Kardų audra

Jonas

Pūtė pašėlęs rytų vėjas — toks smarkus, kad nuo kiekvieno gūsio į grotas sunkus narvas imdavo sūpuotis. Vėjas kaukė lėkdamas palei Sieną, virpėdamas, atsimušdamas į ledą, plakdamas prie geležinių strypų Jono apsiausto skvernus. Dangus buvo tamsiai pilkas, o saulė — tik už debesų blankiai šviečiantis apskritimas. Anapus kautynių lauko jis matė daugybės degančių laužų pašvaistę, bet ta šviesa atrodė blausi ir prieš tokią tamsą ir šaltį bejėgė.

Niūri diena. Vėjas vėl ėmė sūpuoti narvą ir Jonas Snou pirštinėtomis rankomis įsitvėrė grotų. Kai pažvelgė žemyn, sau po kojomis, žemę buvo užkloję šešėliai, tarsi jis būtų nuleistas į kažkokią bedugnę skylę. Ką gi, ir mirtis savotiška bedugnė skylė, susimąstė jis, ir pasibaigus šiai dienai mano vardas amžinai pranyks šešėliuose.

Žmonės sakydavo, kad pavainikiai gimsta iš geidulio ir melo, kad jie iš prigimties pasileidę ir klastingi. Kadaise Jonas buvo pasišovęs jiems įrodyti, jog tai netiesa, norėjo parodyti savo lordui tėvui, kad jis gali būti toks pat geras ir ištikimas sūnus kaip Robas. Bet man nepavyko. Robas tapo karaliumi didvyriu; jei Joną apskritai kas nors prisimins, tai tik kaip perbėgėlį, priesaikos laužytoją ir žudiką. Jis džiaugėsi, kad lordas Edardas miręs ir nemato jo gėdos.

Man reikėjo likti su Igrite tame urve. Jei aname pasaulyje irgi esama gyvenimo, jis tikėjosi jai tai pasakyti. Ji perrėš man veidą nagais kaip tas erelis, prakeiks mane, išvadins bailiu, bet aš jai vis tiek pasakysiu. Jis kelis kartus sugniaužė dešinės rankos delną, kaip jį buvo mokęs meisteris Eimonas. Tai Jonui tapo įpročiu, be to, jo pirštai turėjo būti lankstesni, jei jis svajojo nužudyti Mensą Plėšiką.

Šiandien rytą jie jį ištraukė — po keturių dienų, praleistų ledinėje, penkių pėdų aukščio, ilgio ir pločio celėje, per žemoje atsistoti, per ankštoje atsigulti ir ištiesti nugarą. Tarnai seniai atkreipė dėmesį, kad maistas ir ypač mėsa ilgiau išsilaiko lediniuose podėliuose, iškirstuose prie Sienos pagrindo, bet… tik ne kaliniai.

— Ten tu mirsi, lorde Snou, — uždarydamas sunkias medines duris pareiškė seras Aliseris, ir Jonas juo patikėjo.

Bet šiandien rytą jie atėjo, ištraukė jį iš ten ir, sustirusį ir drebantį, vėl nuvedė į Karaliaus bokštą, kur jis vėl stojo prieš Janą Slintą tirtančiu pagurkliu.

— Tas senas meisteris sako, kad negaliu tavęs pakarti, — pareiškė Slintas. — Jis parašė Koteriui Paikui ir net turėjo įžūlumo parodyti man laišką. Jis sako, kad tu — ne perbėgėlis.

— Eimonas jau per ilgai gyvena, milorde, — patikino jį seras Aliseris. — Jo protas aptemęs taip pat kaip ir akys.

— Tiesa, — linktelėjo Slintas. — Aklas senis su grandine ant kaklo… Kas jis įsivaizduoja esąs?

Eimonas Targarienas, pagalvojo Jonas, karaliaus sūnus, karaliaus brolis ir pats galėjęs tapti karaliumi. Bet nepravėrė burnos.

— Ir vis dėlto, — vėl prabilo Slintas, — nenoriu, kad vėliau būtų šnekama, girdi, Janas Slintas pakorė nekaltą brolį. To nenoriu. Nusprendžiau suteikti tau paskutinę galimybę įrodyti, kad esi mums ištikimas, kaip pats tvirtini, lorde Snou. Taip, paskutinę galimybę atlikti savo pareigą! — Jis atsistojo. — Mensas Plėšikas nori su mumis derėtis. Jis supranta, kad dabar, kai grįžo Janas Slintas, Sienos jis neužims, todėl tas Užusienio karalius nori pasikalbėti. Bet jis bailys ir pas mus neateis. Be abejo, žino, kad jį pakarsiu. Pakabinsiu ant Sienos žemyn galva, parišęs dviejų šimtų pėdų ilgio virve! Bet jis neateis. Jis prašo, kad atsiųstume pas jį pasiuntinį.

— Mes siunčiame tave, lorde Snou, — šypsodamasis tarė seras Aliseris.

— Mane?.. — dusliai atsiliepė Jonas. — Kodėl mane?

— Tu jodinėjai su tais tyržmogiais, — paaiškino Tornas. — Mensas Plėšikas tave pažįsta. Tavimi jis bus labiau linkęs pasitikėti.

Viskas buvo kaip tik priešingai ir Jonas vos garsiai nenusijuokė.

— Jūs viską ne taip supratote. Mensas nuo pat pradžių manimi nepasitikėjo. Jei vėl pasirodysiu jo stovykloje, vilkėdamas juodą apsiaustą, ir kalbėsiu Nakties sargybos vardu, jis supras, kad jį išdaviau.

— Mensas prašė pasiuntinio, ir mes jį siunčiame, — kaip kirviu nukirto Slintas. — Lordas Snou padarys tai, ką liepsime. Jis nori mums įrodyti nesąs perbėgėlis. Nori pasirodyti esąs ištikimas Nakties sargybos vyras.

Jonas suprato, kad iš jųdviejų Tornas gerokai gudresnis; tai buvo jo mintis.

— Gerai, aš eisiu, — piktai, pro sukąstus dantis iškošė Jonas.

— „Milorde“, — priminė jam Janas Slintas. — Kreipsiesi į mane „milorde“…

— Nueisiu, milorde. Bet darai klaidą, milorde. Siunti netinkamą žmogų, milorde. Vien pamatęs mane, Mensas įsius. Milordas iš derybų galėtų tikėtis daugiau, jei pasiųstų…

— Iš derybų? — prunkštelėjo seras Aliseris.

— Janas Slintas su tais įstatymų nepaisančiais laukiniais nesidera, lorde Snou. Ne, nesidera.

— Siunčiame tave ne šnekėtis su Mensu Plėšiku, — paaiškino seras Aliseris. — Siunčiame tave jo nužudyti.

Vėjas kaukdamas kiaurai košė narvą, ir Jonas Snou drebėjo. Jam skausmingai tvinkčiojo koją ir galvą. Jis nebūtų galėjęs nudobti net kačiuko, bet vis tiek ėjo, kur buvo siunčiamas. Tai bjaurūs spąstai. Meisteriui Eimonui primygtinai kartojant, kad Jonas nekaltas, lordas Slintas nedrįso palikti jo lede sušalti. Geriau buvo pasielgti taip. „Kol karalystė saugi, mūsų garbė reiškia ne daugiau už gyvybę“, — Speigilčiuose pasakė Korinas Pusrankis. Jis turi tai prisiminti. Ar jis nužudys Mensą, ar tik nesėkmingai pamėgins tai padaryti, laisvoji tauta vis tiek jį nudobs. Net pabėgti nebuvo įmanoma, jei Jonas būtų taip nusprendęs; Menso akyse jis buvo tikras melagis ir išdavikas.

Narvui staiga sustojus, Jonas nušoko ant žemės ir, pabarškinęs Ilganagio rankeną, atlaisvino kalaviją makštyse. Vartai dunksojo už kelių jardų į kairę, bet tebebuvo užversti medinėmis sutriuškinto vėžlio nuolaužomis, po kuriomis puvo mamuto gaišena. Čia buvo ir daugiau lavonų, tysančių tarp suskilusių statinių, sustingusio deguto ir išdegusių žolės plotelių, ant kurių visų krito Sienos šešėlis. Jonas neketino ilgai čia pasilikti. Jis patraukė prie tyržmogių stovyklos ir praėjo pro lavoną mirusio milžino, kuriam akmuo sutrupino galvą. Iš suknežintos milžino kaukolės varnas lesė smegenų likučius. Jam praeinant paukštis pakėlė galvą.

Snou! — kranktelėjo jis Jonui pavymui. Snou, Snou.

Tada išskleidė sparnus ir nuvasnojo.

Vos Jonui pradėjus žingsniuoti, nuo tyržmogių stovyklos atsiskyrė vienišas raitelis ir pasuko link jo. Jonas pasvarstė, ar tik ne Mensas atjoja vesti derybų niekieno teritorijoje. Tuomet man būtų lengviau, nors… vis tiek nelengva. Bet atstumui tarp jųdviejų mažėjant Jonas pamatė, kad raitelis neaukštas ir kresnas, žastus ir dilbius pasipuošęs tviskančiais auksiniais žiedais, ir su žila barzda, siekiančia plačią jo krūtinę.

— Cha! — prijojęs sududeno Tormundas. — Varnas Jonas Snou. Jau bijojau, kad niekada daugiau tavęs nepamatysime.

— Nemaniau, kad tu ko nors bijai, Tormundai.

Išgirdęs šiuos žodžius, tyržmogis plačiai nusišypsojo.

— Gerai pasakei, vaikine. Matau, vilki juodą apsiaustą. Mensui nepatiks. Jei vėl atėjai pakeisti stovyklos, geriau grįžk ir vėl lipk į savo Sieną.

— Broliai mane atsiuntė derėtis su Užusienio karaliumi.

— Derėtis? — Tormundas nusijuokė. — Tai bent žodis. Cha! Tiesa, Mensas nori pasikalbėti. Bet nemanau, kad norėtų kalbėtis su tavimi.

— Jie atsiuntė mane.

— Matau. Tada geriau eik su manimi. Nori joti?

— Galiu ir eiti.

— Tu mums čia gerai iškaršei kailį. — Tormundas apsuko arklį ir vėl patraukė link stovyklos. — Tu ir tavo broliai. Pripažįstu. Du šimtai žuvusių vyrų ir tuzinas milžinų. Pats Megas įėjo į tuos jūsų vartus, bet… taip ir negrįžo.

— Jis žuvo nuo narsuolio, vardu Donalas Nojus, kalavijo.

— Šit kaip? Vadinasi, jis buvo didis lordas, tas Donalas Nojus? Vienas iš jūsų neprilygstamų riterių plieniniais apatiniais?

— Ne, kalvis. Ir turėjo tik vieną ranką.

— Vienarankis kalvis nužudė Megą Galiūną? Cha! Tai bent turėjo būti dvikova, būtų buvę į ką pažiūrėti. Mensas sudės apie tai dainą, pamatysi. — Tormundas nusikabino nuo balno vandens odmaišį ir ištraukė kamštį. — Šis gėrimas mudu truputį sušildys. Už Donalą Nojų ir už Megą Galiūną. — Gurkštelėjęs jis padavė odmaišį Jonui.

— Už Donalą Nojų ir Megą Galiūną.

Odmaišis buvo pilnas midaus, bet tokio stipraus, kad Jonui net ašaros ištryško, o krūtinėje ėmė plaikstytis ugnies liežuviai. Taip ilgai tūnojęs ledo celėje, o paskui kaukiant vėjui leidęsis narvu, jis labai norėjo sušilti.

Tormundas susigrąžino odmaišį, vėl gurkštelėjo ir nusibraukė burną.

— Teno magnaras mums prisiekė, jog plačiai atvers vartus, o mums beliks dainuojant pro juos įžengti. Jis ketino sugriauti visą Sieną.

— Ir dalį sugriovė, — atsakė Jonas, — ir užsiverė sau ant galvos.

— Cha! — šūktelėjo Tormundas. — Na, man iš Stiro niekada nebuvo daug naudos. Kai vyras neturi nei barzdos, nei plaukų ant galvos, nei ausų, kaudamasis su juo neturi už ko sučiupti. — Jis leido arklį žingine, kad Jonas spėtų klibikščiuoti greta. — Kas nutiko kojai?

— Strėlė. Rodos, Igritės.

— Ta moteris tau tinka. Vieną dieną tave bučiuoja, o kitą apipila strėlėmis.

— Ji žuvo.

— Šit kaip? — Tormundas liūdnai papurtė galvą. — Gaila. Jei būčiau buvęs dešimčia metų jaunesnis, pats būčiau ją pasigrobęs. Tie jos plaukai… Ką darysi, karščiausios liepsnos anksčiausiai užgęsta. — Jis vėl pakėlė midaus pilną odmaišį. — Už Igritę, liepsnos pabučiuotą! — Jis godžiai gurkštelėjo.

— Už Igritę, liepsnos pabučiuotą, — pakartojo Jonas, kai Tormundas padavė jam odmaišį. Jis gurkštelėjo dar godžiau.

— Tu ją nužudei?

— Vienas iš mano brolių.

Jonas taip ir nesužinojo, kuris, ir tikėjosi, kad niekada to nesužinos.

— Jūs prakeikti varnai… — šiurkščiai, bet kartu ir keistai švelniai tarė Tormundas. — Tas Ilgoji Ietis pagrobė man dukterį. Mundą, vėlyvo rudens obuoliuką. Išsitempė iš mano palapinės su visais kailiais ir dar jos broliams esant šalia. Toregas, tikras storaodis, visą tą laiką pramiegojo, o Torvindas… na, Torvindas Romusis, ir tuo viskas pasakyta, ar ne? Bet jaunesnieji sūnūs vaikinui pasipriešino.

— O Munda? — paklausė Jonas.

— Ji — mano kraujo, — didžiuodamasis atsakė Tormundas. — Praskėlė jam lūpą, nukando pusę ausies, be to, girdėjau, kad vaikino nugara taip sudraskyta, jog negali vilkėti apsiausto. Bet Mundai jis patinka. Ir kodėl neturėtų patikti? Žinok, jis nesikauna su jokia ietimi. Niekada nesikovė. Tad iš kur, tavo nuomone, gavo tokį vardą? Cha!

Jonas nusijuokė. Net dabar, net čia. Igritė mėgo Ryką Ilgąją Ietį. Jonas vylėsi, jog pasigrobęs Tormundo Mundą jis patyrė su ja džiaugsmo. Kažkas kada nors juk turėjo patirti džiaugsmą.

„Tu nieko nežinai, Jonai Snou“, — būtų pasakiusi jam Igritė. Žinau, kad mirsiu, pagalvojo jis. Bent tiek žinau. „Visi vyrai miršta, — jam ausyse nuskambėjo jos žodžiai, — ir moterys, ir kiekvienas skraidantis, plaukiojantis ar bėgiojantis gyvis. Svarbu ne kada miršti, o kaip, Jonai Snou.“ Lengva tau pasakyti, mintyse atsakė jis. Tu žuvai narsiai kaudamasi, šturmuodama priešų pilį. O aš mirsiu kaip perbėgėlis ir žudikas. Be to, jo mirtis nebus staigi, nebent tektų žūti nuo Menso kalavijo.

Netrukus jiedu atsidūrė tarp palapinių. Tai buvo įprasta tyržmogių stovykla: daugybė dideliame plote išsibarsčiusių laužų ir išviečių duobių, tarp kurių laisvai maklinėjo vaikai ir ožkos, tarp medžių bliovė avys, džiūvo ištemptos arklių odos. Čia nebuvo jokio plano, jokios tvarkos, jokių apsauginių įtvirtinimų. Visur grūdosi vyrai, moterys ir gyvuliai.

Daugelis nekreipė į jį dėmesio, bet vienam žmogui, žiūrinčiam savo reikalų, teko dešimt sustojusių ir spoksančių į jį. Prie laužų tupintys vaikai, senos moterys šunų traukiamuose vežimuose, urvų gyventojai dažytais veidais, plėšikai ant skydų išpieštais nagais, gyvatėmis ir baisingomis galvomis, — visi atsisukę į jį žiūrėjo. Jonas matė ir ietininkes, kurių ilgus plaukus draikė tarp medžių pučiantis gaivus vėjas.

Tikrų kalvų čia nebuvo, tad baltais kailiais dengta Menso Plėšiko palapinė buvo pastatyta pamiškėje, ant akmenimis nusėtos aukštumėlės. Užusienio karalius laukė jų prie palapinės, o jo susiglamžiusį raudoną ir juodą apsiaustą kedeno vėjas. Jonas matė, kad su juo stovi ir Harma Šungalvė, grįžusi iš žygio, per kurį plėšikavo ir apsimetė puolanti Sieną, ir Varamiras Šešiaodis, lydimas šešėlių katės ir dviejų liesų pilkų vilkų.

Kai jie pamatė, ką Siena atsiuntė, Harma pasuko galvą ir nusispjovė, o vienas iš Varamiro vilkų iššiepė dantis ir suurzgė.

— Tu arba labai drąsus, arba visiškai kvailas, Jonai Snou, — tarė Mensas Plėšikas, — kad grįžai pas mus vilkėdamas juodą apsiaustą.

— Ką dar galėtų vilkėti Nakties sargybos vyras?

— Nudėk jį, — paragino Harma. — Įgrūsk jo lavoną į tą narvą, grąžink jiems ir liepk atsiųsti ką nors kitą. Jo galvą pasiliksiu vėliavai. Perbėgėlis blogesnis ir už šunį.

— Įspėjau tave, kad jis apsimetėlis, — švelniai tarė Varamiras, bet jo šešėlių katė godžiai rijo Joną įkypomis pilkomis akimis. — Man niekada nepatiko jo kvapas.

— Įtrauk nagus, plėšrūne. — Tormundas Milžino Prakeiksmas nulipo nuo arklio. — To vaikino verta išklausyti. Uždėjai ant jo leteną, o gali būti, kad pasiimsiu tą šešėlių odos apsiaustą, kurio seniai norėjau.

— Tormundas — varnų užtarėjas, — niekinamai tarė Harma. — Tu tikras niektauza, seni.

Odos keitiko veidas buvo pilkas, pečiai nuolaidūs, galva plika, ir apskritai jis buvo panašus į pelytę vilko akimis.

— Kai žirgas pripranta prie balno, bet kas gali ant jo užsėsti, — švelniai tarė jis. — Kai žvėris susijungia su žmogumi, kiekvienas odos keitikas gali įsmukti į vidų ir susitapatinti su žvėrimi. Erelio kūnas sekino Orelio jėgas, tad pats persikūnijau į erelį. Bet ta jungtis abipusė, várge. Dabar Orelis gyvena manyje ir šnabžda, kaip baisiai tavęs nekenčia. Be to, galiu sklęsti virš Sienos ir matyti erelio akimis.

— Tad mes viską žinome, — pridūrė Mensas. — Žinome, kiek jūsų ten buvo mažai, kai sustabdėte vėžlį. Žinome, kiek vyrų atvyko iš Rytų sargybos. Žinome, kad baigiasi jūsų atsargos. Ir degutas, ir aliejus, ir strėlės, ir ietys. Net jūsų laiptai sugriuvo, o narvu gali keltis vos keli vyrai. Viską žinome. O dabar ir tu žinai, kad mes žinome. — Jis praskleidė palapinės angos atvartą. — Eime į vidų. Kiti likite čia.

— Ką, net aš? — įsižeidęs paklausė Tormundas.

— Ypač tu. Visada.

Viduje buvo šilta. Po skylėmis dūmams išeiti kūrenosi lauželis, o prie kailių krūvos, kur išblyškusi ir apsipylusi prakaitu gulėjo Dala, gorėje ruseno žarijos. Sesuo laikė ją už rankos. Vala, prisiminė Jonas.

— Man buvo gaila Jarlo, kai jis nukrito nuo sienos, — pasakė jis jai.

Vala pažvelgė į jį blyškiomis pilkomis akimis.

— Jis visuomet per daug sparčiai kopdavo.

Ji buvo tokia, kokią Jonas prisiminė: graži, liekna, didelėmis krūtimis, grakšti net sėdėdama, aukštais, išsišovusiais skruostikauliais ir stora, juosmenį siekiančia šviesių plaukų kasa.

— Dala netrukus gimdys, — paaiškino Mensas. — Ji ir Vala pasiliks. Jos žino, ką ketinu pasakyti.

Jonas mėgino neišsiduoti, ką mano, ir jo veidas buvo šaltas kaip ledas. Kaip bjauru nužudyti žmogų jo paties palapinėje ir dar per paliaubas. Turiu žudyti jį žmonos akyse ir dar tokią akimirką, kai gimsta jųdviejų kūdikis? Jonas suspaudė kalavijo rankeną. Mensas nedėvėjo šarvų, bet prie kairio klubo buvo prisijuosęs kalaviją. Be to, palapinėje buvo ir kitų ginklų: ilgesnių ir trumpesnių durklų, lankas ir strėlių pilna strėlinė, ietis bronziniu antgaliu, padėta prie didelio juodo… rago…

Jonui net kvapą užgniaužė.

Karo ragas, baisiai didelis karo ragas.

— Taip, — linktelėjo Mensas. — Žiemos ragas, kurį kadaise pūstelėjęs Joramunas prikėlė iš po žemių milžinus.

Ragas buvo didžiulis, lenktas, aštuonių pėdų ilgio, o jo galas toks platus, kad į jį Jonas būtų galėjęs įkišti ranką iki alkūnės. Jei tai tauro ragas, tai gyvulys turėjo būti toks didžiulis, kokio niekas niekada nebuvo regėjęs. Iš pradžių jis pamanė, kad ragą juosiantys žiedai bronziniai, bet priėjęs arčiau įsitikino, jog auksiniai. Senovės auksas, labiau rusvas nei geltonas ir išrašytas runomis.

— Igritė sakė, kad rago taip ir neradai.

— Manai, tik varnai moka meluoti? Kaip pavainikį aš tave, galima sakyti, mėgau, bet… niekada tavimi nepasitikėjau. Mano pasitikėjimą reikia pelnyti.

Jonas pažvelgė jam į akis.

— Jei visą laiką turėjai Joramuno ragą, kodėl juo nepasinaudojai? Kam tiek vargai statydamas vėžlius ir siųsdamas teniečius nužudyti mūsų miegančių? Jei tas ragas toks, kaip dainose apdainuota, kodėl nepapūtei jo, ir viskas?

Jam atsakė Dala, netrukus gimdysianti Dala, gulinti ant kailių krūvos šalia žarijų gorės.

— Mes, laisvoji tauta, žinome dalykų, kuriuos jūs, klūpautojai, pamiršote. Kartais tiesiausias kelias nebūna pats saugiausias, Jonai Snou. Raguotasis lordas kartą pasakė, kad burtai — tai kalavijas be rankenos. Nėra kaip saugiai jo paimti.

Mensas pirštais perbraukė per didžiulio rago linkį.

— Joks vyras neina medžioti su viena strėle strėlinėje, — tarė jis. — Tikėjausi, kad Stiras ir Jarlas užklups tavo brolius nepasiruošusius ir atvers mums vartus. Atitraukiau jūsų pajėgas vaidindamas, kad plėšiu ir puolu. Kaip ir maniau, Bouvenas Maršas ant to masalo užkibo, o jūsų saujelė luošių ir našlaičių pasirodė esanti labiau užsispyrusi, nei tikėjausi. Tačiau nemanyk, kad mus sustabdėte. Tiesa ta, kad jūsų per mažai, o mūsų — daug. Galiu tebepuldamas čia pasiųsti dešimt tūkstančių vyrų, kad plaustais persikeltų per Ruonių įlanką ir paimtų Rytų sargybą iš užnugario. Galiu šturmuoti ir Šešėlių bokštą, mat, kaip ir visi, žinau, kaip prie jo prieiti. Galiu išsiųsti vyrus su mamutais, kad vienu metu iškastų vartus prie tų pilių, kurias jūs seniausiai apleidote.

— Tai kodėl taip ir nepadarai? — Jonas galėjo jau išsitraukti Ilganagį, bet norėjo išgirsti tyržmogio atsakymą.

— Dėl kraujo, — paaiškino Mensas Plėšikas. — Taip, galų gale aš laimėčiau, bet jūs nuleistumėte man daug kraujo, o mano žmonės užtektinai jo praliejo.

— Jūsų nuostoliai nebuvo tokie dideli.

— Ne, jūs nepadarėte mums didelių nuostolių. — Mensas atidžiai pažvelgė Jonui į veidą. — Tu matei Pirmųjų Žmonių Kumštį. Žinai, kas ten atsitiko. Supranti, su kuo susidūrėme…

— Su Kitais…

— Dienoms trumpėjant ir naktimis daugiau šąlant, jie darosi stipresni. Iš pradžių jie tave nužudo, o mirusį pasiunčia prieš saviškius. Prieš juos neatsilaikė nei milžinai, nei teniečiai, nei ledo upių gentys, nei kanopėdžiai.

— Nei tu.

— Nei aš, — jausdamas pyktį ir žodžiais neišreiškiamą kartėlį pripažino Mensas. — Raimunas Raudonbarzdis, Beilis Dainingasis, Gendelis ir Gornas, Raguotasis lordas — visi jie traukė į pietus kaip užkariautojai, o aš pabrukęs uodegą atbėgau slėptis už Sienos. — Jis vėl palietė ragą. — Jei papūsiu Žiemos ragą, Siena grius. Bent jau jei tikėsiu dainomis. Kai kurie iš maniškių nieko daugiau ir nenori…

— Bet kai Siena sugrius, — įsiterpė Dala, — kas sulaikys Kitus?

Mensas meiliai jai nusišypsojo.

— Išmintingą moterį radau. Ji tikra karalienė. — Ir jis vėl atsisuko į Joną. — Grįžk ir pasakyk jiems, kad atidarytų vartus ir mus įsileistų. Jei taip padarys, atiduosiu jiems ragą ir Siena stovės iki pasaulio pabaigos.

Atidaryti vartus ir juos įsileisti… Lengva pasakyti, bet kas bus paskui? Milžinai įkurs stovyklą Vinterfelo griuvėsiuose? Kanibalai apsistos Vilkų miške, per kalvotus laukus dardės vežimai, o laisvosios tautos vyrai grobs laivų dailidžių, sidabrakalių iš Baltojo Uosto ir žuvų pardavėjų iš Akmenuotojo kranto dukteris?

— Ar tu tikras karalius? — staiga paklausė Jonas.

— Niekada nenešiojau ant galvos karūnos ir netryniau užpakalio į sostą, jei to klausi, — atsakė Mensas, — gimiau toks prasčiokas, kad didesnio nebūna, joks septonas niekada netepė man galvos aliejais, neturiu pilių, o mano karalienė dėvi kailius ir gintarus, nesipuošia nei šilkais, nei safyrais. Aš pats sau kovotojas, pats sau juokdarys, pats sau arfininkas. Užusienio karaliumi netampama tik dėl to, kad juo buvo tavo tėvas. Laisvoji tauta neseka paskui vardą ir jiems tas pats, kuris brolis anksčiau gimė. Jie seka paskui kovotojus. Kai palikau Šešėlių bokštą, penki vyrai kėlė daug triukšmo dėl to, kuris turėtų būti karalius. Vienas iš jų buvo Tormundas, kitas — magnaras. Kitus tris nužudžiau, kai jie tiesiai pareiškė, jog geriau kausis, nei seks paskui mane.

— Priešus žudyti tu moki, — gana įžūliai tarė Jonas, — bet ar moki valdyti draugus? Jei įsileisime tavo žmones, ar tau pakaks jėgų priversti juos laikytis karaliaus taikos ir paklusti įstatymams?

— Kieno įstatymams? Vinterfelo ir Karaliaus Uosto įstatymams? — nusijuokė Mensas. — Kai norėsime įstatymų, jų susikursime. Galite pasilikti sau ir karaliaus teisingumą, ir savo karaliaus mokesčius. Siūlau tau ragą, o ne savo laisvę. Mes prieš jus nesiklaupsime.

— O jei tavo siūlymą atmesime?

Jonas neabejojo, kad tik taip ir nutiks. Senasis Lokys bent jau būtų jo išklausęs, bet ir jis tikriausiai būtų pabūgęs minties įsileisti trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių tyržmogių, kad šie laisvai klajotų po Septynias Karalystes. Bet Aliseris Tornas ir Janas Slintas šį siūlymą atmes net nesvarstę.

— Jei nesutiksite, — tarė Mensas Plėšikas, — Tormundas Milžino Prakeiksmas po trijų dienų auštant papūs Žiemos ragą.

Jonas galėjo parnešti šią žinią į Juodąją pilį ir papasakoti jiems apie ragą, bet jei paliks Mensą gyvą, lordas Janas ir seras Aliseris palaikys tai įrodymu, kad jis — perbėgėlis. Jono galvoje šmėstelėjo daugybė minčių. Jei galėčiau sunaikinti tą ragą, sutrupinti jį čia ir dabar… Bet dar nepradėjęs rimtai svarstyti šio plano Jonas išgirdo duslų kito pučiamo rago gausmą, slopinamą kailiais uždengtų palapinių sienų. Ir Mensas išgirdo tą ragą. Susiraukęs jis žengė prie palapinės atvartų. Jonas patraukė iš paskos.

Lauke karo ragas gaudė garsiau. Jo gausmas tyržmogių stovykloje sukėlė sumaištį. Pro šalį, nusitvėrę ilgas ietis, prarisnojo trys kanopėdžiai. Arkliai žvengė ir prunkštė, milžinai kažką garsiai šūkavo senąja kalba ir net mamutai nerimavo.

— Raitininko ragas, — tarė Tormundas Mensui.

— Kažkas artinasi. — Varamiras sėdėjo ant pašalusios žemės sukryžiavęs kojas, o aplink jį nerimaudami spietėsi vilkai. Pro jį praslinko šešėlis ir pakėlęs galvą Jonas pamatė melsvai pilkus erelio sparnus. — Ateina iš rytų.

Kai ateina numirėliai, nei sienos, nei mietai, nei kalavijai nieko nereiškia, prisiminė Jonas. Numirėlių neįveiksi, Jonai Snou. Niekas nežino to taip gerai, kaip aš.

Harma susiraukusi dėbtelėjo.

— Iš rytų? Numirėliai turėtų būti mums už nugarų.

— Iš rytų, — pakartojo odos keitikas. — Kažkas ateina.

— Kiti? — paklausė Jonas.

Mensas papurtė galvą.

— Kiti niekada neateina šviečiant saulei. — Per kovos lauką garsiai tarškėdami dardėjo kovos vežimai, pilni karių, mosuojančių ietimis paaštrintais kauliniais antgaliais. Karalius suniurnėjo: — Po galais, kur jie važiuoja? Kvenai, sugrąžink tuos kvailius atgal. Kas nors atveskite man arklį. Kumelę, ne eržilą. Taip pat norėsiu užsivilkti šarvus. — Mensas įtariai nužvelgė Sieną. Ant ledinių parapetų stovintys broliai-kaliausės rinko strėles, bet daugiau visiškai nieko nevyko. — Harma, liepk savo plėšikams sėsti ant arklių. Tormundai, surask savo sūnus ir liepk sudaryti trigubą ietininkų rikiuotę.

— Klausau, — tarstelėjo Tormundas ir nuėjo.

Baikštusis odos keitikas užsimerkė ir prabilo:

— Matau juos. Jie plūsta upokšnių vagomis ir žvėrių takais…

— Kas?

— Vyrai. Raiti vyrai. Vyrai apsitaisę plienu ir juodai apsirengę vyrai.

— Varnai… — Šį žodį Mensas ištarė taip, tarsi būtų nusikeikęs. Ir atsisuko į Joną. — Ar senieji broliai mano, kad, jei puls mudviem besišnekant, užklups mane su vienais apatiniais?

— Jei ir ketino pulti, jie man nieko apie tai nesakė.

Jonas tuo netikėjo. Tyržmogių stovyklai pulti lordui Slintui trūko žmonių. Be to, jis buvo kitoje Sienos pusėje, o vartai buvo užversti nuolaužomis. Matyt, Mensas turėjo omenyje kažkokią kitą klastą, tai negali būti lordo Slinto darbas.

— Jei vėl man meluoji, gyvas iš stovyklos neišeisi, — įspėjo Mensas. Sargybiniai atvedė jam kumelę ir atnešė šarvus. Kitose stovyklos vietose Jonas matė žmones, bėgančius į skirtingas puses ir darančius prieštaringus darbus: vieni rikiavosi, lyg būtų ketinę pulti Sieną, kiti kūrė į mišką, moterys su šunų traukiamais vežimais suko į rytus, mamutai plumpino į vakarus. Jonas pakėlė ranką ir išsitraukė ant nugaros kybojusį Ilganagį kaip tik tą akimirką, kai pamiškėje, maždaug už šimto jardų pasirodė pirma raitelių eilė. Jie buvo apsivilkę juodus šarvinius marškinius, užsidėję lengvus šalmus, dėvėjo juodus apsiaustus. Dar nebaigęs vilktis šarvų, Mensas išsitraukė kalaviją. — Tu apie tai nieko nežinojai, ar ne? — rūsčiai tarė jis Jonui.

Lėtai kaip šaltą rytą tekantis medus raitininkai artėjo prie tyržmogių stovyklos, skindamiesi kelią per dygiakrūmių kupstus ir medžių guotus, per šaknis ir akmenis. Tyržmogiai jojo jų pasitikti svaidydamiesi karo šūkiais, mojuodami lazdomis, bronziniais kalavijais ir titnaginiais kirviais, leido arklius šuoliais ir stačia galva puolė senus savo priešus. Riksmas, kirtis ir puiki narsuolio mirtis, taip Jonas girdėjo brolius apibūdinant jų kovos taktiką.

— Nori tikėk, nori ne, — tarė Jonas Užusienio karaliui, — bet aš nieko nežinau apie jokį puolimą.

Mensui nespėjus atsakyti, pro jį pradundėjo Harma, jodama trisdešimties raitelių būrio priekyje. Jos vėliava stirksojo priešais ją; ant ieties pamautas šuo, kiekviename žingsnyje taškydamasis krauju. Mensas matė, kaip ji puolė priešų raitininkus.

— Gal ir tiesą sakai, — tarė jis. — Jie atrodo kaip Rytų sargybos broliai. Raiti jūrininkai. Koteris Paikas drąsos visada turėjo daugiau nei proto. Prie Ilgosios Kalvos jis įveikė Kaulų Lordą, tad galbūt pagalvojo, kad sutriuškins ir mane. Jei taip, tai jis kvailys. Jis neturi žmonių, jis…

— Mensai! — kažkas riktelėjo. Tai buvo žvalgas, raitas ant putoto žirgo prasiskynęs kelią pro medžius. — Mensai, jų daug daugiau, jie visur aplink mus, geležiniai, geležiniai, geležinių kariuomenė!

Nusikeikęs Mensas šoko į balną.

— Varamirai, pasilik ir žiūrėk, kad Valai nieko nenutiktų. — Tada Užusienio karalius nukreipė kalavijo smaigalį į Joną. — Ir nenuleisk akių nuo varno. Jei mėgins bėgti, perrėžk gerklę.

— Gerai, taip ir padarysiu. — Odos keitikas buvo visa galva žemesnis už Joną, sudribęs ir tuklus, bet ta šešėlių katė galėjo vienu nagu paleisti Jonui vidurius. — Jie artinasi ir iš šiaurės, — pasakė Varamiras Mensui. — Geriau jok.

Mensas užsidėjo šalmą su varno sparnais. Jo vyrai taip pat sėdo ant arklių.

— Šauliai, — griežtai įsakė Mensas, — čionai ir išsirikiuokite pleištu!

Bet kai kulnais paraginęs kumelę pasileido per lauką priešų link, jį pasivyti besistengiantys vyrai vėl pakriko ir pleištas subyrėjo.

Galvodamas apie Žiemos ragą, Jonas žingtelėjo prie palapinės, bet šešėlių katė, plakdama uodega, pastojo jam kelią. Žvėris stovėjo išplėtęs šnerves, o nuo jo lenktų priekinių dantų lašėjo seilės. Ji užuodžia mano baimę. Tą akimirką Jonas skaudžiai pasigedo Vaiduoklio. Jam už nugaros urgzdami stovėjo du vilkai.

— Vėliavos, — išgirdo jis murmant Varamirą, — matau auksines vėliavas, ak… — Pro šalį trimituodamas praplumpino mamutas ir keli lankininkai, įsitaisę mediniame bokšte ant jo nugaros. — Karalius… Ne…

Staiga odos keitikas atlošė galvą ir paleido gerklę.

Riksmas buvo pribloškiantis, rėžiantis ausis, persmelktas kančios. Varamiras pargriuvo ir ėmė raičiotis, katė taip pat rėkė… o aukštai danguje, rytų pusėje, ties debesų siena Jonas pamatė degantį erelį. Vieną mirksnį jis spindėjo ryškiau už žvaigždę, apgaubtas raudonos, oranžinės ir aukso spalvos šviesos, įnirtingai plakdamas sparnais, tarsi būtų galėjęs nuskristi ir pabėgti nuo to skausmo. Paukštis kilo vis aukštyn ir aukštyn…

Išgirdusi klyksmą, iš palapinės išėjo išblyškusi Vala.

— Kas yra, kas nutiko? — Varamiro vilkai kibo vienas kitam į gerkles, o šešėlių katė spruko į medžius, bet tyržmogis vis tebesiraičiojo ant žemės. — Kas jam atsitiko? — pasibaisėjusi paklausė Vala. — Kur Mensas?

— Ten. — Jonas ištiesė ranką. — Išjojo kautis.

Karalius vedė savo nelygų pleištą tiesiai prie būrelio raitininkų, o jo kardo plienas tviskėjo.

— Išjojo? Jis negalėjo išjoti, tik ne dabar. Prasidėjo.

— Kautynės?

Jonas matė, kaip raiteliai prasiskiria ir duoda kelią kruvinai Harmos šuns galvai. Rėkdami ir mosuodami ginklais, jie nuvijo vyrus juodais apsiaustais atgal už medžių. Bet iš miško traukė daugiau karių ir jie jojo tvarkingu būriu. Riteriai su karo žirgais, suprato Jonas. Harmai teko pergrupuoti savo pajėgas, kad galėtų juos pasitikti, tačiau pusė jos karių buvo nujoję per toli į priekį.

— Gimdymas! — riktelėjo jam Vala.

Iš visų pusių garsiai ir skardžiai aidėjo trimitai. Tyržmogiai trimitų neturi, tik karo ragus. Jie tai žinojo taip pat gerai, kaip ir Jonas. Išsigandę tų garsų, laisvosios tautos kariai apimti panikos ėmė blaškytis: vieni puolė priešą, kiti spruko. Mamutas žingsniavo per bandą avių, kurias trys vyrai ginė į vakarus. Dundėjo būgnai, tyržmogiai mėgino išsirikiuoti keturkampe rikiuote ir lygiomis gretomis, bet darė tai per vėlai, nerangiai ir per lėtai. Priešai lindo iš miško, artėjo iš rytų, iš šiaurės rytų, iš šiaurės; trys didžiulės karo žirgų kolonos ir riteriai tamsiais spindinčiais šarvais ir šviesiais vilnoniais apsiaustais. Tačiau tai nebuvo Rytų sargybos vyrai — šie sudarė tik priekyje jojančių žvalgų grandį. Tai buvo kariuomenė. Karalius? Jonas buvo toks pat suglumęs kaip tyržmogiai. Gal Robas grįžo? O gal pagaliau pasijudino Geležiniam soste sėdintis berniukas?

— Bus geriau, jei grįši į palapinę, — tarė jis Valai.

Priešingame kovos lauko gale viena raitelių kolona nubloškė Harmos Šungalvės vyrus. Kita įsirėžė į sparną Tormundo ietininkų, kuriuos jis su sūnumis iš paskutiniųjų mėgino apsukti. Bet milžinai lipo ant savo mamutų ir riteriams su šarvuotais žirgais tai visai nepatiko; Jonas matė, kad, išvydę tuos judančius kalnus, karo ir eiklieji žirgai ėmė žvengti ir blaškytis. Tačiau baimė apėmė ir tyržmogius: šimtai moterų ir vaikų spruko kuo toliau nuo kovos lauko ir kai kurie netyčia papuolė tiesiai arkliams po kanopomis. Jonas matė, kaip senos moters vadelėjamos, šunų traukiamos vežėčios pasipainiojo ant kelio trims kovos vežimams ir šie, tėškęsi vienas į kitą, sulūžo.

— Dievai, — sušnabždėjo Vala, — dievai, kodėl jie tai daro?

— Grįžk į palapinę ir būk su Dala. Lauke tau nesaugu.

Viduje nebuvo saugiau, bet Jonas nenorėjo moteriai šito sakyti.

— Turiu rasti pribuvėją, — paaiškino Vala.

— Tu esi pribuvėja. Liksiu čia, kol grįš Mensas.

Jis pametė Mensą iš akių, bet dabar vėl jį rado, kalaviju besiskinantį kelią per būrelį raitų vyrų. Mamutai išardė vidurinę koloną, tačiau kitos dvi spaudė nelyginant žnyplės. Rytiniame stovyklos pakraštyje šauliai laidė į palapines degančias strėles. Jonas matė, kaip mamutas išrovė iš balno riterį ir vienu straublio mostelėjimu švystelėjo keturiasdešimt pėdų. Pro šalį spruko tyržmogiai, moterys ir vaikai bėgo iš mūšio lauko, kai kurios net ir su jas skubinančiais vyrais. Keli iš jų nedraugiškai nužvelgė Joną, bet jis laikė rankoje Ilganagį, tad nė vienas nedrumstė jam ramybės. Keturpėsčias spruko net Varamiras.

Iš miško plūdo vis daugiau vyrų — ne tik riterių, bet ir laisvųjų raitelių, ir raitų lankininkų, ir karių su šalmais smailiomis ir apvaliomis viršūnėmis, — ir jų buvo dešimtys, šimtai. Jiems virš galvų plevėsavo vėliavų ugnis. Vėjas per daug jas plakė, kad Jonas galėtų įžiūrėti ženklus, ir vis dėlto jo akys užkliuvo už jūrų arkliuko, paukščių lauko ir gėlių rato. Be to, čia buvo geltonų, ryškiai geltonų vėliavų, geltonų su raudonais ženklais… Kieno buvo tas ženklas?

Rytuose, šiaurėje ir šiaurės rytuose jis matė pulkus tyržmogių, mėginančių išsilaikyti ir kautis, bet puolanti kariuomenė juos tiesiog nušlavė. Laisvosios tautos karių vis dar buvo daugiau, bet puolančioji pusė buvo šarvuota plieniniais šarvais ir jojo ant stambių žirgų. Pačiame kautynių sūkuryje, įrėmęs pėdas į balnakilpes ir pasistiebęs, stovėjo Mensas. Jį, vilkintį raudonai juodą apsiaustą ir dėvintį šalmą su varno sparnais, lengva buvo išskirti iš kitų. Jis iškėlė kalaviją ir aplink jį ėmė burtis tyržmogių kariai, bet į juos rėžėsi riterių pleištas ir įveikė juos ietimis, kalavijais ir ilgaisiais kirviais. Menso kumelė atsistojo piestu, spyrė ir ietis susmigo jai į krūtinę. Tada per juos nušniokštė plieno banga.

Viskas, pamanė Jonas, jie palūžo. Trenkę ant žemės savo ginklus, tyržmogiai pasileido bėgti, spruko visi — ir kanopėdžiai, ir urvų gyventojai, ir teniečiai su lengvais bronziniais šarvais. Mensas pradingo, kažkas mosavo mietu, ant kurio buvo pamauta Harmos galva, Tormundo rikiuotė pakriko. Tik milžinai ant mamutų dar laikėsi tarsi plaukuotos salos raudono plieno jūroje. Liepsnos vieną po kitos glemžėsi palapines, užsidegė kelios aukštos pušys. O pro dūmų uždangą pasirodė dar viena eilė šarvuotų riterių, raitų ant šarvuotų žirgų. Jiems virš galvų plevėsavo didžiausios iki šiol kieno nors matytos vėliavos — karališkos vėliavos, didelės kaip paklodės; geltona, su ilgais smailėjančiais liežuviais, ant kurios buvo pavaizduota liepsnojanti širdis, ir dar viena, tarsi kaltinio aukso lakštas su juodu elniu, išdidžiai šuoliuojančiu ir virpančiu vėjyje.

Robertas, dingtelėjo Jonui ir jis prisiminė vargšą Ouveną, bet tuomet vėl nuaidėjo trimitai ir riteriai puolė sutartinai šaukdami:

— Stanis! Stanis! STANIS!

Jonas apsisuko ir nuėjo į palapinę.