Kardų audra

Džeimis

Karalius sėdėjo galustalėje ant stirtos pagalvių ir pasirašinėjo kiekvieną jam paduotą dokumentą.

— Tik dar keli, tavo malonybe, — patikino jį seras Kevanas Lanisteris. — Čia įsakymas dėl lordo Edmuro Tulio turto atėmimo, pagal kurį jis netenka Riverano ir visų savo žemių bei pajamų už tai, kad sukilo prieš savo teisėtą karalių. O čia — panašus įsakymas, tik dėl jo dėdės, sero Brindeno Tulio, Juodosios Žuvies.

Tomenas vieną po kito pasirašinėjo dokumentus, atsargiai pamirkydamas plunksną ir plačia vaikiška rašysena rašydamas savo vardą.

Džeimis žiūrėjo į jį sėdėdamas kitame stalo gale ir galvojo apie visus tuos lordus, kurie siekė vietos Mažojoje karaliaus taryboje. Po galais, jie galėtų užimti manąją. Jei tai buvo valdžia, kodėl ji atsidavė nuoboduliu? Jis nesijautė itin galingas žiūrėdamas, kaip Tomenas vėl dažo plunksną rašalinėje. Tik nuobodžiavo.

Ir buvo suirzęs. Jam skaudėjo kiekvieną kūno raumenį, o šonkauliai ir pečiai buvo nubrozdinti per dvikovą ir pamoką, kurią jam maloniai suteikė seras Adamas Marbrandas. Vien pagalvojęs apie tai jis susiraukė. Jam beliko tikėtis, kad tas vyras niekam nieko neprasitars. Marbrandą Džeimis pažinojo nuo vaikystės, nuo tų laikų, kai šis tarnavo pažu Kasterlių Uoloje; ir pasitikėjo juo, kaip ir visais kitais. To pakako, kad paprašytų jo paimti skydą ir turnyrinį kalaviją. Mat norėjo sužinoti, ar gali kautis laikydamas kalaviją kaire ranka.

Ir dabar žinau. Ta žinia buvo skausmingesnė už sero Adamo jam paliktas mėlynes, o į kailį Džeimis gavo taip, kad šiandien rytą vos gebėjo pats apsirengti. Jei jiedu būtų kovęsi rimtai, Džeimis būtų buvęs nukautas keliolika kartų. Atrodė taip paprasta pakeisti ranką. Bet paprasta nebuvo. Visi instinktyvūs pojūčiai jį klaidino. Jam teko galvoti apie viską, o anksčiau jis tiesiog tik kaudavosi. O kol jis galvodavo, Marbrandas kirsdavo. Kaire ranka jis, rodos, net negalėjo tinkamai laikyti kalavijo; seras Adamas tris kartus jį nuginklavo ir kalavijas sukdamasis dunkstelėjo ant žemės.

— Šiuo dokumentu minėtos žemės, pajamos ir pilis perduodamos serui Emonui Frėjui ir jo žmonai, ledi Dženai. — Seras Kevanas pakišo karaliui dar pluoštą pergamentų. Tomenas padažė plunksną į rašalą ir pasirašė. — Tai dekretas dėl lordo Ruzo Boltono iš Dredforto nesantuokinio sūnaus pripažinimo. O šiuo dokumentu lordas Boltonas paskiriamas tavo Šiaurės sergėtoju. — Tomenas dažė ir rašėsi, dažė ir rašėsi. — Šiuo dokumentu serui Rolfui Spaiseriui pripažįstama nuosavybės teisė į Kastamero pilį ir jis pakeliamas į lordus. — Tomenas pakeverzojo savo vardą.

Man reikėjo nueiti pas serą Iliną Peiną, dingtelėjo Džeimiui. Karaliaus teisingumas, kitaip nei Marbrandas, nebuvo jo bičiulis ir tikriausiai būtų dar labiau jį sudaužęs, bet… neturėdamas liežuvio nebūtų galėjęs tuo pasigirti. Pakaks, kad girtas seras Adamas netyčia bent žodžiu apie tai prasitars, ir netrukus visas pasaulis žinos, koks jis, Džeimis, niekam tikęs. Karaliaus sargybos lordas vadas. Tai buvo žiaurus pokštas, nors… ne toks žiaurus, kaip tėvo atsiųsta dovana.

— Tai — tavo karališkas atleidimas lordui Geivenui Vesterlingui, jo ledi žmonai ir jo dukteriai Džeinei, vėl priimantis juos karaliaus taikon, — paaiškino seras Kevanas. — Tai — malonė, suteikiama lordui Jonui Brakenui iš Stounhedžo. Čia malonė lordui Vensui. Čia — lordui Gudbrukui. O čia — lordui Mutonui iš Mergelių Duburio.

Džeimis pakilo nuo stalo.

— Rodos, ir pats puikiausiai tvarkai visus reikalus, dėde. Paliksiu jo malonybę tavo draugijoje.

— Kaip nori. — Seras Kevanas taip pat atsistojo. — Džeimi, tau reikėtų nueiti pas tėvą. Ta judviejų nesantaika…

— …yra jo darbas. Be to, jis tos nesantaikos nepanaikins siųsdamas man įžeidžiančias dovanas. Pasakyk jam tai, jei tik pavyks bent minutei atplėšti jį nuo Tairelių.

Jo dėdė, rodos, nuoširdžiai sielvartavo.

— Ta dovana buvo nuoširdi. Manėme, kad tai tave padrąsins…

— …vėl atsiauginti ranką? — Džeimis atsisuko į Tomeną. Nors jo garbanos buvo šviesios, o akys žalios kaip Džofrio, kitais atžvilgiais naujasis karalius visai nebuvo panašus į savo velionį brolį. Jis buvo linkęs tukti, jo veidas buvo apskritas, skruostai rausvi ir jis net mėgo skaityti. Tas mano sūnus… jis vis dar drovus devynerių metų berniukas. Berniukas, o ne vyras. Tomenas turėjo pradėti savarankiškai valdyti tik po septynerių metų. Iki to laiko karalystės valdymą savo rankose tvirtai turėjo laikyti Tomeno lordas senelis. — Valdove, — paklausė Džeimis, — ar galiu eiti?

— Jei tik nori, sere dėde. — Tomenas vėl pažvelgė į serą Kevaną. — Ar jau galiu visus juos patvirtinti antspaudu, sere senasis dėde?

Įspausti karališką antspaudą į karštą vašką kol kas buvo pats mėgstamiausias karaliaus užsiėmimas.

Džeimis išėjo iš tarybos menės. Už durų jis rado serą Meriną Trentą išsitempusį ir einantį sargybą, užsisegusį baltus žvyninius šarvus ir apsivilkusį baltą kaip sniegas apsiaustą. Jei šis vyras sužinotų, koks aš silpnas, jei ši žinia pasiektų Ketlbleko arba Blaunto ausis…

— Lik čia, kol jo malonybė baigs darbus, — tarė jis. — O tada palydėk jį į Meigoro tvirtovę.

Trentas linktelėjo.

— Klausau, milorde…

Tą rytą išoriniame kieme buvo pilna žmonių ir triukšminga. Džeimis pasuko prie arklidžių, kur didelis būrys vyrų balnojo arklius.

— Geležine Koja! — sušuko jis. — Išjoji?

— Kai tik miledi sėdės balne, — atsakė Voltonas Geležinė Koja. — Mūsų laukia milordas Boltonas. Štai ir ji.

Pro arklidės duris arklininkas išvedė puikią širmą kumelę. Balne sėdėjo liesa mergaitė įdubusiomis akimis, apsivilkusi sunkų apsiaustą. Jis buvo pilkas kaip ir suknelė po juo ir su baltu atlasu apsiūtais kraštais. Apsiaustas buvo susegtas kaldinta sege, vaizduojančia vilką su įkypomis, opalais inkrustuotomis akimis. Ilgi rudi mergaitės plaukai plaikstėsi vėjyje. Džeimiui dingtelėjo, kad jos veidas gražus, bet žvilgsnis liūdnas ir baugštus.

Pamačiusi jį, mergaitė nulenkė galvą.

— Sere Džeimi, — baimingai tarė ji. — Tu labai malonus, kad atėjai manęs išlydėti.

Džeimis įsižiūrėjo į ją atidžiau.

— Vadinasi, tu mane pažįsti?

Ji prikando lūpą.

— Gal ir neprisimeni, milorde, mat tuomet buvau gerokai mažesnė… bet turėjau garbės sutikti tave Vinterfele, kai karalius Robertas atvyko aplankyti mano tėvo, lordo Edardo. — Ji nuleido dideles rudas akis ir sumurmėjo: — Aš — Arija Stark.

Džeimis į Ariją Stark niekada nekreipė per daug dėmesio, bet jam rodės, kad ši mergina vyresnė.

— Kaip suprantu, būsi ištekinta?

— Ištekėsiu už lordo Boltono sūnaus Ramsėjaus. Anksčiau jis buvo Snou, bet jo malonybė padarė jį Boltonu. Sklinda kalbos, kad jis labai narsus. Aš tokia laiminga…

Kodėl tuomet tavo balsas persmelktas baimės?

— Linkiu daug džiaugsmo, miledi. — Džeimis vėl atsisuko į Geležinę Koją. — Gavai žadėtus pinigus?

— Taip, ir jau pasidalijome. Dėkoju tau. — Šiaurietis plačiai nusišypsojo. — Lanisteris niekada nelieka skolingas.

— Niekada, — pritarė Džeimis ir paskutinį kartą žvilgtelėjo į mergaitę. Ir tyliai pasvarstė, ar ji labai panaši į Ariją Stark. Nors tai nebuvo svarbu. Tikroji Arija Stark greičiausiai buvo palaidota nepažymėtame kape Blusyne. Dabar, kai visi jos broliai ir tėvai buvo mirę, kas būtų drįsęs sakyti, jog tai — apgaulė? — Eiklių žirgų, — palinkėjo jis Geležinei Kojai. Neidžas iškėlė taikos vėliavą, šiauriečiai sustojo į tokią nelygią koloną kaip ir jų apsiaustai ir išrisnojo per pilies vartus. Tarp jų liesutė mergaitė atrodė maža ir nelaiminga.

Keli žirgai vis dar vengė tamsios dėmės ant kietai sumintos žemės, sugėrusios kraują arklininko, kurį taip žiauriai nužudė Gregoris Kligeinas. Pamačius tą dėmę, Džeimio krūtinėje vėl užvirė pyktis. Karaliaus sargybai jis buvo liepęs neprileisti minios prie kovos lauko, bet tas kvailys seras Borosas stebėdamas dvikovą užsimiršo. Žinoma, iš dalies buvo kaltas ir tas pusgalvis vaikinas, ir, žinoma, pats dornietis. O didžiausia kaltė teko Kligeinui. Pirmas kirtis, nukirtęs vaikinui ranką, buvo nelaimingas atsitikimas, bet antras…

Ką gi, dabar Gregoris už tai brangiai moka. To vyro žaizdas gydė didysis meisteris Paiselis, bet iš meisterio kambariuose sklindančių riksmų buvo galima spręsti, kad jos negyja taip sklandžiai, kaip turėtų.

— Kūnas gangrenuoja, o iš žaizdų sunkiasi pūliai, — pranešė Paiselis tarybai. — Tos bjaurasties neėda net musių lervos. Traukuliai tokie stiprūs, jog turėjau užkimšti jam burną, kad nenusikąstų liežuvio. Išpjoviau kiek galėdamas daugiau audinių, ant pūvančių žaizdų užpyliau verdančio vyno ir apdėjau supelijusia duona, bet viskas perniek. Gyslos ant jo rankos juoduoja. Kai pamėginau nuleisti jam blogą kraują, dėlės nugaišo. Milordai, turiu sužinoti, kokiais nuodais princas Oberinas buvo ištepęs savo ietį. Sulaikykime likusius dorniečius, kol nepapasakos daugiau.

Lordas Taivinas atsisakė tenkinti jo prašymą.

— Dėl princo Oberino mirties mums ir taip pakaks nemalonumų su Saulės Ietimi. Nenoriu paimti įkaitais jo palydos ir dar labiau apsunkinti padėties.

— Tuomet bijau, kad seras Gregoris mirs.

— Neabejotinai. Laiške, išsiųstame princui Doranui kartu su jo brolio palaikais, prisiekiau, jog taip ir bus. Bet turi atrodyti, kad jis mirė nuo karaliaus teisingumo rankos, o ne nuo užnuodytos ieties. Pagydyk jį.

Didysis meisteris Paiselis suglumęs sumirksėjo.

— Milorde…

— Pagydyk jį, — suirzęs pakartojo lordas Taivinas. — Juk žinai, kad lordas Veiris į Drakono Uolos vandenis išsiuntė žvejus. Jie praneša, kad ginti salos liko labai negausios pajėgos. Lysiečiai paliko įlanką, o kartu su jais — ir didžioji dalis lordo Stanio kariuomenės.

— Ir puiku, — pareiškė Paiselis. — Sakyčiau, tegul Stanis supūva tame Lyse. Taip atsikratysime ir šio žmogaus, ir jo ambicijų.

— Ar Tirionui nuskutus tau barzdą visai sukvailėjai? Tai — Stanis Barateonas. Tas vyras kausis iki paskutinio kraujo lašo ir net miręs nesiliaus. Jei jis išvyko, vadinasi, ketina tęsti karą. Tikriausiai išsilaipins Vėtrų Gūžtoje ir pamėgins sutelkti po savo vėliava audros lordus. Jei taip ir bus, tuomet jam galas. Bet narsesnis vyras gali pamėginti laimę Dorne. Jei patrauks į savo pusę Saulės Ietį, gali būti, kad šis karas užsitęs ne vienerius metus. Todėl daugiau jokia dingstimi Martelių neįžeidinėsime. Dorniečiai gali išvykti kada panorėję, o tu pagydysi serą Gregorį.

Taigi Kalnas klykė dieną ir naktį. Rodės, lordas Taivinas Lanisteris galėjo įbauginti net Pašalietį.

Lipdamas vingiuotais Baltojo Kalavijo bokšto laiptais Džeimis girdėjo savo kambaryje knarkiant serą Borosą. Sero Beilono durys taip pat buvo uždarytos. Šiąnakt jis saugojo karalių ir dabar turėjo visą dieną miegoti. Išskyrus Blaunto knarkimą, bokšte viešpatavo tyla. Džeimiui tai buvo labai paranku. Man ir pačiam reikėtų pailsėti. Po vakarykščių pratybų su seru Adamu Džeimiui gėlė visus kaulus ir jis jautėsi mieguistas.

Bet įkėlęs koją į miegamąjį rado jo laukiančią seserį.

Ji stovėjo prie atviro lango žvelgdama į apsaugines sienas ir jūrą. Ją glamonėjo nuo įlankos pučiantis vėjas, taip priplakdamas drabužį prie kūno, kad Džemiui ėmė daužytis širdis. Tas drabužis buvo baltas kaip gobelenai ant sienos ir lovos užtiesalai. Ant vėjo plaikstomų plačių rankovių galų sūkuriavo mažyčiai smaragdai ir, sukdami lankus, leidosi jos korsetu. Didesni smaragdai puošė auksinį voratinklį, kuriuo ji buvo apsigobusi plaukus. Suknia buvo labai atvira, apnuoginanti pečius ir krūtinę. Ji tokia graži. Džeimis nieko taip netroško, kaip ją apkabinti.

— Sersėja… — Jis tyliai uždarė duris. — Kodėl tu čia?

— Kur man daugiau eiti? — Sersėja atsisuko į jį su ašaromis akyse. — Tėvas man aiškiai pasakė, kad taryboje aš daugiau nepageidaujama. Džeimi, ar negalėtum su juo pasikalbėti?

Džeimis nusivilko apsiaustą ir pasikabino jį ant kablio sienoje.

— Su lordu Taivinu kalbuosi kasdien.

— Ar būtinai turi būti toks užsispyręs? Jis tik nori…

— …priversti mane palikti tarnybą karaliaus sargyboje ir išsiųsti atgal į Kasterlių Uolą.

— Gal tai nebūtų taip siaubinga? Jis ir mane siunčia į Kasterlių Uolą. Nori, kad būčiau kuo toliau ir kad su Tomenu jis galėtų elgtis kaip tinkamas. Bet Tomenas yra mano, o ne jo sūnus!

— Tomenas — karalius.

— Jis dar vaikas! Mažas, išgąsdintas berniukas, matęs, kaip per savo vestuves buvo nužudytas jo brolis. O dabar jie sako, kad jis turi vesti. Ta mergina du kartus už jį vyresnė ir jau antrą kartą našlė!

Mėgindamas nekreipti dėmesio į skaudančius raumenis, Džeimis atsisėdo į krėslą.

— Taireliai to primygtinai reikalauja. Nematau čia nieko bloga. Kai Mirsela išvyko į Dorną, Tomenas jaučiasi vienišas. Jam patinka Mardžerės ir jos freilinų draugija. Leisk jam vesti.

— Jis tavo sūnus…

— Jis mano sėkla. Bet niekada nevadino manęs tėvu. Kaip ir Džofris. Daugybę kartų mane įspėjai, kad nerodyčiau jam per didelio dėmesio.

— Kad būtų saugus! Ir kad tu būtum saugus. Kaip būtų atrodę, jei mano brolis su karaliaus vaikais būtų žaidęs tėvą? Net Robertui būtų galėjęs kilti įtarimas.

— Na, dabar jis jau nieko neįtars. — Džeimiui vis dar buvo nemalonu prisiminti Roberto mirtį. Jį turėjau nužudyti aš, o ne Sersėja. — Tik gaila, kad jis mirė ne man ant rankų. — Kai dar turėjau jas abi. — Jei karalių žudymas būtų tapęs mano įpročiu, kaip jis mėgdavo sakyti, būčiau galėjęs viso pasaulio akivaizdoje paimti tave į žmonas. Man ne gėda, kad tave myliu, gėdijuosi tik savo darbų, kuriuos dariau stengdamasis tai slėpti. Tas berniukas Vinterfele…

— Ar aš liepiau tau išstumti jį pro langą? Jei būtum išjojęs medžioti, kaip tavęs maldavau, nieko nebūtų atsitikę. Bet ne, būtinai turėjai su manimi pasimylėti, negalėjai palaukti, kol grįšime į miestą.

— Ir taip jau ilgai laukiau. Negalėjau žiūrėti į Robertą, kiekvieną vakarą klupčiojantį prie tavo lovos, ir spėlioti, ar šiąnakt jis nuspręs pasinaudoti savo kaip sutuoktinio teisėmis. — Staiga Džeimis prisiminė dar kai ką apie Vinterfelą, kas jam nedavė ramybės. — Riverane Ketlina Stark, rodos, buvo įsitikinusi, jog pasiunčiau kažkokį pakelės plėšiką perrėžti jos sūnui gerklės. Ir kad daviau jam durklą.

— Durklą… — niūriai tarė ji. — Apie tą durklą klausinėjo ir Tirionas.

— Durklas buvo. Randai ant ledi Ketlinos rankų buvo tikri, ji man juos parodė. Ar tu…

— Ak, nebūk juokingas. — Sersėja uždarė langą. — Taip, tikėjausi, kad berniukas mirs. Tu taip pat. Net Robertui atrodė, jog tai būtų tik į gera. „Kai mūsų žirgai nusilaužia koją, mes juos pribaigiame, kai mūsų šunys apanka, padarome tą patį, bet esame per silpni suteikti šią malonę savo luošiems vaikams“, — kartą pasakė jis man. Tuomet jau pats buvo kone apakęs nuo girtuokliavimo.

Robertas? Džeimis gana ilgai saugojo karalių ir žinojo, kad girtas Robertas Barateonas prikalbėdavo dalykų, kurių kitą dieną įpykęs išsigindavo.

— Ar, kai Robertas taip sakė, buvai viena?

— Tikiuosi, nemanai, kad jis tai sakė girdint Nedui Starkui? Žinoma, kad mudu buvome vieni. Tik mes ir vaikai. — Sersėja nusiėmė plaukų tinklelį, pamovė jį ant lovos kojos strypo ir papurtė savo auksines garbanas. — Negi manai, kad tą vyrą su durklu pasiuntė Mirsela?

Tai buvo tik pokštas, bet Džeimis iš karto suprato, kad sesuo pataikė kaip pirštu į akį.

— Ne Mirsela. Džofris.

Sersėja susiraukė.

— Džofris nejautė meilės Robui Starkui, bet dėl jaunesniojo berniuko jam buvo nei šilta, nei šalta. Jis ir pats dar buvo vaikas.

— Vaikas, pasiilgęs, kad tas girtuoklis, kurį liepei vadinti tėvu, paglostytų jam galvą. — Džeimiui šmėstelėjo nemaloni mintis. — Dėl to prakeikto durklo Tirionas vos nežuvo. Jei jis būtų žinojęs, kad tai Džofrio darbas, keršydamas būtų galėjęs…

— Man nusispjaut, kodėl jis tai padarė, — pasakė Sersėja. — Savo priežastis gali neštis kartu į pragarą. Jei būtum matęs, kaip Džofas mirė… jis kovojo, Džeimi, kovojo dėl kiekvieno oro gurkšnio, bet kažkokia pikta dvasia laikė užgniaužusi jam gerklę. Jo akyse atsispindėjo toks siaubas… Kai buvo mažas, išsigandęs arba nuskriaustas bėgdavo pas mane ir aš jį apgindavau. Bet tą vakarą nieko negalėjau padaryti. Tirionas nužudė jį mano akyse, o aš nieko negalėjau padaryti. — Sersėja suklupo priešais krėslą ir abiem delnais suspaudė sveikąją Džeimio ranką. — Džofas miręs, o Mirsela Dorne. Man liko vienas Tomenas. Negali leisti tėvui jo iš manęs atimti. Prašau, Džeimi…

— Lordas Taivinas mano pritarimo neprašė. Galiu su juo pakalbėti, tik vargu ar jis klausys…

— Jei sutiksi pasitraukti iš karaliaus sargybos, klausys.

— Iš karaliaus sargybos nesitrauksiu.

Jo sesuo sutramdė ašaras.

— Džeimi, tu mano puikusis riteris. Negali manęs apleisti, kai man tavęs labiausiai reikia! Jis nori pavogti man sūnų, išsiųsti mane ir… jei jo nesustabdysi, tėvas vėl privers mane ištekėti!

Džeimis neturėjo tuo stebėtis, tačiau vis dėlto nustebo. Šie žodžiai smogė jam stipriau nei seras Adamas Marbrandas.

— Už ko?

— Ar tai svarbu? Už kokio nors lordo. Už to, kuris tėvui pasirodys esąs reikalingas. Man nerūpi. Dar kartą aš netekėsiu. Tu esi vienintelis vyras, kurį nuo šiol noriu matyti savo lovoje.

— Tuomet taip jam ir pasakyk!

Ji patraukė rankas.

— Ir vėl kalbi nesąmones. Nori, kad mudu atskirtų, kaip anuomet atskyrė motina, kai užtiko žaidžiant? Tomenas prarastų sostą, žlugtų Mirselos vedybos… Noriu būti tavo žmona, mudu priklausome vienas kitam, bet to niekada nebus, Džeimi. Mes — brolis ir sesuo.

— Targarienai…

— Mes — ne Targarienai!

— Tyliau, — piktai tarstelėjo Džeimis. — Taip garsiai šaukdama prikelsi prisiekusius brolius. Juk dabar negalime to leisti, ar ne? Žmonės gali sužinoti, kad atėjai pas mane…

— Džeimi, — sukūkčiojo ji, — ar nemanai, kad trokštu to ne mažiau už tave? Nesvarbu, už ko tėvas mane ištekins, noriu, kad būtum šalia, noriu tavęs savo lovoje, noriu tavęs savyje. Tarp mūsų niekas nepasikeitė. Leisk tau tai įrodyti.

Ji pakėlė Džeimio tuniką ir ėmė varstyti kelnių raiščius.

Džeimis pajuto, kad kūnas atsiliepia į jos prisilietimą.

— Ne, — tarė jis, — ne čia. — Jie niekada nesimylėjo Baltojo Kalavijo bokšte, o juo labiau — lordo vado kambariuose. — Sersėja, čia ne vieta…

— Paėmei mane septoje. Tad jokio skirtumo… — Sersėja ištraukė jo kotą ir pasilenkė.

Džeimis ją nustūmė dešinės rankos bige.

— Ne. Pasakiau, ne čia.

Jis šiaip taip atsistojo.

Akimirksnį šviesiai žaliose sesers akyse jis išvydo sumaištį ir baimę. Paskui juos pakeitė įniršis. Sersėja susitvardė, atsistojo, pasitaisė sijonus.

— Ką jie Harenhole tau nukirto: ranką ar vyriškumą? — Kai papurtė galvą, plaukai užkrito ant nuogų, išblyškusių jos pečių. — Kvailė buvau, kad atėjau. Tau nepakako drąsos atkeršyti už Džofrį, tad kaip galėjau tikėtis, kad ginsi Tomeną? Sakyk, jei Kipšas būtų nužudęs visus tris tavo vaikus, ar bent tada būtum įniršęs?

— Tirionas neketina skriausti nei Tomeno, nei Mirselos. Aš vis dar nesu tikras, ar jis nužudė Džofrį.

Jos lūpos persikreipė iš pykčio.

— Kaip gali taip sakyti? Po visų tų grasinimų…

— Grasinimai nieko nereiškia. Jis prisiekia to nepadaręs.

— Ak, jis prisiekia, šit kaip? O neūžaugos nemeluoja, juk taip manai, ar ne?

— Tik ne man. Kaip ir tu nemeluotum.

— Tu augalotas auksaplauki kvaily. Jis tau melavo tūkstantį kartų, aš — taip pat. — Ji susikėlusi susirišo plaukus ir grybštelėjo ant lovos kojos strypo kabojusį plaukų tinklelį. — Manyk, ką nori. Tas neūžauga pabaisa tūno juodojoje celėje ir netrukus seras Ilinas jam nukirs galvą. Gal norėsi pasilikti ją atminimui? — Ji žvilgtelėjo į pagalvę. — Tirionas galės žiūrėti į tave, vienui vieną miegantį šioje šaltoje baltoje lovoje. Bent jau kol jam išpus ir iškris akys.

— Geriau jau eik, Sersėja. Tu mane piktini.

— Ak, įpykęs luošys. Kaip baisu! — nusijuokė ji. — Gaila, kad lordas Taivinas Lanisteris niekada neturėjo sūnaus. Aš būčiau galėjusi tapti jo geidžiamu įpėdiniu, bet man trūko koto. Beje, jei jau kalbame apie kotą, geriau susigrūsk jį į kelnes, broli. Taip išsikišęs iš kelnių ir kybodamas jis atrodo gana mažas ir apgailėtinas.

Sersėjai išėjus Džeimis paklausė jos patarimo ir viena ranka šiaip taip susitvarkė kelnių raištelius. Nesančiuose pirštuose giliai, iki pat kaulų smelkėsi skausmas. Praradau ranką, tėvą, sūnų, seserį ir meilužę, o netrukus prarasiu dar ir brolį. O jie vis tiek man kartoja, kad Lanisteriai šį karą laimėjo.

Džeimis užsimetė apsiaustą, nulipo laiptais ir bendrojoje menėje rado serą Borosą Blauntą gurkšnojantį vyną.

— Kai išgersi taurę, pasakyk serui Lorui, kad esu pasiruošęs ją pamatyti.

Seras Borosas buvo per daug bailus, tad tik piktai dėbtelėjo ir paklausė:

— Ką pasiruošęs pamatyti?

— Tiesiog perduok mano žodžius Lorui.

— Gerai. — Seras Borosas išmaukė taurę iki dugno. — Klausau, lorde vade.

Tačiau arba seras Borosas pernelyg nesiskubino, arba Gėlių riterį buvo sunku rasti. Jiedu atėjo tik po kelių valandų — lieknas gražus jaunuolis ir stambi negraži mergina. Džeimis sėdėjo vienas apvaliojoje menėje ir atsainiai vartė Baltąją knygą.

— Lorde vade, — kreipėsi į jį seras Loras, — norėjai matyti Tarto mergelę?

— Taip. — Kaire ranka Džeimis mostelėjo jiedviem prieiti arčiau. — Kaip suprantu, pasišnekėjai su ja?

— Kaip ir įsakei, milorde.

— Ir ką nusprendei?

Vaikinas įsitempė.

— Aš… Gali būti, kad viskas nutiko taip, kaip ji sako, milorde. Kad tai padarė Stanis. Negaliu būti tikras.

— Veiris sako, kad Vėtrų Gūžtos valdytojas irgi žuvo keistomis aplinkybėmis, — tarė Džeimis.

— Seras Kortnėjus Penrouzas, — įsiterpė Brienė. — Geras vyras.

— Ir užsispyręs. Vieną dieną jis stojo skersai kelio Drakono Uolos karaliui. O kitą dieną nušoko nuo bokšto. — Džeimis atsistojo. — Sere Lorai, apie tai dar pakalbėsime vėliau. Gali palikti Brienę su manimi.

Ta moteris atrodo tokia pat negraži ir nerangi kaip visada, nutarė Džeimis, kai Tairelis juos paliko. Kažkas vėl aprengė ją moteriškais drabužiais, tik ši suknelė jai tiko gerokai labiau nei tas baisus rožinis skuduras, kurį ją privertė dėvėti ožys.

— Mėlyna spalva tau tinka, miledi, — pasakė Džeimis. — Puikiai dera prie tavo akių.

Jos akys nuostabios.

Nuraudusi Brienė pažvelgė žemyn į save.

— Septonė Donisė pastorino korsetą, kad jis įgautų formą. Septonė sakė, kad tu ją pas mane atsiuntei. — Brienė stoviniavo prie durų, tarsi bet kurią akimirką būtų norėjusi sprukti. — Tu atrodai…

— Kitaip? — Džeimis prisivertė šyptelėti. — Daugiau mėsos ant šonkaulių ir mažiau utėlių plaukuose, tik tiek. Bigė tebėra. Uždaryk duris ir ateik čionai.

Brienė padarė kaip liepta.

— Baltas apsiaustas…

— …dar naujas, bet neabejoju, kad netrukus jį sutepsiu.

— Aš ne… Norėjau pasakyti, kad jis tau tinka.

Ji nedrąsiai priėjo arčiau.

— Džeimi, ar tai, ką pasakei Lorui, pasakei rimtai? Apie… apie karalių Renlį ir šešėlį?

Džeimis gūžtelėjo.

— Aš ir pats būčiau nužudęs Renlį, jei būtume susitikę mūšio lauke, tad kodėl man turėtų rūpėti, kas perrėžė jam gerklę?

— Sakei, kad aš garbinga…

— Juk aš esu prakeiktas Karalžudys, prisimeni? Kai sakau, kad esi garbinga, tai lyg kekšė garantuotų, kad tebesi nekalta. — Jis atsilošęs pažvelgė į Brienę. — Geležinė Koja ketina traukti į šiaurę ir atiduoti Ariją Stark Ruzui Boltonui.

— Atidavei mergaitę jam?! — nusiminusi šūktelėjo ji. — Juk prisiekei ledi Ketlinai…

— Tada man į kaklą buvo įremta kalavijo geležtė, bet tiek to. Ledi Ketlina negyva. Negalėčiau grąžinti jai dukterų, net jeigu jas turėčiau. O mergaitė, kurią mano tėvas išsiuntė su Geležine Koja, nėra Arija Stark.

— Ne Arija Stark?

— Juk girdėjai, ką sakiau. Mano lordas tėvas rado kažkokią liesą, maždaug tokio paties amžiaus mergiotę su tokios pačios spalvos plaukais. Aprengė ją baltais ir pilkais drabužiais, susegė jos apsiaustą sidabrine vilko sege ir išsiuntė tekėti už Boltono pavainikio. — Jis kilstelėjo ir nukreipė į Brienę rankos bigę. — Norėjau tau tai pasakyti, kol dar stačia galva nepuolei jos gelbėti ir visiškai be reikalo nepalydėjai galvos. Kalaviju kauniesi neblogai, bet nesi tokia stipri, kad galėtum viena stoti prieš du šimtus vyrų.

Brienė papurtė galvą.

— Kai lordas Boltonas sužinos, kad tavo tėvas jį apgavo…

— Ak, jis tai žino. Lanisteriai meluoja, prisimeni? Bet tai nesvarbu, ta mergaitė vis tiek puikiausiai padės pasiekti jam savo tikslus. Kas užginčys, kad ji — Arija Stark? Visi tos mergaitės artimieji mirę, išskyrus seserį, kuri taip pat kažkur dingo.

— Jei tai tiesa, kodėl man visa tai pasakoji? Juk išduodi savo tėvo paslaptis.

Rankos paslaptis, pagalvojo jis. Tėvo jau neturiu.

— Grąžinu skolas kaip ir kiekvienas geras liūtas. Žadėjau grąžinti ledi Stark dukteris ir… viena iš jų tebėra gyva. Gali būti, jog mano brolis žino, kur ji, bet net jei ir žino, tikrai nepasakys. Sersėja įsitikinusi, kad Sansa padėjo jam nužudyti Džofrį.

Moteris užsispyrusi kietai sučiaupė lūpas.

— Netikiu, kad ši švelni mergina galėjo būti nuodytoja. Ledi Ketlina sakė, kad ji jautrios širdies. Tai padarė tavo brolis. Seras Loras pasakojo, kad buvo teismas.

— Netgi du teismai. Jis pralaimėjo ir žodžių, ir kalavijų teismą. Ten buvo tikras pragaras. Stebėjai dvikovą pro langą?

— Mano celės langas išeina į jūrą. Bet girdėjau riksmus.

— Dorno princas Oberinas žuvo, seras Gregoris Kligeinas guli mirties patale, o Tirionas yra pasmerktas prieš dievus ir žmones. Kol nukirs galvą, jie laiko jį uždarę juodojoje celėje.

Brienė pakėlė į Džeimį akis.

— Tu netiki, kad jis nunuodijo karalių.

Džeimis nelinksmai šyptelėjo.

— Matai, moterie? Mudu vienas kitą per daug gerai pažįstame. Nuo tos dienos, kai žengė pirmą žingsnį, Tirionas norėjo būti toks kaip aš, bet niekada nebūtų sekęs mano pėdomis ir žudęs karaliaus. Džofrį nužudė Sansa Stark. O mano brolis tyli norėdamas ją apsaugoti. Kartais jį ištinka kilnumo priepuoliai. Per paskutinį tokį priepuolį jis neteko nosies. Ši kartą, rodos, atsisveikins su galva.

— Ne, — paprieštaravo Brienė. — Mano ledi duktė to padaryti negalėjo. Tai negalėjo būti ji.

— Štai ir paika užsispyrusi boba, kurią taip gerai pažįstu…

Ji nuraudo.

— Mano vardas…

— Brienė iš Tarto. — Džeimis atsiduso. — Turiu tau dovaną. — Jis kyštelėjo ranką po lordo vado krėslu ir ištraukė ją, suvyniotą į tamsiai raudoną aksomą.

Brienė priėjo taip atsargiai, tarsi tas ryšulys būtų galėjęs jai įkąsti, ištiesė stambią strazdanotą ranką ir atvertė medžiagos kraštą. Apšviesti sutvisko rubinai. Ji nedrąsiai paėmė tą brangenybę, tvirtai suspaudė rankeną ir neskubėdama ištraukė kalaviją iš makštų. Nuvilnijo kraujo spalvos ir juodos bangelės. Atsispindėjęs šviesos spindulys nurausvino visą geležtę.

— Ar tai — Valyrijos plienas? Dar niekada nemačiau tokių spalvų.

— Ir aš ne. Buvo laikas, kai būčiau davęs nukirsti dešinę ranką, kad tik galėčiau laikyti tokį kalaviją. Ranką, rodos, paaukojau, o kalavijas man dabar nereikalingas. Imk jį. — Kol Brienė dar neatsisakė, Džeimis pridūrė: — Toks puikus kalavijas privalo turėti vardą. Man būtų malonu, jei pavadintum jį Pažadų Vykdytoju. Ir dar. Kalaviją gauni ne veltui.

Jos veidas apsiniaukė.

— Jau sakiau, kad niekada netarnausiu…

— …tokiems bjaurybėms kaip mes. Pamenu. Išklausyk manęs, Briene. Abu mes kai ką prisiekėme dėl Sansos Stark. Sersėja ketina pasirūpinti, kad mergina būtų rasta ir nužudyta, nesvarbu, kur dabar ji slapstosi…

Negražiame Brienės veide plykstelėjo įtūžis.

— Jei manai, kad nuskriausiu savo ledi dukterį mainais už kalaviją, tai…

— Paklausyk manęs, — pertraukė ją Džeimis, supykdytas jos kietakaktiškumo. — Noriu, kad Sansą rastum pirmoji ir kur nors saugiai ją paslėptum. Kaip kitaip mudu tesėsime savo kvailus pažadus, duotus tavo brangiajai ledi Ketlinai?

Moteris nustebusi sumirksėjo.

— Aš… maniau…

— Žinau, ką manei. — Staiga Džeimis pajuto, kad negali į ją žiūrėti. Ji mekena kaip prakeikta avis. — Kai Nedas Starkas mirė, didysis jo kalavijas buvo atiduotas karaliaus teisingumui, — paaiškino jai Džeimis. — Bet mano tėvas jautė, kad toks puikus ginklas paprastam budeliui netinka. Jis serui Ilinui davė naują kalaviją, o Ledą išlydė ir perkaldino. Metalo pakako dviem naujiems kalavijams. Vieną iš jų laikai rankose. Tad ginsi Nedo Starko dukterį paties Nedo Starko kalaviju, jei tau tai svarbu.

— Sere, aš… Turiu atsipra…

Džeimis ją vėl pertraukė.

— Imk tą prakeiktą kalaviją ir eik, kol dar neapsigalvojau. Arklidėse yra bėra kumelė, tokia pat negraži kaip tu, tik ištvermingesnė. Vykis Geležinę Koją, ieškok Sansos arba jok į savo safyrų salą — man tas pats. Daugiau nenoriu tavęs akyse matyti.

— Džeimi…

— Karalžudy, — priminė jai jis. — Geriau tuo kalaviju išsikrapštyk iš ausų sierą, moterie. Mūsų pokalbis baigtas.

Bet ji užsispyrė.

— Džofris buvo tavo…

— Mano karalius. Tegul taip ir lieka.

— Sakei, kad jį nužudė Sansa. Kodėl ją gini?

Nes Džofas man tebuvo sėklos čiurkštelėjimas į Sersėjos gelmę. Ir dėl to, kad jis nusipelnė mirties.

— Aš ir pradėjau karalius, ir juos žudžiau. Sansa Stark — paskutinė mano viltis susigrąžinti garbę. — Džeimis liūdnai šyptelėjo. — Be to, karalių žudikai turi vienas kitam padėti. Ar pagaliau jau eisi?

Stambia plaštaka ji tvirtai suspaudė Pažadų Vykdytoją.

— Eisiu. Rasiu merginą ir ją apsaugosiu. Jos ledi motinos atminimui. Ir dėl tavęs.

Ji nerangiai nusilenkė, apsisuko ir išėjo.

Džeimis vienas sėdėjo prie stalo, o per kambarį slinko šešėliai. Palengva temo, tad jis užsidegė žvakę ir atsivertė sau skirtą Baltosios knygos lapą. Stalčiuje rado plunksną ir rašalo. Po paskutine sero Baristano parašyta eilute viena ant kitos virstančiomis raidėmis, kurios būtų padariusios garbę kokiam nors šešiamečiui, pas meisterį pradėjusiam mokytis rašto paslapčių, jis pakeverzojo:

Per Penkių Karalių karą Jaunojo Vilko Robo Starko nugalėtas Kuždesių miške. Laikytas įkaitu Riverane ir išsipirkęs už pažadą, kurio netesėjo. Vėl paimtas įkaitu Smarkiųjų Vyrukų. Vargo Houto įsakymu sužalotas jo karininko: Storulis Zolas nukirto jam dešinę plaštaką. Saugiai grąžintas į Karaliaus Uostą Brienės, Tarto mergelės, pastangomis.

Kai baigė, daugiau nei trys ketvirtadaliai puslapio tarp viršuje nupiešto auksinio liūto tamsiai raudoname fone ir balto skydo apačioje vis tiek liko tušti. Seras Džeroldas Haitaueris pradėjo jo istoriją, seras Baristanas Selmis ją tęsė, bet pabaigą Džeimis Lanisteris turėjo parašyti pats. Ir nuo šiol rašyti galėjo ką tik panorėjęs…

Ką tik panorėjęs…