Kardų audra

Jonas

Juos prižadino degančio Kurmių miesto dvokas.

Karaliaus bokšto viršuje stovėdamas ir į paminkštintą, meisterio Eimono duotą ramentą remdamasis Jonas Snou matė, kaip kyla pilkas dūmų debesis. Jonui pabėgus, Stiras jau negalėjo viltis iš pasalų užpulti Juodosios pilies, bet vis tiek jam nereikėjo taip tiesmukai ir perspėti, kad artinasi. Gal mus ir nužudysi, pagalvojo Jonas, bet nė vieno nepaskersi miegančio lovoje. Bent jau tuo pasirūpinau.

Koją, kai perkeldavo ant jos kūno svorį, dar pasiutusiai skaudėjo. Tą rytą apsivilkti išskalbtiems juodiems drabužiams ir susivarstyti batams jam prireikė Klaido pagalbos, o kai jiedu darbą baigė, Jonas troško tik išgerti aguonpienio ir nugrimzti į nebūtį. Bet, užuot išgėręs aguonpienio, jis pasitenkino puse puodelio migdančio vyno, pakramtė gluosnio žievės ir pasiėmė ramentą. Ant Vėtrų kalno švietė švyturys ir Nakties sargybai reikėjo kiekvieno brolio.

— Galiu kautis, — primygtinai tvirtino Jonas, kai broliai mėgino jį sulaikyti.

— Koja jau sugijo, ar ne? — nusišaipė Nojus. — Jei taip, turbūt neprieštarausi, jei neskaudžiai įspirsiu?

— Geriau nespirk. Koja dar sustirusi, bet galiu lengvai vaikščioti šlubčiodamas, stovėti ir kautis, jei tik tau manęs reikia.

— Man reikia kiekvieno vyro, žinančio, kurį ieties galą besti į tyržmogius.

— Smailųjį.

Jonas prisiminė, jog kadaise kažką panašaus pasakė savo mažai sesutei.

Nojus pirštais persibraukė barzdos šerius.

— Gal ir galėtum būti naudingas. Pastatysime tave ant bokšto su didlankiu, bet jei nuvirsi, po galais, pas mane verkšlendamas skųstis neik.

Jis matė Karališkąjį kelią, vingiuojantį į pietus per rusvus akmenuotus laukus ir vėjų nugairintas kalvas. Šiandien, dar nesutemus, iš pietų šiuo keliu atžygiuos magnaras, vedinas savo teniečiais su kirviais ir ietimis rankose ir bronziniais bei odiniais skydais ant nugarų. Ateis Grigas Ožys, Kvortas, Šunvotė ir kiti. Ir Igritė. Tyržmogiai niekada nebuvo jo draugai, jis neleido jiems būti draugais, bet ji…

Toje vietoje, kur jos strėlė pervėrė šlaunies raumenis, Jonas tebejautė skausmingą tvinkčiojimą. Taip pat jis prisiminė senio žvilgsnį ir juodą, iš gerklės kliokiantį kraują, kai per audrą jį apšvietė tvykstelėjęs žaibas. Bet geriausiai jo atmintyje išliko urvas, nuogas jos kūnas deglo šviesoje ir jos burnos skonis, kai jam pasilenkus jos lūpos prasiskyrė. Igrite, neik čia. Trauk į pietus plėšikauti arba pasislėpk viename iš tų apvalių bokštų, kurie tau taip patiko. Čia tavęs laukia tik mirtis.

Kitame kiemo pakraštyje vienas iš lankininkų, įsitaisiusių ant senųjų Flinto kareivinių stogo, atsirišo kelnes ir šlapinosi pro šaudymo angą. Malis, pamačius seniai netrinktus, morkinius vyro plaukus dingtelėjo Jonui. Ant kitų stogų ir bokštų taip pat buvo matyti vyrų juodais apsiaustais, bet devyni iš dešimties buvo iš šiaudų surištos kaliausės. Donalas Nojus juos vadino „kaliausėmis varnoms baidyti“. Tik kad varnos — tai mes, pagalvojo Jonas, be to, dauguma mūsų ir taip gerokai išsigandę.

Kad ir kaip juos vadinsi, padaryti kareivių iš šiaudų sugalvojo meisteris Eimonas. Sandėliuose jie turėjo tiek kelnių, odinukių ir tunikų, kad nebuvo ko jomis aprengti, tad kodėl neprikimšus jų šiaudų, neužmetus ant pečių apsiausto ir nepastačius į sargybą? Nojus pristatė jų ant kiekvieno bokšto viršaus ir beveik kas antrame lange. Kai kurios net laikė ietį arba buvo pasispaudusios po pažastimi arbaletą. Broliai tikėjosi, kad iš tolo pamatę jas teniečiai nuspręs, jog Juodoji pilis pernelyg gerai saugoma ir jos neverta pulti.

Ant Karaliaus bokšto Jonas buvo su šešiomis šiaudinėmis baidyklėmis ir dviem tikrais broliais. Kurčiasis Dikas Folardas sėdėjo šaudymo angoje ir stropiai valė ir tepė alyva savo arbaletą, kad ratukas gerai suktųsi, o vaikinukas iš Senmiesčio vaikštinėjo pirmyn atgal palei parapetą vis pataisydamas kaliausėms drabužius. Gal jis mano, kad pastatyti tinkamomis pozomis šiaudiniai geriau kariaus? O gal tas laukimas tampo jam nervus kaip ir man?

Vaikinas tvirtino esąs aštuoniolikos, vyresnis už Joną, bet apskritai buvo tikras geltonsnapis. Broliai vadino jį Šilkiniu, nors jis ir vilkėjo vilnonius Nakties sargybos brolio drabužius, šarvinius marškinius ir po jais kietintą odą; jis buvo kaip mergina: tamsiomis akimis, glotnia oda, juodomis kaip varno garbanomis. Tačiau per Juodojoje pilyje praleistą pusmetį jo delnai įdiržo, ir Nojus sakė, kad jis neblogai valdo arbaletą. Tik ar vaikinas turėjo drąsos pakelta galva sutikti tai, kas jų laukė…

Pasiramsčiuodamas ramentu Jonas šlubavo po bokšto viršų. Karaliaus bokštas nebuvo pats aukščiausias pilies bokštas, — ta garbė teko dar aukštesniam, siauresniam, trupančiam Ieties bokštui, nors broliai girdėjo Otelą Jarviką sakant, kad jis bet kurią dieną gali griūti. Karaliaus bokštas nebuvo ir stipriausias — Sargybinių bokštas šalia Karališkojo kelio priešams būtų buvęs kietesnis riešutėlis. Bet Karaliaus bokštas buvo gana aukštas, gana stiprus, dunksojo patogioje vietoje, prie Sienos, ir nuo jo viršaus galėjai matyti vartus bei medinių laiptų papėdę.

Pirmą kartą savo akimis išvydęs Juodąją pilį, Jonas stebėjosi, kad broliai galėjo būti tokie kvaili ir pastatyti pilį be apsauginių sienų. Kaip buvo įmanoma ją ginti?

— Ir neįmanoma, — paaiškino jam dėdė. — Tai ir yra svarbiausia. Nakties sargyba yra pasižadėjusi nedalyvauti karalystėje kylančiuose kivirčuose. Tačiau per kelis šimtmečius buvo tokių lordų vadų, — išdidžių, bet nelabai išmintingų, — kurie pamiršo duotus pažadus ir dėl savo ambicijų vos mūsų nepražudė. Lordas vadas Ranselis Haitaueris mirties patale mėgino perduoti Nakties sargybos vado pareigas savo pavainikiui sūnui. Lordas vadas Rodrikas Flintas sugalvojo pasiskelbti Užusienio karaliumi. Tristanas Madas, Markas Rankenfelas Pamišėlis, Robinas Hilas… Ar žinai, kad prieš šešis šimtus metų Sniego vartų ir Nakties forto vadai kibo vienas kitam į gerkles ir pradėjo karą? O kai lordas vadas pamėgino juos sutramdyti, jiedu suvienijo savo pajėgas, kad jį nužudytų? Starkas iš Vinterfelo turėjo imtis priemonių ir… abiem jiems nukirsti galvas. Tai jis nesunkiai padarė, nes jųdviejų tvirtovių nebuvo įmanoma apginti. Iki Džeoro Mormonto Nakties sargyba turėjo devynis šimtus devyniasdešimt šešis lordus vadus ir dauguma iš jų buvo narsūs ir garbingi vyrai, bet… turėjome ir bailių, ir kvailių, ir valdingų, ir pamišėlių. Mes gyvuojame, nes Septynių Karalysčių lordai ir karaliai žino, jog nekeliame jiems grėsmės, — nesvarbu, kas mums vadovauja. Vieninteliai mūsų priešai — šiaurėje, o šiaurėje turime Sieną.

Tik dabar tie priešai įveikė Sieną ir artinasi iš pietų, pagalvojo Jonas, o Septynių Karalysčių lordai ir karaliai mus pamiršo. Atsidūrėme tarp kūjo ir priekalo. Be apsauginės sienos Juodosios pilies nebuvo įmanoma išlaikyti; Donalas Nojus žinojo tai, kaip ir visi kiti.

— Iš šios pilies jiems nebus jokios naudos, — tarė ginklininkas nedidelei savo įgulai. — Virtuvę, bendrąją menę, arklides, net bokštus… tegul užima viską. Mes ištuštinsime ginklinę, visas atsargas, kurias tik pajėgsime, užnešime ant Sienos ir susitelksime prie vartų.

Tad Juodoji pilis pagaliau turėjo kažką panašaus į gynybinę sieną — pusmėnulio formos, dešimties pėdų aukščio užtvarą, sukrautą iš visokių daiktų; vinių pilnų statinaičių ir sūdytos avienos statinių, pintinių, juodo vilnonio audeklo rietimų, sukrautų stambių malkų, nupjautų rąstų, ugnyje grūdintų mietų ir daugybės maišų grūdų. Šis negrabiai suręstas pylimas gynė du labiausiai saugotinus taškus: šiaurinius vartus ir papėdę didžiulių medinių laiptų, nagais įsikirtusių į Sieną nelyginant vyno padauginęs žaibo zigzagas, laikomų medinių sijų — didžiulių medžių kamienų, įleistų giliai į ledą.

Jonas matė, kad paskutinieji, jo brolių raginami kurmiai vis dar lipo ilgais laiptais. Grenas nešė glėbyje mažą berniuką, o dviem laiptų aikštelėmis žemiau senis rėmėsi Pipui į petį. Patys seniausi miestiečiai tebelaukė pas juos nusileisiančio narvo. Jis matė motiną, tempiančią du vaikus, abu juos laikančią už rankų, ir vyriausią berniuką, bėgantį paskui ją laiptais. Du šimtai pėdų virš jų Sju Žydrainė ir ledi Meliana (kuri, visų jos draugų nuomone, nebuvo ledi) stovėjo laiptų aikštelėje ir žvelgė į pietus. Dūmus jos, be abejo, matė geriau už jį. Jonas galvojo apie žmones, kurie nutarė pasilikti mieste. Mat visada rasdavosi tokių, — per daug užsispyrusių, kvailų arba pernelyg drąsių trauktis, — kuriems mieliau būdavo kautis, slėptis arba pasiduoti. Galbūt teniečiai jų pasigailės.

Būtų gerai juos pulti, pagalvojo Jonas. Turėdami penkiasdešimt raitų ir gerai ginkluotų žvalgų, galėtume užkirsti jiems kelią. Tačiau jie neturėjo nei penkiasdešimties žvalgų, nei pusės tiek žirgų. Įgula negrįžo ir niekaip nebuvo įmanoma sužinoti, nei kur ji, nei ar Nojaus išsiųsti raiteliai ją pasiekė.

Mes esame pilies įgula, tarė sau Jonas, bet… tik pažvelk į mus. Broliai, kuriuos paliko Bouvenas Maršas, buvo seniai, luošiai arba visiški geltonsnapiai, kaip Donalas Nojus ir perspėjo. Jis matė vienus laiptais į viršų sunkiai ritinant statines, o kitus įsitaisiusius ant užtvaros; tvirtą ir dar stiprų, bet lėtą kaip visada senąjį Kegsą, Batą Be Poros, žvaliai straksintį ant medinės kojos, kvaišelį Yzį, laikantį save atgimusiu Florianu Kvailiu, dornietį Dilį, Eiliną Raudonąjį iš Rouzvudo, Jaunąjį Henlį (įpusėjusį šeštą dešimtį), Senąjį Henlį (pradėjusį aštuntą dešimtį), Plaukuotąjį Holą ir Spuoguotąjį Peitą iš Mergelių Duburio. Keli iš šių vyrų pamatė, kad Jonas žiūri į juos nuo Karaliaus bokšto viršaus, ir jam pamojo. Kiti nusisuko. Jie tebemano, kad esu išdavikas. Sunku buvo su tuo susitaikyti, bet Jonas negalėjo jų kaltinti. Šiaip ar taip, jis buvo pavainikis. O juk visi žinojo, kad pavainikiai iš prigimties pasileidę ir klastingi, mat gimę iš geidulingumo ir apgaulės. Priešų Juodojoje pilyje jis turėjo ne mažiau nei draugų. Pirmiausia — Rastį. Kartą Jonas pagrasino, kad lieps Vaiduokliui perplėšti jam gerklę, jei nesiliaus kankinęs Semvelio Tarlio, o Rastis tokių dalykų niekada neužmiršdavo. Kaip tik dabar laiptų papėdėje jis žėrė į krūvą sausus lapus, bet kartkartėmis liaudavosi dirbęs ir mesdavo į Joną gana ilgą bjaurų žvilgsnį.

— Ne! — suriko Donalas Nojus žemai besidarbuojantiems trims vyrams iš Kurmių miesto. — Degutą neškite prie keltuvo, aliejų — laiptais aukštyn, arbaletų strėles — į ketvirtą, penktą ir šeštą laiptų aikšteles, ietis — į pirmą ir antrą. Lydytus kiaulės taukus padėkite po laiptais, taip, čia, už lentjuosčių. Statinės su mėsa skirtos užtvarai statyti. Judinkitės, bjaurybės žemės knysliai, JUDINKITĖS!

Jo balsas — kaip lordo, dingtelėjo Jonui. Jo tėvas visada sakydavo, kad mūšyje gerklė kapitonui tokia pat svarbi kaip ir kalavijas rankoje. „Kokia nauda iš to, kad vyras narsus ir sumanus, jei jo komandų niekas negirdi?“ — sakydavo savo sūnums lordas Edardas, tad jiedu su Robu užkopdavo ant Vinterfelo bokštų ir šaukdavo vienas kitą iš skirtingų kiemo pusių. Bet Donalas Nojus būtų pranokęs juos abu. Visi kurmiai vaikščiojo labai jo bijodami, ir ne be reikalo, mat jis vis grasino nusukti jiems sprandus.

Trys ketvirtadaliai Kurmių miesto gyventojų paklausė Jono įspėjimo ir atėjo į Juodąją pilį ieškoti prieglobsčio. Nojus paskelbė, jog kiekvienas vyras, galintis pakelti ietį arba mosuoti kirviu, padės ginti užtvarą, o jei ne, tegul eina velniop namo ir rizikuoja susidurti su teniečiais. Jis ištuštino ginklinę ir įbruko jiems į rankas plieninius ginklus: didelius dviašmenius kirvius, aštrius kaip skustuvas durklus, ilguosius kalavijus, vėzdus ir kuokas, grandine parištais spygliuotais galais. Apsirengę kniedėmis nusagstytomis odinukėmis ir ilgais šarviniais marškiniais, užsisegę antblauzdžius ir kaklo šarvus, kad išsaugotų galvas ant pečių, kai kurie iš jų atrodė net kaip tikri kariai. Prastoje šviesoje. Jei žiūri prisimerkęs.

Nojus rado darbo ir moterims su vaikais. Tie, kurie buvo per maži kautis, nešiojo vandenį ir kurstė laužus, Kurmių miesto pribuvėja turėjo padėti Klaidui ir meisteriui Eimonui rūpintis sužeistaisiais, o Tripirštis Hobas staiga sulaukė tiek mėsos iešmų sukikų, katilų maišytojų ir svogūnų pjaustytojų, kad neišmanė, kuo juos visus užimti. Dvi kekšės pasisiūlė kovoti ir įrodė, jog neblogai įgudusios šaudyti arbaletais, tad buvo nusiųstos ant laiptų, į keturiasdešimties pėdų aukštį.

— Šalta, — pasiskundė Šilkinis, stovėdamas pasikišęs plaštakas po apsiaustu ir pasispaudęs jas po pažastimis. Jo skruostai buvo skaisčiai įraudę.

Jonas prisivertė šyptelėti.

— Šalta Speigilčiuose. O čia — gaivi rudens diena.

— Tada tikiuosi, kad Speigilčių niekada nepamatysiu. Senmiestyje pažinojau merginą, mėgusią ledukais atsišaldyti vyną. Manau, ledas tik tam ir tinka. Berti į vyną. — Šilkinis pažvelgė į pietus ir suraukė kaktą. — Kaip manai, milorde, ar kaliausės sargybiniai juos atbaidė?

— Reikia tikėtis. — Jono nuomone, tai buvo įmanoma, bet… greičiausiai tyržmogiai stabtelėjo Kurmių mieste prievartauti moterų ir pasiplėšti grobio. Arba galbūt Stiras laukė, kol sutems ir jie galės sėlinti prisidengę tamsa.

Atėjo vidurdienis, paskui popietė, o teniečiai Karališkajame kelyje taip ir nepasirodė. Jonas išgirdo žingsnius bokšte ir netrukus, įraudęs nuo kopimo laiptais, pro pakeliamąsias duris galvą kyštelėjo Ouvenas Kvailelis. Pasispaudęs po viena pažastimi jis nešė pintinėlę bandelių, po kita — apvalainą sūrį, o rankoje laikė maišelį svogūnų.

— Hobas liepė jus pamaitinti, jei kartais ilgiau čia užtruktumėte.

Tai arba užkanda, arba paskutinis mūsų valgis.

— Padėkok jam mūsų vardu, Ouvenai.

Dikas Folardas buvo kurčias kaip akmuo, bet uoslę turėjo puikią. Bandelės pintinėje dar buvo šiltos, kai jis atėjęs po ją pasirausė ir vieną išsiėmė. Taip pat jis rado molinę puodynėlę sviesto ir durklu užsitepė jo ant bandelės.

— Su razinomis, — laimingas tarstelėjo jis. — Ir riešutais.

Jis šnekėjo neaiškiai, bet lėtai, tad, apsipratęs su jo kalba, galėjai ją suprasti.

— Gali paimti ir manąją, — tarė Šilkinis. — Aš nenoriu.

— Valgyk, — liepė jam Jonas. — Nežinai, kada vėl pasitaikys proga užkąsti.

Jis pats paėmė dvi bandeles. Riešutus atstojo pušų sėklos, o razinas — džiovinti obuoliukai.

— Ar tyržmogiai šiandien ateis, lorde Snou? — paklausė Ouvenas.

— Jei ateis, tikrai sužinosi, — atsakė Jonas. — Klausykis ragų.

— Du kartai. Du kartai skelbia artėjant tyržmogius.

Ouvenas buvo aukštas, šviesiaplaukis ir draugiškas vyras, uolus darbininkas ir stebėtinai nagingas, kai reikėdavo dirbti staliaus darbus ir taisyti katapultas ar kitus panašius įtaisus, bet taip pat mėgdavo kartoti, girdi, motina jį, dar kūdikį, numetusi ant galvos ir pusė jo smegenų ištekėjusios pro ausį.

— Prisimeni, kur turi eiti? — paklausė Jonas.

— Donalas Nojus sakė, kad turiu eiti prie laiptų. Man reikia užlipti į trečią laiptų aikštelę ir iš arbaleto šaudyti į tyržmogius apačioje, jeigu jie mėgins perlipti užtvarą. Trečia laiptų aikštelė. Viens, du, trys. — Jis kelis kartus linktelėjo. — Jei tyržmogiai puls, karalius ateis mums į pagalbą, tiesa? Karalius Robertas — galingas kovotojas. Jis tikrai atjos. Meisteris Eimonas pasiuntė jam paukštį.

Nebuvo prasmės aiškinti jam, kad Robertas Barateonas miręs. Šią žinią Ouvenas pamirštų ir vėl, kaip jau kartą pamiršo.

— Taip, meisteris Eimonas išsiuntė jam paukštį, — pritarė Jonas. Tai išgirdęs Ouvenas, rodos, apsidžiaugė.

Meisteris Eimonas išsiuntė daug paukščių… ir ne vienam, o keturiems karaliams. „Tyržmogiai prie vartų, — buvo rašoma laiške. — Karalystei iškilo pavojus. Siųskite kuo daugiau pagalbos į Juodąją pilį.“ Sukorę ilgą kelią, varnai pasiekė net Senmiestį ir Citadelę, nuskrido į pusšimtį įtakingų lordų pilių. Daugiausia pagalbos broliai tikėjosi sulaukti iš šiauriečių lordų, tad jiems Eimonas pasiuntė po du paukščius. Varnai nešė prašymus Amberiams ir Boltonams, į Servino ir Toreno pilis, į Karholdą ir Gūdmiškį, į Meškų salą, į Senpilį, į Našlės sargybą, į Baltąjį Uostą, į Baroutoną ir Upokšnius, į Lidlių, Barlėjų, Norėjų, Harklėjų ir Vulių tvirtoves kalnuose. „Tyržmogiai prie vartų. Šiaurė pavojuje. Atvykite su visomis pajėgomis.“

Ką gi, varnai gal ir turėjo sparnus, bet lordai ir karaliai — tikrai ne. Net jei pagalba jau pakeliui, šiandien Juodosios pilies ji tikrai nepasieks.

Po pietų dūmai virš Kurmių miesto išsisklaidė ir pietuose plytintis dangus vėl buvo giedras. Nė debesėlio, pagalvojo Jonas. Tai buvo gerai. Lietus arba sniegas visus juos būtų iš anksto pasmerkęs.

Klaidas ir meisteris Eimonas užtraukė keliamąjį narvą ant Sienos viršaus, kur buvo saugu ir kur jau stovėjo dauguma Kurmių miesto moterų. Vyrai juodais apsiaustais neramiai žingsniavo ant bokštų viršaus ir susišūkaudavo per kiemą. Septonas Seladoras meldėsi kartu su užtvaros gynėjais, prašydamas Karžygio suteikti jiems jėgų. Kurčiasis Dikas Folardas susirangė po savo apsiaustu numigti. Šilkinis jau buvo nužingsniavęs šimtą lygų — suko ir suko ratus palei dantytą bokšto sieną. Siena verkė, o saulė keliavo visiškai giedru dangumi. Artėjant vakarui Ouvenas Kvailelis grįžo nešinas kepalu juodos duonos ir kubiliuku geriausios Hobo avienos, troškintos su alumi ir svogūnais. Užuodęs tokį valgį, pabudo net Dikas. Vyrai suvalgė viską iki paskutinio kąsnio ir duonos gabalėliais išdažė kubiliuko dugną. Kai jie pasisotino, saulės diskas jau kybojo žemai vakaruose, o ant pilies krito ilgi ir tamsūs šešėliai.

— Užkurk laužą, — liepė Jonas Šilkiniui, — ir pripilk į katilą aliejaus.

Jonas nusileido žemyn užsklęsti durų ir pramankštinti kojos. Ir netrukus suprato, kad taip pasielgęs suklydo, bet stipriai suspaudė ramentą ir vis tiek atliko, ką buvo numatęs. Durys į Karaliaus bokštą buvo ąžuolinės su geležiniais apkaustais. Jos galėjo šiek tiek sutrukdyti teniečiams, bet nebūtų jų sulaikiusios, jeigu jie būtų norėję patekti į bokštą. Jonas įdėjo skersinį į tam skirtas įrantas, nuėjo į išvietę, — tai galėjo būti paskutinė galimybė tenai apsilankyti, — ir, raukydamasis iš skausmo, vėl užšlubčiojo ant stogo.

Vakarinis dangaus kraštas nusidažė rausvai mėlynai, bet aukščiau jis buvo vaiskiai žydras su skaistaus raudonio priemaiša ir jame ėmė žiebtis žvaigždės. Jonas įsitaisė tarp dviejų bokšto sienos dantų su vienintele jam draugiją palaikančia kaliause ir pakėlęs akis į dangų žiūrėjo, kaip per jį šuoliuoja Eržilas. O gal tai buvo Raguotasis Valdovas? Jis pagalvojo, kur dabar Vaiduoklis. Taip pat pagalvojo apie Igritę ir tarė sau, jog tai beprotybė.

Žinoma, jie atėjo naktį. Kaip vagys, dingtelėjo Jonui. Kaip žmogžudžiai.

Išgirdęs pučiant ragą, Šilkinis prileido kelnes, bet Jonas apsimetė to nepastebėjęs.

— Eik ir papurtyk Diką už peties, — liepė jis vaikinukui iš Senmiesčio, — kitaip jis pramiegos mūšį.

— Man baisu… — Šilkinio veidas buvo išbalęs nelyginant vaiduoklio.

— Mums visiems baisu. — Jonas atrėmė ramentą į bokšto sienos dantį, pasiėmė didlankį, sulenkė glotnų storą dornietišką kukmedį ir užkabino lanko templę už įrantų. — Nešvaistyk strėlių ir šauk tik tada, kai būsi tikras, jog pataikysi, — pasakė jis, kai Šilkinis grįžo pažadinęs Diką. — Strėlių turime užtektinai, bet tai nereiškia, kad jos niekada nesibaigs. Ir užtaisydamas arbaletą slėpkis už sienos danties, o ne už kaliausės. Jos šiaudinės ir strėlė lengvai jas pervers.

Dikui Folardui Jonas nesivargino nieko sakyti. Jei pakakdavo šviesos, Dikas galėjo skaityti iš lūpų, tačiau jam buvo nė motais, kas ką sako, be to, jis ir taip viską žinojo.

Trijulė užėmė pozicijas trijose apvalaus bokšto pusėse. Jonas pasikabino strėlinę prie diržo ir išsitraukė strėlę. Jos kotas buvo juodas, o galas su pilka plunksna. Įstatęs ją į templę, jis prisiminė kadaise po medžioklės ištartus Teono Greidžojaus žodžius. „Šernas gali turėti iltis, o lokys nagus, — pašaipiai šypsodamasis tąkart pasakė jis, — bet niekas nė iš tolo neprilygsta mirtinai žąsies plunksnai.“

Jonas toli gražu nebuvo toks geras medžiotojas kaip Teonas, bet didlankis ir jam nebuvo svetimas. Aplink ginklinę, atsukę nugaras į akmenis, šmirinėjo tamsūs pavidalai, bet Jonas nematė jų taip aiškiai, kad būtų galėjęs švaistyti strėles. Jis girdėjo iš toli sklindančius riksmus ir matė Sargybos bokšte įsitaisiusius šaulius leidžiant strėles žemyn. Bet visa tai vyko pernelyg toli ir Jonas niekuo negalėjo padėti. Bet kai pastebėjo tris pavidalus atsiskyrus nuo už penkiasdešimties jardų dunksojusių arklidžių sienų, jis priėjo prie danties, pakėlė lanką ir įtempė templę. Pavidalai bėgo, tad jis nešovė, tik laukė, laukė…

Atsiskyrusi nuo templės strėlė tyliai švilptelėjo. Po akimirkos atsklido dejonė ir toliau per kiemą kūrė tik du pavidalai. Dabar jie bėgo dar greičiau, bet Jonas iš strėlinės jau išsitraukė antrą strėlę. Šį kartą jis paskubėjo iššauti ir nepataikė. Kol vėl įtempė templę, tyržmogiai jau buvo dingę. Jonas apsidairė kito taikinio ir jo žvilgsnis užkliuvo už keturių priešų, skuodžiančių pro tuščio Lordo Vado bokšto griuvėsius. Nuo jų iečių, kirvių ir nuo siaubingų, ant apskritų odinių skydų išpieštų ženklų atsispindėjo mėnesiena; ant skydų buvo nupieštos kaukolės ir kaulai, gyvatės, lokių letenos, iškreipti demonų veidai. Tai — laisvoji tauta, suprato Jonas. Teniečių skydai buvo iš juodos kietintos odos su bronziniais kraštais ir papuošimais, o šie buvo paprasti ir nepagražinti. Tai buvo lengvesni, pinti plėšikų skydai.

Jonas vėl priglaudė žąsies plunksna papuoštą strėlę prie ausies, nusitaikė, iššovė, paskui nieko nelaukęs įstatė strėlę, įtempė templę ir iššovė dar kartą. Pirma strėlė pervėrė skydą su lokio letena, antra — gerklę. Tyržmogis riktelėjo ir parkrito. Kairėje Jonas išgirdo duslų Kurčiojo Diko, o dar po akimirkos ir Šilkinio arbaletų šiokštelėjimą.

— Pataikiau! — dusliai šūktelėjo vaikinas. — Vienam pervėriau krūtinę.

— Patiesk ir antrą! — paragino Jonas.

Dabar jam nebereikėjo ieškoti taikinių, o tik juos pasirinkti. Jonas nušovė tyržmogių šaulį, statantį strėlę į templę, o paskui nusitaikė į vyrą, kirviu kapojantį Hardino bokšto duris. Šį kartą jis nepataikė, bet į ąžuolą įsmigusi ir virpanti strėlė privertė tyržmogį atsisakyti savo ketinimų. Ir tik kai jis ėmė bėgti, Jonas pažino, kad tai Šunvotė. Po pusės mirksnio ant Flinto kareivinių stogo įsitaisiusio senojo Malio strėlė pervėrė jam koją ir nenaudėlis plūsdamas krauju nušlubčiojo. Gal dabar liausis skundęsis dėl tos savo šunvotės? — pagalvojo Jonas.

Kai strėlinėje baigėsi strėlės, jis nuėjo pasiimti kitų ir sustojo prie kitos šaudymo angos, petys į petį su Diku Folardu. Kol Kurčiasis Dikas iššaudavo vieną arbaleto strėlę, Jonas iš lanko paleisdavo tris, bet tai buvo nuo seno žinomas didlankio pranašumas. Arbaleto strėlė greičiau lėkdavo ir geriau smigdavo, bet ginklas buvo gremėzdiškas ir ilgai trukdavo jį užtaisyti. Jonas girdėjo tyržmogius vienas kitam kažką šaukiant, o vakaruose aidint pučiamą karo ragą. Pasaulyje viešpatavo mėnesiena ir šešėliai, o laikas virto amžinybe, kurioje tik įstatydavai, įtempdavai ir šaudavai. Tyržmogio paleista strėlė pervėrė šiaudinei kaliausei kaklą, bet Jonas Snou to, galima sakyti, nė nepastebėjo. Leiskite man vieną kartą netrukdomam šauti į Teno magnarą, meldėsi jis savo tėvo dievams. Magnaras bent jau buvo priešas, kurio jis nekentė. Duokite man Stirą.

Jo pirštai palengva grubo, nykštys ėmė kraujuoti, bet Jonas vis tiek statė į templę, tempė ir leido strėles. Jo žvilgsnis užkliuvo už ugnies pliūpsnio ir pasukęs galvą jis pamatė, kad dega bendrosios menės durys. Po kelių sekundžių jau liepsnojo visa rąstinė menė. Jis žinojo, kad Tripirštis Hobas ir jo padėjėjai iš Kurmių miesto yra ant Sienos ir jiems niekas negresia, bet jausmas vis tiek buvo toks, tarsi būtų gavęs stiprų smūgį į pilvą.

— JONAI! — dusliai suriko Kurčiasis Dikas. — Ginklinė…

Jonas matė, kad priešai užsiropštė ant jos stogo. Vienas iš jų turėjo deglą. Dikas užšoko ant šaudymo angos krašto, kad galėtų geriau nusitaikyti, prisidėjo prie peties arbaletą ir paleido švilpiančią strėlę į tą, kuris laikė deglą. Bet prašovė.

O apačioje stovėjęs šaulys pataikė.

Folardas neišleido nė garso, tik persisvėrė per turėklus ir stačia galva nugarmėjo žemyn. Iki žemės buvo apie šimtą pėdų. Atidžiai žvelgdamas pro šiaudinį kareivį ir mėgindamas susigaudyti, iš kur atskriejo strėlė, Jonas išgirdo dunkstelėjimą. Už kokių dešimties pėdų nuo Kurčiojo Diko lavono jis pamatė odinį skydą, susiglamžiusį apsiaustą ir vešlius vario spalvos plaukus. Ugnies pabučiuota, dingtelėjo jam, laiminga. Jis pakėlė lanką, bet pirštai niekaip nepaleido strėlės, ir ji dingo taip pat staiga, kaip ir buvo atsiradusi. Keikdamasis Jonas pasisuko ir iššovė į vyrus ant ginklinės stogo, bet taip pat nepataikė.

Tuo metu jau liepsnojo ir rytinės arklidės — iš gardų veržėsi juodi dūmai ir į orą kilo degančio šieno draiskanos. Kai įgriuvo stogas, liepsnos ūždamos pakilo dar aukščiau ir tas ūžimas beveik nustelbė teniečių karo ragus. Penkiasdešimt jų, išsirikiavę glaudžia kolona ir skydais prisidengę galvas, tapsėjo Karališkuoju keliu. Kiti plūdo per daržą, per akmenimis grįstą kiemą ir pro seną, išdžiūvusį šulinį. Trys iš jų kalavijais mėgino prasikirsti sau kelią per žemiau varnų lizdų esančias duris, vedančias į meisterio Eimono menes, o ant Tyliojo bokšto viršaus vyko žūtbūtinė ilgaisiais kalavijais ginkluotų brolių ir bronzinius kirvius turinčių priešų kova. Bet visa tai nebuvo svarbu. Kovos pozicijos pasikeitė, pagalvojo jis.

Jonas prišlubčiojo prie Šilkinio ir sučiupo jam petį.

— Eime su manimi! — šūktelėjo.

Jiedu kartu nusigavo prie šiaurinių turėklų, nuo kurių iš Karaliaus bokšto buvo matyti vartai ir Donalo Nojaus iš rąstų, statinių ir grūdų pilnų maišų pastatyta užtvara. Tą užtvarą teniečiai pasiekė pirmi. Jie dėvėjo pusšalmius, o ilgi odiniai jų marškiniai buvo apsiūti plonais bronziniais diskais. Daugelis turėjo bronzinius kirvius, keli — padarytus iš akmens nuoskilų. Dauguma jų buvo ginkluoti trumpomis smeigiamosiomis ietimis lapo formos antgaliais, kurie degančių arklidžių šviesoje tviskėjo raudonai. Puldami užtvarą, jie kažką šūkavo senąja kalba, badė ietimis, mosavo bronziniais kirviais, su tokiu pat užsidegimu barstė grūdus ir liejo kraują, o tuo metu jiems ant galvų pylėsi arbaletų ir didlankių strėlių lietus, kuriuo pasirūpino ant laiptų Donalo pastatyti šauliai.

— Ką darysime?! — baimingai sušuko Šilkinis.

— Žudysime juos! — atsakė Jonas, imdamas juodą strėlę.

Joks šaulys nebūtų galėjęs prašyti geresnio taikinio. Pusmėnulio formos užtvarą puolantys, per maišus ir statines besiropščiantys ir juodai apsirengusius vyrus pasiekti trokštantys teniečiai į Karaliaus bokštą buvo atsukę nugaras. Ir Jonas, ir Šilkinis netyčia pasirinko tą pačią auką. Vos tik jis užlipo ant užtvaros, lanko strėlė kiaurai pervėrė jam gerklę, o arbaleto strėlė įsmigo tarp menčių. Po akimirkos ilgasis kalavijas dar perrėžė jam vidurius ir jis krito aukštielninkas, užvirsdamas ant paskui jį besiropštusio teniečio. Jonas ištiesė ranką į strėlinę ir apsižiūrėjo, kad ji vėl tuščia. Šilkinis prisukinėjo savo arbaletą. Jis paliko vaikiną darbuotis ir nuėjo atsinešti strėlių, bet, nespėjus žengti nė trijų žingsnių, jam prieš nosį su trenksmu atsidarė pakeliamosios durys. Po galais, net negirdėjau, kaip jie išlaužė duris.

Nebuvo laiko nei galvoti, nei ko nors griebtis, nei šauktis pagalbos. Jonas numetė savo lanką, pakėlė ranką prie menčių, vienu mostu išsitraukė iš makštų Ilganagį ir suvarė jo geležtę į tarpuakį pirmai iš bokšto kyštelėjusiai galvai. Bronza Valyrijos plienui nė iš tolo neprilygo. Kalavijas perskrodė teniečio šalmą, susmigo giliai į kaukolę ir nelaimėlis nugarmėjo, iš kur buvo atėjęs. Bet išgirdęs šūkavimus Jonas suprato, kad nukautajam už nugaros yra daugiau priešų. Jis pasitraukė ir pasišaukė Šilkinį. Kitam užlipusiam vyrui arbaleto strėlė pervėrė skruostą. Jis taip pat nukrito žemyn.

— Aliejaus, — tarė Jonas.

Šilkinis linktelėjo. Jiedu grybštelėjo storus, dygsniuotus, prie laužo paliktus pamušus, pakėlė sunkų katilą verdančio aliejaus ir išpylė jį ant teniečių apačioje. Tokių baisių riksmų Jonas dar nebuvo girdėjęs, o Šilkinis atrodė taip, tarsi tuoj ims lupti ožius. Jonas koja užtrenkė pakeliamąsias duris, pastatė ant jų sunkų geležinį katilą ir gerai papurtė gražiaveidį vaikiną.

— Išsivemsi paskui! — sušuko. — Eime.

Nuo bokšto turėklų jie buvo pasitraukę vos kelias akimirkas, bet per tą laiką viskas pasikeitė. Gera dešimtis juodųjų brolių ir keli vyrai iš Kurmių miesto tebestovėjo ant pintinių ir statinių, bet tyržmogiai buvo apspitę visą pusmėnulį ir smarkiai juos spaudė. Jonas matė, kaip vienas taip baisiai perdūrė Rasčiui pilvą, kad pakėlė jį į orą. Jaunasis Henlis buvo negyvas, o Senasis Henlis, apsuptas priešų, vadavosi mirtimi. Taip pat jis matė Yzį besisukiojantį ir įnirtingai mosuojantį kalaviju, besikvatojantį pamišėlišku juoku ir besiplaikstančiu apsiaustu šokinėjantį nuo statinės ant statinės. Bronzinis kirvis pataikė jam žemiau kelio ir juokas virto gargiančiu riksmu.

— Jie neišlaikys, — pasakė Šilkinis.

— Ne, — pataisė jį Jonas, — jie jau neišlaikė.

Paskui viskas apsivertė akimirksniu. Vienas kurmis spruko, jam įkandin — kitas ir staiga visi miestiečiai metę ginklus paliko užtvarą. O brolių buvo per mažai, kad atsilaikytų vieni. Jonui nepraslydo pro akis jų pastangos išsirikiuoti į eilę ir susiglausti, bet ietimis ir kirviais ginkluoti teniečiai tiesiog šlavė juos ir netrukus broliai taip pat leidosi bėgti. Dornietis Dilis paslydo ir griuvo kniūbsčias, o tyržmogis suvarė ietį jam į tarpumentę. Kegsas, lėtas ir vos atgaunantis kvapą, jau beveik buvo pasiekęs žemutinę laiptų pakopą, kai tenietis sučiupo jį už apsiausto skverno ir stipriai trūktelėjo, bet… arbaleto strėlė pakirto jį, vos spėjusį užsimoti kirviu.

— Pataikiau! — džiugiai šūktelėjo Šilkinis, o Kegsas svirduliuodamas pasiekė laiptus ir keturpėsčias ėmė ropštis aukštyn.

Vartus praradome. Donalas Nojus juos uždarė ir apjuosė grandine, bet jų niekas negynė, ant geležinių grotų raudonai atsispindėjo gaisro liepsnos, o už jų žiojėjo tamsoje skendintis tunelis. Vartų negynė nė vienas karys; vienintelė saugi vieta buvo Sienos viršus, bet, kad ją pasiektum, reikėjo įveikti septynių šimtų pėdų ilgio vingiuotus laiptus.

— Kokiems dievams meldiesi? — paklausė Jonas Šilkinio.

— Septynetui, — atsakė vaikinas iš Senmiesčio.

— Tad melskis, — paragino jį Jonas. — Melskis savo naujiems dievams, o aš melsiuosi seniesiems.

Čia kova buvo pralaimėta.

Per tą sumaištį prie pakeliamųjų durų Jonas pamiršo prisipildyti savo strėlinę strėlių. Jis nuklibikščiavo per stogą ir tai padarė, taip pat pasiėmė lanką. Jo padėtas katilas tebestovėjo nejudintas, tad atrodė, jog bent kol kas jie saugūs. Mūšio linija pasistūmėjo ir mes žiūrime tarsi iš balkono, pagalvojo jis, šlubčiodamas atgal. Šilkinis vaišino strėlėmis ant laiptų lipančius tyržmogius ir vis užlįsdavo už bokšto sienos danties užtaisyti arbaleto. Gal jis ir gražuoliukas, bet vikrus vaikis.

Tikroji kova vyko ant laiptų. Nojus buvo pastatęs ietininkus dviejose žemutinėse laiptų aikštelėse, bet Kurmių miesto vyrams beatodairiškai sprunkant ietininkai taip pat puolė į paniką ir pabėgo drauge į trečią laiptų aikštelę, o atsilikusius visus iki vieno teniečiai išžudė. Aukščiau esančiose laiptų aikštelėse įsitvirtinę lankininkai ir arbaletininkai mėgino šaudyti bėgliams per galvas. Jonas įstatė strėlę į templę, įtempė, paleido ir jam buvo malonu matyti, kad vienas iš tyržmogių nusirito nuo laiptų. Nuo gaisro liepsnų Siena verkė, ledo fone liepsnos šoko ir tviskėjo. Nuo mirties bėgančių vyrų žingsniai drebino laiptus.

Jonas vėl įstatė strėlę į templę, įtempė ir iššovė, bet tai tebuvo viena jo ir viena Šilkinio strėlė, o laiptais tapnojo šešios ar septynios dešimtys teniečių, apsvaigusių nuo pergalės ir pakeliui žudančių visus. Ketvirtoje laiptų aikštelėje trys broliai juodais apsiaustais sustojo petys į petį su ilgaisiais kalavijais rankose ir vėl trumpam įsiplieskė kova. Tačiau jie buvo tik trys, tad greitai tyržmogių banga juos tiesiog nuplovė ir jų kraujas ėmė lašėti nuo laiptų. „Mūšyje labiausiai pažeidžiamas tas, kuris bėga, — kartą pasakė Jonui Edardas Starkas. — Sprunkantis vyras kareiviui — tarsi sužeistas žvėris. Jis pažadina širdyje kraujo troškimą.“ Iš penktos laiptų aikštelės šauliai spruko net nelaukę, kol priešai juos pasieks. Tai buvo kelias, kruvinas kelias.

— Atnešk deglus, — liepė Jonas Šilkiniui.

Keturi deglai aliejumi sumirkytais skudurais apvyniotais galais buvo padėti prie laužo. Ten buvo ir keliolika ugninių strėlių. Vaikinas iš Senmiesčio, įkišęs į ugnį, palaikė deglą, kol šis užsidegė, o kitus, pasikišęs po pažastimi, atnešė neuždegtus. Jis vėl atrodė išsigandęs, ir ne be reikalo. Joną irgi buvo apėmusi baimė.

Ir tada jis pamatė Stirą. Magnaras lipo per užtvarą, per prarėžtus grūdų maišus ir suskaldytas statines, per saviškių ir priešų lavonus. Apšviesti liepsnos, jo tamsūs bronziniai žvyniniai šarvai tviskėjo. Stiras, tas beausis kalės vaikas, nusiėmė šalmą, norėdamas apžvelgti savo triumfo lauką, ir patenkintas išsiviepė. Rankoje jis laikė ilgą, iš burtmedžio išdrožtą ietį įmantriai puoštu bronziniu antgaliu. Išvydęs vartus, magnaras nukreipė į juos ietį ir senąja kalba kažką riktelėjo keliems su juo buvusiems teniečiams. Per vėlu, pagalvojo Jonas. Turėjai pats vesti savo vyrus per užtvarą, tada gal būtum galėjęs kelis juos išgelbėti.

Aukštai virš galvų dusliai ir pratisai gaudė karo ragas. Ne nuo Sienos viršaus, bet nuo devintos laiptų aikštelės, maždaug dviejų šimtų pėdų aukštyje, kur stovėjo Donalas Nojus.

Jonas įstatė padegamąją strėlę į lanko templę, o Šilkinis prikišęs deglą ją uždegė. Žengęs prie turėklų, jis įtempė lanką, nusitaikė ir iššovė. Paskui žemyn lekiančią strėlę nusidriekė liepsnos uodega ir dusliai dunkstelėjusi ji įsmigo į taikinį.

Ne į Stirą. Į laiptus. O tiksliau — į statines, mažas statinaites ir maišus, kurių Donalas Nojus prikrovė po laiptais iki pat pirmos laiptų aikštelės. Statinės buvo pilnos lydytų kiaulių taukų ir žibintų aliejaus, maišai prikimšti lapų ir aliejuje primirkytų skudurų, smulkiai kapotų malkų, žievės ir medžio drožlių.

— Dar vieną, — pasakė Jonas. — Ir dar vieną, — pridūrė. — Ir dar…

Kiti didlankius turėję šauliai nuo visų aplinkinių bokštų taip pat leido degančias strėles. Kai kurių iš jų strėlės lėkė aukštu lanku ir nukrisdavo nepasiekusios Sienos. Pabaigęs padegamąsias strėles, Jonas su Šilkiniu ėmė degti deglus ir mėtyti juos nuo bokšto.

Tuo metu aukštai įsiplieskė dar viena liepsna. Seni mediniai laiptai aliejų gėrė nelyginant kempinė, o Donalas Nojus nuo devintos iki septintos laiptų aikštelės buvo dosniai palaistęs juos aliejumi. Jonui beliko tikėtis, kad dauguma jų žmonių, prieš Nojui numetant deglus, užlipo aukštyn, ten, kur buvo saugu. Juodieji broliai bent jau žinojo mūšio planą, o miestiečiai apie jį nieko nenutuokė.

Likusį darbą padarė vėjas ir ugnis. Jonui beliko tik žiūrėti. Liepsnoms ūžiant ir viršuje, ir apačioje, tyržmogiai neturėjo kur dingti. Vieni kopė laiptais ir žuvo. Kiti mėgino leistis ir žuvo. Dar kiti liko kur buvę. Jie taip pat žuvo. Daug jų nušoko nuo laiptų dar neužsidegę ir užsimušė. Dvidešimt su viršum teniečių vis dar spietėsi tarp liepsnų, kai nuo karščio pokštelėjo ledas ir apatinis trečdalis laiptų atitrūko kartu su keliomis tonomis ledo. Daugiau Stiro, Teno magnaro, Jonas Snou nebematė. Siena ginasi pati, dingtelėjo jam.

Jonas paprašė Šilkinio, kad padėtų jam nulipti į kiemą. Sužeistą koją taip skaudėjo, kad jis vos galėjo eiti net su ramentu.

— Atnešk deglą, — liepė jis vaikinui iš Senmiesčio. — Man reikia kai ko paieškoti.

Ant laiptų daugiausia buvo teniečių. Dalis laisvosios tautos žmonių, žinoma, išsigelbėjo. Menso žmonių, ne magnaro. Ji galėjo būti viena iš jų. Tad jiedu, perlipę per kūnus vyrų, mėginusių išlaužti pakeliamąsias duris, nusileido į kiemą ir Jonas klaidžiojo po tamsą, po viena pažastimi pasispaudęs ramentą, o kitą ranką uždėjęs ant pečių vaikinui, anksčiau kekšavusiam Senmiestyje.

Arklidės ir bendroji menė jau buvo sudegusios, jų vietoje žioravo žarijos, bet prie Sienos tebešėlo ugnis, ryjanti pakopą po pakopos ir vieną laiptų aikštelę po kitos. Kartkartėmis jie išgirsdavo dejonę, tada pokštelėjimą ir, atskilęs nuo Sienos, žemyn nugarmėdavo dar vienas ledo luitas. Oras buvo pilnas pelenų ir ledo kristalų.

Kvortą jis rado mirusį, o Akmeninį Nykštį merdėjantį. Taip pat matė kelis negyvus arba mirštančius teniečius, kurių taip gerai nepažinojo. Rado ir Šunvotę, praradusį daug kraujo ir silpną, bet dar gyvą.

Igritę jis pamatė tysančią ant seno sniego lopinio Lordo Vado bokšto papėdėje su strėle tarp krūtų. Jos veidas buvo aptrauktas plono ledo kristalų sluoksnio ir šviečiant mėnesienai atrodė, tarsi ji būtų užsidėjusi sidabrinę kaukę.

Jonas atkreipė dėmesį, kad strėlė buvo juoda, bet jos galas papuoštas baltomis anties plunksnomis. Ne mano, tarė jis sau, ne maniškė. Bet jautėsi taip, lyg strėlė būtų buvusi jo.

Kai Jonas priklaupė sniege šalia Igritės, ji atsimerkė.

— Jonai Snou, — labai tyliai ištarė mergina. Rodos, strėlė pervėrė jai plautį. — Ar čia tikra pilis?

— Taip. — Jonas paėmė ją už rankos.

— Gerai, — sušnabždėjo Igritė. — Norėjau pamatyti tikrą pilį, prieš… prieš…

— Dar pamatysi šimtus pilių, — pažadėjo jai Jonas. — Mūšis baigtas. Meisteris Eimonas tavimi pasirūpins. — Jonas paglostė jai plaukus. — Tu ugnies pabučiuota, pameni? Laiminga. Viena strėlė tavęs nenužudys. Eimonas ją ištrauks ir tave sutvarstys, o tada duosime tau aguonpienio, kad nejaustum skausmo.

Girdėdama tai, ji tik šyptelėjo.

— Prisimeni urvą? Mudviem reikėjo likti urve. Sakiau tau…

— Mes grįšime į urvą, — atsakė jis. — Tu nemirsi, Igrite. Nemirsi.

— Ak… — Igritė delnu palietė Jonui skruostą. — Nieko tu neišmanai, Jonai Snou, — pasakė ji, atsiduso ir mirė.