Kardų audra

Arija

Prie užeigos, vėjo nugairintose kartuvėse nuo kiekvieno vėjo gūsio sūpavosi ir barškėjo moters griaučiai.

Šią užeigą aš pažįstu. Tik tuomet, kai jiedvi su Sansa čia nakvojo, budriai prižiūrimos septonės Mordeinos, kartuvių priešais duris nebuvo.

— Geriau ten neikime, — staiga nusprendė Arija, — ten gali būti vaiduoklių.

— Ar žinai, kaip seniai gėriau taurę vyno? — Sandoras išlipo iš balno. — Be to, reikia išsiaiškinti, kas užėmęs Rubinų brastą. Jei nori, pasilik prie arklių, man nė velnio nerūpi.

— O jeigu jie tave pažįsta? — Sandoras daugiau nesivargino ir savo veido neslėpė. Rodos, jam buvo vis tiek, ar jį kas nors pažįsta. — Tada gali paimti tave į nelaisvę.

— Tegul pamėgina. — Jis atlaisvino į makštis įkištą ilgąjį kalaviją ir stumtelėjo duris.

Apie geresnę galimybę sprukti Arija negalėjo ir svajoti. Tereikėjo sėsti ant Bailės, pasiimti Pašalietį ir nujoti. Mergaitė prikando lūpą. Paskui nuvedė žirgus į arklides ir nusekė paskui Kligeiną.

Jie jį pažįsta. Arija tai suprato iš tylos. Tačiau tai dar nebuvo blogiausia. Mat ir ji juos pažinojo. Ne liesą užeigos šeimininką, ne moteris, ne šalia židinio susėdusius lauko darbininkus. Bet kitus svečius. Kareivius. Kareivius ji pažino.

— Ieškai brolio, Sandorai? — Poliveris buvo pasisodinęs ant kelių merginą ir uždėjęs ranką jai ant korseto, bet dabar ją atitraukė.

— Ieškau taurės vyno. Šeimininke, ąsotį raudonojo. — Kligeinas ant grindų švystelėjo saują variokų.

— Nenoriu jokių rūpesčių, sere, — pasakė šeimininkas.

— Tada nevadink manęs seru. — Jis vyptelėjo. — Gal tu kurčias, kvaily? Užsakiau vyno. — Vyrui išskubėjus iš menės, Kligeinas jam pavymui šūktelėjo: — Ir dvi taures! Mergina taip pat ištroškusi!

Jie tik trys, pagalvojo Arija. Poliveris atsainiai į ją žvilgtelėjo, o vaikinukas šalia jo apskritai nepakėlė akių, bet trečiasis stebeilijosi ilgai ir atidžiai. Tai buvo vidutinio ūgio ir sudėjimo vyras tokiu niekuo neišsiskiriančiu veidu, jog sunku buvo nusakyti jo amžių. Kutulis. Kutulis ir Poliveris. Vaikinukas, sprendžiant iš jo amžiaus ir drabužių, buvo ginklanešys. Ant vienos jo šnervės pūpsojo didelė balta šunvotė, o ant kaktos buvo matyti keli raudoni spuogai.

— Ar tai pradingęs šunytis, apie kurį kalbėjo seras Gregoris? — paklausė jis Kutulio. — Tas, kuris prišlapino į nendres ir paspruko?

Kutulis įspėdamas uždėjo ranką vaikinukui ant dilbio ir ryžtingai papurtė galvą. Arija iš karto viską suprato.

O ginklanešys nesuprato arba jam viskas buvo vis tiek.

— Seras sakė, kad, kai per mūšį Karaliaus Uoste pasidarė karšta, jo brolis šunytis pabruko uodegą. Sakė, kad jis inkšdamas paspruko.

Ir ginklanešys paikai ir pašaipiai Skalikui nusišypsojo.

Kligeinas atidžiai nužvelgė jaunuolį, bet nepratarė nė žodžio. Poliveris nustūmė ant kelių sėdėjusią merginą ir atsistojo.

— Vaikinas girtas, — pasakė jis. Samdinys ūgiu beveik prilygo Skalikui, nors nebuvo toks raumeningas. Ant jo smakro ir pagurklio žėlė stačiakampė barzda, — vešli ir juoda, dailiai pakirpta, — bet jo galva buvo beveik plika. — Nuo vyno jis tuoj apgirsta.

— Tuomet jam nereikėtų gerti.

— Šunytis negrasins… — tarė vaikinas, bet minties nebaigė, mat Kutulis, suspaudęs nykščiu ir smiliumi, užsuko jam ausį. Žodžiai virto skausmingu inkštimu.

Pustekinis grįžo užeigos šeimininkas su dviem akmeninėmis taurėmis ir ąsočiu vyno ant alavinio padėklo. Sandoras pakėlė ąsotį prie lūpų. Jam geriant vyną, Arija matė, kaip slankioja jo kaklo raumenys. Kai jis trenkė ąsotį ant stalo, pusės vyno jau nebuvo.

— Dabar gali pilti. Ir geriau susirink tuos variokus, nes daugiau monetų šiandien gali ir nepamatyti.

— Mes sumokėsime baigę gerti, — tarė Poliveris.

— Kai baigsite gerti, jūs pakutensite šeimininką ir sužinosite, kur jis laiko auksą. Visada taip darote.

Šeimininkas staiga prisiminė, kad jam reikia į virtuvę. Netoliese gyvenantys svečiai irgi išėjo, be to, kažkur pradingo ir merginos. Svečių menėje įsiviešpatavo tyla, trikdoma vien židinyje spragsinčios ugnies. Ir mums reikėtų eiti, pagalvojo Arija.

— Jei ieškote sero, pasivėlavote, — tarė Poliveris. — Jis buvo Harenhole, bet jau išvyko. Karalienė jį pasikvietė. — Arija atkreipė dėmesį, kad prie diržo jis turi tris ginklus: prie kairiojo klubo — ilgąjį kalaviją, o prie dešiniojo — durklą ir dar vieną ginklą plonesniais ašmenimis, per ilgą durklui, bet per trumpą kalavijui. — Žinok, karalius Džofris negyvas, — pridūrė jis. — Nunuodytas per savo vestuvių puotą.

Arija žengė į svečių menės gilumą. Džofris miręs. Jai prieš akis iškilo jo veidas, jo šviesios garbanos, pašaipi šypsenėlė ir putlios storos lūpos. Džofris miręs! Arija suprato, kad turėtų džiaugtis, bet giliai širdyje vis tiek jautė vien tuštumą. Džofris buvo negyvas, bet žuvo ir Robas, tad koks dabar skirtumas?

— Štai tau ir narsieji karaliaus sargybos broliai. — Skalikas niekinamai prunkštelėjo. — Kas jį nužudė?

— Manoma, kad Kipšas. Jis ir jo žmonelė.

— Kokia žmonelė?

— Pamiršau, kad ilgai slėpeisi po akmeniu. Šiaurietė mergina. Vinterfelo duktė. Girdėjome, kad ji nužudė karalių savo burtais, o tada pasivertė vilke dideliais, odiniais sparnais ir lyg šikšnosparnis išskrido pro bokšto langą. Bet neūžaugą paliko ir Sersėja ketina nukirsti jam galvą.

Tai kvaila, pagalvojo Arija. Sansa moka tik dainuoti, o ne burti, be to, niekada nebūtų tekėjusi už Kipšo.

Skalikas sėdėjo ant suolo prie durų. Nudegusi jo lūpų pusė trūkčiojo.

— Jai reikėjo įstumti jį į gaisrą ir iškepti. Arba kutenti, kol mėnulis užtems.

Kligeinas pakėlė vyno taurę ir vienu gaistu ją išgėrė.

Jis — vienas iš jų, tai pamačiusi pagalvojo Arija. Ir taip smarkiai prikando lūpą, kad pajuto kraujo skonį. Jis toks pat, kaip ir jie. Kai užmigs, turėčiau jį nužudyti.

— Vadinasi, Gregoris paėmė Harenholą? — tarė Sandoras.

— Kad visai nesunku buvo paimti, — paaiškino Poliveris. — Vos sužinoję, kad mes atjojame, beveik visi samdomi kalavijuočiai išsilakstė. Vienas iš virėjų, norėdamas atkeršyti Houtui už tai, jog šis nukirto jam pėdą, atvėrė mums užpakalinius vartus. — Jis nusijuokė. — Pasilikome jį virti valgio, kelias moteris lovoms sušildyti, o kitus nužudėme.

— Visus kitus? — leptelėjo Arija.

— Na, Houtą seras pasiliko, kad laikas neprailgtų…

Sandoras paklausė:

— Ar Juodoji Žuvis vis dar Riverane?

— Jau nebeilgai, — tarė Poliveris. — Jis apsuptas. Jei neatiduos pilies, senasis Frėjus ketina pakarti Edmurą Tulį. Tikri mūšiai vyksta tik Reiventrio apylinkėse. Tarp Blekvudų ir Brakenų. Brakenai dabar mūsų.

Skalikas pripylė taurę vyno Arijai, dar vieną sau ir, spoksodamas į degantį židinį, iki dugno ją išlenkė.

— Taigi, paukštytė išskrido, ar ne? Jai gerai. Apdergė Kipšui galvą ir išskrido.

— Jie ją suras, — tarė Poliveris. — Net jei tektų pakloti pusę Kasterlių Uolos aukso.

— Girdėjau, ta mergina graži, — įsiterpė Kutulis. — Ir labai miela. — Jis sučepsėjo ir šyptelėjo.

— Ir gerai išauklėta, — pritarė Skalikas. — Tikra jauna ledi. Ne tokia, kaip jos trenkta sesuo.

— Jie ir ją rado, — prisiminė Poliveris. — Seserį. Girdėjau, ją ketina ištekinti už Boltono pavainikio.

Arija gurkšnojo vyną, kad vyrai negalėtų matyti jos burnos. Ji nesuprato, ką Poliveris čia šneka. Sansa neturi kitos sesers. Sandoras Kligeinas garsiai nusijuokė.

— Po velnių, kas čia taip juokinga? — supyko Poliveris.

Skalikas į Ariją nė nežvilgtelėjo.

— Jei būčiau norėjęs, kad žinotum, būčiau pasakęs. Ar Druskos įlankoje yra laivų?

— Druskos įlankoje? Ką aš žinau? Girdėjau, pirkliai grįžo į Mergelių Duburį. Rendilas Tarlis užėmė pilį ir uždarė Mutoną bokšto celėje. Apie Druskos įlanką nieko negirdėjau.

Kutulis palinko į priekį.

— Išplauksi neatsisveikinęs su broliu? — Išgirdus šį klausimą Arijai nugara nuėjo pagaugais. — Serui labiau patiktų, jei kartu su mumis grįžtum į Harenholą, Sandorai. Guldau galvą, jam taip labiau patiktų. Arba į Karaliaus Uostą…

— Pasvajok. Tegul jis eina po velnių. Ir tu eik po velnių.

Kutulis gūžtelėjo, išsitiesė ir pakėlė ranką už galvos pasikasyti sprando. O tada viskas įvyko akimirksniu: Sandoras pašoko nuo suolo, Poliveris išsitraukė ilgąjį kalaviją, o Kutulis greitai mostelėjo ranka ir paleido per svečių menę kažkokį sidabrišką daiktą. Jei Skalikas būtų stovėjęs ir nejudėjęs, peilis būtų perskrodęs jam Adomo obuolį, bet dabar tik nubrozdino šonkaulius ir virpėdamas įsmigo į sieną šalia durų. Tada jis nusijuokė, tačiau tas juokas nuskambėjo taip niūriai ir aidžiai, tarsi būtų sklidęs iš gilaus šulinio dugno.

— Taip ir maniau, kad iškrėsite kokią nors kvailystę.

Jis išsitraukė iš makštų kalaviją kaip tik tą akimirką, kai reikėjo atremti pirmą Poliverio kirtį.

Prasidėjus ilgųjų kalavijų giesmei Arija žingtelėjo atatupsta. Kutulis pakilo nuo suolo su trumpu kalaviju vienoje rankoje ir durklu kitoje. Pašoko net kresnas rudaplaukis ginklanešys, besičiupinėjantis su savo kardasaičiu. Arija grybštelėjo nuo stalo savo vyno taurę ir metė ją vaikinui į veidą. Jos taikinys buvo arčiau nei aną kartą, Dvyniuose. Taurė pataikė ginklanešiui tiesiai į didelę baltą šunvotę ir vaikinas skaudžiai klestelėjo ant grindų.

Poliveris kovėsi niūriai ir ištvermingai, jis nuolat spaudė Sandorą ir vertė jį trauktis, sunkus jo ilgasis kalavijas kirto žiauriai ir tiksliai. Skaliko kirčiai buvo silpnesni, gynyba skubota, jis judėjo lėtai ir nerangiai. Jis girtas, nusiminusi suvokė Arija. Jis gėrė per daug, per greitai ir tuščiu pilvu. Tuo metu Kutulis slinko palei sieną, taikydamasis užeiti Sandorui iš už nugaros. Ji čiupo antrą taurę ir paleido ją į Kutulį, tačiau šis buvo vikresnis už ginklanešį ir laiku pasilenkė. O tada nuvėrė ją nieko gera nežadančiu žvilgsniu. „Ar kaime yra paslėpta aukso?“ — Arijai ausyse nuskambėjo jo klausimas. Paikas ginklanešys, įsitvėręs stalo krašto, šiaip taip mėgino atsiklaupti. Giliai gerklėje Arija pajuto kylančią paniką. Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Baimė žeidžia giliau…

Sandoras sudejavo iš skausmo. Nudegusi veido pusė nuo smilkinio iki skruosto apačios staiga paraudonavo ir jis neteko galiuko ausies. Rodos, tai jį įsiutino. Jis kaip pašėlęs puolė Poliverį kirsdamas ilguoju kalaviju ištrupėjusiais ašmenimis, kurį išsimainė kalnuose, ir privertė priešininką trauktis. Barzdočius žingtelėjo atatupstas, bet nė vienas iš Sandoro kirčių jo nesužeidė. Staiga Kutulis vikriai kaip gyvatė liuoktelėjo per suolą ir kirto trumpo kalavijo ašmenimis Skalikui į sprandą.

Jie nužudys Skaliką. Daugiau taurių Arijai po ranka nebebuvo, bet ji galėjo sviesti ir kai ką geriau. Ji išsitraukė durklą, atimtą iš mirštančio šaulio, ir pamėgino sviesti ginklą į Kutulį taip, kaip jį sviedė šis. Tačiau tai nebuvo tas pats, kaip mesti akmenį ar laukinį obuolį. Durklas nuskriejo sukdamasis ir atsimušė į Kutulį rankena. Jis net nepajuto. Kutulis visą dėmesį buvo sutelkęs į Kligeiną.

Jam dūrus, Kligeinas staiga pasisuko šonu ir laimėjo akimirką atokvėpio. Jo veidu ir iš sprando žaizdos tekėjo kraujas. Abu Kalno vyrai smarkiai jį spaudė: Poliveris kirto taikydamasis į galvą ir pečius, o Kutulis vis pripuldavo mėgindamas perverti nugarą arba pilvą. Sunkus molinis ąsotis tebestovėjo ant stalo. Arija stvėrė jį abiem rankomis, bet kai pakėlė, kažkas sučiupo už žasto. Ąsotis išslydo jai iš pirštų, nukrito ant grindų ir suskilo. Atsisukusi ji nosis į nosį susidūrė su ginklanešiu. Kvaiša, tu visiškai jį užmiršai. Arija atkreipė dėmesį, kad didelė balta jo šunvotė pratrūkusi.

— Ar tu šunyčio kalytė?

Dešinėje rankoje jis laikė kalaviją, kaire — jos ranką, bet Arijos plaštakos buvo laisvos, tad ji ištraukė iš makšties bernioko peilį, akimirksniu suvarė jį į pilvą ir pasuko. Vaikinas nedėvėjo nei šarvų, nei kietintos odos, tad geležtė įsmigo lengvai — kaip Adata, kai ji nužudė arklininką Karaliaus Uoste. Ginklanešys išpūtė akis ir paleido Arijos ranką. Ji nudūmė prie durų ir ištraukė iš sienos Kutulio durklą.

Poliveris ir Kutulis užspeitė Skaliką kampe, už suolo, be to, kažkuris prie kitų žaizdų dar pridėjo bjaurią kirstinę žaizdą ties kirkšnimi. Sandoras stovėjo atsirėmęs į sieną, kraujuodamas ir garsiai šnopuodamas. Rodės, jis vos laikosi ant kojų ir tikrai nebegali kautis.

— Mesk kalaviją, ir mes tave grąžinsime į Harenholą, — tarė jam Poliveris.

— Kad Gregoris pats galėtų mane pribaigti?

Kutulis jam atsakė:

— Galbūt jis šį darbą patikės man…

— Jei nori manęs, ateik ir nudurk.

Sandoras atšlijo nuo sienos ir susikūprinęs sustojo prie suolo, laikydamas kalaviją skersai kūno.

— Manai, kad neateisime? — šyptelėjo Poliveris. — Tu girtas.

— Gal ir girtas, — atrėžė Skalikas, — bet judu — mirę.

Pasirėmęs į suolą, jis staiga puolė ir kalavijo ašmenys čirkštelėjo Poliveriui per blauzdas. Barzdočius šiaip taip išsilaikė ant kojų, bet jam iš visų jėgų kirtus Skalikas pasilenkė ir atsakė klastingu smūgiu atgalia ranka. Lubos ir sienos apsitaškė krauju. Kalavijo ašmenys trenkėsi į Poliverio veidą ties viduriu, ir kai Skalikas ištraukė kalaviją, nusirito ir pusė priešininko galvos.

Kutulis pasitraukė. Arija užuodė jo baimę. Trumpas kalavijas jo rankoje, palyginti su ilgo Skaliko laikomo kalavijo ašmenimis, dabar atrodė lyg žaisliukas, be to, jis taip pat nedėvėjo šarvų. Kutulis judėjo mitriai ir lengvai, nenuleisdamas akių nuo Sandoro Kligeino. Arijai buvo visiškai lengva prisėlinti jam iš už nugaros ir nudurti.

— Ar kaime yra paslėpto aukso?! — suriko ji ir suvarė durklo ašmenis Kutuliui į nugarą. — O sidabro? O deimantų? — Ji dūrė dar du kartus. — O maisto? Kur lordas Berikas? — Dabar Arija buvo užvirtusi ant Kutulio, bet vis tiek jį badė. — Kur jis nujojo? Kiek su juo buvo vyrų? Kiek riterių? Kiek šaulių? Kiek, kiek, kiek, kiek, kiek, kiek! Ar kaime yra aukso?

Kai Sandoras atplėšė Ariją nuo Kutulio, jos rankos buvo raudonos ir lipnios nuo kraujo.

— Gana, — tepasakė jis. Kligeinas ir pats kraujavo kaip padurta kiaulė, be to, eidamas vilko vieną koją.

— Dar yra trečias, — priminė jam Arija.

Ginklanešys išsitraukė peilį iš pilvo ir rankomis mėgino sustabdyti kraujavimą. Kai Skalikas vienu trūktelėjimu pastatė vaikiną ant kojų, šis sukliko ir ėmė žliumbti kaip mažas vaikas.

— Pasigailėkite, — verkšleno jis, — nežudykite. Motin, pasigailėk manęs.

— Ar aš tau panašus į tavo prakeiktą motiną? — Skalikas apskritai atrodė nebepanašus į žmogų. — Šitą tu irgi nužudei, — tarė jis Arijai. — Perdūrei vidurius, dabar jam galas. Bet vaikino laukia lėta ir skausminga mirtis.

Ginklanešys jo, rodos, negirdėjo.

— Atėjau dėl merginų, — kūkčiodamas aiškino jis, — Polis sakė, kad turiu tapti vyru… O dievai, maldauju, nugabenkite mane į pilį… Meisteris, nuveskite mane pas meisterį, mano tėvas turi aukso… Aš tik dėl merginų… Pasigailėk, sere…

Skalikas tėškė jam į veidą ir vėl privertė rėkti.

— Nevadink manęs seru. — Ir vėl atsisuko į Ariją: — Šitas tavo, vilkiūkšte. Padaryk tai pati.

Ji suprato, ką Sandoras norėjo pasakyti. Arija priėjo prie Poliverio ir ilgokai klūpojo kraujo klane, kol atsegė jo kardasaitį. Šalia durklo kabojo ginklas plonesne geležte, per ilga durklui, per trumpa vyriškam kalavijui, bet… kaip tik jos rankai.

— Prisimeni, kur širdis? — paklausė Skalikas.

Ji linktelėjo. Ginklanešys išpūtė akis.

— Pasigailėkite…

Adata įsmuko jam tarp šonkaulių ir viskas buvo baigta.

— Gerai… — Sandoro balsas buvo persmelktas kančios. — Jei ši trijulė ieškojo čia kekšių, matyt, Gregoris užėmęs ir brastą, ir Harenholą. Bet kurią akimirką čia gali atjoti dar jo globotinių, o šiandien mudu jau nužudėme gana tų šunsnukių.

— Kur trauksime? — paklausė Arija.

— Į Druskos įlanką. — Jis uždėjo savo stambią ranką Arijai ant peties, kad neparvirstų. — Paimk vyno, vilkiūkšte. Ir visas jų turėtas monetas, mums jų prireiks. Jei Druskos įlankoje yra laivų, Slėnį galime pasiekti jūra. — Kligeinas pažvelgė į ją, vyptelėjo ir iš ten, kur buvo ausis, vėl pliūptelėjo kraujas. — Galbūt ledi Lisa ištekins tave už savo mažojo Roberto. Man patiktų matyti judu drauge.

Jis ėmė juoktis, bet tas juokas baigėsi dejone.

Kai atėjo laikas keliauti, Arija turėjo padėti jam užlipti ant Pašaliečio. Skalikas audinio skiaute apsirišo kaklą ir kirkšnį, be to, pasiėmė ant gembės prie durų kabėjusį ginklanešio apsiaustą. Apsiaustas buvo žalias su žalia strėle baltame vingyje, bet kai Skalikas jį sugniaužė ir prispaudė prie ausies, drabužis netruko permirkti krauju. Arija baiminosi, kad, vos jiems išjojus, Kligeinas neiškristų iš balno, bet jis šiaip taip laikėsi.

Kad ir kam priklausė Rubinų brasta, jie negalėjo rizikuoti sutikti ten žmonių, tad, užuot traukę Karališkuoju keliu, pasuko į pietryčius per pievas, miškus ir pelkes. Trišakio pakrantes jiedu prijojo tik po daugybės valandų. Arija pamatė, kad upė klusniai grįžusi į įprastą vagą, o visas rusvas jos įniršis išgaravęs kartu su lietumis. Ir upė pavargusi, dingtelėjo jai.

Prie vandens jie rado pro vėjo nugairintų akmenų krūvą prasikalusių ir žaliuojančių žilvičių. Akmenys ir medžiai buvo savotiškas gamtos dovanotas prieglobstis, kur jiedu galėjo pasislėpti ir nuo plaukiančių upe, ir nuo keliu traukiančių keliautojų.

— Čia ir apsistosime, — pasakė Skalikas. — Pagirdyk arklius ir parink sausuolių laužui.

Lipant nuo arklio Kligeinui teko nusitverti medžio šakos, kad nepargriūtų.

— Ar dūmai nekris kam nors į akis?

— Kas norės mus rasti, gali tiesiog sekti mano kraujo pėdsakais. Vandens arkliams ir sausuolių. Bet pirma atnešk man odmaišį.

Užkūręs laužą Sandoras įstatė tarp malkų šalmą, išpylė į jį pusę odmaišio vyno ir taip dribtelėjo ant apsamanojusios akmens iškyšos, tarsi daugiau niekada neketintų keltis. Tada liepė Arijai išskalbti ginklanešio apsiaustą ir supjaustyti jį ilgomis ir siauromis juostomis. Jas Kligeinas taip pat sumerkė į šalmą.

— Jei turėčiau daugiau vyno, nusigerčiau negyvai. Gal reikėtų pasiųsti tave atgal į tą prakeiktą užeigą atnešti dar vieno odmaišio, o gal net ir trijų.

— Ne, — tarė Arija.

Jis manęs nepasiųs, ne! Jei pasiųs, paliksiu jį ir nujosiu savais keliais.

Pamatęs jos veide baimę Sandoras nusikvatojo.

— Pajuokavau, vilkiūkšte. Po galais, tik pajuokavau. Rask man lazdelę, štai tokio ilgio ir nelabai storą. Ir nuplauk nuo jos dumblą. Negaliu pakęsti dumblo skonio.

Pirmos dvi lazdelės, kurias Arija atnešė Skalikui, jam nepatiko. Kol rado, ko jam reikėjo, nuo liepsnų šuns snukis aprūko iki pat akių. Šalmo viduje kunkuliavo vynas.

— Paimk iš mano mantos puodelį ir pusę jo prisemk vyno, — liepė jis. — Tik atsargiai. Jei apversi tą prakeiktą daiktą, tikrai išsiųsiu tave parnešti daugiau vyno. Pasemk vyno ir užpilk jo ant mano žaizdų. Kaip manai, ar gebėsi tai padaryti? — Arija linktelėjo. — Tai ko dar lauki? — suniurnėjo jis.

Pirmą kartą semdama vyną ji krumpliais slystelėjo šalmo šonu ir nusidegino taip skaudžiai, kad iššoko pūslės. Arijai teko prikąsti lūpą, kad nesuriktų. Tam pačiam tikslui Skalikas panaudojo lazdelę: kai Arija pylė ant žaizdų vyną, įsikando ją. Pirmiausia ji užpylė vyno ant žaizdos kirkšnyje, paskui — ant ne tokios gilios sprando žaizdos. Arijai tvarkant koją, Sandoras sugniaužė dešinį kumštį ir trankė juo žemę. Kai atėjo laikas sprandui, jis taip stipriai sukando lazdelę, kad ši perlūžo, ir Arijai teko ieškoti kitos. Skaliko akyse ji matė atsispindint siaubą.

— Pasuk galvą.

Ji plona srovele ėmė pilti verdantį vyną ant kruvinos vietos, kur anksčiau buvo ausis, ir Kligeino smakru ėmė šliaužti rudo kraujo ir raudono vyno pirštai. Tada jis rėkė, nors ir buvo sukandęs lazdelę. Paskui iš skausmo apalpo.

Dėl viso kito Arija susiprotėjo pati. Iš šalmo dugno išgriebė apsiausto juostas ir aprišo žaizdas. Kai priėjo prie ausies, teko apvynioti jam pusę galvos, kol kraujavimas liovėsi. Palengva Trišakį ėmė gaubti prieblanda. Arija leido žirgams pasiganyti, paskui supančiojo juos nakčiai ir kaip galėdama patogiau įsitaisė tarp dviejų akmenų. Laužas dar šiek tiek paruseno ir užgeso. Pro šakas Arija žiūrėjo į virš galvos patekėjusį mėnulį.

— Sere Gregori Kalne, — tyliai tarė ji, — Dunsenai, Meiluti Rafai, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…

Neištarusi Poliverio ir Kutulio vardų ji jautėsi keistai. Ir nepaminėjusi Džofrio. Arija džiaugėsi, kad jis mirė, bet gailėjosi, kad nebuvo ten ir nematė jo mirštančio arba kad pati jo nenužudė. Poliveris sakė, kad jį nužudė Sansa ir Kipšas. Ar tai galėjo būti tiesa? Juk Kipšas buvo Lanisteris, o Sansa… Kaip gaila, kad negaliu persikūnyti į vilkę nei užsiauginti sparnų ir išskristi.

Jei Sansa dingo, tuomet iš Starkų liko vienintelė ji. Jonas buvo prie Sienos, už tūkstančio lygų, tačiau jis buvo Snou, o tie įvairiausi dėdės ir tetos, kuriems Skalikas norėjo ją parduoti, taip pat nebuvo tikri Starkai. Jie nebuvo vilkai.

Sandoras sudejavo, ir Arija pasivertė ant šono į jį pasižiūrėti. Staiga suvokė, kad neištarė ir jo vardo. Kodėl taip pasielgė? Arija mėgino galvoti apie Miką, tik sunkiai beprisiminė, kaip jis atrodė. Jiedu neilgai buvo pažįstami. Jis tik žaisdavo su manimi kautynes kalavijais.

— Skalike… — sušnabždėjo ji ir pridūrė: — Valar morgulis.

Gal iki ryto jis jau bus miręs…

Bet kai pro medžius ėmė skverbtis pirmieji nedrąsūs tekančios saulės spinduliai, būtent jis pažadino Ariją bakstelėjęs bato nosimi. Ji sapnavo vėl virtusi vilke, kartu su savo gauja besivejančia į kalvą lekiantį žirgą be raitelio, ir jo spyris pažadino ją tą akimirką, kai vilkai gyvulį apsupo ir jau ketino griebti.

Skalikas tebebuvo silpnas, judėjo lėtai ir nerangiai. Jis sudribo balne apsipylęs prakaitu, be to, ausis kraujavo net ir per tvarstį. Jam teko įtempti visas jėgas, kad išsilaikytų ir nenukristų nuo Pašaliečio. Jei Kalno vyrai būtų jų ieškoję, Arija abejojo, ar Sandoras būtų gebėjęs bent pakelti kalaviją. Ji žvilgtelėjo sau per petį, bet jiems už nugarų nebuvo nieko, tik nuo medžio į medį plasčiojantis varnas. Ir girdėjosi tik upės šniokštimas.

Dar prieš vidurdienį Sandoras Kligeinas ėmė sverdėti. Likus dar kelioms valandoms iki sutemų jis liepė sustoti.

— Turiu pailsėti, — tepasakė.

Šį kartą išlipęs iš balno jis tikrai pargriuvo. Ir, užuot mėginęs atsistoti, vargais negalais nuropojo po medžiu ir atsirėmė nugara į kamieną.

— Po perkūnais, — nusikeikė Sandoras, — po perkūnais… — Pamatęs, kad Arija į jį spokso, pridūrė: — Už taurę vyno gyvai nudirčiau tau odą, mergaite.

Užuot davusi vyno, Arija jam atnešė vandens. Sandoras gurkšnelį išgėrė, papriekaištavo jaučiąs dumblo prieskonį ir nugrimzdo į neramų karščiuojančio žmogaus miegą. Palietusi miegantįjį ji įsitikino, kad Kligeinas visas dega. Arija pauostė tvarsčius, panašiai kaip kartais darydavo meisteris Luvinas, kai ji įsipjaudavo arba nusibrozdindavo. Labiausiai jam kraujavo ausis, bet nuo žaizdos kirkšnyje, Arijos nuomone, sklido keistas kvapas.

Ji svarstė, ar toli ta Druskos įlanka ir ar ji viena galėtų ją rasti. Man nereikėtų jo žudyti. Jei tiesiog palikusi Kligeiną nujočiau, jis ir taip mirtų. Jis mirs nuo karščiavimo ir tysos po šiuo medžiu iki pasaulio pabaigos. Tačiau gal būtų geriau, jei pati jį nužudytų? Juk užeigoje ji nužudė ginklanešį, nors šis nieko jai nepadarė, tik sučiupo už rankos. O Skalikas nužudė Miką. Ir ne vien Miką. Galėčiau lažintis, kad jis užmušė šimtą mikų. Ir ją tikriausiai būtų nužudęs, jei nebūtų tikėjęsis gauti išpirkos.

Traukiama iš makštų žybtelėjo Adata. Poliveris bent jau rūpinosi ginklu ir laikė jį pagaląstą. Nė nepagalvojusi apie tai, Arija pasisuko šonu, vandens čiuožiko poza. Jai po kojomis sutraškėjo sausi lapai. Greita kaip gyvatė, pagalvojo ji. Slidi kaip vasaros šilkas.

Kligeinas atsimerkė.

— Prisimeni, kur širdis? — dusliai, pašnibždomis paklausė jis.

Arija stovėjo sustingusi kaip akmuo.

— Aš… aš tik…

— Nemeluok, — suurzgė jis. — Negaliu pakęsti melagių. O dar labiau nekenčiu bailių ir apgavikų. Nagi, pirmyn! — Bet Arija nė nekrustelėjo, tad jis pridūrė: — Nužudžiau tavo mėsininko sūnų. Perkirtau jį beveik pusiau, o paskui iš to juokiausi. — Jis išleido keistą garsą, ir Arija ne iš karto susivokė, kad Kligeinas kūkčioja. — O ta paukštytė, tavo gražuolė sesuo… Stovėjau ten apsivilkęs baltą apsiaustą ir leidau jiems ją mušti. Pareikalavau tos prakeiktos dainos, gražiuoju ji niekada nebūtų man dainavusi. Be to, ketinau ją paimti. Turėjau tai padaryti. Prieš palikdamas ją neūžaugai, turėjau ją kaip reikiant išdulkinti ir išplėšti širdį. — Jo veidas persikreipė iš skausmo. — Nori, kad maldaučiau, kale? Padaryk tai! Suteik gailestingumo dovaną… Atkeršyk už savo mažąjį Maiklą…

Už Miką. Arija nuo jo pasitraukė.

— Tu nenusipelnei gailestingumo dovanos.

Karščiuojančiomis akimis Skalikas žiūrėjo, kaip ji balnoja Bailę. Bet nė karto nemėgino atsikelti ir jos sulaikyti. Tik kai Arija sėdo į balną, jis tarė:

— Tikras vilkas pribaigtų sužeistą žvėrį.

Galbūt tikri vilkai tave ir ras, pagalvojo Arija. Gal saulei nusileidus tave užuos. Tada jis sužinos, ką vilkai daro šunims.

— Nereikėjo smogti man kirviu, — pasakė ji. — Turėjai išgelbėti mano motiną.

Ji apsuko kumelę ir, nė karto neatsigręžusi, nujojo.

Po šešių dienų giedrą rytą Arija prijojo vietą, kur Trišakio vaga ėmė platėti ir ore tvyrojo ne medžių, o druskos kvapas. Ji laikėsi vandens, jojo pro laukus ir ūkininkų sodybas ir šiek tiek po vidurdienio tolumoje pamatė miestą. Druskos įlanka, viltingai pagalvojo. Miesto viduryje dunksojo pilis; tiesą sakant, ji labiau priminė tvirtovę: į viršų kilo vienas kvadratinis bokštas, juosiamas kiemo ir išorinės apsauginės sienos. Dauguma krautuvių, užeigų ir aludžių prie uosto buvo apiplėštos ir sudegintos, tik viena kita atrodė dirbanti ir lankoma. Bet uostas čia buvo, rytuose driekėsi įlanka, kurios vandenys saulėje ribuliavo melsvai ir žaliai.

Be to, čia buvo ir laivų.

Trys, tarė sau Arija, trys laivai. Du iš jų tebuvo upinės baržos, pritaikytos plaukioti tik sekliuose Trišakio vandenyse. Trečias buvo didesnis, tai buvo jūrinis prekybinis laivas su dviem eilėmis irklų, paauksuotu priekiu ir trimis ilgais stiebais, ant kurių buvo suvyniotos ryškiai raudonos burės. Jo korpusas taip pat buvo nudažytas raudonai. Arija pasuko Bailę į prieplauką, norėdama geriau apžiūrėti šį laivą. Svetimi žmonės uoste neatrodo tokie svetimi kaip kaimeliuose, tad, rodės, niekam ir nerūpėjo, nei kas ji tokia, nei ko čia atsibastė.

Man reikia sidabro. Tai supratusi, Arija prikando lūpą. Pas Poliverį jie rado elnią ir keliolika varinių, pas jos nužudytą ginklanešį — aštuonis sidabrinius, o Kutulio kapše — vos porą variokų. Bet Skalikas liepė jai nutraukti jam batus ir perpjauti krauju permirkusių drabužių siūles, ir po kiekvienu kojos pirštu ji rado po elnią, o odinukės pamušale — tris auksinius drakonus. Bet visus pinigus pasiėmė Sandoras. Tai buvo neteisinga. Tie pinigai priklausė mums abiem. Jei Arija būtų suteikusi jam gailestingumo dovaną… bet nesuteikė. Dabar ji negalėjo nei grįžti, nei prašyti kieno nors pagalbos. Jei maldausi padėti, tikrai niekas nepadės. Jai reikėjo parduoti Bailę ir tikėtis, kad gautų pinigų pakaks.

Iš uoste sutikto vaikino ji sužinojo, kad arklidės paleistos pelenais, bet moteris, kuriai jos priklausė, vis dar prekiauja už septos. Arija lengvai rado ją — aukštą, stambią moterį, trenkiančią arkliais. Bailė jai patiko iš pirmo žvilgsnio, tad paklausė Arijos, kaip kumelė pas ją pateko, o išgirdusi atsakymą tik plačiai nusišypsojo.

— Aiškiai matyti, kad tai — grynakraujė kumelė, ir neabejoju, kad anksčiau priklausė kokiam nors riteriui, mieloji, — pareiškė ji. — Bet tas riteris nebuvo tavo žuvęs brolis. Daug metų prekiauju arkliais su pilies įgula ir žinau, kaip atrodo kilmingi žmonės. Ši kumelė — grynakraujė, o apie tave to nepasakysi. — Ji pirštu bakstelėjo Arijai į krūtinę. — Radai ją arba pavogei, štai kaip buvo. Kaip kitaip tokia nevalyva mergiotė kaip tu galėtų jodinėti tokia ristūne?

Arija prikando lūpą.

— Vadinasi, tu jos nepirksi?

Moteris nusijuokė.

— Vadinasi, paimsi tai, ką už ją duosiu, mieloji. O jei ne, eisime į pilį ir gali būti, kad išvis nieko negausi. Arba tau net užners kilpą ant kaklo už tai, kad pavogei kilnaus riterio žirgą.

Aplink ją susibūrė keli kiti Druskos įlankos gyventojai, taip pat turintys čia reikalų, tad Arija suprato negalėsianti moters nužudyti. Jai teko prikąsti lūpą ir leistis apgaunamai. Kapšelis, kurį ji gavo, buvo apgailėtinai subliūškęs, o kai paprašė pridėti už balną, kamanas ir gūnią, moteris iš jos tik pasijuokė.

Skaliko jai niekada nebūtų pavykę apgauti, koja už kojos traukdama į prieplauką pagalvojo ji. Nuo to laiko, kai jojo raita, tas kelias, rodos, pailgėjo keliomis myliomis.

Raudonoji galera tebestovėjo uoste. Jei laivas būtų išplaukęs, kol prekiautoja arkliais ją apvogė, to jau būtų buvę per daug. Kai Arija atėjo, jūreivis rideno trapą atstojančia stora lenta statinę midaus. Jai pamėginus sekti iš paskos denyje buvęs jūreivis kažką šūktelėjo jai nesuprantama kalba.

— Noriu pasikalbėti su kapitonu, — tarė jam mergaitė.

Bet jis ėmė rėkti dar garsiau. Ir vis dėlto, šis sambrūzdis atkreipė kresno žilaplaukio vyro skaisčiai raudonu apsiaustu dėmesį, o jis kalbėjo bendrąja kalba.

— Aš čia kapitonas, — pasakė jis. — Ko nori? Sakyk greičiau, vaikeli, turime pagauti potvynio bangą.

— Noriu į šiaurę, prie Sienos. Štai, galiu sumokėti. — Ji padavė kapitonui kapšelį. — Nakties sargyba jūroje turi pilį.

— Rytų sargybą. — Kapitonas išbėrė sidabrą į delną ir susiraukė. — Tiek teturi?

Per mažai, be žodžių suprato Arija. Kapitono veido išraiška jai tai patvirtino.

— Kajutės man nereikėtų, — pridūrė ji, — galėčiau miegoti triume arba…

— Paimk ją kaip kajutės merginą, — pasiūlė pro šalį ėjęs irklininkas, nešinas rietimu vilnos ant peties. — Galės miegoti su manimi.

— Prikąsk liežuvį, — atkirto kapitonas.

— Galėčiau dirbti, — neatlyžo Arija, — plauti denį. Kartą ploviau pilies laiptus. Arba galėčiau irkluoti…

— Ne, — atsakė kapitonas, — negalėtum. — Jis atidavė jai monetas. O jei ir galėtum, tai nieko nepadėtų, vaikeli. Šiaurėje mums nėra kas veikti. Ten tik ledas, karas ir piratai. Aplenkdami Kyšulį matėme į šiaurę plaukiančius kelis piratų laivus ir dar kartą tikrai nenoriu jų sutikti. Iš čia suksime irklus namo. Ir tau patarčiau taip daryti.

Aš neturiu namų, pagalvojo Arija. Neturiu gaujos. O dabar net arklio neturiu.

Kapitonas jau ketino nueiti, bet ji paklausė:

— Kieno šis laivas, milorde.

Jis kelias akimirkas patylėjo, o tada šyptelėjo ir atsakė:

— Tai — „Titano duktė“, ji priklauso laisvajam Bravoso miestui.

— Palauk, — staiga susigriebė Arija. — Turiu dar kai ką.

Monetą ji buvo įsikišusi į apatinius, kad nepamestų, tad ilgokai užtruko, kol ją iškrapštė, ir tuo metu irklininkas krizeno, o kapitonas laukė neslėpdamas nekantrumo.

— Dar viena sidabrinė moneta nieko nepakeis, vaikeli, — pagaliau tarė jis.

— Čia ne sidabrinė moneta. — Arija suspaudė pinigą. — Ji geležinė. Štai.

Ir Arija įspraudė ją kapitonui į delną — mažą, juodą, geležinę, Hagaro duotą monetą, tokią nutrintą, kad joje įspausto vyro veido bruožai buvo beveik nebeįžiūrimi. Tikriausiai ji bevertė, bet…

Kaptonas monetą apvertė ir įsistebeilijo, paskui vėl pažvelgė į Ariją.

— Tai… Kaip?..

Džakenas liepė ištarti ir žodžius. Arija susidėjo rankas ant krūtinės.

— Valar morgulis, — tarė ji taip garsiai, tarsi būtų žinojusi, ką šie žodžiai reiškia.

— Valar dohaeris, — atsakė jis, pakėlęs du ištiestus pirštus prie kaktos. — Žinoma, tu gausi kajutę.