Kardų audra

Tirionas

Ant tamsiai raudonos tunikos iš plaštakų sunerta lordo Taivino grandinė spindėjo auksu. Jam įėjus, lordai Tairelis, Redvainas ir Rovanas kaipmat susibūrė aplink jį. Lordas Taivinas su kiekvienu pasisveikino, kažką tyliai pasakė Veiriui, pabučiavo aukštojo septono žiedą, pakštelėjo į skruostą Sersėjai, paspaudė ranką didžiajam meisteriui Paiseliui ir atsisėdo į karaliaus vietą ilgo stalo gale, tarp dukters ir brolio.

Tirionas, įsitaisęs ant kelių pagalvių, kad galėtų matyti visus, sėdinčius prie stalo, užėmė seną Paiselio vietą kitame stalo gale. Nepatenkintas Paiselis atsisėdo šalia Sersėjos, — toliau nuo neūžaugos sėdėjo tik karalius, kurio vietos didysis meisteris negalėjo užimti. Iš jo buvo likę vien oda ir kaulai, jis vaikščiojo remdamasis kreiva lazda ir eidamas tirtėjo, o vietoj kadaise nešiotos puikios žilos barzdos ant jo ilgo paukštiško kaklo stirksojo vos keli žili plaukai. Tirionas žvelgė į jį be menkiausio gailesčio.

Kitiems dėl vietų prie stalo teko pakovoti: lordui Meisui Taireliui, stambiam tvirtam vyrui rusvais garbanotais plaukais ir stačiakampe, jau gerokai pražilusia barzda; Paksteriui Redvainui, gunktelėjusiam ir liesam Arboro lordui, kurio plikės pakraščius puošė rausvai rusvų plaukų kuokštai; Mačiui Rovanui, Goldengrouvo lordui, apkūniam, švariai nusiskutusiam ir išpiltam prakaito; aukštajam septonui, gležno sudėjimo vyrui reta žila barzda. Per daug nepažįstamų veidų, pagalvojo Tirionas, per daug naujų žaidėjų. Kol trūnijau lovoje, žaidimas pasikeitė ir niekas man nepaaiškins jo taisyklių.

Tiesa, lordai elgėsi su juo gana mandagiai, bet Tirionas matė, kaip vyrams nejauku į jį žiūrėti.

— Ta tavo grandinė buvo tikrai gudrus sumanymas, — linksmai tarė Meisas Tairelis, o lordas Redvainas, pritariamai linktelėjęs, taip pat džiugiai pridūrė:

— Tikrai, tikrai labai gudrus žingsnis, Haigardeno milordas kalba visų mūsų vardu.

Pasakykite tai šio miesto žmonėms, niūriai pagalvojo Tirionas. Paaiškinkite tai prakeiktiems dainiams, traukiantiems dainas apie Renlio šmėklą.

Meiliausiai su juo elgėsi dėdė Kevanas: pabučiavo į skruostą ir tarė:

— Lanselis man pasakojo, koks buvai narsus, Tirionai. Jis tave labai vertina.

Geriau tegul ir toliau giria, o jei ne, šį bei tą apie jį papasakosiu. Tirionas prisivertė nusišypsoti ir atsakė:

— Gerasis pusbrolis man per daug malonus. Tikiuosi, jo žaizda gyja?

Sero Kevano veidas apsiniaukė.

— Vieną dieną jis atrodo stipresnis, o kitą… kelia mums nemenką susirūpinimą. Tavo sesuo dažnai aplanko jį ligos patale, pakelia dvasią ir už jį pasimeldžia.

Bet ko ji jam meldžia — gyvenimo ar mirties? Sersėja begėdiškai pasinaudojo jų pusbroliu ir lovoje, ir ne tik. Žinoma, ji tikėjosi, kad dabar, kai jos tėvas čia ir pusbrolis jai daugiau nereikalingas, šią mažytę paslaptį Lanselis saugos ir nusineš į kapą. Bet ar ji galėtų būti tokia žiauri ir jį nužudyti? Pažvelgęs į Sersėją niekada nebūtum įtaręs, kad galėtų. Ji atrodė žavinga, nekaltai flirtavo su lordu Taireliu, kai jiedu šnekėjosi apie Džofrio vestuvių puotą, lordo Redvaino dvynius gyrė už drąsą, šmaikščiomis replikomis ir šypsenomis minkštino paniurusiam lordui Rovanui širdį ir persimesdavo vienu kitu romiu žodeliu su aukštuoju septonu.

— Ar galėtume pirmiausia aptarti pasiruošimą vestuvėms? — lordui Taivinui užėmus savo vietą, paklausė ji.

— Ne, — atsakė tėvas. — Pirmiausia aptarsime karo reikalus. Veiri…

Eunuchas visiems meiliai nusišypsojo.

— Turiu jums puikių naujienų, mano lordai. Vakar auštant mūsų narsusis lordas Rendilas netoli Prieblandos Slėnio užklupo Robetą Gloverį ir privertė su savo pajėgomis pasitraukti prie jūros. Abi pusės neteko daug karių, bet galų gale mūsų šalininkai nugalėjo. Pranešama, kad žuvo tūkstantis vyrų, tarp jų ir seras Helmanas Tolhartas. Dabar Robetas Gloveris su sumušta ir visiškai pakrikusia savo kariuomene grįžta į Harenholą vildamasis, kad pakeliui įvyks stebuklas ir jis sutiks šaunuolį serą Gregorį ir ištikimus jo karius.

— Garbė dievams! — šūktelėjo Paksteris Redvainas. — Tai didi karaliaus Džofrio pergalė!

Kuo čia dėtas Džofris? — dingtelėjo Tirionui.

— Ir, žinoma, skaudus pralaimėjimas šiaurei, — pridūrė Mažasis Pirštas, — tačiau tame mūšyje Robo Starko pajėgos nedalyvavo. Mūšio lauke Jaunajam Vilkui ir toliau nėra lygių.

— Ką žinome apie Starkų planus ir kariuomenės judėjimą? — kaip visada stačiokiškai ir dalykiškai pasiteiravo Matis Rovanas.

— Prisiplėšęs karo grobio ir palikęs likimo valiai vakaruose užimtas pilis, jis parlėkė į Riveraną, — pasakė lordas Taivinas. — Mūsų pusbrolis, seras Daivenas Lanisporte pergrupuoja savo velionio tėvo kariuomenės likučius. Kai tik bus pasiruošę, jie papildys sero Forlėjaus Presterio pajėgas prie Auksinio Danties. Kai tik tas vaikigalis Starkas pajudės į šiaurę, seras Forlėjus ir seras Daivenas puls Riveraną.

— Bet ar lordas Starkas tikrai ketina žygiuoti į šiaurę? — paklausė lordas Rovanas. — Nepaisydamas, kad Keilino Griovą užėmę geležiniai?

Į pokalbį įsiterpė Meisas Tairelis.

— Ar gali būti kas nors beprasmiškiau už karalių be karalystės? Ne, visiškai akivaizdu, kad tam berniukui teks palikti upių kraštą, dar kartą sujungti savo kariuomenę su Ruzo Boltono pajėgomis ir abiem kartu pulti Keilino Griovą. Aš elgčiausi būtent taip.

Išgirdus šiuos žodžius, Tirionui teko prikąsti liežuvį, kad neleptelėtų, ko nereikia. Robas Starkas per vienerius metus laimėjo daugiau mūšių, nei Haigardeno lordas per dvidešimt. Tairelio kaip karo vado reputacija laikėsi ant vienos vienintelės neaiškiomis aplinkybėmis prie Ašfordo pasiektos pergalės prieš Robertą Barateoną, tačiau iš tiesų to mūšio baigtį dar gerokai prieš pasirodant pagrindinėms pajėgoms nulėmė lordo Tarlio vadovaujamas priešakinis būrys. Vėtrų Gūžtos apsiaustis, kuriai tikrai vadovavo Meisas Tairelis, užtruko ištisus metus, pergalė taip ir nebuvo pasiekta, o užėmus Trišakį Haigardeno lordas nuleido savo vėliavas ir pripažino Edardo Starko valdžią.

— Reikės parašyti Robui Starkui griežtą laišką, — tarė Mažasis Pirštas. — Kaip suprantu, jam tarnaujantis Boltonas mano svečių menėje laiko arklius, o tai tikrai nesąžininga.

Krenkštelėjęs į pokalbį įsiterpė seras Kevanas Lanisteris.

— Beje, dėl Starkų… Beilonas Greidžojus, dabar tituluojantis save salų ir šiaurės karaliumi, atsiuntė laišką, kuriame išdėstytos sąjungos su mumis sąlygos.

— Jis turėtų ne sąjungą siūlyti, o prisiekti visišką ištikimybę, — piktai rėžė Sersėja. — Kokią jis turi teisę vadintis karaliumi?

— Užkariautojo teisę, — ramiai paaiškino lordas Taivinas. — Karalius Beilonas tarsi smaugikas laiko savo rankose Sąsmauką. Robo Starko įpėdiniai žuvę, Vinterfelas užimtas, o geležiniai valdo Keilino Griovą, Gūdmiškį ir didžiąją dalį Akmenuotojo kranto. Karaliaus Beilono karo laivai plaukioja po Saulėlydžio jūrą ir dislokuoti taip, kad, jei mes juos išprovokuotume, bet kada galėtų pulti Lanisportą, Gražiąją salą ir net Haigardeną.

— O jei priimsime Beilono Greidžojaus sąlygas ir sudarysime sąjungą? — paklausė lordas Matis Rovanas. — Ko jis nori?

— Beilonas Greidžojus reikalauja pripažinti jį karaliumi ir atiduoti visas žemes į šiaurę nuo Sąsmaukos.

Lordas Redvainas nusijuokė.

— Ar šiauriau Sąsmaukos apskritai yra žemių, kurių galėtų trokšti sveiko proto vyras? Jei Greidžojus kalavijus ir bures nori iškeisti į akmenis ir sniegą, aš sutinku ir manau, kad mums labai pasisekė.

— Tikra tiesa, — pritarė Meisas Tairelis. — Ir aš taip padaryčiau. Kol sudorosime Stanį, leisčiau karaliui Beilonui pribaigti šiauriečius.

Iš lordo Taivino veido nebuvo įmanoma susigaudyti, ką jis jaučia.

— Be to, dar turime nuspręsti, ką daryti su Lisa Arin. Jono Arino našle, Hosterio Tulio dukterimi ir Ketlinos Stark seserimi, kurios vyras prieš mirdamas… buvo susimokęs su Staniu Barateonu.

— Ak, — atsainiai tarstelėjo Meisas Tairelis, — moterys paprastai nelinkusios kištis į reikalus, susijusius su karu. Sakyčiau, kad galime palikti ją ramybėje, vargu ar ji kels kokių nors rūpesčių.

— Pritariu, — linktelėjo Redvainas. — Ledi Lisa su kovomis neturėjo nieko bendra, be to, nepadarė nieko bloga ir nieko neišdavė.

Tirionas pasimuistė.

— Ji įmetė mane į kalėjimo celę ir nuteisė mirties bausme, — neslėpdamas apmaudo priminė jis lordams. — Be to, nors ir gavusi įsakymą, negrįžo į Karaliaus Uostą prisiekti ištikimybės Džofui. Milordai, duokite man karių ir Lisos Arin reikalą aš sutvarkysiu.

Tirionas nebūtų galėjęs sugalvoti kitos užduoties, kuri būtų teikusi jam tokį malonumą, nebent… savo rankomis būtų pasmaugęs Sersėją. Kartais jis vis dar sapnuodavo Lizdo dangaus kalėjimo celes ir prabusdavo išpiltas šalto prakaito.

Meisas Tairelis draugiškai nusišypsojo, bet už tos šypsenos Tirionas įžvelgė panieką.

— Gal būtų geriau, jei karą paliktum kariams, — tarė Haigardeno lordas. — Ir už tave geresni vyrai prarado puikiausias kariuomenes Mėnulio kalnuose arba neteko jų šturmuodami Kruvinuosius vartus. Mums žinomi tavo gebėjimai, milorde, nereikia žaisti su likimu.

Baisiai supykęs, Tirionas rankomis įsirėmė į pagalves ir ėmė stotis, bet, jam nespėjus atsikirsti, prabilo jo tėvas.

— Tirionui turiu numatęs kitų užduočių. Manau, Lizdo raktą savo rankose laiko lordas Petiras.

— Ak, be jokios abejonės, — patvirtino Mažasis Pirštas, — laikau jį čia, tarpkojyje. — Ir jo pilkai žalios akys išdykėliškai žybtelėjo. — Milordai, jums leidus, norėčiau pasisiūlyti nukeliauti į Slėnį, pavergti ledi Lisos Arin širdį ir jai pasipiršti. Tapęs jos vyru, galėsiu perduoti jūsų valdžion Arino Slėnį nepraliejęs nė lašo kraujo.

Lordas Rovanas, rodos, tuo abejojo.

— Ar ledi Lisa sutiks už tavęs eiti?

— Ji jau kelis kartus su manimi ėjo, lorde Mati, ir nė trupučio nesiskundė.

— Gulėti, — pasakė Sersėja, — tai ne tekėti. Net tokia karvė kaip Lisa Arin gali suvokti skirtumą.

— Žinoma. Riverano valdovo dukrai tikrai nederėtų tekėti už kilme nė iš tolo jai neprilygstančio vyro. — Mažasis Pirštas skėstelėjo rankomis. — Nors, kita vertus… Lizdo ledi ir Harenholo lordo santuoka visiškai įmanoma, tiesa?

Tirionui nepraslydo pro akis, kad Paksteris Redvainas ir Meisas Tairelis slapta susižvalgė.

— Gal ir įmanoma, — tarė lordas Rovanas, — jei esi tikras, kad priversi tą moterį būti ištikimą jo karališkajai malonybei.

— Milordai, — įsiterpė aukštasis septonas, — artinasi ruduo ir visi geros širdies žmonės pavargo nuo karo. Jei lordas Beilišas gali grąžinti Slėniui taiką, o patį Slėnį — karaliaus valdžion nepraliejęs kraujo, tai dievai jį, žinoma, laimina.

— Bet ar pavyks? — paklausė lordas Redvainas. — Dabar Lizdo lordas yra Jono Arino sūnus. Lordas Robertas.

— Jis dar berniukas, — paaiškino Mažasis Pirštas. — Aš pasirūpinsiu, kad užaugęs jis taptų nuolankiu Džofrio valdiniu ir geru visų mūsų bičiuliu.

Tirionas atidžiai nužvelgė šį liekną vyrą su smailia barzdele ir nepagarbiomis pilkai žalsvomis akimis. Harenholo lordas — tik tuščias titulas? Po galais, tėve… Net jei jis niekada neįkels kojos į tą pilį, šis titulas atveria jam galimybę gauti tokią žmoną ir jis nuo pat pradžių tai žinojo…

— Priešų mums netrūksta, — pasakė seras Kevanas Lanisteris. — Jei galime pasiekti, kad Lizdas neįsitrauktų į karą, juo geriau. Aš linkęs siūlymui pritarti ir pažiūrėti, ką lordui Petirui pavyks pasiekti.

Tirionas iš patirties seniai žinojo, kad taryboje seras Kevanas buvo tarsi brolio ruporas; jam niekada nė į galvą nešovė, jog galėtų būti ne taip, kaip nori lordas Taivinas. Viskas buvo nuspręsta iš anksto, suprato Tirionas, o šis pasitarimas — tik spektaklis.

Avys pritariamai sumekeno net nenutuokdamos, kaip trumpai jos bus nukirptos, tad prieštarauti teko Tirionui.

— Bet kaip karalius sumokės skolas išvykus lordui Petirui? Jis mūsų monetų magas ir neturime, kas jį pakeistų.

Mažasis Pirštas šyptelėjo.

— Mano mažasis bičiulis per gerai mane vertina. Aš tik skaičiuoju variokus, kaip sakydavo karalius Robertas. Tai galėtų daryti ir bet kuris nuovokus pirklys, o kuris nors iš Lanisterių, dievų apdovanotas teise lytėti Kasterlių Uolos auksą, be jokios abejonės, mane pranoktų.

— Kas nors iš Lanisterių? — nusistebėjo Tirionas ir kažkodėl jį apėmė bloga nuojauta.

Lordo Taivino akys aukso spalvos taškais išmargintais vyzdžiais nukrypo į skirtingų spalvų sūnaus akis ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.

— Manau, tu puikiausiai tiksi šioms pareigoms.

— Tikrai! — nuoširdžiai šūktelėjo seras Kevanas. — Neabejoju, kad būsi nuostabus iždininkas, Tirionai.

Lordas Taivinas vėl kreipėsi į Mažąjį Pirštą:

— Jei Lisa Arin sutiks tapti tavo žmona ir grįš karaliaus globon, turėsime grąžinti lordui Robertui garbę vadintis Rytų sergėtoju. Ar greitai galėsi išvykti?

— Jei tik pūs palankus vėjas, rytoj rytą. Anapus grandinės stovi bravosiečių galera, dabar į ją laivu gabenamas krovinys. Ji vadinasi „Juodasis karalius“. Pakalbėsiu su kapitonu, kad rastų man gultą.

— Negalėsi dalyvauti karaliaus vestuvėse, — tarė Meisas Tairelis.

Petiras Beilišas gūžtelėjo.

— Potvyniai ir nuotakos nelaukia jokio vyro, milorde. Kai prasidės rudens audros, plaukti bus daug pavojingiau. Bijau, kad nuskendęs kaip jaunikis prarasčiau didžiąją dalį savo žavesio.

Lordas Tairelis tyliai nusijuokė.

— Teisybė. Geriau nedelsti.

— Tegul dievai pagreitina tavo kelionę, — įsiterpė aukštasis septonas. — Visiems Karaliaus Uosto gyventojams derėtų melsti dievų, kad tau pasisektų.

Lordas Redvainas nykščiu ir smiliumi suspaudė sau viršunosę.

— Gal galėtume grįžti prie sąjungos su Greidžojumi? Mano nuomone, ji mums būtų labai naudinga. Greidžojaus karo laivai prisidėtų prie mano flotilės, o tada, jūroje turėdami tokį didelį karo laivyną, galėtume pulti Drakono Uolą ir niekais paversti visas Stanio Barateono pretenzijas.

— Karaliaus Beilono karo laivai būtent tam ir skirti, — mandagiai paaiškino lordas Taivinas. — Mūsiškiai — taip pat. Už sąjungą Greidžojus reikalauja pusės karalystės, tik… ką jis už tai padarys? Sumuš Starkus? Tai jis jau daro. Tai kam mums mokėti už tai, ką gausime veltui? Mano galva, dėl Paiko lordo geriausia apskritai nieko nedaryti. Laimėti laiko ir galbūt sulaukti daug palankesnio pasiūlymo. Tokio, kuriame karalius nebūtų spaudžiamas atiduoti pusės karalystės.

Tirionas atidžiai stebėjo tėvą. Jis kažką nutyli… Neūžauga prisiminė svarbius laiškus, kuriuos lordas Taivinas rašė tą vakarą, kai jis atėjo pareikšti pretenzijų į Kasterlių Uolą. Kaip jis tuomet pasakė? Vieni mūšiai laimimi kalavijais ir ietimis, kiti — laiškais ir varnais… Jis ėmė svarstyti, koks tas „palankesnis pasiūlymas“ ir kokią kainą jį priėmus reikėtų mokėti.

— Gal geriau grįžkime prie vestuvių klausimo, — tarė seras Kevanas.

Aukštasis septonas pašnekėjo apie darbus Didžiojoje Beiloro septoje, o Sersėja išsamiai papasakojo, kaip ji ruošiasi puotai. Tūkstantį svečių buvo ketinama sutalpinti karūnos menėje, o daugybę kitų priimti artimiausiose pilies prieigose. Išoriniuose ir vidiniuose kiemuose turėjo stovėti šilkais papuoštos palapinės su nuo maisto lūžtančiais stalais ir alaus statinėmis, skirtos tiems, kurie netilps menėje.

— Jūsų malonybe, — kreipėsi į lordą Taiviną didysis meisteris Paiselis, — jei jau kalbame apie svečių gausą… Pas mus atskrido varnas iš Saulės Ieties. Kol mes čia šnekamės, į Karaliaus Uostą joja trys šimtai dorniečių ir jie tikisi atvykti dar prieš prasidedant vestuvių iškilmėms.

— Kaip jie gali joti? — nepatenkintas burbtelėjo Meisas Tairelis. — Jie neprašė leidimo joti per mano žemes.

Tirionas atkreipė dėmesį, kad storas jo sprandas staiga sodriai nuraudo. Dorniečiai ir Haigardeno žmonės niekada vieni kitų nemėgo; jau daug šimtmečių jie puldinėjo vieni kitus pasienyje, ir net kai būdavo sudarę taiką, persikeldavo per kalnus, kirsdavo sieną ir užpuolę plėšdavo kaimynus. Dornui tapus Septynių Karalysčių dalimi, tas priešiškumas šiek tiek priblėso, kol… Dorno princas, vadinamas Raudonąja Angim, riterių turnyre nesuluošino jaunojo Haigardeno įpėdinio. Šis reikalas gali būti keblus, pagalvojo nykštukas nekantraudamas pamatyti, kaip dabar elgsis jo tėvas.

— Princas Doranas atvyksta mano sūnaus kvietimu, — ramiai paaiškino lordas Taivinas, — ir ne tik dalyvauti vestuvių iškilmėse, bet ir užimti savo vietos taryboje bei sulaukti teisingumo, kurio Robertas jam neparodė, keršijant už sesers Elijos ir jos vaikų nužudymą.

Nenuleisdamas akių nuo lordų Tairelio, Redvaino ir Rovano, Tirionas svarstė, ar kuris nors iš šios trijulės drįs atrėžti: „Bet, lorde Taivinai, argi ne tu atidavei Robertui jų kūnus, suvyniotus į Lanisterių skraistes?“ Nė vienas iš vyrų nedrįso praverti burnos, bet šis nebylus klausimas vis tiek aiškiai buvo matyti jų veiduose. Redvainui į tai nusispjaut, pagalvojo Tirionas, o Rovanas atrodo taip, tarsi staiga būtų užspringęs.

— Kai karalius ves tavo Mardžerę, o Mirsela ištekės už princo Tristano, būsime viena plati giminė, — priminė Meisui Taireliui seras Kevanas. — Ir visi praeityje buvę nesutarimai turi baigtis, ar sutinki, milorde?

— Tai mano dukters vestuvės…

— …ir mano vaikaičio, — griežtai pasakė lordas Taivinas. — Ir seniems kivirčams jose ne vieta.

— Su Doranu Marteliu aš nesikivirčiju, — nenusileido lordas Tairelis, bet jo žodžiai buvo kupini pagiežos. — Jei nori taikiai joti per Žemupį, jam tereikia paprašyti mano leidimo.

Pasvajok… — pagalvojo Tirionas. Kaulų keliu jis persikels per kalnus, pasuks į rytus, link Samerholo, ir iš pietų atjos Karališkuoju keliu.

— Trys šimtai dorniečių mūsų planų nė kiek nesujauks, — tarė Sersėja. — Karius pavaišinsime kieme, karūnos menėje įsprausime kelis papildomus suolus lordams ir kilmingiems riteriams, o princui Doranui rasime garbingą vietą ant pakylos.

Tik ne šalia manęs, perskaitė Tirionas, pažvelgęs Meisui Taireliui į akis, bet Haigardeno lordas nieko neatsakė, tik vos pastebimai linktelėjo.

— O dabar imkimės malonesnės užduoties, — paragino susirinkusius lordas Taivinas. — Turime pasidalyti savo pergalės vaisius.

— Kas gali būti maloniau?.. — tarė Mažasis Pirštas, kuris savo vaisių — Harenholą — jau buvo prarijęs.

Kiekvienas lordas turėjo savų pageidavimų; norėjo gauti tą pilį arba aną kaimą, žemės plotą, upokšnį, mišką, teisę globoti vieną ar kitą per mūšį be tėvų likusią atžalą. Laimė, pergalės vaisių buvo daugybė ir našlaičių bei pilių pakako visiems. Veiris turėjo sąrašus. Sunkioje kovoje su žiauriuoju Staniu ir Žaibo lordu žuvo keturiasdešimt septyni žemesnės kilmės lordai, šeši šimtai devyniolika riterių ir keli tūkstančiai nekilmingų karių. Iš visų išdavikų ir jų įpėdinių palikimas buvo atimtas ir jiems priklausiusios žemės ir pilys išdalytos tiems, kurie įrodė esą ištikimesni.

Didžiausias derlius teko Haigardenui. Tirionas dėbtelėjo į išpampusį Meiso Tairelio pilvą ir tarė sau: Šis vyras tikras besotis. Tairelis pareikalavo savo vėliavininko, lordo Alisterio Florento žemių ir pilių, nors šis suklydo tik vieną vienintelį kartą sutikęs remti Renlį, o paskui Stanį. Lordas Taivinas Meiso Tairelio reikalavimą mielai įvykdė. Braitvoterio pilis ir visos jai priklausančios žemės bei įplaukos atiteko antrajam lordo Tairelio sūnui, serui Garlanui, kuris akimirksniu tapo labai įtakingu lordu. Vyresnysis jo brolis, žinoma, turėjo paveldėti patį Haigardeną.

Mažesni žemės plotai buvo padovanoti lordui Rovanui ir pažadėti lordui Tarliui, ledi Oukhart, lordui Haitaueriui ir kitiems atlygio nusipelniusiems, bet pasitarime nedalyvaujantiems žmonėms. Lordas Redvainas nereikalavo nieko, tik prašė trisdešimčiai metų panaikinti mokestį, kurį Mažasis Pirštas ir jo vynu prekiaujantys tarpininkai buvo uždėję kai kurioms geriausioms Arboro vyno rūšims. Gavęs, ko norėjo, jis pareiškė esąs didžiai patenkintas ir pasiūlė liepti tarnams atritinti statinaitę Arboro auksinio, kad galėtų pasiūlyti tostą už gerąjį karalių Džofrį ir jo išmintingą bei dosnią ranką. Išgirdus šiuos žodžius Sersėjos kantrybė trūko.

— Džofui reikia kalavijų, o ne tostų, — pasakė ji. — Jo karalystę vis dar alina galimi sosto grobikai ir apsišaukėliai karaliai.

— Bet, manau, jau neilgai, — pataikūniškai įsiterpė Veiris.

— Liko dar pora klausimų, milordai. — Seras Kevanas žvilgtelėjo į savo raštus. — Seras Adamas rado kelis krištolus iš aukštojo septono karūnos. Rodos, dabar jau galime būti tikri, kad vagys ją sulaužė, krištolus išlupo, o auksą išlydė.

— Mūsų Dangiškasis Tėvas žino jų kaltę ir juos nubaus, — romiai pareiškė aukštasis septonas.

— Žinoma, — linktelėjo lordas Taivinas. — Nepaisant to, turi būti karūnuotas per karaliaus vestuves. Sersėja, pakviesk auksakalius, turime parūpinti pakaitinę karūną. — Ir, nelaukęs, ką atsakys duktė, kreipėsi į Veirį: — Turi dar naujienų?

Eunuchas išsitraukė iš rankovės pergamentą.

— Netoli Pirštų žmonės matė milžinišką krakeną. — Sukikenęs jis pridūrė: — Ne Greidžojų, bet tikrą jūrų pabaisą. Krakenas užpuolė ibeniečių banginių medžioklės laivą ir jį nuskandino. Prie Brastos Akmenų vyksta mūšiai, o tarp Tirošio ir Lyso, rodos, tuoj vėl kils karas. Ir vieni, ir kiti tikisi sudaryti sąjungą su Myru. Iš Nefrito jūros grįžę jūreiviai praneša, jog Kvarte išsirito trigalvis drakonas, tikras to miesto stebuklas…

— Drakonai ir milžiniški krakenai manęs nedomina, nesvarbu, kiek galvų jie turi, — pertraukė jį lordas Taivinas. — Gal kartais tavo šnabždūnai aptiko mano sūnėno pėdsakus?

— Deja, tavo numylėtas Tirekas dingo kaip į vandenį. Vargšas vaikinas, nors ir narsus… — Veiris, rodos, vos tramdė ašaras.

— Taivinai, — įsiterpė seras Kevanas, kol lordas Taivinas dar nepradėjo reikšti akivaizdaus nepasitenkinimo, — į kareivines parsibastė būrelis per mūšį pabėgusių auksinių apsiaustų, besitikinčių grįžti į tarnybą. Seras Adamas nori žinoti, ką su jais daryti.

— Per savo bailumą jie galėjo įstumti Džofą į pavojų, — nedvejodama pareiškė Sersėja. — Noriu, kad jie būtų nužudyti.

Veiris atsiduso.

— Žinoma, niekas negalėtų paneigti, kad jie nusipelnė mirties, jūsų malonybe. Ir vis dėlto… galbūt galėtume pasielgti išmintingiau ir išsiųsti juos į Nakties sargybą? Pastaruoju metu nuo Sienos mus pasiekia nerimą keliančios žinios. Apie tyržmogius, prisikėlusius numirėlius…

— Tyržmogiai, krakenai ir drakonai, — nusijuokė Meisas Tairelis. — Ar bent tarp mūsų yra žmogiškų būtybių?

Bet lordas Taivinas į šią pašaipą nekreipė dėmesio.

— Dezertyrus mums bus naudingiausia gerai pamokyti. Kūjais sutrupinkite jiems kelių girneles. Kad daugiau nebėgtų. Nei jie, nei joks kitas vyras, matęs juos elgetaujančius gatvėse. — Jis apžvelgė stalą norėdamas įsitikinti, ar kuris nors lordas tokiam sprendimui neprieštarauja.

Tirionas prisiminė savo apsilankymą prie Sienos ir krabus, kuriuos valgė su senuoju lordu Mormontu ir jo karininkais. Prisiminė ir tai, ko senis baiminosi.

— Gal pamokytume bėglius ir suluošinę porą iš jų? Sakykim, tuos, kurie nužudė serą Džeisliną. Kitus galėtume išsiųsti prie Sienos. Nakties sargybai labai trūksta žmonių. Jei Siena būtų užimta…

— …šiaurę užplūstų tyržmogiai, — baigė mintį jo tėvas, — ir Starkams, ir Greidžojams tektų kovoti su dar vienu priešu. Rodos, jie nebenori toliau būti Geležinio sosto valdiniais, tad kokią turi teisę tikėtis Geležinio sosto paramos? Ir karalius Robas, ir karalius Beilonas reiškia pretenzijas valdyti šiaurę. Tai tegul jiedu tuos kraštus ir gina, jei tik pajėgia. O jei ne, gali būti net taip, kad Mensas Plėšikas pasirodys esąs naudingas sąjungininkas. — Lordas Taivinas žvilgtelėjo į brolį. — Ar dar yra reikalų?

Seras Kevanas papurtė galvą.

— Jau viskas. Milordai, jo malonybė karalius Džofris, žinoma, norėtų padėkoti jums už išmintį ir gerus patarimus.

— Norėčiau vienas šnektelėti su savo vaikais, — visiems pakilus eiti tarė lordas Taivinas. — Ir su tavimi, Kevanai.

Kiti tarybos nariai klusniai atsisveikino ir pirmas pro duris išėjo Veiris, o paskutiniai Tairelis ir Redvainas. Kai menėje liko tik Lanisteriai, seras Kevanas uždarė duris.

— Aš — iždininkas?! — įpykęs spigiai šūktelėjo Tirionas. — Malonėkite pasakyti, kam šovė į galvą tokia mintis?

— Lordui Petirui, — atsakė tėvas, — bet mums visiems bus tik geriau, jei iždas liks Lanisterių rankose. Prašei rasti tau svarbią užduotį. Baiminiesi, kad ji tau per sunki?

— Ne, — atšovė Tirionas, — baiminuosi klastos. Mažasis Pirštas — gudrus ir ambicingas. Nepasitikiu juo. Ir tau nederėtų.

— Jis perviliojo į mūsų pusę Haigardeną… — stojo ginti Mažojo Piršto Sersėja.

— …ir pardavė tau Nedą Starką. Žinau. Jis nė nemirktelėjęs parduos ir mus. Netinkamose rankose moneta tokia pat pavojinga kaip ir kalavijas.

Dėdė Kevanas keistai nužvelgė Tirioną.

— Tik ne mums. Kasterlių Uolos auksas…

— …kasamas iš žemės. O Mažojo Piršto auksas randasi iš oro, tiesiog spragtelėjus pirštais.

— Šis gebėjimas naudingesnis už visus tavuosius, mielas broliuk, — apsimestinai meiliai, o iš tiesų kupina pagiežos pasakė Sersėja.

— Mažasis Pirštas melagis…

— „…ir visas juodas“, — tarė kranklys varnui.

Lordas Taivinas delnu garsiai pliaukštelėjo į stalą.

— Gana! Daugiau nepakęsiu šių bjaurių rietenų. Jūs abu Lanisteriai ir elgsitės taip, kaip Lanisteriams dera.

Seras Kevanas krenkštelėjo.

— Man labiau patiktų, jei Lizdo valdovu taptų Petiras Beilišas, o ne kuris nors kitas ledi Lisos gerbėjas. Jonas Roisas, Linas Korbrėjus, Hortonas Redfortas… kiekvienas iš jų savaip pavojingas. Ir išdidus. Gal Mažasis Pirštas ir gudrus, bet negali pasigirti nei aukšta kilme, nei gebėjimais mūšio lauke. Slėnio lordai niekada nelaikys jo sau lygiu. — Jis pažvelgė į brolį. Kai lordas Taivinas pritariamai linktelėjo, pridūrė: — Be to, lordas Petiras ir toliau siunčia mums savo ištikimybės įrodymus. Štai vakar pranešė apie Tairelių užmačias įkalbėti Sansą Stark vykti „pasisvečiuoti“ į Haigardeną ir ten ištekinti ją už vyriausio lordo Meiso sūnaus Vilo.

— Mažasis Pirštas apie tai pranešė? — Tirionas pasilenkė prie stalo. — Ne mūsų šnabždūnų vadas? Kaip įdomu…

Sersėja nepatikliai žvilgtelėjo į dėdę.

— Sansa yra mano įkaitė. Be mano leidimo ji niekur nevyks.

— Nori nenori, o lordo Tairelio paprašyta turėtum ją išleisti, — pabrėžtinai tarė lordas Taivinas. — Atsisakiusi patenkinti jo prašymą leistum suprasti, kad mes jais nepasitikime. Jis įsižeistų.

— Tegul įsižeidžia. Kas mums darbo?

Prakeikta kvailė, dingtelėjo Tirionui.

— Miela sese, — kantriai paaiškino jis, — įžeidusi Tairelį kartu įžeisi Redvainą, Tarlį, Rovaną ir Haitauerį ir tikriausiai paskatinsi juos susimąstyti, gal Robas Starkas bus lengviau sukalbamas ir sutiks tenkinti jų norus.

— Neleisiu rožei ir didvilkiui gultis į vieną lovą, — kaip kirviu nukirto lordas Taivinas. — Turime užbėgti jiems už akių.

— Bet kaip? — gūžtelėjo Sersėja.

— Vedybomis. Pirmiausia — tavo.

Šie žodžiai buvo tokie netikėti, kad Sersėja kelias akimirkas praradusi žadą tik spoksojo į tėvą. Paskui jos skruostai nuraudo, lyg kas būtų pliaukštelėjęs per juos delnu.

— Ne. Antrą kartą netekėsiu. Netekėsiu.

— Tavo malonybe, — pagarbiai kreipėsi į dukterėčią seras Kevanas, — esi dar jauna, graži ir vaisinga moteris. Turbūt nenori viso likusio gyvenimo praleisti viena? Be to, santuoka kartą ir visiems laikams nutildytų tas kalbas apie kraujomaišą.

— Kol esi netekėjusi, Stanis turi progą skleisti savo šlykštų šmeižtą, — pasakė lordas Taivinas dukteriai. — Tavo lovoje turi vėl atsirasti vyras ir pradėti su tavimi vaikus.

— Trijų vaikų per akis. Esu Septynių Karalysčių karalienė, o ne veislinė kumelė! Aš — karalienė regentė!

— Tu mano duktė ir darysi, ką liepsiu.

Ji atsistojo.

— Nesėdėsiu čia ir nesiklausysiu…

— Klausysies, nebent nori, kad vyrą tau išrinkčiau savo nuožiūra, — ramiai tarė lordas Taivinas.

Sersėja kiek padvejojusi atsisėdo ir Tirionas suprato, kad sesuo paklus, nors ką tik skambiai pareiškė, jog „antrą kartą netekės“.

— Ir tekėsi, ir gimdysi. Ir kuo daugiau vaikų pagimdysi, tuo didesnis melagis atrodys Stanis. — Tėvas pervėrė ją tokiu skvarbiu žvilgsniu, kad tas žvilgsnis, rodės, prikaustė Sersėją prie krėslo. — Meisas Tairelis, Paksteris Redvainas ir Doranas Martelis vedę gerokai jaunesnes moteris, kurios tikriausiai juos pergyvens. Beilono Greidžojaus žmona jau sena ir silpnos sveikatos, bet ši santuoka pasmerktų mus sąjungai su Geležies salomis, o aš vis dar abejoju, ar tai būtų išmintingiausias kelias.

— Ne, — krustelėjusi pabalusias lūpas ištarė Sersėja. — Ne, ne, ne.

Pagalvojęs, kaip puiku būtų išgrūsti seserį į Paiką, Tirionas vos susilaikė nenusišypsojęs. Jau norėjau liautis meldęsis ir štai gerasis dievas mane išgirdo.

O lordas Taivinas dėstė:

— Oberinas Martelis tiktų, bet tokia santuoka labai užrūstintų Tairelius. Tad turime pasirinkti kurį nors iš sūnų. Kaip suprantu, mielai sutiktum tekėti už jaunesnio, ar ne?

— Aš apskritai nesutinku…

— Galvojau apie dvynius Redvainus, Teoną Greidžojų, Kventiną Martelį ir daug kitų. Tačiau būtent mūsų sąjunga su Haigardenu buvo tas kalavijas, kuris parklupdė Stanį. Ją reikia puoselėti ir stiprinti. Seras Loras pasirinko baltą drabužį, o seras Garlanas jau vedęs vieną iš Fosovėjų dukterų, bet yra dar vyriausias sūnus — jaunuolis, kurį jie ketina apvesdinti su Sansa Stark.

Vilas Tairelis. Matydamas beviltišką Sersėjos įtūžį, Tirionas pajuto piktdžiugišką pasitenkinimą.

— Tas luošys…

Tėvas nudelbė jį lediniu žvilgsniu.

— Vilas yra Haigardeno įpėdinis, visi kalba, kad švelnaus būdo ir kilnus jaunas vyras, mėgstantis skaityti ir žiūrėti į žvaigždes. Be to, jam labai patinka veisti gyvūnus ir jo skalikai, sakalai ir žirgai geriausi visose Septyniose Karalystėse.

Puikus jaunikis, svajingai tarė sau Tirionas. Sersėja irgi labai mėgsta „veistis“. Jam pagailo vargšo Vilo Tairelio ir dabar jau pats nežinojo, ar nori juoktis iš sesers, ar ją apraudoti.

— Aš rinkčiausi Tairelių įpėdinį, — paskelbė savo sprendimą lordas Taivinas, — bet jei norėtum kito vyro, išklausysiu tavo argumentų.

— Esi labai malonus, tėve, — mandagiai, bet šaltai tarė Sersėja. — Verti mane rinktis, nors pasirinkimas labai sunkus. Ką mieliau įsileisiu į savo lovą: seną šliužą ar luošą šunų veisiką? Man reikia kelių dienų pagalvoti. Ar jau galėčiau eiti?

Tu esi karalienė, norėjo jai priminti Tirionas. Tai jis turėtų prašyti tavo leidimo išeiti.

— Eik, — linktelėjo tėvas. — Kai nusiraminsi, dar pašnekėsim. Nepamiršk savo pareigos.

Neslėpdama pykčio, įsitempusi, Sersėja išlėkė iš menės. Vis tiek galų gale ji paklus tėvo valiai. Su Robertu irgi taip buvo. Tačiau nereikia pamiršti ir Džeimio. Kai Sersėja tekėjo pirmą kartą, jų brolis buvo gerokai jaunesnis; antrai santuokai jis gali taip lengvai nepritarti. Nelaimėlį Vilą Tairelį gali ištikti mirtina nelaimė, kas nors gali kalaviju paleisti jam žarnas, o tai labai apkartintų Haigardeno ir Kasterlių Uolos sąjungą. Man derėtų ką nors pasakyti, tik ką? Gal: „Atleisk, tėve, bet Sersėja trokšta tekėti už mūsų brolio?“

— Tirionai…

Jis nuolankiai šyptelėjo.

— Ar gali būti, kad girdžiu šauklį, kviečiantį mane grįžti į kariuomenės gretas?

— Tavo silpnybė — potraukis prie kekšių, — be užuolankų rėžė sūnui lordas Taivinas, — bet galbūt ir aš dėl to truputį kaltas. Kadangi esi ne aukštesnis už berniuką, lengvai pamiršau, kad iš tiesų esi suaugęs vyras, turintis savų poreikių. Pats laikas tau vesti.

Buvau vedęs, ar pamiršai? Tirionas vyptelėjo ir išleido garsą, primenantį ir juoką, ir urzgimą.

— Ar mintis apie vedybas kelia tau juoką?

— Ne, mane pralinksmino mintis, koks būsiu nepakartojamas ir gražus jaunikis.

Gal būtent žmonos Tirionui ir reikėjo? Jei jos kraityje būtų žemių ir pilis, jis turėtų pasaulyje vietą, atskirtą ir nuo Džofrio dvaro, ir… nuo Sersėjos bei tėvo.

Kita vertus, jis turėjo Šają. Nors primygtinai kartoja, kad yra visiškai patenkinta būdama mano sugulovė, šioms vedyboms ji nepritars.

Tačiau tai nebuvo argumentas, galintis padėti jam pelnyti tėvo palankumą, todėl Tirionas tik pasimuistė, ištiesino pečius ir tarė:

— Nori apvesdinti mane su Sansa Stark. Bet jei Taireliai šiai merginai jau numatę kai ką kita, ar tokia santuoka jų neįžeis?

— Iki Džofrio vestuvių apie ketinimus ištekinti Starkų mergaitę lordas Tairelis tikrai neužsimins. Kaip jis gali įsižeisti, jei Sansa ištekės anksčiau, juolab kad nė žodžiu nebuvo prasitaręs mums apie savo planus?

— Taigi, — pritarė seras Kevanas, — o jei Tairelio širdyje ir liks šiek tiek apmaudo, jį nesunkiai numaldysime pasiūlę ištekinti Sersėją už jo sūnaus Vilo.

Tirionas pasikrapštė skaudamą nosies galą. Kartais sutvarstytą žaizdą taip įkyriai niežtėdavo…

— Nuo tos dienos, kai buvo nužudytas Sansos tėvas, jo malonybė karališka votis merginos gyvenimą pavertė pragaru, o dabar, kai pagaliau išsivadavo iš Džofrio nagų, siūlai jai tekėti už manęs. Man rodos, tai irgi žiaurus elgesys. Netgi tau, tėve.

— Kodėl? Ar ketini ją skriausti? — Veikiau smalsaudamas, nei susirūpinęs paklausė Tiriono tėvas. — Aš nesiekiu, kad mergina būtų laiminga, ir tu neturėtum to siekti. Mūsų sąjungininkai pietuose patikimi kaip Kasterlių Uola, bet šiaurę dar reikia palenkti savo pusėn ir mūsų sėkmės šiaurėje garantas yra Sansa Stark.

— Bet ji dar visai vaikas…

— Tavo sesuo dievagojasi, kad ji jau kraujavo. O jei taip, vadinasi, Sansa yra moteris ir gali tekėti. Turi atimti jai nekaltybę, kad niekas nesakytų, jog iš tikrųjų santuokinio gyvenimo nebuvo. Paskui, jei prieš vėl su ja suguldamas norėsi metus kitus palaukti, turėsi tam teisę, nes būsi jos vyras.

Kol kas man nereikia jokios kitos moters, tik Šajos, pagalvojo Tirionas, o Sansa, kad ir ką kalbėtum, vis dėlto yra mergaitė.

— Jei sieki laikyti Sansą kuo toliau nuo Tairelių, kodėl tau negrąžinus jos motinai? Galbūt tai paskatintų Robą Starką priklaupti ir prisiekti ištikimybę?..

Lordas Taivinas pašaipiai nužvelgė sūnų.

— Tik nusiųsk ją į Riveraną! Motina Sansą tuoj pat išleis už kurio nors iš Blekvudų arba Molisterių, kad sutvirtintų sūnaus sudarytas sąjungas su Trišakio lordais. Nusiųsk ją į šiaurę, tai dar nepasikeitus mėnuliui ištekės už kurio nors iš Manderlių ar Amberių. Bet, kaip galima spręsti iš Tairelių sumanytos gudrybės, ir čia, dvare, ji gana pavojinga. Sansa turi tapti Lanisterio žmona, ir greitai.

— Vyras, vedęs Sansą Stark, jos vardu gali pareikšti pretenzijas į Vinterfelą, — pridūrė dėdė Kevanas. — Ar apie tai nepagalvojai?

— Jei nevesi šios merginos, atiduosime ją kuriam nors iš tavo pusbrolių, — pasakė tėvas. — Kaip manai, Kevanai, ar Lanseliui pakaktų jėgų vesti?

Seras Kevanas susimąstė.

— Jei atvestume Sansą pas jį prie ligos patalo, jis ištartų reikiamus žodžius, bet… sugulti su ja… Ne… Pasiūlyčiau vieną iš dvynių, bet Starkai abu juos paėmę į nelaisvę ir laiko Riverane. Dženos sūnus Tionas irgi jų rankose, kitaip Sansą galėtų vesti ir jis.

Toliau tėvo ir dėdės pokalbio Tirionas nesiklausė. Sansa Stark… — mąsliai tarė sau jis. Tyli, gardžiai kvepianti Sansa, mėgusi šilkus, dainas, kilnumą ir augalotus narsius riterius gražiais veidais. Staiga jis pasijuto tarsi būtų viename iš flotilės laivų ir denis suptųsi jam po kojomis.

— Prašei atlygio už mūšyje parodytas pastangas, — įtaigiai priminė jam tėvas. — Dabar tau pasitaikė gera proga, Tirionai, geresnės vargu ar kada nors sulauksi. — Jis pirštais nekantriai pabarbeno į stalą. — Kadaise tikėjausi apvesdinti tavo brolį su Lisa Tuli, bet, mums dar nespėjus pasiruošti vestuvėms, Eiris pašaukė Džeimį į karaliaus sargybą. Kai lordui Hosteriui užsiminiau, kad Lisa galėtų tekėti už tavęs, jis atšovė norįs savo dukrai viso vyro, o ne pusės.

Ir išleido ją už Jono Arino, pagal amžių tikusio jai į senelius. Tačiau žinodamas, kaip paskui klostėsi Lisos Arin gyvenimas, Tirionas ne pyko, o jautėsi dėkingas.

— Pasiūlęs tave į žentus Dorno valdovui, išgirdau, kad mano žodžiai jį įžeidė, — kalbėjo lordas Taivinas. — Paskui, metams bėgant, panašių atsakymų sulaukiau iš Jono Roiso ir Leitono Haitauerio. Galų gale taip nusižeminau, jog pasiūliau, kad galėtum vesti Florento dukrą, kuriai per brolio vestuves Robertas atėmė nekaltybę, bet jos tėvas mieliau išleido ją už vieno iš nekilmingų jam tarnaujančių riterių. Jei nenori vesti Starko dukters, rasiu tau kitą žmoną. Neabejoju, kad šioje karalystėje atsiras koks nors menkas, jokios įtakos neturintis lordas, kuris mainais už draugystę su Kasterlių Uola mielai išsiskirs su savo dukterimi. Ledi Tanda paaukojo Lolisę…

Iš baimės Tirioną net šiurpas nukrėtė.

— Jau geriau nusipjausiu kotą ir sušersiu jį ožkoms.

— Tuomet atmerk akis. Starkų mergina jauna, pribrendusi santuokai, klusni, kilminga ir nekalta. Ir nebjauri pažiūrėti. Kodėl vis dar abejoji?

Tikrai, kodėl?

— Toks jau aš esu. Keista, bet norėčiau gauti žmoną, kuri noriai priimtų mane į savo lovą.

— Jei manai, kad tavo kekšės mielai įsileidžia tave į lovą, esi kvailesnis, nei maniau, — pasakė lordas Taivinas. — Nuvylei mane, Tirionai. Tikėjausi, kad šios vedybos tave pradžiugins.

— Taip, visi žinome, kaip tau svarbu, kad būčiau patenkintas, tėve. Bet juk tai ne šiaip sau vedybos. Sakai, „mūsų sėkmės šiaurėje garantas“? Šiaurę dabar valdo Greidžojai, o karalius Beilonas turi dukterį. Kodėl turiu vesti Sansą Stark, o ne ją? — Ir Tirionas pažvelgė tėvui į šaltas ir žalsvas akis su šviesiais, aukso spalvos taškais.

Lordas Taivinas ištiesė pirštus ir suglaudė juos po smakru.

— Beilonui Greidžojui rūpi ne tiek valdyti, kiek plėšikauti. Tegul pasidžiaugia rudens vainiku ir perkenčia šiaurės žiemą. Beilono valdiniai neturės už ką jo mylėti. Pavasarį tas krakenas šiauriečiams jau bus įkyrėjęs iki gyvo kaulo. Kai parvesi Edardo Starko vaikaitį ir jis pareikalaus to, kas jam priklauso pagal prigimtinę teisę, lordai ir nekilmingi vyrai vieningai pasodins jį į protėvių sostą. Tikiuosi, kad gebi užtaisyti moteriai vaiką?

— Manau, kad taip, — pyktelėjęs atkirto Tirionas. — Prisipažinsiu, įrodymų neturiu. Bet niekas negali sakyti, kad nemėginau. Juk sėju savo sėklą, kai tik pasitaiko proga…

— Į nutekamuosius griovius, pamazgų duobes, — niekinamai pridūrė lordas Taivinas, — ir į prastą žemę, kuri augina vien pavainikius. Pats laikas turėti savo sodą. — Jis atsistojo. — Žinok, kad Kasterlių Uolos niekada negausi. Bet vesk Sansą Stark ir galbūt tau atiteks Vinterfelas.

Tirionas Lanisteris, Vinterfelo lordas ir gynėjas. Ši mintis buvo tokia keista, kad jį net šiurpas nukrėtė.

— Puiku, tėve, — rūpestingai rinkdamas žodžius tarė jis, — bet ir tu ne viską numatei. Robas Starkas tikriausiai geba ne mažiau už mane, ir yra pasižadėjęs vesti vieną iš vaisingųjų Frėjų dukterų. Ir kai Jaunasis Vilkas sulauks vilkiukų vados, Sansos vaikai nieko nepaveldės.

Tačiau Tiriono žodžiai lordo Taivino iš vėžių neišmušė.

— Patikėk, su savo vaisingąja Frėj Robas Starkas vaikų nesusilauks. Turiu žinių, kurių kol kas nemačiau reikalo pranešti tarybos nariams, nors gerieji lordai, žinoma, netrukus vis tiek išgirs šią naujieną. Jaunasis Vilkas paėmė į žmonas vyriausią Geiveno Vesterlingo dukterį.

Kelias akimirkas Tirionas negalėjo patikėti, kad tėvas tikrai tai pasakė.

— Šešiolikos metų merginą, vardu Džeinė, — pridūrė seras Kevanas. — Anksčiau lordas Geivenas siūlė ją į žmonas mūsų Vilemui arba Martinui, tačiau turėjau jam atsakyti. Geivenas — geras vyras, bet jo žmona Sibelė iš Spaiserių giminės. Jam nederėjo jos vesti. Vesterlingai visuomet garsėjo garbingumu, o ne sveiku protu. Ledi Sibelės senelis prekiavo šafranu bei pipirais ir buvo tokios pat žemos kilmės, kaip ir tas kontrabandininkas, dabar tarnaujantis Staniui. O jos senelė buvo moteris, kurią jis parsivedė iš rytų. Siaubinga senė… Sklido kalbos, kad ji buvo žynė. Žmonės ją vadino Mage. Mat nė vienas negalėjo ištarti tikrojo jos vardo. Pusė Lanisporto eidavo pas ją gydytis, gaudavo meilės gėrimų ir panašių vaistų. — Jis gūžtelėjo ir pridūrė: — Suprantama, ji seniai mirusi. O Džeinė, rodos, labai miela mergina, nors tik kartą ją mačiau. Ir vis dėlto labai abejotinos kilmės…

Kadangi anksčiau buvo vedęs kekšę, Tirionas nevisiškai suprato, kodėl dėdę apima siaubas vien pagalvojus, kad galima vesti merginą, kurios prosenelis prekiavo gvazdikėliais. Ir vis dėlto… Labai miela mergina, — pasakė seras Kevanas, bet ir nuodai dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo malonūs. Vesterlingų giminė buvo sena, ir vis dėlto išdidumo turėjo daugiau nei galių. Tiriono nebūtų nustebinusi žinia, kad ledi Sibelė dukters kraičiui davė gerokai daugiau nei kilmingas jos vyras. Vesterlingų kasyklų ištekliai baigėsi jau prieš daug metų, geriausios žemės buvo parduotos arba prarastos, o Stačioji Uola labiau priminė griuvėsius, o ne tvirtovę. Bet… labai romantiškus griuvėsius, dunksančius ant toli į jūrą išsišovusio kyšulio.

— Nustebinai mane, — pripažino Tirionas. — Maniau, kad Robas Starkas protingesnis.

— Jam šešiolika, — tarė lordas Taivinas. — Tokiame amžiuje sveikas protas dar užleidžia vietą geismui, meilei ir garbei.

— Jis sulaužė priesaiką, pažemino savo sąjungininką, atsisakė vykdyti tai, ką buvo iškilmingai pažadėjęs. Apie kokią garbę kalbi?

Tirionui atsakė seras Kevanas.

— Dėl merginos garbės jis paaukojo savąją. Kai atėmė jai nekaltybę, kito kelio jam neliko.

— Būtų buvę kilniau palikti ją, besilaukiančią pavainikio, — tiesmukai pareiškė Tirionas. Vesterlingai labai rizikavo; jie galėjo prarasti žemes, pilį ir net gyvybę. Lanisteris niekada nelieka skolingas.

— Džeinė Vesterling tokia, kaip jos motina, — tarė lordas Taivinas, — o Robas Starkas toks, kaip ir jo tėvas.

Rodos, Vesterlingų išdavystė neįsiutino tėvo taip, kaip Tirionas būtų galėjęs tikėtis. Savo vasalų neištikimybės lordas Taivinas nepakentė. Dar būdamas paauglys visiškai sunaikino išdidžiųjų Reinų iš Kastamero ir senųjų Tarbekų iš Tarbekholo gimines. Apie šį jo poelgį dainiai net sudėjo gana šiurpią dainą. Po kelerių metų, kai ėmė šiauštis lordas Farmanas iš Gražiosios pilies, lordas Taivinas nusiuntė pas jį pasiuntinį, nešiną ne laišku, bet liutnia. Pasiklausęs jo menėje nuskambėjusios dainos „Kastamero lietus“, daugiau lordas Farmanas rūpesčių nekėlė. O jei dainos nebūtų pakakę… Reinų ir Tarbekų pilių griuvėsiai tebedunksojo kaip nebylus įrodymas, koks likimas laukia tų, kurie sumano paniekinti Kasterlių Uolos galią.

— Stačioji Uola ne taip toli nuo Tarbekholo ir Kastamero, — pasakė Tirionas. — Kaip manai, gal Vesterlingai jojo pro šalį, pamatė tas pilis ir pasimokė?

— Gal ir pasimokė, — pritarė lordas Taivinas. — Patikėk, Kastamero likimas jiems puikiai žinomas.

— Bet ar Vesterlingai ir Spaiseriai gali būti tokie kvailiai ir tikėti, kad vilkas nugalės liūtą?

Pirmą kartą per nežinia kiek laiko lordo Taivino lūpų kampučiai virptelėjo ir veide šmėstelėjo kažkas panašaus į šypsenėlę; jis nenusišypsojo, bet vien mintis, kad galėjo, kėlė siaubą.

— Kartais didžiausi kvailiai yra protingesni už tuos, kurie iš jų juokiasi, — pasakė jis ir dar pridūrė: — Vesi Sansą Stark, Tirionai. Ir labai greitai.