Kardų audra

Džeimis

Džeimis pirmas pamatė užeigą. Pagrindinis pastatas užėmė visą pietinį upės vingio krantą, o žemi ilgi jo priestatai iš abiejų pusių stovėjo palei vandenį, tarsi norėdami apkabinti žemyn upe plaukiančius keleivius ir suspausti juos glėbyje. Žemutinis pastato aukštas buvo sumūrytas iš lauko akmenų, viršutinis suręstas iš kalkėmis baltintų sienojų, o stogas — pilkai melsvas. Dar jis matė arklides ir vijoklių apraizgytą medį.

— Iš kaminų dūmai nekyla, — jiems artinantis pasakė Džeimis. — Ir žiburių languose nematyti.

— Kai paskutinį kartą pro čia keliavau, užeiga dar dirbo, — tarė seras Kleosas Frėjus. — Jie darė šviesų alų. Gal rūsiuose šeimininkas jo dar turi?

— Ten gali būti žmonių, — įsiterpė Brienė. — Besislapstančių. Arba negyvų.

— Bijai lavonų, moterie? — nusišaipė Džeimis.

Brienė piktai į jį dėbtelėjo.

— Mano vardas…

— …Brienė. Žinau. Argi nenorėtum vieną naktį išsimiegoti lovoje, Briene? Užeigoje būtume saugesni nei atviroje upėje, be to, tikriausiai būtų protinga išsiaiškinti, kas čia nutiko.

Ji nieko neatsakė, bet po kelių akimirkų stumtelėjo vairalazdę ir pasuko luotą link vėjų nugairintos ir lietaus nublukintos medinės prieplaukos. Seras Kleosas prislinko nuleisti burės. Kai valtis švelniai bumbtelėjo į tiltelį, jis išlipo pririšti laivelio. Nerangiai, — mat jam trukdė grandinės, — Džeimis išsiropštė paskui serą Kleosą.

Kitame prieplaukos gale, pakabinta ant geležinio stulpo, sūpavosi plonai atkirsta ir išdžiovinta pliauska, ant kurios buvo nupiešta kažkas panašaus į klūpantį, delnus suglaudusį ir tarsi vasalo ištikimybės priesaiką duodantį karalių. Pamatęs tą pliauską, Džeimis nusikvatojo.

— Geresnės užeigos ir negalėjome rasti.

— Ar čia kokia nors ypatinga vieta? — įtariai paklausė moteris.

— Ši užeiga vadinasi „Klūpantis vyras“, miledi, — paaiškino seras Kleosas. — Ji pastatyta toje vietoje, kur kadaise paskutinis Šiaurės karalius atsiklaupė prieš Eigoną Užkariautoją ir jam pasidavė. Spėju, kad pliauskoje jis ir pavaizduotas.

— Ugnies Lauke žuvus dviem karaliams, Torenas išplėtė savo valdas į pietus, — pridūrė Džeimis, — bet kai pamatė Eigono drakoną ir milžinišką jo kariuomenę, nusprendė rinktis išminties kelią ir sulenkė savo sušalusius kelius. — Staiga, išgirdęs arklio prunkštelėjimą, jis nutilo. — Arklidėse yra arklių. Bent jau vienas. — Daugiau kaip vieno man ir nereikia, kad galėčiau pasprukti nuo tos bobšės. — Gal pažiūrėkime, ar kas nors yra namuose, kaip manote? — Ir, nelaukęs atsakymo, žvangindamas grandinėmis Džeimis nužingsniavo prieplauka, petimi pastūmė duris, atidarė jas ir… atsidūrė tiesiai prieš užtaisytą arbaletą. Ginklą laikė apvalainas penkiolikmetis vaikinas.

— Liūtas, žuvis ar vilkas? — paklausė jis.

— Tikėjomės užkąsti kepto gaidžiuko. — Džeimis išgirdo, kad paskui jį į užeigą įėjo jo bendrakeleiviai. — Arbaletas — bailio ginklas.

— Bailio ne bailio, o strėlė vis tiek pervers tau širdį.

— Gal ir pervers. Bet kol vėl jį užtaisysi, mano pusbrolis paleis tau žarnas ir išvers jas ant grindų.

— Liaukis, negąsdink vaikio, — užtarė vaikinuką seras Kleosas.

— Mes nieko nenorime skriausti, — įsiterpė moteris. — Ir turime monetą, kad galėtume susimokėti už valgį ir gėrimą. — Iš kapšelio ji iškrapštė sidabrinę monetą.

Vaikinukas nepatikliai žvilgtelėjo į pinigą, paskui — į Džeimio grandines.

— Kodėl jis sukaustytas antrankiais?

— Nusukau galvas keliems arbaletininkams, — atšovė Džeimis. — Alaus turi?

— Yra. — Vaikinukas truputį nuleido arbaletą. — Nusisekite kardasaičius ir numeskite juos ant grindų, tuomet galbūt jus pavalgydinsime. — Atsargiai prislinkęs, jis dirstelėjo pro storus, rombo formos lango stiklus įsitikinti, ar lauke nėra daugiau atvykėlių. — Čia Tulių burė.

— Atplaukėme iš Riverano. — Brienė atsisegė kardasaitį ir šis žvangtelėjęs nukrito ant grindų. Jos pavyzdžiu pasekė ir seras Kleosas.

Pro rūsio duris, nešinas sunkia skerdiko kapokle, į užeigą įžengė vyras išgeltusiu, spuoguotu ir gerokai papurtusiu veidu.

— Trys, ar ne? Trims arklienos turime. Arklys buvo senas ir užsispyręs, bet jo mėsa dar visai šviežia.

— O duonos turi? — paklausė Brienė.

— Džiūvėsių. Ir sužiedėjusių avižinių paplotėlių.

Džeimis šyptelėjo.

— Štai kur sąžiningas užeigos savininkas. Jie visi neša sužiedėjusią duoną ir gyslotą mėsą, tik dauguma laisva valia to nepripažįsta.

— Nesu užeigos savininkas. Savininką palaidojau už pastatų kartu su jo moterimi.

— Tu juos nužudei?

— Jei būčiau nužudęs, ar dabar prisipažinčiau? — piktai atrėžė jis. — Greičiausiai vilkų darbas arba liūtų, tik ar dabar ne vis tiek? Mudu su žmona radom juos negyvus. Taigi, mūsų supratimu, užeiga dabar priklauso mudviem.

— O kur tavo žmona? — paklausė seras Kleosas.

Vyras prisimerkė ir nepatikliai jį nužvelgė.

— O kam tau žinoti? Jos čia nėra… Ir jūsų tuoj nebus, nebent man patiks jūsų sidabro skonis.

Brienė švystelėjo jam monetą. Vyras pačiupo ją ore, krimstelėjo ir užsikišo už diržo.

— Ji turi ir daugiau, — pasakė šeimininkui arbaletu ginkluotas vaikinukas.

— Aišku, kad turi. Vaike, nueik į rūsį ir surask man kelis svogūnus.

Vaikinas užsikėlė arbaletą ant peties, dar kartą niūriai dėbtelėjo į atvykėlius ir dingo rūsyje.

— Jis tavo sūnus? — paklausė seras Kleosas.

— Tik berniukas, kurį mudu su žmona priglaudėme. Turėjome du sūnus, bet vieną sudraskė liūtai, o kitas mirė į plaučius įsimetus karštinei. Šio vaikinuko motiną nužudė Kruvinieji Juokdariai. Šiais laikais, jei nori pamiegoti, žmogus turi pasirūpinti sargybiniu. — Tebelaikydamas kapoklę, jis mostelėjo į stalus. — Galite ir prisėsti.

Židinys buvo šaltas, bet Džeimis vis tiek pasirinko kėdę arčiausiai pelenų ir ištiesė po stalu savo ilgas kojas. Kiekvieną jo judesį lydėjo grandinių žvangėjimas. Kaip tas garsas erzina… Kol dar neatnešė valgio, apsuksiu grandines tai bobšei aplink kaklą ir pažiūrėsim, ar jai patiks toks antkaklis.

Vyras, kuris nebuvo šios užeigos savininkas, gerai apskrudino tris didžiulius arklienos pjausnius ir kiaulės taukuose pakepino svogūnų, kurie beveik išpirko šeimininko kaltę už tai, kad pakišo sužiedėjusių avižinių papločių. Džeimis ir Kleosas išgėrė alaus, o Brienė — taurę sidro. Vaikėzas laikėsi atokiau: sėdėjo ant aukštos sidro statinės pasidėjęs ant kelių arbaletą — užtaisytą ir paruoštą šauti. Prisileidęs kaušą alaus, virėjas prisėdo prie svečių stalo.

— Kas naujo Riverane? — užkalbino jis serą Kleosą, matyt, sumetęs, kad jis čia vyriausias.

Prieš atsakydamas Kleosas žvilgtelėjo į Brienę.

— Merdi lordas Hosteris, bet jo sūnus tebegina Raudonosios Šakos brastas nuo Lanisterių. Vyko daugybė mūšių.

— Dabar mūšiai visur. Kur traukiate jūs, sere?

— Į Karaliaus Uostą. — Seras Kleosas nusivalė taukuotas lūpas.

Užeigos šeimininkas prunkštelėjo.

— Tuomet jūs — trys kvailiai. Visai neseniai girdėjau, kad už miesto sienų klajoja karalius Stanis. Sklinda kalbos, kad jis turi šimtatūkstantinę kariuomenę ir stebuklingą kalaviją.

Džeimis apsivijo jį kausčiusią grandinę aplink abu riešus ir stipriai timptelėjo giliai širdyje gailėdamasis, kad jam trūkta jėgų jai nutraukti. Tada parodyčiau Staniui, kur susikišti savo stebuklingą kalaviją.

— Jumis dėtas, nuo Karališkojo kelio laikyčiausi kuo toliau, — pridūrė užeigos šeimininkas. — Girdėjau, kad jame dedasi tokie dalykai, kad blogiau ir būti negali. Tame kelyje siautėja ir vilkai, ir liūtai, be to, visiškai viltį praradusių vyrų gaujos medžioja visus, kuriuos dar gali įveikti.

— Padugnės… — niekinamai tarstelėjo seras Kleosas. — Tokie išgamos niekada nedrįstų užkabinti ginkluotų vyrų.

— Prašau atleisti, sere, bet matau tik vieną ginkluotą vyrą, keliaujantį su moterimi ir grandinėmis sukaustytu belaisviu.

Brienė pervėrė virėją nuožmiu žvilgsniu. Ši bobšė negali pakęsti, kai kas nors jai primena, kad yra moteris, pagalvojo Džeimis, vėl vyniodamas ant riešų grandines. Odą liečiančios geležinės grandys buvo šaltos ir jų nebuvo įmanoma sutraukyti. Antrankiai iki kraujo nutrynė riešų odą.

— Ketinu Trišakiu pasiekti jūrą, — paaiškino moteris užeigos šeimininkui. — Mergelių Duburyje rasime arklių, o tada trauksime per Prieblandos Slėnį ir Rosbį. Pasirinkus tokį kelią mums tikriausiai pavyktų aplenkti įnirtingiausių mūšių vietas.

Bet šeimininkas papurtė galvą.

— Upe Mergelių Duburio niekaip nepasieksite. Keli laivai jau sudegė ir nuskendo nenuplaukę nė trisdešimties mylių nuo užeigos, o vandens kelius, kuriais buvo galima pro juos praplaukti, užnešė dumblas. Ten įsikūrę plėšikai tik ir laukia, kad kas nors plauktų pro šalį, be to, žemiau, prie Šokinėjančių Akmenų ir Tauriojo Elnio salos, padėtis nė kiek ne geresnė. Beje, šiose apylinkėse žmonės matė ir Žaibo lordą. Jis persikelia per upę kada panorėjęs, jodinėja tai šen, tai ten, niekada nestovi vietoje.

— O kas tas Žaibo lordas? — paklausė seras Kleosas Frėjus.

— Tik įsivaizduokite, sere, — lordas Berikas. Žmonės jį taip vadina, nes jis puola taip staiga — trenkia tarsi žaibas iš giedro dangaus. Sakoma, kad jis nemirtingas.

Persmeigti kalaviju visi jie miršta, dingtelėjo Džeimiui.

— Ar su juo tebesibasto ir Toras iš Myro?

— O taip. Raudonasis žynys. Girdėjau, kad jis turi keistų galių.

Na, kadaise jis gebėjo išgerti tiek pat vyno, kiek Robertas Barateonas, ir buvo nedaug vyrų, kurie galėjo tai padaryti. Kartą Džeimis nugirdo, kaip Toras sakė karaliui, girdi, raudonuoju žyniu tapęs dėl to, kad raudoni apdarai puikiai paslepia vyno dėmes. Robertas taip kvatojosi, kad išpurškė burnoje turėtą alų ir aptaškė juo šilkinę Sersėjos mantiją.

— Aš tikrai ne iš tų, kurie šoktų prieštarauti, — tarė jis, — bet galbūt Trišakis — tikrai ne pats saugiausias kelias?

— Ir aš taip sakyčiau, — pritarė šeimininkas. — Net jei praplauksite Tauriojo Elnio salą ir nesutiksite lordo Beriko ir raudonojo žynio, pro rubinų brastą vis tiek neprasmuksite. Kiek girdėjau, ją užėmę Dėlių lordo vilkai, bet jau praėjo nemažai laiko. Dabar brasta gali vėl priklausyti liūtams, lordui Berikui arba kam nors kitam.

— Arba niekam, — įsiterpė Brienė.

— Jei miledi labai nori tai patikrinti rizikuodama savo kailiu, aš jos nelaikysiu, bet… tavim dėtas, palikčiau šią upę ir keliaučiau sausuma. Jei laikysitės atokiau nuo vieškelių ir nakvosite po medžiais, gerai pasislėpę… Ne, vis tiek nenorėčiau dėtis prie jūsų, bet galbūt jums ir atsirastų menka galimybė pasiekti kelionės tikslą.

Stipruolė moteris ėmė abejoti.

— Mums reikės arklių…

— Čia yra arklių, — priminė jai Džeimis. — Arklidėse vieną girdėjau prunkščiant.

— O taip, arklių yra, — patvirtino užeigos šeimininkas, kuris iš tiesų nebuvo jos savininkas. — Ir kaip tik trys, bet jie neparduodami.

Džeimis prisivertė nusijuokti.

— Žinoma, ne. Bet vis tiek mums juos parodysi.

Brienė rūsčiai dėbtelėjo, bet vyras, kuris nebuvo šios užeigos savininkas, narsiai išlaikė jos žvilgsnį, po kelių akimirkų ji nenoromis tarė: „Parodyk man“, ir jie visi trys pakilo nuo stalo.

Sprendžiant iš smarvės, arklidės buvo nemėžtos jau seniai. Šiauduose zirzė spiečiai riebių šūdmusių, jos zvimbė iš vieno aptvaro į kitą, rėpliojo per arklių mėšlo krūvas, kurios čia pūpsojo kiekviename žingsnyje, nors arklių tebuvo matyti trys. Tai buvo neįtikėtina trijulė: dramblotas sartas darbinis arklys, nusenęs išdaras, viena akimi apžlibęs šyvis ir riterio jodinėtas obuolmušis, gana nartus ristūnas.

— Neparduosiu jų. Už jokius pinigus, — pareiškė tariamas jų savininkas.

— Kaip pas tave pateko visi šie arkliai? — susidomėjo Brienė.

— Kai su žmona užklydome į užeigą, darbinis arklys ir tas, kurio mėsą ką tik valgėte, jau buvo arklidėse, — paaiškino vyras. — Paskui vieną naktį priklydo tas pusaklis šyvis, o laisvą, bet dar su balnu ir apynasriu besiganiusį ristūną sugavo berniukas. Štai, galiu parodyti.

Balnas, kurį vyras jiems parodė, buvo papuoštas sidabrine inkrustacija. Pabalnė kadaise buvo rožinė ir juoda, languota, bet dabar atrodė tiesiog ruda. Tikrųjų jos spalvų Džeimis neatpažino, bet gana lengvai atskyrė kraujo dėmes.

— Na, šio žirgo šeimininkas artimiausiomis dienomis tikrai neateis ir nepaprašys to, kas jam priklauso. — Jis apžiūrėjo žirgo kojas, suskaičiavo šyvojo kuino dantis. — Jei pridės balną, už obuolmušį duok jam auksinę monetą, — patarė jis Brienei. — Už darbinį arklį sumokėk sidabrinę. O dėl šyvio… užeigos šeimininkas turėtų primokėti už tai, kad jį paimsime.

— Nekalbėk taip negražiai apie savo arklį, sere. — Moteris atvėrė ledi Ketlinos jai duotą kapšelį ir išėmė iš jo tris auksines monetas.

— Duosiu po drakoną už kiekvieną arklį.

Vyras sumirksėjo, ištiesė ranką prie aukso, bet paskui suabejojęs ją atitraukė.

— Nežinau… Jei man tektų sprukti, ant auksinio drakono joti negalėčiau. O išalkęs negalėčiau jo atsikąsti.

— Gali pasiimti ir mūsų luotą, — pasiūlė Brienė. — Ir plaukioti kur panorėjęs: upe aukštyn arba žemyn.

— Leiskite pajusti to aukso skonį. — Nuo jos delno paėmęs vieną monetą, užeigos šeimininkas ją krimstelėjo. — Hm… Sakyčiau, tikra… Trys drakonai ir dar luotas?

— Moterie, jis tau paskutinius marškinius velka, — geraširdiškai kreipėsi į ją Džeimis.

— Bet noriu gauti ir maisto, — nekreipdama dėmesio į Džeimį, pasakė Brienė. — Ko nors iš turimų atsargų.

— Turiu avižinių papločių. — Vyras grybštelėjo jai nuo delno likusius du drakonus, sugniaužęs kumštyje juos pakratė ir, išgirdęs dzingsint, nusišypsojo. — Tiesa, dar turiu sūdytos ir rūkytos žuvies, bet tau ji kainuos papildomą sidabrinį. Už lovas irgi teks mokėti atskirai. Juk tikriausiai norėsite likti nakvoti?

— Ne, — nesvyruodama atšovė Brienė.

Vyras susiraukė.

— Moterie, juk neketini joti naktį per nepažįstamas apylinkes ir dar su arkliais, iš kurių nežinai, ko tikėtis. Nematydama, kur joji, įklimpsi kokioje nors pelkėje arba nulauši arkliui koją.

— Šiąnakt švies skaisti mėnesiena, — atsakė Brienė. — Kelią rasime nesunkiai.

Užeigos šeimininkas susimąstė.

— Jei neturite sidabro susimokėti už lovas ir porą lovatiesių, kad nesušaltumėte, pakaks ir kelių variokų. Nenoriu varyti lauk keliautojų…

— Man rodos, pasiūlymas tikrai sąžiningas, — pasakė seras Kleosas.

— Lovatiesės ką tik išskalbtos, švarios. Prieš išvykdama žmona tuo pasirūpino. Pataluose nerasite nė vienos blusos, garantuoju.

Jis vėl pakratė monetas ir nusišypsojo.

Serą Kleosą šis pasiūlymas akivaizdžiai sugundė.

— Išsimiegoti lovoje mums visiems bus į naudą, miledi, — tarė jis Brienei. — Pailsėjus rytoj keliauti bus daug lengviau. — Ir žvilgtelėjo į pusbrolį tikėdamasis jo pritarimo.

— Ne, pusbroli, ta moteris teisi. Turime tesėti pažadus, o mūsų laukia ilgas kelias. Reikia joti.

— Bet, — sutrikęs pralemeno Kleosas, — juk pats sakei…

— Tada. — Kai maniau, kad užeiga tuščia. — O dabar sočiai pavalgiau ir, šviečiant mėnesienai, puikiausiai galiu joti. — Jis šyptelėjo Brienei. — Tik… jei neketini permesti manęs kaip maišo per darbinio arklio nugarą, geriau pasirūpink, kad kas nors perkirstų tas grandines. Joti sukaustytomis kulkšnimis būtų sunkoka…

Brienė susiraukusi įbedė žvilgsnį į grandines. Vyras, kuris nebuvo šios užeigos savininkas, pasitrynė smakrą.

— Už arklidžių yra kalvė…

— Vesk, — įsakmiai liepė Brienė.

— Taip, — pridūrė Džeimis, — ir kuo greičiau, tuo geriau. Man čia nepatinka — per daug arklių mėšlo. Nenorėčiau įminti. — Jis pervėrė moterį iškalbingu žvilgsniu svarstydamas, ar jai pakako proto suvokti jo minčiai.

Džeimis tikėjosi, kad galbūt moteris nukirs ir riešus kaustančią grandinę, bet Brienė buvo pernelyg atsargi. Gerą dešimtį kartų užsimojusi kalvio kūju, ji per vidurį nukirto tik ant plokščio priekalo plienui kalti padėtą kulkšnis kausčiusią grandinę. Džeimis paprašė jos išlaisvinti ir rankas, bet Brienė į jo žodžius nekreipė dėmesio.

— Už šešių mylių link upės žemupio rasite sudegintą kaimą, — paaiškino užeigos šeimininkas, padėdamas jiems pabalnoti arklius ir sukrauti kelionės mantą. Šį kartą jo patarimas buvo skirtas Brienei. — Toje vietoje kelias šakojasi. Jei pasuksite į pietus, prijosite akmeninę sero Voreno tvirtovę. Seras Vorenas išjojo į karą ir žuvo, tad nežinau, kam dabar ji priklauso, bet šią vietą būtų geriausia aplenkti iš tolo. Verčiau jokite keliu, vedančiu per mišką, į pietryčius.

— Taip ir padarysime, — sutiko ji. — Aš tau dėkinga.

Svarbiausia, kad neskolinga ir kad jis turi tavo auksą, pagalvojo Džeimis, bet prikando liežuvį. Jam jau nusibodo, kad šita stambi, bjauri, į karvę panaši boba visai nekreipia į jį dėmesio.

Sau ji pasiėmė dirbamą arklį, o ristūną atidavė serui Kleosui. Kaip Brienė ir grasino, Džeimiui atiteko pusaklis šyvas kuinas, galutinai sužlugdęs jo viltis paraginti žirgą ir palikti tą moterį sau už nugaros ryti jo kanopų sukeltų dulkių.

Užeigos šeimininkas su berniuku išėjo jų išlydėti. Vyras palinkėjo jiems sėkmės ir pakvietė užsukti geresniais laikais, o vaikinukas stovėjo netardamas nė žodžio, pasispaudęs po pažastimi arbaletą.

— Geriau pasiimk ietį arba tvoklę, — patarė jam Džeimis, — bus daugiau naudos.

Vaikinukas nepatikliai jį nužvelgė. Nieko sau atlygis už draugišką patarimą… Džeimis gūžtelėjo, apsuko arklį ir daugiau neatsigręžė.

Jiems išjojus, seras Kleosas ėmė viskuo skųstis, — mat vis dar negalėjo susitaikyti su mintimi, kad šiąnakt nemiegos pūkų pataluose. Jie traukė į rytus, palei mėnesienos apšviestą upės krantą. Šiose apylinkėse Raudonoji Šaka buvo labai plati, bet sekli, priekrantės dumblinos, prižėlusios nendrių. Vargšas senas Džeimio kuinas plumpino ramiai, nors jį nenumaldomai traukė į tą pusę, kurią matė sveikąja akimi. Gera buvo vėl joti raitam. Balne Džeimis nebuvo sėdėjęs nuo tos dienos, kai Robo Starko lankininkai jam jojant Kuždesių miške strėlėmis pakirto jo eržilą.

Pasiekus sudegusį kaimą, jiems teko rinktis vieną iš dviejų gana prastų kelių: abu jie buvo siauri vieškeliai, išraižyti gilių provėžų, kurias buvo palikę valstiečių vežimai, gabenę prie upės grūdus. Vienas driekėsi į pietryčius ir netrukus pasislėpė tolumoje ošiančiame miške, o kitas, tiesesnis ir geriau grįstas akmenimis, kaip strėlė šovė į pietus. Trumpai pasvarsčiusi, Brienė timptelėjo vadeles ir pasuko arklį į pietus. Džeimis maloniai nustebo, mat jis irgi būtų pasirinkęs kelią į pietus.

— Bet užeigos šeimininkas mus įspėjo, kad šiuo keliu geriau nejoti, — paprieštaravo seras Kleosas.

— Joks jis užeigos šeimininkas. — Brienė sėdėjo balne negražiai susikūprinusi, bet laikėsi jame tvirtai. — Tam vyrui labai jau rūpėjo, kurį kelią rinksimės, be to, tie miškai… visi žino, kad tokiose vietose pilna plėšikų irštvų. Gali būti, kad jis norėjo pasiųsti mus tiesiai jiems į rankas.

— Gudri moteriškė. — Džeimis nusišypsojo pusbroliui. — Drįsčiau spėti, kad mūsų užeigos šeimininkas prie ano kelio tikriausiai turi draugų. Matyt, tų draugų arkliai prikrovė arklides ir paliko jose tokią nepakeliamą smarvę.

— Gali būti, kad šnekėdamas apie upę jis irgi melavo, kad toliau keliautume raiti, — pridūrė moteris, — bet negalėjau rizikuoti. Rubinų brastą ir kryžkeles tikrai saugos kariai.

Na, gal ji ir negraži, bet tikrai nėra visiška kvaiša. Džeimis santūriai šyptelėjo Brienei.

Per viršutinius langus sklindanti rauzgana šviesa keliauninkus iš tolo įspėjo, kad jie artinasi prie akmeninės tvirtovės, tad Brienė nuvedė vyrus į laukus. Ir tik kai pastatas vaiduoklis liko dunksoti tolumoje, jiems už nugarų, jie vėl pasuko arklius ir grįžo į vieškelį.

Praslinko pusė nakties, kol moteris sutiko, kad jau saugu ir galima sustoti. Iki tol visi nuleidę galvas ir snūduriuodami suposi balnuose. Jie rado prieglobstį ąžuolų ir uosių giraitėje, prie lėtai tekančio upokšnio. Kurti laužo Brienė neleido, tad naktipiečiams jie pavalgė sužiedėjusių avižinių papločių ir sūdytos žuvies. Keista, bet naktis buvo rami. Jiems virš galvų, juodame kaip vilna danguje apsuptas žvaigždžių spindėjo mėnulio pjautuvas. Kažkur tolumoje kaukė vilkai. Vienas iš jų arklių baikščiai sužvingo. Bet šiaip buvo tylu. Džeimis džiaugėsi, kad yra čia, kad gyvas, kad joja pas Sersėją.

— Aš budėsiu pirma, — tarė Brienė serui Kleosui, ir netrukus Frėjus jau tyliai knarkė.

Džeimis sėdėjo atsirėmęs nugara į ąžuolo kamieną ir svarstė, ką dabar veikia Sersėja ir Tirionas.

— Ar turi brolių arba seserų, miledi? — paklausė jis.

Brienė prisimerkusi nepatikliai jį nužvelgė.

— Ne. Buvau vienturtis tėvo s… vaikas.

Džeimis sukikeno.

— Norėjai pasakyti „sūnus“. Ar tėvas žiūri į tave kaip į sūnų? Dievaži, kaip duktė tu tikrai keista.

Netarusi nė žodžio, Brienė nusisuko nuo jo, tvirtai suspaudusi kalavijo rankeną. Kokia ji apgailėtina… Keista, bet kažkodėl Brienė Džeimiui priminė Tirioną, nors iš pirmo žvilgsnio šie du žmonės atrodė visiškai skirtingi. Gal dėl to, kad prisiminė brolį, jis tarė:

— Nenorėjau įžeisti tavęs, Briene. Atleisk.

— Tavo nusikaltimų neįmanoma atleisti, Karalžudy.

— Ir vėl tas vardas… — Džeimis susimąstęs pasukiojo riešus kaustančią grandinę. — Kodėl aš tave taip siutinu? Niekada nepadariau tau nieko bloga. Bent jau neprisimenu, kad būčiau padaręs…

— Bet nuskriaudei kitus. Tuos, kuriuos buvai prisiekęs ginti. Silpnuosius, nekaltus…

— …karalių? — Anksčiau ar vėliau visi prabildavo apie Eirį. — Nesiimk vertinti to, ko nesupranti, moterie.

— Mano vardas…

— …Brienė, taip. Ar kas kada nors tau sakė, kad esi ne tik negraži, bet ir baisiai įkyri?

— Tau nepavyks išprovokuoti mano pykčio, Karalžudy.

— Ak, jei tik pasistengčiau, tikrai pavyktų.

— Kodėl davei priesaiką? — paklausė ji. — Kodėl apsivilkai baltą apsiaustą, jei ketinai paminti viską, ką jis ženklina?

Kodėl? Ką jis galėjo atsakyti, kaip suprantamai turėjo jai viską paaiškinti?

— Buvau dar vaikas. Penkiolikos metų. Tokiam jaunam vaikinukui tai buvo didžiulė garbė.

— Tai ne atsakymas, — niūriai tarstelėjo Brienė.

Tiesa tau nepatiktų. Į karaliaus sargybą jis, žinoma, įstojo dėl meilės.

Sulaukusią dvylikos metų, jųdviejų tėvas pasikvietė Sersėją į dvarą, tikėdamasis ištekinti ją už karaliaus. Jis atsakydavo visiems pirštis atvykdavusiems jaunikiams ir vertė Sersėją gyventi drauge su juo Rankos bokšte, o ši metams bėgant darėsi vis moteriškesnė ir gražesnė. Tėvas, be abejo, laukė, kol užaugs Viseiris, arba kol galbūt gimdydama mirs Reigaro žmona. Elija iš Dorno visada buvo gerokai paliegusi.

Tuo tarpu Džeimis ketverius metus atitarnavo sero Samnerio Kreikholo ginklanešiu ir už kovą su Karaliaus miško brolija buvo pakeltas į riterius. Bet kai grįždamas į Kasterlių Uolą užsuko į Karaliaus Uostą, — pirmiausia, žinoma, aplankyti sesers, — Sersėja, pasivedusi jį į šalį, pašnabždėjo, kad lordas Taivinas ketina apvesdinti jį su Lisa Tuli ir kad jau ėmėsi tą planą įgyvendinti, nes pasikvietė į miestą lordą Hosterį derėtis dėl kraičio. Tačiau, jei Džeimis apsivilktų baltą apsiaustą, galėtų visą laiką likti šalia jos. Senasis seras Harlanas Grandisonas mirė miegodamas, kaip ir dera vyrui, kurio herbe pavaizduotas miegantis liūtas. Eiris tikrai norės, kad jo vietą užimtų jaunas vyras, tad kodėl miegančio liūto nepakeitus riaumojančiu liūtu?

„Tėvas tam niekada nepritars“, — paprieštaravo Džeimis.

„Karalius nė neprašys jo pritarimo. O kai tapsi sargybos broliu, tėvas negalės prieštarauti, bent jau viešai. Serui Ilinui Peinui Eiris išlupo liežuvį vien už tai, kad šis gyrėsi esąs ranka, iš tiesų valdanti Septynias Karalystes. Jis buvo rankos sargybos kapitonas ir vis dėlto tėvas nedrįso įsikišti ir sustabdyti egzekucijos! Nedrįs nieko imtis ir dabar.“

„O kaip Kasterlių Uola?“ — tarė Džeimis.

„Geidi Uolos? Ar manęs?“

Tą naktį jis prisiminė puikiai, tarsi visa būtų vykę vakar. Jiedu praleido ją Ungurių gatvėje įsikūrusioje senoje smuklėje, patikimai pasislėpę nuo budrių žvilgsnių. Sersėja atėjo pas jį apsirengusi kaip paprasta tarnaitė, ir nežinia kodėl, bet tai jį tik dar labiau sujaudino. Aistringesnės Sersėjos Džeimis dar nebuvo matęs. Vos tik užmigdavo, ji vėl jį pažadindavo. Paryčiais Kasterlių Uola jam atrodė labai menka auka už galimybę nuolat būti šalia Sersėjos. Jis sutiko, o visa kita Sersėja pažadėjo sutvarkyti pati.

Pasikeitus mėnulio veidui, į Kasterlių Uolą atskrido karaliaus varnas pranešti, kad jis išrinktas karaliaus sargybos broliu. Jam buvo įsakyta prisistatyti karaliui per didžiulį turnyrą Harenhole, kad galėtų duoti priesaiką ir apsivilkti apsiaustą.

Įstojęs į karaliaus sargybą, Džeimis išvengė vedybų su Lisa Tuli. Bet visa kita susiklostė ne taip, kaip jiedu tikėjosi. Jo tėvas baisiai įtūžo. Atvirai prieštarauti tokiam sprendimui jis nedrįso, — dėl to Sersėja buvo teisi, — bet dėl kažkokios visai nerimtos priežasties atsisakė būti karaliaus ranka ir kartu su dukterimi grįžo į Kasterlių Uolą. Tad, užuot buvę drauge, Sersėja ir Džeimis tiesiog apsikeitė vietomis, be to, dvare jis jautėsi vienišas: saugojo beprotį karalių, o keturi jam pavaldūs vyrai paeiliui mokėsi kautis peiliais, apsiavę jiems nelabai tinkamais jo tėvo batais. Karaliaus rankos keitėsi taip greitai, kad jų herbus Džeimis prisimindavo geriau nei veidus. Ranka, kurio herbas buvo gausybės ragas, ir ranka su herbu, kuriame buvo pavaizduotas šokantis grifas, abu buvo išvyti; ranka, kurio herbas buvo vėzdas ir durklas, pakliuvo į gaisrą ir sudegė gyvas. Paskutine karaliaus ranka tapo lordas Rosartas. Jo ženklas buvo liepsnojantis deglas; toks pasirinkimas pranašavo nelaimę, ypač turint omenyje jo pirmtako likimą, bet alchemikas dvare buvo labai vertinamas, nes, kaip ir karalius, jautė didžiulę aistrą ugniai. Rosartą man reikėjo paskandinti, o ne papjauti.

Brienė tebelaukė Džeimio atsakymo. Šis tarė:

— Tu per jauna, kad būtum galėjusi pažinoti Eirį Targarieną…

Bet ji nebuvo linkusi klausytis tų pasakų.

— Eiris buvo pamišęs ir žiaurus, to niekas niekada ir neneigė. Ir vis dėlto jis buvo karalius — karūnuotas ir pateptas. O tu buvai prisiekęs jį ginti.

— Žinau, ką buvau prisiekęs.

— O ką padarei? — Ji atsistojo šalia jo ištiesinusi pečius, šešių pėdų ūgio, strazdanota, susiraukusi, stambiais arkliškais dantimis ir neslėpdama paniekos.

— Taigi, o ką padarei tu? Jei tai, ką girdėjau šnekant, tiesa, tuomet mes abu karalžudžiai.

— Renlio aš niekada nė pirštu nepaliečiau. Nudėsiu kiekvieną, kas tvirtina priešingai.

— Tai pradėk nuo Kleoso. O paskui, bent jau sprendžiant iš to, ką jis pasakoja, tavęs laukia daug kruvino darbelio.

— Melas. Ledi Ketlina buvo ten, kai jo malonybė buvo nužudytas. Ji viską matė. Tai padarė šmėkla. Žvakių liepsna ėmė blėsčioti, oras padvelkė šalčiu, o paskui staiga visur pasipylė kraujas…

— Ak, tiesiog nuostabu, — nusijuokė Džeimis. — Pripažįstu: tu daug gudresnė už mane. Kai jie mane rado stovintį prie negyvo karaliaus, man nė į galvą nešovė pasakyti: „Ne, ne, tai ne aš, tai šmėkla, baisi šalta šmėkla.“ — Jis vėl nusijuokė. — Geriau išklok man tiesą, kaip karalžudė karalžudžiui: kas tau sumokėjo, kad perrėžtum jam gerklę — Starkai ar Stanis? Gal Renlis tave atstūmė, gal viskas dėl to? O gal tiesiog susitepei rankas savo mėnesinių krauju? Niekada negalima duoti moteriai kalavijo, kai ji kraujuoja.

Kelias akimirkas Džeimis manė, kad Brienė jam trenks. Dar vienas žingsnis, ir aš pačiupęs ištrauksiu iš makšties tą durklą ir suvarysiu jį į kitą makštį. Jis ištiesė pasėstą koją, pasiruošė šokti, bet moteris arčiau nėjo.

— Būti riteriu — reta ir didžiulė garbė, — pasakė ji, — juo labiau būti karaliaus sargybos riteriu. Tokią dovaną gauna nedaugelis, o tu ją išniekinai ir suteršei.

Tai dovana, kurios tu beviltiškai trokšti, moterie, ir niekada negausi.

— Į riterius buvau pakeltas ne dovanai, o už nuopelnus. Nieko veltui negavau. Trylikos, dar būdamas ginklanešiu, laimėjau dvikovų turnyrą. Sulaukęs penkiolikos kartu su seru Arturu Deinu išjojau kautis su Karaliaus miško brolija ir jis kovos lauke pakėlė mane į riterius. Tai tas baltas apsiaustas mane išniekino, o ne aš jį.

Brienė pervėrė jį neapykantos kupinu žvilgsniu. Vien dėl savo taip branginamos priesaikos ji sukapotų mane į gabalus, pagalvojo Džeimis. Tiek to. Man jau iki kaklo paikos pagarbos ir mergelių vertinimų. Moteris nuėjo sau, daugiau taip ir nepravėrusi burnos. Džeimis susirangė po ąžuolu, tikėdamasis susapnuoti Sersėją.

Bet vos užsimerkė, jam prieš akis iškilo Eiris Targarienas, vienas žingsniuojantis po sosto menę, čiupinėjantis savo šašuotas ir kruvinas rankas. Tas pamišėlis nuolat įsipjaudavo į Geležinio sosto ašmenis ir spyglius. Džeimis, su auksiniais šarvais ir ginkluotas kalaviju, įsmuko pro karaliui skirtas duris. Šarvai buvo auksiniai, o ne balti, bet to niekas neprisimena. Gal prisimintų, jei būčiau nusimetęs ir tą prakeiktą baltą apsiaustą?

Ant jo kalavijo ašmenų išvydęs kraują, Eiris paklausė, ar tai lordo Taivino kraujas. „Noriu, kad tas išdavikas mirtų. Noriu jo galvos, atnešk man jo galvą, o jei ne, sudeginsiu tave su visais kitais. Visi jūs išdavikai. Rosartas sako, kad išdavikai čia, pilyje! Jis nuėjo maloniai jų sutikti. Kieno kraujas? Kieno?!“

„Rosarto“, — atsakė Džeimis.

Tada karalius išvertė krauju pasruvusias akis ir pasijuto taip sukrėstas, kad net jo karališka lūpa atvipo. Jam susuko vidurius, jis apsigręžė ir tekinas pasileido prie Geležinio sosto. Ir nuo sienų žvelgiant kaukolėms tuščiomis akiduobėmis, pačiupęs paskutinį karalių drakoną už pakarpos, Džeimis nuvilko jį nuo sosto laiptų, — žviegiantį kaip kiaulė ir dvokiantį kaip išvietė. Jis tik kartą ašmenimis trūktelėjo karaliui per gerklę, ir viskas buvo baigta. Kaip lengva, prisimena, pagalvojo jis. Karalius neturėtų taip lengvai mirti. Rosartas bent jau mėgino kautis, nors, tiesą sakant, kovėsi kaip dera alchemikui. Keista, kad jie niekada nesidomėjo, kas nužudė Rosartą, bet… šis, žinoma, buvo tuščia vieta, prasčiokas, karaliaus ranka dviem savaitėms, tik dar viena bepročio karaliaus užgaida.

Seras Elisas Vesterlingas, lordas Kreikholas ir kiti jo tėvo riteriai atskubėjo į menę kaip tik lemiamą akimirką, tad Džeimis niekaip negalėjo pasprukti ir leisti nuopelnų arba kaltės prisiimti kokiam nors pagyrūnui. Tų riterių žvilgsniuose jis iš karto pamatė kaltinimą, nors… gal tai buvo baimė? Lanisteris ne Lanisteris, o jis buvo vienas iš Eirio septintuko.

„Pilis ir miestas mūsų, sere“, — pranešė jam Rolandas Kreikholas, nors tai nebuvo visiška tiesa. Targarienų šalininkai tebeleido paskutinį kvapą ant vingiuotų pilies laiptų ir ginklinėje, Gregoris Kligeinas ir Eimoris Lorčas šturmavo Meigoro tvirtovės sienas, o Nedas Starkas vedė savo šiauriečius pro Karaliaus vartus, bet Kreikholas negalėjo to žinoti. Pamatęs, kad Eiris nužudytas, jis, rodės, nė kiek nenustebo; šiaip ar taip, Džeimis lordo Taivino sūnumi tapo daug anksčiau, nei buvo pakviestas tapti karaliaus sargybos broliu.

„Pranešk jiems, kad karalius Pamišėlis negyvas, — liepė jis. — Pasigailėk visų, kurie pasiduos, ir paimk juos į nelaisvę.“

„Ar jau paskelbti, kas naujasis karalius?“ — pasiteiravo Kreikholas, ir Džeimis lordo akyse išvydo nebylų, bet aiškų klausimą: „Ar karaliumi turi tapti tavo tėvas, ar Robertas Barateonas, ar nori pasodinti į sostą kitą karalių-drakoną?“ Džeimis pagalvojo apie Viseirį, dar tik berniuką, pabėgusį į Drakono Uolą, ir apie dar visiškai mažą Reigaro sūnelį Eigoną, su motina tebebuvusį Meigoro tvirtovėje. Naujasis Targarienų giminės karalius ir mano tėvas — jo ranka. Ak, kaip kauktų vilkai, kaip putotų įsiūčiu audros lordas! Kelias akimirkas jį buvo apėmusi tokia pagunda, bet paskui Džeimis dar kartą pažvelgė į susmukusį ant grindų lavoną ir aplink jį besiplečiantį kraujo klaną.

„Po galais, gali skelbti karaliumi ką tik nori“, — atsakė jis Kreikholui. O tada atsisėdo į Geležinį sostą ir, pasidėjęs ant kelių kalaviją, ėmė laukti, kas ateis ir pareikš savo teises į karalystę. Taip jau nutiko, kad atėjo Edardas Starkas.

Ir tu neturi teisės manęs teisti, Starkai.

Sapnuose mirtis ateidavo pasivertusi ugnimi, apsigaubusi besiplaikstančiomis žaliomis liepsnomis. Džeimis šokinėdavo aplink jas su auksiniu kalaviju, bet nukirtus vieną liepsnų draiskaną vietoj jos atsirasdavo dvi.

Brienė pažadino jį bakstelėjusi į šoną bato nosimi. Pasaulį dar gaubė tamsa, be to, pradėjo lyti. Pusryčiams jie užkando avižinių papločių, sūdytos žuvies, sero Kleoso pririnktų gervuogių ir, dar saulei nepatekėjus, vėl sėdo ant arklių.