Kardų audra

Tirionas

Jį pažadino senų geležinių vyrių girgžtelėjimas.

— Kas? — dusliai tarstelėjo jis. Bent jau balsas grįžo, nors ir kimus, gergždžiantis. Tirionas tebekarščiavo, be to, buvo visiškai praradęs laiko nuovoką. Ar ilgai šį kartą miegojo? Jautėsi toks silpnas, toks šlykščiai silpnas… — Kas? — pakartojo, tik šį kartą garsiau. Pro atidarytas duris plūdo deglo skleidžiama šviesa, bet miegamajame tamsą sklaidė vien šalia lovos degantis žvakigalis.

Pamatęs prie jo besiartinantį pavidalą, Tirionas sudrebėjo. Čia, Meigoro tvirtovėje, visi tarnai atlygį gaudavo iš karalienės, taigi kiekvienas lankytojas galėjo būti tik dar vienas karalienės Sersėjos valdinys, atsiųstas baigti darbo, kurį pradėjo seras Mendonas.

Netrukus tas vyras įžengė į žvakigalio liepsnos apšviečiamą plotą, atidžiai pažvelgė į neūžaugos veidą ir prunkštelėjęs paklausė:

— Persipjovei skusdamasis, ar ne?

Tirionas pirštais persibraukė gilią kirstinę žaizdą, nuo antakio einančią skersai to, kas buvo likę iš nosies, iki pat skruosto apačios. Liečiant gerokai patinusi žaizda buvo dar jautri ir karšta.

— Su baisiai dideliu skustuvu, kurgi ne.

Juodi kaip smala Brono plaukai buvo ką tik ištrinkti ir sušukuoti ant viršugalvio, tad dar labiau pabrėžė ir taip jau ryškius veido bruožus, jis avėjo aulinius, minkštos, išdirbtos odos batus, juosėjo platų, sidabro grynuoliais nusagstytą diržą, ant pečių buvo užsimetęs šviesiai žalią šilko apsiaustą. Ant tamsiai pilkos vilnonės liemenės per visą plotį šviesiai žaliais siūlais buvo išsiuvinėta liepsnojanti grandinė.

— Kur buvai? — papriekaištavo jam Tirionas. — Pasiunčiau žmogų tavęs pakviesti… gal prieš dvi savaites.

— Tiksliau sakant, prieš keturias dienas, — tarė samdomas kalavijuotis. — Ir jau du kartus buvau atėjęs, bet vis rasdavau tave šiam pasauliui mirusį.

— Nenumiriau. Nors mieloji sesė ir mėgino mane numarinti. — Staiga Tirionas susigriebė, kad galbūt nereikėjo garsiai to sakyti, bet dabar jau buvo tas pats. Giliai širdyje jis nujautė, jog pasikėsinti jį nužudyti serą Mendoną pakurstė Sersėja. — Kokia čia bjaurastis tau ant krūtinės?

Bronas išsišiepė iki ausų.

— Tai mano riterio ženklas. Žalsva deganti grandinė tamsiai pilkame fone. Tavo lordo tėvo įsakymu dabar esu seras Bronas iš Juodųjų Vandenų, Kipše. Žiūrėk, nepamiršk.

Rankomis įsirėmęs į patalus Tirionas pasimuistė ir pasislinko truputį arčiau pagalvių.

— Tai aš žadėjau pakelti tave į riterius, pameni? — Žodžiai: „Tavo lordo tėvo įsakymu“ jam visai nepatiko. Lordas Taivinas veltui laiko neleido. Perkėlęs savo sūnų iš Rankos bokšto ir jį užėmęs, jis aiškiai visiems parodė savo ketinimus, o šis žingsnis buvo dar viena panaši žinia. — Aš netenku pusės nosies, o tu tampi riteriu. Dievai tikrai turi dėl ko aiškintis, — irzliai tarė Tirionas. — Ar tėvas pats tave įšventino?

— Ne. Visus mus, likusius gyvus po mūšio prie bokštų su gervėmis, karaliaus sargyboje patepė ir į riterius įšventino aukštasis septonas. Užtrukome pusę prakeiktos dienos, mat pagerbti mūsų buvo likę vos trys iš baltųjų kalavijų.

— Žinojau, kad seras Mendonas žuvo mūšyje. — O tiksliau, Podas įstūmė jį į upę pusę akimirksnio anksčiau, nei tas klastingas niekšas suspėjo kalaviju perverti man širdį. — Ką dar praradome?

— Skaliką, — tarė Bronas. — Jis nežuvo, bet dingo. Auksiniai apsiaustai pasakoja, kad jis pasirodė esąs bailys ir toliau puolimui ėmeisi vadovauti tu.

Ir tai nebuvo pati geriausia mano mintis. Suraukęs kaktą Tirionas pajuto, kaip stipriai ir skausmingai įsitempė gyjantis randas. Jis mostelėjo į krėslą, kviesdamas Broną sėstis.

— Sesuo supainiojo mane su grybu. Laiko tamsoje ir maitina visokiu mėšlu. Podas geras vyrukas, bet jo liežuvis ilgas, Kasterlių Uolą pasiektų, ir netikiu nė puse to, ką jis man sako. Pasiunčiau jį atvesti sero Džeislino, o jis grįžęs pasakė, girdi, šis žuvo.

— Ir jis, ir daugybė kitų…

Bronas atsisėdo.

— Kaip tai nutiko? — paklausė Tirionas, staiga pasijutęs tikras ligonis.

— Mūšyje. Girdėjau šnekant, kad tavo sesuo pasiuntė Ketlblekus grąžinti karaliaus į Raudonąją pilį. Pamatę jį išvykstant, pusė iš auksinių apsiaustų nutarė prisidėti. Geležinrankis pastojo jiems kelią ir mėgino įsakyti, kad grįžtų prie gynybinių sienų. Vyrai suprato, kad Baivoteris nori jiems gero, ir jau buvo begrįžtantys, tik staiga kažkas paleido strėlę ir pervėrė Geležinrankiui kaklą. Tada jis jau nebeatrodė toks grėsmingas, tad vyrai nutempė jį nuo žirgo ir nužudė.

Dar viena niekšybė, už kurią derėtų atsakyti Sersėjai.

— O kaip mano sūnėnas? — paklausė Tirionas. — Kaip Džofris? Ar ir jam buvo kilęs pavojus?

— Ne didesnis nei kai kuriems kitiems ir mažesnis nei daugumai.

— Ar jis kaip nors nukentėjo? Gal buvo sužeistas? Gal jam bent plaukas nuo galvos nukrito, gal jis susimušė mažąjį kojos pirštelį arba gal jam įtrūko nagas?

— Kiek žinau, ne.

— Įspėjau Sersėją, kas atsitiks. Kas dabar vadovauja auksiniams apsiaustams?

— Tavo lordas tėvas jų vadu paskyrė vieną iš savo vakariečių, kažkokį riterį, vardu Adamas Marbrandas.

Šiaip jau auksiniai apsiaustai tikrai įsižeistų, kad jiems vadovauti paskirtas pašalietis, bet pasirinkti serą Adamą Marbrandą buvo labai gudrus žingsnis. Kaip ir Džeimis, jis buvo vienas iš tų, kuris mokėjo patraukti vyrus savo pusėn. Praradau miesto sargybą.

— Pasiunčiau Podą surasti Šiagos, bet jam nepavyko.

— Akmeninės Varnos vis dar Karaliaus miške. Rodos, Šiagai ten patiko. Timetas parvedė Apdegėlius namo su visu grobiu, po mūšio prisiplėštu Stanio stovykloje. Vieną rytą prie Upės vartų pasirodė Čela su gera dešimčia Juodaausių, bet tavo tėvo raudonieji apsiaustai juos nuvijo, o Karaliaus Uosto įgula, triumfuodama ir garsiai šūkaudama, apmėtė mėšlo gabalais.

Nedėkingieji. Juodaausiai dėl jų liejo kraują ir guldė galvas. Kol Tirionas tysojo prigirdytas vynu ir sapnuodamas, artimiausi žmonės vieną po kito jam nukapojo nagus.

— Noriu, kad nueitum pas mano seserį. Brangiausias jos sūnus po mūšio liko gyvas ir sveikas, tad įkaitės Sersėjai nebereikia. Ji prisiekė paleisianti Alajają, kai tik…

— Jau paleido. Prieš aštuonias ar devynias dienas. Nuplakusi.

Nekreipdamas dėmesio, kad stiprus skausmas nudiegė petį, Tirionas dar truputį pasikėlė ir atsisėdo tiesiau.

— Nuplakusi?

— Jie pririšo merginą prie stulpo kieme ir nuplakė rimbu, o tada kruviną ir nuogą išstūmė pro pilies vartus.

Ji mokėsi skaityti, nei iš šio, nei iš to dingtelėjo Tirionui. Skersai veidą einančio rando oda vėl skausmingai įsitempė ir kelias akimirkas atrodė, kad nuo įniršio plyš galva. Suprantama, Alajaja buvo kekšė, bet miela, drąsi ir nesavanaudiška mergina, — tokių jis retai sutikdavo. Tirionas nė karto jos nepalietė; ji tebuvo priedanga, padedanti nuslėpti jo santykius su Šaja. Per savo lengvabūdiškumą jis niekada nepagalvojo, kad už šį vaidmenį Alajajai galėtų tekti taip brangiai sumokėti.

— Pažadėjau seseriai su Tomenu elgtis taip, kaip ji su Alajaja, — garsiai prisiminė Tirionas. Ir pajuto šleikštulį. — Bet kaip galiu plakti aštuonerių metų berniuką? Tik… jei to nepadarysiu, bus Sersėjos viršus.

— Tu neturi Tomeno, — tiesiai išrėžė Bronas. — Sužinojusi, kad Geležinrankis negyvas, karalienė pasiuntė Ketlblekus jo paimti ir Rosbyje niekas nedrįso jiems pasipriešinti.

Tai buvo dar vienas smūgis; bet kartu ir palengvėjimas, — Tirionas turėjo tai pripažinti. Tomeną jis mylėjo.

— Keltlblekai turėtų būti mūsų pusėje, — neslėpdamas susierzinimo priminė jis Bronui.

— Ir buvo, kol prie kiekvieno karalienės mokamo skatiko pridėdavau jiems du, bet dabar ji užmokestį padidino. Kaip ir aš, po mūšio Osnis ir Osfrydas buvo įšventinti į riterius. Dievai žino, už ką, nes niekas nematė jų kaunantis.

Mano samdiniai mane išduoda, mano draugai plakami ir pasmerkiami viešai gėdai, o aš guliu čia pūdamas, pagalvojo Tirionas. Maniau laimėjęs tą prakeiktą mūšį. Ar toks jis, pergalės skonis?

— Ar tiesa, kad Stanis išsigando Renlio šmėklos ir dėjo į kojas?

Bronas šyptelėjo.

— Nuo bokštų su gervėmis matėme tik purve gulinčias vėliavas ir vyrus, metusius savo ietis ir sprunkančius, bet puodų krautuvėse ir viešnamiuose sutiksi begalę tokių, kurie papasakos regėję, kaip lordas Renlis nužudė tą ar aną. Didžioji dalis Stanio kariuomenės iš pradžių priklausė Renliui ir, išvydę jį, dėvintį tuos savo spindinčius žalius šarvus, vyrai iš karto grįžo.

Po tokio ilgo ir kruopštaus planavimo, po puolimo ir pastatytos laivų užtvaros, po to, kai jam per pusę perkirto veidą, Tiriono šlovę aptemdė kažkoks numirėlis. Jei tik Renlis tikrai miręs. Tai buvo dar vienas dalykas, kuriuo jam reikėjo atidžiau pasidomėti.

— Kaip paspruko Stanis?

— Jo lysiečių galeros buvo įlankoje, už mūsų laivų užtvaros. Pamatę, kad mūšį pralaimės, jie priplaukę išsirikiavo palei pakrantę ir paėmė tiek savo karių, kiek tik galėjo. Paskutinėmis minutėmis vyrai skerdė vieni kitus, kad tik patektų ant denio.

— O ką girdėjai apie Robą Starką, ką tuo metu veikė jis?

— Keli jo vilkai ugnimi skinasi kelią į pietus, link Prieblandos Slėnio. Tavo tėvas jų sudoroti siunčia lordą Tarlį. Rimtai svarstau, ar man prie jo neprisidėti. Sklinda kalbos, kad jis geras karys ir po mūšio leidžia prisiplėšti grobio.

Mintis, kad praras Broną, buvo tarsi paskutinis lašas, perpildęs Tiriono kantrybės taurę.

— Ne. Tavo vieta čia. Esi rankos sargybos kapitonas.

— Tu nebe ranka, — įžūliai atšovė Bronas. — Ranka — tavo tėvas, o jis turi savo prakeiktą sargybą.

— Kas nutiko visiems tiems vyrams, kuriuos pasamdei man tarnauti?

— Kai kurie iš jų žuvo prie bokštų su gervėmis. Paskui tas tavo dėdė, seras Kevanas, visiems likusiems sumokėjo ir išvijo lauk.

— Koks geras vyras… — piktai tarstelėjo Tirionas. — Ar tai reiškia, kad auksas tavęs daugiau nevilioja?

— Po galais, nieko panašaus.

— Puiku, — tarė Tirionas, — nes taip jau susiklostė, kad tu man vis dar reikalingas. Ką žinai apie serą Mendoną Murą?

Bronas nusijuokė.

— Po galais, tikrai žinau, kad jis nuskendo.

— Aš jam daug skolingas, bet kaip dabar tą skolą grąžinti? — Tirionas pirštais palietė sau veidą, užčiuopė randą. — Tiesą sakant, apie tą žmogų beveik nieko nežinau.

— Jo akys buvo kaip žuvies, be to, jis dėvėjo baltą apsiaustą. Ką dar nori sužinoti?

— Viską, — atsakė Tirionas, — pradžiai — viską.

Iš tiesų jis norėjo gauti įrodymą, kad seras Mendonas tikrai buvo Sersėjos statytinis, bet nedrįso atvirai to pasakyti. Raudonojoje pilyje liežuvį geriausia buvo laikyti prikąstą. Šiapus gynybinių pilies sienų šmirinėjo būriai žiurkių, buvo paukštelių, kurie per daug plepėjo, ir vorų.

— Padėk man atsikelti, — paprašė Tirionas sunkiai rangydamasis iš patalų. — Reikia aplankyti tėvą. Man jau seniai laikas pas jį nueiti.

— Tikrai gražus reginys… — nusišaipė Bronas.

— Ar pusė nukirstos nosies gali subjauroti tokį veidą kaip maniškis? Beje, jei jau kalbame apie grožį… Ar Mardžerė Tairel vis dar Karaliaus Uoste?

— Ne. Bet netrukus atvyks ir miestiečiai ją beprotiškai myli. Iš Haigardeno Taireliai veža maistą ir jos vardu dalija jį žmonėms. Kiekvieną dieną atgabena šimtus vežimų. Tūkstančiai Tairelių vyrų vaikšto pasipūtę, prisisiuvę prie liemenių auksines roželes ir nė vienas iš jų nemoka už išgeriamą vyną. Žmonos, našlės, kekšės — visos moterys mielai atsiduoda kiekvienam seiliui su auksine rožele ant krūtinės.

Jie spjauna į mane ir perka gėrimus Taireliams. Tirionas šiaip taip išlipo iš lovos. Keliai linko, miegamasis ėmė suktis ratu ir jam teko įsikibti Brono rankos, kad kiek ilgas neišsitiestų ant grindų.

— Podai! — riktelėjo jis. — Podrikai Peinai! Po septyniais pragarais, kur tu?! — Skausmas jį ėdė lyg bedantis šuo. Tirionas negalėjo pakęsti silpnumo, — juolab savojo. Silpnumo jis gėdijosi, o iš gėdos apimdavo pyktis. — Podai, ateik čia!

Berniukas atkūrė tekinas. Pamatęs Tirioną stovintį ir stipriai spaudžiantį Brono ranką, iš nuostabos išpūtė akis.

— Milorde… Atsistojote… Ar… ar jums reikia vyno? Migdančio vyno? Gal pakviesti meisterį? Jis sakė, kad turite likti… Norėjau pasakyti, likti… lovoje.

— Ir taip per ilgai tysojau lovoje. Atnešk man švarių drabužių.

— Drabužių?

Kaip šis berniukas mūšyje būdavo toks blaiviai mąstantis ir išradingas, o visais kitais atvejais išsižiojęs ir visiškai niekam tikęs, Tirionas niekada taip ir nesuprato.

— Rūbų, — pakartojo jis. — Tuniką, liemenę, trumpas ir ilgas kelnes. Man. Kad galėčiau apsirengti ir išeiti iš šios prakeiktos celės.

Kol apsirengė, teko paplušėti ir pačiam Tirionui, ir abiem jo padėjėjams. Nors jo veidas atrodė baisiai, vis dėlto bjauriausia iš žaizdų buvo prie pažasties, kur odą prakirtusi ir įsmigusi strėlė giliai į minkštuosius audinius suvarė ir šarvinių marškinių grandis. Kaskart, kai meisteris Frenkenas keisdavo tvarstį, iš atviros, nubalusios žaizdos vis dar sunkėsi pūliai ir kraujas ir nuo kiekvieno judesio stiprus skausmas nudiegdavo Tirionui visą kūną.

Galų gale Tirionas nusprendė, kad pakaks trumpų kelnių ir pernelyg plačių naktinių marškinių, kurie nuo pečių žemyn krito duksliomis klostėmis. Bronas užtraukė Tirionui ilgaaulius batus, o Podas nuėjo ieškoti lazdos, kad šeimininkas turėtų kuo pasiremti. Kad jaustųsi stipresnis, Tirionas išlenkė taurę migdančio vyno. Į tą vyną buvo įmaišyta medaus ir tiek aguonų, kad bent laikinai būtų įmanoma kęsti žaizdų keliamą skausmą.

Ir vis tiek skląstį Tirionas atšovė svaigstančia galva, o leidžiantis akmeniniais sraigtiniais laiptais jam ėmė virpėti kojos. Jis ėjo vienoje rankoje laikydamas lazdą, o kita remdamasis Podui į petį. Leisdamiesi ant laiptų jie sutiko aukštyn lipančią tarnaitę. Mergaitė įsistebeilijo į juos persigandusi, išvertusi akis, lyg būtų pamačiusi šmėklą. Neūžauga prisikėlė iš numirusių, tarė sau Tirionas. Ir, žiūrėk, jis dar bjauresnis nei anksčiau, lėk, papasakok draugėms.

Meigoro tvirtovė buvo saugiausia Raudonosios pilies vieta, tarsi pilis pilyje, apsupta griovio be vandens, bet prismaigstyto nusmailintų mietų. Jiems priėjus prie vartų, tiltas jau buvo pakeltas nakčiai. Prie vartų stovėjo seras Merinas Trentas su savo blyškiais šarvais ir baltu apsiaustu.

— Nuleisk tiltą, — įsakmiai liepė jam Tirionas.

— Karalienės įsakymu naktį tiltas pakeliamas. — Seras Merinas visada buvo ištikimas karalienei Sersėjai.

— Karalienė miega, o aš turiu reikalų pas tėvą.

Rodės, vien užsiminus apie lordą Taiviną Lanisterį įvyko stebuklas. Nepritariamai niurnėdamas seras Merinas Trentas davė komandą ir tiltas buvo nuleistas. Kitoje griovio pusėje sargybą ėjo antrasis karaliaus sargybos riteris. Pamatęs prie jo krypuojantį Tirioną, seras Osmundas Ketlblekas prisivertė nusišypsoti.

— Jaučiatės stipresnis, milorde?

— Gerokai. Kada vyks kitas mūšis? Nekantrauju…

Bet kai jiedu su Podu priėjo prie susirangiusių kaip gyvatė laiptų, Tirionas įsistebeilijo į juos su baime akyse. Vienas tikrai jų neįveiksiu, pripažino sau jis. Tad, pamiršęs išdidumą, paprašė Brono jį užnešti slapta vildamasis, jog tokiu vėlyvu metu to niekas nepamatys, kreivai nešyptelės ir vėliau neims pasakoti apie neūžaugą, kuris laiptais buvo užneštas ant rankų, nelyginant kūdikis.

Tvirtovės prieigose buvo pristatyta kelios dešimtys palapinių, paviljonų ir žmonėms trūko vietos.

— Tairelio vyrai, — jiems skinantis kelią per šilkų ir drobių raizgalynę paaiškino Podrikas Peinas. — Tiesa, ir lordo Rovano, ir lordo Redvaino. Visi čia nė nesutilpo. Čia, pilyje. Kiti išsinuomojo kambarius mieste. Užeigose ir kitur. Susirinko į vestuves. Į karaliaus Džofrio vestuves. Ar turėsite jėgų dalyvauti pokylyje, milorde?

— Dalyvauti pokylyje man nesutrukdytų nė plėšriausios žebenkštys.

Apie mūšius gal ir ne, o apie vestuves drąsiai buvo galima taip sakyti; šiaip ar taip, rizika, kad vestuvių pokylyje kas nors nukirs tau nosį, buvo gerokai mažesnė.

Nors Rankos bokšto langinės jau buvo uždarytos, pro jų plyšius dar sklido blausi šviesa. Prie durų budintys vyrai, kaip įprasta jo tėvo namų sargybai, vilkėjo tamsiai raudonus apsiaustus, o ant galvų buvo užsidėję šalmus su liūtais. Tirionas abu juos pažinojo ir jiedu iš karto jį atpažino, nors… Neūžauga atkreipė dėmesį, kad į jo veidą nė vienas ilgai žiūrėti negalėjo.

Įžengę į vidų, jie sutiko užkardo laiptais besileidžiantį serą Adamą Marbrandą su puošniu krūtinės šarvu ir gelumbiniu, aukso spalvos miesto sargybos vado apsiaustu.

— Milorde, — tarė jis, — kaip malonu jus matyti ant kojų. — Girdėjau…

— …kad jau rausiama nedidukė kapo duobė? Ir mane pasiekė tokie gandai. Tad nusprendžiau, kad bus geriausia keltis iš lovos. Nugirdau, kad dabar vadovauji miesto sargybai. Tik nežinau, ar sveikinti, ar reikšti užuojautą?

— Bijau, kad gali ir pasveikinti, ir užjausti, — atsakė seras Adamas ir nusišypsojo. — Daug vyrų žuvo, nemažai pabėgo ir man liko vos puspenkto tūkstančio. Tik dievai ir Mažasis Pirštas žino, iš kur imsime lėšų toliau mokėti jiems atlygį, bet tavo sesuo draudžia bent vieną iš jų paleisti.

Vis dar nerimauji, Sersėja? Mūšis baigėsi, ir dabar auksiniai apsiaustai tau nepadės.

— Ką tik buvai pas mano tėvą? — paklausė Tirionas.

— Buvau. Ir, rodos, palikau jį ne per geriausiai nusiteikusį. Giliai širdyje lordas Taivinas jaučia, kad ieškoti dingusio ginklanešio keturių tūkstančių keturių šimtų sargybinių — per akis, bet tavo pusbrolis Tirekas kol kas neatsirado.

Tirekas buvo jo velionio dėdės Taigeto sūnus, trylikos metų berniukas. Jis dingo per riaušes, netrukus po savo vestuvių su ledi Ermesanda, dar žindomu kūdikiu, kuri, — taip jau susiklostė, — buvo paskutinė gyva Heifordų giminės palikuonė. Ir tikriausiai pirma nuotaka per visą Septynių Karalysčių istoriją, tapusi našle greičiau, nei buvo atjunkyta nuo motinos krūties.

— Ir aš niekur jo neradau, — prisipažino Tirionas.

— Jis jau šeria kirminus, — taktiškai kaip visuomet įsiterpė Bronas. — Geležinrankis taip pat jo ieškojo, o eunuchas uoliai pakratė storą piniginę. Bet jiems sekėsi nė kiek ne geriau nei mums. Daugiau neverta jo ieškoti, sere.

Seras Adamas nedraugiškai dėbtelėjo į samdinį.

— Kai kalbama apie kraujo gimines, lordas Taivinas būna užsispyręs. Jis ras tą vaikinuką, nesvarbu, ar gyvą, ar mirusį, o aš ketinu paklusti jo įsakymams. — Jis vėl pažvelgė į Tirioną. — Tėvą rasi jo menėje.

Mano menėje, pagalvojo Tirionas.

— Kelią, rodos, dar pamenu.

Ir vėl reikėjo lipti laiptais, bet šį kartą Tirionas įveikė juos pats, viena ranka remdamasis į Podo petį. Bronas atidarė jam duris. Lordas Taivinas Lanisteris sėdėjo po langu ir, šviečiant alyvos pripiltai lempai, kažką rašė. Išgirdęs klaktelint skląstį, jis pakėlė akis.

— Tirionai…

Ir ramiai padėjo plunksną.

— Džiaugiuosi, kad prisimeni mane, milorde. — Tirionas paleido Podo petį, visu svoriu atsirėmė į lazdą ir nevikriai priėjo truputį arčiau. Ir iš karto suprato: kažkas negerai.

— Sere Bronai, — tarė lordas Taivinas, — Podai… Gal būtų geriau, jei, kol mudu tvarkysime reikalus, paliktumėt mus vienus.

Nors ir gana akiplėšiškai dėbtelėjęs į ranką, Bronas vis dėlto nusilenkė ir ėmė trauktis, o Podas pasekė jo pavyzdžiu. Jiems išėjus sunkios durys užsitrenkė ir Tirionas Lanisteris liko su tėvu vienas. Menės langinės buvo uždarytos nakčiai, bet viduje vis tiek jautėsi vėsuma. Kažin, ko jam primelavo Sersėja?

Kasterlių Uolos lordas buvo liesas ir todėl atrodė dvidešimčia metų jaunesnis, rūstus, bet savotiškai gražus. Jo skruostai buvo apžėlę vešliomis gelsvomis žandenomis, paryškinančiomis griežtų bruožų veidą, pliką galvą ir stambų smakrą bei lūpas. Ant kaklo jis buvo pasikabinęs grandinę, nukaldintą iš auksinių rankų, kurių vienos pirštai laikė kitos riešą.

— Graži grandinė, — tarė Tirionas ir pagalvojo: Bet ant mano kaklo ji atrodytų geriau.

Šią šmaikščią pastabą lordas Taivinas nuleido negirdomis.

— Bus geriau, jei prisėsi. Ar išmintingai pasielgei pakilęs iš ligos patalo?

— Tas ligos patalas varo man dar didesnę ligą. — Tirionas žinojo, kaip jo tėvas niekina silpnumą. Jis klestelėjo į arčiausiai stovintį krėslą. — Kokios puikios tavo menės… Ar gali patikėti, kad mane, besivaduojantį mirtimi, kažkas perkėlė į tamsią ankštą kamarą Meigoro tvirtovėje?

— Raudonoji pilis pilna vestuvininkų. Kai jie išsiskirstys, rasime tau tinkamesnę menę.

— Man patiko ir šioje menėje. Ar didžiųjų tuoktuvių diena jau paskirta?

— Džofris ir Mardžerė turėtų susituokti pirmą naujų metų dieną, kuri — taip jau sutapo — yra ir pirmoji naujo šimtmečio diena. Šia tuoktuvių ceremonija bus paskelbta naujos eros pradžia.

Naujos Lanisterių eros, dingtelėjo Tirionui.

— Ak, kaip gaila, rodos, tai dienai jau turiu kitų planų.

— Atėjai čia tik pasiskųsti savo miegamuoju ir nevykusiai pajuokauti? Turiu baigti kelis svarbius laiškus.

— Svarbius laiškus. Na, žinoma…

— Vienos kovos laimimos kalavijais ir ietimis, kitos — rašomosiomis plunksnomis ir varnais. Liaukis slapta man priekaištavęs, Tirionai. Lankiau tave visuomet, kai tik meisteris Balabaras leisdavo, kai jau atrodydavo, jog miršti. — Jis suglaudė pirštų galus ir pasirėmė jais smakrą. — Kodėl išvijai Balabarą?

Tirionas gūžtelėjo.

— Meisteris Frenkenas taip uoliai nesistengia girdyti manęs vynu ir neverčia tiek daug miegoti.

— Balabaras atvyko į miestą kartu su lordo Redvaino palyda. Žmonės kalba, kad jis talentingas gydytojas. Paprašiusi, kad jis tavimi rūpintųsi, Sersėja pasielgė labai kilniai. Ji baiminosi dėl tavo gyvybės.

Norėjai pasakyti, ji baiminosi, kad galiu ir nenumirti.

— Be abejo, dėl to ji ir nuo mano lovos nė akimirkos nepasitraukė.

— Nebūk bjaurus. Ant Sersėjos pečių gula visi būsimų karaliaus vestuvių rūpesčiai, aš toliau kariauju, o tau jau bent dvi savaites negresia nė menkiausias pavojus. — Lordas Taivinas atidžiai nužvelgė subjaurotą sūnaus veidą ir šviesiai žalios jo akys nė nemirktelėjo. — Nors turiu pripažinti: žaizda tikrai baisi. Ir kokia beprotybė tave apsėdo?..

— Priešas su taranu jau buvo prie vartų. Jei puolimui būtų vadovavęs Džeimis, vadintum tai narsiu žygdarbiu.

— Džeimis niekada nebūtų pasielgęs taip kvailai ir vykstant mūšiui nenusiėmęs šalmo. Tikiuosi, nužudei tą, kuris perkirto tau veidą?

— O taip, tas niekšas jau tikrai negyvas.

Nors iš tiesų serą Mendoną nužudė Podrikas Peinas: įstūmė į upę, kad priburbuliuotų tempiamas į dugną sunkių šarvų, kuriuos dėvėjo.

— Miręs priešas — amžinas džiaugsmas, — atsainiai tarstelėjo Tirionas, nors seras Mendonas nebuvo jam tikras priešas. Tas žmogus neturėjo jokių priežasčių trokšti jo mirties. Jis tebuvo įrankis ir, rodos, žinau, kieno. Ji liepė jam pasirūpinti, kad iš mūšio negrįžčiau. Tačiau be įrodymų tokių kaltinimų lordas Taivinas net nebūtų klausęsis. — Kodėl tu, tėve, čia, mieste? — paklausė Tirionas. — Ar neturėtum vykti į mūšį su lordu Staniu, Robu Starku ar dar kuo nors? — Ir kuo greičiau, tuo geriau.

— Kol lordas Redvainas iš pietų neatplukdys savo laivyno, Drakono Uolai pulti mums trūksta laivų. Iš tokio puolimo nebūtų naudos. Stanio Barateono žvaigždė užgeso ir nuskendo Juoduosiuose Vandenyse. Starkas… tas vyrukas vis dar vakaruose, bet iš šiaurės link Prieblandos Slėnio traukia didelės šiauriečių pajėgos, vadovaujamos Helmano Tolharto ir Robeto Gloverio. Išsiunčiau lordą Tarlį jų pasitikti, o tuo metu seras Gregoris traukia Karališkuoju keliu, kad juos atkirstų ir neleistų pasitraukti. Jiedu puls Tolhartą ir Gloverį su trečdaliu Starko kariuomenės dviem frontais.

— Sakai, link Prieblandos Slėnio?..

Bet Prieblandos Slėnyje nebuvo nieko, dėl ko būtų buvę verta taip rizikuoti. Ar Jaunasis Vilkas galų gale kuoktelėjo?

— Dėl to neturėtum sukti sau galvos. Tavo veidas mirtinai išblyškęs, o per tvarsčius sunkiasi kraujas. Sakyk, ko nori, ir grįžk į lovą.

— Ko aš noriu…

Tirionas pajuto gumulą gerklėje, jam atėmė žadą. Ko jis nori? Noriu daugiau, nei kada nors galėsi man duoti, tėve.

— Podas sako, kad Mažasis Pirštas tapo Harenholo lordu.

— Kol Ruzas Boltonas laiko užėmęs pilį ir laukia Robo Starko, tas titulas nieko nereiškia, bet lordas Beilišas troško tos garbės. Jis mums labai pasitarnavo derantis dėl vestuvių su Mardžere iš Tairelių giminės. O Lanisteriai skolingi nelieka.

Džofrio santuoka su Mardžere, galima sakyti, buvo Tiriono mintis, bet dabar tai priminti būtų buvę labai nemandagu.

— Gali paaiškėti, kad tas titulas — ne vien tušti žodžiai, — įspėjo jis tėvą. — Mažasis Pirštas nieko nedaro šiaip sau. Bet tiek jau to. Rodos, užsiminei apie grąžinamas skolas?

— Ir tu reikalauji atlygio, ar ne? Puiku. Ko iš manęs nori? Žemių, pilies ar kokio nors posto?

— Pradžiai — trupučio prakeikto dėkingumo.

Išpūtęs akis lordas Taivinas įsistebeilijo į sūnų.

— Juokdariai ir beždžionės laukia plojimų. Tiesą sakant, Eiriui taip pat jų reikėjo. O tu tik vykdei įsakymą, ir neabejoju, kad stengeisi kaip įmanydamas. Niekas ir neneigia, kad svariai prisidėjai prie mūšio.

— Svariai prisidėjau? — Įniršęs Tirionas išpūtė jam likusią šnervę. — O man atrodo, kad išgelbėjau tavo prakeiktą miestą.

— Vis dėlto daugumai žmonių atrodo, kad mūšio baigtį nulėmė mano sprendimas pulti lordo Stanio kariuomenės sparną. Lordai Tairelis, Rovanas, Redvainas ir Tarlis taip pat puikiai kovėsi, be to, man pranešė, kad būtent tavo sesuo Sersėja paragino ugnies burtininkus sukelti gaisrą, kuris sunaikino Barateono laivyną.

— O aš tuo metu nenuveikiau nieko reikšminga, tik pasikirpau nosies plaukus, ar ne? — nebegalėdamas daugiau slėpti susierzinimo, paklausė Tirionas.

— Tavo pakelta geležinė grandinė buvo gudrus manevras ir labai svarbus mūsų pergalei. Ar tai norėjai išgirsti? Be to, man pranešė, kad tau turime būti dėkingi už sąjungą su Dornu. Ir dar tau tikriausiai bus malonu sužinoti, kad Mirsela saugiai pasiekė Saulės Ietį. Seras Aris Oukhartas rašo, kad ji nepaprastai pamėgo princesę Arianą ir kad princas Tristanas ja labai susižavėjęs. Tikrai nenoriai daviau Marteliams įkaitę, bet, rodos, kitaip nebuvo galima.

— Ir mes turėsime įkaitą, — pasakė Tirionas. — Vieta taryboje taip pat buvo tos sutarties dalis. Jei atvykęs jos užimti princas Doranas kartu neatsives ir kariuomenės, jis pateks mums į rankas.

— Ar Martelis atvyktų vien pareikšti savo teisių į tarybos nario vietą? — nusistebėjo lordas Taivinas. — Žadėjai jam dar ir atkeršyti.

— Žadėjau įvykdyti teisingumą.

— Vadink, kaip nori. Vis tiek kraujo praliejimo išvengti nepavyks.

— Kraujo tikrai turime per akis. Per mūšį braidžiau po telkšančias kraujo balas. — Tirionas nusprendė, kad niekas netrukdo dabar pereiti prie reikalo esmės. — O gal taip pamėgai Gregorį Kligeiną, kad neištvertum, jei tektų su juo išsiskirti?

— Seras Gregoris mums labai naudingas, kaip ir jo brolis. Kiekvienam lordui kartais reikia patirti ką nors siaubinga… Sprendžiant iš sero Brono ir viso tavo klano, šią pamoką, rodos, būsi išmokęs.

Tirionas pagalvojo apie Timetą išdeginta akimi, apie Šiagą su kirviu, apie Čelą su karoliais, suvertais iš džiovintų ausų. Ir apie Broną. Ypač apie Broną.

— Siaubūnų pilni miškai, — priminė jis tėvui. — Ir skersgatviai.

— Tai tiesa. Galbūt kiti šunys irgi medžios. Man reikėtų apie tai pagalvoti. Jei daugiau neturi ko pasakyti…

— Turi baigti kelis svarbius laiškus, žinau. — Tirionas pakilo nuo krėslo, virpančiomis kojomis atsistojo, trumpai užsimerkė, mat jam staiga susvaigo galva, ir netvirtai žingtelėjo prie durų. Vėliau, prisimindamas tai, suprato, kad jam reikėjo palaukti ir antrą akimirką, ir trečią. Bet jis atsisuko. — Klausi, ko noriu? Pasakysiu tau. Noriu to, kas man teisėtai priklauso. Noriu Kasterlių Uolos.

Jo tėvas stipriai sučiaupė lūpas.

— Ketini atimti iš brolio pirmagimystės teisę?

— Karaliaus sargybos riteriams draudžiama tuoktis, turėti vaikų ir žemės. Žinai tai ne prasčiau už mane. Tą dieną, kai apsivilko baltą apsiaustą, Džeimis atsisakė teisės į Kasterlių Uolą, bet tu niekada to nepripažinai. Praėjo jau daug laiko. Noriu, kad stotum prieš visus karalystės žmones ir viešai paskelbtum, jog esu tavo sūnus ir teisėtas įpėdinis.

Lordo Taivino akys buvo šviesiai žalios su auksiniais taškeliais — ir spindinčios, ir negailestingos.

— Kasterlių Uola… — šaltai ir nuožmiai tarstelėjo jis ir pridūrė: — Niekados…

Tas žodis tarsi pakibo ore tarp jųdviejų — didžiulis, žeidžiantis, nuodijantis…

Jau prieš klausdamas žinojau, ką tėvas atsakys, tarė sau Tirionas. Karaliaus sargybos riteriu Džeimis tapo jau prieš aštuoniolika metų, o aš niekada apie šį reikalą neužsiminiau. Turėjau susiprasti. Seniai turėjau tai žinoti.

— Kodėl? — pagaliau prisivertė garsiai paklausti jis, nors neabejojo, kad pasigailės pravėręs burną.

— Tu dar klausi? Tu, kuris ateidamas į šį pasaulį nužudei savo motiną? Esi išsigimęs, suktas, neklusnus, pagiežingas sūtrauka, kupinas pavydo, geidulių ir šlykščių sumanymų. Žmonių įstatymai leidžia tau vadintis mano giminės vardu ir rengtis mano vėliavos spalvų drabužiais, nes negaliu įrodyti, kad nesi mano sūnus. Norėdami išmokyti nuolankumo, dievai pasmerkė mane žiūrėti, kaip klibikščiuoji pasipuošęs išdidžiu liūtu, kuris buvo mano tėvo, o anksčiau — jo tėvo simbolis. Bet nei dievai, nei žmonės niekada neprivers manęs leisti, kad paverstum Kasterlių Uolą savo kekšynu.

— Kekšynu? — Ir staiga Tirionas suvokė, iš kur ta tėvo pagieža. Supykęs, pro sukąstus dantis jis iškošė: — Sersėja papasakojo tau apie Alajają.

— Toks jos vardas? Prisipažinsiu, negaliu prisiminti visų tavo kekšių vardų. Kuo vardu buvo ta, kurią vedei dar būdamas berniukas?

— Tiša, — įžūliai atsakė jis.

— O ta, kuri prie Žaliosios Šakos sekė paskui stovyklą?

— O kas tau rūpi? — atšovė Tirionas, nenorėdamas tėvui girdint net tarti Šajos vardo.

— Visai nerūpi. Taip pat nerūpi, ar jos gyvens, ar mirs.

— Tai tu liepei nuplakti Ają, — ne paklausė, o atvirai apkaltino tėvą Tirionas.

— Tavo sesuo papasakojo, kad grasini mano vaikaičiams, — šaltesniu už ledą balsu tarė lordas Taivinas. — Ar ji melavo?

Tirionas neketino gintis.

— Taip, grasinau. Norėjau apsaugoti Alajają. Kad Ketlblekai jos nenuskriaustų.

— Rūpindamasis kekšės saugumu, grasinai savo giminės nariams, savo kraujo žmonėms? Argi taip galima?

— Pats mane išmokei, kad žiaurus grasinimas dažnai veiksmingesnis už smūgį. Tiesa, Džofris daugybę kartų kurstė mane imtis smurto. Jei tau niežti nagus plakti žmones, pradėk nuo jo. O dėl Tomeno… Kodėl turėčiau skriausti Tomeną? Jis geras vaikas ir mano kraujo.

— Tavo motina irgi tokia buvo. — Lordas Taivinas staiga atsistojo, ištiesino pečius ir pažvelgė žemyn į savo neūžaugą sūnų. — Grįžk į lovą, Tirionai, ir daugiau neužsimink man apie savo teisę paveldėti Kasterlių Uolą. Atlygį gausi, bet tokį, kuris, mano nuomone, tau dera pagal nuveiktus darbus ir užimamą padėtį. Ir neapsirik: tai paskutinis kartas, kai tylomis iškenčiau Lanisterių giminei tavo užtrauktą gėdą. Liaukis smagintis su kekšėmis. Jei kitą kartą kurią nors užtiksiu tavo lovoje, ji pakibs kilpoje.