Kardų audra

Epilogas

Kelias į Senpilį vedė įkalnėn ir du kartus apsuko kalvą, kol pasiekė jos viršūnę. Juo, apaugusiu žolėmis ir akmenuotu, net ir geriausiomis sąlygomis negalėjai joti greitai, o nuo vakar naktį iškritusio sniego jis dar ir praskydo. Upių kraštuose rudenį iškritęs sniegas; tai neįprasta, niūriai pagalvojo Meretas. Tiesa, prisnigo nedaug; tik tiek, kad sniegas vienai nakčiai užklojo žemę. Saulei patekėjus, beveik visas ištirpo. Ir vis dėlto Meretui rodės, jog tai blogas ženklas. Per lietus, potvynius, gaisrus ir karą jie jau prarado du derlius ir geroką dalį trečiojo. Ankstyva žiema reiškė badą visuose upių kraštuose. Daugybė žmonių gyvens pusbadžiu, o kai kurie visiškai neturės ko valgyti. Meretas vylėsi, kad nebus vienas iš jų. O galėčiau būti. Kai taip nesiseka, tikrai galėčiau. Laimė man niekada nesišypsojo.

Žemiau pilies griuvėsių, kalvos šlaitų apačioje ošė toks tankus miškas, kad jame puikiausiai būtų galėję tūnoti pusšimtis bastūnų. Ko gero, jie ir dabar mane stebi. Meretas apsižvalgė, bet nepamatė nieko, išskyrus tarp pušų ir išlakių eglių augančius dygiakrūmius, stambialapius šakius, usnis, viksvas ir gervuogienojus. Žolėje kur ne kur stirksojo lapus numetusios guobos, alksniai ir ąžuolai. Bastūnų jis nematė, bet tai dar nieko nereiškė. Bastūnai mokėjo slėptis geriau nei dori žmonės.

Tiesą sakant, miško Meretas negalėjo pakęsti, o dar labiau nekentė bastūnų. „Jie sugriovė man gyvenimą“, — įkaušęs dažnai tvirtindavo jis. O įkaušdavo jis pernelyg dažnai — bent jau taip garsiai ir atvirai sakydavo jo tėvas. Irgi tiesa, nusiminęs pagalvojo jis. Dvyniuose turėjai kuo nors išsiskirti, kitaip jie dažniausiai pamiršdavo, kad apskritai dar gyveni, bet Meretas netruko įsitikinti, jog didžiausio pilies girtuoklio reputacija taip pat nepagerino jo galimybių. Kadaise tikėjausi tapti geriausiu riteriu, kada nors laikiusiu rankose ietį. Bet dievai atėmė iš manęs šią svajonę. Tad kodėl kartais negaliu išlenkti taurės vyno? Vynas apmalšina galvos skausmą. Be to, mano žmona — pikčiurna, tėvas mane niekina, o vaikai niekam tikę. Dėl ko turėčiau laikytis ir būti blaivus?

Tačiau dabar jis buvo blaivus. Na taip, per pusryčius išgėrė du ragus alaus, o išjodamas — taurę raudonojo, bet tik tam, kad taip baisiai neskaudėtų galvos. Kažkur už akių ėmė kauptis skausmas ir Meretas žinojo, kad, jei paliks jam bent menkiausią galimybę, netrukus pasijus taip, tarsi tarp ausų siaustų audra su griaustiniu. Kartais galvą skaudėdavo taip baisiai, kad jis net verkti negalėdavo. Tik atsiguldavo į lovą tamsiame kambaryje, užsidengdavo akis drėgnu skuduru ir keikdavo savo likimą ir tą bevardį bastūną, kuris jį taip sužalojo.

Vien pagalvojęs apie tai Meretas ėmė nerimauti. Dabar jokiu būdu negalėjo leisti galvai įsiskaudėti. Jei pargabensiu Petirą namo sveiką ir gyvą, man ims šypsotis sėkmė. Aukso Meretas turėjo, jam beliko tik pasiekti Senpilio viršūnę, pilies griuvėsiuose susitikti su tais prakeiktais bastūnais ir pasirūpinti mainais. Paprasčiausia išpirka. Net jis negalėjo nieko sugadinti, nebent… vėl taip smarkiai įsiskaudėtų galvą, kad negalėtų joti. Saulei nusileidus jis turėjo būti prie griuvėsių, o ne sukniubęs lieti ašaras kur nors pakelėje. Meretas dviem pirštais pasitrynė smilkinius. Dar kartą apsuksiu kalvą ir pasieksiu kelionės tikslą. Kai jie gavo žinią ir jis pasisiūlė nunešti išpirką, jo tėvas tik prisimerkė, tarė: „Tu, Meretai? — Ir ėmė juoktis pro nosį tuo savo šlykščiu juoku: — Che, che, che…“ Meretui teko kone maldauti, kad jie pagaliau patikėtų jam tą prakeiktą kapšą aukso.

Miško trake, prie kelio kažkas sujudėjo. Meretas staiga įtempė vadžias ir stvėrė kalaviją, bet ten tebuvo voverė. „Kvailys, — tarė garsiai vėl kišdamas kalaviją į makštis, nors, tiesą sakant, nė nebuvo spėjęs viso jo išsitraukti. — Bastūnai uodegų neturi. Po perkūnais, Meretai, susiimk.“ Širdis krūtinėje daužėsi taip, tarsi jis būtų geltonsnapis, išsiruošęs į pirmą karo žygį. Lyg čia būtų Karaliaus miškas ir manęs lauktų susitikimas su senąja Brolija, o ne apgailėtina Žaibo lordo bastūnų gauja. Ūmai jį apėmė pagunda apsisukti, nurisnoti į kalvos papėdę ir susiieškoti artimiausią aludę. Už tokį kapšą aukso Meretas būtų galėjęs nusipirkti daugybę alaus — tiek, kad pamirštų Petirą Spuogą. Tegul bastūnai jį pakaria, pats prisiprašė. Jis to nusipelnė nusekęs kažkokią kvailą paskui kariuomenės stovyklą traukiančią mergšę, kaip koks rujojantis elnias.

Galvoje vėl ėmė pulsuoti skausmas; kol kas nestiprus, bet jis žinojo, kad tuoj pasidarys blogiau. Meretas pirštais pasitrynė viršunosę. Jis tikrai neturi teisės taip blogai galvoti apie Petirą. Būdamas jo amžiaus elgdavausi taip pat. Tiesa, Meretui viskas baigėsi tuo, kad susigavo sifilį, bet smerkti Petiro vis tiek negalėjo. Kekšės savotiškai žavios, ypač jei tavo veidas toks kaip Petiro. Žinoma, vargšas vaikinas turėjo žmoną, bet ji buvo tik dar viena bėda. Mat negana to, kad buvo du kartus už jį vyresnė, tai dar, jei gandai buvo teisingi, ir miegojo su jo broliu Valderiu. Dvyniuose visuomet sklandė daugybė gandų ir tik menka jų dalis buvo tiesa, bet šį kartą Meretas jais tikėjo. Juodasis Valderis buvo žmogus, pasiimantis tai, ko nori, net savo brolio žmoną. Jis miegojo ir su Edvino žmona, — visi tai žinojo, — be to, retkarčiais į jo lovą įsmukdavo Valda Gražioji, o kai kas net šnekėjo, girdi, net septintąją ledi Frėj jis pažįstantis geriau, nei derėtų. Tad nenuostabu, kad vesti jis atsisakė. Kam pirkti karvę, jei aplink pilna tešmenų, prašančių pamelžti?

Tyliai nusikeikęs, Meretas kulnais bakstelėjo arkliui į šonus ir vėl ėmė joti į kalvą. Kad ir kaip jam magėjo pragerti auksą, jis suprato, kad jei negrįš su Petiru Spuogu, jam geriau iš viso negrįžti.

Lordui Valderiui netrukus turėjo sukakti devyniasdešimt dveji. Jam silpo klausa, matyti jis beveik nebematė, o podagra taip surietė, kad jį visur teko nešioti. Visi jo sūnūs sutarė, kad senis ilgai nepatrauks. O kai mirs, viskas pasikeis, ir ne į gera. Jo tėvas buvo vaidingas ir užsispyręs, geležinės valios ir aštrialiežuvis, bet saviškiais šventai rūpinosi. Visais saviškiais, net ir tais, kurie jam neįtiko arba jį nuvylė. Net tais, kurių vardų neprisiminė. Bet kai jis mirs…

Kai įpėdiniu buvo seras Stevronas, buvo gerai. Senis prižiūrėjo Stevroną šešiasdešimt metų ir buvo įkalęs jam į galvą, kad kraujas — ne vanduo. Tačiau per karo žygį į vakarus su Jaunuoju Vilku Stevronas mirė, — „be abejo, nuo laukimo“, — pašmaikštavo Lotaras Šlubasis, kai varnas parnešė jiems šią žinią, — o jo sūnūs ir vaikaičiai buvo jau visai kitokie Frėjai. Dabar viską turėjo paveldėti Stevrono sūnus, seras Raimanas; bukaprotis, užsispyręs ir godus žmogus. Raimanui mirus įpėdiniais turėjo tapti jo sūnūs, Edvinas ir Juodasis Valderis, o tai buvo dar blogiau. „Laimė, — kartą tarė Lotaras Šlubasis, — vienas kito jie nekenčia labiau nei mūsų.“

Meretas nebuvo visiškai tikras, ar tai laimė, juolab kad pats Lotaras galėjo pasirodyti esantis pavojingesnis už bet kurį iš jų. Lordas Valderis per Starko ir Roslinos vestuvių puotą įsakė surengti skerdynes, bet ne kas kitas, o Lotaras Šlubasis ir Ruzas Boltonas apgalvojo ir paruošė kiekvieną smulkmeną, net skambėti turėjusias dainas. Lotaras buvo linksmuolis ir su juo būdavo smagu išgerti, bet Meretas niekada nebuvo toks kvailas ir neatsukdavo jam nugaros. Dvyniuose anksti išmokdavai, kad pasitikėti galima tik tikrais broliais… ir tai ne per labiausiai.

Kai senis numirs, kiekvienas sūnus ir kiekviena duktė kovos už save. Naujasis Perkėlos lordas neabejotinai pasiliks Dvyniuose kelis savo dėdes, sūnėnus ir pusbrolius bei pusseseres — tuos, kurie jam patinka ir kuriais pasitiki, o veikiausiai tuos, kurie galėtų būti jam naudingi. O visus kitus išvys ir mums teks patiems savimi rūpintis.

Tokia ateitis Meretui kėlė didesnį nerimą, nei būtų galėjęs apsakyti žodžiais. Po nepilnų trejų metų jam sukaks keturiasdešimt ir jis bus per senas pradėti benamio riterio gyvenimą… jei jis, žinoma, būtų buvęs riteris, nes iš tiesų juo nebuvo. Jis neturėjo nei savo žemių, nei turtų. Jam priklausė drabužiai, kuriais vilkėjo, o daugiau beveik nieko, net žirgas, kuriuo jojo, buvo ne jo. Meretas nebuvo toks protingas, kad taptų meisteriu, jam trūko pamaldumo tapti septonu ir žiaurumo tapti samdomu kalavijuočiu. Dievai niekuo manęs neapdovanojo, tik leido gimti ir paliko likimo valiai. Kas iš to, kad esi turtingos ir įtakingos šeimos sūnus, jei gimei… devintas? Turint omenyje visus anūkus ir proanūkius, Meretas turėjo daugiau galimybių būti išrinktas aukštuoju septonu nei paveldėti Dvynius.

Man nesiseka, niūriai pagalvojo jis. Po galais, man niekada nesisekė. Jis buvo stambus vyras plačia krūtine ir pečiais, nors ir vidutinio ūgio. Meretas žinojo, kad per pastaruosius dešimt metų priaugo svorio ir tapo apkūnesnis, bet jaunystėje buvo beveik toks pat tvirtas kaip seras Hostinas, jo vyresnysis brolis, visų laikomas stipriausiu iš lordo Valderio Frėjaus sūnų. Vaikystėje jis buvo išsiųstas į Kreikholą tarnauti pažu savo motinos giminei. Kai senasis lordas Samneris pakėlė jį į ginklanešius, visi tikėjosi, jog po kelerių metų jis taps seru Meretu, bet šias viltis niekais pavertė Karaliaus miško brolijos bastūnai. Kol jo bendraamžis ginklanešys Džeimis Lanisteris maudėsi šlovėje, Meretas pirmą kartą pasigavo sifilį nuo paskui karo stovyklą sekusios kekšės, o paskui leidosi pavergiamas moters, vadinusios save Baltąja Elniuke. Lordas Samneris iš bastūnų jį išpirko, bet jau kitame mūšyje jis gavo tokį smūgį vėzdu, kad jo šalmas perskilo, o jis pats dvi savaites ištysojo be sąmonės. Vėliau giminaičiai jam pasakojo, kad jau laikė jį mirusiu.

Meretas liko gyvas, bet jo kaip kovotojo dienos baigėsi. Net menkiausias stuktelėjimas į galvą sukeldavo tokį skausmą, kad jam aptemdavo akyse ir imdavo ristis ašaros. „Tokiomis aplinkybėmis apie riterio vardą negali būti nė kalbos“, — maloniai, bet tvirtai pareiškė jam lordas Samneris. Ir Meretas buvo grąžintas į Dvynius kęsti bjaurių lordo Valderio pašaipų.

Vėliau sėkmė nuo Mereto visiškai nusigręžė. Nežinia kaip, bet tėvas pasirūpino, kad jis gautų gerą žmoną. Jis vedė vieną iš lordo Dario dukterų, o tuo metu Dariai buvo pelnę didžiulį karaliaus Eirio palankumą. Bet, regis, vos tik jis spėjo atimti savo nuotakai nekaltybę, Eiris prarado sostą. Kitaip nei Frėjai, Dariai buvo plačiai pagarsėję Targarienų šalininkai, tad prarado turėtas žemes, didžiąją dalį turtų ir beveik visą įtaką. O ledi žmona Meretą didžiai nuvylė, mat daug metų gimdė jam vien mergaites; tris pagimdė gyvas, vieną negyvą ir dar vieną, kuri mirė kūdikystėje, ir tik tuomet pagaliau padovanojo jam sūnų. Vyriausioji jo duktė pasirodė esanti ištvirkėlė, antroji — apsirijėlė. Kai Eimė buvo užklupta arklidėse net su trimis arklininkais, Meretas buvo priverstas ištekinti ją už prakeikto nevykėlio riterio. Jis manė, kad blogiau būti jau negali, kol… seras Peitas nenusprendė, jog galėtų pelnyti šlovę nugalėjęs serą Gregorį Kligeiną. Didžiam Mereto liūdesiui ir neabejotinam visų arklininkų džiaugsmui, Eimė vėl tapo našle.

Meretas išdrįso pamanyti, kad jam ėmė sektis, kai Ruzas Boltonas nusprendė vesti jo Valdą, o ne kurią nors iš lieknesnių ir gražesnių jos pusseserių. Sąjunga su Boltonu Frėjų giminei buvo svarbi ir jo duktė padėjo ją sutvirtinti; jis pamanė, kad tai nemenkas nuopelnas. Bet senis netrukus atvėrė jam akis. „Jis pasirinko Valdą, nes ji stora, — pareiškė lordas Valderis. — Manai, Boltonui buvo bent kiek svarbu, kad ji tavo atžala? Manai, jis sėdėjo ir mąstė: „Che, Meretas Avigalvis, kaip tik tokio uošvio man ir reikia.“ Tavo Valda — šilkais išsipuošusi kiaulė, štai kodėl jis ją pasirinko ir neketinu tau už tai dėkoti. Tą sąjungą būtume sutvirtinę ir už pusę kainos, jei tavo kiaulaitė bent retkarčiais būtų padėjusi šaukštą ant stalo.“

Ir pagaliau dar kartą Meretas buvo pažemintas su šypsena veide, kai Lotaras Šlubasis pasikvietė jį aptarti jo vaidmens per Roslinos vestuves. „Kiekvienas iš mūsų privalo vaidinti savo vaidmenį priklausomai nuo įteiktos dovanos, — pasakė netikras jo brolis. — Tau teks tik viena užduotis, Meretai, bet, manau, tu puikiai ją atliksi. Pasirūpink, kad Didysis Džonas Amberis būtų visiškai girtas, kad nepastovėtų ant kojų ir tikrai negalėtų kautis.“

Bet man nepavyko įvykdyti net šios užduoties. Jis užkalbėjo stotingajam šiauriečiui dantis ir šis išgėrė tiek, kad toks kiekis vyno būtų numarinęs tris vyrus, ir vis dėlto, kai Roslina buvo palydėta į lovą, Didysis Džonas vis tiek sugebėjo ištraukti kalaviją pirmam jį užkabinusiam vyrui iš rankos ir dar šią sulaužyti. Surakinti jį grandinėmis prireikė aštuonių vyrų, iš kurių per Didžiojo Džono tramdymą du buvo sužeisti, vienas žuvo, o vargšas senasis seras Leslinas Heigas prarado pusę ausies. Negalėdamas kovoti rankomis, Amberis gynėsi dantimis.

Meretas sustojo ir užsimerkė. Jo galva dundėjo kaip prakeiktas būgnas, kurį jie mušė per vestuves, ir kelias akimirkas jis negalėjo nieko veikti, tik sėdėti balne. Turiu joti toliau, tarė sau Meretas. Jei jam pavyktų pargabenti Petirą Spuogą, tai, žinoma, jis sulauktų sero Raimano palankumo. Gal Petiras ir buvo amžinas nelaimėlis, bet nesielgė nei taip šaltai kaip Edvinas, nei taip karštakošiškai kaip Juodasis Valderis. Vaikinas bus dėkingas man už pastangas, o jo tėvas pamatys, kad esu ištikimas ir kad tokį vyrą gerai turėti po ranka.

Bet tik jei saulei nusileidus jis su auksu bus sutartoje vietoje. Meretas pažvelgė į dangų. Jau pats laikas. Jam reikėjo kažkaip numaldyti rankų drebėjimą. Meretas pasiėmė prie balno kabantį odmaišį, ištraukė kamštį ir godžiai gurkštelėjo. Vynas buvo tirštas ir saldus, beveik juodas, bet, dievai, koks gardus…

Gynybinė Senpilio siena kadaise juosė visą kalvos viršūnę, kaip karūna puošia karaliaus galvą. Bet dabar buvo likę tik pamatai ir kelios juosmenį siekiančios krūvos akmenų, apaugusių kerpėmis. Meretas jojo palei kadaise čia dunksojusią sieną, kol pasiekė vietą, kur anksčiau stovėjo sarginė. Čia griuvėsių buvo daugiau ir jam teko nulipti, kad pervestų per juos savo ristūną. Vakaruose saulė pasislėpė už žemų debesų. Šlaitai buvo apaugę stambialapiais šakiais ir dygiakrūmiais, o už kadaise čia buvusių sienų žolė siekė krūtinę. Meretas atlaisvino kalaviją makštyse ir budriai apsidairė, bet nematė nė vieno bastūno. Ar gali būti, kad atjojau ne tą dieną? Sustojęs jis nykščiais pasitrynė smilkinius, bet spaudimas už akių nė kiek nesusilpnėjo. Po septyniais perkūnais…

Kažkur iš pilies gilumos pro medžius sklido vos girdimi muzikos garsai.

Nors vilkėjo apsiaustą, Meretą nukrėtė šaltis. Jis atsikimšo odmaišį ir gurkštelėjo dar vyno. Galėčiau tiesiog sėsti ant žirgo, nujoti į Senmiestį ir visą auksą pragerti. Iš bastūnų nieko gera neverta tikėtis. Ta bjauri daili kalaitė Venda, laikydama jį nelaisvėje, ant vieno sėdmens išdegino jam elnio simbolį. Tad nenuostabu, kad žmona jį niekino. Turiu sutvarkyti šį reikalą. Gali būti, kad vieną gražią dieną Petiras Spuogas taps Perkėlos lordu, Edvinas sūnų neturi, o Juodasis Valderis pradeda vien pavainikius. Petiras prisimins, kas atjojo jo išpirkti. Jis gurkštelėjo dar, užkimšo odmaišį ir nusivedė savo ristūną per suskilusius akmenis, šakius, tarp plonų, vėjo palenktų medžių ten, iš kur sklido garsai ir kur tikriausiai turėjo būti pilies kiemas.

Ant žemės buvo storai prikritę lapų, nelyginant kareivių po ką tik pasibaigusių skerdynių. Ant akmeninio, vėjo nugairinto antkapio sėdėjo vyras žaliais, išblukusiais ir dėmėtais drabužiais, sukryžiavęs kojas ir braukdamas pirštais per medinės arfos stygas. Melodija buvo tyli ir liūdna. Meretui ta daina buvo pažįstama. „Aukštai, mirusių karalių menėse, Dženė su dvasiomis šoko…“

— Lipk nuo antkapio, — liepė Meretas. — Sėdi ant karaliaus.

— Senasis Tristiferas neprieštarauja, kad padėčiau čia savo liesą užpakalį. Jis dar buvo vadinamas Teisingumo Kūju. Karalius jau labai seniai negirdėjo jokių naujų dainų. — Bastūnas vikriai nušoko žemėn. Jis buvo lieknas ir raumeningas, siauro veido į lapės panašiais bruožais, bet jo burna buvo tokia plati, kad nusišypsojęs, rodės, išsišiepė iki ausų. Jam ant kaktos buvo užkritusios kelios rusvų plaukų sruogos. Laisva ranka bastūnas jas nusibraukė ir paklausė: — Prisimeni mane, milorde?

— Ne. — Meretas susiraukė. — Kodėl turėčiau prisiminti?

— Dainavau tavo dukters vestuvėse. Ir, mano nuomone, visai neprastai. Tas Peitas, už kurio ji ištekėjo, buvo pusbrolis. Septyniuose Šaltiniuose mes visi pusbroliai. Bet kai atėjo laikas susimokėti, jis vis tiek pašykštėjo man atlygio. — Jis gūžtelėjo. — Kodėl tavo lordas tėvas niekada nepasikviečia manęs į Dvynius pagroti ir padainuoti? Ar aš jo šviesybei keliu per mažai triukšmo? Girdėjau, kad jis mėgsta trankią muziką.

— Turi auksą? — šiurkščiai paklausė kažkas jam už nugaros.

Meretui išdžiūvo burna. Prakeikti bastūnai, jie visada lindi krūmuose. Karaliaus miške irgi taip buvo. Manai, kad jau sučiupai kokius penkis, tik staiga iš kažkur iššoka jų dar daugiau.

Atsisukęs Meretas pamatė, kad bastūnai jį apsupę; bjaurus pažiūrėti pulkas raukšlėtų senių ir glotniaskruosčių vaikinų, jaunesnių už Petirą Spuogą, dauguma apsitaisiusių šiurkštaus audinio skarmalais, kietinta oda ir žuvusių vyrų šarvų gabalais. Su jais buvo ir viena moteris, įsisupusi į tris kartus jai per platų apsiaustą su gobtuvu. Meretas buvo per daug sutrikęs, kad juos suskaičiuotų, bet jų buvo keliolika, o gal net dvi dešimtys.

— Kai ko tavęs klausiau? — vėl prabilo stambus barzdotas vyras kreivais žalsvais dantimis ir sulaužyta nosimi; aukštesnis už Meretą ir ne toks pilvotas. Ant galvos jis buvo užsidėjęs lengvą šalmą, o ant plačių pečių užsimetęs suteptą, dėmėtą geltoną apsiaustą. — Kur mūsų auksas?

— Balnakrepšyje. Šimtas auksinių drakonų. — Meretas krenkštelėjo. — Gausite juos, kai pamatysiu, kad Petiras…

Dar jam nebaigus sakinio kresnas vienaakis bastūnas priėjo prie žirgo, įžūliai kyštelėjo ranką į balnakrepšį ir rado kapšą. Meretas šoko jo sulaikyti, bet tuoj pat apsigalvojo. Bastūnas atrišo dirželį, išėmė monetą ir ją sukando.

— Skonis lyg ir tikro. — Jis pakilnojo kapšą. — Ir pagal svorį turėtų būti tikri.

Jie ketina pasiimti auksą, o Petirą pasilikti, staiga apimtas panikos pagalvojo Meretas.

— Tai visa išpirka. Visa, kurios prašėte. — Jam prakaitavo delnai. Meretas nusišluostė juos į kelnes. — Kuris iš jūsų Berikas Dondarionas?

Prieš tapdamas bastūnu, Dondarionas buvo lordas, tad vis dar galėjo būti garbingas vyras.

— Na, kad ir aš, — tarė vienaakis.

— Tu sumautas melagis, Džekai, — pareiškė augalotas barzdotas vyras geltonu apsiaustu. — Dabar mano eilė būti lordu Beriku.

— Ar tai reiškia, kad man teks būti Toru? — nusijuokė dainius. — Milorde, man liūdna tau pranešti, bet lordo Beriko prireikė kitur. Laikai neramūs ir tenka kautis daugybėje mūšių. Bet nebijok, mes sutvarkysime su tavimi šį reikalą taip, kaip būtų sutvarkęs jis.

Meretas tikrai labai bijojo. Be to, jam tvinksėjo galva. Jei skausmas būtų dar sustiprėjęs, jis būtų pradėjęs kūkčioti.

— Turite savo auksą, — pasakė jis. — Atiduokite man sūnėną ir aš keliausiu sau.

Tiesą sakant, Petiras jam buvo antros eilės sūnėnas, bet į tokias smulkmenas nebuvo verta gilintis.

— Jis dievų giraitėje, — tarė vyras geltonu apsiaustu. — Mes tave pas jį nuvesime. Nočai, paimk jo žirgą.

Meretas nenoromis atidavė vadeles. Jis nematė kitos išeities.

— Duokite man odmaišį, — nustebindamas save paprašė jis. — Man reikia gurkšnio vyno, kad numalšinčiau…

— Su tokiais kaip tu mes negeriame, — šiurkščiai paaiškino Geltonasis Apsiaustas. — Eime. Sek paskui mane.

Jiems po kojomis traškėjo lapai ir nuo kiekvieno žingsnio Meretui smilkinį vėrė aštrus skausmas. Jie ėjo tylėdami, aplink juos ūžavo tik vėjas. Kai Meretui į akis pašvietė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai, jis užkopė ant samanotos kalvelės, — tik tiek buvo likę iš didžiojo pilies bokšto. Už jos plytėjo dievų giraitė.

Petiras Spuogas kybojo ant ąžuolo šakos su virve ant kaklo. Juodame veide buvo matyti išsprogusios jo akys, priekaištingai žvelgiančios žemyn į Meretą. „Per vėlai atjojai“, — rodės, sakė jos. Bet jis nepasivėlavo. Nepasivėlavo! Atjojo, kaip buvo sutarta.

— Jūs jį nužudėte, — dusliai ištarė Meretas.

— Jis aštrus kaip kalavijas, — pasakė vienaakis vyras.

Mereto galvoje dundėjo stumbrų kaimenė. Motin, pasigailėk, pagalvojo jis.

— Atgabenau auksą.

— Labai gerai, — draugiškai linktelėjo dainius. — Mes pasirūpinsime, kad jis būtų panaudotas geram tikslui.

Meretas nusisuko nuo Petiro. Giliai gerklėje kilo šleikštulys.

— Jūs… neturėjote teisės.

— Bet turėjome virvę, — tarė vyras geltonu apsiaustu. — Taigi ir teisę.

Du bastūnai čiupo Meretą už parankių ir surišo jam už nugaros rankas. Jis buvo toks priblokštas, kad nesipriešino.

— Ne, — vos pralemeno jis. — Aš tik atjojau išpirkti Petiro. Sakėte, kad jei iki saulėlydžio gausite auksą, jam nieko bloga nenutiks…

— Ką gi, — gūžtelėjo dainius, — pričiupai mus, milorde. Taip jau nutiko, jog tau melavome.

Vienaakis bastūnas žingtelėjo į priekį nešinas ilga kanapine virve. Jis užmetė Meretui ant kaklo kilpą, tvirtai užnėrė ir prie ausies užmezgė stambų mazgą. Kitą galą permetė per ąžuolo šaką. Ją pačiupo augalotasis vyras geltonu apsiaustu.

— Ką darote? — Meretas suprato, kad klausimas kvailas, tačiau net ir dabar vis dar negalėjo patikėti tuo, kas čia vyksta. — Jūs neišdrįsite pakarti Frėjaus.

Geltonasis Apsiaustas nusijuokė.

— Anas, spuoguotas vaikis irgi taip sakė.

Bastūnas nekalba rimtai. Juk nekalba.

— Mano tėvas jums sumokės. Aš vertas geros išpirkos, daugiau nei Petiras, du kartus daugiau.

Dainius atsiduso.

— Gal lordas Valderis pusaklis ir suriestas podagros, bet tikrai ne toks kvailas, kad antrą kartą užkibtų ant to paties masalo. Bijau, kad kitą kartą jis atsiųs šimtą ginkluotų karių, o ne šimtą drakonų.

— Tikrai atsiųs! — Meretas mėgino kalbėti griežtai, bet jį išdavė virpantis balsas. — Jis atsiųs tūkstantį karių ir jie visus jus nužudys.

— Pirmiausia jam teks mus pagauti. — Dainius pakėlė akis į vargšą Petirą. — Be to, jis negali pakarti mūsų du kartus, tiesa? — Jis užgavo medinės arfos stygas ir sugrojo liūdną melodiją. — Nagi, neapsiteršk. Tau tik reikia atsakyti į mano klausimą ir liepsiu jiems tave paleisti.

Meretas būtų pasakęs jiems bet ką, kad tik liktų gyvas.

— Ką nori žinoti? Pasakysiu tiesą, prisiekiu.

Bastūnas jam drąsinamai nusišypsojo.

— Na, taip jau nutiko, kad ieškome pabėgusio šuns.

— Šuns? — Meretas sutriko. — Kokio šuns?

— Jis atsiliepia šaukiamas Sandoru Kligeinu. Toras sako, kad jis jojo į Dvynius. Radome keltininką, kuris perplukdė jį per Trišakį, ir vargšą girtuoklį, kurį jis apiplėšė Karališkajame kelyje. Gal kartais matei jį per vestuves?

— Per Kruvinąsias vestuves? — Meretui, rodės, tuoj plyš galva, bet jis susikaupė ir kaip įmanydamas stengėsi prisiminti. Tuomet buvo kilusi tokia baisi sumaištis, bet kas nors tikrai būtų užsiminęs apie Džofrio šunį, šniukštinėjantį po Dvynius. — Pilyje jo nebuvo. Bent jau ne puotoje… jis galėjo prisidėti prie pavainikių puotos arba prie karių lauko stovykloje, bet… ne, kas nors vis tiek būtų pasakęs…

— Jis turėjo vaiką, — tarė dainius. — Liesą mergaitę, maždaug dešimties metų. Arba panašaus amžiaus berniuką.

— Nemanau, — atsakė Meretas. — Bent jau aš nieko apie tai nežinau.

— Ne? Gaila… Tuomet — aukštyn!

— Ne! — garsiai sukliko Meretas. — Ne, nekarkite manęs, aš jums atsakiau, žadėjote paleisti, jei atsakysiu.

— Man rodos, sakiau, jog pasakysiu jiems, kad tave paleistų. — Dainius atsisuko į vyrą geltonu apsiaustu. — Lemai, paleisk jį.

— Eik po velnių, — šiurkščiai atsikirto stotingasis bastūnas.

Dainius žvilgtelėjo į Meretą, beviltiškai gūžtelėjo ir užgrojo „Tą dieną, kai jie pakorė Juodąjį Robiną“.

— Prašau… — Mereto drąsos likučiai jau tekėjo šlaunimis žemyn. — Aš nieko bloga jums nepadariau. Atnešiau aukso, kaip ir prašėte. Atsakiau į klausimą. Aš turiu vaikų.

— Kurių Jaunasis Vilkas niekada neturės, — tarė vienaakis bastūnas.

Meretui iš skausmo taip plyšo galva, kad jam buvo sunku mąstyti.

— Jis užtraukė mums gėdą, visa karalystė juokėsi, turėjome kažkaip atgauti suterštą garbę.

Tai ir dar daugiau buvo sakęs jo tėvas.

— Gal ir taip. Bet ką prakeiktų valstiečių gauja išmano apie lordo garbę? — Geltonasis Apsiaustas tris kartus apsivyniojo virvę aplink ranką. — O apie žmogžudystę šį tą išmanome.

— Tai nebuvo žmogžudystė! — suspigo Meretas. — Tai buvo kerštas, turėjome teisę keršyti. Vyko karas. Eigonas, mūsų vadintas Skambalėliu, vargšas kvaišelis, niekada niekam nepakenkė, o ledi Stark perrėžė jam gerklę. Stovykloje praradome pusšimtį karių. Serą Garsą Gudbruką, Kairos vyrą, ir serą Titą, Džeredo sūnų… kažkas kirviu suknežino jam galvą… Starko didvilkis papjovė keturis mūsų vilkšunius ir nuplėšė šunidžių prižiūrėtojui ranką, nors ir paleidome į jį daugybę arbaleto strėlių…

— Tad, kai abu buvo negyvi, prisiuvote jo galvą Robui Starkui ant kaklo, — pasakė Geltonasis Apsiaustas.

— Tai padarė mano tėvas. Aš tik gėriau. Negalite nužudyti žmogaus už tai, kad gėrė. — Ir staiga Meretas prisiminė kai ką, kas galėtų išgelbėti jam gyvybę. — Sakoma, kad lordas Berikas žmogų visuomet teisia, kad nežudo, kol jo kaltė neįrodyta. Jūs prieš mane nieko neturite. Kruvinosios vestuvės — mano tėvo, Raimano ir lordo Boltono darbas. Lotaras palapines pastatė taip, kad jos sugriūtų ir muzikantams skirtame balkone pasodino arbaletininkus, karo stovyklos puolimui vadovavo Valderis Pavainikis… Tai jų jums reikia, ne manęs, aš tik gėriau vyną… jūs neturite liudininkų.

— Čia tu klysti. — Dainius atsisuko į gobtuvą pasikėlusią moterį. — Miledi…

Bastūnai pasitraukė duodami jai kelią, o ji ėjo netardama nė žodžio. Kai nusismaukė gobtuvą, Meretui suspaudė krūtinę ir akimirką jis neteko žado. Ne. Ne, mačiau, kaip ji mirė. Ji jau buvo negyva visą dieną ir naktį, kai jie ją išrengė nuogai ir įmetė kūną į upę. Reimundas perpjovė jai gerklę nuo ausies iki ausies. Ji buvo mirusi.

Apsiaustas ir apykaklė slėpė jo brolio padarytą pjautinę žaizdą, bet jos veidas buvo baisesnis, nei jis prisiminė. Kūnas buvo išmirkęs vandenyje, išpurtęs, balsvas. Ji buvo praradusi pusę plaukų, o kiek liko, buvo nužilę ir šiurkštūs kaip senės. Galva buvo sužalota, o veidas sudraskytas ir ten, kur ji persirėžė odą nagais, sunkėsi juodas kraujas. Bet didžiausią siaubą kėlė jos akys. Tos akys žvelgė į jį kupinos neapykantos.

— Ji nekalba, — paaiškino aukštas vyras geltonu apsiaustu. — Tavo prakeikti mergvaikiai per daug giliai perrėžė jai gerklę. Bet ji viską prisimena. Jis atsisuko į mirusią moterį ir tarė: — Ką pasakysi, miledi? Ar ir jis prisidėjo?

Ledi Ketlina neatitraukė nuo jo akių. Ji linktelėjo.

Meretas Frėjus prasižiojo maldauti, bet jo žodžius užgniaužė užsiveržusi kilpa. Jo kojos pakilo nuo žemės, o virvė įsirėžė giliai į kaklo odą. Jis kilo trūkčiodamas, spardydamasis, tampydamasis, kilo vis aukštyn ir aukštyn…