Kardų audra

Ketlina

Robas, vos išgirdusi šunidėse kilusį triukšmą, suprato ji.

Į Riveraną grįžo jos sūnus, o kartu su juo — ir Pilkasis Vėjas. Tik užuodę stambų pilką didvilkį šunys galėjo taip paleisti gerkles, taip skalyti. Jis pas mane ateis, neabejodama tarė sau Ketlina. Po pirmo apsilankymo Edmuras pas ją daugiau negrįžo, jam labiau patiko leisti dienas su Marku Paiperiu bei Patriku Molisteriu ir klausytis Rimundo Eiliuotojo sakmių apie mūšį prie Akmenų Malūno. Bet Robas — ne Edmuras. Robas ateis su manimi pasimatyti.

Kelias pastarąsias dienas pylė kaip iš kibiro ir šis šaltas ūkanotas lietus puikiai atspindėjo Ketlinos nuotaiką. Tėvas kasdien vis labiau silpo ir vis ilgiau kliedėdavo, o pabudęs tik šnabždėdavo: „Ramunėle…“ ir prašydavo atleisti. Edmuras jos vengė, o seras Desmondas Grelis, kad ir koks nelaimingas dėl to jautėsi, vis dar neleido jai laisvai vaikščioti po pilį. Tik grįžęs seras Robinas Rigeris su savo vyrais — nusivariusiais nuo kojų ir permerktais iki siūlo galo — šiek tiek pakėlė Ketlinai ūpą. Rodės, jie grįžo pėsčiomis. Meisteris Vimanas slapta prasitarė, jog Karalžudžiui kažkaip pavyko nuskandinti jų galerą ir pasprukti. Ketlina paprašė, ar negalėtų pasišnekėti su seru Robinu ir sužinoti apie šį nutikimą daugiau, bet jai nebuvo leista to padaryti.

Ir dar kažkas buvo ne taip. Tą dieną, kai grįžo jos brolis, praėjus kelioms valandoms po jų kivirčo, žemai, kieme, ji girdėjo piktus vyrų balsus. Užlipusi į pastogę pasižiūrėti, kas vyksta, Ketlina pamatė priešais pilį, prie pagrindinių vartų, susirinkusius kelis būrelius vyrų. Tarnai vedė iš arklidžių žirgus, balnojo juos, movė kamanas, be to, kažkas rėkavo, tik, būdama taip aukštai, žodžių Ketlina nesuprato. Ant žemės gulėjo viena iš baltų Robo vėliavų, o vienas iš riterių apsuko savo žirgą, pentinais spustelėjęs šonus paragino jį ir vos nesutrypė didvilkio. Paskui jį nusekė dar keli vyrai. Jie kartu su Edmuru kovėsi prie brastų, dingtelėjo jai. Kas galėjo juos taip supykdyti? Gal brolis juos kaip nors papiktino arba įžeidė? Ketlinai pasirodė, jog atpažino serą Perviną Frėjų, lydėjusį ją prie Karčiojo tilto, į Vėtrų Gūžtą ir atgal, ir pavainikį, netikrą jo brolį Martiną Riversą, bet kadangi žiūrėjo iš labai aukštai, visiškai tikra nebuvo. Pro pilies vartus išjojo apie keturiasdešimt vyrų, o kur, Ketlina nežinojo.

Ir jie negrįžo. Be to, ir meisteris Vimanas nepaaiškino, nei kas tie vyrai buvo, nei kur išjojo, nei dėl ko taip supyko.

— Ateinu čia rūpintis tavo tėvu, tai vienintelė man skirta užduotis, miledi, — pasakė jis. — Tavo brolis netrukus taps Riverano lordu. Tad tikriausiai pats papasakos viską, ką turėtum žinoti.

Bet dabar po pergalingo žygio į vakarus grįžo Robas. Jis man atleis, tarė sau Ketlina. Turi atleisti, juk jis — vienintelis mano sūnus, o Arija ir Sansa to paties kraujo kaip jis ir aš. Jis išleis mane iš šių menių ir tuomet sužinosiu, kas nutiko.

Kol seras Desmondas pas ją atėjo, Ketlina spėjo išsimaudyti, apsirengti ir išsišukuoti savo kaštoninius plaukus.

— Iš vakarų grįžo karalius Robas, miledi, — pranešė riteris, — ir liepė tau ateiti pas jį į didžiąją menę.

Šios akimirkos Ketlina ir laukė, ir bijojo. Kiek sūnų praradau: du ar tris? Netrukus ji turėjo tai sužinoti.

Jiedu įžengė į žmonių pilną menę. Visų žvilgsniai buvo įbesti į pakylą, bet Ketlina pažino juos iš nugarų: sulopytus šarvinius ledi Mormont marškinius, Didįjį Džoną ir jo sūnų, visa galva aukštesnius už kitus menėje susirinkusius žmones, lordą Džeisoną Molisterį, — pražilusį, per alkūnę sulenkusį ranką ir tame linkyje suspaudusį savo sparnuotą šalmą, — Titą Blekvudą, apsigaubusį pečius puikiu varno plunksnų apsiaustu… Pusė iš jų dabar norėtų mane pakarti. O kita pusė nieko nesiimtų, tik nusuktų akis. Be to, Ketlinos neapleido nerimą keliantis jausmas, kad čia kažko trūksta.

Ant pakylos stovėjo Robas. Jis jau ne berniukas, staiga suprato Ketlina ir jai nudiegė širdį. Jam jau šešiolika, jis suaugęs vyras. Tik pažvelk į jį… Karas tarsi ištirpdė Robo veide buvusį švelnumą, dabar jo veidas atrodė liesesnis ir ryškesnių bruožų. Jis nusiskuto barzdą, bet tamsiai rudi plaukai nebuvo pakirpti ir laisvai krito jam ant pečių. Nuo pastarąsias kelias dienas vis nesiliaujančio lietaus jo šarviniai marškiniai parūdijo ir paliko rudas dėmes ant palaidinės ir apsiausto. O gal tai buvo kraujo dėmės? Ant Robo galvos puikavosi karūna iš susipynusių kardų, nukaldinta jam iš geležies ir bronzos. Dabar su ja jis jaučiasi daug laisviau. Nešioja ją kaip karalius.

Edmuras stovėjo žemai, prie žmonių pilnos pakylos, ir nuolankiai nuleidęs galvą klausėsi Robo, besigiriančio savo pasiekta pergale.

— …žuvę mūšyje prie Akmenų Malūno niekada neturi būti užmiršti. Nenuostabu, kad lordas Taivinas spruko kautis su Staniu. Šiauriečių ir riveraniečių jis jau buvo sotus iki kaklo. — Šie žodžiai menėje sukėlė juoką ir paskatino pritarimo šūksnius, bet Robas kilstelėjo ranką prašydamas tylos. — Ir vis dėlto neapsigaukite. Lanisteriai ir vėl prieš mus žygiuos, ir bus dar daug mūšių, kuriuos turėsime laimėti, kol karalystė bus saugi.

— Šiaurės karalius! — suriko Didysis Džonas ir iškėlė šarvuotą kumštį.

— Trišakio karalius! — garsiai atitarė jam upių lordai.

Tada visi ėmė trankyti kumštį į kumštį, trypti kojomis ir menėje kilo baisus triukšmas.

Kilus šiam sąmyšiui, vos keli žmonės atkreipė dėmesį į atėjusius Ketliną ir serą Desmondą, bet jiems alkūnėmis skinantis kelią per savo pažįstamus Ketliną palengva ėmė gaubti mirtina tyla. Nekreipdama dėmesio į skvarbius žvilgsnius, ji žengė aukštai pakelta galva. Tegul sau mano, ką nori. Man tik svarbu, ką nuspręs Robas.

Pamačiusi ant pakylos stovinčio sero Brindeno Tulio griežtų ir išraiškingų bruožų veidą, Ketlina pajuto šiokią tokią paguodą. Kitas, jai nepažįstamas vaikinukas, rodės, elgėsi kaip Robo ginklanešys. Jam už nugaros stovėjo jaunas riteris su smėlio spalvos ant šarvų dėvimu apsiaustu, ant kurio buvo matyti herbas, vaizduojantis jūros kriaukles, ir kitas, gerokai vyresnis karys, dėvintis apsiaustą su trimis juodomis pipirinėmis ir šviesiai violetiniu vingiu žaliomis ir sidabro spalvos juostomis išmargintame fone. Tarp jųdviejų stoviniavo išvaizdi pagyvenusi ledi ir jauna graži mergina, — matyt, jos duktė. Čia buvo ir dar viena mergina, maždaug tokio pat amžiaus kaip Sansa. Ketlina suprato, kad jūros kriauklės — kažkurios iš mažesniųjų giminių simbolis; vyresniojo riterio herbo ji neatpažino. Gal belaisviai? Bet kam Robas būtų tempęs belaisvius ant pakylos?

Serui Desmondui vedant ją toliau, Uteridas Veinas trinktelėjo vėliavos kotu į grindis. Jei Robas pervers mane tokiu pat žvilgsniu, kokiu pervėrė Edmuras, nežinau, ką darysiu, pagalvojo Ketlina. Tačiau jai pasirodė, jog sūnaus akyse išvydo ne pyktį, o kažką kita… gal nuogąstavimą? Ne, negali būti. Ko Robas turėtų baimintis? Juk jis — Jaunasis Vilkas, Trišakio ir Šiaurės karalius.

Pirmasis Ketliną pasveikino jos dėdė. Ne veltui pravardžiuojamam Juodąja Žuvimi serui Brindenui visai nerūpėjo kitų nuomonė. Nušokęs nuo pakylos, jis suspaudė Ketliną glėbyje.

— Kaip gera matyti tave namie, Kete, — tarė dėdė ir jai teko susikaupti, kad nepraskystų.

— Ir tave, — sušnabždėjo Ketlina.

— Mama…

Ketlina pakėlė akis į savo aukštą sūnų, karalių.

— Tavo malonybe, meldžiau dievų, kad grįžtum gyvas ir sveikas. Girdėjau, kad buvai sužeistas.

— Šturmuojant Stačiąją Uolą strėlė pervėrė man žastą, — tarė jis. — Bet žaizda jau visiškai užgijo. Buvau rūpestingai slaugomas.

— Vadinasi, dievai buvo maloningi. — Ketlina su palengvėjimu atsiduso. Pasakyk tai. Vis tiek nepavyks nuslėpti. — Tikriausiai jie tau jau papasakojo, ką padariau. Ar paaiškino, kodėl?

— Dėl mergaičių.

— Turėjau penkis vaikus. Dabar turiu tris.

— Tiesa, miledi. — Pro Didįjį Džoną, tarsi niūrus vaiduoklis su juodais šarviniais marškiniais, ilga žila susivėlusia barzda ir siauru, sulysusiu ir šalčiu dvelkiančiu veidu, prasibrovė lordas Rikardas Karstarkas. — Ir aš turiu vieną sūnų, nors anksčiau turėjau tris. Atėmei iš manęs progą atkeršyti.

Ketlina ramiai pažvelgė jam į akis.

— Lorde Rikardai, Karalžudžio mirtis nebūtų prikėlusi iš kapo tavo vaikų. O jo gyvybę galbūt pavyks išmainyti į mano dukterų gyvybes.

Bet lordo numaldyti jai nepavyko.

— Džeimis Lanisteris tave apmulkino. Mainais gavai tik tuščius pažadus, daugiau nieko. Mano Torhenas ir Edardas nusipelnė didesnės tavo pagarbos.

— Liaukis, Karstarkai, — sududeno Didysis Džonas, kryžiuodamas savo didžiules rankas ant krūtinės. — Jai, motinai, buvo aptemęs protas. Tokios jos, moterys…

— Sakai, motinos beprotybė? — Lordas Karstarkas atsisuko į lordą Amberį. — Aš tai vadinu išdavyste.

— Gana. — Tą akimirką Robas atrodė panašesnis į Brandoną, o ne į savo tėvą. — Man girdint Vinterfelo miledi niekas nevadins išdavike, lorde Rikardai. — Ir gerokai švelniau kreipėsi į Ketliną: — Jei galėčiau susigrąžinti grandinėmis sukaustytą Karalžudį, taip ir padaryčiau. Paleidai jį be mano žinios ir sutikimo, bet… žinau, kad taip pasielgti tave paskatino meilė. Padarei tai dėl Arijos ir Sansos, iš sielvarto dėl Brano ir Rikono. Įsitikinau, kad meilė ne visada žengia koja kojon su išmintimi. Ji gali pastūmėti mus iškrėsti didžiulę kvailystę, bet mes vis tiek klausome širdies… nesvarbu, kuo tai baigtųsi. Ar ne, mama?

Ar ir aš taip pasielgiau?

— Jei klausydama širdies balso iškrėčiau kvailystę, kaip įmanydama stengsiuos atlyginti lordui Karstarkui ir tau padarytą skriaudą.

Lordo Rikardo veidas liko nepermaldaujamas.

— Ar tavo pastangos prikels Torheną ir Edardą iš kapų, į kuriuos juodu pasiuntė Karalžudys?

Krustelėjęs pečius ir prasibrovęs tarp Didžiojo Džono ir Megės Mormont, jis paliko menę. Robas nė nemėgino jo sustabdyti.

— Atleisk jam, mama, — tarė.

— Jei tik tu atleisi man.

— Jau atleidau. Žinau, ką reiškia mylėti taip stipriai, kad daugiau apie nieką negali galvoti.

Ketlina nulenkė galvą.

— Dėkoju. — Bent jau šio vaiko nepraradau.

— Mums reikia pasikalbėti, — pridūrė Robas. — Tau ir mano dėdėms. Apie šį ir… kitus reikalus. Pilies valdytojau, skelbk sueigos pabaigą.

Uteridas Veinas trenkė vėliavos kotu į grindis, sušuko, kad visi laisvi, ir upių lordai bei šiauriečiai pasuko prie durų. Tik tuomet Ketlina staiga suprato, kas čia ne taip. Vilkas. Nėra vilko. Kur Pilkasis Vėjas? Ji žinojo, kad didvilkis grįžo su Robu, — juk girdėjo skalijant šunis, — bet jo nebuvo nei menėje, nei šalia jos sūnaus, kur paprastai tupėdavo.

Tačiau jai nespėjus Robo pasiteirauti apie vilką, ją apspito linkintieji gera. Paėmusi ją už rankos, ledi Mormont pasakė:

— Miledi, jei Sersėja Lanister būtų paėmusi į nelaisvę dvi mano dukteris, būčiau pasielgus taip pat.

Didysis Džonas, kuriam geros manieros buvo nė motais, pakėlė Ketliną nuo grindų ir didžiulėmis plaukais apžėlusiomis letenomis suspaudė jai rankas.

— Kartą tavo vilkiukas Karalžudį apkandžiojo ir, jei reikės, apdraskys vėl.

Galbartas Gloveris ir lordas Džeisonas Molisteris elgėsi santūriau, o Jonas Brakenas, galima sakyti, net šaltai, bet jų ištarti žodžiai buvo gana mandagūs. Galiausiai prie Ketlinos priėjo brolis.

— Ir aš meldžiuosi už tavo mergaites, Kete. Tikiuosi, tuo neabejoji.

— Žinoma, ne. — Ji pabučiavo Edmurą. — Myliu tave už tai.

Kai viskas buvo pasakyta, didžioji Riverano pilies menė ištuštėjo, joje liko tik Robas, trys Tuliai ir šeši svetimi žmonės, kurių Ketlina nepažinojo. Ji smalsiai juos nužvelgė.

— Ponios, serai, ar jūs naujai prisiekę ištikimybę mano sūnui?

— Taip, — atsakė jaunesnysis riteris, kurio herbe buvo pavaizduotos jūros kriauklės, — bet drąsos mums netrūksta, mūsų ištikimybė tvirta ir tikimės netrukus tai įrodyti, miledi.

Robas, rodos, pasijuto nejaukiai.

— Mama, — tarė jis, — leisk tau pristatyti ledi Sibelę, lordo Geiveno Vesterlingo iš Stačiosios Uolos žmoną. — Nutaisiusi iškilmingą veido išraišką, į priekį žingtelėjo pagyvenusi moteris. — Jos vyras buvo vienas iš tų, kuriuos paėmėme į nelaisvę Kuždesių miške.

Ak taip, Vesterlingai, prisiminė Ketlina. Jų vėliavoje pavaizduotos šešios jūros kriauklės balto smėlio fone. Tai mažesnioji Lanisteriams prisiekusi giminė.

O Robas kvietė paeiliui žengti į priekį kitus nepažįstamuosius.

— Seras Rolfas Spaiseris, ledi Sibelės brolis. Jis buvo Stačiosios Uolos pilies valdytojas, kai ją užėmėme. — Pipirinių riteris nulenkė galvą. Jis buvo kresnas vyras sulaužyta nosimi ir trumpai nukirpta žila barzda, bet gerokai išblyškęs. — Lordo Geiveno ir ledi Sibelės vaikai. Seras Reinaldas Vesterlingas. — Jūros kriauklių riteris vešliais ūsais nusišypsojo. Jis buvo jaunas, lieknas, atrodė netašytas, bet sveikais dantimis ir vešliais tamsiai rudais plaukais. — Eleina. — Maža mergaitė paskubomis padarė reveransą. — Rolamas Vesterlingas, mano ginklanešys. — Berniukas jau buvo besiklaupiąs, bet pamatęs, kad niekas daugiau neklaupia, tik nusilenkė.

— Man didelė garbė, — tarė Ketlina. Ar gali būti, kad Stačioji Uola prisiekė Robui ištikimybę? Jei taip, tuomet nenuostabu, kad Vesterlingai čia, su juo. Kasterlių Uoloje į tokias išdavystes nebuvo žiūrima pro pirštus. Nuo tada, kai Taivinas Lanisteris sulaukė karui tinkamo vyro amžiaus…

Paskutinė ir, rodės, labai drovėdamasi, į priekį žengė jauna mergina. Robas paėmė ją už rankos.

— Mama, — susijaudinęs vėl prabilo jis, — man didžiulė garbė pristatyti tau ledi Džeinę Vesterling. Vyriausiąją lordo Geiveno dukterį ir mano… mano… ledi žmoną.

Ne, to negali būti, juk tu dar vaikas, pirmiausia šovė į galvą Ketlinai. Paskui ji pagalvojo: Be to, esi įsipareigojęs vesti kitą. Ir pagaliau tarė sau: Deive Motina, pasigailėk, Robai, ką tu padarei?..

Ir tik tuomet Ketlinai staiga atsivėrė akys. Kvailystės, iškrėstos dėl meilės? Jis įviliojo mane nelyginant kiškį į spąstus. Rodos, aš jam jau atleidau… Ketlina pasijuto ir suirzusi, ir nuliūdusi, ir susižavėjusi; ši scena buvo taip sumaniai surežisuota, kad, rodės, tai galėjo padaryti tik vaidybos meistras arba… karalius. Ketlinai nieko kita neliko, tik suspausti Džeinės Vesterling rankas.

— Dabar turiu dar vieną dukterį, — ištarė ji, nors ir santūriau, nei ketino. Ir pabučiavo siaubo sukaustytą merginą į abu skruostus. — Sveika atvykusi į mūsų menę ir prie židinio.

— Ačiū, miledi. Prisiekiu, būsiu Robui gera ir ištikima žmona. Ir kuo išmintingesnė karalienė.

Karalienė. Taip, ši jauna graži mergina yra karalienė, neturėčiau to pamiršti. Ji neabejotinai buvo graži, banguotais kaštoniniais plaukais, širdies formos veidu, droviai besišypsanti. Liekna, bet, — Ketlinai tai nepraslydo pro akis, — moteriškais klubais. Bent jau vaikus turėtų gimdyti nesunkiai.

Tuomet, niekam nespėjus įsiterpti, prabilo ledi Sibelė:

— Mums didelė garbė per santuoką užmegzti ryšį su Starkų gimine, miledi, bet mes labai pavargę. Per trumpą laiką sukorėme ilgą kelią. Gal galėtume pailsėti savo kambariuose, kad netrukdoma pasišnekėtum su sūnumi?

— Tai būtų geriausia. — Robas pabučiavo Džeinę. — Pilies valdytojas ras jums tinkamus kambarius.

— Aš palydėsiu jus pas valdytoją, — pasisiūlė Edmuras Tulis.

— Tu labai malonus, — padėkojo ledi Sibelė.

— Ar ir man eiti? — paklausė berniukas, vardu Rolamas. — Esu tavo ginklanešys…

Robas nusijuokė.

— Bet dabar tavo paslaugų man tikrai nereikia.

— Hm…

— Jo malonybė šešiolika metų apsiėjo be tavęs, Rolamai, — pridūrė seras Reinaldas, kurio herbe buvo pavaizduotos jūrų kriauklės. — Tad manau, kad kaip nors išsivers ir dar kelias valandas. — Ir jis, tvirtai suspaudęs savo mažojo broliuko ranką, išsivedė jį iš menės.

— Tavo žmona žavinga, — jiems likus dviese tarė Ketlina, — ir Vesterlingai, rodos, tikrai garbinga giminė, bet… lordas Geivenas, rodos, yra prisiekęs ištikimybę Taivinui Lanisteriui, ar ne?

— Taip. Džeisonas Molisteris paėmė jį į nelaisvę Kuždesių miške ir laikė Sigarde tikėdamasis išpirkos. Dabar aš jį, žinoma, išlaisvinsiu, nors gali būti, kad jis nenorės prie manęs prisidėti. Mudu su Džeine susituokėme be jo žinios ir bijau, kad ši santuoka užtrauks jam didžiulį pavojų. Stačioji Uola nėra labai stipri. Dėl meilės man Džeinė gali viską prarasti.

— O tu, — švelniai tarė Ketlina, — jau praradai Frėjus.

Robas susiraukė ir tai buvo iškalbingiau už bet kokius žodžius. Dabar Ketlina suprato, kodėl vyrai kieme piktai šūkavo, kodėl sutrypę Robo vėliavą taip staiga išjojo Pervinas Frėjus ir Martinas Riversas.

— Ar galiu paklausti, kiek karių atsivedė tavo nuotaka, Robai?

— Penkiasdešimt. Ir tuziną riterių, — niūriai ir neslėpdamas nusivylimo atsakė jis. Kai Dvyniuose vyko derybos dėl vedybų, senasis lordas Valderis Frėjus išsiuntė Robą su tūkstančiu raitų ginkluotų riterių ir beveik trimis tūkstančiais pėstininkų. — Džeinė ne tik graži, bet ir protinga. Miela. Ir geros širdies.

Bet tau reikia kalavijų, o ne gerų širdžių. Kaip galėjai taip pasielgti, Robai? Kaip galėjai būti toks neišmanėlis, toks kvailys? Kaip galėjai būti toks… toks… jaunas. Tačiau priekaištai dabar nebūtų padėję. Tad Ketlina tik paprašė:

— Papasakok, kaip viskas įvyko.

— Užėmiau jos pilį, o ji pavergė mano širdį. — Robas šyptelėjo. — Stačiojoje Uoloje įgulos buvo nedaug, tad vieną naktį ją paėmėme šturmu. Juodasis Valderis ir Mažasis Džonas vadovavo sienų šturmui, o aš taranu išmušiau vartus. Prieš pat serui Rolfui atiduodant mums pilį, priešų strėlė pervėrė man žastą. Iš pradžių žaizda neatrodė rimta, bet paskui ėmė pūliuoti. Džeinė paguldė mane į savo lovą ir slaugė visą laiką, kol karščiavau. Be to, buvo šalia manęs, kai Didysis Džonas pranešė naujienas iš… Vinterfelo. Apie Braną ir Rikoną. — Rodės, Robui sunku ištarti brolių vardus. — Tą naktį ji… ji paguodė mane, mama.

Ketlinai nereikėjo aiškinti, kaip Džeinė Vesterling paguodė jos sūnų.

— Ir kitą dieną tu ją vedei.

Robas pakėlė į motiną ir pasididžiavimo, ir gailesčio kupinas akis.

— Tai buvo vienintelis garbingas sprendimas. Ji švelni ir miela, mama, ji bus gera žmona.

— Galbūt. Bet tai tikrai nepaguos lordo Frėjaus.

— Žinau, — kankindamasis tarė jos sūnus. — Viską sugadinau, tik mūšiuose man sekėsi, tiesa? Maniau, mūšiuose bus sunkiausia, bet… jei būčiau paklausęs tavęs ir pasilikęs Teoną įkaitu, tebevaldyčiau šiaurę, o Branas ir Rikonas sveiki ir gyvi gyventų Vinterfele.

— Galbūt. O gal ir ne. Lordas Beilonas vis tiek galėjo nuspręsti surizikuoti ir pradėti karą. Kai pastarąjį kartą jis mėgino gauti karūną, jam teko paaukoti du sūnus. Jis būtų galėjęs sumesti, kad dabar, jei praras vieną, nuostolis nebus toks didelis. — Ketlina palietė jam ranką. — Kaip klostėsi reikalai su Frėjais po vedybų?

Robas papurtė galvą.

— Serą Stevroną man dar galbūt būtų pavykę numaldyti, bet seras Raimanas — baisus kietakaktis, o Juodasis Valderis… prisiekiu, „Juoduoju“ jis vadinamas tikrai ne dėl savo barzdos. Jis taip suįžūlėjo, kad pareiškė, girdi, jo seserys mielai tekėtų ir už našlio. Už tuos žodžius būčiau jį nudėjęs, jei Džeinė nebūtų manęs permaldavusi jo pasigailėti.

— Tu mirtinai įžeidei Frėjų giminę, Robai.

— Aš to nenorėjau. Seras Stevronas žuvo už mane, o Oliveris buvo toks ištikimas ginklanešys, apie kokį karalius gali tik svajoti. Jis norėjo likti pas mane, bet seras Raimanas pasiėmė jį drauge su kitais. Ir išsivedė visas savo pajėgas. Didysis Džonas kurstė mane, kad jį pulčiau…

— Kad veltumeis į kautynes su saviškiais, kai aplink pilna priešų? — nusistebėjo Ketlina. — Tuomet būtum galutinai pražuvęs.

— Taip. Pamaniau, galbūt lordo Valderio dukterims galėtume rasti kitų jaunikių? Vieną iš jų pasisiūlė vesti seras Vendelis Manderlis, o Didysis Džonas sako, kad ir jo dėdės vėl ketina ieškoti žmonų. Jei lordas Valderis būtų protingas…

— Bet jis nėra protingas, — pertraukė sūnų Ketlina. — Jis pasipūtęs ir liguistai įžeidus. Pats žinai. Jis norėjo būti karaliaus senelis. Tu nenumaldysi jo pagiežos į savo vietą pasiūlęs du senus žilus plėšikus ir storiausio Septyniose Karalystėse vyro sūnų. Tu ne tik sulaužei duotą priesaiką, bet ir suteršei Dvynių garbę atiduodamas pirmenybę nuotakai iš menkesnės giminės.

Robas šoko prieštarauti.

— Vesterlingų kraujas kilmingesnis nei Frėjų. Tai nepaprastai sena giminė, kurios ištakos siekia Pirmuosius Žmones. Prieš Užkariavimą Uolos karaliai kartais tuokdavosi su Vesterlingais, be to, buvo ir kita Džeinė Vesterling, prieš tris šimtus metų ištekėjusi už karaliaus Meigoro ir tapusi karaliene.

— Taip, bet visa tai tik dar labiau pakurstys lordo Valderio nuoskaudą. Jis visada kankinosi, kad senesnės giminės į Frėjus žiūri su panieka ir laiko juos prasisiekėliais. Kiek girdėjau, tai ne pirmas įžeidimas, kurį jam tenka iškęsti. Jonas Arinas nebuvo linkęs auklėti jo vaikaičių, o mano tėvas nesutiko, kad Edmuras vestų vieną iš jo dukterų. — Ji kryptelėjo galvą į grįžusį ir vėl prie jų prisidėjusį savo brolį.

— Tavo malonybe, — tarė Brindenas Juodoji Žuvis, — gal būtų geriau, jei šiam pokalbiui tęsti rastume nuošalesnę vietą?

— Taip, — neslėpdamas nuovargio sutiko Robas. — Viską atiduočiau už taurę vyno. Manau, geriausiai tiks audiencijų menė.

Jiems ėmus lipti laiptais, Ketlina paklausė to, kas nedavė jai ramybės nuo tos akimirkos, kai įkėlė koją į menę.

— Robai, kur Pilkasis Vėjas?

— Kieme, doroja avies kulšį. Šunidžių prižiūrėtojui liepiau pasirūpinti, kad jis gautų ėdesio.

— Anksčiau jis visada būdavo prie tavęs.

— Menėje vilkui ne vieta. Pati esi mačiusi, kaip jis ima nerimauti. Kaip urzgia ir rodo dantis. Man nederėjo imti jo į mūšį. Pilkasis Vėjas sudraskė pernelyg daug žmonių ir dabar jų bijo. Be to, Džeinei nejauku, kai Pilkasis Vėjas šalia, o jos motinai didvilkis tiesiog varo siaubą.

Štai koks reikalas… — pagalvojo Ketlina.

— Tas didvilkis — neatskiriama tavo dalis, Robai. Bijoti jo — tai bijoti tavęs.

— Aš ne vilkas, nors žmonės mane taip vadina, — pyktelėjęs atrėžė Robas. — Vieną vyrą Pilkasis Vėjas papjovė Stačiojoje Uoloje, kitą — Ašmarke, dar šešis ar septynis Okskrose. Jei būtum mačiusi…

— Mačiau, kaip Vinterfele Brano didvilkis vienam vyrui perplėšė gerklę, — atrėžė Ketlina, — ir už tai buvau jam labai dėkinga.

— Tai visai kas kita. Stačiojoje Uoloje Pilkojo Vėjo sudraskytas vyras buvo riteris, kurį Džeinė pažinojo visą gyvenimą. Negali jos kaltinti dėl to, kad dabar bijo. Be to, Pilkasis Vėjas nemėgsta ir jos dėdės. Kaskart, kai seras Rolfas prie jo prieina, jis iššiepia dantis.

Ketliną nukrėtė šiurpas.

— Išsiųsk serą Rolfą iš pilies. Tuoj pat.

— Kur? Gal į Stačiąją Uolą, kad Lanisteriai pamautų jo galvą ant mieto? Džeinė prie jo prisirišusi. Seras Rolfas — jos dėdė, be to, ir doras riteris. Tokių vyrų kaip Rolfas Spaiseris man reikėtų daugiau. Neketinu išvyti sero Rolfo vien dėl to, kad mano didvilkiui nepatinka jo kvapas.

— Robai… — Ketlina stabtelėjo ir paėmė sūnų už rankos. — Kartą jau patariau tau nepaleisti Teono Greidžojaus, bet tu manęs nepaklausei. Paklausyk bent dabar. Išsiųsk tą vyrą. Nesakau, kad turi jį išvaryti. Rask užduotį, kuriai atlikti reikia narsaus riterio, kokią nors garbingą pareigą, nesvarbu, kokią… bet nelaikyk jo šalia savęs.

Robas susiraukė.

— Gal leisti Pilkajam Vėjui apuostyti visus savo riterius? Gali būti, kad jam nepatiks ir kai kurių kitų kvapas.

— Nenoriu, kad artimoje tavo aplinkoje sukiotųsi bet koks vyras, kurio nemėgsta Pilkasis Vėjas. Vilkai nėra viso labo vilkai, Robai. Turėtum tai žinoti. Kartais pagalvoju, galbūt vilkus mums pasiuntė dievai? Tavo tėvo dievai, senieji šiaurės dievai… Jie atsiuntė penkis vilkiukus, Robai, — po vieną visiems penkiems Starkų vaikams.

— Šešis, — pataisė ją Robas. — Vienas didvilkis teko ir Jonui. Pats juos radau, pameni? Puikiai žinau, kiek jų buvo ir iš kur jie atsirado. Anksčiau ir man atrodė taip, kaip tau, kad tie vilkai — mūsų sergėtojai, mūsų gynėjai, kol…

— Kol? — Ketlina paragino sūnų kalbėti toliau.

Robas stipriai sučiaupė lūpas.

— …kol negavau žinios, kad Teonas nužudė Braną ir Rikoną. Iš savo didvilkių jie nesulaukė jokios pagalbos. Aš jau ne vaikas, mama. Esu karalius ir pats galiu apsiginti. — Jis atsiduso. — Sugalvosiu serui Rolfui kokią nors užduotį, kokią nors dingstį, kad galėčiau jį išsiųsti. Ne dėl jo kvapo, o kad tau ant širdies būtų lengviau. Jau užtektinai prisikentėjai.

Kol kiti neįveikė laiptų vingio ir jųdviejų nematė, Ketlina su palengvėjimu pakštelėjo sūnui į skruostą ir kelias akimirkas Robas vėl buvo jos berniukas, o ne karalius.

Lordo Hosterio audiencijų menė buvo nedidelis kambarėlis virš didžiosios menės ir labiau tiko asmeniškiems pokalbiams. Robas įsitaisė aukštajame krėsle, nusiėmė karūną ir padėjo ją šalia ant grindų, o Ketlina paskambino varpeliu ir liepė atnešti vyno. Edmuras išsamiai pasakojo savo dėdei apie mūšį prie Akmenų Malūno. Tik tarnams atnešus gėrimo ir išėjus iš menės, Juodoji Žuvis krenkštelėjo ir garsiai pareiškė:

— Manau, visi jau sotūs tavo pagyrų, sūnėne.

Edmuras sutriko.

— Pagyrų? Ką nori pasakyti?

— Noriu pasakyti, — rėžė Juodoji Žuvis, — kad turi padėkoti jo malonybei už tokį pakantumą. Juo dėtas, aš būčiau liepęs išplakti tave už kvailumą, o ne gyręs tavo paikystes, kurių prikrėtei prie brastų.

— Gindami brastas žuvo daug gerų vyrų, — pasipiktinęs atsakė Edmuras. — O gal pergales gali skinti tik Jaunasis Vilkas? Ar paveržiau garbę, turėjusią atitekti tau, Robai?

— Tavo malonybe, — šaltai pataisė jį Robas. — Pripažinai mane savo karaliumi, dėde. O gal jau ir tai pamiršai?

— Tau viso labo buvo įsakyta ginti ir išlaikyti Riveraną, Edmurai. Tik tiek, — įsiterpė Juodoji Žuvis.

— Aš gyniau Riveraną ir sukruvinau lordui Taivinui nosį…

— Tiesa, — sutiko Robas, — bet vien sukruvinęs nosį karo nelaimėsi, ar ne? Ar kada nors pagalvojai, ar paklausei savęs, kodėl po Okskroso mūšio mes taip ilgai pasilikome vakaruose? Juk žinojai, kad neturiu pakankamai karių pulti Lanisportui arba Kasterlių Uolai.

— Na… buvo ir kitų pilių… aukso, galvijų…

— Manai, pasilikome prisiplėšti karo grobio? — netikėdamas savo ausimis paklausė Robas. — Dėde, norėjau atsivilioti lordą Taiviną į vakarus.

— Mes visi buvome raiti, — paaiškino seras Brindenas. — O didžiąją Lanisterio kariuomenės dalį sudarė pėstininkai. Ketinome pasismaginti vaikydami lordą Taiviną pajūriu tai į šiaurę, tai į pietus, paskui slapta apeiti jo pajėgas ir užsiimti geras gynybines pozicijas priešais aukso kelią, toje vietoje, kurią rado mūsų žvalgai ir kur reljefas mums būtų teikęs didelį pranašumą. Jei jis būtų ten mus puolęs, būtų brangiai sumokėjęs. O jei nebūtų puolęs, būtume užspeitę jį vakaruose, per tūkstantį lygų nutolusį nuo tų kraštų, kuriuose jis turėjo būti. Ir visą tą laiką mes būtume siaubę jo žemes, o ne jis mūsų.

— Lordas Stanis norėjo pulti Karaliaus Uostą, — tarė Robas. — Vienu savo kruvinu kirčiu jis būtų padėjęs mums atsikratyti Džofrio, karalienės ir Kipšo. O tada būtume galėję sudaryti taiką.

Edmuras atplėšė žvilgsnį nuo dėdės ir įsistebeilijo į sūnėną.

— Apie tai tu man nieko nesakei.

— Liepiau ginti Riveraną ir jo neprarasti, — pasakė Robas. — Kurios šio įsakymo dalies nesupratai?

— Pastojęs lordui Taivinui kelią prie Raudonosios Šakos, — pridūrė Juodoji Žuvis, — sugaišinai jį kaip tik tiek, kad pas jį spėjo atjoti raiteliai nuo Karčiojo tilto ir pranešė, kas vyksta rytuose. Lordas Taivinas iš karto apgręžė savo kariuomenę, prie Juodųjų Vandenų ištakų susijungė su Mačio Rovano ir Rendilo Tarlio pajėgomis ir nužygiavo prie Krioklių, kur rado jų laukiančius Meisą Tairelį ir du jo sūnus su gausia kariuomene ir karo laivynu. Jie paplaukė žemyn upe, išsilaipino už pusės dienos kelio raitomis nuo miesto ir užpuolė Stanį iš užnugario.

Ketlina prisiminė karaliaus Renlio dvarą, kurį matė būdama prie Karčiojo tilto. Prisiminė tūkstantį auksinių, vėjyje siūbuojančių rožių, drovią karalienės Mardžerės šypseną ir švelnius žodžius, jos brolį, gėlių riterį, kruvinu tvarsčiu aprišta galva. Jei būtinai turėjai pulti moteriai į glėbį, mano sūnau, kodėl tai negalėjo būti Mardžerės Tairel glėbys? Haigardeno turtai ir galybė būsimame kare galėjo labai daug lemti. Be to, galbūt jos kvapas Pilkajam Vėjui būtų patikęs?..

Edmuras, rodos, labai susijaudino.

— Aš to tikrai nenorėjau… tikrai nenorėjau, Robai, turi leisti man kaip nors atitaisyti šią klaidą. Kitame mūšyje pats vadovausiu kariuomenei!

Kad išpirktum kaltę, broli? Ar kad pelnytum sau šlovę? — paklausė savęs Ketlina.

— Kitame mūšyje… — tarė Robas. — Na, jis įvyks labai greit. Neabejoju, kad po Džofrio vestuvių Lanisteriai mane puls vėl ir šį kartą Taireliai žygiuos jų pusėje. Be to, jei Juodasis Valderis užsispirs, gali būti, kad man teks kovoti dar ir su Frėjais…

— Kol Teonas Greidžojus sėdi tavo tėvo dvare susitepęs rankas tavo brolių krauju, visus kitus priešus laikinai turi pamiršti, — pasakė Ketlina sūnui. — Svarbiausia tavo pareiga — ginti savuosius, atsiimti Vinterfelą ir pakabinti Teoną varno narve, kad mirtų lėta mirtimi. Jei to nepadarysi, geriau nusiimk karūną, Robai, ir daugiau jos nesidėk, nes žmonės vis tiek žinos, kad nesi tikras karalius.

Pamačiusi, kokiu žvilgsniu sūnus ją pervėrė, Ketlina suprato, kad su Robu jau seniai niekas nebuvo drįsęs taip įžūliai kalbėti.

— Kai man pranešė, kad Vinterfelas užimtas, iš karto norėjau traukti į šiaurę, — tarsi teisindamasis paaiškino jis. — Norėjau išvaduoti Braną ir Rikoną, bet pamaniau… Tiesą sakant, tikrai nesitikėjau, kad Teonas galėtų juos nuskriausti. Jei būčiau žinojęs…

— Dabar per vėlu kartoti: „Jei būčiau, jei būčiau…“ ir gelbėti ką nors jau per vėlu, — pasakė Ketlina. — Lieka tik keršyti.

— Paskutinėmis iš šiaurės mūsų gautomis žiniomis, seras Rodrikas sumušė geležinių kariuomenę Toreno Kertainyje ir ėmė telkti savo pajėgas Servinų pilyje ketindamas susigrąžinti Vinterfelą, — vėl prabilo Robas. — Gali būti, kad jis tai jau padarė. Iš šiaurės jau ilgai neturime jokių žinių. Bet jei trauksiu į šiaurę, ką daryti su Trišakiu? Juk negaliu reikalauti upių lordų, kad apleistų savo žmones.

— Ne, — pritarė Ketlina. — Palik juos saugoti savo žemių, o šiaurę atsikovok su šiauriečiais.

— Kaip tu ten perkelsi šiauriečius? — įsiterpė jos brolis Edmuras. — Geležiniai žmonės užėmę Saulėlydžio jūrą. O Keilino Griova taip pat priklauso Greidžojams. Iš pietų Keilino Griovos sienų dar nepralaužė jokia kariuomenė. Net žygiuoti ten yra visiška beprotybė. Žygiuodami klojiniu per klampynę, galime susidurti su geležiniais, o už nugaros kelią mums gali atkirsti įtūžę Frėjai.

— Turime kaip nors numaldyti ir patraukti savo pusėn Frėjus, — tarė Robas. — Su jais dar galėtume tikėtis sėkmės, nors vilčių nedaug. Bet jei jie neprisidės, nematau nė menkiausios prošvaistės. Esu pasiruošęs duoti lordui Valderiui viską, ko tik jis reikalaus… Galiu atsiprašyti, nusižeminti, perleisti žemių, apipilti auksu… Juk kas nors turi numaldyti jo įžeistą savimeilę…

— Taip, kas nors, — pritarė Ketlina ir pridūrė: — Žmogus.