Kardų audra

Daneiris

Didybės aikštės viduryje dunksojo iš raudonų plytų sumūrytas fontanas, kurio vanduo dvokė sieros akmeniu, o jo viduryje stovėjo milžiniška, iš bronzos nukaldinta harpijos statula. Jos aukštis buvo dvidešimt pėdų. Harpija buvo moters veidu, paauksuotais plaukais, dramblio kaulo akimis ir smailiais dramblio kaulo dantimis. Per stambias jos krūtis sruvo gelzganas vanduo. Tik vietoj rankų ji turėjo sparnus, panašius į šikšnosparnio ar drakono, jos kojos buvo kaip erelio, o iš pasturgalio stirksojo suriesta ir nuodinga skorpiono uodega.

Giso harpija, dingtelėjo Dani. Jei atmintis jos neapgavo, Senasis Gisas žlugo prieš penkis tūkstančius metų; jo kariuomenė neatsilaikė prieš jaunos Valyrijos galybę, jo mūro sienos buvo sugriautos, užleidus drakonų ugnį jo gatvės ir namai virto pelenais ir žarijomis, o laukus nuklojo druskos, sieros ir žuvusiųjų kaukolių sluoksnis. Giso dievai mirė, tas pats likimas ištiko ir jo gyventojus; seras Džora sakė, kad šie astaporiečiai — mišrūnai. Net giskarų kalba jau buvo beveik pamiršta: vergų miestuose buvo šnekama užkariautojų valyrų kalba ar bent jau su giskarų kalbos likučiais sumišusia jos atmaina.

Ir vis dėlto senosios imperijos simbolis liko, nors dabar ant paukštiškų šios bronzinės pabaisos nagų kabojo sunki grandinė su abiejuose galuose tabaluojančiais atrakintais antrankiais. Giso harpija naguose laikė žaibą. Čia — Astaporo harpija.

— Pasakyk tai Vesteroso ištvirkėlei, kad žvelgtų žemiau, — nepatenkintas vergų pirklys Kraznis Mo Naklozas paragino jo vardu kalbančią vergę mergaitę. — Prekiauju gyva mėsa, o ne metalu. Bronza neparduodama. Pasakyk, kad pažvelgtų į kareivius. Net apsiblaususios ir paraudusios šios, iš vakarų atkeliavusios laukinės akys turi matyti, kokie puikūs mano vyrai.

Kraznis šnekėjo iškraipyta valyrų kalba, apsunkinta Gisui būdingo niurnėjimo ir praturtinta vienu kitu žodžiu iš vergų pirklių žargono. Dani jį puikiai suprato, bet šypsodamasi klausiamai pažvelgė į vergę mergaitę, tarsi svarstydama, ką pirklys pasakė.

— Gerasis ponas Kraznis klausia, argi jo vyrai ne puikūs?

Bendrąja kalba mergaitė šnekėjo puikiai, juolab kad į Vesterosą niekada nebuvo įkėlusi kojos. Ji atrodė ne vyresnė nei dešimties metų, jos veidas buvo apskritas ir suplotas, oda tamsi, o akys — aukso spalvos, kaip ir daugumos Naato salos gyventojų. Jos tauta buvo vadinama „taikiaisiais žmonėmis“. Visi žinojo, kad naatiečiai — patys geriausi vergai.

— Galbūt jie man ir tiktų, — atsakė Dani. Seras Džora jai patarė Astapore kalbėti tik dotrakių ir bendrąja kalba. Rodos, mano lokys gudresnis už šį pirklį. — Papasakok, kaip jie buvo ugdomi.

— Vesteroso moteriai jie patinka, bet pagyrų ji nežarsto, kad nekeltum kainos, — tarė vertėja savo šeimininkui. — Be to, ji norėtų sužinoti, kaip kariai buvo ugdomi.

Kraznis Mo Naklozas linktelėjo. Šis vergų pirklys kvepėjo taip, tarsi ką tik būtų išsimaudęs aviečių nuovire, o jo atsikišusi raudona juoda barzda blizgėjo sutepta aliejumi. Jo krūtys didesnės už manąsias, pagalvojo Dani. Ji matė jas per ploną dulsvai žalią tokaro šilką aukso spalvos kraštais, kuriuo pirklys buvo apsivyniojęs kūną ir kurio kraštas kybojo permestas jam per petį. Vaikščiodamas kaire ranka jis prilaikė savo tokarą, kad drabužis nenuslystų, o dešinėje spaudė trumpą odinį rimbą.

— Ar visos Vesteroso kiaulės tokios neišmanėlės? — vėl nepatenkintas paklausė jis. — Visas pasaulis žino, kad Grynuoliai tobulai valdo ietį, skydą ir trumpą kalaviją. — Jis plačiai nusišypsojo Dani. — Atsakyk tai moteriai, verge, ir paskubėk. Diena labai karšta.

Bent jau tai nėra melas. Jiems už nugarų stovėjo dvi kaip du vandens lašai panašios vergės mergaitės, laikydamos virš galvų ištemptą šilkinę uždangą, bet net ir pavėsyje Dani truputį svaigo galva, o Kraznis gausiai prakaitavo. Didybės aikštėje nuo pat aušros plieskė saulė. Net per storus savo sandalų padus Daneiris po kojomis jautė įkaitusias raudonas plytas. Nuo jų mirguliuodamas kilo karštas oras ir laiptuotos, aikštę supančios Astaporo piramidės atrodė tarsi miražas.

Bet Grynuoliai, net jei ir jautė karštį, visiškai neišsidavė nuo jo kenčiantys. Matydama, kaip tie vyrai čia stovi, gali pamanyti, kad jie patys sumūryti iš plytų. Daneiris parodyti iš kareivinių buvo atvesta tūkstantis Grynuolių. Tvarkingai išsirikiavę šimtinėmis gretomis priešais fontaną ir didžiulę bronzinę harpiją, jie stovėjo sustingę, tarsi gavę komandą „ramiai“, pastėrusiomis akimis spoksodami į priekį. Kariai vilkėjo vien baltus lininius drabužius, surištus apie strėnas, o ant galvų buvo užsidėję kūgiškus bronzinius šalmus su pėdos aukštumo smaigu viršuje. Kraznis įsakė jiems padėti ietis bei skydus, nusisegti kardasaičius ir nusivilkti dygsniuotas tunikas, kad Vesteroso karalienė galėtų geriau matyti, kokie liekni ir raumeningi jų kūnai.

— Tarnybai jie parenkami visai jauni pagal kūno sudėjimą, vikrumą ir jėgą, — ėmė jai pasakoti vergė mergaitė. — Karo tarnybai jie ruošiami nuo penkerių. Jie kasdien praktikuojasi nuo aušros iki sutemos, kol įgunda valdyti trumpą kalaviją, skydą ir tris ietis. Pratybos labai sunkios, jūsų malonybe. Tik vienas iš trijų berniukų per jas nepalūžta. Visi tai žino. Tarp Grynuolių paplitusi nuomonė, jog, kai gauna kūgišką šalmą, blogiausia jau būna praeityje, nes, kad ir kokia užduotis jų lauktų, ji negali būti sunkesnė už pratybas.

Bendrąja kalba Kraznis Mo Naklozas apsimetė nemokantis pasakyti nė žodžio, bet klausydamasis linksėjo galvą ir kartais bakstelėdavo vergei mergaitei rimbo galu.

— Pasakyk jai, kad šitie stovi čia jau visą dieną ir naktį be trupinėlio maisto ir be lašelio vandens. Pasakyk, kad mano paliepimu jie čia stovės, kol nugrius, o kai devyni šimtai devyniasdešimt devyni bus susmukę ant šių plytų ir mirę, likęs paskutinis vis tiek stovės, kol mirtis pasiglemš ir jo gyvybę. Štai kokie jie drąsūs. Pasakyk jai.

— Aš tai vadinu beprotybe, o ne drąsa, — prabilo Arstanas Žilabarzdis, kai mažoji vertėja baigė savo kalbą.

Kietmedžio lazda jis ėmė bilsnoti į plytas — bum, bum, bum! — tarsi taip norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą. Senis apskritai nenorėjo plaukti į Astaporą ir nepritarė vergų kariuomenės pirkimui. Prieš nusprendžiant karalienei derėjo išklausyti visų patarėjų nuomonę. Dėl to Dani ir atsivedė jį į Didybės aikštę, — ne kad saugotų, o kad patartų. Jos saugumu kuo puikiausiai rūpinosi kraujo raiteliai. Serą Džorą Mormontą ji paliko „Balerione“ rūpintis jos įgula ir drakonais. Kad ir labai nenoromis, drakonus Dani uždarė triume. Leisti jiems laisvai skraidyti virš miesto buvo per daug pavojinga; pasaulyje buvo per daug vyrų, kurie mielai būtų juos nudobę vien tam, kad galėtų vadintis drakonžudžiais.

— Ką sako tas dvokiantis senis? — pasiteiravo vergų pirklys savo vertėjos. Kai mergaitė paaiškino, jis nusišypsojo ir tarė: — Perduok tiems laukiniams, kad mes tai vadiname klusnumu. Kiti kariai už Grynuolius galbūt stipresni, vikresni ir stambesni. Vienas kitas gal net geba taip pat gerai valdyti kalaviją, ietį ir skydą. Bet, kad ir kur plauksi, niekur nerasi klusnesnių karių už Grynuolius.

— Avys irgi klusnios, — išklausęs vertimo atšovė Arstanas. Jis taip pat truputį suprato valyriškai, nors ir ne taip gerai kaip Dani, bet, kaip ir ji, apsimetė nesuprantąs nė žodžio.

Kai vergė mergaitė išvertė senio žodžius, Kraznis Mo Naklozas išsišiepė parodydamas savo didelius baltus dantis.

— Pakaks vieno mano žodžio, ir tos avys išvers senas dvokiančias jo žarnas ant grindinio, — pagrasino jis, — bet šito neversk. Pasakyk jiems, kad šios būtybės panašesnės į šunis, o ne į avis. Ar tose savo Septyniose Karalystėse jie valgo šunieną arba arklieną?

— Jie mieliau renkasi kiaulieną ir jautieną, šeimininke.

— Jautieną… Fe… Šis maistas tinka tik nepraustaburniams laukiniams.

Numojusi į juos visus ranka, Dani neskubėdama nužingsniavo palei vergų karių gretą. Jaunosios vergės nusekė paskui ją, laikydamos virš galvos nuo saulės saugančią uždangą, bet tūkstantis prieš Dani stovinčių vyrų apie tokią apsaugą galėjo tik svajoti. Daugiau nei pusės jų veido oda buvo vario spalvos, akys šviesiai rusvos, kaip įprasta dotrakiams ir lazarinams, bet Grynuolių gretose Dani taip pat matė vyrų iš laisvųjų miestų, taip pat išblyškusių kvartiečių, žmonių iš Vasaros salų tamsiais kaip juodmedis veidais ir kitų, kurių kilmės nebūtų drįsusi spėti. Vieno kito Grynuolio oda buvo tokia pat rusvai gelsva kaip ir Kraznio Mo Naklozo, o plaukai tokie pat raudoni juodi — tie vyrai priklausė senajai Giso tautai, vadinusiai save harpijos sūnumis. Jie pardavinėja net saviškius. Tačiau Dani nebuvo ko stebėtis. Dotrakiai elgėsi taip pat, kai žolės jūroje chalasaras sutikdavo kitą chalasarą.

Vieni kariai buvo aukšti, kiti žemesnio ūgio. Pažvelgusi į vyrus, ji įvertino, kad jų amžius — nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų. Visų jų — juodaodžių, rudaodžių, mėlynodžių, pilkaodžių ar geltonodžių — skruostai buvo glotnūs, akys žvitrios. Šie vyrai atrodo kaip vienas, pagalvojo Dani ir tik tada prisiminė, kad Grynuoliai apskritai nėra vyrai. Grynuoliai buvo eunuchai. Visi iki vieno.

— Kodėl juos nupjaustote? — per vergę mergaitę paklausė ji Kraznio. — Daug kartų girdėjau sakant, kad tikri vyrai stipresni už eunuchus.

— Tiesa, ankstyvoje jaunystėje nupjaustytas eunuchas niekada neturės tokios laukinės jėgos, kokia pasižymi Vesteroso riteriai, — atsakė Kraznis Mo Naklozas, išgirdęs klausimo vertimą. — Ir buliai stiprūs, bet jie kasdien žūsta kovos duobėse. Vos prieš tris dienas Džotjielio duobėje vieną tokį bulių nudėjo devynerių metų mergaitė. Pasakyk jai, kad Grynuoliai turi kai ką daugiau nei vien jėgą. Jie drausmingi. Taip, mes tęsiame geriausias senosios imperijos karybos tradicijas. Grynuoliai — tai atkurti tvarkingai žygiuojantys Senojo Giso legionai, klusnūs, ištikimi ir bebaimiai.

Dani kantriai išklausė vertimo.

— Net narsiausi vyrai bijo mirties ir kankinimų, — vergei mergaitei nutilus tarė Arstanas.

Išgirdęs šiuos žodžius, Kraznis vėl šyptelėjo.

— Pasakyk tam seniui, jog jis dvokia šlapimu ir jam reikia lazdos, kad apskritai išsilaikytų ant kojų.

— Tikrai pasakyti, šeimininke?

Pirklys bakstelėjo jai botago galu.

— Aišku, kad ne, ar tu mergaitė, ar ožka, kad klausinėji tokių kvailysčių?! Pasakyk, kad Grynuoliai nėra vyrai. Sakyk, kad mirtis jiems nieko nereiškia, o kankinimai — juo labiau. — Jis stabtelėjo priešais kresną vyrą, iš pirmo žvilgsnio lazariną, staiga pakėlė botagą, smarkiai pliaukštelėjo ir ant vario spalvos vyro skruosto atsirado krauju srūvantis rumbas. Eunuchas sumirksėjo, bet nekrustelėjo ir tebestovėjo kraujuodamas. — Nori dar? — paklausė jo Kraznis.

— Kaip šeimininkas pageidaus…

Sunku buvo dėtis, kad šio pokalbio nesupranti. Krazniui nespėjus vėl pakelti rimbo, Dani uždėjo delną jam ant dilbio.

— Pasakyk gerajam šeimininkui, kad matau, kokie Grynuoliai stiprūs ir kaip narsiai kenčia skausmą.

Išgirdęs valyriškus žodžius, Kraznis patenkintas sukikeno.

— Pasakyk tai neišmanėlei kekšei iš Vesteroso, kad narsa čia niekuo dėta.

— Gerasis šeimininkas sako, kad tai dar ne narsa.

— Tegul plačiai atmerkia savo kekšės akis.

— Jis nuolankiai prašo atidžiai stebėti, ką dabar darys, jūsų malonybe.

Kraznis žengė prie pirmo toliau gretoje stovinčio eunucho, — augaloto jaunuolio žydromis akimis ir gelsvais lysiečio plaukais.

— Duok kalaviją, — liepė.

Eunuchas priklaupė, ištraukė iš makšties kalaviją ir ištiesė jo rankeną šeimininkui. Tai buvo trumpas kalavijas, daugiau skirtas durti, o ne kirsti, bet jo ašmenys vis tiek atrodė aštrūs kaip skustuvo.

— Atsistok, — įsakė Kraznis.

— Klausau, šeimininke.

Eunuchas atsistojo ir Kraznis Mo Naklozas neskubėdamas kalavijo geležtės smaigaliu perbraukė jam per krūtinę ir juosmenį, ant pilvo ir krūtinės ląstos palikdamas ploną raudoną dryžį. Paskui jis staiga bedė kalavijo smaigalį į krūties spenelį ir ėmė sukioti.

— Ką jis daro? — kraujui tekant per vyro krūtinę, paklausė Dani vergės mergaitės.

— Pasakyk tai karvei, kad liautųsi baubti, — nelaukęs vertimo pasakė Kraznis. — Nieko bloga jam nenutiks. Vyrams krūtų speneliai nereikalingi, o eunuchams — juo labiau. — Spenelis laikėsi ant siaurutės odos atplaišos. Kraznis mostelėjo kalaviju ir mėsgalis šleptelėjo ant grindinio plytų, o ant krūtinės liko apskrita raudona akis, gausiai verkianti krauju. Bet eunuchas nė nekrustelėjo, kol Kraznis, kyštelėjęs rankeną, neatidavė jam kalavijo. — Imk, su tavimi reikalus baigiau.

— Šiam buvo malonu tau pasitarnauti.

Kraznis vėl kreipėsi į Dani:

— Matai, skausmo jie nejaučia.

— Kaip taip gali būti? — paklausė ji per vertėją.

— Visa paslaptis — drąsinantis vynas, — paaiškino jai vergų pirklys. — Nors, tiesą pasakius, tai visai ne vynas, o šunvyšnių, musių kraujasiurbių lervų, juodojo lotoso šaknų ir kitų slaptų sudedamųjų dalių nuoviras. Nuo tos dienos, kai yra nupjaustomi, Grynuoliai geria jį kaskart, kai valgo, ir kiekvienais metais vis mažiau ir mažiau bejaučia skausmą. Todėl mūšyje narsa niekas jiems neprilygsta. Ir kankinti jų nėra prasmės. Pasakyk tai laukinei, kad gali nesibaiminti: jos paslapčių Grynuoliai tikrai neišduos. Jie gali eiti sargybą per jos pasitarimus ir net budėti prie miegamosios menės durų, ir jai niekada nereikės jaudintis, kad šie vyrai ko nors nenugirstų.

Junkajaus ir Mirino uostuose eunuchams dažnai dar vaikystėje pašalinamos sėklidės, bet paliekamas penis. Tokia būtybė nevaisinga, nors lytinį aktą vis tiek gali atlikti. Iš tokio pjaustymo nebūna nieko gero. Mes nupjauname ir penį, apskritai nieko nepalikdami. Grynuoliai — tyriausios būtybės pasaulyje. — Ir vergų pirklys dar kartą plačiai nusišypsojo Dani ir Arstanui. — Girdėjau, kad Saulėlydžio Karalystėse vyrai iškilmingai pasižada likti skaistūs, nepradėti vaikų ir gyventi vien tam, kad vykdytų savo pareigą. Argi ne tiesa?

— Tiesa, — atsakė Arstanas, kai klausimas buvo išverstas. — Tokių ordinų ir brolijų yra nemažai. Citadelės meisteriai, Septynetui tarnaujantys septonai ir septonės, tyliosios mirusiųjų seserys, karaliaus sargybos ir Nakties sargybos vyrai…

— Vargšeliai, — išgirdęs vertimą burbtelėjo vergų pirklys. — Vyrai nesukurti tokiam gyvenimui. Jų dienos persmelktos pagundų ir kančių, kiekvienas kvailys tai supranta, ir, be abejo, dauguma jų anksčiau ar vėliau pasiduoda savo prigimčiai. Bet mūsų Grynuoliai ne tokie. Jie vedę savo kalavijus ir, panašiai kaip jūsų prisiekę broliai, negali tikėtis kada nors susituokti. Jų niekada nesugundys nei moteris, nei vyras.

Vergė mergaitė šeimininko kalbos esmę perteikė gerokai mandagiau.

— Vyrus galima sugundyti ne tik kūniškais malonumais, — jai nutilus, paprieštaravo Arstanas Žilabarzdis.

— Vyrus — taip, bet ne Grynuolius. Karo grobiui jie tokie pat abejingi kaip ir prievartavimui. Be savo ginklų, daugiau jie nieko neturi. Mes net neleidžiame jiems turėti vardų.

— Grynuoliai neturi vardų? — nustebo Dani ir suraukusi antakius pažvelgė į vertėją. — Ar tai, ką sako gerasis šeimininkas, gali būti tiesa? Jie neturi vardų?

— Neturi, jūsų malonybe.

Kraznis priėjęs sustojo prie giskariečio, galinčio būti jo aukštesniu ir stipresniu broliu, ir rimbu pliaukštelėjęs per nedidelį, prie kardasaičio prikabintą bronzinį diską numetė jį Grynuoliui prie kojų.

— Štai jo vardas. Paklausk tos Vesteroso ištvirkėlės, ar moka skaityti giskariečių glifus. — Kai Dani prisipažino nemokanti, vergų pirklys kreipėsi į Grynuolį: — Kuo tu vardu? — įsakmiai paklausė.

— Šio vardas — Raudona Blusa, šeimininke.

Mergaitė išvertė jųdviejų pokalbį į bendrąją kalbą.

— O kuo vardu buvai vakar?

— Juoda Žiurkė, šeimininke.

— O užvakar?

— Šis neprisimena, kuo vardu buvo užvakar, šeimininke. Tikriausiai Mėlyna Rupūžė. Arba Mėlynas Kirminas.

— Pasakyk jai, kad visi Grynuolių vardai tik tokie, — įsakė Kraznis savo vergei. — Grynuoliams tai primena, kad šiaip jau jie yra tuščia vieta. Tarnybos dienai pasibaigus vardų diskai sumetami į tuščią šalmą, o kitą dieną, auštant, traukiami iš naujo tarsi burtai.

— Dar viena kvailystė, — tai išgirdęs pasakė Arstanas. — Argi įmanoma, kad žmogus kasdien prisimintų vis naują vardą.

— Tie, kurie negali prisiminti, dar besirengiantys tarnybai išbrokuojami kartu su tais, kurie negeba visą dieną bėgti su apranga ir kuprine, nakties tamsoje įkopti į kalną, pereiti per žioruojančias žarijas arba papjauti kūdikį.

Išgirdus paskutinius žodžius Dani perkreipė lūpas. Ar jis tai matė? O gal yra ne tik žiaurus, bet ir aklas? Ji paskubomis nusisuko norėdama išlaikyti abejingą veido išraišką bent jau tol, kol išgirs vertimą. Ir tik jo sulaukusi leido sau ištarti:

— Kieno kūdikius jie žudo?

— Kad pelnytų smailėjantį šalmą, Grynuolis turi nueiti į vergų turgų pasiėmęs sidabrinę monetą, rasti naujagimį ir nužudyti jį mažylio motinos akyse. Taip įsitikiname, kad Grynuolių širdyje neliko nė lašo silpnumo.

Dani pajuto, kad jai svaigsta galva. Tai dėl karščio, raminosi ji.

— Jis paima kūdikį iš motinos glėbio, jos akyse jį nužudo ir atsilygina už vaiką sidabrine moneta?

Kai vergė mergaitė išvertė Dani jo žodžius, Kraznis Mo Naklozas garsiai nusijuokė.

— Kokia ji jautruolė, verksnė ir kvailė. Pasakyk tai Vesteroso ištvirkėlei, kad moneta skirta vaiko savininkui, o ne jo motinai. Grynuoliams vogti draudžiama. — Jis pabaksnojo rimbo kotu sau į koją. — Paaiškink jai, kad su šiuo išmėginimu beveik visi susitvarko. Tiesą sakant, su šunimis jiems sunkiau. Tą dieną, kai būna nupjaustytas, kiekvienas berniukas gauna po šunytį. O baigiantis pirmiesiems metams privalo jį pasmaugti. Tie, kurie negeba to padaryti, nužudomi, o jų lavonai sušeriami gyviems likusiems šunims. Manome, kad kitiems tai įsimintina pamoka.

Klausydamasis vergų pirklio, Arstanas Žilabarzdis lazdos galu tukseno į grindinio plytas. Tuk, tuk, tuk. Lėtai ir ritmingai. Tuk, tuk, tuk. Dani matė, kaip jis nusuko akis, tarsi daugiau nebegalėdamas žiūrėti į Kraznį.

— Gerasis šeimininkas sakė, kad šių eunuchų nesugundys nei moneta, nei kūniški malonumai, — tarė Dani mergaitei, — bet jei kuris nors iš mano priešų už tai, kad mane išduos, Grynuoliams pasiūlytų laisvę…

— Grynuoliai nė nemirktelėję jį nužudytų ir atneštų to niekšo galvą, taip jai ir pasakyk, — atsakė vergų pirklys. — Kiti vergai galbūt vogtų ir kauptų sidabrą, tikėdamiesi nusipirkti laisvę, bet Grynuolis sidabro neims, net jei ta kumelė prašytų priimti jį kaip dovaną. Jie neturi savo gyvenimo, tik pareigą. Jie kareiviai. Ir niekas kitas.

— Tokių karių man ir reikia, — pripažino Dani.

— Pasakyk jai, kad tuomet puiku, jog atvyko į Astaporą. Ir paklausk, ar didelės kariuomenės jai reikia.

— Kiek turi parduodamų Grynuolių?

— Šiuo metu — aštuonis tūkstančius puikiai parengtų ir pasiruošusių tarnybai. Bet jai derėtų žinoti, kad parduodame juos tik daliniais. Po tūkstantį arba po šimtą. Anksčiau pardavinėjome ir dešimtimis, kaip namų sargybinius, bet tai buvo klaida. Dešimt — per mažai. Tuomet jie susimaišo su kitais vergais ir net laisvais tarnais ir palengva pamiršta, kas jie tokie. — Kraznis palaukė, kol visa tai bus išversta į bendrąją kalbą, o tada aiškino toliau: — Ši karalienė elgeta turi suprasti, kad tokie stebuklai nepigūs. Junkajuje ir Mirine vergų karių galima nusipirkti pigiau, nei verti jų kalavijai, bet Grynuoliai — rinktiniai, geriausi pasaulyje pėstininkai, kiekvienas iš jų daug metų liejęs prakaitą pratybose. Pasakyk jai, kad Grynuoliai — tarsi Valyrijos plienas, daugybę kartų grūdintas ir daug metų kaltas, kol tapo stipresnis ir atsparesnis už visų kitų šioje žemėje esančių rūšių plieną.

— Apie Valyrijos plieną girdėjau, — tarė Dani. — Paklausk gerojo šeimininko, ar Grynuoliai turi savo vadus.

— Tau reikės parūpinti jiems savų vadų. Mokome juos paklusti, o ne mąstyti. Jeigu jai reikia smegenų, tegul perka vergus raštininkus.

— Ar jie turi ginklus ir aprangą?

— Kiekvienam pridedame po kalaviją, skydą, ietį, sandalus ir dygsniuotą tuniką, — atsakė Kraznis. — Ir, žinoma, į viršų smailėjančius šalmus. Jei nori, jie dėvės ir šarvus, bet turėsi pati jų parūpinti.

Dani nesugalvojo, ko dar paklausti. Žvilgtelėjo į Arstaną.

— Tu jau ilgai gyveni pasaulyje, Žilabarzdi. Tad dabar, kai juos pamatei, ką man pasakysi?

— Pasakysiu: „Ne“, tavo malonybe, — nedvejodamas tarė senis.

— Kodėl? — paklausė ji. — Kalbėk atvirai.

Dani nujautė, ką jis pasakys, bet norėjo, kad tuos žodžius išgirstų vergė vertėja, o paskui ir Kraznis Mo Naklozas.

— Mano karaliene, — prabilo Arstanas, — tūkstančius metų Septyniose Karalystėse nebuvo nė vieno vergo. Ir senieji, ir naujieji dievai vergovę laiko šlykščiu reikalu. Blogiu. Jei išsilaipinsi Vesterose vesdama paskui save vergų kariuomenę, daug gerų vyrų eis prieš tave vien dėl to. Taip pasielgusi labai pakenksi sau ir paminsi savo giminės garbę.

— Ir vis dėlto man reikia kariuomenės, — tarė Dani. — Tas berniukas, Džofris, neužleis man Geležinio sosto vien mandagiai paprašytas.

— Kai ateis diena ir pakelsi savo vėliavas, pusė Vesteroso eis su tavimi, — pažadėjo Žilabarzdis. — Tavo brolį Reigarą visi dar prisimena su didžiule meile.

— O mano tėvą? — paklausė ji.

Padvejojęs senis atsakė:

— Karalių Eirį Vesterose irgi prisimena. Jo dėka karalystėje daug metų viešpatavo taika. Tavo malonybe, tau vergų nereikia. Kol užaugs drakonai, tavo saugumu pasirūpins magistras Ilyrijus ir slapta išsiųs pasiuntinius į kitą Siaurosios jūros krantą, kad šie įkalbėtų aukštuosius lordus tave paremti.

— Tuos pačius aukštuosius lordus, kurie paliko mano tėvą vieną kautis su Karalžudžiu ir prisiekė ištikimybę Robertui Grobikui?

— Galbūt net ir tie, kurie prisiekė jam ištikimybę, giliai širdyje ilgisi grįžtant drakonų.

— Galbūt… — tarstelėjo Dani. „Galbūt“ buvo toks slidus, toks nekonkretus žodis. Kad ir kokia kalba jį ištarsi. Ji vėl kreipėsi į Kraznį Mo Naklozą ir jo vergę mergaitę: — Man reikia gerai pagalvoti.

Vergų pirklys gūžtelėjo.

— Pasakyk jai, kad galvotų greitai. Turiu daug kitų pirkėjų. Vos prieš tris dienas tuos pačius Grynuolius rodžiau piratų karaliui, norinčiam pirkti juos visus.

— Piratui reikėjo tik šimtinės, šeimininke, — išgirdo Dani sakant mergaitę.

Jis bakstelėjo mergaitei botago kotu.

— Visi piratai meluoja. Jis nupirks visus. Pasakyk jai tai, mergaite.

Dani žinojo, kad, jei apskritai pirks Grynuolių, pirks jų ne vieną šimtą.

— Primink savo gerajam šeimininkui, kas aš esu. Primink, kad esu Daneiris Audros Dukra, Drakonų Motina, Nedegančioji, grynakraujė Vesteroso Septynių Karalysčių karalienė. Mano gyslomis teka Eigono Užkariautojo ir senosios Valyrijos kraujas.

Tačiau Daneiris žodžiai, net ir išversti į tą šlykščią kalbą, tuklaus ir išsikvėpinusio vergų pirklio nė kiek nesujaudino.

— Senasis Gisas valdė imperiją dar tais laikais, kai valyriečiai tebekrušo avis, — burbtelėjo jis vargšei vergei vertėjai, — be to, mes esame harpijos sūnūs. — Jis gūžtelėjo. — Bet kalbėti su moterimi — tai tik tuščiai malti liežuviu. Visos jos tokios, ir vakaruose, ir rytuose: nieko negali nuspręsti, kol nepalepinamos, nepamaloninamos ir neprivaišinamos saldėsiais. Ką gi, jei toks mano likimas, tebūnie. Pasakyk tai pasileidėlei, kad jeigu jai reikia žmogaus, kuris parodytų mūsų gražųjį miestą, Kraznis Mo Naklozas mielai suteiks jai ir šią paslaugą, ir visas kitas, jei kartais paaiškėtų, kad ji moteriškesnė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

— Kol galvosi, gerasis šeimininkas Kraznis mielai parodytų jums Astaporą, jūsų malonybe, — pasakė vertėja.

— Pavaišinsiu ją šaltiena iš šuns smegenų ir puikiu riebiu raudonojo aštuonkojo ir negimusio šunyčio troškiniu. — Ir jis pirštais persibraukė per lūpas.

— Gerasis šeimininkas sako, kad mieste galima paragauti daug puikių valgių.

— Dar jai pasakyk, kaip gražiai sutemus atrodo piramidės, — suniurnėjo vergų pirklys. — Sakyk, kad laižysiu medų nuo jos krūtų arba, jei norės, leisiu jai laižyti medų nuo savųjų.

— Astaporas gražiausias sutemus, jūsų malonybe, — pasakė vergė mergaitė. — Kiekvienoje terasoje gerieji šeimininkai uždega šilkinius žibintus, kad visos piramidės spindėtų spalvotomis šviesomis. Kirmio upėje keleivių laukia baržos, jose tyliai skamba muzika, jos sustoja mažose salelėse maisto, vyno ir kitokių malonumų.

— Paklausk jos, ar nenorėtų pamatyti mūsų kovos duobių, — pridūrė Kraznis. — Dokvoro duobėje šiandien vakare bus kraują stingdantis reginys. Lokys ir trys berniukai. Vienas berniukas bus išvoliotas meduje, kitas kraujyje, o trečias išteptas sugedusia žuvimi, ir ji galės lažintis, kurį lokys suės pirmą.

Tuk, tuk, tuk, išgirdo Dani. Arstano Žilabarzdžio veidas atrodė ramus, bet savo įtūžį jis liejo lazda. Tuk, tuk, tuk.

Dani prisivertė nusišypsoti.

— „Balerione“ turiu savo lokį, — pasakė ji vertėjai, — ir, jei pas jį ilgai negrįšiu, jis gali mane suėsti.

— Matai?! — kai Dani žodžiai buvo išversti, šūktelėjo Kraznis. — Ši moteris nieko negeba nuspręsti, ji visada bėga patarimo pas tą vyrą. Kaip visada!

— Padėkok gerajam šeimininkui už jo kantrybę ir kilnumą, — tarė Dani. — Ir pasakyk, kad pagalvosiu apie viską, ką čia sužinojau.

Ir Daneiris ištiesė ranką Arstanui Žilabarzdžiui, kad šis per aikštę nuvestų ją atgal prie neštuvų. Agas ir Džogas akimirksniu atsistojo abipus neštuvų ir nukrypavo savo kreivomis kojomis, kaip ir visi arklių lordai, priversti nulipti nuo žirgų ir žingsniuoti žeme kaip paprasti mirtingieji.

Dani susiraukusi įlipo į neštuvus ir pamojo Arstanui, kad sėstųsi šalia. Tokiam senam žmogui kaip jis nederėjo šiame pragariškame karštyje vaikščioti pėsčiomis. Kai jie pajudėjo, Dani užuolaidų neužtraukė. Šiame raudonų plytų mieste taip smarkiai spiginant saulei, reikėjo branginti kiekvieną, kad ir labai retą, vėjo gūsį, — nesvarbu, kad jis pakeldavo į orą sūkurį smulkučių raudonų dulkių. Be to, man reikia matyti.

Astaporas buvo keistas miestas — netgi tai, kuri vaikščiojo Dulkių rūmuose ir maudėsi Pasaulio Įsčiose po Kalnų Motina. Visos gatvės, kaip ir aikštė, buvo grįstos raudonomis plytomis. Iš plytų buvo sumūrytos ir laiptuotos piramidės, ir giliai į žemę įkastos kautynių duobės su ratu besileidžiančiomis sėdimomis vietomis žiūrovams, ir sieringi fontanai, ir prieblandoje skendintys vyno rūsiai, ir juos visus juosiančios senovinės gynybinės sienos. Tiek daug plytų, pagalvojo Dani, ir visos tokios senos, trupančios… Smulkių raudonų jų dulkių buvo visur, kiekvienas vėjo gūsis pakeldavo jų debesis iš stogų nutekamųjų latakų. Tad nebuvo ko stebėtis, jog beveik visos Astaporo moterys šydais dengėsi veidus; plytų dulkės akis graužė bjauriau už smėlį.

„Iš kelio! — rėkavo Džogas, jodamas pirma neštuvų. — Duokite kelią Drakonų Motinai!“ Bet kai išvyniojo savo didįjį, Dani duotą rimbą sidabro rankena ir pliaukštelėjęs perskrodė juo orą, Daneiris pasilenkė į priekį ir jį sudraudė.

— Tik ne čia, mano ištikimasis raiteli, — pasakė jo gimtąja kalba. — Šios plytos ir taip girdėjo per daug švilpiančių bizūnų.

Rytą, kai jie išvyko iš uosto, miesto gatvės buvo beveik tuščios, bet ir dabar žmonių jose buvo reta. Pro šalį pradrimblino dramblys su tinkliniais neštuvais ant nugaros. Sausame, iš plytų sumūrytame nuotekų griovyje sėdėjo nuogas berniukas saulės nudeginta ir besilupančia oda, krapštydamas nosį ir niūriai spoksodamas į gatvėje ropojančias skruzdes. Išgirdęs kanopų bildesį, jis pakėlė galvą ir įsistebeilijo į koloną raitų sargybinių, risnojančių raudonų dulkių debesyje ir šiurkščiai besijuokiančių. Prie geltonų, šilkinių jų apsiaustų prisiūti variniai diskai tviskėjo nelyginant daugybė saulių, bet jų tunikos buvo lininės ir išsiuvinėtos, be to, jie juosėjo klostuotus lininius sijonus ir avėjo sandalus. Šie vyrai neturėjo nei kepurių, nei šalmų, o jų šiurkštūs raudoni juodi plaukai buvo sutepti aliejais ir iš jų padarytos šukuosenos, primenančios sunkiai įsivaizduojamas figūras: ragus, sparnus, ginklų ašmenis ir net čiumpančias rankas; jie atrodė tarsi būrys demonų, ištrūkusių iš septinto pragaro. Kaip ir Dani, nuogasis berniukas valandėlę į juos pažiūrėjo, bet netrukus sargybiniai prajojo, tad vaikas vėl ėmė stebėti skruzdes ir krapštyti nosį.

Tai senas miestas, mąsliai pagalvojo Dani, bet jame toli gražu nėra tiek žmonių, kiek jų gyveno Astaporo klestėjimo laikais, gatvėse nematyti tokių minių kaip Kvarte, Pentose arba Lyse.

Gatvių sankirtoje nešikai staiga stabtelėjo, mat teko praleisti būrį sunkiai gatve kojas velkančių vergų, nuolat raginamų prižiūrėtojo rimbo pliaukšėjimo. Dani atkreipė dėmesį, kad šie vyrai — ne Grynuoliai, o paprasti vergai rusva oda ir juodaplaukiai. Tarp jų buvo ir moterų, bet nė vieno vaiko. Visi jie buvo nuogi. Paskui juos ant baltų asilų jojo du astaporiečiai: vyras, apsivyniojęs raudono šilko tokarą, ir veidą šydu užsidengusi moteris ryškiai mėlynu lininiu drabužiu, išpuoštu lazurito žvyneliais. Į jos raudonus juodus plaukus buvo įsmeigtos dramblio kaulo šukos. Vyras juokdamasis kažką jai šnabždėjo, nekreipdamas dėmesio nei į Dani, nei į vergus, nei į prižiūrėtoją, pliaukšintį iš penkių dirželių supintu rimbu, — neaukštą ir kresną, bet išdidų dotrakį, ant raumeningos krūtinės išsitatuiravusį harpiją ir grandines.

— „Iš plytų ir kraujo Astaporas kilo, — sumurmėjo šalia sėdintis Žilabarzdis, — iš plytų ir kraujo jo žmonės.“

— Kas tai? — susidomėjusi paklausė Dani.

— Seno eilėraščio eilutės, kurių kadaise, kai dar buvau vaikas, mane išmokė meisteris. Astaporo plytos raudonos nuo jas gaminusių vergų kraujo.

— Man nesunku tuo patikėti, — tarė Dani.

— Tada palik šį miestą, kol ir tavo širdis nevirto plyta. Išplaukime dar šiandien, sulaukę vakarinio potvynio.

Ak, jei tik galėčiau… — dingtelėjo Daneiris.

— Seras Džora sako, kad iš Astaporo būtinai turiu grįžti su kariuomene.

— Seras Džora pats buvo vergų pirklys, tavo malonybe, — priminė jai senis. — Pentose, Myre ir Tirošyje samdomų kalavijuočių netrūksta. Vyrai, žudantys dėl monetos, garbės neturi, tačiau jie bent jau ne vergai. Maldauju tavęs, pasisamdyk kariuomenę ten.

— Mano brolis apsilankė Pentose, Myre, Bravose — beveik visuose laisvuosiuose miestuose. Tų miestų magistrai ir vyresnieji vaišino jį vynu ir pažadais, bet jo siela mirė iš alkio. Vyras negali visą gyvenimą valgyti iš elgetos dubenėlio ir neprarasti savigarbos. To, ką patyriau Kvarte, man gana. Nevyksiu į Pentosą atkišusi elgetos dubenėlį.

— Geriau būti elgeta nei vergvaldžiu, — pasakė Arstanas.

— Kaip gali taip sakyti, jei nebuvai nei vienu, nei kitu?! — supykusi ir išpūtusi šnerves šūktelėjo Daneiris. — Ar žinai, koks jausmas būti parduotam, seni? O aš žinau. Brolis pardavė mane chalui Drogui už šio pažadą parūpinti jam aukso karūną. Ką gi, Drogas karūnavo brolį auksu, nors ir ne taip, kaip šis norėjo, o aš… mano saulė ir žvaigždė pasirūpino, kad tapčiau karaliene, bet, jei būtų buvęs kitoks žmogus, viskas gal būtų susiklostę kitaip. Manai, pamiršau, ką reiškia bijoti?

Žilabarzdis nulenkė galvą.

— Tavo malonybe, įžeisti nenorėjau…

— Mane įžeidžia tik melas, o nuoširdus patarimas — niekada. — Norėdama nuraminti, Dani patapšnojo dėmėtą Arstano ranką. — Esu drakoniško būdo, ir tiek. Neturėtum jo išsigąsti.

— Pamėginsiu to nepamiršti, — šyptelėjęs tarė Žilabarzdis.

Jo veide atsispindi gerumas, be to, jis labai stiprus žmogus, pagalvojo Dani. Ji niekaip nesuprato, kodėl seras Džora seniu taip nepasitiki. Gal pavydi, kad turiu dar vieną žmogų, su kuriuo galiu pasišnekėti? Staiga Dani vėl prisiminė tą vakarą „Balerione“, kai ištremtasis riteris ją pabučiavo. Jam nederėjo to daryti. Jis tris kartus už mane vyresnis, man per žemos kilmės, be to, neleidau, kad jis mane bučiuotų. Tikras riteris niekada nebučiuotų karalienės be jos sutikimo. Po to bučinio ji nuolat rūpinosi niekada nelikti viena, būdama laive visur kartu vesdavosi tarnaites, o kartais pasikviesdavo ir savo ištikimųjų raitelių. Iš akių matau, kad seras Džora vėl nori mane pabučiuoti.

Dani ir pati nebūtų galėjusi paaiškinti, ko troško, bet Džoros bučinys pažadino jausmą, giliai širdyje slypėjusį nuo tos dienos, kai mirė chalas Drogas. Gulėdama kajutėje ant siauro gulto, staiga ji susigriebdavo svarstanti, kaip jaustųsi, jei vietoj tarnaitės šalia jos įsispraudęs gulėtų vyras, ir ši mintis ją sujaudindavo labiau, nei derėjo. Kartais užmerkusi akis Dani apie jį svajodavo, tik jos svajose Džorai Mormontui niekada nebūdavo vietos; jos meilužis būdavo jaunesnis ir gražesnis, nors ant jo veido visuomet krisdavo tamsus šešėlis.

Kartą, kankindamasi taip, kad negalėjo sudėti bluosto, Dani kyštelėjo ranką sau į tarpkojį ir net aiktelėjo pajutusi, kokia ji sudrėkusi. Vos drįsdama kvėpuoti, ji pirštais ėmė braukyti tarp apatinių lūpų, — lėtai, kad nepažadintų šalia miegančios Iri, — netrukus užčiuopė malonumą teikiantį tašką ir prie jo pasiliko, švelniai lietė save, iš pradžių droviai, paskui drąsiau. Ir vis dėlto palengvėjimo ji nepatyrė, nors buvo taip netoli ribos, — mat subruzdo jos drakonai, vienas iš jų garsiai klyktelėjo, Iri pabudo ir pamatė, ką daro šeimininkė.

Dani žinojo, kad jos veidas įraudęs, bet tamsoje Iri tikrai negalėjo jo matyti. Netarusi nė žodžio, tarnaitė uždėjo ranką Dani ant krūties ir pasilenkusi lūpomis suspaudė spenelį. Kita jos ranka nuslydo per minkštą pilvo linkį, per švelnių sidabriškai gelsvų plaukų kauburį, įsmuko į tarpkojį ir ėmėsi darbo. Po kelių akimirkų Dani suspaudė kojas, kilstelėjo krūtis ir visu kūnu sutrūkčiojo ir suvirpėjo. Ji garsiai šūktelėjo. O gal tai buvo Drogonas? Iri nepravėrė burnos ir, vos baigusi darbą, susirietė į kamuoliuką miegoti toliau.

Kitą dieną jai rodės, jog tai buvo sapnas. Ir kuo čia buvo dėtas seras Džora? Geidžiu Drogo, savo saulės ir žvaigždės, priminė sau Dani. Ne Iri ir ne sero Džoros, o tik Drogo. Tačiau Drogas buvo miręs. Ji manė, kad tie jausmai mirė drauge su juo toje raudonoje dykynėje, bet… vienas klastingas bučinys — ir jie vėl atgijo. Jam nederėjo manęs bučiuoti. Seras Džora per daug įsismagino, o aš jo nesustabdžiau. Tai niekada neturi pasikartoti. Susiraukusi Dani papurtė galvą ir jos kasoje švelniai suskambo varpelis.

Miestas arčiau įlankos atrodė gražesnis. Pakrantėje dunksojo didžiulės plytų piramidės, o aukščiausia iš jų siekė keturis šimtus pėdų. Ant plačių jų pakopų augo įvairiausi medžiai, vijokliai ir gėlės, o jas gairinantys vėjai kvepėjo žaluma ir drėgme. Ant vartų stovėjo dar viena milžiniška harpijos statula; ši buvo nulipdyta iš degto raudono molio ir gerokai aptrupėjusi: iš jos skorpiono uodegos buvo likęs tik strampas. Grandinė, kurią ji laikė suspaudusi moliniais nagais, buvo iš senos geležies ir visai surūdijusi. Čia, prie vandens, buvo truputį vėsiau. Keista, bet bangų teškenimas į pūvančius polius ramino.

Agas padėjo Dani išlipti iš neštuvų. Stipruolis Belvasas sėdėjo ant didžiulio polio ir valgė stambią, rudą, ant laužo keptą kulšį.

— Šuniena, — pamatęs Dani, patenkintas pasakė jis. — Astapore gardūs šunys, karaliene. Gal nori paragauti? — Ir, nenusivalęs riebaluotų lūpų, jis plačiai nusišypsojo.

— Tu labai malonus, Belvasai, bet nenoriu.

Kituose miestuose ir kitokiomis aplinkybėmis Dani buvo valgiusi šunienos, bet dabar negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie Grynuolius ir paikus jų šunyčius. Sparčiu žingsniu ji praėjo pro milžiną eunuchą ir trapą atstojančia stora lenta grįžo ant „Baleriono“ denio.

Ten stovėjo seras Džora Mormontas ir jos laukė.

— Tavo malonybe, — tarė jis ir nulenkė galvą. — Vergų pirkliai atėjo ir išėjo. Jų čia buvo trys su gera dešimtimi savo raštininkų ir dar tokiu pat būriu vergų, kurių užduotis buvo kelti ir nešti. Jie išnaršė kiekvieną mūsų laivo triumo kampą ir susirašė viską, ką turime. — Jis nusekė Dani iš paskos. — Kiek vyrų jie turi parduoti?

— Nė vieno. — Ant ko Dani širdo: ant Mormonto ar ant šio miesto, jo tvankaus karščio, jo smarvės, prakaito ir trupančių plytų? — Jie parduoda eunuchus, o ne vyrus. Eunuchus, sumūrytus iš plytų, kaip ir visas Astaporas. Ar man pirkti aštuonis tūkstančius eunuchų mirusiomis ir niekada nejudančiomis akimis, kurie už šalmą smailėjančiu viršumi žudo naujagimius ir smaugia savo šunis? Jie net vardų neturi. Tad vyrais jų nevadink, sere.

— Chalise, — priblokštas jos pykčio pasakė seras Džora, — Grynuoliai atrenkami dar vaikystėje ir ruošiami…

— Apie jų ruošimą sužinojau viską, ko man reikia.

Staiga ir visiškai nelauktai Dani pajuto akyse besikaupiant ašaras. Ji vikriai pakėlė ranką ir tėškė serui Džorai per veidą. Turėjo tėkšti — kitaip būtų pravirkusi.

Mormontas delnu palietė užgautą skruostą.

— Jei supykdžiau savo karalienę…

— Supykdei. Ir labai mane nuvylei, sere. Jei būtum ištikimas riteris, niekada nebūtum atplukdęs manęs į šią bjaurią kiaulidę.

Jei būtum mano ištikimas riteris, niekada nebūtum manęs nei bučiavęs, nei įžūliai varstęs akimis mano krūtų, nei…

— Padarysime, kaip tavo malonybė lieps. Pasakysiu kapitonui Grolėjui, kad per vakarinį potvynį pasiruoštų išplaukti į ne tokią bjaurią kiaulidę.

— Ne, — papurtė galvą Dani. Grolėjus žiūrėjo į juodu nuo kapitono tiltelio laivo priekyje, be to, ir visa įgula nenuleido nuo jųdviejų akių. Žilabarzdis, Daneiris kraujo raiteliai, Džiki — išgirdę delno pliaukštelėjimą į Mormonto skruostą, visi metė savo darbus. — Noriu išplaukti dabar, o ne su vakariniu potvyniu, noriu plaukti kuo greičiau, kuo toliau ir nesižvalgyti atgal. Bet negaliu, ar ne? Vergų pirklys parduoda aštuonis tūkstančius iš plytų sumūrytų eunuchų ir aš turiu sugalvoti, kaip juos nusipirkti.

Taip tarusi, Daneiris paliko Džorą vieną ir nusileido į laivo triumą.

Už drožinėtų medinių kapitono kajutės durų bruzdėjo drakonai. Drogonas pakėlė galvą ir suklykė, iš jo šnervių išsiveržė balsvų garų kamuolys, o Viserionas atplasnojęs mėgino nutūpti jai ant peties, kaip darydavo tais laikais, kai dar buvo mažas.

— Ne, — švelniai jį stumdama tarė Dani, — tu jau per didelis tupėti ant peties, mielasis.

Bet drakonas savo balta ir auksine uodega apsivijo ranką, suleido juodus nagus į drabužio rankovę ir stipriai laikėsi. Tyliai juokdamasi Daneiris bejėgiškai klestelėjo į didelį Grolėjaus krėslą.

— Kol tavęs nebuvo, chalise, jie visai pasiuto, — pasakė jai Iri. — Viserionas nagais apdraskė duris, matai? O kai vergų pirkliai atėjo jų pasižiūrėti, Drogonas mėgino pasprukti. Kai sučiupau jį už uodegos norėdama sulaikyti, jis atsisukęs man įkando. — Ir ji parodė Daneiris drakono dantų žymes ant rankos.

— Ar kuris nors nemėgino prasiskinti kelio į laisvę leisdamas liepsnas? — To Dani labiausiai baiminosi.

— Ne, chalise. Drogonas leido liepsnas, bet į orą. Vergų pirkliai pabūgo ir prie jo nesiartino.

Dani pabučiavo Iri ranką toje vietoje, kur įkando Drogonas.

— Atsiprašau, kad jis tave sužalojo. Ankštoje laivo kajutėje drakonams ne vieta.

— Laive drakonai jaučiasi taip pat, kaip ir žirgai, — pasakė Iri. — Ir kaip raiteliai. Arkliai triume nuolat žvengia, chalise, ir kanopomis daužo į medinį laivo korpusą. Girdžiu juos. Be to, Džiki pasakoja, kad, kai tavęs laive nėra, senos moterys ir maži vaikai irgi klykia iš baimės. Jiems nepatinka nei šis vandens vežimas, nei juoda sūri jūra.

— Žinau, — linktelėjo Dani, — žinau.

— Ar mano chalisė liūdna?

— Taip, — prisipažino Dani. Liūdna ir sutrikusi.

— Ar man chalisę pamaloninti?

Dani žingtelėjo tolyn nuo tarnaitės.

— Ne. Iri, tu neprivalai to daryti. Tai, kas nutiko tąnakt, kai nubudai… Nesi lovos tarnaitė, aš suteikiau tau laisvę, pameni? Tu…

— Esu Drakonų Motinos tarnaitė, — tarė mergina. — Man didelė garbė teikti chalisei malonumą.

— Bet aš nenoriu, — griežtai pasakė Daneiris. — Nenoriu. — Ir staiga nusisukusi pridūrė: — Dabar išeik. Man reikia pabūti vienai. Ir pagalvoti.

Kai Dani vėl užlipo į denį, Vergų įlankos vandenis jau ėmė gaubti sutemos. Sustojusi prie laivo turėklų, ji žvelgė į Astaporą. Iš čia miestas atrodo visai gražus, dingtelėjo jai. Danguje palengva žiebėsi žvaigždės, o ant žemės — žibintai, kaip ir sakė Kraznio vertėja. Plytų piramidės buvo apšviestos ir spindėjo. Bet toliau nuo įlankos — gatvėse, aikštėse ir kautynių duobėse — tamsu. O tamsiausia — vergų barakuose, kur maži berniukai mėsgaliais šeria šunyčius, gautus dovanų tą dieną, kai iš jų buvo atimtas vyriškumas.

Ji išgirdo už nugaros nedrąsius žingsnius.

— Chalise… — Jo balsas. — Ar galiu atvirai pasikalbėti?

Dani neatsisuko. Šią akimirką nebūtų galėjusi pažvelgti jam į akis. Jei būtų pažvelgusi, tikriausiai vėl būtų skėlusi antausį. Arba apsiverkusi. Arba jį pabučiavusi. Ji nebesusigaudė, kas yra teisinga, kas klaidinga, o kas — beprotybė.

— Sakyk, ką nori pasakyti, sere.

— Kai Eigonas Drakonas atplaukė į Vesterosą ir išlipo į krantą, Slėnio, Uolos ir Žemupio karaliai neatlėkė paknopstomis atiduoti jam savo karūnų. Jei nori atsisėsti Geležiniam soste, turėsi pasiekti pergalę plienu ir drakonų ugnimi, kaip kadaise pasiekė jis. O tai reiškia, kad siekdama pergalės vis tiek susitepsi rankas krauju.

Kraujas ir ugnis, pagalvojo Dani. Targarienų giminės šūkis. Šie žodžiai lydėjo ją visą gyvenimą.

— Su malonumu praliesiu savo priešų kraują. Bet nekaltųjų kraujas — visai kas kita. Jie man siūlo aštuonis tūkstančius Grynuolių. Aštuonis tūkstančius nužudytų kūdikių. Aštuonis tūkstančius pasmaugtų šunų.

— Tavo malonybe, — pasakė seras Džora Mormontas. — Mačiau Karaliaus Uostą, nusiaubtą kariuomenės. Tą dieną taip pat buvo skerdžiami kūdikiai, seniai ir žaidžiantys vaikai. Išprievartauta nesuskaičiuojama daugybė moterų. Kiekvieno vyro širdyje tūno laukinis žvėris ir, jei paduosi jam kalaviją arba ietį ir išsiųsi į karą, tas žvėris pakels galvą. Jam pažadinti pakanka kraujo kvapo. Bet niekada negirdėjau, kad Grynuoliai kada nors būtų prievartavę, žudę miestiečius arba plėšę miestą, — nebent gavę aiškų savo vadų įsakymą. Gal, kaip sakai, jie ir sumūryti iš plytų, bet nuo tos dienos, kai juos nusipirksi, jie žudys tik tuos šunis, kuriuos tu liepsi žudyti. O tu, jei atmintis manęs neapgauna, tikrai nori, kad keli šunys padvėstų.

Grobiko šunys.

— Taip… — Dani nukreipė žvilgsnį į švelnias spalvotas šviesas ir mėgavosi jai veidą glamonėjančiu vėsiu, druskom persismelkusiu vėjeliu. — Kalbi apie plėšiamus miestus… Tai paaiškink man, sere, kodėl dotrakiai niekada neužpuolė ir nenusiaubė šio miesto? — Ji mostelėjo ranka kranto link. — Tik pažiūrėk į gynybines sienas. Aiškiai matyti, kad jos pradeda irti. Tai vienur, tai kitur. Ar tuose bokštuose matai sargybą? Aš nematau. Gal sargybiniai slepiasi, sere? Šiandien mačiau tuos harpijos sūnus ir visus jų išdidžius kilmingus karius. Jie segi lininius sijonus, o baisiausiai atrodo jų… šukuosenos. Net ir nedideliam chalasarui užimti Astaporą nebūtų sunkiau, nei išgliaudyti supuvusį riešutą. Tad pasakyk man, kodėl ta bjauri harpija nedunkso šalia dievų kelio Vais Dotrakyje kartu su kitais pavogtais dievais?

— Iš karto matyti, kad turi drakono akis, chalise.

— Laukiau atsakymo, o ne pagyrų.

— Taip yra dėl dviejų priežasčių. Tiesa, kad narsieji Astaporo gynėjai gana tingūs. Senųjų giminių palikuonys ir turtingieji, kurie rengiasi prabangiai kaip giskariečiai ir nešiojasi rimbus, iš tiesų tik dedasi vis dar valdantys didžiulę imperiją. Kiekvienas iš jų yra aukštą padėtį užimantis karininkas. Per šventes jie pažaidžia karą kautynių duobėse, parodo, kokie jie puikūs kariuomenės vadai, bet mirti tenka eunuchams. Ir vis dėlto bet kuris priešas, norintis užimti ir apiplėšti Astaporą, supranta, kad jam teks susidurti su Grynuoliais. Mat miestui ginti vergų pirkliai tikrai atvestų visus turimus Grynuolius. Nuo to laiko, kai paliko kasas prie Kohoro vartų, dotrakių raiteliai Grynuolių dar nė karto nepuolė.

— O kokia antroji priežastis? — paklausė Dani.

— Kas galėtų pulti Astaporą? — gūžtelėjo seras Džora. — Mirino ir Junkajaus uostai yra konkurentai, o ne priešai, pikta lemtis sunaikino Valyriją, toliau nuo jūros, rytuose, gyvena vien giskariečiai, o anapus kalvų įsikūręs Lazaras. Jo gyventojus tavo dotrakiai vadina ėriukais, avių tauta, — tie žmonės tikrai nelinkę kariauti.

— Tai tiesa, — sutiko Dani, — bet šiauriau vergų miestų tyvuliuoja Dotrakių jūra, o už jos įsikūrę bent dvi dešimtys galingų chalų, tik ir svajojančių plėšti miestus ir išsigabenti į vergiją jų žmones.

— O kur juos gabenti? Kokia nauda iš vergų, jei išžudai vergų pirklius? Valyrijos nebėra, Kvartas įsikūręs anapus raudonosios dykynės, o iki devynių laisvųjų miestų vakaruose tektų keliauti kelis tūkstančius lygų. Be to, gali neabejoti, kad harpijos sūnūs dosniai atsilygina kiekvienam pro šalį traukiančiam chalui, kaip ir Pentoso, Norvoso ir Myro magistrai. Jie supranta, kad jei pavaišins arklių lordus ir apipils juos dovanomis, šie netrukus patrauks savo keliais. Taip yra pigiau nei kariauti, o ir pergalė garantuota.

Pigiau nei kariauti, pagalvojo Dani. Taip, gali būti. Jei tik viskas jai būtų buvę taip lengva… Kaip būtų malonu nuplaukti su savo drakonais į Karaliaus Uostą ir sumokėti tam berniukui Džofriui skrynią aukso už tai, kad jis pasitrauktų.

— Chalise… — Per ilgai tylėjusią grąžino ją į tikrovę seras Džora. Ir švelniai palietė alkūnę.

Dani akimirksniu patraukė ranką.

— Viseiris pripirktų Grynuolių už visas turimas monetas. Bet kartą sakei, kad aš panašesnė į Reigarą…

— Pamenu, Daneiris.

— „Tavo malonybe“, — pataisė ji serą Džorą. — Princas Reigaras vedė į mūšį laisvus vyrus, o ne vergus. Žilabarzdis pasakojo, kad jis pats įšventindavo ginklanešius ir daug vyrų pakėlė į riterius.

— Būti įšventintam į riterius paties Drakono Uolos princo būdavo didžiausia garbė.

— Tai papasakok man… Ką jis sakydavo palietęs vyro petį savo kalaviju? „Eik ir žudyk silpnuosius?“ O gal: „Eik ir gink juos?“ Tie narsūs, prie Trišakio kovęsi vyrai, apie kuriuos kalbėjo Viseiris ir kurie žuvo su mūsų drakonų vėliavomis… Ar jie paaukojo savo gyvybę, nes tikėjo Reigaru, ar žuvo vien dėl to, kad jiems už tai buvo sumokėta?

Laukdama atsakymo Dani atsisuko į Mormontą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Mano karaliene, — rūpestingai rinkdamas žodžius prabilo šis augalotas ir stambus vyras, — viskas, ką sakai, yra tiesa. Bet Reigaras prie Trišakio pralaimėjo. Pralaimėjo ir mūšį, ir karą, prarado ir karalystę, ir gyvybę. Jo kraujas nuplaukė žemyn upe kartu su antkrūtinio rubinais, o Robertas Grobikas, žirgo kanopomis sutrypęs jo kūną, užgrobė Geležinį sostą. Reigaras kovėsi narsiai, Reigaras kovėsi kilniai, Reigaras kovėsi garbingai. Ir Reigaras žuvo.