Kardų audra

Sansa

Koks malonus sapnas, mieguista pagalvojo Sansa. Ji vėl buvo Vinterfele, bėgo per dievų giraitę su motina. Ten buvo ir jos tėvas, ir broliai, visi mieli ir saugūs. Jei sapnai galėtų virsti tikrove…

Ji nusiklojo. Turiu būti narsi. Šiaip ar taip, kančios netrukus turėjo baigtis. Jei čia būtų Ledi, aš taip nebijočiau. Bet Ledi buvo negyva; mirę buvo ir Robas, ir Branas, ir Rikonas, ir Arija, ir tėvas, ir motina ir net septonė Mordeina. Visi mirę, gyva tik aš. Dabar ji liko pasaulyje vienui viena.

Lordo vyro šalia nebuvo, bet prie to Sansa buvo pratusi. Tirionas miegodavo neramiai ir dažnai keldavosi dar prieš auštant. Paprastai ji rasdavo jį menėje palinkusį prie degančios žvakės, įsigilinusį į kokį nors seną pergamento ritinį arba knygą oda aptrauktais viršeliais. Kartais iš krosnių sklindantis kepamos rytinės duonos kvapas atviliodavo jį į virtuvę, o kartais jis užlipdavo ant stogo, į ten įveistą sodą, arba vienas leisdavosi žemyn, Išdaviko taku.

Sansa atvėrė langines, sudrebėjo ir jai pašiurpo rankų oda. Rytiniame dangaus pakraštyje, persmeigti saulės spindulių, telkėsi didžiuliai debesys. Jie atrodo kaip dvi milžiniškos pilys, plūduriuojančios ryto danguje. Sansa matė iš netašytų akmenų sumūrytas jų sienas, galingus jų bokštus ir pylimus. Ant pilių bokštų plevėsavo menkutės vėliavos, mėgindamos pasiekti greitai gęstančias žvaigždes. Už jų tekėjo saulė, ir Sansa žiūrėjo į pilis, iš pradžių juodas, paskui pilkas, o galų gale nusidažiusias visais įmanomais rožiniais, auksiniais ir tamsiai raudonais atspalviais. Netrukus vėjas suginė debesis į krūvą ir ten, kur buvo dvi pilys, liko tik viena.

Ji išgirdo virstelint duris: kambarinės įnešė karšto vandens maudytis. Abi merginos tarnavo jai dar visai neseniai; Tirionas sakė, kad anksčiau jai patarnavusios moterys buvo Sersėjos šnipės, kaip Sansa ir įtarė.

— Ateikite pažiūrėti, — pakvietė ji kambarines. — Danguje kybo pilis.

Jos atėjo pasižiūrėti.

— Ji iš aukso. — Šajos plaukai buvo trumpi ir tamsūs, žvilgsnis įžūlus. Ji darė viską, kas buvo liepiama, bet kartais labai akiplėšiškai nužvelgdavo Sansą. — Man patinka žiūrėti į aukso pilį.

— Pilis? — Brela prisimerkė. — Rodos, tas bokštas virsta. Čia ne pilis, o tik griuvėsiai.

Apie virstančius bokštus ir pilies griuvėsius Sansa nenorėjo klausytis. Ji uždarė langines ir pasakė:

— Mūsų laukia karalienės pusryčiai. Ar mano lordas vyras rytinėje menėje?

— Ne, miledi, — atsakė Brela. — Aš jo nemačiau.

— Gali būti, kad jis nuėjo pasimatyti su tėvu, — pareiškė Šaja. — Tikriausiai karaliaus rankai prireikė jo patarimo.

Brela pauostė orą.

— Ledi Sansa, gal liptum į kubilą, kol vanduo dar neatvėso.

Sansa leido Šajai nuvilkti jos naktinius ir įlipo į didelį medinį kubilą. Ji norėjo paprašyti taurės vyno nervams nuraminti. Santuokos ceremonija turėjo vykti vidurdienį Didžiojoje Beiloro septoje, kitame miesto gale. O vakare Karūnos menėje bus iškelta puota su tūkstančiu svečių, septyniasdešimt septyniais valgiais, dainiais, žongliruotojais ir komediantais. Bet pirmiausia karalienės svečių menėje laukė pusryčiai, kurių buvo pakviesti Lanisteriai, Tairelių vyrai, — Tairelių moterys pusryčiavo kartu su Mardžere, — per šimtą riterių ir lordų. Jie priskyrė mane prie Lanisterių, niūriai pagalvojo Sansa.

Prausdama Sansai nugarą, Brela pasiuntė Šają atnešti dar karšto vandens.

— Tu visa drebi, miledi.

— Vanduo per vėsus, — pamelavo Sansa.

Kambarinėms ją rengiant įėjo Tirionas, o jam įkandin — Podrikas Peinas.

— Atrodai žavingai, Sansa. — Jis atsisuko į ginklanešį. — Podai, būk geras, įpilk man taurę vyno.

— Vyno bus per pusryčius, milorde, — pasakė Sansa.

— Ir čia yra vyno. Turbūt nesitiki, kad eisiu pas seserį blaivus, tiesa? Šiandien prasideda naujas amžius, miledi. Trys šimtai metų nuo Eigono Užkariautojo valdymo pradžios. — Neūžauga paėmė iš Podriko taurę raudonojo vyno ir aukštai ją iškėlė. — Už Eigoną. Jis buvo tikras laimės kūdikis. Dvi seserys, dvi žmonos ir trys dideli drakonai. Ko daugiau vyras gali norėti? — Ir Tirionas atgalia ranka nusibraukė lūpas.

Sansa atkreipė dėmesį, kad Kipšo drabužiai sutepti ir susiglamžę, tarsi būtų su jais miegojęs.

— Gal persirengtum, milorde? Tavo naujoji liemenė labai graži.

— Tiesa, liemenė graži. — Tirionas padėjo taurę. — Eikš, Podai, pažiūrėkime, gal rasime drabužių, kuriuos vilkėdamas neatrodysiu toks neūžauga. Nenorėčiau padaryti gėdos savo ledi žmonai.

Netrukus Kipšas grįžo gana išvaizdus ir net truputį aukštesnis. Podrikas Peinas taip pat persirengė ir pagaliau atrodė beveik kaip tikras ginklanešys, nors šnervės linkyje pūpsantis gana didelis raudonas spuogas gerokai temdė jo puikių ryškiai raudonų, baltų ir aukso spalvos apdarų grožį. Jis toks drovus. Iš pradžių Tiriono ginklanešio Sansa bijojo; juk jis buvo Peinas, sero Ilino Peino, nukirtusio jos tėvui galvą, pusbrolis. Tačiau netrukus suprato, kad Podas jos bijo taip pat, kaip Sansa bijo jo pusbrolio. Kai tik ji Podą užkalbindavo, vaikinas įsitempdavo ir išrausdavo kaip vėžys.

— Ar ryškiai raudona, auksinė ir balta — tai Peinų giminės spalvos, Podrikai? — mandagiai paklausė Sansa.

— Ne. Tai yra, taip. — Vaikinas nuraudo. — Spalvos. Mūsų ženklas — ryškiai raudoni ir balti kvadratėliai, miledi. Su aukso grandinėmis. Tuose kvadratėliuose. Ryškiai raudonuose ir baltuose. Abiejų spalvų. — Jis stebeilijosi Sansai į kojas.

— Tas ženklas turi savo istoriją, — tarė Tirionas. — Neabejoju, kad vieną dieną Podas papasakos ją tavo kojų pirštams. Bet dabar mūsų laukia karalienės svečių menėje. Gal jau eikime?

Sansai magėjo kaip nors to išvengti. Galėčiau jam pasakyti, kad man skauda pilvą arba kad prasidėjo mėnesio kraujavimas. Labiausiai ji norėjo vėl lipti į lovą ir užsitraukti užuolaidas. Turiu būti stipri kaip Robas, tarė ji sau ir įsitempusi įsikibo lordui vyrui į ranką.

Karalienės svečių menėje pusryčiams jie valgė meduolius su gervuogėmis ir riešutais, keptą kumpį, šoninę, duonos trupiniuose apvoliotas ir keptas jūrų žvaigždes, rudenines kriaušes ir dornietišką keptą patiekalą iš svogūnų, sūrio ir virtų kapotų kiaušinių, pagardintą aštriais pipirais.

— Niekas taip nesužadina apetito būsimiems septyniasdešimt septyniems valgiams, kaip sotūs pusryčiai, — kai jų lėkštės buvo prikrautos, pareiškė Tirionas.

Ant stalo stovėjo ąsočiai pieno, midaus ir lengvo saldaus auksaspalvio vyno pusryčiams užgerti. Tarp stalų vaikštinėjo muzikantai dūduodami ir grodami fleitomis, grieždami smuikais, seras Dontosas šuoliavo nelyginant žirgą apsižergęs šluotą, o Mėnuliukas pirsčiojo suspaudęs lūpas ir dainavo nešvankias dainas apie svečius.

Sansa atkreipė dėmesį, kad Tirionas beveik nieko nevalgė, bet išgėrė kelias taures vyno. Ji pati užkramsnojo dornietiškų kiaušinių, bet pipirai ėmė deginti jai burną. Vaisių, žuvies ir meduolių ji tik atsikneibė. Kaskart, kai Džofris į ją pažvelgdavo, Sansa labai susijaudindavo ir nerasdavo sau vietos, tarsi būtų prarijusi šikšnosparnį.

Kai valgiai buvo išnešti, karalienė iškilmingai įteikė Džofui žmonos apsiaustą, kuriuo jis turėjo apsiausti Mardžerei pečius.

— Tai apsiaustas, kurį apsivilkau, kai Robertas paėmė mane į karalienes, tas pats apsiaustas, kurį mano motina ledi Džoana dėvėjo tekėdama už mano lordo tėvo.

Sansai dingtelėjo, kad, tiesą sakant, apsiaustas atrodo nušiuręs, — galbūt todėl, jog buvo toks senas.

Tada atėjo laikas dovanoms. Žemupyje buvo laikomasi tradicijos vestuvių rytą nuotakai ir jaunikiui teikti dovanas; rytoj, jau kaip sutuoktiniai, jie turėjo gauti daugiau dovanų, o teikiamos šiandien buvo skirtos asmeniškai jaunajam ir jaunajai.

Džalabaras Kso padovanojo Džofriui puikų lanką iš auksinto medžio ir strėlinę su ilgomis strėlėmis, papuoštomis žaliomis ir ryškiai raudonomis plunksnomis; ledi Tanda — porą minkštos odos jojimo batų; seras Kevanas — įspūdingą raudonos odos turnyrinį balną; dornietis princas Oberinas — raudono aukso skorpiono pavidalo segę; seras Adamas Marbrandas — sidabrinius pentinus; lordas Matis Rovanas — raudoną šilkinę turnyro palapinę; lordas Paksteris Redvainas — gražią medinę kopiją karo laivo su dviem šimtais irklų, kaip tik dabar statomo Arbore.

— Jei jo malonybei patiks, laivas bus pavadintas „Karaliaus Džofrio narsa“, — pasakė jis ir Džofas neslėpė, kad jam tai tikrai labai patinka.

— Kai išplauksiu į Drakono Uolą žudyti savo išdaviko dėdės Stanio, šis laivas bus mano flagmanas, — pareiškė Džofris.

Šiandien jis vaidina maloningą karalių. Sansa žinojo, jog, kai norėdavo, Džofris mokėdavo būti mandagus, bet, rodės, jis vis mažiau ir rečiau to nori. Ir tikrai: visas jo mandagumas išgaravo, kai Tirionas įteikė jųdviejų dovaną — didžiulę seną knygą „Keturių karalių gyvenimai“, įrištą oda ir puikiai iliustruotą miniatiūromis. Karalius abejingai pasklaidė lapus.

— Kas čia, dėde?

Knyga. Kažin, ar skaitydamas Džofris krutina tas savo storas niekšiškas lūpas? — pagalvojo Sansa.

— Didžiojo meisterio Keto istorija apie Deirono Jaunojo Drakono, Beiloro Palaimintojo, Eigono Nevertojo ir Deirono Gerojo valdymą, — paaiškino jos nykštukas vyras.

— Knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas karalius, tavo malonybe, — pridūrė seras Kevanas.

— Mano tėvas knygoms neturėjo laiko. — Džofris stumtelėjo knygą per stalą. — Jei mažiau skaitytum, dėde Kipše, galbūt ledi Sansa jau būtų su pilvu. — Jis nusijuokė… o kai juokiasi karalius, kartu su juo kvatojasi ir dvariškiai. — Neliūdėk, Sansa, užtaisęs vaiką karalienei Mardžerei, užsuksiu į tavo miegamąjį ir parodysiu savo neūžaugai dėdei, kaip tai daroma.

Sansa išraudo. Nervingai žvilgtelėjo į Tirioną bijodama to, ką jis gali pasakyti. Tie žodžiai galėjo būti tokie pat nemalonūs kaip ir jųdviejų gultuvės po vestuvių puotos. Bet šį kartą neūžauga gurkštelėjo vyno ir nieko nepasakė.

Lordas Meisas Tairelis atnešė savo dovaną: trijų pėdų aukštumo auksinę taurę su dviem puošniomis ąsomis ir septyniais brangakmeniais tviskančiais veidais.

— Septyni veidai simbolizuoja septynias tavo malonybės karalystes, — paaiškino nuotakos tėvas. Ir visiems parodė, kad kiekvienas veidas turi didžiosios giminės ženklą: rubinų liūtą, smaragdinę rožę, onikso elnią, sidabrinį upėtakį, melsvo nefrito sakalą, opalo saulę ir perlamutrinį didvilkį.

— Nuostabi taurė, — tarė Džofris. — Bet, manau, vilką reikia iškirsti ir jo vietoje inkrustuoti moliuską.

Sansa apsimetė, kad to negirdėjo.

— Per puotą mudu su Mardžere atsigersime iki soties, gerasis tėve.

Džofris pakėlė taurę virš galvos, kad visi galėtų pasigrožėti.

— Tas prakeiktas daiktas tokio aukštumo kaip aš ūgio, — sau po nosimi burbtelėjo Tirionas. — Išmaukęs pusę šios taurės, Džofas kris girtas kaip maišas.

Ir gerai, pagalvojo Sansa. Gal griūdamas nusisuks sprandą…

Palaukęs, kol bus įteiktos visos dovanos, lordas Taivinas padavė karaliui savąją — ilgąjį kalaviją. Jo makštys buvo pagamintos iš vyšnios medžio, aukso ir aliejuje mirkytos raudonos odos, papuoštos auksinėmis liūto galvos smeigėmis. Sansa matė, kad liūtų akys — iš rubinų. Kai Džofris ištraukė kalaviją ir pakėlė jį virš galvos, pusryčiautojai svečių menėje nuščiuvo. Ryto šviesoje kalavijo ašmenys ribėjo raudonai ir juodai.

— Nepaprastas, — įvertino Matis Rovanas.

— Kalavijas, vertas apdainuoti, valdove, — tarė lordas Redvainas.

— Karaliaus kalavijas, — pridūrė seras Kevanas Lanisteris.

Karalius Džofris buvo toks susijaudinęs, kad, rodės, norėjo čia pat ką nors šiuo ginklu nužudyti. Jis šmaukštelėjo kalaviju orą ir nusijuokė.

— Didžiam kalavijui dera turėti didį vardą, milordai! Kaip man jį pavadinti?

Sansa prisiminė Liūto Dantį, kalaviją, kurį Arija įmetė į Trišakį, ir Širdžių Ėdiką, kalaviją, kurį jis privertė ją pabučiuoti prieš mūšį. Kažin, ar Džofris norės, kad šį pabučiuotų Mardžerė?

Svečiai šūkčiojo siūlydami vardus naujam ginklui. Džofas numojo ranka į gerą dešimtį siūlymų, o tuomet išgirdo jam patikusį vardą.

— Našlės Aimana! — suriko jis. — Taip! Juo tikrai pagausinsiu našlių gretas! — Jis užsimojo ir vėl kirto. — O kai stosiu akis į akį su dėde Staniu, jo kalaviją perkirsiu pusiau. — Džofris išmėgino žemąjį kirtį, priversdamas serą Beiloną Svoną skubiai pasitraukti atatupstą. Pamatę sero Beilono veido išraišką, svečiai ėmė kvatotis.

— Atsargiau, tavo malonybe, — įspėjo karalių seras Adamas Marbrandas. — Valyrijos plienas pavojingai aštrus.

— Prisimenu. — Abiem rankomis suėmęs kalavijo rankeną, Džofris iš visų jėgų kirto į Tiriono dovanotą knygą. Nuo smūgio storos odos viršelis pertrūko į dvi dalis. — Aštrus! Juk sakiau, kad Valyrijos ginklų aštrumas man ne naujiena.

Jam prireikė dar geros dešimties kirčių, kol sukapojo storą knygą, ir šį darbą vyrukas baigė sunkiai šnopuodamas. Sansa jautė, kad jos vyras tramdo įtūžį, o seras Osmundas Ketlblekas šūktelėjo:

— Meldžiu, kad šie pavojingi ašmenys niekada nebūtų nukreipti prieš mane, valdove.

— Žiūrėk, kad to nenusipelnytum, sere.

Kalavijo geležtės smaigaliu pervėręs gabalą „Keturių karalių gyvenimų“, Džofris numetė jį nuo stalo, o tada įsikišo Našlės Aimaną į makštis.

— Tavo malonybe, — tarė seras Garlanas Tairelis, — gal nežinojai… Visame Vesterose buvo tik keturi šios knygos egzemplioriai, iliustruoti paties Keto.

— Dabar liko trys. — Džofris nusisegė seną kardasaitį, kad galėtų prisijuosti naująjį. — Tau ir ledi Sansai teks paieškoti geresnės dovanos, dėde Kipše. Mat ši visa sukapota į gabalus.

Tirionas įsistebeilijo į sūnėną skirtingų spalvų akimis.

— Gal tiktų peilis, valdove? Derantis prie tavo kalavijo. Durklas iš tokio paties puikaus Valyrijos plieno… kad ir su drakono kaulo rankena?

Džofas prisimerkęs jį nužvelgė.

— Tu… Taip, durklas, derantis prie mano kalavijo, gerai, — linktelėjo jis. — Tik… rankena kad būtų auksinė ir inkrustuota rubinais. Drakono kaulas man per prastas.

— Kaip pageidausi, tavo malonybe.

Tirionas išgėrė dar vieną taurę vyno. Į Sansą jis visiškai nekreipė dėmesio, tarsi būtų sėdėjęs vienas savo menėje. Bet kai atėjo laikas vykti į santuokos ceremoniją, jis paėmė žmoną už rankos.

Jiedviem einant per kiemą prie jų prisigretino Dorno princas Oberinas, vesdamasis už parankės savo juodaplaukę meilužę. Sansa smalsiai nužvelgė tą moterį. Ji buvo prasčiokė ir netekėjusi, be to, princui jau pagimdė dvi pavainikes dukras, bet nebijojo pažvelgti į akis ir pačiai karalienei. Šaja jai sakė, kad ta Elarija garbina kažkokią lysiečių meilės deivę. „Kai jis ją rado, ji, galima sakyti, buvo kekšė, miledi, — atskleidė paslaptį jos kambarinė, — o dabar vos neprilygsta princesei.“ Sansa dar niekada nebuvo atsidūrusi taip arti šios dornietės. Tiesą sakant, ji net ne gražuolė, dingtelėjo jai, bet, nežinia kodėl, žvilgsnis vis tiek krypsta į ją.

— Kartą man labai pasisekė ir Citadelėje mačiau „Keturių karalių gyvenimus“, — pasakojo jos lordui vyrui princas Oberinas. — Miniatiūros knygoje nuostabios, bet karaliui Viseiriui Ketas buvo pernelyg malonus.

Tirionas šnairomis žvilgtelėjo į pašnekovą.

— Pernelyg malonus? Mano nuomone, jis Viseirį gėdingai nuvertina. Knyga turėtų vadintis „Penkių karalių gyvenimai“.

Princas nusijuokė.

— Viseiris valdė vos dvi savaites.

— Jis valdė ilgiau nei metus, — pataisė jį Tirionas.

Oberinas gūžtelėjo.

— Metus ar dvi savaites, koks skirtumas? Kad užimtų sostą, jis nunuodijo savo sūnėną, o jame įsitaisęs nesiėmė jokių žygių.

— Beiloras mirė savo noru, badaudamas, — pasakė Tirionas. — Jo dėdė kaip karaliaus ranka ištikimai tarnavo jam, o anksčiau — Jaunajam Drakonui. Tiesa, Viseiris valdė vos vienerius metus, bet tie metai atstojo penkiolika, tuo tarpu Deironas tik kariavo, o Beiloras tik meldėsi. — Jis susiraukė. — Gal jis ir pašalino iš sosto sūnėną, bet kas gali jį dėl to kaltinti? Kažkas turėjo gelbėti karalystę nuo Beiloro kvailysčių.

Tai girdėdama, Sansa pasijuto priblokšta.

— Bet Beiloras Palaimintasis buvo didis karalius, — įsiterpė ji. — Jis Kaulų keliu basas nuėjo į Dorną sudaryti taikos ir išgelbėjo Drakono riterį nuo duobės su gyvatėmis. Angys karaliui Beilorui nekirto, nes jis buvo tyras ir šventas.

Princas Oberinas šyptelėjo ir tarė:

— Jei būtum angis, miledi, ar norėtum kirsti į tokią bekrauję šaką kaip Beiloras Palaimintasis? Aš verčiau patausočiau savo geluonį sultingesniam grobiui…

— Mano princas juokauja, ledi Sansa, — įsiterpė Elarija Send. — Septonai ir dainiai mėgsta kartoti, kad gyvatės nekirsdavo Beiloro, bet tiesa yra visai kitokia. Jis buvo įgeltas pusšimtį kartų ir nuo tų įgėlimų turėjo mirti.

— Jei būtų miręs, Viseiris būtų valdęs keliolika metų, — pasakė Tirionas, — ir Septynios Karalystės galėjo būti geriau valdomos. Kai kas mano, kad nuo tų gyvačių nuodų Beiloras išprotėjo.

— Taip, — pritarė princas Oberinas, — tik jūsų Raudonojoje pilyje gyvačių aš nemačiau. Tad kaip paaiškintum Džofrio išprotėjimą?

— Nenorėčiau nieko aiškinti. — Tirionas pakreipė galvą. — Atsiprašysime… Mūsų laukia neštuvai. — Neūžauga padėjo Sansai įlipti ir nevikriai įsiropštė į vidų pats. — Būk gera, miledi, užtrauk užuolaidas.

— Ar būtina, milorde? — Sansa nenorėjo slėptis už užuolaidų. — Diena tokia puiki…

— Jei gerieji Karaliaus Uosto žmonės neštuvuose pamatys mane, jiems tikriausiai kils noras apmėtyti juos mėšlo gabalais. Padaryk paslaugą mums abiem, miledi. Užtrauk užuolaidas.

Ji padarė, kaip liepė vyras. Kelias minutes jiedu taip ir sėdėjo, oras neštuvuose vis labiau šilo ir darėsi tvankus.

— Man buvo gaila tavo knygos, milorde, — prisivertė ištarti Sansa.

— Tai buvo Džofrio knyga. Jei būtų ją perskaitęs, gal būtų šio to išmokęs, — atsainiai tarė Tirionas. — Turėjau apie tai pagalvoti. Turėjau suprasti… juk yra tiek daug gerų dalykų.

— Gal durklas jam labiau patiks.

Neūžauga susiraukė, o jo randas įsitempė ir persikreipė.

— Berniukas nusipelnė durklo, ar tu taip nemanai? — Gerai, kad Tirionas iš žmonos atsakymo nelaukė. — Vinterfele Džofas kivirčijosi su tavo broliu Robu. Sakyk, ar tarp Brano ir jo malonybės irgi buvo perbėgusi juoda katė?

— Tarp jo ir Brano? — Šis klausimas Sansą suglumino. — Tai yra prieš jam nukrintant? — Ji susikaupė ir pamėgino prisiminti. Visa tai buvo taip seniai… — Branas buvo mielas berniukas. Visi jį mylėjo. Pamenu, jiedu su Tomenu kaudavosi mediniais kalavijais, bet tai buvo tik žaidimas.

Tirionas nutilo ir susimąstė. Sansa išgirdo tolumoje žvangant grandines; buvo keliamos tvirtovės vartų grotos. Dar po akimirkos pasigirdo riktelėjimas ir jų neštuvai susvyravę pakilo. Nematydama pro šalį slenkančio vaizdo, ji įsistebeilijo į savo sunertas rankas ir nemaloniai jautė, kad vyras žvelgia į ją savo skirtingų spalvų akimis. Kodėl jis į mane taip žiūri?

— Mylėjai savo brolius, kaip kad aš myliu Džeimį.

Ar tai klasta Lanisterio, norinčio paversti mane išdavike?

— Mano broliai buvo išdavikai ir atgulė išdavikų kapuose. Mylėti išdaviką yra išdavystė.

Jos mažiukas vyras prunkštelėjo.

— Robas sukilo prieš savo teisėtą karalių. Pagal įstatymą jis tapo išdaviku. Bet kiti mirė per jauni, dar nė nežinodami, kas yra išdavystė. — Jis pasitrynė nosį. — Sansa, ar žinai, kas Vinterfele nutiko Branui?

— Branas nukrito. Jis visuomet mėgdavo visur laipioti ir vieną kartą nukrito. Visada bijojome, kad taip nutiks. O Teonas Greidžojus jį nužudė, bet tai buvo vėliau.

— Teonas Greidžojus… — Tirionas atsiduso. — Kadaise tavo ledi motina kaltino mane… tiek to, nevarginsiu tavęs bjauriomis smulkmenomis. Ji nepelnytai kaltino mane. Tavo broliui Branui niekada nieko bloga nedariau. Ir tavęs neketinu skriausti.

Ką jis nori tuo pasakyti?

— Gera tai žinoti, milorde.

Tirionas iš jos kažko norėjo, bet Sansa niekaip nesusigaudė, ko. Jis atrodo kaip badaujantis vaikas, bet aš jam maisto neturiu. Kodėl jis nepalieka manęs ramybėje?

Tirionas vėl pasitrynė randuotą ir šašuotą nosį, ir šis bjaurus įprotis vėl atkreipė Sansos dėmesį į šlykštų jo veidą.

— Niekada taip ir nepaklausei, kaip žuvo Robas arba tavo ledi motina.

— Aš… nenoriu to žinoti. Tik sapnuočiau košmarus.

— Tuomet daugiau nieko nesakysiu.

— Tu… labai kilnus.

— O taip, — linktelėjo Tirionas. — Aš tiesiog įsikūnijęs kilnumas. Ir žinau, ką reiškia sapnuoti košmarus.