Kardų audra

Branas

— Tai tik dar viena tuščia pilis, — tarė Mira Rid, stebeilydamasi į krūvą akmenų, griuvėsius ir piktžoles.

Ne, pagalvojo Branas, čia Nakties fortas, čia pasaulio kraštas. Kalnuose jis mąstė vien apie tai, kaip pasiekti Sieną ir rasti triakę varną, bet dabar, kai jau buvo čia, berniuką apėmė baimė. Tas sapnas… Sapnas, kurį sapnavo Vasara… Ne, neturėčiau galvoti apie tą sapną. Jis net Ridams apie jį neužsiminė, nors Mira, rodos, nujautė, kad kažkas negerai. Jei nė žodžiu apie jį neprasitars, galbūt kaip nors užmirš tą sapną ir tada gal nieko nebus nutikę, gal Robas ir Pilkasis Vėjas tebebus…

— Hodoras. — Hodoras krustelėjo, o Branas — kartu su juo.

Jis buvo pavargęs. Jie ėjo jau daug valandų. Hodoras bent jau nebijo. Braną ši vieta baugino, bet dar labiau jis bijojo pasakyti tai Ridams. Esu Šiaurės princas, Starkas iš Vinterfelo, beveik suaugęs vyras, tad turiu būti drąsus kaip Robas.

Džodženas pakėlė į jį savo tamsiai žalias akis.

— Čia niekas negali mūsų nuskriausti, prince.

Bet Branas nebuvo toks tikras. Nakties fortas buvo minimas keliose baisiausiose Senosios auklės pasakotose istorijose. Būtent čia valdė Nakties karalius, kol jo vardas išdilo iš žmonių atminties. Čia Virėjas Žiurkė andalų karaliui patiekė jo sūnų princą, įkeptą į pyragą su mėsos įdaru, čia sargybą ėjo septyniasdešimt devyni sargybiniai, čia buvo pagrobtas ir nužudytas jaunas ir narsus Denis Flintas. Tai buvo pilis, kurioje karalius Šeritas kadaise prakeikė andalus, kurioje pameistriai naktį savo akimis regėjo pavidalą, kurioje Simeonas Žvaigždžiaakis matė besikaunančius cerberius. Po šiuos kiemus kadaise vaikščiojo ir kopė į bokštus Pamišėlis Kirvis, tamsoje žudydamas savo brolius.

Žinoma, tai nutiko prieš daug tūkstančių metų, o kai kas apskritai buvo tik pramanas. Meisteris Luvinas visada sakydavo, kad Senosios auklės pasakojimų negalima imti už gryną pinigą. Bet kartą aplankyti jo tėvo atvyko dėdė ir Branas paklausė apie Nakties fortą. Bendžinas Starkas nesakė, kad tos sakmės yra tiesa, bet jų ir nepaneigė. Jis tik gūžtelėjo ir tarė: „Nakties fortą apleidome prieš du šimtus metų“, — tarsi tai būtų buvęs atsakymas.

Branas prisivertė apsižvalgyti. Rytas buvo šaltas, bet giedras, vaiskiame danguje skaisčiai švietė saulė, bet garsai jam nepatiko. Pro apgriuvusius bokštus pučiantis vėjas švilpė ir tas švilpimas erzino, bokštai tai sugirgždėdavo, tai vėl nutildavo, be to, didžiojoje menėje po grindimis Branas girdėjo krebždant žiurkes. Tai Virėjo Žiurkės vaikai, sprunkantys nuo savo tėvo. Kiemai atrodė tarsi miškeliai, kuriuose išstypę medžiai brūžinosi nuogomis šakomis, o sudžiūvę lapai skuodė seno sniego lopais nelyginant tarakonai. Ten, kur kadaise buvo arklidės, dabar ošė medžiai, o praaugęs pro virtuvės stogo kupole žiojinčią skylę stirksojo susisukęs baltas burtmedis. Čia net Vasarai buvo nejauku. Akimirkai Branas šmurkštelėjo į jo kailį, mat norėjo pajusti šios vietos kvapą. Tas kvapas jam taip pat nepatiko.

Be to, čia nebuvo kaip pereiti.

Branas jiems sakė, kad nebus. Kartojo ir kartojo, bet Džodženas Ridas užsispyrė patikrinti. Jis tvirtino sapnavęs žalią sapną, o žali jo sapnai, girdi, nemeluoja. Bet ir vartų neatidaro, pagalvojo Branas.

Kadaise saugoti Nakties forto vartai buvo užmūryti nuo tos dienos, kai juodieji broliai susikrovė mantą ant mulų ir nešulinių arklių ir patraukė į Gilųjį Ežerą. Geležinės pakeliamosios grotos buvo nuleistos, jas kilnojusios grandinės pavogtos, tunelis užverstas akmenimis ir nuolaužomis, viskas sušalę į ledą ir neįveikiama kaip pati Siena.

— Reikėjo eiti paskui Joną, — pamatęs tunelį tarė Branas. Nuo tos nakties, kai Vasara matė jį jojantį per audrą, berniukas dažnai galvodavo apie savo pavainikį brolį. — Būtume radę Karališkąjį kelią ir nusigavę į Juodąją pilį.

— Negalėjome taip rizikuoti, mano prince, — atsakė Džodženas. — Jau sakiau kodėl.

— Bet ten buvo tyržmogiai. Jie nužudė kelis žmones ir norėjo nužudyti Joną. Džodženai, jų ten buvo kone šimtas.

— Tu taip sakei. O mes tik keturiese. Padėjai savo broliui, jei tai tikrai buvo jis, bet vos nepraradai Vasaros.

— Žinau, — gailiai tarstelėjo Branas.

Didvilkis papjovė tris iš jų, o gal ir dar vieną kitą, bet jų buvo per daug. Kai tyržmogiai glaudžiu ratu sustojo aplink beausį vyrą, jis, prisidengęs lietumi, mėgino sprukti, bet viena iš jų strėlių jį pasivijo ir staigus skausmas privertė Braną palikti vilko kailį ir grįžti į savąjį kūną. Kai audra pagaliau nurimo, jie susiglaudę tūnojo tamsoje be laužo, jei prakalbėdavo, tai tik pašnibždomis, klausėsi sunkaus Hodoro alsavimo ir svarstė, ar rytą tyržmogiai mėgins perbristi ežerą. Kartais Branas vėl mėgindavo pasiekti Vasarą, bet skausmas nublokšdavo jį atgal, panašiai kaip iki raudonumo įkaitęs katilas priverčia atitraukti ranką, net jei buvai tvirtai pasiryžęs jį paimti. Tą naktį miegojo tik Hodoras, neramiai vartydamasis ir murmėdamas: „Hodoras, Hodoras…“ Branas baisiai bijojo, kad Vasara kažkur tamsoje vaduojasi mirtimi. Prašau, senieji dievai, meldėsi jis, atėmėte Vinterfelą, atėmėte man tėvą, kojas, prašau, neatimkite ir Vasaros. Sergėkite Joną Snou ir pasirūpinkite, kad tyržmogiai dingtų.

Akmenuotoje ežero saloje burtmedžiai neaugo, bet senieji dievai, matyt, vis dėlto Braną išgirdo. Kitą rytą tyržmogiai keliauti nesiskubino, nuogai išrengė žuvusių saviškių ir nužudyto senio kūnus, net pasigavo ežere kelias žuvis, o tada atėjo bauginanti akimirka, kai trys iš jų aptiko slaptą klojinį ir pradėjo juo eiti, bet… takas darė vingį, tyržmogiai nepasuko ir du iš jų vos nenuskendo, kol jų bendrai juos ištraukė. Aukštas plikas vyras kažką jiems riktelėjo, jo žodžiai aidu nusirito per ežerą, bet tos kalbos nesuprato net Džodženas, ir po kelių minučių tyržmogiai susirinko skydus, ietis ir patraukė į šiaurės rytus — ta pačia kryptimi, kur nujojo Jonas. Ir Branas norėjo eiti ieškoti Vasaros, bet Ridai neleido.

— Pasiliksime čia dar vieną naktį, — pasakė Džodženas, — kad mus nuo tyržmogių skirtų didesnis atstumas. Juk nenori vėl su jais susidurti, tiesa?

Vėlyvą popietę, vilkdamas užpakalinę koją, iš savo slėptuvės grįžo Vasara. Nuvijęs varnas, jis paėdė užeigoje tysančių lavonų, o tada parplaukė į salą. Mira ištraukė jam iš kojos nulūžusią strėlę ir patepė žaizdą sultimis kažkokių augalų, kurių rado augant bokšto papėdėje. Didvilkis tebešlubavo, bet Branui atrodė, jog kasdien vis mažiau. Dievai jo išklausė.

— Gal pamėginti eiti į kitą pilį? — kreipėsi į brolį Mira. — Gal kitoje vietoje galėtume praeiti pro vartus? Jei nori, galėčiau traukti į žvalgybą, viena apsisukčiau daug greičiau.

Branas papurtė galvą.

— Traukdama į rytus prieisi Gilųjį Ežerą, o paskui Karalienės vartus. Vakaruose — Ledkraštis. Bet pilys bus tokios pat, tik mažesnės. Visi vartai užlieti ledu, išskyrus Juodosios pilies, Rytų sargybos ir Šešėlių bokšto.

Tai išgirdęs, Hodoras tarstelėjo: „Hodoras…“, o Ridai susižvalgė.

— Turėčiau bent jau užlipti ant Sienos, — nusprendė Mira. — Gal nuo viršaus ką nors pamatyčiau.

— O ką tikiesi pamatyti? — paklausė Džodženas.

— Ką nors, — atšovė Mira ir šį kartą ji buvo neperkalbama.

Aš turėčiau lipti. Pakėlęs galvą ir žvelgdamas į Sieną, Branas įsivaizdavo, kaip į ją lipa, kaip įveikia colį po colio, kaišioja pirštus į plyšius lede ir spardo atramas kojoms. Nepaisant visko, nuo šios minties jis nusišypsojo, — nepaisant matytų sapnų, tyržmogių, Jono ir viso kito. Mažas jis buvo užkopęs Vinterfelo pilies sienomis ir įveikęs visus bokštus, bet nė viena iš tų sienų nebuvo tokia aukšta, be to, jos visos buvo iš akmens. Siena galėjo atrodyti kaip akmeninė, visa pilka ir duobėta, bet debesys prasisklaidydavo, saulės spinduliai kitaip ją apšviesdavo ir staiga ji pasikeisdavo: dunksodavo balta ir melzgana, spindinti. Senoji auklė vis sakydavo, kad tai — pasaulio kraštas. Kitoje pusėje gyveno pabaisos, milžinai ir guliai, bet kol Siena buvo tvirta ir stovėjo, jie negalėjo jos perlipti. Noriu stovėti ant jos viršaus kartu su Mira, pagalvojo Branas. Noriu stovėti ant viršaus ir žiūrėti.

Bet jis buvo sužalotas berniukas su niekam tikusiomis kojomis, tad jam beliko iš apačios žiūrėti, kaip vietoj jo į Sieną kopia Mira.

Tiesa, ji nekopė į Sieną taip, kaip kopdavo jis. Mira tiesiog lipo laiptais, kuriuos Nakties sargybos vyrai buvo iškirtę prieš tūkstančius metų. Branas prisiminė meisterį Luviną sakius, kad Nakties fortas — vienintelė pilis, kur laiptai iškirsti pačios Sienos lede. O gal jam taip sakė dėdė Bendžinas? Naujesnėse pilyse laiptai buvo mediniai arba akmeniniai, arba iš žemių ir žvyro buvo supilti ilgi nuožulnūs šlaitai. Ledas pernelyg klastingas. Taip sakė jo dėdė. Dar jis sakė, kad paviršiuje Siena kartais verkia ledo ašaromis, bet giliau ledas sušalęs ir tvirtas kaip uola. Nuo to laiko, kai paskutiniai juodieji broliai paliko pilį, lediniai laiptai, matyt, aptirpo ir vėl sušalo daugybę kartų, ir kiekvieną sykį, kai taip nutikdavo, jų pakopos šiek tiek pažemėdavo, pasidarydavo glotnesnės, apvalesnės ir pavojingesnės.

Ir mažesnės. Atrodo, tarsi Siena tuos laiptus palengva rytų. Mira Rid labai tvirtai laikėsi ant kojų, bet ir ji ėjo lėtai, nuo vienos iškyšos prie kitos. Dviejose vietose, kur pakopų beveik nebebuvo likę, ji lipo keturpėsčia. Nusileisti jai bus sunkiau, žiūrėdamas pagalvojo Branas. Ir vis tiek gailėjosi, kad negali lipti. Šliauždama lediniais gumbais, — tik tiek ir buvo likę iš viršutinių pakopų, — užlipusi ant Sienos, Mira dingo jiems iš akių.

— Kada ji nulips? — paklausė Branas Džodženo.

— Kai bus pasiruošusi. Ji norės gerai apsižvalgyti… į Sieną ir į tai, kas plyti už jos. Ir mums reikėtų atidžiai apsidairyti.

— Hodoras? — sutrikęs tarstelėjo Hodoras.

— Galbūt ką nors rastume, — užsispyrė Džodženas.

Arba tas kas nors rastų mus. Bet to Branas sakyti negalėjo; nenorėjo, kad Džodženas manytų, jog jis bailys.

Tad jie išėjo apsidairyti: pirmas žengė Džodženas Ridas, paskui Branas, įsitaisęs pintinėje Hodorui ant nugaros, o jiems iš paskos pėdino Vasara. Kartą didvilkis nėrė pro tamsos gaubiamas duris ir po akimirkos grįžo nešdamas nasruose kažką pilka. Virėjas Žiurkė, dingtelėjo Branui, bet spalva buvo ne ta, be to, padaras nebuvo didesnis už katę. O Virėjas Žiurkė buvo baltas ir didžiulis, beveik kaip paršas.

Nakties forte buvo daug tamsių durų ir galybė žiurkių. Branas girdėjo jas šmirinėjant po požemius, rūsius ir juodą kaip naktis juos jungiančių tunelių labirintą. Džodženas norėjo leistis žemyn apsižvalgyti, bet Hodoras pasakė: „Hodoras“, o Branas pasakė: „Ne.“ Tamsoje po Nakties fortu buvo ir baisesnių dalykų nei žiurkės.

— Pilis atrodo labai sena, — jiems einant galerija, į kurią pro langų skyles krito dulkes apšviečiantys saulės spinduliai, tarė Džodženas.

— Dukart senesnė už Juodąją pilį, — prisiminęs paaiškino Branas. — Tai buvo pirmoji ir didžiausia Sienos pilis.

Bet taip pat ir pirmoji apleista dar tais laikais, kai valdė Senasis karalius. Net tuomet trys ketvirtadaliai jos stovėjo tušti ir pilis buvo per brangi išlaikyti. Geroji karalienė Alisana pasiūlė Nakties sargybos broliams pakeisti ją mažesne, naujesne pilimi, iškilsiančia vos už septynių mylių į rytus, toje vietoje, kur Siena sukosi ir toliau ėjo link gražaus žalio ežero kranto. Giliojo Ežero statyba buvo apmokėta karalienės papuošalais, pilį pastatė Senojo karaliaus į šiaurę pasiųsti vyrai, ir juodieji broliai pasitraukė iš Nakties forto, užleisdami jį žiurkėms.

Tačiau tai nutiko prieš du šimtus metų. Dabar Gilusis Ežeras dunksojo toks pat tuščias, kaip ir pilis, kurią jis pakeitė, o Nakties fortas…

— Ten yra vaiduoklių, — pasakė Branas. Hodoras visas tas istorijas buvo girdėjęs jau anksčiau, o Džodženas galbūt ne. — Senovės vaiduoklių, atsiradusių čia dar prieš valdant Senajam karaliui ir net Eigonui Drakonui. Tai septyniasdešimt devyni dezertyrai, pasitraukę į pietus ir nusprendę tapti plėšikais. Vienas iš jų buvo jauniausias lordo Risvelio sūnus, tad pasiekę pilkapių kraštą jie prisiglaudė jo pilyje, bet lordas Risvelis paėmė juos į nelaisvę ir grąžino į Nakties fortą. Lordas vadas liepė iškirsti Sienos viršuje angas, įgrūdo į jas dezertyrus ir gyvus įšaldė į ledą. Jie turi ietis ir ragus ir visi atsisukę į šiaurę. Juos vadina septyniasdešimt devyniais sargybiniais. Būdami gyvi jie paliko savo postus, tad po mirties jų sargyba niekada nesibaigia. Po daugelio metų, kai lordas Risvelis paseno ir mirtis pažvelgė jam į akis, jis liepė nugabenti jį į Nakties fortą, kad galėtų apsivilkti juodus drabužius ir stoti šalia sūnaus. Nenorėdamas užsitraukti nešlovės, jis grąžino sūnų prie Sienos, bet jį tebemylėjo, tad atvyko kartu su juo stovėti sargyboje.

Vaikštinėdami po pilį, jie praleido visą pusdienį. Vieni bokštai jau buvo sugriuvę, kiti atrodė nesaugūs, bet jie užlipo į Varpo bokštą (varpai buvo dingę) ir į paukštidę (paukščių čia taip pat nebuvo). Po alaus daryklos grindimis jie rado rūsį, pilną didžiulių ąžuolinių statinių, kurios buvo tuščios ir, Hodoro pabarškintos, aidėjo. Jie rado ir biblioteką (lentynos ir dėžės buvo sudūlėjusios ir nuvirtusios, knygų nebuvo, o visur šmirinėjo žiurkės). Jie rado drėgną ir šaltą, prieblandoje skendintį požeminį kalėjimą su tokia daugybe kamerų, kad jose buvo galima laikyti penkis šimtus belaisvių, bet kai Branas suspaudė vieną iš surūdijusių grotų strypų, šis sutrupėjo berniukui delne. Iš didžiosios menės buvo likusi tik viena yranti siena, pirtis, rodės, smenga į žemę, o priešais ginklinę plytėjusiame pratybų kieme, kuriame kadaise juodieji broliai liejo prakaitą kaudamiesi ietimis, skydais ir kalavijais, vešėjo erškėčių krūmai. Ginklinė ir kalvė tebestovėjo, bet ašmenis, dumples ir priekalus jau buvo pakeitę voratinkliai, žiurkės ir dulkės. Kartais Vasara išgirsdavo garsus, kuriems Branas, matyt, buvo kurčias, ir kažkodėl iššiepdavo dantis ir pašiaušdavo keterą, nes… nei Virėjas Žiurkė, nei septyniasdešimt devyni sargybiniai, nei Pamišėlis Kirvis taip ir nepasirodė. Branui labai palengvėjo. Gal tai tikrai tik sugriuvusi tuščia pilis?

Kai Mira grįžo, saulės diskas kybojo vos per kalavijo ašmenų plotį virš kalvų vakaruose.

— Ką matei? — paklausė jos brolis Džodženas.

— Mačiau Vaiduoklių mišką, — mąsliai tarė ji, — kiek akys užmato besidriekiančias aukštas kalvas, apaugusias medžiais, kurių niekada nebuvo palietęs kirvis. Mačiau ežero vandens paviršiuje atsispindint saulės šviesą ir iš vakarų plaukiančius debesis. Dar mačiau seno sniego lopus ir ieties ilgumo varveklius. Mačiau net danguje ratus sukantį erelį. Manau, ir jis mane pastebėjo. Pamojau jam.

— Gal matei ir kelią žemyn? — pasiteiravo Džodženas.

Ji papurtė galvą.

— Ne. Ten Siena stati ir glotni, o ledas toks lygus… Jei turėčiau gerą virvę ir kirvį įrantoms išsikapoti, gal ir galėčiau nusileisti, bet…

— …bet mes negalėtume, — baigė jos mintį Džodženas.

— Negalėtumėt, — patvirtino sesuo. — Esi tikras, kad sapnavai būtent šią vietą? Gal atėjome ne į tą pilį?

— Ne. Mes reikiamoje pilyje. Čia yra vartai.

Taip, pagalvojo Branas, tik užversti akmenimis ir užlieti ledu.

Saulei leidžiantis bokštų metami šešėliai ėmė ilgėti, pakilo vėjas ir jo gūsiai nešė per kiemus nukritusius, sausus, šiugždančius lapus. Prieblandai vis labiau tirštėjant Branas prisiminė dar vieną Senosios auklės pasakojimą, sakmę apie Nakties karalių. Anot auklės, jis buvo tryliktasis Nakties sargybos lordas vadas ir bebaimis karys. „Tai jį ir pražudė, — nuolat pridurdavo ji, — nes baimė turi būti pažįstama kiekvienam vyrui.“ Jo pražūtimi tapo moteris; moteris balta kaip mėnuo oda ir mėlynomis kaip žvaigždės akimis žvilgtelėjo per Sienos viršų. O jis, nieko nebijodamas, nusivijo ją, pagavo ir pamylėjo, nors jos oda buvo šalta kaip ledas, ir kartu su sėkla jis atidavė jai ir savo sielą.

Jis parsivedė tą moterį į Nakties fortą, paskelbė ją karaliene, pats pasiskelbė karaliumi ir keistais burtais privertė prisiekusius brolius paklusti jo valiai. Jiedu valdė trylika metų, — Nakties karalius ir jo Numirėlė karalienė, — kol pagaliau Starkas iš Vinterfelo ir tyržmogių vadas Joramunas susivienijo ir išlaisvino brolius iš vergovės. Jam pralaimėjus, kai buvo apsižiūrėta, kad jis atnašaudavo aukas Kitiems, visi prisiminimai apie Nakties karalių buvo ištrinti iš žmonių atminties ir net uždrausta minėti jo vardą.

„Kai kas sako, kad jis buvo iš Boltonų giminės, — visada baigdavo savo pasakojimą Senoji auklė, — kiti tvirtina, kad Skagoso magnaras, dar kiti — kad Amberis, Flintas ar Norėjus. O bus ir tokių, kurie norės tave įtikinti jį buvus Medinkojį — vieną iš tų, kurie valdė Meškų salą prieš ateinant geležiniams. Bet tai netiesa. Iš tiesų jis buvo Starkas, brolis žmogaus, kuris jį nuvertė. — Tada ji visuomet gnybtelėdavo Branui nosį, kad berniukas niekada to nepamirštų. — Jis buvo Starkas iš Vinterfelo ir… kas žino? Gal jo vardas buvo Brandonas? Galbūt jis miegojo šiame kambaryje ir šioje lovoje?“

Ne, tarė sau Branas, bet jis vaikščiojo po pilį, kurioje šiąnakt nakvosime. Ši mintis jam nelabai patiko. Senoji auklė visuomet sakydavo, kad dienos šviesoje Nakties karalius būdavo tik paprastas vyras, bet naktį valdžia priklausydavo jam. O dabar kaip tik temsta.

Ridai nusprendė miegoti virtuvėje, akmeniniame aštuonkampiame name įlaužtu stogo kupolu. Jis atrodė būsiąs geresnė priebėga nei dauguma kitų pastatų, nors šalia didelio gilaus šulinio, šaknimis įsikibęs į žemę po grindimis, išklotomis skalūno plokštėmis, augo susisukęs burtmedis ir pakrypęs stiebėsi link stogo skylės, tiesdamas į dangų baltas kaip kaulai šakas. Tai buvo keistas medis, laibesnis už kitus Brano matytus burtmedžius ir beveidis, tačiau būdamas šalia jo berniukas bent jautė, kad senieji dievai jo neapleido.

Tačiau tai buvo vienintelis dalykas, kuris virtuvėje jam patiko. Ant pastato buvo likęs beveik visas stogas, tad jei naktį būtų liję, jie būtų likę sausi, bet jam neatrodė, kad čia jie galėtų bent kiek sušilti. Mat pro skalūnų plokštėmis išklotas grindis smelkėsi šaltis. Branui nepatiko nei šešėliai, nei plačiai išsižiojusios, aplinkui kūpsančios didžiulės mūrinės krosnys, nei surūdiję kabliai mėsai kabinti, nei įrantos ir dėmės, kurias jis matė ant mėsininko trinkos prie sienos. Tai čia Virėjas Žiurkė sukapojo princą į gabalus, suprato jis, ir iškepė tą pyragą vienoje iš šių krosnių.

Tačiau labiausiai jam nepatiko šulinys. Jis buvo platesnis nei dvylikos pėdų, akmeninis, rentinio viduje įmūrytais ir žemyn vingiuojančiais laiptais. Rentinio sienos buvo drėgnos ir gličios, bet šulinio dugne nė vienas iš jų nematė vandens, net Mira savo skvarbiomis medžiotojos akimis.

— Gal jis be dugno? — sutrikęs tarė Branas.

Pro kelius siekiantį rentinio viršų Hodoras pažvelgė į šulinį ir šūktelėjo: „HODORAS!“ Tas žodis aidu nusirito į šulinio gelmes — „Hodorashodorashodorashodoras“, tolydžio silpdamas, kol pagaliau virto tyliu šnabždesiu. Hodoras išsigando. Paskui nusijuokė ir pasilenkė paimti nuo grindų skalūno nuoskilos.

— Hodorai, ne! — riktelėjo Branas, bet per vėlai. Hodoras švystelėjo ją į šulinį. — Tau nederėjo taip elgtis. Juk nežinai, kas ten, apačioje. Gali ką nors sužeisti arba… pažadinti.

Hodoras nekaltai pažvelgė į berniuką.

— Hodoras?..

Labai giliai jie išgirdo, kaip skalūno nuoskila tekštelėjo į vandenį. Nors, tiesą sakant, tai nebuvo tekštelėjimas. Veikiau gurktelėjimas, tarsi tasai, kas tūnojo ten, apačioje, būtų pražiojęs savo drebančią ledinę burną ir prarijęs Hodoro mestą akmenį. Iki šulinio viršaus atsklido tik išblėsęs aidas ir Branui akimirką pasirodė, kad išgirdo vandenyje kažką krutant ir blaškantis.

— Gal mums nereikėtų čia likti… — nejaukiai pasijutęs tarė jis.

— Prie šulinio? — paklausė Mira. — Ar Nakties forte?

— Nakties forte, — atsakė Branas.

Nusijuokusi ji pasiuntė Hodorą rinkti malkų. Vasara irgi išėjo. Jau buvo beveik sutemę ir vilkas norėjo traukti į medžioklę.

Hodoras grįžo su pilnu glėbiu sausuolių ir nulaužtų šakų. Džodženas Ridas paėmė savo titnagą, peilį ir ėmė kurti laužą, o Mira išdarinėjo žuvį, sugautą paskutiniame upokšnyje, kurį jie perbrido. Branas pagalvojo, kažin kiek jau metų praėjo nuo tos dienos, kai Nakties forto virtuvėje paskutinį kartą buvo taisoma vakarienė. Kas ją virė, pagalvojo Branas, nors tikriausiai buvo geriau to nežinoti.

Kai ugnis įsidegė, Mira iškepė žuvį. Bent jau ne pyragas su mėsos įdaru… Virėjas Žiurkė įkepė andalų karaliaus sūnų į didžiulį pyragą su svogūnais, morkomis, grybais, geru žiupsniu pipirų ir druskos, bryzu rūkytos šoninės ir tamsiai raudonu dornietišku vynu. Tada jis patiekė nelaimėlį jo tėvui, o šis gyrė pyrago skonį ir paprašė antro gabalo. Po šios piktadarybės dievai pavertė virėją didele balta žiurke, kuri galėjo misti tik savo jaunikliais. Nuo to laiko jis bastėsi po Nakties fortą rydamas savo vaikus ir niekada nepasisotindamas. „Dievai jį prakeikė ne už žmogžudystę, — sakydavo Senoji auklė, — ir ne už tai, kad patiekė andalų karaliui į pyragą įkeptą jo sūnų. Tas žmogus turėjo teisę keršyti. Bet jis nužudė svečią po savo namų stogu, o to dievai negali atleisti.“

— Turime pamiegoti, — kai jie pavalgė, rimtai pareiškė Džodženas. Laužas palengva blėso. Jis pabadė žarijas lazda. — Gal susapnuosiu dar vieną sapną, kuris parodys mums kelią.

Hodoras jau buvo susirangęs ir tyliai knarkė. Kartais po savo apsiaustu jis sujudėdavo ir gailiai sumurmėdavo kažką panašaus į „Hodoras“. Branas įsitaisė arčiau laužo. Jausti šilumą buvo malonu, tylus ugnies spragsėjimas jį ramino, tačiau užmigti berniukas negalėjo. Lauke per pilies kiemus vėjas nešė šūsnis sudžiūvusių lapų, švelniai klebeno langus ir duris. Tie garsai priminė jam Senosios auklės istorijas. Branui rodėsi, jog girdi Sienos viršuje susišūkaujant sargybinių šmėklas ir pučiant šiurpulingus karo ragus. Pro skylę kupole įkypai krito blyški mėnesienos šviesa, nutvieksdama į dangų kylančias burtmedžio šakas. Rodės, medis šakomis mėgina sučiupti mėnulį, nutraukti jį nuo dangaus ir įgrūsti į šulinį. Senieji dievai, meldėsi Branas, jei mane girdite, šiąnakt sapno nesiųskite. O jei atsiųsite, tegul tai būna malonus sapnas. Bet dievai nieko neatsakė.

Branas prisivertė užsimerkti. Galbūt net truputį numigo, o gal tik pasnūduriavo, pagulėjo pusiau būdraudamas, pusiau miegodamas, stengdamasis negalvoti nei apie Pamišėlį Kirvį, nei apie Virėją Žiurkę, nei apie tą padarą, kuris ateina tik naktį.

Ir staiga jis kai ką išgirdo.

Branas atsimerkė. Kas tai buvo? — Jis sulaikė kvėpavimą. Gal sapnavau? Gal man prisisapnavo paikas košmaras? — Dėl košmaro jis nenorėjo žadinti Miros ir Džodženo, bet… štai… vėl tas iš toli sklindantis šnarėjimas… — Tai lapai, lauke prie sienų supūsti ir šiugždantys lapai… arba vėjas, tai gali būti ir vėjas… — Tačiau garsas sklido ne iš lauko. Branas pajuto, kaip jam šiaušiasi rankos plaukeliai. Tie garsai čia, viduje, su mumis, ir jie vis stiprėja. Jis kilstelėjo, pasirėmė alkūne ir įsiklausė. Buvo girdėti ir vėjas, ir šiugždantys lapai, bet… ir dar kažkas. Žingsniai. Kažkas ėjo artyn. Kažkas ėjo artyn.

Jis žinojo, kad tai — ne sargybiniai. Sargybiniai taip ir nenusileido nuo Sienos. Bet Nakties forte galėjo būti ir kitų vaiduoklių, dar baisesnių. Jis prisiminė, ką Senoji auklė pasakojo apie Pamišėlį Kirvį, — kad jis nusiauna batus ir basas klaidžioja po pilies menes taip tyliai, jog nežinai, kur jis, ir tenka spręsti iš kraujo lašų, teškančių nuo jo kirvio, alkūnių ir krauju permirkusios, raudonos barzdos. O gal tai visai ne Pamišėlis Kirvis, gal tai tas naktį ateinantis pavidalas? Senoji auklė sakė, kad visi pameistriai jį matė, bet paskui, kai pranešė apie tai lordui vadui, tą padarą kiekvienas iš jų apibūdino vis kitaip. „Ir per metus trys iš jų mirė, ketvirtas išprotėjo, o po šimto metų, kai tas padaras vėl pasirodė, tuos pameistrius žmonės matė sukaustytus grandinėmis ir kėblinančius jam iš paskos.“

Bet tai tebuvo sakmė. Jis tik be reikalo bauginosi. Meisteris Luvinas sakė, kad jokio naktį ateinančio padaro nėra. O jei kažkada ir buvo, tai dabar nieko panašaus pasaulyje neliko, kaip neliko milžinų ir drakonų. Nieko čia nėra, tarė sau Branas.

Ir vis dėlto dabar garsai buvo dar aiškesni.

Jie sklinda iš šulinio, staiga suvokė jis. Tai berniuką dar labiau išgąsdino. Kažkas lindo iš po žemių, iš tamsos karalystės. Hodoras jį pažadino. Hodoras pažadino jį su ta savo paika skalūno nuoskila ir dabar jis ateina. Per Hodoro knarkimą ir besidaužančią jo paties širdį Branui sunku buvo ką nors girdėti. Ar tai nuo kirvio lašančio kraujo kapsėjimas? O gal vos girdimas, tolimas vaiduokliškų grandinių žvangėjimas? Branas įsiklausė. Žingsniai. Tai tikrai buvo žingsniai, ir vienas už kitą garsesni. Tik suskaičiuoti jų berniukas negalėjo. Mat iš šulinio sklido aidas. Bet jis negirdėjo nei lašant, nei žvangant grandinių, tai… buvo kažkas kita, kažkoks spigus verkšlenimas, tarsi kažkas kankintųsi, tarsi šnopuotų prisidengęs burną. Ir vis dėlto žingsniai aidėjo vis garsiau. Kažkas artinosi.

Branas per daug bijojo, kad imtų rėkti. Laužas buvo užgesęs, žioravo vos kelios žarijos, o jo bičiuliai miegojo. Jis vos nepaliko savo kūno ir nepersikūnijo į vilką, bet Vasara galėjo būti nuklydęs per kelias mylias. Jis negalėjo palikti miegančių draugų likimo valiai ir leisti jiems vieniems dorotis su tuo, kuris lipo iš šulinio. Sakiau jiems čia neiti, pagalvojo Branas, sakiau, kad čia yra vaiduoklių. Sakiau, kad geriau traukti į Juodąją pilį.

Sprendžiant iš garsų, žingsniai Branui rodės sunkūs, lėti, nevikrūs, brūžinantys akmeninius laiptus. Matyt, padaras didžiulis. Senosios auklės pasakojime Pamišėlis Kirvis buvo stambus vyras, o naktį ateinantis padaras — milžiniškas. Vinterfele Sansa jam buvo sakiusi, kad, jei pasislėps po savo antklode, demonai negalės jo paliesti. Berniukas vos taip ir nepadarė, bet laiku prisiminė, jog yra princas ir beveik suaugęs vyras.

Vilkdamas nevaldomas kojas, jis nušliaužė grindimis ir ištiesęs ranką palietė Miros pėdą. Ji iš karto pabudo. Jis nepažinojo kito žmogaus, galinčio pabusti ir pasiruošti netikėtumams taip greitai, kaip Mira Rid. Branas priglaudė pirštą prie lūpų, kad mergina tylėtų. Ji iš karto išgirdo garsus — tai Branas suprato iš jos veido išraiškos; aidinčius žingsnius, tylų knerkimą ir sunkų alsavimą.

Netarusi nė žodžio, Mira atsistojo ir pasiėmė ginklus. Su trišakiu varlėms medžioti dešinėje ir tabaluojančiu tinklu kairėje rankoje ji basa nusėlino prie šulinio. Džodženas tebepūtė į akį, o Hodoras miegojo neramiai ir blaškėsi. Mira slinko ten, kur krito šešėliai, tyliai kaip katė aplenkė mėnesienos šviesos pluoštą. Branas nenuleido nuo jos akių, bet net ir jis vos įžiūrėjo spindint jos ieties galą. Negaliu leisti jai vienai grumtis su tuo padaru, dingtelėjo berniukui. Vasara buvo toli, bet… jis paliko savo kūną ir įsikūnijo į Hodorą.

Jausmas buvo visai kitoks, nei įlindus į Vasaros kailį. Persikūnyti į vilką dabar buvo taip lengva, kad Branas dėl to visai nesuko sau galvos. O persikūnyti į Hodorą buvo tas pats, kaip stengtis į kairį batą įgrūsti dešinę koją. Koja visiškai netiko, o batas irgi buvo išsigandęs, batas nesuprato, kas darosi, ir stūmė koją šalin. Giliai Hodoro gerklėje jis pajuto vėmalų skonį, ir vos nepasitraukė. Ir vis dėlto… krustelėjo, atsistūmęs atsisėdo, sulenkė kojas — didžiules stiprias kojas — ir atsistojo. Aš stoviu. Branas žengė žingsnį. Ir vaikštau. Tai buvo toks keistas jausmas, kad berniukas vos nepargriuvo. Jis matė save ant šaltų akmeninių grindų mažą ir luošą, tik dabar jis visai nebuvo luošas. Branas čiupo Hodoro ilgąjį kalaviją. Alsavimas atrodė garsus kaip kalvio pučiamos dumplės.

Iš šulinio atsklido gaili dejonė, spigus klyksmas, pervėręs jo kūną tarsi peilis. Didžiulis juodas pavidalas išniro iš tamsos, ėmė svirduliuoti link mėnesienos apšviesto ploto ir Braną apėmė tokia baimė, kad, nė nepagalvojęs apie tai, jog reikia išsitraukti Hodoro kalaviją, — nors anksčiau ketino tai padaryti, — jis atitoko vėl sėdintis ant grindų ir Hodoro balsu rėkiantis: „Hodoras, Hodoras, HODORAS!“ — kaip milžinas rėkė ežero bokšte trenkus žaibui. Bet ir naktyje pasirodęs padaras rėkė ir iš visų jėgų daužėsi Miros tinkle. Branas matė iš tamsos išnyrant jos ietį ir bakstelint padarą, o šis susverdėjęs parvirto ir vis dar mėgino vaduotis iš tinklo. Juodasis padaras žnektelėjo ant grindų ir kovojo toliau spiegdamas:

— Ne, ne, nebadykite, prašau, NE!

Mira stovėjo prie jo ir apšviesti mėnesienos jos ieties smaigai atrodė tarsi sidabriniai.

— Kas tu toks? — paklausė ji.

— Aš SEMAS, — verksmingai atsakė juodasis padaras. — Semas, Semas, aš Semas, paleiskite mane, nebadykite…

Jis nusirito per mėnesienos apšviestą grindų plotą, skeryčiodamasis ir griuvinėdamas, įsipainiojęs į Miros tinklo klostes. Hodoras teberėkė: „Hodoras, Hodoras, Hodoras!“

Džodženas įmetė į laužą smulkesnių malkų ir pūtė žarijas, kol spragsėdamos vėl pakilo liepsnos. Tada virtuvė nušvito ir prie rentinio Branas pamatė išblyškusią lieso veido merginą, apsimuturiavusią kailiais ir odomis, užsimetusią ant pečių didžiulį juodą apsiaustą, mėginančią numaldyti glėbyje laikomą knerkiantį kūdikį. Ant grindų besiraičiojantis padaras pro tinklą tiesė ranką, norėdamas pasiekti savo peilį, bet jam kliudė tinklo akys. Jis nebuvo nei milžiniška pabaisa, nei krauju permirkęs Pamišėlis Kirvis; tik storulis vyras, vilkintis juodos vilnos drabužiais, juodu kailiu, juoda oda ir juodais šarvais.

— Jis juodasis brolis, — pasakė Branas. — Mira, jis iš Nakties sargybos.

— Hodoras? — nustebęs Hodoras žemai pritūpė apžiūrėti tinkle įsipainiojusio vyro. — Hodoras! — vėl šūktelėjo jis.

— Taip, iš Nakties sargybos. — Storulis tebepūtavo nelyginant kalvio dumplės. — Esu Nakties sargybos brolis. — Jam į pasmakrę buvo įsirėžusi tinklo virvė ir atlošusi galvą, o kitos virvės spaudė skruostus. — Aš varnas, prašau… Paleiskite mane iš to tinklo.

Bet Branas staiga sudvejojo.

— Ar tu triakis varnas? — Tai ne triakė varna.

— Nemanau. — Storulis užvertė akis, bet tos akys buvo tik dvi. — Aš tiesiog Semas. Semvelis Tarlis. Paleiskite mane, man skauda. — Ir jis vėl ėmė blaškytis.

Mira nepatenkinta suniurnėjo.

— Liaukis draskytis. Jei suplėšysi man tinklą, vėl įmesiu tave į šulinį. Gulėk ramiai ir aš tave išnarpliosiu.

— Kas tu? — paklausė Džodženas merginos su kūdikiu.

— Džilė, — atsakė ji. — O jis — Semas. Nenorėjome jūsų išgąsdinti.

Ji ėmė sūpuoti kūdikį, kažką jam murmėti ir pagaliau mažylis liovėsi verkęs.

Mira išvadavo iš tinklo storulį brolį. Džodženas nuėjo prie šulinio ir žvilgtelėjo žemyn.

— Iš kur judu atėjote?

— Iš Krasterio pilies, — pasakė mergina. — Ar tu esi tas?

Džodženas atsisuko į ją.

— Kaip suprasti, tas?

— Jis sakė, kad Semas ne vienas, — paaiškino Džilė. — Sakė, kad yra dar kai kas. Tas, kurio jis buvo siųstas surasti.

— Kas taip sakė? — paklausė Branas.

— Šaltarankis, — tyliai tarė Džilė.

Mira pakėlė vieną tinklo galą, ir storulis šiaip taip atsisėdo. Branas matė, kad jis dreba ir vis dar sunkiai šnopuoja.

— Jis sakė, kad rasime žmonių, — pūtuodamas įsiterpė jis. — Žmonių. Pilyje. Tik nežinojau, kad būsite prie pat šulinio laiptų. Nežinojau, kad užmesite ant manęs tinklą ir ietimi dursite į pilvą. — Juoda pirštine apmauta ranka jis palietė sau pilvą. — Ar bėga kraujas? Aš pats nematau.

— Aš tik bakstelėjau, kad parvirstum, — tarė Mira. — Leisk, pažiūrėsiu. — Priklaupusi ji apčiupinėjo Semui bambą. — Juk tu su šarvais. Mano ieties galas tau net odos nepalietė.

— Bet vis tiek skaudėjo, — pasiskundė Semas.

— Ar tu tikrai Nakties sargybos brolis? — pasiteiravo Branas.

Storulis linktelėjo ir jo pagurklis suliulėjo. Jo oda atrodė blyški ir nukarusi.

— Aš tik tarnas. Rūpinausi lordo Mormonto varnais. — Akimirką atrodė, kad jis tuoj apsiverks. — Bet Kumštyje juos praradau. Tai buvo mano kaltė. Be to, per mane ir pasiklydome. Net negebėjau rasti Sienos. Ji šimto lygų ilgio ir septynių šimtų pėdų aukščio, o aš negalėjau jos rasti!

— Na, dabar jau radai, — gūžtelėjo Mira. — Kelk sėdynę nuo grindų, noriu atgauti savo tinklą.

— Kaip tu perkopei per Sieną? — Semui nerangiai stojantis paklausė Džodženas. — Ar šulinys veda į požeminę upę, ar iš ten atėjote? Jūs nė nesušlapę…

— Ten yra vartai, — paaiškino storulis Semas. — Slapti vartai, tokie pat seni kaip ir Siena. Jis pavadino juos „Juodaisiais vartais“.

Ridai susižvalgė.

— Ir mes šulinio dugne rasime tuos vartus? — pasiteiravo Džodženas.

Semas papurtė galvą.

— Jūs nerasite. O jei ir rasite, jie neatsivers. Jums — ne. Tai Juodieji vartai. — Semas timptelėjo savo nuspurusią juodos vilnos rankovę. — Jis sakė, kad juos atidaryti gali tik Nakties sargybos vyras. Prisiekęs, priesaikos žodžius ištaręs brolis.

— „Jis sakė“? — Džodženas susiraukė. — Tas… Šaltarankis?

— Tai nėra tikrasis jo vardas, — supdama kūdikį tarė Džilė. — Tik mudu su Semu jį taip praminėme. Jo rankos buvo šaltos kaip ledas, bet jis, jis ir jo krankliai, išgelbėjo mus nuo numirėlių. Jis pasisodino mus ant briedžio ir atnešė čia.

— Ant briedžio? — net išsižiojo iš nuostabos Branas.

— Ant briedžio? — suglumusi paklausė Mira.

— Jo krankliai? — paklausė Džodženas.

— Hodoras? — pridūrė Hodoras.

— Ar jis buvo žalias? — parūpo Branui. — Ir su ragais?

Storulis suglumo.

— Kas? Briedis?

— Šaltarankis, — nekantriai pasakė Branas. — Senoji auklė pasakodavo, kad ant briedžių joja žali žmonės. Ir kartais jie ant galvos turi ragus.

— Jis nebuvo žalias. Vilkėjo juodus drabužius kaip Nakties sargybos vyras, tik atrodė išbalęs kaip numirėlis, o jo rankos buvo tokios šaltos, kad iš pradžių išsigandau. Bet numirėlių akys žydros, be to, jie neturi liežuvių arba yra pamiršę, kaip jais naudotis. — Storulis atsisuko į Džodženą. — Jis mūsų lauks. Reikia eiti. Ar turite šiltesnių drabužių? Prie Juodųjų vartų šalta, o anapus Sienos — dar šalčiau. Jūs…

— Kodėl jis neatėjo kartu su tavimi? — Mira mostelėjo į Džilę ir jos kūdikį. — Kodėl judu atėjot, o jis — ne? Kodėl ir jo neįvedei pro Juoduosius vartus?

— Jis… Jis negali.

— Kodėl?

— Siena. Jis sakė, jog Siena — toli gražu ne vien ledas ir akmuo. Ji apipinta burtais… senais ir galingai veikiančiais. Jis negali pereiti per Sieną.

Ir tada pilies virtuvėje įsiviešpatavo tyla. Branas girdėjo švelniai spragsint degančias malkas, naktį vėjo nešiojamus lapus, laibo, mėnulio siekiančio burtmedžio girgždėjimą. Už vartų gyvena pabaisos, milžinai ir guliai, prisiminė jis sakius Senąją auklę, bet, kol Siena tvirta ir tebestovi, jie negali per ją pereiti. Tad eik miegoti, mano mažasis Brandonai, mano berniuk. Ir nebijok. Čia pabaisų nėra.

— Esi siųstas atvesti ne manęs, — tarė Džodženas Ridas storuliui, suteptais ir duksliais juodais drabužiais apsirengusiam Semui. — Jo.

— Hm… — Semas sutrikęs pažvelgė į Braną. Ir tikriausiai tik tuomet suvokė, kad berniukas luošas. — Aš ne… Nesu toks stiprus, kad galėčiau tave nešti, aš…

— Hodoras mane neš. — Branas dūrė pirštu į savo pintinę. — Keliauju joje, Hodorui ant nugaros.

Semas spoksojo į jį.

— Tu esi Jono Snou brolis. Tas, kuris nukrito…

— Ne, — paprieštaravo Džodženas. — Tas berniukas mirė.

— Nesakyk, — įspėjo Branas. — Prašau…

Semas, rodos, trumpam sutriko, bet paskui tarė:

— Aš… galiu išsaugoti paslaptį. Ir Džilė gali. — Kai Semas į ją pažvelgė, mergina linktelėjo. — Jonas… Jonas irgi buvo mano brolis. Geriausias mano kada nors turėtas draugas, bet jiedu su Korinu Pusrankiu išėjo žvalgybon į Speigilčius ir negrįžo. Mes laukėme jo Kumštyje, kai… kai…

— Jonas čia, — pertraukė jį Branas. — Vasara jį matė. Jis buvo su tyržmogiais, bet tie nužudė žmogų, o tada Jonas šoko ant žirgo ir paspruko. Galvą dedu, jis grįžo į Juodąją pilį.

Išpūtęs akis, Semas įsistebeilijo į Mirą.

— Tu tikra, kad ten buvo Jonas? Matei jį?

— Aš vardu Mira, — šypsodamasi paaiškino Mira, — Vasara yra…

Nuo įlūžusio virtuvės kupolo atsiskyrė šešėlis ir per mėnesienos metamą šviesą dryktelėjo žemyn. Net sužeista koja vilkas nušoko grakščiai ir lengvai kaip krentanti snaigė. Džilė išgąstingai aiktelėjo ir taip stipriai priglaudė prie krūtinės kūdikį, kad jis vėl ėmė verkti.

— Jis nieko bloga tau nepadarys, — patikino Branas. — Tai Vasara.

— Jonas sakė, kad jūs visi turėjote po vilką. — Semas nusitraukė pirštinę. — Pažįstu Vaiduoklį.

Ir jis ištiesė drebančią ranką, baltus, putlius ir storus kaip dešrelės pirštus. Vasara priėjo arčiau, pauostė juos ir lyžtelėjo.

Ir tada Branas apsisprendė.

— Eisime su juo, — pareiškė jis.

— Visi? — Semą ši žinia, rodos, nustebino.

Mira pataršė Branui plaukus.

— Jis — mūsų princas.

Vasara uostinėdama apsuko ratą aplink šulinio rentinį. Tada stabtelėjo ant pirmos laiptų pakopos ir atsisukęs pažvelgė į Braną. Jis nori eiti.

— Ar Džilė bus saugi, jei paliksiu ją čia, kol grįšiu? — paklausė jų Semas.

— Turėtų būti, — patikino Mira. — Mielai pakviesime ją prie savo laužo.

Džodženas pridūrė:

— Pilyje nieko nėra.

Džilė apsižvalgė.

— Krasteris pasakodavo mums legendas apie pilis, bet niekada nemaniau, kad jos tokios didelės.

Čia tik virtuvė. Branas pagalvojo, kažin, ką ji pasakytų, jei kada nors pamatytų Vinterfelą.

Kol susirinko mantą ir įkėlė Braną į pintinę ant Hodoro nugaros, praėjo kelios minutės. Kai susiruošė keliauti, Džilė sėdėjo prie laužo ir žindė kūdikį.

— Tu grįši manęs pasiimti? — paklausė ji Semo.

— Kai tik galėsiu, — pažadėjo jis. — Tada eisime kur nors, kur šilta.

Išgirdęs šiuos žodžius, Branas susimąstė, ką jis daro. Ar aš kada nors atsidursiu ten, kur šilta?

— Aš eisiu pirmas, nes žinau kelią. — Semas stabtelėjo ant viršutinės laiptų pakopos. — Čia tiek daug laiptelių… — atsiduso jis, prieš pradėdamas leistis.

Paskui jį sekė Džodženas, tada Vasara ir Hodoras su Branu ant nugaros. Mira traukė paskutinė, nešina ietimi ir tinklu.

Lipti teko ilgai. Šulinio viršus buvo užlietas mėnesienos šviesos, bet sulig kiekvienu įveiktu laiptų ratu ta šviesa blanko ir blėso. Nuo drėgnų akmenų atsimušė jų žingsnių aidas ir vandens teškenimas tolydžio garsėjo.

— Gal reikėjo pasiimti deglus? — tarė Džodženas.

— Jūsų akys pripras prie tamsos, — nuramino jį Semas. — Viena ranka remkitės į sieną ir nepargriūsite.

Su kiekvienu vingiu šulinyje darėsi vis tamsiau ir šalčiau. Kai Branas pagaliau pakėlė galvą norėdamas pažvelgti į šviesą, šulinio rentinys atrodė ne didesnis už mėnesieną.

— Hodoras… — sušnabždėjo Hodoras.

„Hodorashodorashodorashodorashodorashodoras“, — aidu atsiliepė šulinys. Rodės, vanduo teška jau arti, bet pažvelgęs žemyn Branas pamatė vien tamsą.

Dar po poros posūkių Semas staiga sustojo. Jis buvo per ketvirtį šulinio laiptų rato nuo Brano bei Hodoro ir šešiomis pėdomis žemiau, tačiau Branas vos ne vos jį įžiūrėjo. Užtat matė duris. Semas vadino jas „Juodaisiais vartais“, bet tos durys visai nebuvo juodos. Tai buvo baltas burtmedis su veidu.

Nuo medžio sklido balsvas švytėjimas, primenantis mėnesieną, bet toks blyškus, kad, be durų, rodos, neapšvietė nieko, net priešais stovinčio Semo. Veidas buvo senas ir išblyškęs, išvagotas raukšlių ir suvytęs. Atrodo lyg miręs. Burna buvo sučiaupta, akys užmerktos; skruostai įdubę, kakta raukšlėta, o pasmakrėje karojo žievė. Jei žmogus galėtų gyventi tūkstantį metų ir nemirti, o tiesiog senti, jo veidas tikriausiai taip ir atrodytų.

Durys atsimerkė.

Akys irgi buvo baltos ir nieko nematė.

— Kas esi? — paklausė durys, o šulinys vėl atsiliepė aidu: „Kas esi, kas esi, kas esi?“

— Aš esu kalavijas tamsoje, — atsakė Semvelis Tarlis. — Sienų sergėtojas. Esu šaltį tirpdanti ugnis, aušrą nešanti šviesa, miegančius žadinantis ragas. Aš esu skydas, saugantis žmonių karalystę.

— Tada eik, — tarė durys.

Durų lūpos prasiskyrė, jos vėrėsi vis plačiau ir plačiau, kol iš veido neliko nieko, tik didžiulė išžiota burna su raukšlėmis aplinkui. Semas pasitraukė ir mostelėjo Džodženui, kad eitų pirmas. Paskui jį uosdama kelią išėjo Vasara, o tada atėjo Brano eilė. Hodoras pasilenkė, bet per menkai. Viršutinė durų lūpa švelniai brūkštelėjo Branui per viršugalvį, jam ant galvos užtiško vandens lašas ir nusirito per nosį. Jis buvo keistai šiltas ir sūrus kaip ašara.