Kardų audra

Džeimis

Švelnus ir kvapnus kaip Sersėjos pirštai rytų vėjas kedeno jo susitaršiusius plaukus. Jis girdėjo čiulbant paukščius, jautė po valties dugnu tekantį vandenį, sulig kiekvienu yriu artinantį jį prie blankiai rožinės brėkštančios aušros. Ilgai tūnojus tamsoje, pasaulis atrodė toks mielas, kad Džeimiui Lanisteriui sukosi galva. Aš gyvas ir apsvaigęs nuo saulės šviesos. Staiga, tarsi iš slėptuvės išbaidyta putpelė, jam iš lūpų išsiveržė juokas.

— Tylos, — susiraukusi dusliai suniurnėjo moteris. Suraukti antakiai plačiam ir negražiam jos veidui tiko labiau nei šypsena. Džeimis niekada ir nebuvo jos matęs šypsantis. Jis smaginosi mėgindamas įsivaizduoti ją, vilkinčią vieną iš šilkinių Sersėjos apdarų, o ne smeigėmis susegtą odinukę. Tai tas pat, kaip išpuošti šilkais karvę.

Bet irkluoti karvė mokėjo. Grubiai nuaustas, rudas kelnių audinys dengė storas kaip medžio trinkos blauzdas, o ilgi rankų raumenys išsitiesdavo ir susitraukdavo kaskart, kai irklais grybštelėdavo vandenį. Nors irklavo pusę nakties, ji, rodos, nė kiek nepailso, — kitaip nei jo pusbrolis seras Kleosas, kuris darbavosi su antrąja irklų pora. Iš pirmo žvilgsnio — stotinga ir stipri valstietė, bet kalba kaip kilmingoji, be to, turi kalaviją ir durklą. Tik ar moka jais naudotis? Džeimis ketino tai išsiaiškinti, kai tik išsivaduos iš jį kaustančių grandinių.

Ir ant riešų, ir ant kulkšnių jam buvo uždėti geležiniai antrankiai, sujungti sunkia, ne ilgesne nei du sprindžiai grandine. „Manote, kad mano, Lanisterio, garbės žodžio nepakanka?“ — pančiojamas pasišaipė jis. Tuomet Džeimis buvo girtas kaip maišas — tuo pasirūpino Ketlina Stark. Kaip jie pabėgo iš Riverano, jis gerai neprisiminė. Rodos, buvo kilę sunkumų su kalėjimo sargu, bet stotingoji moteris jį įveikė. Paskui jie lipo įvijais, rodės, niekada nesibaigsiančiais laiptais. Kojos jam linko kaip žolių stiebeliai, du tris kartus jis kluptelėjo, bet paskui moteris padavė jam ranką atsiremti. Po kiek laiko kažkas įvyniojo jį į kelioninį apsiaustą ir nutempęs paguldė ant luoto dugno. Džeimis prisiminė girdėjęs ledi Ketliną kažkam liepiant pakelti Vandens vartų grotas. Ji vėl išsiuntė serą Kleosą Frėjų į Karaliaus Uostą su naujomis karalienei keliamomis sąlygomis, kurias išdėstė taip ryžtingai, jog buvo aišku, kad nepakęs jokių prieštaravimų.

Paskui jis, matyt, užsnūdo. Nuo vyno jį ėmė miegas, o išsitiesti buvo taip gera — kalėjimo kameroje surakintas grandinėmis tokios prabangos jis neturėjo. Džeimis jau seniai buvo išmokęs per žygį nusnausti tiesiog sėdėdamas balne. Tad ir dabar užmigti nebuvo sunku. Išgirdęs, kad pramiegojau savo pabėgimą, Tirionas sprogs iš juoko. Bet dabar Džeimis pabudo ir grandinės jį vargino.

— Miledi, — kreipėsi jis į moterį, — jei nuimtum tas grandines, pakeisčiau tave prie irklų.

Bet moteris vėl susiraukė, vyptelėjo parodydama stambius arkliškus dantis ir įtariai bei rūsčiai į jį dėbtelėjo.

— Liksi su grandinėmis, Karalžudy.

— Ketini irkluoti iki pat Karaliaus Uosto, moterie?

— Geriau vadink mane Briene. Ne moterimi.

— O aš — seras Džeimis. Ne Karalžudys.

— Giniesi nužudęs karalių?

— Ne. Giniesi, kad esi moteris? Jei taip, atsirišk kelnių juosmenį ir parodyk. — Džeimis nekaltai jai šyptelėjo. — Paprašyčiau atsisagstyti liemenę, tik, kaip matau, iš tokios krūtinės ne kažin ką galėčiau nuspręsti.

Seras Kleosas suirzo.

— Pusbroli, nepamiršk gerų manierų.

Šito vyro gyslomis Lanisterių kraujo teka nedaug. Kleosas buvo jo tetos Dženos ir to bukagalvio Emono Frėjaus, kaip ugnies bijojusio lordo Taivino Lanisterio nuo tos dienos, kai vedė šio seserį, sūnus. Kai į karą Riverano pusėje seras Valderis Frėjus įtraukė Dvynius, seras Emonas nusprendė būti ištikimas savo žmonai, o ne tėvui. Labiausiai dėl tokio sprendimo nukentėjo Kasterlių Uola, prisiminė Džeimis. Seras Kleosas atrodė suktas kaip žebenkštis, kovojo kaip žąsinas, o drąsos turėjo ne daugiau už itin narsią ėringą avį. Už tai, kad perduos jos žinią Tirionui, ledi Stark pažadėjo jį paleisti ir seras Kleosas iškilmingai prisiekė tai padarysiąs.

Toje kalėjimo kameroje jie daug ką prisiekė, ypač Džeimis. Tai buvo duoklė ledi Ketlinai už tai, kad jį paleidžia. Įrėmusi tos stambios moters kalavijo smaigalį jam į krūtinę ties širdimi, ji tarė:

— Prisiek, kad daugiau niekada nepakelsi ginklo nei prieš Starkus, nei prieš Tulius. Prisiek, kad priversi savo brolį tesėti jo duotą pažadą ir grąžinti mano dukteris sveikas ir gyvas. Prisiek riterio garbe, savo kaip vieno iš Lanisterių garbe ir savo kaip prisiekusio karaliaus sargybos brolio garbe. Prisiek savo sesers, tėvo ir sūnų gyvybe, senaisiais ir naujaisiais dievais, ir aš grąžinsiu tave tavo seseriai. Bet jei atsisakysi, praliesiu tavo kraują.

Džeimis prisiminė, kad ledi Ketlinai pasukus įremto kalavijo smaigalį per skarmalus pajuto plieno skaudų dilgtelėjimą.

Įdomu, ką aukštasis septonas pasakytų apie šventumą priesaikų, išgautų iš girto kaip maišas, grandinėmis prikaustyto prie sienos žmogaus, kuriam į krūtinę įremtas kalavijo smaigalys? Ne, Džeimis visai nesuko sau galvos nei dėl šios apgavystės, nei dėl to, kad prisiekė dievais, kuriems tvirtino tarnaujantis. Jis prisiminė, kaip išblyškusi ledi Ketlina jo kameroje nualpo. Keista moteris: kaip galima patikėti savo mergaites vyrui, apie kurio garbę nėra ko nė šnekėti. Kita vertus, jei drįso taip pasielgti, vadinasi, vis dėlto šiek tiek juo pasitiki. Visas viltis ji deda į Tirioną, o ne į mane.

— Pagaliau galbūt ji nėra tokia jau kvaila, — garsiai ištarė Džeimis.

Džeimio grobikė neteisingai nugirdo jo žodžius.

— Aš nekvaila. Ir nekurčia.

Bet Džeimis elgėsi su šia moterimi švelniai; išjuokti ją būtų buvę taip lengva, kad jis nebūtų pajutęs jokio pasitenkinimo.

— Kalbėjau su savimi ir visai ne apie tave. Tupint kalėjimo kameroje šis įprotis lengvai prilimpa.

Nepravėrusi burnos, ji piktai dėbtelėjo į Džeimį, grybštelėjo irklais vandenį, atmetė juos atgal, vėl grybštelėjo.

Jos liežuviui trūksta miklumo kaip veidui — grožio.

— Iš tavo kalbos sprendžiu, kad esi aukštos kilmės.

— Mano tėvas — Selvinas Tartietis, iš dievų malonės — Ivenfolo lordas, — paaiškino ji, bet ir šiuos žodžius ištarė nenoriai.

— Tartas… — tarė Džeimis. — Jei atmintis manęs neapgauna, tai — didžiulė, šiurpi uola įlankoje, o Ivenfolas yra prisiekęs Vėtrų Gūžtai. Tad kaip čia nutiko, kad tarnauji Robui, Vinterfelo įpėdiniui?

— Tarnauju ledi Ketlinai. O ji man liepė nugabenti tave sveiką ir gyvą į Karaliaus Uostą tavo broliui Tirionui, o ne veltis su tavimi į barnius. Todėl tylėk.

— Tyla man jau įgriso iki gyvo kaulo, moterie.

— Tada šnekėkis su seru Kleosu. Su pabaisomis man nėra apie ką kalbėtis.

Džeimis neišvėręs ėmė šaipytis.

— Ar kur nors čia netoliese yra pabaisų? Gal jos slepiasi po vandeniu? Gal tarp tų karklų? O aš neturiu kalavijo!

— Vyras, kuris išniekina savo seserį, nužudo savo karalių ir išstumia pro langą nekaltą vaiką, kad krisdamas užsimuštų, kitokio vardo nenusipelno.

Nekaltą? Tas netikėlis vaikis mus slapta sekė. O Džeimis tenorėjo valandėlę pabūti su Sersėja vienas. Jų kelionė į šiaurę buvo tarsi nesibaigianti kančia: Džeimis kasdien ją matė, bet negalėjo paliesti ir žinojo, kad kiekvieną vakarą toje didžiulėje dviaukštėje girgždančioje karietoje Robertas, prisiplempęs ir klupinėdamas, įvirsta pas ją į lovą. Tirionas iš kailio nėrėsi mėgindamas kelti Džeimiui dvasią, bet to nepakako.

— Apie Sersėją geriau kalbėk pagarbiai, moterie, — įspėjo ją Džeimis.

— Mano vardas — Brienė, ne moteris.

— Ar ne tas pats, kaip tave vadina pabaisa?

— Mano vardas — Brienė, — atkakliai lyg medžioklinis šuo pakartojo ji.

— Ledi Brienė? — Ji atrodė tokia sutrikusi, kad Džeimis negalėjo atsispirti pagundai. — O gal tau labiau patiktų būti vadinamai seru Brienu? — nusijuokė jis. — Ne, bijau, kad ne. Net jei išpuoši pieningą karvę, uždėsi jai balną, šarvų antkrūtinį ir antkaktį, apvilksi šilkiniais apdarais, vis tiek negalėsi sėsti ant jos ir traukti į mūšį.

— Pusbroli Džeimi, prašau, neturėtum taip šiurkščiai kalbėti. — Po mantija seras Kleosas buvo apsivilkęs ant šarvų dėvimą apsiaustą, ant kurio buvo išsiuvinėtas Frėjų giminės ženklas — bokštai dvyniai — ir Lanisterių giminės ženklas — auksinis liūtas. — Kelias dar tolimas, geriau nepradėti kivirčytis.

— Visus kivirčus sprendžiu kalaviju, pusbroli. Tik šnekėjausi su ledi. Sakyk, moterie, ar visos merginos Tarte tokios negražios kaip tu? Jei taip, man gaila jūsų vyrų. Jie, gyvendami ant to niūraus jūroje dunksančio kalno, tikriausiai nė nežino, kaip atrodo tikros moterys.

— Tartas gražus, — irkluodama tarp grybšnių suniurnėjo moteris. — Jis dar vadinamas Safyrų sala. Užsičiaupk, pabaisa, o jei ne, užkimšiu tau burną.

— Ir ji kalba šiurkščiai, ar ne, pusbroli? — kreipėsi Džeimis į serą Kleosą. — Bet, prisiekiu, prie strėnų, už juosmens ji turi užsikišusi ginklą. Nedaug vyrų drįsta į akis vadinti mane pabaisa.

Nors neabejoju, kad man už nugaros tikrai paleidžia liežuvius.

Seras Kleosas nervingai kostelėjo.

— Esu tikras, kad ledi Brienė šio melo prisiklausė iš Ketlinos Stark. Starkams nėra ko nė svajoti, kad kada nors įveiks tave mūšyje, sere, todėl dabar kariauja bjauriais žodžiais.

Jie įveikė mane kalavijų mūšyje, tu silpnavali ir silpnaproti. Džeimis supratingai šyptelėjo. Toje supratingoje šypsenoje, — jei tik jiems leisdavai, — kiekvienas iš vyrų įžvelgdavo vis ką kita. Ar pusbrolis Kleosas tikrai susitaikė su tuo, kad buvo apipiltas srutomis, ar tik stengiasi įsiteikti? Kas jis: tikras avigalvis ar pataikūnas?

Tuo metu seras Kleosas linksmai pasakė:

— Tas, kuris tiki, kad prisiekęs karaliaus sargybos brolis galėtų nuskriausti vaiką, nenutuokia, kas yra garbė.

Pataikūnas. Tiesą sakant, Džeimiui teko labai pasigailėti, kad išstūmė pro langą Brandoną Starką. Paskui, kai paaiškėjo, kad berniukas neužsimušė, Sersėja vis nesiliovė jo graužusi.

„Berniukui tebuvo septyneri metai, Džeimi, — priekaištavo ji. — Net jei būtų supratęs, ką pamatė, mums būtų pavykę įbauginti jį taip, kad tylėtų.“

„Nepagalvojau, kad būtum norėjusi…“

„Tu niekada negalvoji. O jei berniukas atsipeikės ir papasakos tėvui, ką matė…“

„Jei, jei, jei… — Džeimis prisitraukė ją, pasisodino ant kelių. — Jei Brandonas atsipeikės, pasakysime, kad jam prisisapnavo, apšauksime jį melagiu, o jei nebus kitos išeities, nudėsiu Nedą Starką.“

„Kaip manai, ką tada darys Robertas?“

„Robertas tegul daro ką nori. Jei reikės, eisiu su juo kariauti. Dainiai šį įvykį pavadins Mūšiu dėl Sersėjos „sąsiaurio“.“

„Džeimi, paleisk mane!“ — įpykusi ir iš visų jėgų mėgindama atsistoti, šūktelėjo Sersėja.

Bet, užuot paleidęs, jis ją pabučiavo. Kelias akimirkas ji dar spyrėsi, bet paskui atvėrė lūpas bučiniui. Džeimis prisiminė ant jos liežuvio pajutęs vyno ir česnakų skonį. Ji suvirpėjo. Džeimis ištiesė ranką prie jos liemenės, trūktelėjęs perplėšė šilką, išlaisvino krūtis, o Starkų vaiką, bent jau laikinai, abu pamiršo.

Ar Sersėja, vėliau jį prisiminusi, nusamdė tą vyrą, apie kurį užsiminė ledi Ketlina, kad berniukas tikrai niekada nepabustų? Jei norėjo pribaigti tą vaikėzą, būtų pasiuntusi mane. Be to, nebūtų pasirinkusi tokio netikšos, kuris, užuot tyliai nugnybęs Brandoną, sugadino visą reikalą.

Tolumoje, žvelgiant į rytus, buvo matyti nuo vėjo šiaušiamo vandens paviršiaus atsispindintys ir mirguliuojantys tekančios saulės spinduliai. Pietinis krantas buvo gryno molio — susiplūkusio ne prasčiau už kelią. Mažesni upokšniai tekėjo į didesnius ir netoli kranto plūduriavo pusiau panirę, pūvantys medžių kamienai. Šiaurinis krantas atrodė atšiauresnis. Akmenuotas, status, iškilęs virš vandens per dvidešimt pėdų, tankiai apaugęs bukais, ąžuolais ir kaštonais. Džeimio žvilgsnis užkliuvo už tolumoje, ant kalvų, dunksančio sargybos bokšto, kuris sulig kiekvienu yriu, rodės, vis labiau tįsta. Bet daug anksčiau, nei jie prie jo priplaukė, Džeimis suprato, kad bokštas apleistas, mat vėjo nugairinti jo akmenys buvo apaugę erškėčiais.

Kai vėjas kryptelėjo, seras Kleosas padėjo stipruolei moteriai iškelti burę: standų, raudonais ir mėlynais dryžiais nudažytą storos drobės trikampį. Tai buvo Tulių giminės spalvos ir, jei plaukdami upe būtų sutikę Lanisteriams priklausančių karinių pajėgų, tos spalvos, žinoma, galėjo pridaryti daug bėdos, bet kitos burės jie neturėjo. Brienė paėmė vairą. Džeimis, tarškindamas grandines, kuriomis buvo surakintas, išmetė šliužą. Ir jie, nešami vėjo ir upės srovės, ėmė plaukti greičiau.

— Jei paliktum mane pas tėvą, o ne pas brolį, atkristų gerokas galas kelio, — tarė jis.

— Ledi Ketlinos dukterys yra Karaliaus Uoste. Jei apskritai grįšiu, grįšiu su mergaitėmis.

— Pusbroli, paskolink peilį, — paprašė Džeimis sero Kleoso.

— Ne. — Moteris įsitempė. — Neleisiu, kad tau į rankas patektų ginklas. — Ji laikėsi tvirtai kaip uola.

Ji bijo manęs net su grandinėmis.

— Kleosai, rodos, turiu prašyti, kad mane nuskustum. Barzdą palik, bet nurėžk plaukus nuo galvos.

— Nori, kad nuskusčiau tave plikai? — paklausė Kleosas Frėjus.

— Karalystėje visi Džeimį Lanisterį pažįsta kaip riterį be barzdos, bet su ilgais aukso spalvos plaukais. Gal būdamas plikis su suskretusia gelsva barzda liksiu niekieno nepastebėtas? Kol esu surakintas grandinėmis, būtų geriau, jei niekas manęs nepažintų.

Durklo ašmenys buvo ne per aštriausi. Kleosas ryžtingai ėmėsi darbo: skindamasis kelią per kaltūną, rėžė plaukų sruogas ir mėtė jas per valties kraštą. Po truputį grimzdamos, auksaspalvės garbanos plūduriavo vandens paviršiuje. Kai gaurų neliko, Džeimio sprandu žemyn ėmė ropoti utėlė. Jis sučiupo gyvį ir sutraiškė nykščio nagu. Seras Kleosas nuo beveik plikos galvos nurinko likusias ir sprigsėdamas vieną po kitos nuspriegė jas į upę. Džeimis trumpai panardino galvą į vandenį ir, prieš nuskutant paskutinį gelsvų šerių sprindį, liepė serui Kleosui pasigaląsti durklą. Nuskutę galvą, vyrai dar patrumpino ir sutvarkė barzdą.

Pažvelgęs į savo atspindį vandens paviršiuje, Džeimis išvydo nepažįstamą vyrą. Jis ne tik buvo plikas, bet ir atrodė taip, tarsi tūnodamas tame kalėjimo požemyje būtų penkeriais metais pasenęs; jo veidas pasidarė liesesnis, išvagotas raukšlių, kurių neprisiminė anksčiau turėjęs, įdubusiomis akimis. Nemanau, kad taip atrodydamas galėčiau labai sužavėti Sersėją. Jai mano išvaizda nepatiks.

Apie vidurdienį seras Kleosas užsnūdo. Jo knarkimas priminė ančių tuoktuves. Išsitiesęs Džeimis tiesiog grožėjosi pro jį lėtai plaukiančiais vaizdais; jam, taip ilgai tupėjusiam tamsioje kameroje, dabar kiekvienas akmuo ir medis atrodė tarsi stebuklas.

Jie praplaukė pro kelias mažutes lūšneles, suręstas ant aukštų polių ir dėl to panašias į gerves. Bet tose lūšnelėse gyvenančių žmonių jie nematė nė ženklo. Paukščiai skraidė aukštai virš galvos arba tupėjo upės pakrantėse augančių medžių šakose ir čiulbėjo, be to, Džeimis pamatė vandenyje šmėstelint sidabrišką žuvį. Tulių upėtakis — bloga lemiantis ženklas, dingtelėjo jam, bet netrukus pamatė šį tą blogiau: vienas iš plūduriuojančių rąstgalių, pro kuriuos jie plaukė, pasirodė esąs žmogaus lavonas — nukraujavęs ir išputęs. Jo apsiaustas buvo įsipynęs į nuvirtusio medžio šakas ir neabejotinai skaisčiai raudonos, vadinasi, Lanisterių giminės, spalvos. Džeimis trumpai pasvarstė, — gal tas lavonas žmogaus, kurį jis pažinojo?

Per šiuos upių išraižytus kraštus Trišakio šakomis buvo lengviausia gabenti prekes ir keliauti. Taikos metais jie būtų sutikę žvejų luotus, kartimis žemyn upe stumiamas grūdų pripiltas baržas, pirklius, pardavinėjančius adatas ir audeklų rietimus, galbūt net ryškiaspalvį mimo laivelį su dygsniuota, pusšimčiu spalvų išmarginta bure, šiaip taip besistumiantį upe prieš srovę iš kaimo į kaimą, iš pilies į pilį.

Bet karas viską sunaikino. Jie plaukė pro kaimus, tik nematė, kad juose kas nors gyventų. Apie žvejus priminė vien tušti, perrėžti, sudraskyti, kur ne kur ant medžių kabantys tinklai. Arklį upėje girdžiusi mergina, vos išvydusi jų burę, nujojo kiek įkabindama. Netrukus jie praplaukė pro gerą dešimtį valstiečių, kasančių lauką prie sudegusio bokšto griuvėsių. Vyrai nužvelgė juos apsiblaususiomis akimis ir, nusprendę, kad ši burinė valtis nepavojinga, vėl grįžo prie darbo.

Raudonoji Šaka buvo plati, jos tėkmė lėta, upė darė kilpas ir vingius, buvo nusėta mažyčių, medžiais apaugusių salelių ir pilna smėlio seklumų bei kitokių klastingų kliūčių, slypinčių visai negiliai. Tačiau Brienei, rodės, buvo žinomi visi pavojai ir ji visuomet rasdavo, kur giliau. Kai Džeimis ją pagyrė už tai, kad puikiai pažįsta upę, moteris įtariai jį nužvelgė ir pasakė:

— Šios upės nepažįstu. Tartas yra sala. Bet irkluoti ir buriuoti išmokau anksčiau, nei užsėdau ant arklio.

Seras Kleosas atsisėdo ir pasitrynė akis.

— Dievai, kaip man gelia rankas… Tikiuosi, kad vėjas nepasisuks. — Jis pauostė orą. — Užuodžiu artinantis lietų.

Džeimiui sodrus lietus būtų labai patikęs. Riverano kalėjimo požemiai tikrai nebuvo per švariausia Septynių Karalysčių vieta. Dabar jis tikriausiai dvokė kaip per ilgai brandintas sūris.

Kleosas prisimerkęs pažvelgė link upės žemupio.

— Dūmai…

Plona pilkšva dūmų draiskana juos suklaidino. Iš tiesų dūmai kilo nuo pietinio upės kranto ir iki tos vietos dar reikėjo plaukti kelias mylias. Džeimis iš tolo pamatė smilkstančius didelio pastato griuvėsius ir ąžuolą, nukabinėtą negyvomis moterimis.

Varnos visai neseniai buvo pradėjusios kapoti jų kūnus. Plonos virvės buvo įsirėžusios giliai į minkštus moterų kaklo audinius, o vėjui papūtus jų lavonai sukosi ir siūbavo.

— Nelabai taurus darbelis, — priplaukus taip arti, kad viskas buvo aiškiai matyti, tarė Brienė. — Tikras riteris tokioms beprasmiškoms skerdynėms nepritartų.

— Kaskart išjoję į karą tikri riteriai mato dar blogesnių dalykų, moterie, — atšovė Džeimis. — Ir, beje, patys juos daro.

Brienė pasuko vairą link kranto.

— Nepaliksiu šių nekaltų moterų varnoms sulesti.

— Beširdė bobšė. Ir varnoms reikia lesalo. Laikykis upės ir palik ramybėje lavonus, moterie.

Jie išsilaipino paplaukę šiek tiek prieš srovę, ten, kur palinkęs virš upės augo didžiulis ąžuolas. Brienei nuleidus burę, grandinėmis sukaustytas Džeimis nerangiai išlipo į krantą. Raudonosios Šakos vanduo akimirksniu prisėmė jam batus ir permerkė nudriskusias kelnes. Juokdamasis jis parpuolė ant kelių, panardino galvą į vandenį ir ištraukė ją, šlapią ir varvančią. Džeimio rankos buvo aplipusios purvu ir, kai trynė jas upės srovėje norėdamas nusiplauti, jos atrodė plonesnės ir blyškesnės, nei jis prisiminė. Jo kojos taip pat buvo sustirusios, o pamėginus atsistoti, linko keliai. Po galais, per ilgai tupėjau Hosterio Tulio požemyje.

Brienė ir Kleosas išvilko valties pirmagalį ant kranto. Jiems virš galvų kybojo lavonai, pripampę mirties nelyginant pernokę ir dvokiantys vaisiai.

— Vienam iš mūsų teks nupjauti virves, — pasakė moteris.

— Aš įlipsiu į medį. — Žvangindamas grandinėmis Džeimis nubrido į krantą. — Tik nuimk tuos antrankius.

Pakėlusi akis Brienė įsistebeilijo į vieną iš nužudytų moterų. Mažais netvirtais žingsneliais, — poros sprindžių ilgio grandine sukaustytomis kojomis kitaip eiti negalėjo, — Džeimis pritapnojo arčiau. Pamatęs šiurpų ženklą, užkabintą ant kaklo aukščiausiai tabaluojančiam lavonui, šyptelėjo. Jos gulėjo su liūtais, — perskaitė jis.

— O taip, moterie, darbelis nebuvo pats tauriausias, bet… iš tavo, o ne iš mano pusės. Įdomu, kas buvo tos moterys?

— Smuklės mergšės, — paaiškino seras Kleosas Frėjus. — Pamenu, kad čia buvo užeiga. Pastarąjį kartą grįžtant į Riveraną, keli mano palydos vyrai praleido čia naktį.

Bet dabar iš smuklės tebuvo likę akmeniniai pamatai ir krūva viena ant kitos sukritusių, apdegusių ir suanglėjusių sijų. Iš pelenų tebekilo dūmai.

Viešnamius ir kekšes Džeimis paliko savo broliui Tirionui; jis geidė vien Sersėjos.

— Rodos, merginos bus teikusios malonumą mano lordo tėvo kariams. Galbūt juos valgydino ir girdė. Taip ir nusipelnė išdavikių apykaklių — virvių ant kaklo, — dėl vieno kito bučinio ir bokalo šviesaus alaus. — Jis atidžiai apsidairė po upę, pažvelgė į abi puses norėdamas įsitikinti, kad jie čia vieni. — Čia Brakeno valdos. Gali būti, kad lordas Jonas įsakė jas pakarti. Mano tėvas pelenais paleido jo pilį, tad, bijau, kad jis meile mums netrykšta.

— Gali būti ir Marko Paiperio arba to miškinio Beriko Dondariono darbas, — įsiterpė seras Kleosas, — nors girdėjau, kad Dondarionas žudo tik karius. O gal buvo užklydusi Ruzo Boltono šiauriečių gauja?

— Boltoną mano tėvas sumušė prie Žaliosios Šakos.

— Bet nesunaikino, — pasakė seras Kleosas. — Kai lordas Taivinas nužygiavo prie brastų, Boltonas vėl grįžo į pietus. Riverane sklandė gandai, kad jis iš sero Eimorio Lorčo atėmė Harenholą.

Džeimiui ši žinia visai nepatiko.

— Briene, — tarė jis, darydamas jai malonę — vadindamas vardu — ir tikėdamasis, kad galbūt ji suklus, — jei lordas Boltonas užėmė Harenholą, tai ir Trišakis, ir Karališkasis kelias tikriausiai saugomi.

Džeimiui pasirodė, kad didelėse mėlynose jos akyse šmėstelėjo abejonė.

— Esi mano ginamas. Tad pirmiausia jiems teks nužudyti mane.

— Nemanau, kad jiems tai būtų didelis vargas.

— Aš ne prastesnė kovotoja už tave, — tarsi gindamasi pareiškė Brienė. — Buvau viena iš karaliaus Renlio septynių išrinktųjų. Jis pats aprengė mane šilkiniu dryžuotu vaivorykštės sargybos apsiaustu.

— Vaivorykštės sargybos? Vadinasi, tai buvai tu ir dar šešios moterys? Kartą dainius sakė, girdi, visos šilkais apsisiautusios merginos gražios, bet… jis niekada nebuvo sutikęs tavęs, ar ne?

Moteris nuraudo kaip žarija.

— Turime iškasti kapų duobes.

Taip tarusi, ji priėjo prie medžio, ketindama į jį lipti.

Žemosios ąžuolo šakos buvo gana storos ir Brienę, užsliuogusią medžio kamienu ir ant jų atsistojusią, puikiai laikė. Laikydama rankoje durklą, ji vaikščiojo tarp šakų ir vieną po kitos pjovė virves. Žemėn žnektelėjusius lavonus vėl apspito pulkai musių ir sulig kiekvienu nukritusiu kūnu smarvė vis stiprėjo.

— Ar ne per didelis vargas šitiek terliotis su kekšėmis? — pasiskundė seras Kleosas. — Ir kuo kasime duobes? Kastuvų neturime, o kalaviju nerausiu, aš…

Brienė staiga šūktelėjo. Paskui veikiau nušoko, nei išlipo iš ąžuolo.

— Į valtį. Mikliau. Ten burė.

Jie skubinosi kiek galėdami, nors bėgti Džeimis nelabai tepajėgė, be to, pusbroliui teko įtempti jį per valties kraštą. Brienė irklu atsistūmė nuo kranto ir skubriai iškėlė burę.

— Sere Kleosai, reikia, kad ir tu irkluotum.

Ir jis darė, kas buvo liepta. Luotas vandenis ėmė skrosti truputį greičiau; jiems padėjo ir upės srovė, ir vėjas, ir irklai. Džeimis sėdėjo sukaustytas grandinėmis ir stebeilijosi į aukštupio pusę. Buvo matyti tik pats kitos burės viršus. Dėl Raudonosios Šakos kilpų atrodė, kad ta burė — kažkur anapus laukų ir, užstota medžių juostos, juda į šiaurę, o jie tuo metu plaukia į pietus, bet jis suprato, jog šis įspūdis apgaulingas. Pakėlęs abi rankas, jis delnais prisidengė akis nuo saulės.

— Dulsvai raudona ir šviesiai mėlyna, — pasakė jis.

Plati Brienės burna judėjo, žandikauliai kilnojosi be garso ir dėl to ji atrodė tarsi atrajojanti karvė.

— Greičiau, sere!

Netrukus jiems iš akių dingo ir sudegusi smuklė, ir burės viršūnė, bet tai nieko nereiškė. Kai persekiotojai įveiks upės vingį, jie vėl juos pamatys.

— Manau, belieka tikėtis, kad kilnieji Tuliai sustos palaidoti nužudytų kekšių.

Galimybė grįžti atgal į kalėjimo rūsį Džeimio visai neviliojo. Tirionas dabar tikriausiai sugalvotų ką nors gudriau, bet man niekas neateina į galvą, tik pasitikti juos su kalaviju rankoje.

Beveik visą valandą jie su persekiotojais žaidė slėpynių įveikdami upės vingius ir laviruodami tarp medžiais apaugusių salelių. Ir vos tik jiems ėmė žiebtis viltis, jog bus pavykę atsikratyti persekiotojų, tolumoje vėl pasirodė burė. Iš visų jėgų irklavęs seras Kleosas stabtelėjo.

— Kad juos kur Kiti… — Ir nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

— Irkluok! — paragino Brienė.

— Mus vejasi upių galera, — valandėlę atidžiai žiūrėjęs į tolį paaiškino Džeimis. Sulig kiekvienu irklų grybšniu ji, rodės, truputėlį padidėja. — Kiekvienoje pusėje po devynis irklus, vadinasi, irkluoja aštuoniolika vyrų. Jei ant denio yra ir karių, tuomet jų pajėgos dar gausesnės. Ir burė jų didesnė už mūsiškę. Nuo galeros nepaspruksime.

Suspaudęs irklų rankenas, seras Kleosas iš baimės sustingo.

— Sakai, aštuoniolika?

— Kiekvienam iš mūsų tenka po šešis. Susiremčiau ir su aštuoniais, bet šios apyrankės mane šiek tiek varžo. — Džeimis ištiesęs kilstelėjo rankas. — Nebent ledi Brienė būtų tokia maloni ir nuimtų man antrankius…

Bet ji į Džeimį nekreipė dėmesio, tik iš visų jėgų irklavo.

— Buvome atitrūkę nuo jų taip toli, kad tam atstumui įveikti reikėjo pusės nakties, — samprotavo Džeimis. — Jie irkluoja nuo pat aušros ir po du irklininkus pakaitomis ilsisi. Jau turėtų būti nuvargę. Dabar, išvydę mūsų burę, žinoma, pajuto jėgų antplūdį, bet ilgai taip neištemps. Turėtume daugumą iš jų nužudyti.

Seras Kleosas įsistebeilijo į pusbrolį.

— Bet jų… aštuoniolika.

— Bent aštuoniolika. O greičiausiai dvidešimt arba dvidešimt penki.

— Apie tai, kad įveiksime aštuoniolika, nėra ko nė svajoti, — sudejavo Džeimio pusbrolis.

— Ar aš taip sakiau? Tegalime tikėtis mirti garbingai, su kalavijais rankose.

Jis kalbėjo nuoširdžiai. Džeimis Lanisteris niekada nebijojo mirti.

Brienė liovėsi irklavusi. Ant prakaito išpiltos jos kaktos buvo prilipusios gelsvų plaukų sruogos, o susiraukusi ji atrodė dar bjauresnė.

— Esi mano ginamas, — priminė Brienė, bet taip piktai, kad jos žodžiai nuskambėjo tarsi duslus murmesys.

Toks nuožmumas Džeimį prajuokino. Ji skalikas su speniais, pagalvojo jis, arba galėtų juo būti, jei turėtų ką nors panašaus į papus.

— Tai gink mane, moterie. Arba išlaisvink ir leisk gintis pačiam.

Galera tarsi didelis medinis laumžirgis skriejo upe žemyn. Pašėlusiai taškomas irklų vanduo aplink jos korpusą atrodė balsvas, putotas. Ir plika akimi buvo matyti, kad laivas plaukia vis greičiau ir jam artėjant ant denio prisirinko vyrų. Lankininkų. Džeimis lankininkų negalėjo pakęsti.

Artėjančios galeros pirmagalyje stovėjo kresnas vyras plika galva, vešliais žilais antakiais ir raumeningomis rankomis. Ant šarvinių marškinių jis vilkėjo nešvarų baltą apsiaustą su žaliame fone išsiuvinėtu gluosniu svyruokliu, bet susegtas jis buvo sidabrinio upėtakio sege. Riverano sargybos kapitonas. Jaunystėje seras Robinas Rigeris garsėjo kaip itin narsus karys, bet geriausi laikai jam jau buvo praėję; jis buvo panašaus amžiaus kaip ir Hosteris Tulis ir paseno drauge su savo valdovu.

Kai galerą nuo valties skyrė penkiasdešimt jardų, Džeimis priglaudė delnų kraštus prie burnos ir garsiai šūktelėjo:

— Atplaukei palinkėti man laimingos kelionės, sere Robinai?!

— Atplaukiau tavęs sugrąžinti, Karalžudy! — riktelėjo seras Robinas Rigeris. — Kas nutiko, kur tavo auksinės garbanos?!

— Ketinu apakinti priešus savo plikės blizgesiu. Tave jau pavyko taip įveikti.

Bet sero Robino šie žodžiai neprajuokino. Valtį ir galerą dabar skyrė jau tik keturiasdešimt jardų.

— Meskite į vandenį irklus ir ginklus, tuomet niekas nenukentės.

Seras Kleosas žvilgtelėjo per petį.

— Džeimi, pasakyk jam, kad ledi Ketlina mus paleido… kad apsikeitėme belaisviais visiškai teisėtai…

Džeimis visa tai persakė, bet nieko nepešė.

— Riveraną valdo ne ledi Ketlina Stark! — atsakydamas sušuko seras Robinas. Jam iš abiejų pusių atsistojo keturi lankininkai ir užsiėmė pozicijas: du liko stovėti, o kiti du priklaupė. — Meskite kalavijus į vandenį!

— Aš kalavijo neturiu, — tarstelėjo Džeimis ir pagalvojo: Bet jei turėčiau, perrėžčiau tau pilvą, o tiems keturiems bailiams nukapočiau kiaušius.

Ir, užuot išgirdęs atsakymą, sulaukė paleistų strėlių. Viena dunkstelėjusi įsmigo į stiebą, dvi pervėrė burę, o ketvirtoji prašvilpė per pėdą nuo Džeimio.

Jie nenumaldomai artinosi prie dar vienos iš plačių Raudonosios Šakos kilpų. Priplaukus upės vingį, Brienė pakreipė luotą. Besisukant rėja pasviro, vėjo pagauta burė išsipūtė taip, kad net stiebas sutraškėjo. Jiems prieš akis, pačiame upės viduryje, dunksojo didelė sala. Pagrindinis plaukti tinkamas kanalas buvo jiems iš dešinės. Laikantis kairės praplaukti buvo įmanoma tik tarp salos ir aukšto, uolėto šiaurinio kranto. Brienė pasuko vairalazdę ir valtis pakrypo kairėn, garsiai suplazdėjo burė. Džeimis pažvelgė jai į akis. Gražios akys, pagalvojo, ir tokios ramios. Iš vyrų akių jis gebėjo suprasti labai daug. Žinojo, kaip atrodo jose atsispindinti baimė. Ji ryžtinga ir nepraradus vilties.

Trisdešimt jardų atsilikusi galera taip pat pasiekė upės vingį.

— Sere Kleosai, paimk vairalazdę, — liepė moteris. — Karalžudy, čiupk irklą ir žiūrėk, kad nesudužtume atsitrenkę į uolas.

— Kaip įsakysite, miledi…

Irklas kalavijui neprilygo, bet jo mente, jei užsimosi iš peties, galėjai sumalti vyrui veidą, o kotas tiko atmušti smūgiui.

Seras Kleosas įbruko Džeimiui irklą ir nukėblino į laivagalį.

Priplaukę artimiausią salos kyšulį, jie staiga pasuko į siaurąjį upės kanalą, o luotui svyrant sukelta banga atsiritusi pūkštelėjo į kranto skardį. Sala buvo tankiai priaugusi medžių — gluosnių, ąžuolų, išstypėlių pušų, ant tekančio vandens metančių tamsius šešėlius ir maskuojančių seklumas bei pūvančius po vandeniu atsidūrusių medžių kamienus. Jiems iš kairės krantas buvo plikas ir uolingas: apačioje tekantis vanduo tiško baltomis putomis, atsimušęs į suskilusius riedulius ir nuo uolos viršūnės į upę nukritusias akmenų nuolaužas. Iš saulės nutvieksto ploto jie nėrė į šešėlį ir, įsmukę tarp žaliuojančių medžių sienos ir krantą atstojančios pilkai rusvos uolos, trumpai pasislėpė nuo galera plaukiančiųjų akių. Bent kelias akimirkas atsikvėpsime nuo strėlių, pagalvojo Džeimis, irklu stumdamas valtį toliau nuo pusiau panirusio riedulio.

Luotas susvyravo. Išgirdęs negarsų pliaukštelėjimą, jis atsisuko ir pamatė, kad Brienės nebėra. Bet po akimirkos vėl ją išvydo išnyrančią iš vandens uolos papėdėje. Perbridusi sietuvą ir perlipusi kelis akmenis, ji ėmė ropštis uola. Seras Kleosas spoksojo į ją išsižiojęs iš nuostabos. Kvaiša, dingtelėjo Džeimiui.

— Nevėpsok į tą bobšę, — piktai tarstelėjo jis pusbroliui. — Vairuok.

Jiedu matė už medžių judant burę. Upių galera vėl pasirodė kanalo pradžioje, atsilikusi jau tik dvidešimt penketą jardų. Ką tik įveikus posūkį, jos pirmagalys smarkiai suposi ir, nors buvo paleista pustuzinis strėlių, visos nuskriejo kažkur į dausas. Abu laivai suposi ant upės bangų ir trukdė lankininkams taikytis, bet Džeimis suprato, kad netrukus vyrai išmoks šį nepatogumą įveikti. Brienė jau buvo užkopusi ligi pusės uolos ir, įsitverdama kiekvienos tinkamos iškyšos, atkakliai ropštėsi aukštyn. Rigeris anksčiau ar vėliau ją pamatys, o tada lieps savo lankininkams nuleisti ją į upę. Džeimis nutarė patikrinti, ar šis tuščiagarbis senis neapsikvailins.

— Sere Robinai, — vėl riktelėjo jis, — paklausyk manęs!

Seras Robinas kilstelėjo ranką ir lankininkai nuleido ginklus.

— Sakyk, ko nori, Karalžudy, bet paskubėk.

Luotas vos per plauką neužplaukė ant pūpsančios po vandeniu suskilusių akmenų krūvos ir tą akimirką Džeimis sušuko:

— Žinau geresnį būdą šiam reikalui išspręsti. Stokime į dvikovą. Tik tu ir aš.

— Aš ne vakar gimęs, Lanisteri.

— Gimęs ne vakar, bet mirsi greičiausiai šią popietę. — Džeimis pakėlė rankas, kad visi matytų antrankius. — Kovosiu su tavimi sukaustytas grandinėmis. Ko tu bijai?

— Tikrai ne tavęs, sere. Jei galėčiau laisvai nuspręsti, mielai stočiau į dvikovą, bet man įsakyta pargabenti tave gyvą. Jei įmanoma. Lankininkai… — Ir jis davė savo vyrams ženklą. — Strėlę įdėk, taikykis, šauk…

Laivų jau neskyrė nė dvidešimt jardų. Vargu ar lankininkai šį kartą būtų prašovę, bet kai įtempė temples, jiems ant galvų pasipylė smulkių akmenukų kruša. Jie tarškėdami pažiro ant denio, barškėjo į lankininkų šalmus ir, taškydami vandenį, krito abipus galeros pirmagalio. Tie, kuriems pakako košės galvoje suvokti, kas čia vyksta, pažvelgė aukštyn kaip tik tą akimirką, kai nuo uolos viršūnės atskilo geros karvės didumo riedulys. Seras Robinas išgąstingai šūktelėjo. Milžiniškas akmuo perskrodė orą, atsitrenkęs į uolos šlaitą perskilo pusiau ir trenkėsi į jų galeros denį. Didesnysis gabalas sutriuškino laivo stiebą, perplėšė burę, nubloškė į vandenį du lankininkus ir virš savo irklo susigūžusiam irklininkui sulaužė koją. Mažesnysis riedulio gabalas, matyt, pramušė korpusą, nes į galeros triumą ėmė greitai plūsti vanduo. Irklininkų riksmai aidėjo atsimušę į uolą, o lankininkai, nešami srovės, karštligiškai makalavo rankomis. Sprendžiant iš to, kaip jie taškė vandenį, nė vienas jų nemokėjo plaukti. Džeimis nusijuokė.

Jų luotui praplaukus pro salą, galera jau grimzdo tarp sietuvų, verpetų, kitų po vandeniu tykančių kliūčių ir Džeimis Lanisteris nusprendė, kad dievai jam palankūs. Iki siūlo galo permirkusio sero Robino ir jo lankininkų (tebūnie jie triskart prakeikti!) dabar laukė ilgas kelias pėsčiomis į Riveraną, be to, jis atsikratė ir tos bjaurios bobšės. Geriau nebūčiau ir sugalvojęs. Ir kai tik nusimesiu tas grandines…

Seras Kleosas staiga šūktelėjo. Pakėlęs akis Džeimis pamatė Brienę, gerokai juos aplenkusią ir klumpinančią uolos kraštu, — mat, kol jie įveikė upės vingį, ji pasirinko tiesesnį ir trumpesnį kelią sausuma. Ji nušoko nuo uolos ir, galima sakyti, beveik grakščiai išsitempė pasiruošusi nerti. Tikėtis, kad nerdama susiknežins į akmenį kaukolę, būtų buvę tiesiog niekšiška. Seras Kleosas pasuko valtį prie jos. Laimė, Džeimis tebeturėjo irklą. Vienas geras mostelėjimas, kai ji priplauks prie luoto šono, ir nuo jos išsivaduosiu.

Bet, užuot taip ir padaręs, nė pats nepajuto, kaip ištiesė irklą virš vandens paviršiaus. Brienė jį sučiupo, ir Džeimis pritraukė ją prie valties. Kai padėjo Brienei įlipti, nuo jos plaukų ir permirkusių drabužių žliaugė vanduo: ant valties dugno pritekėjo visa bala. Šlapia ji dar šlykštesnė. Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad tai įmanoma?

— Tu prakeikta kvaila moterie, — rėžė jis Brienei. — Galėjome palikti tave ir nuplaukti. Rodos, lauki, kad padėkočiau?

— Tavo padėkų man nereikia, Karalžudy. Prisiekiau sveiką ir gyvą nugabenti tave į Karaliaus Uostą.

— Ir tikrai esi nusiteikusi tą pažadą vykdyti? — Džeimis kuo nuoširdžiausiai jai nusišypsojo. — Tai būtų stebuklas.