Kardų audra

Arija

Maža, kvadratinė pilis buvo gerokai apgriuvusi ir vos laikėsi, — kaip ir joje gyvenantis garsus, bet jau nukaršęs riteris. Jis buvo toks senas, kad nesuprato, ko jie klausia. Nesvarbu, ką jam sakydavai, jis tik nusišypsodavo ir išpyškindavo:

— Aš apgyniau tiltą ir nepraleidau sero Meinardo. Jis buvo rudaplaukis ir labai bjauraus būdo, bet manęs neįveikė. Šešis kartus jį sužeidžiau, kol nužudžiau. Šešis kartus!

Laimė, meisteris, kuris juo rūpinosi, buvo jaunas vyras. Kai senasis riteris užsnūdo sėdėdamas savo krėsle, jis pasivedė juos į šalį ir pasakė:

— Bijau, kad ieškote vaiduoklio. Seniai, gal prieš gerą pusmetį pas mus atskrido varnas. Lanisteriai sučiupo lordą Beriką prie Dievų Akies. Ir pakorė.

— Pakarti tai pakorė, bet, jam dar nespėjus numirti, Toras nukirto virvę. — Sulaužyta Lemo nosis jau nebuvo tokia raudona ir sutinusi kaip anksčiau, bet gydama liko kreiva ir dėl to jo veidas atrodė nesimetriškas. — Nužudyti jo šviesybę lordą Beriką tikrai labai sunku.

— Ir rasti, rodos, ne ką lengviau, — pridūrė meisteris. — Ar kalbėjotės su Lapų ledi?

— Dar ne, bet pasikalbėsime, — tarė Žaliabarzdis.

Kitą rytą, jiems traukiant per siaurą akmeninį tiltą už pilies, Gendris susimąstęs paklausė, ar tai ne tas pats tiltas, kurį kadaise gynė senasis riteris. Bet šito niekas nežinojo.

— Tikriausiai tas pats, — atsakė Laimingasis Džekas. — Daugiau jokių tiltų nematyti.

— Jei apie tą kovą būtų sudėta daina, būtume tikri, — prabilo Tomas Septynstygis. — Viena gera daina — ir žinotume, kas buvo tas seras Meinardas ir kodėl taip norėjo pereiti tą tiltą. Vargšas senasis Laičesteris šiandien galėtų būti toks pat garsus kaip ir Drakono riteris, jei jam būtų pakakę proto turėti savo dainių.

— Lordo Laičesterio sūnūs žuvo per Roberto maištą, — burbtelėjo Lemas. — Vienas kovėsi vienoje, o kitas — kitoje pusėje. Nuo to laiko lordui pasimaišė protas. Ir jokios sumautos dainos čia nepadės.

— Ką turėjo omenyje meisteris sakydamas, kad turėtume pasišnekėti su Lapų ledi? — jiems bejojant Arija paklausė Engvio.

Šaulys šyptelėjo.

— Palauk ir pamatysi.

Po trijų dienų, jiems jojant per geltoną mišką, Laimingasis Džekas nusikabino ragą ir pūstelėjęs davė dar negirdėtą signalą. Vos ragui nutilus, nuo medžių šakų buvo nuleistos virvinės kopėčios.

— Supančiokite arklius ir lipam, — lyg kalbėdamas, lyg dainuodamas paragino Tomas.

Kopėčiomis jie užsiropštė į slaptą kaimelį, įsikūrusį ant žemutinių medžių šakų. Čia buvo tikras virvių labirintas, už raudonų ir aukso spalvos sienų glaudėsi apsamanojusios pirkelės, ir atvykėliai buvo nuvesti pas Lapų ledi — išdžiūvusią kaip šikšna žilą moterį, vilkinčią šiurkštaus audinio apdarą.

— Artėja ruduo, ir mes negalime ilgiau čia pasilikti, — paaiškino jiems senė. — Prieš devynias dienas Heifordo keliu medžiodami nujojo keliolika vilkų. Jei netyčia būtų pakėlę akis, būtų galėję mus pamatyti.

— Nematei lordo Beriko? — pasiteiravo Tomas Septynstygis.

— Jis miręs, — neslėpdama nuovargio atsakė moteris. — Kalnas jį pagavo ir durklu pervėrė akį. Mums tai papasakojo elgetaujantis brolis. O jis tai sužinojo iš žmogaus, mačiusio, kaip tai nutiko.

— Tai sena, jau nusibodusi pasaka, be to, joje nėra nė lašo tiesos, — pasakė Lemas. — Lordą Žaibą ne taip lengva nužudyti. Gal seras Gregoris ir išdūrė jam akį, bet dėl to lordas Berikas tikrai nenumirė. Džekas gali patvirtinti.

— Na, aš tikrai nenumiriau, — linktelėjo vienaakis Laimingasis Džekas. Mano tėvą nubaudė ir pakorė lordo Paiperio prievaizdas, mano brolis Vatas buvo išsiųstas prie Sienos, o kitus mano brolius išžudė Lanisteriai. Akis — tai menkniekis.

— Gali prisiekti, kad jis gyvas? — paklausė moteris, stipriai spausdama Lemui ranką. — Būk palaimintas, Lemai, tai geriausia naujiena, kurią sužinojau per pastarąjį pusmetį. Tegul jį globoja Karžygys ir raudonasis žynys.

Kitos dienos vakare jie prisiglaudė sudegusios septos griuvėsiuose, pelenais paleistame kaime, vadinamame Selidansu. Iš vitražais puoštų jos langų buvo likusios tik šukės ir juos pasitikęs pagyvenęs septonas papasakojo, kad plėšikai pasiėmė net brangius Motinos drabužius, paauksuotą Senolės žibintą ir sidabrinę Tėvo karūną.

— Be to, jie nukapojo Mergelei krūtis, nors jos buvo medinės, — pridūrė jis. — Ir akis… Akys buvo iš juodojo gintaro, lazurito ir perlamutro. Plėšikai išlupo jas peiliais. Tegul Motina pasigaili jų visų…

— Kas tai padarė? — paklausė Lemas Geltonasis Apsiaustas. — Juokdariai?

— Ne, — papurtė galvą senis. — Tai šiauriečių darbas. Tų medžius garbinančių laukinių. Jie sakė ieškantys Karalžudžio.

Išgirdusi septoną taip sakant, Arija prikando lūpą. Ir pajuto į ją įbestą Gendrio žvilgsnį. Tas žvilgsnis ją ir supykdė, ir sugėdino.

Vyno rūsyje po septa tarp voratinklių, medžių šaknų ir sudaužytų vyno statinių gyveno tuzinas vyrų, bet ir jie apie lordą Beriką Dondarioną nieko nežinojo. Net jų vadas, dėvintis suodžiais išteptus šarvus ir apsiaustą su išsiuvinėtu akinamai spindinčiu žaibu. Pamatęs, kad Arija į jį spokso, Žaliabarzdis nusijuokė ir tarė:

— Lordas Žaibas yra visur ir tuo pat metu — jo nėra niekur, liesa voveraite.

— Aš ne voveraitė, — atšovė Arija. — Aš jau beveik moteris. Netrukus man sukaks vienuolika.

— Tuomet saugokis, kad kartais tavęs nevesčiau! — Jis pamėgino pakutenti mergaitei pasmakrę, bet Arija pliaukštelėjo tam kvailiui per ranką.

Tą vakarą Lemas ir Gendris su nakvynę jiems suteikusiais šeimininkais žaidė akmenukais, o Tomas Septynstygis padainavo kvailą dainą apie Beną Didpilvį ir aukštojo septono žąsį. Engvis leido Arijai išmėginti savo didlankį, tačiau, kad ir kaip stipriai prikandusi lūpą, ji neįstengė jo įtempti.

— Tau reikia lengvesnio lanko, miledi, — tarė strazdanotas šaulys. — Jei Riverane rasčiau grūdintos medienos, galbūt tau tokį pagaminčiau.

Nugirdęs jo žodžius, Tomas liovėsi dainavęs.

— Koks tu jaunas ir kvailas, Šauly. Jei ir keliausime į Riveraną, tai tik tam, kad pasiimtume už mergaitę išpirką. Nebus laiko tau sėdėti ir gaminti lankus. Džiaukis, jei pavyks išnešti iš ten sveiką kailį. Bastūnus lordas Hosteris kardavo dar tais laikais, kai tau barzda nežėlė. O jo sūnus… Visada sakiau, kad žmogumi, kuris nemėgsta muzikos, negalima pasitikėti.

— Muziką jis mėgsta, — įsiterpė Lemas, — tik tavęs negali pakęsti, kvaily.

— Ir visai be reikalo. Ta moteris norėjo padaryti iš jo vyrą, ar aš kaltas, kad jis per daug prisigėrė ir negebėjo atlikti darbo?

Lemas sulaužyta nosimi prunkštelėjo.

— Ar tu sudėjai apie tai dainą, ar kuris nors kitas prakeiktas šiknius, įsimylėjęs savo balsą?

— Aš tik vieną vienintelį kartą ją padainavau, — pasiskundė Tomas. — Be to, kas sakė, kad ta daina apie jį? Joje dainuojama apie žuvį.

— Išglebusią žuvį, — juokdamasis patikslino Engvis.

Apie ką tos kvailos Tomo dainos, Arijai buvo nė motais. Ji kreipėsi į Harviną:

— Ką jis turėjo galvoje kalbėdamas apie išpirką?

— Mums verkiant reikia žirgų, miledi. Ir šarvų. Taip pat kalavijų, skydų, iečių. Visus šiuos daiktus galima nusipirkti už monetas. Tiesa, dar mums reikia grūdų sėjai. Nepamiršk, kad artėja žiema. — Jis pirštais palietė Arijai pasmakrę. — Tu nebūsi pirma kilminga belaisvė, už kurią gausime išpirką. Tikiuosi, kad ir ne paskutinė.

Arija žinojo, kad tai tikra tiesa. Riteriai nuolat būdavo paimami į nelaisvę ir paleidžiami už išpirką, o kartais pagrobėjai taip elgdavosi net ir su moterimis. Tik kas bus, jei Robas nemokės tiek, kiek jie prašys? Ji nebuvo garsus riteris, be to, paprastai karaliams jų karalystė būdavo svarbiau už jų seseris. O jos ledi motina, ką ji pasakys? Ar vis dar norės, kad ji grįžtų namo po visko, ką padarė? Arija prikando lūpą ir susimąstė.

Kitą dieną jie prijojo vietovę, vadinamą Aukštąja Širdimi, — tokią aukštą kalvą, kad žvelgdama nuo jos viršūnės Arija jautėsi taip, tarsi matytų pusę pasaulio. Aplink jos viršūnę stirksojo ratu išdėstyti didžiuliai papilkėję strampai — tik tiek buvo likę iš kadaise čia augusių burtmedžių rato. Arija su Gendriu apėjo kalvos viršūnę ir juos suskaičiavo. Čia buvo trisdešimt vienas medis, o kai kurie iš jų tokie stori, kad Arija būtų galėjusi iš jų kamienų pasidirbdinti lovą.

Tomas Septynstygis jai paaiškino, kad miškavaikiai Aukštąją Širdį laiko šventa vieta ir kai kurie jų burtai čia tebeveikia.

— Tiems, kurie čia nakvoja, nieko bloga negali nutikti, — paaiškino dainius.

Arija pagalvojo, kad tai tikriausiai tiesa; kalva buvo tokia aukšta, o aplink plytintys laukai tokie lygūs, kad joks priešas nebūtų galėjęs prisiartinti nepastebėtas.

Dar Tomas jai pasakė, kad apylinkėse gyvenantys žmonės šios vietos vengia; sklandė gandai, kad čia vaidenasi dvasios miškavaikių, žuvusių, kai andalų karalius Eregas Karalžudys iškirto jų giraitę. Arija buvo girdėjusi ir apie miškavaikius, ir apie andalus, tačiau dvasių nebijojo. Kai buvo maža, slėpdavosi Vinterfelo kriptose ir tarp akmeninių riterių bei jų sostų žaisdavo, į savo žaidimų karalystę kviesdavosi pabaisas ir mergeles.

Ir vis dėlto tą naktį Ariją nukrėtė šiurpas. Ji miegojo, bet ją prižadino audra. Vėjas nupūtė nuo jos apklotą ir, sukdamas jį verpetu, nubloškė į krūmus. Nuėjusi jo pasiimti, ji išgirdo balsus.

Prie blėstančių jų laužo žarijų Arija išvydo Tomą, Lemą ir Žaliabarzdį, besikalbančius su smulkute ir mažute moteryte, visa pėda žemesne už ją, vyresne už Senąją auklę, susikūprinusia, susiraukšlėjusia ir pasirėmusia gumbuota lazda. Jos plaukai buvo tokie ilgi, kad vos nesiekė žemės. Pūstelėjus vėjui jie pakilo senei virš galvos nelyginant švelnus debesis. Jos kūnas buvo balsvas, pieno spalvos, be to, Arijai pasirodė, kad senė raudonakė, nors, žvelgiant iš krūmų, sunku buvo tiksliai pasakyti.

— Senieji dievai nerimsta ir neleidžia man ramiai miegoti, — išgirdo ji sakant moterį. — Sapnavau šmėklą liepsnojančia širdimi, pjaunančią auksinį elnią. Dar sapne regėjau beveidį vyrą, lūkuriuojantį ant netvirto, siūbuojančio tilto. Jam ant peties kėksojo nuskendęs varnas jūros dumbliais apkibusiais sparnais. Sapnavau šniokščiančią upę ir moterį, kuri iš tiesų buvo žuvis. Ji plaukė pasroviui negyva, ant jos skruostų buvo matyti raudonos ašaros, bet kai atsimerkė — ak! — pakirdau apimta siaubo. Sapnavau visa tai ir dar daugiau. Ar turite man dovanų, ar galite atsilyginti už šiuos sapnus?

— Sapnai… — burbtelėjo Lemas, — kokia iš jų nauda? Moteris-žuvis ir nuskendęs varnas. Praeitą naktį ir aš kai ką sapnavau. Bučiavau kadaise pažinotą smuklės šeimininkę. Ar ketini man už tai atsilyginti, sene?

— Ta moteris jau mirusi, — sušnypštė senė. — Dabar ją gali bučiuoti tik kirminai. — Ir Tomui Septynstygiui pridūrė: — Padainuosi man, o jei ne, aš jus išvysiu.

Tad dainius pagrojo jai ir padainavo — taip tyliai ir liūdnai, kad Arija girdėjo tik žodžių nuotrupas, nors melodija jai pasirodė kažkur girdėta. Neabejoju, kad Sansa tą dainą pažintų. Jos sesuo mokėjo visas dainas, be to, truputį grojo ir puikiai dainavo. O aš tik rėkiu žodžius.

Kitą rytą mažutės balsvos moters niekur nebuvo matyti. Jiems balnojant arklius, Arija Tomo Septynstygio paklausė, ar Aukštojoje Širdyje vis dar gyvena miškavaikių. Dainius tyliai nusijuokė.

— Matei ją, ar ne? — paklausė.

— Ar tai buvo šmėkla?

— Ar šmėklos skundžiasi, kad joms traška sąnariai? Ne, ji tik sena neūžauga moteriškė. Bet… keistuolė ir gali nužiūrėti. Ir vis dėlto ji žino dalykų, kurių jai nederėtų žinoti, ir kartais, jeigu jai patinki, gali juos tau atskleisti.

— O tu jai patikai? — nepatikliai paklausė Arija.

Dainius vėl nusijuokė.

— Bent jau mano balsas jai tikrai patiko. Tačiau ji kaskart verčia mane dainuoti vis tą pačią prakeiktą dainą. Tiesa, ta daina nebloga, bet moku ir kitų, tokių pat gražių. — Jis papurtė galvą. — Svarbiausia, kad ji užvedė mus ant pėdsako. Prisiekiu, netrukus susitiksi su Toru ir Žaibo lordu.

— Jeigu esate jų vyrai, kodėl jiedu nuo jūsų slapstosi?

Tai išgirdęs, Tomas Septynstygis susierzinęs užvertė akis į dangų, o Harvinas jai atsakė:

— Nepasakyčiau, kad slapstosi, miledi, bet tiesa yra ta, jog lordas Berikas nuolat keliauja ir retai atskleidžia savo ketinimus. Todėl niekas negali jo išduoti. Dabar tokių kaip mes, prisiekusių jam ištikimybę, tikriausiai jau yra šimtai, o gal ir tūkstančiai, bet jei visi sektume paskui jį, nieko gero iš to nebūtų. Pakeliui nusiaubtume kaimus ir paliktume plynus laukus arba, susidūrę su gerokai gausesnėmis priešų pajėgomis, visi žūtume mūšyje. O išsisklaidę ir klajodami mažais būreliais galime smogti dešimtyje vietų iš karto ir pasprukti priešui dar nesužinojus, kur esame. Be to, jei kuris nors vienas iš mūsų patektų į nelaisvę ir būtų kvočiamas, vis tiek negalėtų pasakyti, kur rasti lordą Beriką, kad ir kaip žiauriai būtų kankinamas. — Jis valandėlę susimąstė, o tada pridūrė: — Juk žinai, ką reiškia būti kvočiamai, ar ne?

Arija linktelėjo.

— Jie tai vadino kutenimu. Poliveris, Rafas ir kiti.

Ir ji vyrams papasakojo apie kaimą prie Dievų Akies, kurio apylinkėse jiedu su Gendriu buvo paimti į nelaisvę, ir apie klausimus, kuriuos uždavinėjo Kutulis.

„Ar kaime yra paslėpta aukso? — visada tuo pačiu klausimu pradėdavo kvotą jis. — O sidabro ir brangakmenių? O maisto? Kur lordas Berikas? Kas iš jūsų kaimelio žmonių jam padėjo? Kur jis nujojo? Kiek vyrų su juo buvo? Kiek riterių? Kiek lankininkų? Kiek iš jų buvo raitų? Kaip ginkluoti? Kiek buvo sužeistų? Kur, sakei, jie patraukė?“ Vien tai prisiminus Arijai ausyse vėl imdavo skambėti klyksmai, jai rodės, kad užuodžia kraujo, išmatų ir svilinamo kūno smarvę.

— Jis visuomet užduodavo tuos pačius klausimus, — rimtai pasakė Arija bastūnams, — bet kasdien kutendavo vis kitur.

— Joks vaikas nenusipelno tokių kančių, — Arijai nutilus pareiškė Harvinas. — Girdėjome, kad prie Akmenų Malūno Kalnas prarado pusę savo vyrų. Gal kaip tik dabar tas Kutulis plaukia Raudonąja Šaka žemyn ir žuvys kramsnoja jam veidą. O jei ne, ką gi — tai dar vienas nusikaltimas, už kurį jiems teks atsakyti. Girdėjau mūsų lordą sakant, kad šis karas prasidėjo tuomet, kai ranka pasiuntė jį vykdyti karaliaus teisingumo Gregoriui Kligeinui, ir baigsis tada, kai ši užduotis bus atlikta. — Norėdamas padrąsinti, jis patapšnojo Arijai per petį. — Geriau lipk ant arklio, miledi. Iki Akornholo joti teks visą dieną, bet vakare turėsime stogą virš galvos ir vakarienės prikimštus pilvus.

Ir tikrai: joti teko visą dieną, bet temstant jie persikėlė per upokšnį ir pasiekė Akornholą su akmeninėmis sienomis ir didžiuliu ąžuoliniu bokštu. Pilies šeimininkas buvo išvykęs į karą savo šeimininko, lordo Venso, palydoje, tad pilies vartai, — kaip visada, kai jo nebūdavo namie, — buvo uždaryti ir užremti. Bet jo ledi žmona buvo sena Tomo Septynstygio draugė, — Engvis sakė, girdi, kadaise jiedu net buvę meilužiai. Engvis dažnai jodavo šalia Arijos; jis nebuvo tiek daug vyresnis už ją, kaip kiti, — jaunesnis už Engvį buvo tik Gendris, — be to, jis pasakojo jai keistas istorijas apie Dorno pasienį. Bet niekada Arijos nekvailino. Jis nėra mano draugas. Jis tik laikosi arčiau manęs, kad nepaleistų iš akių ir būtų tikras, jog vėl nespruksiu. Ką gi, Arija taip pat gebėjo atidžiai stebėti. To ją išmokė Sirijus Forelis.

Ledi Smolvud bastūnus sutiko gana draugiškai, nors ir išbarė, kad tampo jauną merginą po karo laukus. O kai Lemas netyčia prasitarė, kad ji kilminga, dar labiau supyko.

— Kas aprengė vargšę mergaitę šiais Boltono skarmalais? — paklausė ji bastūnų. — O šis ženklas… yra daugybė vyrų, kurie nė nemirktelėję pakartų ją vien dėl to, kad jai ant krūtinės išsiuvinėtas tas nuluptas vyras.

Netrukus Arija buvo užvesta laiptais aukštyn, pasodinta į kubilą ir panardinta į nežmoniškai karštą vandenį. Ledi Smolvud kambarinės taip uoliai ją grandė, kad Arija pasijuto lyg plakama. Jos net įtrynė ją kažkokiu šleikščiai salsvu skysčiu, kvepiančiu gėlėmis.

Paskui kambarinės užsispyrė, kad ji apsirengtų taip, kaip dera mergaitei: apsimautų rudas vilnones kojines, apsivilktų ploną lininę tiesaus kirpimo suknelę, o ant jos — lengvą žalią suknią, ant kurios korseto ir sijono krašto buvo išsiuvinėta daugybė gilių.

— Mano močiutės sesuo tarnauja septone Motinos septoje Senmiestyje, — pasakė ledi Smolvud moterims varstant ant nugaros Arijos suknios raištelius. — Kai prasidėjo karas, išsiunčiau ten savo dukterį. Kai grįš, šiuos drabužius, be abejonės, ji bus jau išaugusi. Ar mėgsti šokti, mergaite? Mano Karelena — puiki šokėja. Ir dainuoja gražiai. Ką norėtum veikti tu?

Arija kojos pirštais brūkštelėjo per nendres ant grindų.

— Išsiuvinėta…

— Tai labai ramina, ar ne?

— Na, — atsakė Arija, — aš siuvinėdama nenusiraminu.

— Ne? O mane šis darbas visuomet ramindavo. Mano teta vis sako, kad kiekvieną iš mūsų dievai kuo nors apdovanoja, kiekvienai suteikia kokių nors gabumų ir mes turime jais naudotis. Bet koks darbas gali būti malda, jei stengiamės iš visos širdies. Argi tai ne puiki mintis? Kai kitą kartą sėsi siuvinėti, nepamiršk to. Ar kasdien praktikuojiesi?

— Praktikuodavausi, kol nepamečiau savo Adatos. Naujoji ne tokia gera…

— Šiais neramiais laikais turime stengtis kiek įmanydamos. — Ledi Smolvud apčiupinėjo suknios korsetą. — Dabar atrodai kaip tikra jauna ledi.

Aš ne ledi, norėjo pasakyti jai Arija, aš vilkė.

— Nežinau, kas esi, mergaite, — vėl prabilo moteris. — Gal ir gerai, kad nežinau. Bet baiminuosi, jog esi įtakingo tėvo duktė. — Ji pataisė Arijai suknios apykaklę. — Šiais laikais geriau būti niekam nežinomai. Jei taip ir būtų, galėčiau pasilikti tave pilyje. Bet žinau, kad tau čia nebus saugu. Pilį supa sienos, bet turime per mažai vyrų, galinčių jas ginti. — Ir ji atsiduso.

Kai Arija buvo nuprausta, sušukuota ir aprengta, menėje tarnai patiekė vakarienę. Vos ją pamatęs, Gendris ėmė taip kvatotis, kad išpūtė per nosį vyno ir liovėsi tik tuomet, kai Harvinas skėlė jam skambų antausį. Valgis buvo paprastas, bet sotus: aviena su grybais, juoda duona, žirnių apkepas ir kepti obuoliai su geltonu sūriu. Kai stalas buvo nukraustytas ir tarnai išsiųsti, Žaliabarzdis tyliai pasiteiravo, ar miledi neturi kokių nors žinių apie Žaibo lordą.

— Žinių? — Ji šyptelėjo. — Nuo jų apsilankymo nepraėjo nė dvi savaitės. Čia buvo ir lordas, ir gera dešimtis jo vyrų, genančių avis. Vos galėjau patikėti savo akimis. Atsidėkodamas Toras paliko man tris avis. Vieną šiandien suvalgėte.

— Toras ginė avis? — garsiai nusijuokė Engvis.

— Patikėkite, tai matyti buvo tikrai keista, bet Toras pareiškė, jog jis žynys ir žinąs, kaip rūpintis banda.

— Kurgi ne. Ir rūpintis, ir nukirpti vilną, — kikendamas pridūrė Lemas Geltonasis Apsiaustas.

— Kas nors apie tai galėtų sudėti puikiausią dainą, — tarė Tomas ir užgavo savo medinės arfos stygą.

Ledi Smolvud rūsčiai į jį dėbtelėjo.

— Kas nors, kas nerimuoja žodžių „valerijonas“ ir „Dondarionas“. Ir negroja „Ak, gulkis miela, su manim į pievą“ kiekvienai grafystės melžėjai, o paskui dviejų iš jų nepalieka su išsipūtusiais pilvais.

— Dainavau „Leisk paragauti tavo grožio“, — teisindamasis pasakė Tomas, — be to, melžėjos šios dainos visada mielai klausosi. Kaip ir viena kilminga ledi, jei tik atmintis manęs neapgauna. Groju ir dainuoju norėdamas teikti žmonėms malonumą.

Iš pykčio ji išpūtė šnerves.

— Upių kraštai pilni mergelių, kurias pamaloninai, ir visos jos maukia bitkrėslių nuovirą. Toks subrendęs vyras kaip tu turėtų susiprotėti ir išlieti savo sėklą joms ant pilvo. Žmonės tuoj ims vadinti tave Tomu Septynsūniu.

— Tiesą sakant, — atšovė Tomas, — septynis sūnus turėjau jau prieš daug metų. Ir visi jie puikūs berniukai, o balsai — kaip lakštingalų.

Buvo akivaizdu, kad Tomas savo žygių nė trupučio nesigėdija.

— Ar jo šviesybė lordas nesakė, kur ketina traukti, miledi? — paklausė Harvinas.

— Lordas Berikas niekada neatskleidžia savo planų, bet pietuose, Akmeninės Septos ir Trigrašio miško apylinkėse, siaučia badas. Jumis dėta, ieškočiau jo ten. — Ji išgėrė gurkšnelį vyno. — Be to, bus geriau, jei žinosite, kad sulaukiau ir ne tokių malonių svečių. Neseniai prie mano pilies vartų stūgavo gauja vilkų, manančių, kad galbūt slepiu Džeimį Lanisterį.

Tomas liovėsi grojęs.

— Vadinasi, vis dėlto tiesa, kad Karalžudys vėl laisvėje?

Ledi Smolvud pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu.

— Man sunku įsivaizduoti, kad vilkai medžiotų Lanisterį, jei jis, sukaustytas grandinėmis, tupėtų Riverane.

— Ką miledi jiems pasakė? — pasiteiravo Laimingasis Džekas.

— Kad seras Džeimis nuogas tyso mano lovoje ir neturi jėgų nulipti laiptais — ką gi daugiau! Vienas iš jų buvo toks įžūlus, kad pavadino mane melage, tad išlydėjome juos… šiek tiek apsipykę. Rodos, jie nujojo link Juodadugnio Vingio.

Arija sėdėdama neramiai pasimuistė.

— O kurie būtent šiauriečiai ieškojo Karalžudžio?

Ledi Smolvud, rodos, labai nustebo, kad mergaitė apskritai pravėrė burną.

— Vardų jie nepasisakė, vaikeli, bet vilkėjo juodais drabužiais, o jiems ant krūtinių buvo baltos saulės simbolis.

Balta saulė juodame fone — lordo Karstarko ženklas, dingtelėjo Arijai. Tai buvo Robo vyrai. Ir ji ėmė svarstyti, ar toli jie galėjo nukeliauti. Jeigu pavyktų pasprukti nuo bastūnų ir juos rasti, gal jie sugrąžintų ją pas motiną į Riveraną…

— Ar jie pasakojo, kaip Lanisteris pabėgo? — paklausė Lemas.

— Pasakojo, — linktelėjo ledi Smolvud. — Bet nepatikėjau nė vienu jų žodžiu. Sakė, girdi, ledi Ketlina jį paleido.

Šie žodžiai Tomą taip nustebino, kad jis nejučia pirštais užgavo stygą.

— Liaukis, — tarė jis, — juk tai visiška kvailystė.

Netiesa, pagalvojo Arija, tai negali būti tiesa.

— Ir aš taip pamaniau, — pasakė ledi Smolvud.

Staiga Harvinas prisiminė Ariją.

— Tau nederėtų klausytis šio pokalbio, miledi.

— Ne, noriu viską sužinoti.

Tačiau perkalbėti bastūnų nepavyko.

— Eik sau, liesa voveraite, — tarė Žaliabarzdis. — Būk gera ledi, eik į kiemą ir, kol mes pasišnekėsime, pažaisk ten.

Arija supykusi pakilo eiti ir tikrai būtų trenkusi durimis, jei šios nebūtų buvusios tokios sunkios. Akornholą apgaubė tamsa. Prie sienų liepsnojo keli deglai, bet daugiau niekur jokios šviesos nebuvo matyti. Nedidukės pilies vartai buvo uždaryti ir ant jų užleistos grotos. Arija prisiminė žadėjusi Harvinui, kad daugiau bėgti nemėgins, tačiau tas pažadas buvo duotas anksčiau, nei jie ėmė šmeižti jos motiną.

— Arija… — Išėjęs paskui ją šūktelėjo Gendris. — Ledi Smolvud sakė, kad čia yra kalvė. Nori pažiūrėti?

— Jei tu taip nori… — Ji vis tiek neturėjo ką veikti.

— Tas Toras… — jiedviem traukiant pro šunides prabilo Gendris. — Ar tai tas pats Toras, kuris gyveno Karaliaus Uosto pilyje? Storas, plikai nusiskutęs galvą raudonasis žynys?

— Manau, kad tas pats. — Arija neprisiminė, kad Karaliaus Uoste kada nors būtų šnekėjusis su Toru, bet žinojo, kas jis toks. Roberto dvare jiedu su Džalabaru Kso buvo patys įdomiausi žmonės, be to, Toras buvo geras karaliaus bičiulis.

— Toras manęs neprisimintų, bet tuomet jis ateidavo į mūsų kalvę. — Smolvudo kalvė jau seniai nebuvo naudojama, bet kalvio įrankiai buvo tvarkingai sukabinti ant sienos. Uždegęs žvakę, Gendris pastatė ją ant priekalo ir paėmė reples. — Mano mokytojas nuolat bardavo jį dėl liepsnojančių kalavijų. Sakydavo, kad su geru plienu niekas taip nesielgia, bet Toro kalavijai niekada nebūdavo iš gero plieno. Jis paimdavo pigų kalaviją, kyštelėdavo jį į laukinę ugnį ir uždegdavo. Mano mokytojas sakydavo, jog tai tik alchemiko triukas, bet degantis kalavijas gąsdindavo žirgus ir nepatyrusius riterius.

Arija suraukė antakius ir pamėgino prisiminti, ar jos tėvas kada nors yra užsiminęs apie Torą.

— Jis visai neatrodo kaip žynys, tiesa?

— Ne, — pritarė Gendris. — Ginklininkas Motas sakydavo, kad Toras galėjo išgerti daugiau už patį karalių Robertą. Jis tvirtino, kad jie abu labu tokiu — abu rajūnai ir girtuokliai.

— Tau nederėtų vadinti karaliaus girtuokliu.

Galbūt karalius Robertas iš tiesų daug gerdavo, bet vis tiek buvo jos tėvo draugas.

— Kalbėjau apie Torą. — Gendris kyštelėjo prie Arijos reples tarsi norėdamas sugnybti jai veidą, bet Arija ranka nustūmė jas į šalį. — Jiems abiem patiko puotos ir turnyrai, todėl karalius Robertas jį taip ir mėgo. Be to, Toras buvo narsus. Kai buvo pramuštos Paiko gynybinės sienos, jis pirmas įlindo pro atsiradusią spragą. Jis kovojo su vienu iš savo liepsnojančių kalavijų, kiekvienu kirčiu padegdamas geležinių karių drabužius.

— Gaila, kad aš neturiu liepsnojančio kalavijo. — Arija galėjo išvardyti daugybę žmonių, kuriuos troško sudeginti gyvus.

— Jau sakiau tau, kad tai tik triukas. Laukinė ugnis kenkia plienui. Po kiekvieno turnyro mano mokytojas Torui parduodavo naują kalaviją. Ir kiekvieną kartą jiedu pašėlusiai derėdavosi. — Gendris pakabino reples į vietą ir paėmė sunkų kalvio kūjį. — Ginklininkas Motas sakė, kad man jau pats laikas nusikaldinti pirmą ilgąjį kalaviją. Davė man puikaus plieno, o aš jau žinojau, kokios geležtės noriu. Bet tada pasirodė Jorinas ir pasiėmė kartu į Nakties sargybą.

— Jei nori, vis tiek gali kaldinti kalavijus, — pasakė Arija. — Kai grįšime į Riveraną, galėsi juos kaldinti mano broliui Robui.

— Į Riveraną… — Gendris padėjo kūjį ir pažvelgė į ją. — Dabar tu atrodai visai kitaip. Kaip tikra jauna ledi.

— Su tomis kvailomis gilėmis atrodau kaip ąžuolas.

— Bet gražus. Gražus ąžuolas. — Gendris žingtelėjo arčiau ir ją pauostė. — Bent kartą ir kvepi maloniai.

— O tu nekvepi. Tu dvoki.

Arija stumtelėjo vaikiną link priekalo ir leidosi bėgti, bet Gendris sučiupo ją už rankos. Ji kyštelėjo koją ir jį pargriovė, bet jis virsdamas kartu nusitempė ir Ariją, jiedu ėmė raičiotis ant kalvės grindų. Gendris buvo labai stiprus, bet Arija — vikresnė. Kaskart, kai jis mėgindavo ją sučiupti, ji išsilaisvindavo ir jam smogdavo. Tie smūgiai Gendriui kėlė juoką, o tai Ariją siutino. Pagaliau Gendriui pavyko viena ranka suspausti abu jos riešus, ir kita jis ėmė mergaitę kutenti, bet Arija keliu spyrė jam į tarpkojį ir vėl išsivadavo. Jie abu buvo išsipurvinę, o viena Arijos paikos, gilėmis siuvinėtos suknios rankovė nuplyšusi.

— Galiu lažintis, kad dabar taip gražiai jau neatrodau! — šūktelėjo ji.

Grįžę į menę, Tomą jiedu rado dainuojantį:

Pažvelgęs į juodu, Harvinas pratrūko juoktis, o šlakuotasis Engvis kvailai šyptelėjo ir tarė:

— Ar ji tikrai kilminga ledi?

Bet Lemas Geltonasis Apsiaustas tėškė Gendriui per ausį.

— Jei nori muštis, muškis su manimi! Ji mergaitė ir du kartus jaunesnė už tave! Nekišk prie jos nagų, supratai?

— Aš pati pradėjau, — pasakė Arija. — Gendris tik šnekėjo.

— Palik vaikinuką ramybėje, Lemai, — sudraudė bendrą Harvinas. — Neabejoju, kad muštis pradėjo Arija. Ji ir Vinterfele taip elgdavosi.

Tomas pamerkė jai akį ir uždainavo:

— Suknios iš lapų neturiu, — meiliai šypsodamasi tarė ledi Smolvud, — bet Karelena išvykdama paliko ir daugiau suknelių, kurios tikriausiai tiks. Eikš, mergaite, lipkime į viršų ir pažiūrėkime, ką rasime.

Šį kartą viskas buvo net blogiau nei pirma. Ledi Smolvud užsispyrė, kad Arija vėl išsimaudytų, be to, pakirpo ir sušukavo jai plaukus. Šį kartą ji apvilko Ariją alyvų spalvos suknele, papuošta smulkiais stiklo karoliukais. Vienintelė paguoda buvo ta, jog suknia atrodė tokia puošni, kad niekas ir nesitikėjo taip apsirengusios Arijos pamatyti ant žirgo. Tad kitą rytą, po pusryčių, ledi Smolvud davė jai kelnes, diržą, tuniką ir rudą elnio odos švarką be rankovių, papuoštą geležinėmis smeigėmis.

— Šiuos drabužius dėvėjo mano sūnus, — pasakė ji, — bet mirė būdamas septynerių.

— Užjaučiu, miledi. — Staiga Arijai pagailo šios moters, be to, ji susigėdo. — Ir atsiprašau, kad suplėšiau suknelę su gilėmis. Ji buvo graži.

— Taip, vaike. Graži kaip ir tu. Laikykis.