Kardų audra

Džeimis

Karalius negyvas, pranešė jam žmonės nė nenutuokdami, kad Džofris buvo jo sūnus ir valdovas.

— Kipšas durklu perrėžė jam gerklę, — pridūrė gatvės prekiautojas prie šalia kelio įsikūrusios užeigos, kurioje jie praleido naktį. — Ir gėrė jo kraują iš didelės auksinės taurės.

Žmogus nepažino nei barzdoto vienarankio riterio su dideliu šikšnosparniu ant skydo, nei kurio nors kito iš jų draugijos, tad išklojo dalykus, kuriuos, jei būtų žinojęs, kas jo klausosi, geriau būtų nutylėjęs.

— Jį nunuodijo, — primygtinai kartojo užeigos šeimininkas. — Vaikino veidas buvo mėlynas kaip slyva.

— Tegul Tėvas būna jam teisingas, — sumurmėjo septonas.

— Prie žmogžudystės prisidėjo ir neūžaugos žmona, — prisiekė šaulys lordo Rovano livrėja. — Po to ji dingo iš menės, paskleidusi kamuolį sieros dūmų, be to, kažkas matė po Raudonąją pilį šmižinėjant didvilkį vaiduoklį ir jam iš nasrų lašėjo kraujas.

Džeimis sėdėjo ir tylėdamas klausėsi tų šnekų pamiršęs, kad sveikojoje rankoje laiko ragą alaus. Džofris. Mano kraujas. Mano pirmagimis. Mano sūnus. Jis pamėgino prisiminti berniuko veidą, bet jo bruožai vis transformuodavosi į Sersėjos. Ji gedės, jos plaukai bus susitaršę, akys paraudusios nuo verksmo, o kai mėgins kalbėti, jai tirtės lūpos. Pamačiusi mane, ji vėl pravirks, nors ašaras sutramdys. Sesuo verkdavo retai, tik būdama su juo. Ji negalėdavo pakęsti minties, jog kiti palaikys ją silpna. Skaudulius parodydavo tik dvyniui broliui. Iš manęs ji lauks paguodos ir keršto.

Džeimio raginami, kitą dieną jie jojo greičiau. Jo sūnus buvo negyvas ir seseriai jo reikėjo.

Kai prieš akis išvydo miestą, jo sargybos bokštus, tamsius vis tirštėjančių sutemų gaubiamo dangaus fone, Džeimis Lanisteris lengva risčia prijojo prie Voltono Geležinės Kojos, traukusio paskui Neidžą, nešiną taikos vėliava.

— Kas čia taip dvokia? — nusiskundė šiaurietis.

Mirtis, dingtelėjo Džeimiui, bet jis to nepasakė.

— Dūmai, prakaitas ir išmatos. Žodžiu, Karaliaus Uostas. Jei turi gerą nosį, suuosi dar ir klastą. Niekada anksčiau neuodei miesto kvapų?

— Uodžiau Baltąjį Uostą. Bet jis taip nedvokė.

— Baltasis Uostas ir Karaliaus Uostas — tai kaip mano brolis Tirionas ir seras Gregoris Kligeinas.

Neidžas užvedė juos ant neaukštos kalvos laikydamas septynuodegę taikos vėliavą, plazdančią ir besiplaikstančią vėjyje, su septynkampe žvaigžde, akinamai spindinčia ant koto viršaus. Netrukus jis pamatys Sersėją, Tirioną ir tėvą. Ar mano brolis tikrai galėjo nužudyti berniuką? Džeimiui buvo sunku tuo patikėti.

Jis buvo keistai ramus. Žinojo, kad kiti vyrai, žuvus jų vaikams, pamesdavo galvą iš sielvarto. Raudavosi plaukus, keikdavo dievus ir prisiekdavo kruvinai atkeršysią. Tad kodėl jis nesijautė panašiai? Berniukas gyveno ir mirė tikėdamas, kad jo tėvas — Robertas Barateonas.

Tiesa, Džeimis matė jį gimstant, bet dėl to, kad norėjo būti šalia Sersėjos, o ne dėl kūdikio. Tačiau niekada nelaikė jo ant rankų. „Kaip tai atrodys? — kai moterys pagaliau paliko juodu dviese, įspėjo jį sesuo. — Jau ir taip blogai, kad Džofas kaip du vandens lašai panašus į tave, to tik betrūko, kad imtum jį sūpuoti.“ Džeimis nusileido beveik nesipriešindamas. Berniukas tebuvo klykiantis rausvas žmogutis, reikalavęs per daug Sersėjos laiko, meilės ir krūtų. Robertas buvo jam geriausias tėvas.

O dabar jis negyvas. Jis įsivaizdavo Džofą gulintį tylų ir šaltą, nuo nuodų pamėlusiu veidu ir vis tiek nieko nejautė. Gal jis tikrai buvo pabaisa, kaip žmonės ir sakė? Jei Tėvas nusileistų iš aukštybių ir pasiūlytų jam sugrąžinti sūnų arba ranką, Džeimis tvirtai žinojo, ką pasirinktų. Šiaip ar taip, jis turėjo antrą sūnų ir užtektinai sėklos daugybei būsimų sūnų. Jei Sersėja nori dar vieno vaiko, aš ją apvaisinsiu… ir šį kartą paimsiu jį ant rankų ir tegul Kiti traukia tuos, kuriems tai nepatiks. Robertas puvo kape, o Džeimis pavargo nuo melo.

Staiga jis apsuko žirgą ir nušuoliavo ieškoti Brienės. Dievai žino, kodėl ji man rūpi. Ji — mažiausiai draugingas žmogus iš visų, kuriuos man teko nelaimė sutikti. Moteris jojo vilkstinės gale ir per kelias pėdas į šalį nuo kitų, tarsi norėdama parodyti, kad šiai draugijai nepriklauso. Pakeliui jie rado jai tinkamų vyriškų drabužių; vienur — tuniką, kitur — mantiją, kelnes, apsiaustą su gobtuvu ir net seną geležinį krūtinės šarvą. Apsirengusi kaip vyras ji jautėsi gerokai patogiau, bet vis vien neatrodė graži. Nei laiminga. Vos išjojus iš Harenholo, vėl grįžo jos kietakaktiškas užsispyrimas.

— Noriu atgauti savo ginklus ir šarvus, — primygtinai kartojo ji.

— Ak, žinoma, grąžinkime tau visą plieną, — atsakė Džeimis, — o ypač — šalmą. Mums visiems bus geriau, jei užsičiaupsi ir nuleisi šalmo antveidį.

Tai Brienė padaryti galėjo, bet niūrus jos tylėjimas netrukus ėmė gadinti jam nuotaiką, kaip ir nesiliaujantys Kiburno mėginimai įsiteikti. Niekada nemaniau, kad ilgėsiuosi Kleoso Frėjaus draugijos, tepadeda man dievai. Galų gale Džeimis ėmė gailėtis, kad nepaliko tos moters sudraskyti lokiui.

— Karaliaus Uostas, — radęs Brienę pasakė Džeimis. — Mūsų kelionė baigta, miledi. Įvykdei savo priesaiką ir pristatei mane į Karaliaus Uostą. Išskyrus kelis pirštus ir plaštaką.

Brienė abejingai į jį žvilgtelėjo.

— Tai tik pusė to, ką prisiekiau. Pažadėjau ledi Ketlinai, kad parvesiu namo dukteris. Ar bent jau Sansą. O dabar…

Ji niekada net nematė Robo Starko, bet dėl to vaikino mirties sielvartauja labiau, nei aš sielojuosi dėl Džofo. O gal ji gedi ledi Ketlinos? Visas naujienas jie sužinojo Margajame miške iš raudonskruosčio storulio riterio, sero Bertramo Bisberio, kurio ženklas buvo trys bičių aviliai juodų ir geltonų juostų fone. Bisberis jiems pasakojo, kad vakar per Margąjį mišką prajojo lordo Paiperio būrys, skubėjęs į Karaliaus Uostą su iškelta taikos vėliava. „Dabar, kai Jaunasis Vilkas žuvęs, Paiperis nemato prasmės toliau kariauti. Jo sūnus paimtas į nelaisvę ir laikomas Dvyniuose“, — pasakė jis. Brienė spoksojo lyg savo gromuliu bepaspringstanti karvė, tad pasakojimą apie Kruvinas vestuves teko išpešti Džeimiui.

— Visi didieji lordai buvo neklusnūs vėliavininkai, pavydėję jam aukštos padėties, — vėliau tarė Džeimis. — Mano tėvas turėjo Reinus ir Tarbekus, Taireliai turi Florentus, Hosteris Tulis turėjo Valderį Frėjų. Tokius vyrus gali sutramdyti tik jėga. Bet kai tik jie pajunta silpnumą… Didvyrių amžiuje Boltonai dirdavo Starkams kailį ir nešiodavo iš jo pasiūtus apsiaustus.

Brienė taip baisiai nusiminė, kad Džeimis panoro ją paguosti.

Nuo tos dienos Brienė atrodė tarsi numirėlė. Net pavadinęs ją „boba“ Džeimis nesulaukdavo jokio atsako. Ją apleido jėgos. Ta moteris nustūmė uolą Robinui Rigeriui ant galvos, turnyriniu kalaviju puolė lokį, nukando Vargui Houtui ausį ir kovėsi su Džeimiu, kol visiškai išseko, o dabar… ėmė ir palūžo.

— Jei nori, pakalbėsiu su tėvu, kad leistų tau grįžti į Tartą, — pasiūlė Džeimis. — Arba, jei mieliau pasiliktum, galbūt rasčiau tau kokią nors vietą dvare.

— Karalienės freilinos? — niūriai paklausė ji.

Džeimis prisiminė, kaip atrodė Brienė vilkėdama rožinę atlasinę suknelę, ir pasistengė geriau negalvoti, ką apie tokią freiliną pasakytų sesuo.

— Gal duočiau tau postą miesto sargyboje…

— Su priesaikos laužytojais ir žudikais netarnausiu.

Tad kam apskritai varginaisi ir ėmei į rankas kalaviją? — būtų galėjęs paklausti Džeimis, bet prikando liežuvį.

— Kaip nori, Briene.

Viena ranka jis apsuko žirgą ir paliko ją vieną.

Pasiekę Dievų vartus, rado juos atidarytus, bet šalikelėje išsirikiavę stovėjo dvi dešimtys vežimų, prikrautų statinaičių sidro, statinių su obuoliais, šieno ir didžiulių moliūgų, kokių Džeimis nebuvo matęs. Beveik kiekvieną vežimą kas nors saugojo: sunkiai ginkluoti riteriai su neįtakingų lordų ženklais ant krūtinių, samdyti kalavijuočiai, vilkintys šarvinius ir kietintos odos marškinius, arba tik raudonskruostis ūkininko sūnus, spausdamas rankoje namuose padirbdintą ietį laužo ugnyje grūdintu antgaliu. Risnodamas pro šalį, Džeimis jiems nusišypsojo. Prie vartų, prieš įleisdami vežimus, auksiniai apsiaustai rinko iš vežikų mokestį.

— Kas čia vyksta? — paklausė Geležinė Koja.

— Jie turi susimokėti už teisę prekiauti mieste. Toks karaliaus rankos ir iždininko įsakymas.

Džeimis pažvelgė į ilgą dengtų ir atvirų vežimų, taip pat nešuliais apkrautų arklių virtinę.

— Ir vis dėlto dar daug jų laukia susimokėti.

— Dabar, kai kovos baigėsi, mieste galima užsikalti gražaus pinigo, — linksmai paaiškino jiems artimiausiame vežime sėdėjęs malūnininkas. — Dabar miestas priklauso Lanisteriams, senajam lordui Taivinui iš Uolos. Sklando gandai, kad jis net tuštinasi sidabru.

— Auksu, — niūriai pataisė jį Džeimis. — O Mažasis Pirštas spaudžia tą auksą iš auksinio ūso, prisiekiu.

— Dabar iždininkas Kipšas, — tarė vartų kapitonas. — Tiksliau, buvo, kol jo nesuėmė už karaliaus nužudymą. — Jis įtariai nužvelgė šiaurietį. — Kas jūs tokie?

— Lordo Boltono vyrai, atjojome susitikti su karaliaus ranka.

Kapitonas žvilgtelėjo į Neidžą su taikos vėliava.

— Norite pasakyti, kad atjojote prisiekti ištikimybės. Ne jūs pirmi. Jokite tiesiai į pilį ir žiūrėkite, kad nepridarytumėte nemalonumų.

Kapitonas pamojo jiems joti ir vėl atsisuko į laukiančius vežimus.

Jei Karaliaus Uoste ir buvo gedima mirusio berniuko karaliaus, Džeimis to nepastebėjo. Sėklų gatvėje išmaldos prašantis brolis nudriskusiais drabužiais garsiai meldėsi už Džofrio sielą, bet praeiviai į jį nekreipė nė tiek dėmesio, kiek būtų kreipę į neužkabintą ir vėjo trankomą langinę. Kitur grūdosi įprasta minia: auksiniai apsiaustai juodais šarvais, kepėjų mokiniai, pardavinėjantys vaisinius pyragaičius, duoną ir karštus pyragus, persisvėrusios per langus ir atsivarsčiusios korsetus į gatvę žiūrėjo kekšės, nutekamuosiuose grioviuose dvokė išmatos. Jie prajojo pro penkis vyrus, mėginančius nuo gatvelės prieigų patraukti kritusį arklį, o paskui — pro žongliruotoją, mėtantį ore peilius, apstotą būrio susižavėjusių girtų Tairelių kareivių ir mažų vaikų.

Jodamas pažįstamomis gatvėmis su dviem šimtais šiauriečių, meisteriu be grandinės ir bjaurios išvaizdos moterimi šalia, Džeimis susivokė, kad niekas į jį nekreipia dėmesio. Ir pats nežinojo, ar jam dėl to džiaugtis, ar pykti.

— Jie manęs nepažįsta, — tarė jis Geležinei Kojai, kai jie jojo per Batsiuvių aikštę.

— Pasikeitė ir tavo veidas, ir šarvai, — gūžtelėjo šiaurietis, — be to, dabar jie turi kitą karalžudį.

Vartai į Raudonąją pilį buvo atviri, bet kelią saugojo gera dešimtis ietimis ginkluotų auksinių apsiaustų. Kai Geležinė Koja pririsnojo, jie nuleido ir atkišo ietis, bet Džeimis pažino jiems vadovaujantį riterį.

— Sere Merinai…

Nuliūdęs seras Merinas Trentas iš nuostabos išpūtė akis.

— Sere Džeimi?

— Kaip malonu, kad mane prisimeni. Patrauk tuos vyrus.

Jau seniai niekas taip mitriai nebuvo puolęs vykdyti jo įsakymo. Džeimis net buvo pamiršęs, kaip jam tai patinka.

Išoriniame kieme jie rado dar du karaliaus sargybos vyrus; vyrus, kurie Džeimiui tarnaujant karaliaus sargyboje baltų apsiaustų dar nevilkėjo. Tik Sersėja ir galėjo paskirti mane lordu vadu, o paskui, nepasitarusi su manimi, priimti į tarnybą naujus žmones.

— Matau, kad kažkas parūpino man du naujus brolius, — pasakė jis, lipdamas nuo žirgo.

— Mums buvo suteikta ši garbė, sere.

Gėlių riteris, apsitaisęs baltais šarvais ir šilku, atrodė toks švarus ir skaistus, kad Džeimis staiga pasijuto nudriskęs ir apsileidęs.

Jis kreipėsi į Meriną Trentą:

— Sere, tu aplaidžiai mokei mūsų naujus brolius pareigų.

— Kokių pareigų? — lyg ir teisindamasis paklausė Merinas Trentas.

— Rūpintis karaliaus gyvybe. Kiek valdovų praradai nuo to laiko, kai palikau miestą? Du, ar ne?

Tada seras Beilonas atkreipė dėmesį į bigę.

— Tavo ranka…

Džeimis prisivertė nusišypsoti.

— Dabar kaunuosi kaire. Taip sunkiau ir įdomiau. Kur mano lordas tėvas?

— Pusryčių menėje su lordu Taireliu ir princu Oberinu.

Meisas Tairelis ir Raudonoji Angis laužia duoną iš vieno kepalo? Labai keista.

— Ar ir karalienė su jais?

— Ne, milorde, — atsakė seras Beilonas. — Ją rasi septoje, besimeldžiančią už karaliaus Džofo…

— Tu!

Džeimis matė, kad nuo žirgo nulipo paskutinis šiaurietis ir dabar Loras Tairelis išvydo Brienę.

— Sere Lorai… — Ji stovėjo paikai suglumusi, laikydama vadeles.

Loras Tairelis priėjo prie jos.

— Kodėl? — paklausė jis. — Tu man pasakysi kodėl. Jis elgėsi su tavimi taip kilniai, davė vaivorykštės apsiaustą. Kodėl jį nužudei?

— Aš jo nežudžiau. Dėl jo būčiau paaukojusi gyvybę.

— Ir paaukosi. — Seras Loras išsitraukė ilgąjį kalaviją.

— Tai padariau ne aš.

— Emonas Kajus mirdamas prisiekė, kad karalių nužudei tu.

— Jo nebuvo palapinėje, jis nieko nematė…

— Palapinėje nebuvo nieko, tik tu ir ledi Stark. Nori pasakyti, kad sena moteris būtų galėjusi perkirsti grūdintą plieną?

— Ten buvo šešėlis. Žinau, skamba paikai, bet… Padėjau Renliui segtis šarvus, bet staiga užgeso žvakės ir visur pasipylė kraujas. Ledi Ketlina sakė, kad tai Stanis. Jo… jo šešėlis. Aš niekuo dėta, garbės žodis…

— Tu neturi garbės. Išsitrauk kalaviją. Nenoriu, kad paskui žmonės kalbėtų, jog nužudžiau tave beginklę.

Tarp jųdviejų įsiterpė Džeimis.

— Nuleisk kalaviją, sere.

Seras Loras jį apėjo.

— Ar tu ne tik žudikė, bet ir bailė, Briene? Ar dėl to pabėgai susitepusi jo krauju rankas? Trauk kalaviją, moterie!

— Geriau žiūrėk, kad neišsitrauktų. — Džeimis vėl pastojo jam kelią. — Nes jei išsitrauks, mums greičiausiai teks išnešti tavo lavoną. Ta boba stipri kaip Gregoris Kligeinas, nors grožiu jam neprilygsta.

— Tai ne tavo reikalas.

Seras Loras jį nustūmė.

Džeimis čiupo vaikiną sveikąja ranka ir apsuko, kad matytų jo veidą.

— Aš esu karaliaus sargybos lordas vadas, pasipūtęs šunyti. Tavo vadas, kol dar vilki šį baltą apsiaustą. Dabar kišk savo prakeiktą kalaviją į makštis, o jei ne, atimsiu jį iš tavęs ir sugrūsiu į tokią vietą, kurios net Renlis niekada nerado.

Vaikinas akimirką padvejojo — tiek ilgai, kad seras Beilonas Svonas tartų:

— Daryk, kaip liepia lordas vadas, Lorai.

Tada kai kurie iš auksinių apsiaustų išsitraukė savo kalavijus, o tai pamatę Dredforto vyrai padarė tą patį. Puiku, pagalvojo Džeimis, vos spėjau nusėsti nuo žirgo, o jau, rodos, kieme turėsime kruvinas kautynes.

Seras Loras Tairelis įniršęs įsikišo kalaviją į makštis.

— Nebuvo labai sunku, ar ne?

— Noriu, kad ji būtų suimta. — Seras Loras pirštu parodė į Brienę. — Ledi Briene, kaltinu tave nužudžius lordą Renlį Barateoną.

— Šiaip jau, — pasakė Džeimis, — ji garbinga moteris. Garbingesnė už tave. Ir net gali būti, kad ji sako tiesą. Patikėk, protinga jos tikrai nepavadintum, bet, jei norėjo meluoti… net mano žirgas būtų sugalvojęs geresnį melą. Tačiau, jei primygtinai reikalauji… Sere Beilonai, palydėk ledi Brienę į kambarį bokšte ir prie durų pastatyk sargybą. O tada Geležinei Kojai ir jo vyrams paieškok tinkamų patalpų, kuriomis jie galėtų naudotis, kol mano tėvas galės su jais susitikti.

— Klausau, milorde.

Didelėse žydrose Beilono Svono ir tuzino auksinių apsiaustų vedamos Brienės akyse atsispindėjo įžeidis. Turėtum siųsti man oro bučinius, moterie, norėjo jai pasakyti Džeimis. Kodėl jie neteisingai supranta kiekvieną sumautą jo poelgį? Eiris. Viskas prasidėjo nuo Eirio. Nusisukęs nuo moters, Džeimis nužingsniavo per kiemą.

Dar vienas riteris baltais šarvais ėjo sargybą prie karališkos septos durų; aukštas vyras juoda barzda, plačiapetis ir kumpanosis. Pamatęs Džeimį, jis gaižiai šyptelėjo ir paklausė:

— Kurgi tu susiruošei?

— Į septą. — Džeimis mostelėjo rankos bige rodydamas, kur eina. — Į šią septą. Ketinu pasimatyti su karaliene.

— Jos malonybė gedi. Ir kodėl turėtų norėti pasimatyti su tokiu kaip tu?

Nes aš jos meilužis ir nužudyto jos sūnaus tėvas, vos nepasakė Džeimis.

— Po septyniais pragarais, kas tu toks?

— Karaliaus sargybos riteris ir elkis pagarbiau, luošy, nes nukirsiu tau antrą ranką ir pusryčių košę galėsi srėbti burna.

— Esu karalienės brolis, sere.

Baltasis riteris prunkštelėjo.

— Pasprukai, ar ne? Ir truputį paūgėjai, milorde?

— Kitas brolis, kvaily. Ir karaliaus sargybos lordas vadas. O dabar pasitrauk, nes pasigailėsi.

Šį kartą kvailys atidžiau įsižiūrėjo į Džeimį.

— Tu… seras Džeimis? — Jis išsitempė kaip styga. — Atleisk, milorde. Nepažinau tavęs. Turiu garbės būti seras Osmundas Ketlblekas.

Anokia čia garbė.

— Noriu pasišnekėti su seserimi akis į akį. Žiūrėk, kad į septą daugiau niekas kojos nekeltų, sere. Jei mudviem kas nors sutrukdys, nukirsiu tau prakeiktą galvą.

— Klausau, sere. Kaip įsakysi.

Seras Osmundas atidarė duris.

Sersėja klūpojo priešais Motinos altorių. Džofrio karstas buvo pastatytas po Pašaliečiu, vedančiu ką tik mirusius į aną pasaulį. Ore galėjai justi sunkų smilkalų kvapą, be to, siųsdamos šimtą maldų, čia degė šimtas žvakių. Rodos, Džofui visų jų ir reikės.

Jo sesuo žvilgtelėjo per petį.

— Kas? — paklausė ji ir tuoj pat pridūrė: — Džeimi? — Ji atsistojo ašarų pilnomis akimis. — Čia tikrai tu? — Tačiau prie jo nesiartino. Ji niekada pas mane neateidavo, pagalvojo Džeimis. Visada laukdavo ir leisdavo man prie jos prieiti. Ji duoda, bet turiu prašyti. — Tau reikėjo grįžti anksčiau, — sumurmėjo Sersėja, kai Džeimis ją apkabino. — Kodėl negalėjai grįžti anksčiau ir jo apsaugoti? Mano berniuko…

Mūsų berniuko.

— Anksčiau grįžti negalėjau. — Išsilaisvinęs iš glėbio, jis žingtelėjo atatupstas. — Vyksta karas, sese.

— Atrodai toks sulysęs. O tavo plaukai, tavo auksiniai plaukai…

— Plaukai ataugs. — Džeimis pakėlė rankos bigę. Ji turi pamatyti. — O plaštaka — ne.

Sersėja išplėtė akis.

— Starkai…

— Ne. Tai — Vargo Houto darbas.

Tas vardas Sersėjai nebuvo girdėtas.

— Kieno?

— Harenholo ožio. Bet Harenholas jam priklausė tik trumpai.

Sersėja nusisuko ir įsistebeilijo į Džofrio karstą. Miręs karalius buvo aprengtas paauksuotais šarvais, šiurpiai panašiais į tuos, kuriuos turėjo Džeimis. Šalmo antveidis buvo nuleistas, bet žvakių šviesoje auksas švelniai spindėjo, tad vaikino kūnas tviskėjo ir atrodė didingai. Žvakių šviesoje žėrėjo ir rubinai, kuriais buvo papuoštas gedulingos Sersėjos suknios korsetas. Plaukai krito jai ant pečių, nesutvarkyti ir net nesušukuoti.

— Jis jį nužudė, Džeimi. Kaip ir buvo mane įspėjęs. Vieną dieną, kai manysiu esanti saugi ir laiminga, jis paversiąs mano džiaugsmą pelenais gerklėje, pasakė jis.

— Kas taip sakė? Tirionas? — Džeimis nenorėjo tuo patikėti. Žiūrint dievų ir žmonių akimis, nužudyti giminaitį buvo blogiau, nei nužudyti karalių. Jis žinojo, kad berniukas mano. Aš Tirioną mylėjau. Na, išskyrus tą vieną kartą, bet… Kipšas apie tai nieko nežinojo. O gal vis dėlto žinojo? — Kodėl jis būtų turėjęs žudyti Džofą?

— Dėl kekšės. — Sersėja paėmė brolį už sveikosios rankos ir stipriai ją suspaudė. — Jis man pasakė, kad ketina tai padaryti. Džofas žinojo. Mirdamas jis parodė žudiką. Mūsų susisukusį mažą pabaisą, mūsų brolį. — Ji pabučiavo Džeimiui pirštus. — Tu jį nužudysi už mane, tiesa? Atkeršysi už mūsų sūnų.

Džeimis atšlijo.

— Jis vis dar mano brolis. — Ir prikišo Sersėjai prie veido rankos bigę, jei kartais dar nebūtų gerai į ją įsižiūrėjusi. — Be to, aš negaliu nieko nužudyti.

— Juk turi kitą ranką, ar ne? Neprašau tavęs, kad pranoktum dvikovoje Skaliką. Tirionas yra celėje uždarytas neūžauga. Tave sargyba tikrai įleis ir nesikiš.

Nuo šios minties Džeimiui pasidarė bloga.

— Turiu išsiaiškinti daugiau. Sužinoti, kaip viskas įvyko.

— Sužinosi, — patikino jį Sersėja. — Bus teismas. Kai išgirsi viską, ką jis padarė, trokši jo mirties taip pat, kaip trokštu aš. — Sersėja palietė broliui veidą. — Be tavęs, Džeimi, buvau tokia sutrikusi. Baiminausi, kad Starkai neatsiųstų man tavo galvos. Nebūčiau to ištvėrusi. — Sersėja jį pabučiavo. Bučinys buvo lengvas, jos lūpos vos palietė jo lūpas, bet apkabinęs seserį Džeimis pajuto, kaip ji virpa. — Be tavęs aš kaip nesava.

Džeimis atsakė į sesers bučinį, bet švelnumo jame nebuvo, vien alkis. Jos lūpos prasiskyrė, įsileido jo liežuvį.

— Ne… — gailiai tarė ji, kai Džeimio lūpos nuslydo jos kaklu, — tik ne čia. Septonai…

— Tegul Kiti traukia tuos septonus.

Džeimis vėl pabučiavo seserį, bučiavo tyliai, bučiavo, kol ji ėmė dejuoti. Tada jis nužėrė žvakes, užkėlė ją ant Motinos altoriaus, užvertė suknios ir apatinį sijonus. Ji trankė jam krūtinę silpnais kumšteliais, murmėjo kažką apie riziką, pavojų, apie jų tėvą, apie septonus, apie dievų rūstybę. Bet Džeimis jos nesiklausė. Jis atsirišo kelnes, pasilypėjo ir pražergė jos nuogas baltas kojas. Viena jo ranka nuslydo jos šlaunimi ir palindo po apatiniais. Nuplėšęs juos, Džeimis pamatė, kad ji kraujuoja, bet jam tai buvo nė motais.

— Paskubėk, — šnabždėjo Sersėja, — greičiau, greičiau, daryk, greičiau. Džeimi, Džeimi, Džeimi! — Jos rankos rodė jam kelią. — Taip, — tarstelėjo Sersėja, kai jis įsiskverbė, — mano broli, mielas broli, taip, taip, turiu tave, jau grįžai, grįžai, grįžai.

Sersėja pabučiavo jam ausį, paglostė trumpus šiurkščius plaukus. Džeimis užsimiršo jos kūne. Jautė, kaip Sersėjos ir jo širdys plaka vienu ritmu, jautė su krauju susijungusios sėklos drėgmę.

Bet vos tik jiedu baigė, karalienė pasakė:

— Paleisk mane. Jei mus kas nors ras…

Jis nenoriai nusirito žemyn ir padėjo nulipti jai nuo altoriaus. Blyškus marmuras buvo išteptas krauju. Džeimis nuvalė jį rankove, o tada pasilenkė pakelti žvakių, kurias buvo nušlavęs. Laimė, krisdamos jos visos užgeso. Jei septa būtų užsiliepsnojusi, net nebūčiau pastebėjęs.

— Tai buvo kvailystė. — Sersėja pasitaisė suknią. — Tėvas pilyje… Džeimi, turime būti atsargūs.

— Man to atsargumo jau iki kaklo. Targarienų giminėje broliai veda seseris, kodėl mes negalėtume pasielgti taip pat? Tekėk už manęs, Sersėja. Atsistok prieš visą karalystę ir pasakyk, kad nori į vyrus manęs. Iškelsime savo vestuvių puotą ir vietoj Džofrio pradėsime kitą sūnų.

Ji žingtelėjo atatupsta.

— Nejuokinga…

— Ar girdi mane juokiantis?

— Ar Riverane praradai protą? — pašaipiai paklausė Sersėja. — Tomenas paveldi sostą per Robertą, juk žinai.

— Jis gaus Kasterlių Uolą, ar to negana? Tegul į sostą sėda tėvas. Aš noriu tik tavęs.

Jis pamėgino paliesti sesers skruostą. Senų įpročių taip greitai neatsikratysi, tad Džeimis pakėlė dešinę ranką.

Sersėja pasibjaurėjusi atšoko nuo jo rankos bigės.

— Ne… nekalbėk taip. Tu mane gąsdini, Džeimi. Nebūk kvailas. Vienas neatsargus žodis, ir mudu prarasime viską. Ką jie tau padarė?

— Nukirto ranką.

— Ne, ne tik. Tu kažkoks pasikeitęs. — Ji pasitraukė dar per žingsnį. — Pasikalbėsime vėliau. Rytoj. Bokšto celėje turiu uždariusi Sansos Stark kambarines, man reikia jas iškvosti… O tu eik pas tėvą.

— Sukoriau tūkstantį lygų, kad ateičiau pas tave, ir pakeliui praradau geriausią savo kūno dalį. Neliepk man išeiti.

— Išeik, — pakartojo Sersėja ir atsuko broliui nugarą.

Džeimis susirišo kelnes ir padarė kaip liepiamas. Kad ir koks buvo pavargęs, griūti į lovą dar negalėjo. Jo lordas tėvas tikriausiai jau žinojo, kad sūnus grįžo į miestą.

Rankos bokštą saugojo Lanisterių namų sargybiniai, kurie jį iš karto pažino.

— Dievai geri, kad grąžino mums tave, sere, — tarė vienas iš jų atidaręs duris.

— Dievai čia niekuo dėti. Mane grąžino Ketlina Stark. Ji ir Dredforto lordas.

Jis užlipo laiptais, įžengė į pietinę menę nepasibeldęs ir rado tėvą sėdintį prie židinio. Lordas Taivinas buvo vienas ir už tai Džeimis buvo dėkingas. Mat dabar neturėjo nė menkiausio noro rodyti savo sužalotos rankos Meisui Taireliui arba Raudonajai Angiai, o juo labiau jiems abiem.

— Džeimi, — tarstelėjo lordas Taivinas, tarsi paskutinį kartą jiedu būtų matęsi per pusryčius. — Lordas Boltonas man pranešė, kad parvyksi anksčiau. Tikėjausi, kad dalyvausi vestuvėse.

— Užtrukau. — Džeimis tyliai uždarė duris. — Girdėjau, mano sesuo persistengė. Septyniasdešimt septyni valgiai ir karaliaus nužudymas. Tokių vestuvių dar nebuvo. Ar seniai žinai, kad aš laisvas?

— Eunuchas pranešė man praėjus kelioms dienoms po to, kai pasprukai. Pasiunčiau į upių kraštus žmones tavęs ieškoti. Gregorį Kligeiną, Semvelį Spaiserį, brolius Plumus. Veiris irgi klausinėjo apie tave, bet tyliai. Sutarėme, jog kuo mažiau žmonių žinos, kad tu laisvas, tuo mažiau jų tave medžios.

— Ar Veiris užsiminė apie tai? — Jis žingtelėjo prie židinio ir leido tėvui pamatyti ranką.

Lordas Taivinas atsikėlė iš krėslo ir sukandęs dantis garsiai iškvėpė.

— Kas tai padarė? Jei ledi Ketlina mano…

— Ledi Ketlina įrėmė man į gerklę kalavijo smaigalį ir privertė prisiekti, kad grąžinsiu jai dukteris. Tai ožio darbas. Vargo Houto, Harenholo lordo!

Lordas Taivinas pasibjaurėjęs nusigręžė.

— Jau ne. Pilį užėmė seras Gregoris. Beveik visi samdomi kalavijuočiai paliko savo buvusį vadą, o keli senieji ledi Vent žmonės atidarė užpakalinius vartus. Houtą Kligeinas rado sėdintį vieną Šimto Širdžių menėje, baigiantį išprotėti nuo skausmo ir karštinės, kuriuos sukėlė užpūliavusi žaizda. Man sakė, kad jam buvo užgauta ausis.

Džeimis nusijuokė. Kaip miela! Ausis! Jis nekantravo papasakoti tai Brienei, nors jai tai tikriausiai nepasirodys taip juokinga, kaip jam.

— Ar jis jau miręs?

— Netrukus bus. Jie nukirto jam rankas ir kojas, bet Kligeinui, rodos, patinka, kaip kohorietis seilėjasi.

Džeimio šypsena išblėso.

— O kaip Smarkieji Vyrukai?

— Keli, pasilikę Harenhole, žuvo. Kiti išsibarstė. Galvą dedu, kad išsibėgiojo po uostus arba dingo miškuose. — Lordo Taivino žvilgsnis vėl užkliuvo už Džeimio bigės ir iš įsiūčio jis stipriai sučiaupė lūpas. — Turėsime jų galvas. Visas iki vienos. Ar gali valdyti kalaviją kaire ranka?

Rytą vos įstengiu apsirengti. Džeimis pakėlė kairę ranką, kad tėvas galėtų atidžiau ją apžiūrėti.

— Keturi pirštai, nykštys, ranka kaip ranka. Kodėl ji negalėtų valdyti kalavijo?

— Gerai, — tarė tėvas. — Tai gerai. Turiu tau dovaną. Tavo grįžimo proga. Kai Veiris man pasakė…

— Dovana gali palaukti, nebent tai — nauja ranka. — Džeimis prisitraukė priešais tėvą stovėjusį krėslą. — Kaip mirė Džofris?

— Jį nunuodijo. Viskas buvo sumanyta taip, kad atrodytų, tarsi jis užspringo maisto trupiniu, bet liepiau perpjauti jam gerklę ir meisteriai joje nerado jokio kamšalo.

— Sersėja tvirtina, kad tai padarė Tirionas.

— Tavo brolis atnešė karaliui užnuodyto vyno matant tūkstančiui žmonių.

— Taigi pasielgė gana kvailai.

— Paėmiau savo globon Tiriono ginklanešį. Ir jo žmonos tarnaites. Pažiūrėsime, ar jos turės ką mums papasakoti. Auksiniai sero Adamo apsiaustai ieško Starkų merginos, o Veiris paskelbė sumokėsiąs atlygį. Karaliaus teisingumas bus įvykdytas.

Karaliaus teisingumas.

— Paskelbsi mirties nuosprendį savo sūnui?

— Jis kaltinamas karaliaus ir giminaičio nužudymu. Jei yra nekaltas, jam nėra ko bijoti. Pirmiausia turime pasverti visus įrodymus, liudijančius prieš jį ir jo naudai.

Įrodymus? Džeimis puikiai žinojo, kokių įrodymų galima rasti šiame melagių mieste.

— Ir Renlis keistai mirė, kai Staniui jo reikėjo.

— Lordą Renlį nužudė viena iš jo sargybinių, iš Tarto kilusi moteris.

— Kaip tik dėl tos moters iš Tarto čia ir atėjau. Įmečiau ją į celę, kad numaldyčiau Lorą, bet greičiau patikėsiu Renlio šmėkla, nei tuo, kad ji kaip nors jį nuskriaudė. O Stanis…

— Džofris mirė nuo nuodų, o ne nuo burtų. — Lordas Taivinas vėl dėbtelėjo į Džeimio bigę. — Be dešinės rankos negali tarnauti karaliaus sargyboje…

— Galiu, — pertraukė Džeimis tėvą. — Ir tarnausiu. Taip jau yra buvę. Jei nori, pavartysiu Baltąją knygą ir tokį atvejį rasiu. Luošas ar sveikas, karaliaus sargybos riteris tarnauja iki mirties.

— Sersėja šią tradiciją nutraukė pakeitusi serą Baristaną dėl senyvo amžiaus. Tinkama dovana Tikėjimui padės įtikinti aukštuosius septonus atleisti tave nuo įžadų. Pripažįstu, atleidusi Selmį tavo sesuo pasielgė paikai, bet dabar, kai jau atvėrė vartus…

— …kažkam reikia vėl juos uždaryti. — Džeimis atsistojo. — Man jau nusibodo kilmingos moterys, svaidančios į mane mėšlo gabalus, tėve. Niekas niekada manęs neklausė, ar norėjau tapti karaliaus sargybos lordu vadu, bet, rodos, juo esu. Manęs laukia pareiga…

— Būtent. — Lordas Taivinas taip pat atsistojo. — Pareiga Lanisterių giminei. Esi Kasterlių Uolos paveldėtojas. Tavo vieta ten. Tomenas vyks kartu kaip tavo globotinis ir ginklanešys. Uoloje jis išmoks būti Lanisteriu, be to, noriu, kad berniukas būtų kuo toliau nuo motinos. Sersėjai ketinu rasti kitą vyrą. Galbūt Oberiną Martelį, kai tik įtikinsiu lordą Tairelį, kad ši santuoka nekelia Haigardenui jokios grėsmės. Be to, ir tau pats laikas vesti. Dabar Taireliai primygtinai reikalauja ištekinti Mardžerę už Tomeno, bet jei vietoj berniuko pasiūlyčiau tave…

— NE! — Džeimis jau išgirdo daugiau, nei galėjo ištverti. Gerokai daugiau. Visa tai jam įgriso iki gyvo kaulo, įgriso lordai ir ledi, įgriso tėvas, sesuo, įgriso visas šis prakeiktas reikalas. — Ne. Ne. Ne. Ne. Ne. Kiek kartų turėsiu ištarti „ne“, kol mane išgirsi? Oberinas Martelis? Tas vyras prastos reputacijos ir ne tik dėl to, kad užnuodijo savo kalaviją. Jis turi daugiau pavainikių už Robertą, be to, miega ir su berniukais. O jei bent vieną niekingą akimirką pamanei, kad vesiu Džofrio našlę…

— Lordas Tairelis prisiekia, kad mergina vis dar nekalta.

— Tegul ji ir miršta nekalta, man tas pats. Nenoriu nei jos, nei tavo Uolos!

— Tu mano sūnus…

— Aš — karaliaus sargybos riteris. Karaliaus sargybos lordas vadas! Ir daugiau niekuo nenoriu būti!

Šiurkščiose lordo Taivino žandenose atsispindėjo auksiniai ugnies atšvaitai. Jo kakle tvinkčiojo gysla, bet jis tylėjo. Tylėjo. Tylėjo.

Įtempta tyla truko tol, kol Džeimis neištvėrė.

— Tėve… — tarė jis.

— Tu man ne sūnus. — Lordas Taivinas nusisuko. — Sakei, esi karaliaus sargybos lordas vadas, ir tik jis. Puiku, sere. Grįžk prie savo pareigų.