago Kalvoje gulėdavo vienoje didžiulėje lovoje kartu su seserimis. Tai baigėsi lordui Rendilui nusprendus, kad nuo tokio gulinėjimo jis darosi ištižęs kaip mergaitė. Bet miegodamas vienas šaltame savo kambarėlyje netapau nei tvirtesnis, nei drąsesnis. Semas klausė savęs, ką jį matydamas dabar pasakytų tėvas. Nužudžiau Kitą, milorde, Semas įsivaizdavo save sakantį, nudūriau jį obsidiano durklu, ir dabar mano prisiekę broliai vadina mane Semu Žudiku. Bet net svajonėse lordas Rendilas tik nepatikliai dėbtelėjo į sūnų.

Tą naktį jis sapnavo keistus sapnus. Semas grįžo į Rago Kalvą, į pilį, bet tėvo joje nebuvo. Dabar pilis priklausė Semui. Su juo buvo Jonas Snou. Ir lordas Mormontas, Senasis Lokys, ir Grenas, ir Paniurėlis Edas, ir Pipas, ir Rupūžius, ir visi kiti sargybos broliai, bet jie buvo apsirengę ne juodai, o spalvingais drabužiais. Semas sėdėjo prie stalo ant pakylos ir visus juos vaišino, storai pjaustydamas kepsnį didžiuoju tėvo kalaviju, vadinamu Širdžių Pražūtim. Svečiai dar valgė saldžius pyragėlius ir gėrė medumi paskanintą vyną, dainavo ir šoko ir visiems buvo šilta. Puotai pasibaigus jis nuėjo miegoti, tik ne į lordo miegamąjį, kur paprastai nakvodavo jo motina su tėvu, o į kambarį, kuriame kadaise miegodavo drauge su seserimis. Bet šį kartą didžiulėje minkštoje lovoje jo laukė ne seserys, o Džilė, ant nuogo kūno užsimetusi kailį, ir jai iš krūtų varvėjo pienas.

Staiga, sušalęs ir išsigandęs, jis pakirdo iš miego.

Laužas geso, žioravo tik raudonos žarijos. Oras, rodės, sukaustytas speigo — taip buvo šalta. Kampe kumelė žvengė ir užpakalinėmis kanopomis spardė sienos rąstus. Džilė sėdėjo prie laužo spausdama glėbyje kūdikį. Semas apsimiegojęs atsisėdo, o iš pražiotos jo burnos virto garas. Ilgąją menę gaubė tamsa ir šešėliai, buvo tamsu, nors į akį durk. Jam pašiurpo ant rankų gyvaplaukiai.

Nieko, nieko, tarė sau Semas. Sušalau, ir tiek.

Tada prie durų sujudėjo vienas iš šešėlių. Didelis šešėlis.

Aš dar sapnuoju, ėmė melstis Semas. Ak, dievai, padarykite taip, kad dar miegočiau, tegul tai būna košmaras. Jis negyvas, negyvas, mačiau jį mirštantį.

— Jis atėjo kūdikio, — sukūkčiojo Džilė. — Jis mažylį užuodžia. Ką tik gimęs kūdikis dvokia gyvybe. Jis atėjo gyvybės.

Didžiulis tamsus siluetas pasilenkęs įžengė pro duris, įėjo į menę ir ėmė kėblinti prie jų. Blausioje gęstančio laužo šviesoje šešėlis virto Mažuoju Polu.

— Eik sau, — dusliai tarstelėjo Semas. — Mums tavęs čia nereikia.

Polo rankos buvo apanglėjusios, veidas baltas kaip pienas, o akys spindėjo ryškiai mėlynai. Jo barzdą balino šerkšnas, o ant vieno peties tupėjo varnas, lesdamas jam skruostą, rydamas negyvas, balsvas mėsas. Semui neišlaikė pūslė ir jis pajuto kojomis tekančią šilumą.

— Džile, nuramink kumelę ir išvesk ją laukan. Greičiau.

— Tu… — sutrikusi tarstelėjo ji.

— Turiu durklą. Drakonų stiklo durklą. — Stodamasis jis pagrabinėjo ir surado ginklą. Pirmąjį durklą jis atidavė Grenui, bet, laimė, prieš sprukdamas iš Krasterio pilies, nepamiršo pasičiupti lordo Mormonto durklo. Dabar Semas laikė tvirtai suspaudęs jo kotą, traukdamasis nuo ugnies, nuo Džilės ir nuo kūdikio. — Polai.. — Semas norėjo kalbėti drąsiai, bet iš tiesų tik gailiai cyptelėjo. — Mažasis Polai. Ar pažįsti mane? Aš Semas, storulis Semas, Semas Bailys, tu miške mane išgelbėjai. Kai daugiau negalėjau žengti nė žingsnio, nešei mane. Niekas kitas nebūtų galėjęs to padaryti, o tu nešei. — Laikydamas rankoje durklą ir šniurkščiodamas, Semas traukėsi. Aš toks bailys. — Neskriausk mūsų, Polai. Prašau. Kodėl turėtum mus skriausti?

Džilė atatupsta ėmė slinktis kietomis purvinomis grindimis. Numirėlis pasuko galvą ir pažvelgė į ją, bet Semas sušuko: „NE!“ — ir jis vėl atsigręžė. Ant peties tupintis varnas iš jo blyškaus, pralesto skruosto atsikneibė dar gabalėlį mėsos. Durklą Semas laikė priešais save ir giliai alsavo, o jo plaučiai kilnojosi kaip kalvio dumplės. Džilė nusigavo į kitą ilgosios menės galą, prie kumelės. Dievai, įkvėpkite man drąsos, meldėsi Semas. Bent kartą įkvėpkite man truputėlį drąsos. Bent tiek, kad ji spėtų pabėgti.

Mažasis Polas žingtelėjo prie Semo. O Semas traukėsi tol, kol nugara atsirėmė į neobliuotų rąstų sieną. Jis abiem rankomis laikė durklą, kad šis nevirpėtų. Numirėlis drakonų stiklo, rodos, nebijojo. Galbūt nežinojo, kas tai yra. Jis ėjo lėtai, bet Mažasis Polas ir gyvas būdamas vaikščiojo negreitai. Semui už nugaros Džilė kažką murmėjo ramindama kumelę ir mėgindama vesti ją prie durų. Bet gyvulys, matyt, užuodė keistą ir šaltą numirėlio dvelksmą. Staiga ji ėmė spyriotis ir atsistojo piestu, priekinėmis kanopomis kapodama šalčio sustingdytą orą. Išgirdęs triukšmą, Polas nusisuko ir, rodės, į Semą daugiau nebekreipė dėmesio.

Daugiau nebuvo laiko nei galvoti, nei melstis, nei bijoti. Semvelis Tarlis puolė į priekį ir durklu smogė Mažajam Polui į nugarą. Pasisukęs šonu, numirėlis nepastebėjo jo artinantis. Varnas sukrankė ir pakilo į orą.

— Tu miręs! — durdamas riktelėjo Semas. — Tu miręs, miręs!

Jis badė ir rėkė, badė ir rėkė raižydamas sunkiame juodame Polo apsiauste dideles skyles. Į visas puses žiro drakonų stiklo duženos, mat durklo geležtė trupėjo atsitrenkusi į po vilna buvusius geležinius šarvus.

Semas sudejavo ir tamsos gaubiamame ore jam iš burnos išvirto baltas garas. Jis numetė niekam nereikalingą durklo kotą ir paskubomis pasitraukė atatupstas, o Mažasis Polas atsisuko į jį. Semui dar nespėjus išsitraukti kito savo durklo, plieninio, kurį turėjo kiekvienas brolis, juodos numirėlio rankos suspaudė jam pagurklį. Polo pirštai buvo tokie šalti, kad, rodės, degino. Jie prasmego minkštose kaklo klostėse ir sugniaužė gerklę. Bėk, Džile, bėk! — norėjo sušukti Semas, bet pravėręs burną negalėjo ištarti nė žodžio, tik gargtelėjo.

Nerangūs jo pirštai pagaliau užčiuopė durklą, bet, kai mėgino suvaryti jo geležtę numirėliui į pilvą, jos galas nuslydo geležiniais šarvų žiedais, durklas išsprūdo Semui iš rankos ir sukdamasis nukrito ant grindų. Mažojo Polo pirštai spaudė vis stipriau ir nenumaldomai, o paskui ėmė suktis į šoną. Jis ketina nurauti man galvą, apimtas nevilties pagalvojo Semas. Jo gerklė buvo tarsi užšalusi, o plaučiai degė. Jis trankė ir stūmė numirėlio riešus, bet nieko nepešė. Spyrė Polui į tarpkojį, bet veltui. Pasaulis susitraukė ir virto dviem mėlynomis žvaigždėmis, skausmas buvo gniuždantis, o šaltis toks baisus, kad sustingdė jam iš akių ištryškusias ašaras. Semas beviltiškai muistėsi ir trūkčiojo, o tada… puolė į priekį.

Mažasis Polas buvo augalotas ir galingas, bet Semas viršijo jį svoriu, be to, numirėliai buvo nevikrūs, — tuo jis įsitikino Kumštyje. Staigus judesys privertė Polą žingtelėti atatupstą, o tada ir gyvasis, ir numirėlis kartu plojosi ant grindų. Nuo smūgio Polas paleido Semui gerklę ir, kol šalti ir juodi pirštai vėl ją sugniaužė, šis spėjo paskubomis įkvėpti. Burnoje pajuto kraujo skonį. Semas pasuko galvą dairydamasis savo durklo ir jo žvilgsnį patraukė blausiai žioruojantis laužas. Ugnis! Iš jos buvo likę tik žarijos ir pelenai, ir vis dėlto… Jis negalėjo nei galvoti, nei kvėpuoti… Semas ėmė slinktis į šalį, traukdamas paskui save Polą… Jis mostagavo rankomis, pirštais čiuopė viską aplink, graibė, žarstė pelenus, kol pagaliau aptiko kažką karštą… apanglėjusį nuodėgulį — iš paviršiaus juodą, bet viduje dar žioruojantį gelsvai raudona šviesa… Semas jį suspaudė ir sugrūdo Polui į burną, bruko iš visų jėgų, net pajuto, kaip sutarškėjo numirėlio dantys.

Bet net ir tada numirėlis gerklės nepaleido. Prieš mirdamas Semas pagalvojo apie motiną, kuri jį mylėjo, ir tėvą, kurį jis apvylė. Kai jis pamatė pro išlūžusių Polo dantų tarpus vingiuojant dūmus, ilgoji menė sukosi ratu. Tada numirėlio veidą apgaubė liepsnos ir rankos gerklę paleido.

Sunkiai alsuodamas, Semas šiaip taip nusirito šalin. Numirėlis degė, šerkšnas nuo jo barzdos tirpo ir lašėjo, o smakras po šeriais anglėjo. Semas išgirdo klyktelint varną, bet Polas neišleido nė garso. Kai išsižiojo, pliūptelėjo liepsnos. O jo akys… Dingo, mėlynas jų švytėjimas dingo.

Semas nuropojo prie durų. Oras buvo toks šaltas, kad jį įkvepiant skaudėjo plaučius, bet… skaudėjo maloniai. Jis išvirto iš ilgosios menės.

— Džile! — pašaukė. — Džile, aš jį nužudžiau. Džile…

Ji stovėjo nugara atsirėmusi į burtmedį, laikydama glėbyje berniuką. Ją buvo apsupę numirėliai. Jų čia buvo kelios dešimtys, o gal ir dar daugiau… Vieni kadaise buvo tyržmogiai ir tebedėvėjo odas ir kailius, bet dauguma buvo… jo broliai. Semas čia matė Larką Seserinį, Švelniapėdį ir Railį. Četui ant kaklo pūpsantis riebalinis navikas buvo juodas, o jo šunvotės apledėjusios. O vienas atrodė kaip Heikas, nors tikrai negalėjai žinoti, nes jam trūko pusės galvos. Jie į gabalus suplėšė vargšę kumelę ir krauju pasruvusiomis rankomis tampė jos vidurius. Iš gyvulio pilvo kilo balsvas garas.

Semas suinkštė.

— Tai neteisinga…

Neteisinga. Jam ant peties nutūpė varnas. Neteisinga, baisu, neteisinga. Paukštis suplasnojo sparnais ir suriko kartu su Džile. Numirėliai jau buvo ją užspeitę. Semas girdėjo, kaip šnara tamsiai raudoni burtmedžio lapai, kaip jie šnabždasi jam nesuprantama kalba. Net žvaigždžių šviesa, rodos, ėmė virpčioti, o medžiai aplink juos dejuoti ir girgždėti. Semas Tarlis išbalo kaip drobė ir išsprogino akis. Krankliai! Jie tupėjo burtmedyje — šimtai, tūkstančiai kranklių, nutūpusių baltas kaip kaulai šakas, spoksančių iš lapų tankmės. Kai jie krankdavo, Semas matė pražiotus jų snapus ir išskėstus juodus sparnus. Įpykę, krankdami ir plasnodami, jie tarsi debesis leidosi ant numirėlių ir juos puolė. Paukščiai sūkuriu sukosi aplink Četo veidą ir kapojo jo mėlynas akis, jie aplipo Seserinį nelyginant musės, plėšė mėsos gabalus iš prakirstos Heiko galvos. Kranklių buvo tiek daug, kad pakėlęs galvą į dangų Semas nematė mėnulio.

Eikite, paragino ant peties tupintis paukštis. Eikite, eikite, eikite.

Semas pasileido tekinas pūtuodamas, iš burnos virstant garo tumulams. Aplink jį numirėliai mosavo rankomis gindamiesi nuo juodų juos puolančių sparnų ir aštrių snapų, grimzdami į baugią tylą, netrikdomą nė menkiausio niurnėjimo ar šūktelėjimo. Bet į Semą krankliai nekreipė dėmesio. Jis paėmė Džilę už rankos ir patraukė ją nuo burtmedžio.

— Turime bėgti.

— Tik… kur? — su kūdikiu glėbyje Džilė nuskubėjo paskui jį. — Jie papjovė mūsų kumelę, kaip mes be jos…

— Broli! — nakties tamsą perskrodė šūksnis, garsesnis už tūkstančio paukščių krankimą. Po medžiais ant briedžio sėdėjo vyras, nuo galvos iki kojų apsimuturiavęs juodais ir pilkais drabužiais su margais lopais. — Čionai! — riktelėjo raitelis. Jo veidą slėpė pakeltas gobtuvas.

Jis vilki juodus drabužius. Semas paragino Džilę bėgti pas jį. Briedis buvo didžiulis, tikras milžinas, per gogą dešimties pėdų aukštumo, beveik tokio pat platumo ragais. Žvėris atsiklaupė leisdamas jiedviem užlipti ant nugaros.

— Na štai, — tarė raitelis, ištiesęs pirštine apmautą ranką ir padėdamas Džilei užsiropšti ir atsisėsti jam už nugaros.

Tada atėjo Semo eilė.

— Dėkoju, — pūtuodamas tarė jis. Ir tik suspaudęs ištiestą ranką suprato, kad raitelis pirštinės nemūvėjo. Jo plaštaka buvo juoda ir šalta, o pirštai — kieti kaip akmuo.