Kardų audra

Ketlina

Būgnai tratėjo, tratėjo, tratėjo — nuo jų Ketlinai net galvą įskaudo. Iš muzikantų balkono menės gale sklido dūdelių raudos ir fleitų trelės; čirpė smuikai, gaudė ragai, linksmai tūtavo dūdmaišiai, bet visus juos užgožė būgnijimas. Gegnės aidėjo nuo muzikos, o po jomis svečiai valgė, gėrė ir prireikus susišūkaudavo. Matyt, Valderis Frėjus kurčias kaip akmuo, jei vadina tai muzika. Pamažu gurkšnodama vyną iš savo taurės, Ketlina žiūrėjo į Skambalėlį, šokantį pagal „Alisanos“ melodiją. Bent jau ji manė, kad tai turėjo būti „Alisana“. Mat grojant tokiems muzikantams, tai galėjo būti ir „Lokys ir gražioji mergelė“.

Lauke tebelijo, bet Dvynių menėse oras buvo karštas ir troškus. Židinyje ūžė ugnis, o prie sienų, įstatyti į laikiklius, degė rūkstantys deglai. Tačiau daugiausia šilumos skleidė kūnai vestuvininkų, taip glaudžiai susodintų ant suolų, kad kuris nors iš jų, keldamas taurę, alkūne bakstelėdavo kaimynui į šoną.

Net ant pakylos jie sėdėjo ankščiau, nei Ketlina būtų norėjusi. Jai buvo paskirta vieta tarp sero Raimano Frėjaus ir Ruzo Boltono, bet abu vyrai jau buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Seras Raimanas gėrė tiek, jog, rodės, Vesterose pritrūks vyno, o jo pažastys gausiai prakaitavo. Ketlina spėjo, kad jis išsimaudė vonioje su citrinomis, tik jokios citrinos negalėjo paslėpti tokio gaižaus prakaito dvoko. Ruzas Boltonas nedvokė, bet nuo jo sklidęs kvapas irgi nebuvo iš maloniųjų. Jis gurkšnojo ne paprastą vyną ir ne midų, o saldų, prieskoniais pagardintą vyną ir valgė nedaug.

Ketlina negalėjo kaltinti lordo Boltono, kad šis neturi apetito. Prasidėjus vestuvių puotai, pirmiausia buvo patiekta skystos porų sriubos, paskui — žaliųjų pupelių, svogūnų bei burokėlių salotų, piene su migdolais troškinta lydeka, kalnas virtų ir trintų ropių, atvėsusių anksčiau, nei atsidūrė ant stalų, veršelio smegenys su drebučiais ir gyslotos jautienos troškinys. Tai buvo prastas, karaliui tiekti nederamas maistas, o pamačius veršelio smegenis Ketlinai net bloga pasidarė. Ir vis dėlto Robas nesiskųsdamas jas valgė, o jos brolis buvo pernelyg susidomėjęs savo nuotaka, kad kreiptų dėmesį į patiekalą.

Niekada nepamanytum, kad visą kelią nuo Riverano iki Dvynių Edmuras skundėsi, jog Roslina jam netiks. Vyras ir žmona valgė iš vienos lėkštės, gėrė iš vienos taurės ir džiugino vienas kitą tyrais bučiniais. Daugumos patiekalų Edmuras tiesiog atsisakė. Ketlina negalėjo jam dėl to priekaištauti. Ir ji menkai teprisiminė, koks maistas buvo patiektas per jos vestuvių puotą. Ar aš jo bent paragavau? O gal visą vakarą praleidau stebeilydamasi į Nedo veidą ir svarstydama, koks jis žmogus?

Vargšė Roslina nuolat šypsojosi, bet per prievartą, tarsi tą šypseną jai prie lūpų kas būtų prilipdęs. Ką gi, ji ištekėjusi mergelė, bet jos dar laukia gultuvės. Neabejoju, kad ji persigandusi ne mažiau, nei kadaise buvau aš. Robas sėdėjo tarp Aliksos Frėj ir Valdos Gražiosios — dviejų santuokai labiausiai prisirpusių mergelių. „Tikiuosi, kad per vestuvių puotą neatsisakysi pašokti su mano dukterimis, — pasakė Valderis Frėjus. — Tai pradžiugins mano seną širdį.“ Taigi jo širdis turėjo džiaugtis; Robas, kaip ir dera karaliui, atliko savo pareigą. Jis pašoko su visomis merginomis, su Edmuro nuotaka, su aštuntąja ledi Frėj, su našle Eime ir Ruzo Boltono žmona, Valda Storąja, su spuoguotomis dvynėmis Sera ir Sara, ir net su Širėja, jauniausia iš šešių lordo Valderio dukterų. Ketlina svarstė, ar dabar Perkėlos lordas bus patenkintas, ar ras priežastį ir ims skųstis dėl visų kitų dukterų ir anūkių, kurioms neteko pašokti su karaliumi.

— Tavo seserys puikiai šoka, — kiek galėdama maloniau tarė ji serui Raimanui Frėjui.

— Jos man tetos ir pusseserės.

Seras Raimanas gurkštelėjo vyno, o jo skruostais sruvo prakaitas ir tekėjo į barzdą.

Nemalonus žmogus ir dar girtas, pagalvojo Ketlina. Senasis lordas Frėjus svečiams buvo šykštus maisto, bet gėrimų negailėjo. Alus, vynas ir midus liejosi kaip lauke ištvinusi upė. Didysis Džonas jau buvo pasigėręs ir baubė. Lordo Valderio sūnus Meretas nuo jo neatsiliko ir lenkė taurę po taurės, o seras Veilenas Frėjus, mėginęs neatsilikti nuo dviejų savo sugėrovų, netrukus šlumštelėjo po stalu. Ketlinai būtų labiau patikę, jei lordas Amberis būtų nusprendęs likti blaivus, bet liepti Didžiajam Džonui negerti buvo tas pats, kaip liepti kelias valandas nekvėpuoti.

Mažasis Džonas Amberis ir Robinas Flintas sėdėjo netoli Robo, — vienas prie Valdos Gražiosios, kitas prie Aliksos. Nė vienas iš jų negėrė; jie ir Patrikas Molisteris bei Deisė Mormont šį vakarą buvo jos sūnaus asmens sargybiniai. Vestuvių puota nebuvo mūšis, bet pavojai tykojo visur, kur buvo girtų vyrų, ir karalius visuomet privalėjo turėti apsaugą. Ketlina tuo džiaugėsi, o dar labiau jai patiko matyti kardasaičius, sukabintus ant gembių, prie sienų. Vyrui nereikia ilgojo kalavijo atsipjauti veršelio smegenų su drebučiais.

— Visi manė, kad milordas pasirinks Valdą Gražiąją, — garsiai, perrėkdama muziką tarė ledi Valda Bolton serui Vendeliui. Valda Storoji atrodė kaip apvalainas, rožinis sviesto gniužulas, jos akys buvo šviesiai mėlynos, plaukai šviesūs ir silpni, krūtys didžiulės, tačiau balsas — aukštas ir spigus. Sunku buvo įsivaizduoti ją Dredforte su savo rožiniais nėriniais ir kyku. — Bet mano lordas senelis pasiūlė Ruzui tokį sidabro kraitį, kiek svers jo išsirinktoji nuotaka, tad lordas Boltonas pasirinko mane. — Valda Storoji nusijuokė ir jos pagurklis suliulėjo. — Sveriu šešiais stonais daugiau už Valdą Gražiąją, bet pirmą kartą dėl to apsidžiaugiau. Dabar esu ledi Bolton, o mano pusseserė liko netekėjusi, nors jai, vargšelei, greitai sukaks devyniolika.

Ketlina matė, kad Dredforto lordas į tą plepėjimą nekreipia dėmesio. Kartais jis paragaudavo vieno patiekalo, pasisemdavo šaukštą kito, trumpais storais pirštais mažais gabalėliais plėšė nuo kepalo duoną, bet valgis neblaškė jo dėmesio. Prasidėjus vestuvių puotai, Boltonas paskelbė tostą už lordo Valderio vaikaičius aiškiai leisdamas suprasti, kad Valderis ir Valderis yra jo pavainikio sūnaus rankose. Senis prisimerkęs pažvelgė į jį, kelis kartus tai įtraukė, tai atkišo lūpas, ir Ketlina suprato, kad tuose žodžiuose jis išgirdo slaptą grasinimą.

Ar kada nors yra buvusios liūdnesnės vestuvės? — nusistebėjo ji, bet paskui prisiminė savo vargšelę Sansą ir jos vestuves su Kipšu. — Motin, pasigailėk jos. Jos tokia trapi siela. Nuo karščio, dūmų ir triukšmo Ketlinai darėsi bloga. Tiesa, muzikantų balkone buvo daug ir grojo jie garsiai, bet nė vienas nebuvo itin talentingas. Ketlina išgėrė dar vieną gurkšnelį vyno ir leido pažui vėl pripilti taurę. Dar kelios valandos, ir blogiausia jau bus praėję. Rytoj tokiu metu Robas bus išžygiavęs į dar vieną mūšį, šį kartą — su geležiniais prie Keilino Griovos. Keista, bet vien pagalvojus apie šį žygį jai tarsi akmuo nuo širdies nusirisdavo. Jis tą mūšį laimės. Jis laimi visus savo mūšius, o geležiniai neturi karaliaus. Be to, Nedas puikiai jį visko išmokė. Būgnai tratėjo. Ketlinai prieš akis vėl prastraksėjo Skambalėlis, bet muzika grojo taip garsiai, kad skambant varpelių ji beveik negirdėjo.

Staiga triukšmą nustelbė urzgimas, mat du šunys susipjovė dėl gabalo mėsos. Linksmybėms tęsiantis, jiedu raičiojosi ant grindų kapsėdami dantimis ir taikydamiesi vienas kitam įkąsti. Kažkas šliūkštelėjo ant jų ąsotį alaus ir šunys išsiskyrė. Vienas nušlubčiojo prie pakylos. Kai permirkęs šuo pasipurtė ir alumi aptaškė lordo Valderio vaikaičius, senis plačiai pravėrė bedantę burną ir garsiai nusikvatojo.

Matydama šunis Ketlina vėl pagalvojo, kaip būtų gerai, jei čia būtų Pilkasis Vėjas, bet Robo didvilkio niekur nebuvo. Lordas Valderis į pilies menę jo neįleido.

— Girdėjau, kad tas tavo laukinis žvėris pažįsta žmogienos skonį, che, — tarė senis. — Taip, jis bet kam gali perplėšti gerklę. Nenoriu to padaro Roslinos vestuvių puotoje, tarp moterų ir mažų mergaičių, mano mielų nekaltų dukterų ir anūkių…

— Pilkasis Vėjas joms nekelia jokio pavojaus, milorde, — paprieštaravo Robas. — Bent jau tol, kol menėje esu aš.

— Tu buvai ir prie mano pilies vartų, ar ne? Kai vilkas užpuolė vaikaičius, kuriuos nusiunčiau tavęs pasitikti? Viską apie tai girdėjau, nemanyk, kad nieko nežinau, che…

— Niekas nenukentėjo…

— Karalius sako, kad niekas nenukentėjo? Nenukentėjo? Bet Petiras nukrito — nukrito! — nuo žirgo. Kadaise dėl tokio kritimo praradau žmoną. — Jis tai įtraukdavo, tai vėl atkišdavo lūpas. — O gal ji buvo viso labo kekšė? Taip, pavainikio Valderio motina, dabar prisimenu. Ji nukrito nuo arklio ir nusisuko sprandą. Ką tavo malonybė būtų daręs, jei ir Petiras būtų nusisukęs sprandą, che? Užuot išsaugojęs vaikaitį, tiesiog dar kartą atsiprašęs? Ne, ne, ne. Gal tu ir karalius, nesakau, kad nesi, Šiaurės karalius, che, bet po mano namų stogu galioja mano taisyklės. Rinkis, valdove: arba vilkas, arba vestuvių puota. Abiejų turėti negali.

Ketlina matė, kad sūnus įtūžęs, bet, kiek galėdamas mandagiau, jis vis dėlto nusileido. „Jei lordui Valderiui patiks pavaišinti mane varnienos troškiniu su vikšrais, — pasakė jai Robas, — suvalgysiu ir paprašysiu antro dubens.“ Jis taip ir padarė.

Didysis Džonas nugirdė dar vieną iš lordo Valderio giminės, šį kartą Petirą Spuogą. Vaikinukas negeba išgerti nė trečios dalies to, ką gali Didysis Džonas, tad ko jis tikėjosi? Lordas Amberis delnu nusibraukė burną, atsistojo ir uždainavo:

— „Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys!“

Jo balsas buvo visai neblogas, tik nuo gėrimo prikimęs. Deja, smuikininkai, būgnininkai ir fleitininkai balkone grojo „Pavasario žiedų“ melodiją, „Lokio ir gražiosios mergelės“ žodžiams tinkančią kaip sraigės prie dubens košės. Nuo tokios kakofonijos net vargšas Skambalėlis delnais užsispaudė ausis.

Ruzas Boltonas kažką burbtelėjo po nosimi ir išėjo ieškoti išvietės. Sausakimšoje menėje netilo klegesys, svečiai ir tarnai tai išeidavo, tai vėl įeidavo. Ketlina žinojo, kad kitoje pilyje taip pat vyksta ne mažiau triukšminga puota, skirta riteriams ir menkesnio rango lordams. Į kitą upės krantą lordas Valderis išgrūdo ir nekilmingus savo vaikus bei jų atžalas, tad Robo šiauriečiai tą puotą pavadino „pavainikių puota“. Kai kurie svečiai, be jokios abejonės, slapta nueidavo pasižiūrėti, gal pavainikiai laiką leidžia geriau nei jie. Vienas kitas drįsdavo nueiti net iki stovyklų. Frėjai atgabeno kelis vežimus vyno, alaus ir midaus, kad Riverano ir Dvynių jungtuvių proga galėtų išgerti ir paprasti kareiviai.

Į Boltono paliktą vietą klestelėjo Robas.

— Dar kelios valandos, ir šis farsas baigsis, motin, — tyliai pasakė jis, Didžiajam Džonui visa gerkle plėšiant apie mergelę su medumi plaukuose. — Valderis Juodasis bent kartą atrodo švelnus kaip ėriukas. O dėdė Edmuras, rodos, nuotaka patenkintas. — Jis pasilenkė per Ketliną. — Sere Raimanai…

Seras Raimanas sumirksėjo ir atsakė:

— Klausau, valdove.

— Tikėjausi prašyti Oliverio, kad man traukiant į šiaurę būtų mano ginklanešiu, — pasakė Robas, — bet jo čia nematau. Ar jis kitoje pilyje?

— Oliveris? — Seras Raimanas papurtė galvą. — Ne. Tik ne Oliveris. Jo nėra… nėra nė vienoje pilyje. Pareiga…

— Suprantu. — Tik iš Robo intonacijos galėjai spręsti, kad jis nieko nesupranta. Serui Raimanui daugiau nieko nepaaiškinus, karalius vėl pakilo nuo suolo. — Gal norėtum pašokti, mama?

— Ačiū, bet ne. — Ketlinai skėlė galvą ir šokti ji tikrai nenorėjo. — Tikriausiai kuri nors iš lordo Valderio dukterų mielai su tavimi pašoktų.

— Ak, neabejoju. — Jis nuolankiai šyptelėjo.

Dabar muzikantai grojo „Geležinių iečių“ melodiją, o Didysis Džonas traukė „Smarkų vaikiną“. Kas nors turėtų supažindinti dainininką ir muzikantus, gal tuomet rastųsi harmonija? Ketlina atsisuko į serą Raimaną.

— Girdėjau, kad vienas iš tavo pusbrolių buvo dainius.

— Alesandras. Simondo sūnus. Aliksa jo sesuo. — Jis kilstelėjo taurę ir parodė ją, šokančią su Robinu Flintu.

— Ar Alesandras šį vakarą mums pagros ir padainuos?

Seras Raimanas prisimerkęs pažvelgė į Ketliną.

— Ne. Jis išvykęs. — Nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, seras Raimanas atsistojo. — Prašau atleisti, miledi. Atsiprašysiu.

Ir Ketlina žvilgsniu nulydėjo jį, svirduliuojantį link durų.

Edmuras bučiavo Rosliną ir spaudė jai ranką. Kažkur menėje seras Markas Paiperis ir seras Denvelis Frėjus galynėjosi, kas daugiau išgers, Lotaras Šlubasis kažką juokingo pasakė serui Hostinui, vienas iš jaunesniųjų Frėjų, norėdamas pasirodyti būreliui kikenančių merginų, žongliravo trimis durklais, o Skambalėlis sėdėjo ant grindų ir čiulpė nuo pirštų vyną. Tarnai įnešė didžiulius sidabrinius padėklus, prikrautus sultingos, šviesiai rausvos ėrienos kepsnių — paties gardžiausio valgio, kurį šį vakarą matė vestuvininkai. O Robas tuo metu šoko su Deise Mormont.

Vilkėdama suknelę, o ne ilgus šarvinius marškinius, vyriausioji ledi Megės duktė atrodė gana graži; ji buvo aukšta ir laiba, droviai šypsojosi ir nuo tos šypsenos švytėjo visas veidas. Malonu buvo matyti, kad šokių aikštelėje ji tokia pat vikri kaip ir pratybų lauke. Ketlina svarstė, ar ledi Megė jau pasiekė Sąsmauką. Kitas dukteris ji pasiėmė kartu, bet kaip viena iš Robo ginklo draugių Deisė nusprendė likti šalia karaliaus. Iš Nedo jis paveldėjo gebėjimą skatinti ištikimybę. Ir Oliveris Frėjus buvo visiškai atsidavęs jos sūnui. Argi Robas nesakė, kad Oliveris norėjo likti su juo net ir po to, kai jis vedė Džeinę?

Įsitaisęs tarp juodojo ąžuolo bokštų, Perkėlos lordas suplojo rudomis senatvinėmis dėmėmis nusėtomis rankomis. Pliaukštelėjimas buvo toks tylus, kad net ant pakylos sėdėję svečiai vos jį išgirdo, bet seras Einis ir seras Hostinas šį ženklą pamatė ir ėmė trankyti taurėmis į stalą. Lotaras Šlubasis pasekė jų pavyzdžiu, o netrukus prie jo prisidėjo Markas Paiperis, seras Denvelis ir seras Reimundas. Dar po valandėlės taures į stalus jau trankė beveik pusė svečių. Pagaliau net muzikantų šutvė balkone pagavo gaidą. Pypsėjimas, dundėjimas ir čirpimas palengva nutilo.

— Tavo malonybe, — kreipėsi į Robą lordas Valderis, — septonas sukalbėjo savo maldas, buvo pasakyta keletas žodžių ir lordas Edmuras apsiautė mano mieląją dukterį žuvies apsiaustu, bet jiedu vis dar ne vyras ir žmona. Nėra kalavijo be makštų, che, o vestuvių — be gultuvių. Ką pasakys mano valdovas? Ar turime juodu suguldyti?

Dvi dešimtys, o gal ir daugiau Valderio Frėjaus sūnų ir anūkų ėmė trankyti taures į stalus šaukdami:

— Į lovą! Į lovą! Į lovą juos!

Roslina išbalo. Ketlina pagalvojo, kas jai kelia tokį siaubą: tai, kad neteks nekaltybės, ar pačios gultuvės? Turint tiek brolių ir seserų šis paprotys jai turėjo būti žinomas, bet gultis į vestuvių guolį pačiai, aišku, buvo visai kas kita. Ketlinos vestuvių vakarą Džoris Kaselis, skubėdamas ją išrengti, suplėšė suknią, o girtas Desmondas Grelis vis atsiprašinėjo už kiekvieną nešvankų juoką ir tuoj pat leptelėdavo kitą. Pamatęs ją nuogą lordas Dastinas Nedui pasakė, girdi, jos krūtys tokios, kad jam gaila, jog kadaise buvo atjunkytas. Vargšas žmogus, pagalvojo ji. Jis su Nedu išjojo į pietus ir negrįžo. Ketlina ėmė svarstyti, kiek iš šį vakarą čia esančių vyrų iki metų pabaigos žus. Bijau, kad pernelyg daug…

Robas kilstelėjo ranką.

— Jei manai, kad jau laikas, lorde Valderi, žinoma, guldykime jaunuosius į lovą.

Šiuos žodžius palydėjo garsūs pritarimo šūksniai. Balkone įsitaisę muzikantai vėl paėmė į rankas dūdeles, ragus ir smuikus ir užgrojo „Karalienė nusiavė batelį, karalius nusiėmė karūną“. Skambalėlis šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos ir jo karūna nepaliaujamai skambėjo.

— Girdėjau, kad Tulių vyrai tarp kojų turi ne kotą, o žuvį, — drąsiai pareiškė Aliksa Frėj. — Ar reikia kirmino, kad ji pakiltų?

Seras Markas Paiperis jai atsakė:

— O aš girdėjau, kad Frėjų moterys turi ne vienerius, o dvejus vartus!

Aliksa neliko jam skolinga:

— Turi, bet tokiems koteliams kaip tavo jie uždaryti ir ant jų užleistos grotos.

Per menę nusirito juoko banga, o tada ant stalo užsilipęs Patrikas Molisteris pasiūlė tostą už vienaakę Edmuro žuvį.

— Tai — galinga lydeka! — sušuko jis.

— Ne, galiu lažintis, jog tai — aukšlė, — garsiai tarė prie Ketlinos sėdinti Storoji Valda Bolton.

Tada vėl pasigirdo vieningi šūksniai: „Į lovą juos! Į lovą juos!“

Svečiai apspito pakylą ir labiausiai įkaušę, kaip visada, stovėjo arčiausiai. Vyrai ir vaikinai apstojo Rosliną, pakėlė ją ant rankų, o menėje buvusios merginos ir moterys privertė atsistoti Edmurą ir ėmė vilkti jam drabužius. Jis juokėsi ir atsikirto joms nešvankiais juokais, bet per muziką Ketlina jų negirdėjo. Tačiau išgirdo Didįjį Džoną.

— Duokite tą dailutę nuotaką man! — subaubė jis ir, prasibrovęs pro vyrus, persimetė Rosliną per petį. — Tik pažvelkite į šią mažylę! Ji vieni kaulai ir oda!

Ketlinai pagailo merginos. Dauguma nuotakų į geraširdiškus pajuokavimus stengdavosi atsikirsti ar bent jau apsimesti, kad joms tai patinka, bet Roslina atrodė sustingusi iš siaubo ir įsikibusi į Didįjį Džoną taip stipriai, tarsi baimintųsi, kad jis gali ją paleisti. Be to, ji verkia, susivokė Ketlina matydama, kaip seras Markas Paiperis auna vieną nuotakos batą. Tikiuosi, Edmuras šiai vargšei mergaitei bus švelnus. Iš balkono tebesiliejo linksma, nepadori muzika; dabar karalienė nusijuosė sijoną, o karalius nusivilko tuniką.

Ketlina suprato turinti prisidėti prie būrio moterų, apspitusių jos brolį, tačiau tik būtų sugadinusi joms pramogą. Dabar ji tikrai nebuvo nusiteikusi nešvankybėms. Neabejojo, kad Edmuras už nusišalinimą tikrai jai atleis; juk daug smagiau, kai tave nurengia ir paguldo į lovą tvirtos, besijuokiančios Frėjų merginos, o ne paniurusi ir sutrikusi sesuo.

Kai jaunasis ir jaunoji buvo išnešti iš menės, o paskui juos nusidriekė išmėtytų drabužių nužymėtas takas, Ketlina pamatė, kad pasiliko ir Robas. Valderis Frėjus buvo toks įžeidus, kad ir šiame poelgyje galėjo įžvelgti savo dukters užgavimą. Jis turėtų dalyvauti Roslinos gultuvėse, bet ar aš privalau jam tai pasakyti? Ketlina įsitempė, tačiau paskui nusiramino pamačiusi, kad kiti taip pat pasiliko. Petiras Spuogas ir seras Veilenas Frėjus padėję galvas ant stalų miegojo. Meretas Frėjus prisipylė dar vieną taurę vyno, o Skambalėlis vaikštinėjo gvelbdamas maistą iš lėkščių tų, kurie išėjo. Seras Vendelis Manderlis godžiai dorojo ėriuko kulšį. O lordas Valderis, žinoma, buvo pernelyg silpnas ir, niekieno nepadedamas, iš savo krėslo pakilti negalėjo. Bet jis tikėsis, kad Robas prisidės prie gultuvininkų. Ketlina jau įsivaizdavo girdinti, kaip senis klausia, kodėl jo malonybė nenori matyti jo dukters nuogos. Būgnai vėl tratėjo, tratėjo, tratėjo…

Deisė Mormont, rodos, vienintelė menėje likusi moteris, neskaitant Ketlinos, priėjo prie Edvino Frėjaus, švelniai palietė jam ranką ir kažką pasakė į ausį. Bet Edvinas nemandagiai ir netgi šiurkščiai nuo jos atšlijo.

— Ne, — pernelyg garsiai tarė jis. — Kol kas šokių man pakaks.

Deisė išbalusi paliko jį. Ketlina pamažu atsistojo. Kas čia ką tik atsitiko? Širdį, kurią prieš akimirką slėgė vien nuovargis, dabar dar suspaudė ir abejonė. Nieko baisaus, mėgino raminti ji save, iš pliauskos vežimą skaldai, tapai sena paika moterimi, palaužta sielvarto ir baimės. Tačiau jos veido išraiška, matyt, pasikeitė. Net seras Vendelis Manderlis tai pastebėjo.

— Ar kas nors negerai? — paklausė jis, laikydamas rankose ėriuko kulšį.

Ketlina jam neatsakė. Ji nusekė paskui Edviną Frėjų. Muzikantai balkone pagaliau iki galo nurengė ir karalių, ir karalienę. Vos kelias sekundes atsikvėpę, jie užgrojo visai kitokią melodiją. Tos dainos žodžių niekas nedainavo, bet Ketlina pažino „Kastamero lietų“. Edvinas skubėjo prie durų. Paskatinta muzikos, ji skubėjo dar labiau. Šeši energingi žingsniai ir ji Edviną pasivijo. „Kas esi, — išdidus lordas tarė, — kad turėčiau tau lenktis žemai?“ Ketlina stvėrė Edviną už rankos norėdama, kad jis atsisuktų, ir ją nukrėtė šiurpas pajutus, jog po rankovės šilku jis vilki žiedinius šarvinius marškinius.

Ketlina taip stipriai jam trenkė, kad prakirto lūpą. Oliveris, dingtelėjo jai, Pervinas ir Alesandras, nė vieno jų čia nėra. O Roslina verkė…

Edvinas Frėjus nustūmė ją šalin. Muzika užgožė visus kitus garsus, nuo jos trenksmo aidėjo sienos, tarsi būtų groję akmenys. Piktai pažvelgęs į Edviną, Robas žengė ketindamas pastoti jam kelią ir… staiga susvirduliavo, mat jam į šoną, po petimi įsmigo arbaleto strėlė. Net jei tą akimirką jis suriko, tą riksmą užgožė dūdelės, ragai ir smuikai. Ketlina pamatė, kaip antra strėlė pervėrė sūnui koją ir jis pargriuvo. Balkone pusė muzikantų rankose laikė jau ne būgnus ir liutnias, o arbaletus. Ji tekina puolė prie sūnaus, bet kažkas dunkstelėjo jai į nugarą ir ji parvirtusi veidu trenkėsi į akmenines grindis.

— Robai! — sušuko Ketlina.

Ji matė Mažąjį Džoną Amberį nuverčiant nuo ožių stalą. Kol jis užvertė lentą ant karaliaus, trys arbaletų strėlės viena po kitos susmigo į medį. Robiną Flintą apsupę Frėjai darbavosi durklais. Seras Vendelis Manderlis nerangiai atsistojo, tebelaikydamas ėriuko kulšį. Strėlė pervėrė jam pražiotą burną ir išlindo per sprandą. Seras Vendelis krito kniūbsčias, nuversdamas stalo lentą ir numesdamas taures, ąsočius, padėklus, lėkštes, ropes, burokėlius ir vyną, — viskas pabiro, išsiliejo ir nuslydo grindimis.

Ketlinai degė nugara. Turiu jį pasiekti. Mažasis Džonas avies kulšimi tarsi kuoka tvojo serui Reimundui Frėjui per veidą. Bet dar nespėjęs pasiimti kardasaičio gavo arbaleto strėlę ir parklupo. „Ar apsiaustas auksinis, ar raudas, liūtas turi nagus vis tiek.“ Ji matė, kaip seras Hostinas Frėjus kalaviju nukirto Luką Blekvudą. Vienam iš Vensų, besikaunančiam su seru Hariu Heigu, Valderis Juodasis perrėžė pakinklius. „Ir maniškiai ilgi ir aštrūs, tu, milorde, manim patikėk.“ Arbaletų strėlės pakirto Donelį Loką, Ouveną Norėjų ir dar kelis vyrus. Jaunasis seras Benfris sučiupo Deisę Mormont už rankos, bet Ketlina matė, kaip ši kita ranka grybštelėjo ąsotį vyno, iš visų jėgų tėškė užpuolikui į veidą ir tekina pasileido prie durų. Jai dar nepasiekus tikslo, durys plačiai atsivėrė. Į menę įvirto seras Raimanas Frėjus, nuo galvos iki kojų apsitaisęs šarvais. Jam už nugaros stovėjo gera dešimtis Frėjų riterių. Jie buvo ginkluoti ilgaisiais kovos kirviais.

— Pasigailėkite! — šūktelėjo Ketlina, bet jos maldavimą nustelbė ragai, būgnai ir plieno žvangėjimas.

Seras Raimanas kirviu smogė Deisei į pilvą. Tuo metu pro kitas duris į menę taip pat ėmė plūsti vyrai gauruotais kailiniais apsiaustais, su plieno kalavijais ir kirviais rankose. Šiauriečiai! Akimirką Ketlinai pasirodė, kad tie vyrai jų gelbėtojai, bet vienas dviem galingais kirvio smūgiais suknežino Mažajam Džonui galvą. Viltis užgeso nelyginant žvakė vėjyje.

Vykstant skerdynėms Perkėlos lordas sėdėjo savo drožinėtame ąžuoliniame soste ir žiūrėjo plėšriomis akutėmis.

Ant grindų, už kelių pėdų, mėtėsi durklas. Gal jis ten nukrito, kai Mažasis Džonas nuvertė stalo lentą, o gal išslydo iš rankos kuriam nors iš mirštančių vyrų. Ketlina ėmė šliaužti prie durklo. Jos rankos ir kojos pasidarė tarsi švininės, burnoje ji jautė kraujo skonį. Nudursiu Valderį Frėjų, tarė ji sau. Skambalėlis slėpėsi po stalu ir buvo arčiau durklo, bet kai Ketlina čiupo ginklą, jis tik susigūžė ir pasitraukė. Nužudysiu senį, bent jau tiek galiu padaryti.

Netrukus stalo lenta, kurią Mažasis Džonas buvo užvertęs ant Robo, pakilo ir jos sūnus šiaip taip atsiklaupė. Šone jam stirksojo strėlė, dar viena buvo pervėrusi koją, trečia įsmigusi į krūtinę. Lordas Valderis pakėlė ranką ir muzika nutilo, dunksėjo tik būgnas. Ketlina išgirdo tolumoje vykstančių kautynių triukšmą ir arčiau kaukiantį vilką. Pilkasis Vėjas, tik dabar prisiminė ji.

— Che, — žvelgdamas į Robą sukikeno lordas Valderis, — Šiaurės karalius prisikėlė. Rodos, nužudėme kelis tavo vyrus, tavo malonybe. Na, bet aš atsiprašysiu ir išpirksiu savo kaltę, che…

Ketlina tvirtai sučiupo Skambalėlį Frėjų už ilgų žilų plaukų ir ištempė jį iš slėptuvės.

— Lorde Valderi! — riktelėjo ji. — LORDE VALDERI! — Būgnas mušė lėtai, bet garsiai — bum, bum, bum. — Gana, — tarė Ketlina, — sakau, gana. Už išdavystę atsilyginai išdavyste, bet dabar pakaks. — Prispaudusi durklo ašmenis Skambalėliui prie gerklės, ji staiga prisiminė Braną ligos patale ir metalo skonį, kurį jautė burnoje tuomet. O būgnas tebemušė: bum, bum, bum, bum, bum, bum. — Prašau… — ėmė maldauti Ketlina. — Jis mano sūnus. Vyriausias ir paskutinis iš man likusių sūnų. Paleisk jį. Paleisk jį ir prisiekiu, kad mes viską pamiršime… pamiršime, ką šiandien padarei. Prisiekiu senaisiais ir naujaisiais dievais, mes… nekeršysime…

Lordas Valderis nepatikliai į ją dėbtelėjo.

— Tik kvailys galėtų patikėti tokia nesąmone. Laikai mane kvailiu, miledi?

— Laikau tave tėvu. Pasilik įkaite ir mane, ir Edmurą, jei dar jo nenužudei. Bet Robą paleisk.

— Ne… — tyliai sušnabždėjo Robas, — mama, ne…

— Taip. Robai, kelkis. Kelkis ir eik iš čia. Prašau, maldauju. Gelbėkis… jei ne dėl manęs, tai bent dėl Džeinės.

— Dėl Džeinės? — Robas įsikibo į stalo kraštą ir šiaip taip atsistojo. — Mama, — tarė jis, — Pilkasis Vėjas…

— Eik pas jį. Tuoj pat. Robai, išeik iš čia.

Lordas Valderis prunkštelėjo.

— Kodėl turėčiau leisti jam išeiti?

Ji stipriau prispaudė durklo ašmenis Skambalėliui prie gerklės. Paikšis užvertė akis ir pažvelgė į Ketliną, nebyliai prašydamas pasigailėti. Jai į nosį dūrė baisi smarvė, bet Ketlina nekreipė į ją dėmesio, kaip ir į niūrų, nesiliaujantį būgno tratėjimą: bum, bum, bum, bum, bum, bum. Seras Raimanas ir Valderis Juodasis mėgino užeiti jai už nugaros, bet dėl to Ketlina nesijaudino. Su ja jie gali daryti ką panorėję: įkalinti, išprievartauti, nužudyti — nesvarbu, ką. Ji ir taip gyveno per ilgai ir jos laukė Nedas. Ketlina baiminosi tik dėl Robo.

— Tulių garbės žodis, — kreipėsi ji į lordą Valderį, — ir Starkų garbės žodis, išmainysiu tavo berniuko gyvybę į Robo. Sūnus už sūnų. — Jai taip drebėjo ranka, kad Skambalėlio karūna tilindžiavo.

Bum, — mušė būgnas, — bum, bum, bum, bum. Senis tai įtraukdavo, tai vėl atkišdavo lūpas. Durklas Ketlinos rankoje virpėjo, prakaituotu delnu nebuvo įmanoma tvirtai jo suspausti.

— Sūnus už sūnų, che, — pakartojo jis. — Bet jis mano anūkas… Ir iš jo niekada nebuvo daug naudos…

Prie Robo priėjo vyras tamsiais šarvais ir blyškiai rausvu, krauju aptaškytu apsiaustu.

— Džeimis Lanisteris siunčia linkėjimų. — Jis ilguoju kalaviju pervėrė jos sūnui širdį ir pasuko geležtę.

Robas sulaužė žodį, o Ketlina savąjį tesėjo. Stipriai trūktelėjusi Eigonui plaukus, ji durklu brūkštelėjo jam per kaklą, kol pajuto ašmenis slystant kaulu. Jai per pirštus ėmė tekėti karštas kraujas. Maži jo varpeliai vis skambėjo ir skambėjo, o būgnas mušė: bum, bum, bum.

Pagaliau kažkas atėmė iš jos peilį. Jos skruostais ritosi ašaros ir degino kaip rūgštis. Dešimt nuožmių kranklių aštriais nagais draskė jai veidą ir lesė mėsą palikdami gilius, krauju plūstančius randus. Ketlina jautė ant lūpų kraują.

Kaip skauda, pagalvojo ji. Mūsų vaikai, Nedai, visi mūsų mieli kūdikėliai. Rikonas, Branas, Arija, Sansa, Robas… Robas… prašau, Nedai, prašau, pasirūpink, kad tai liautųsi, kad taip neskaudėtų… Bespalvės ir kruvinos ašaros riedėjo jos išdraskytu ir išlestu veidu, kurį Nedas taip mylėjo. Ketlina Stark pakėlė rankas ir žiūrėjo, kaip kraujas teka ilgais jos pirštais, riešais ir po suknios rankovėmis. Raudoni kirminai lėtai šliaužė jos rankomis po drabužiais. Kutena. Ketlina ėmė juoktis, o paskui — rėkti. „Išprotėjo, — pasakė kažkas, — jai aptemo protas“, o kitas pridūrė: „Pribaik ją.“ Kažkieno ranka sučiupo Ketliną už plaukų, kaip ji buvo sučiupusi Skambalėlį, ir ji pagalvojo: Ne, nenurėžkite plaukų, Nedui mano plaukai patinka. Tada prie gerklės priartėjo plienas ir jo krimstelėjimas buvo šaltas ir raudonas.