Kardų audra

Davosas

Kai Davosas užlipo ant denio, jiems už nugarų atsidūręs ilgas Driftmarko kyšulys tolydžio mažėjo, o priekyje, ties horizontu, iš jūros ėmė nirti Drakono Uola. Iš kalno viršūnės kilo pilkšvų dūmų draiskanos, rodančios, kur yra sala. Drakono kalnas šį rytą nerimsta, dingtelėjo Davosui, arba Melisandra vėl ką nors degina.

„Šejalos šokiui“ plaukiant per Juodųjų Vandenų įlanką bei Ryklę, dažnai keičiant kursą ir gaudant aikštingą, vis keičiantį kryptį vėją, jis daug galvojo apie Melisandrą. Didžiulis laužas, andai liepsnojęs Masio gale, ant Aštriojo kyšulio sargybos bokšto, priminė Davosui ant kaklo jos nešiojamą rubiną, o kai leidžiantis saulei ir sėlinant sutemoms pasaulis nuraudo, dangumi plaukiantys debesys nusidažė šilkinių ir atlasinių, šiugždančių jos apdarų spalva.

Drakono Uoloje lauks ir ji, tokia pat graži ir įtakinga, su savo dievu, savo šešėliais ir su jo karaliumi. Kol kas raudonoji žynė, rodės, Staniui buvo visuomet ištikima. Ji jį palaužė, kaip vyras palaužia žirgą. Jei galėtų, ji padėtų karaliui susigrąžinti turėtą galią, ir dėl to atidavė ugniai mano sūnus. Išpjausiu jai plakančią širdį ir žiūrėsiu, kaip sudegs. Taip pagalvojęs, jis pirštais palietė rankeną puikaus ilgo lysietiško durklo, kurį jam davė kapitonas.

Laivo kapitonas elgėsi su juo labai maloniai. Jis buvo vardu Choreinas Seitmantesas, kilęs iš Lyso kaip ir Saladoras Sanas, kuriam priklausė šis laivas. Jo akys buvo žydros kaip daugumos lysiečių, veidas liesas ir vėjų nugairintas, — mat jis jau daugelį metų Septyniose Karalystėse plaukiojo prekybos laivais. Sužinojęs, kad iš jūros jo išgriebtas vyras yra garsusis Svogūnų riteris, kapitonas užleido jam savo kajutę, davė savo drabužių ir porą naujų, beveik tinkamo dydžio aulinių batų. Jis taip pat primygtinai siūlėsi pasidalyti su Davosu valgiu, bet iš to neišėjo nieko gera. Davoso skrandis nevirškino sraigių, nėgių ir kitokių sočių valgių, kuriais gardžiavosi kapitonas Choreinas, ir, pirmą kartą pasivaišinęs prie kapitono stalo, beveik visą dieną Davosas praleido persvėręs per turėklus arba priekinę, arba užpakalinę savo kūno dalį.

Sulig kiekvienu grybštelėjimu irklais Drakono Uola vis labiau artėjo. Dabar Davosas jau galėjo įžiūrėti kalno kontūrus, o šalia jo — didžiulę juodą tvirtovę su chimerų ir drakonų skulptūromis ant bokštų. „Šejalos šokiui“ skrodžiant bangas, nuo bronzinės jos priekį puošusios figūros tiško sūraus vandens purslai. Davosas visu svoriu užgulė laivo turėklus džiaugdamasis, kad turi atramą. Jam tekęs sunkus išmėginimas atėmė daug jėgų. Ilgiau pastovėjus imdavo drebėti kojos, kartais užeidavo smarkūs ir nevaldomi kosulio priepuoliai ir jis atkosėdavo skreplių su krauju. Dievai tikrai ne tam leido man gyvam pereiti ugnį ir vandenį, kad mirčiau nuo kosulio.

Klausydamasis ritmiško, irkluotojams skirto būgno dunksėjimo, duslaus burės plapsėjimo ir besikartojančio irklų teškenimo bei girgždėjimo, jis prisiminė savo jaunystę ir daugybę ūkanotų rytų, kai išgirdus šiuos garsus giliai širdyje patirdavo siaubą. Mat jie skelbdavo artinantis senojo sero Tristimuno Jūros sargybą, o kai Geležiniame soste sėdėjo Eiris Targarienas, Jūros sargyba kontrabandininkams reiškė mirtį.

Bet tai buvo labai seniai, tarė sau Davosas. Dar prieš svogūnų laivą, prieš Vėtrų Gūžtą ir prieš Staniui patrumpinant man pirštus. Dar prieš prasidedant karui ir pasirodant raudonajai kometai, prieš man tampant Sivortu ir riteriu. Anuomet, kai lordas Stanis dar nebuvo manęs iškėlęs ir suteikęs galios, buvau visiškai kitas žmogus.

Kapitonas Choreinas papasakojo jam, kaip tą naktį, kai degė upė, žlugo visos Stanio viltys. Lanisteriai sutriuškino jį puolę iš šono, o nepatikimi vėliavininkai išdavė, kai jam labiausiai reikėjo jų pagalbos.

— Be to, dar pasirodė ir karaliaus Renlio šmėkla, — pridūrė kapitonas, — bildėdama liūto ženklu papuoštame lordo vežime ir žudydama visus, kas pasipainiojo jos kelyje. Sklinda kalbos, kad nuo gaisro žali jo šarvai ėmė vaiduokliškai spindėti, o ragus apgaubė auksinės liepsnos.

Renlio šmėkla… Davosas pasvarstė, ar jo sūnūs taip pat grįš pavirtę šmėklomis? Jūroje jis buvo regėjęs pernelyg daug keistų dalykų, tad negalėjo sakyti, jog vaiduoklių nėra.

— Ar niekas neliko karaliui ištikimas? — paklausė jis.

— Tik vienas kitas, — atsakė kapitonas. — Daugiausia karalienės giminaičiai. Paėmėme daugybę vyrų su lapės ir gėlių ženklais, bet dar daugiau su įvairiais ženklais ir vėliavomis liko krante. Lordas Florentas dabar yra karaliaus ranka Drakono Uoloje.

Kalnas balsvų dūmų apgaubta viršūne vis artėjo. Burė plazdėjo išpūsta vėjo, būgnas tratėjo, irklai tolygiai skrodė vandenį ir netrukus jiems prieš akis atsivėrė įplauka į uostą. Koks tuščias, pagalvojo Davosas prisiminęs, kaip uostas atrodė anksčiau: visos krantinės būdavo prisigrūdusios laivų, o nesutilpę, išmetę inkarus supdavosi ant bangų prie bangolaužio. Jo žvilgsnis užkliuvo už Saladoro Sano flagmano „Valyrietė“, prišvartuoto toje krantinės vietoje, kur kadaise stovėdavo „Siausmas“ ir kiti karo laivai. Abipus „Valyrietės“ taip pat stovėjo lysiečių laivai dryžuotais korpusais. Jis apsidairė, tikėdamasis išvysti „Ledi Mariją“ arba „Šmėklą“, bet veltui.

Įplaukę į uostą, jie nuleido burę ir prie krantinės ėmė artėti darbuodamiesi vien irklais. Įgulai rišant laivą, kapitonas priėjo prie Davoso.

— Mano valdovas pageidauja tuoj pat su tavimi susitikti.

Davosas jau žiojosi atsakyti, bet staiga jį surietė kosulys. Jis įsikibo turėklų ir, atkosėjęs skreplių, išspjovė juos į vandenį.

— Pas karalių… — sušvokštė jis. — Turiu eiti pas karalių. — Nes pas karalių tikrai rasiu ir Melisandrą.

— Pas karalių niekas nevaikšto, — tvirtai tarė Choreinas Seitmantesas. — Saladoras Sanas tau viską paaiškins. Pirmiausia eik pas jį.

Davosas jautėsi per silpnas prieštarauti kapitonui. Jėgų užteko tik linktelėti.

Bet „Valyrietėje“ Saladoro Sano nebuvo. Jie rado jį už ketvirčio mylios, kitoje krantinėje, storapilvio pentosiečių laivo, pavadinto „Dosnus derlius“, triume kartu su dviem eunuchais skaičiuojantį atplukdytas prekes. Vienas eunuchas laikė žibintą, kitas — vaškinę lentelę ir stilių.

— Trisdešimt septyni, trisdešimt aštuoni, trisdešimt devyni… — nusileidę pro denio angą, kapitonas ir Davosas išgirdo garsiai skaičiuojant tą seną nenaudėlį. Šiandien jis vilkėjo tamsiai raudoną tuniką ir avėjo išblukintos, baltos odos ilgaaulius batus, kurių užraitai buvo papuošti sidabro ornamentais. Iš ąsočio kaklelio ištraukęs kaištį, jis prikišęs nosį jį pauostė, nusičiaudėjo ir tarė: — Uoslė man sako, kad vynas nemokšiškai išspaustas ir antrarūšis. Krovos lape parašyta: „Keturiasdešimt trys ąsočiai“. Įdomu, kur dingo likusieji? Jau tie pentosiečiai, ar jie mano, kad neskaičiuoju prekių? — Staiga, pamatęs Davosą, jis sustingo kaip nudiegtas. — Ar pipirai graužia man akis, ar jose tvenkiasi ašaros? Ar prieš mane — Svogūnų riteris? Ne, negali būti, juk visi sutinka, kad brangus mano draugas Davosas žuvo liepsnojančioje upėje. Tik… kodėl mane persekioja jo šmėkla?

— Aš ne šmėkla, Salai.

— Šmėkla, kas gi daugiau? Svogūnų riteris, kurį pažinojau, niekada nebuvo nei toks liesas, nei toks išblyškęs kaip tu. — Saladoras Sanas šiaip taip prasiskynė kelią tarp prieskonių pilnų indų ir audeklo rietimų, kurių buvo prikrautas pilnas prekybinio laivo triumas, stipriai suspaudė Davosą glėbyje, pabučiavo į abu skruostus, o tada dar į kaktą. — Tu vis dar šiltas, sere, be to, girdžiu tuksint tavo širdį. Ar gali būti? Jūra tave prarijo ir vėl išspjovė.

Išgirdęs šiuos žodžius, Davosas nejučia prisiminė Margaveidį — princesės Šairinės juokdarį. Kadaise ir jis pradingo jūroje, o parsirado jau išprotėjęs. Gal ir aš išprotėjau? — dingtelėjo Davosui. Pirštinėta ranka prisidengęs burną jis kostelėjo ir paaiškino:

— Praplaukiau palindęs po grandine, o paskui jūros bangos išmetė mane į krantą prie Juodojo Karaliaus Iečių. Jei „Šejalos šokis“ atsitiktinai nebūtų manęs radęs, būčiau ten ir numiręs.

Saladoras Sanas apkabino kapitoną per pečius.

— Padarei gerą darbą, Choreinai. Manau, sulauksi dosnaus atlygio. Meizo Marai, būk geras eunuchas ir nuvesk mano bičiulį Davosą į laivo savininko kajutę. Duok jam karšto vyno su gvazdikėliais, nes tas kosulys man labai nepatinka. Įlašink į taurę truputį žaliųjų citrinų sulčių. Dar atnešk balto sūrio ir dubenį tų sutrūkinėjusių žalių alyvuogių, kurių indus ką tik skaičiavome! Davosai, tuoj pas tave ateisiu, tik šnektelėsiu su mūsų geruoju kapitonu. Neabejoju, kad man atleisi. Ir nesuvalgyk visų alyvuogių, nes labai supyksiu!

Vedamas vyresniojo eunucho, Davosas nuėjo į erdvią ir prabangiai įrengtą šeimininko kajutę laivagalyje. Jos grindys buvo išklotos storais kilimais, langai papuošti vitražais, o bet kuriame iš didžiulių odinių krėslų kuo patogiausiai būtų įsitaisę trys tokie vyrai kaip Davosas. Netrukus buvo patiekta sūrio, alyvuogių ir taurė garuojančio raudonojo vyno. Spausdamas ją tarp delnų ir jausdamas dėkingumą, Davosas pamažu ėmė jį gurkšnoti. Krūtinėje plintanti šiluma ramino.

Netrukus atėjo ir Saladoras Sanas.

— Atleisk, mano drauge, kad vynas ne pats geriausias. Tie pentosiečiai laktų ir vandenį, jei tik šis būtų raudonas.

— Šis gėrimas ištirpdys sunkumą krūtinėje, — tarė Davosas. — Mano motina sakydavo, kad karštas vynas geriau už šuteklį.

— Mano galva, tau prireiks ir šuteklių. O dievai, taip ilgai prasėdėti ant Ieties… Beje, kaip tau patinka šis puikus krėslas? Jo žandai tikrai išpampę, ar ne?

— Kieno? — paklausė Davosas, vėl nurijęs gurkšnelį vyno.

— Ilyrijaus Mopačio. Dievaži, jis atrodo kaip banginis su žandenomis. Tie krėslai padaryti pagal jo sėdynę, tik jis retai beišsijudina iš Pentoso, tad ant jų beveik nesėdi. Manau, tas storulis visada įsitaiso patogiai, nes, kad ir kur eitų, pasiima ir pagalvę.

— Kaip čia nutiko, kad plaukioji pentosiečių laivu? — susidomėjo Davosas. — Vėl tapai piratu, milorde?

Jis pastūmė tuščią taurę į šalį.

— Niekingas šmeižtas! Kas nuo piratų yra nukentėjęs labiau už Saladorą Saną? Imu tik tai, kas man priklauso. O taip, žmonės man skolingi krūvas aukso, bet aš juk supratingas, tad, užuot reikalavęs monetų, paėmiau puikų, dar šiugždantį dokumentą. Su įrašytu lordo Alisterio Florento, karaliaus rankos, vardu ir jo antspaudu. Man suteiktas Juodųjų Vandenų įlankos lordo titulas ir joks laivas neturi teisės kirsti man priklausančių vandenų be mano, lordo, leidimo. Ir jei tie nusikaltėliai, prisidengę nakties tamsa, mėgina prasmukti ir išvengti mano teisėtų muitų ir muitinių, vadinasi, jie nė kiek ne geresni už kontrabandininkus ir turiu teisę juos suimti. — Senasis piratas nusikvatojo. — Bet aš vyrams pirštų nekapoju. Kam man tie jų pirštų galiukai? Konfiskuoju laivus, krovinius, kartais paprašau išpirkos, beprotiškų bausmių nesiimu. — Jis atidžiai nužvelgė Davosą. — Mano drauge, tu sergi. Tas kosulys… Be to, tu toks išdžiūvęs, kad žiūrėdamas į tave nematau nieko daugiau, vien kaulus ir odą. Net kapšelio su nukirstų pirštų kauliukais…

Kaip nuo seno buvo pratęs, Davosas kilstelėjo ranką prie kaklo, norėdamas pačiupinėti odinį kapšelį, bet jo ten nebuvo.

— Pamečiau upėje, — tarė. Savo sėkmę…

— Upėje buvo siaubinga, — staiga surimtėjęs pasakė Saladoras Sanas. — Žiūrėjau į ją būdamas įlankoje ir vis tiek drebėjau iš baimės.

Davosas nusikosėjo, atsikrenkštė ir vėl užsikosėjo.

— Mačiau degant „Juodąją Betą“ ir „Siausmą“, — pagaliau šiaip taip dusliai ištarė jis. — Ar nė vienas iš mūsų laivų neišvengė gaisro? — paklausė, giliai širdyje vis dar to vildamasis.

— Taip, „Lordas Stefonas“, „Driskė Džena“, „Šveitrusis kardas“, „Linksmasis lordas“ ir keli kiti buvo aukščiau ugnies burtininkų išpurkštos velniavos. Jie nesudegė, bet per pakeltą grandinę perskristi nė vienas negalėjo. Vienas kitas pasidavė. Dauguma nusiyrė į Juodųjų Vandenų aukštupį, kuo toliau nuo mūšio, o tada įgulos laivus nuskandino, kad nepatektų Lanisteriams į rankas. Girdėjau, kad „Driskė Džena“ ir „Linksmasis lordas“ tebepiratauja upėje, bet kas gali žinoti, ar tai tiesa?

— O „Ledi Marija“? — pasiteiravo Davosas. — O „Šmėkla“?

Saladoras Sanas uždėjo ranką Davosui ant dilbio ir spustelėjo.

— Ne. Apie juos nieko negirdėjau. Atleisk, bičiuli. Tavo Deilas ir Alardas buvo geri vyrai. Bet paguodai galiu pasakyti, kad tavo jaunesnysis, Devanas, buvo tarp tų, kuriuos baigiantis mūšiui paėmėme į laivą. Tas narsus jaunuolis nepaliko karaliaus. Bent jau taip visi kalba.

Davosui staiga taip palengvėjo, kad net susvaigo galva. Apie Devaną jis bijojo ir klausti.

— Motina gailestinga. Turiu nueiti pas jį, Salai. Turiu jį pamatyti.

— Taip, — linktelėjo Saladoras Sanas. — Be to, žinau, kad norėsi plaukti į Rūstybės kyšulį pas žmoną ir du mažuosius sūnus. Man rodos, tau reikės naujo laivo.

— Jo malonybė duos man laivą, — pasakė Davosas.

Lysietis papurtė galvą.

— Jo malonybė laivų neturi, o Saladorui Sanui to gero netrūksta. Upėje supleškėjo karaliaus laivai, bet ne maniškiai. Vieną iš jų duosiu tau, senas drauge. O plaukdamas padarysi man paslaugą, sutarta? Prisidengęs nakties tamsa ir niekieno nepastebėtas trumpai įsmuksi į Bravosą, Myrą ir Volantį, pasikrausi šilko, prieskonių ir vėl išsmuksi. Taip, mudviejų pinigų kapšai gerokai papilnės.

— Tu geras vyras, Salai, bet mano pareiga — tarnauti karaliui, o ne pinigų kapšui. Karas greitai nesibaigs. Pagal visus Septynių Karalysčių įstatymus Stanis tebėra teisėtas sosto įpėdinis.

— Mano galva, jei laivai sudegė, jokie įstatymai nepadės. O tavo karalius, na… bijau, kad rasi jį labai pasikeitusį. Nuo tos dienos, kai pralaimėjo mūšį, jis nieko nepriima, tik tūno savo Akmeniniame Būgne apie kažką mąstydamas. Karalienė Selisa ir lordas Alisteris, vadinantis save karaliaus ranka, rūpinasi, kad jis turėtų bent šiokį tokį dvarą. Tam dėdei ji net atidavė karaliaus antspaudą, kad žymėtų juo savo rašomus laiškus, — net mano puikusis dokumentas juo užantspauduotas. Bet tiesa yra ta, jog karalystė, kurią jie valdo, yra skurdi — vienos uolos. Jie neturi nei aukso, — net to trupučio, kurį skolingi ištikimajam Saladorui Sanui, — nei riterių, išskyrus tuos, kuriuos išgelbėjome mūšiui baigiantis, nei laivyno — tik kelis man priklausančius laivus su narsia įgula.

Staiga Davosą vėl užklupo toks smarkus kosulys, kad jis net susirietė. Saladoras Sanas žingtelėjo arčiau norėdamas padėti, bet Davosas mostu jį sulaikė ir po kelių sekundžių atsitiesė.

— Nieko? — sušvokštė jis. — Kaip suprasti, kad karalius nieko nepriima?

Išgirdus savo balsą ir pačiam Davosui pasirodė, kad jis duslus, slopinamas krūtinėje susikaupusių karkalų, ir jam vėl susvaigo galva, o kajutė ėmė suktis ratu.

— Karalius nesimato su niekuo, tik su ja, — paaiškino Saladoras Sanas ir Davosui nereikėjo klausti, apie ką jis kalba. — Mano drauge, tu sekini savo jėgas. Tau reikia lovos, o ne Saladoro Sano. Lovos su daugybe antklodžių, karštų šuteklių ant krūtinės ir dar vyno su gvazdikėliais.

Davosas papurtė galvą.

— Nieko man neatsitiks. Klok tiesą, Salai, aš privalau žinoti. Jis nesimato su niekuo, išskyrus Melisandrą?

Lysietis pervėrė jį abejonių kupinu žvilgsniu ir nenoromis pasakė:

— Sargybiniai pas karalių daugiau nieko neįleidžia, net karalienės ir jo mažosios dukrelės. Tarnai neša valgį, kurio niekas į burną neima. — Pasilenkęs pirklys tyliai pridūrė: — Girdėjau keistų šnekų apie kalno viduje besiplaikstančias alkanas liepsnas ir apie tai, kad Stanis ir raudonoji moteris drauge nusileidžia tų liepsnų pasižiūrėti. Žmonės kalba, esąs šulinys ir slapti laiptai, vedantys į pačią kalno širdį, į vietas, kur taip karšta, kad nerizikuodama sudegti gali vaikščioti tik ji. Viso to per akis pakanka įvaryti seniui tiek baimės, kad kartais jis net neranda jėgų pavalgyti.

Melisandra… Davosas suvirpėjo.

— Dėl visko, kas karaliui nutiko, kalta ta raudonoji moteris, — pasakė jis. — Ji paleido ugnį, kad mus prarytų, nubaudė Stanį už tai, kad paliko ją nuošalyje, ir pamokė, kad be jos burtų apie jokią pergalę nė nesvajotų.

Lysietis ištiesė ranką prie tarp jųdviejų stovinčio dubens ir pasiėmė apvalainą alyvuogę.

— Ne tu pirmas tai sakai, mano drauge. Bet, tavimi dėtas, garsiai apie tai nešnekėčiau. Drakono Uoloje knibždėte knibžda tos karalienės šalininkų — o, taip! Ir jie turi geras ausis ir dar geresnius peilius. — Jis įsikišo alyvuogę į burną.

— Ir aš turiu peilį. Kapitonas Choreinas man padovanojo. — Davosas ištraukė durklą ir padėjo ant stalo. — Peilį, kuriuo išpjausiu Melisandrai širdį. Jei tik ta moteris ją turi.

Saladoras Sanas išspjovė alyvuogės kauliuką.

— Davosai, gerasis Davosai, neturėtum taip kalbėti, net ir juokais.

— Aš nejuokauju. Tikrai ketinu ją nužudyti.

Jei tik tą moterį apskritai galima nužudyti žemišku ginklu. O Davosas nebuvo tuo visiškai tikras. Jis savo akimis matė senąjį meisterį Kreseną, slapta pilantį jai į vyną nuodus, bet, kai jie abu atsigėrė iš užnuodytos taurės, mirė meisteris, o ne raudonoji žynė. Bet peiliu perdūrus širdį… pasak dainių, šalta geležis nužudo net demonus.

— Tokios šnekos pavojingos, mano drauge, — įspėjo jį Saladoras. — Manau, taip ilgai buvęs jūroje, tu dar sergi. Taip, nuo karštinės tau bus išvirusios smegenys. Geriau gulkis į lovą ir neskubėk iš jos keltis, kol nesustiprėsi.

Norėjai pasakyti: „Kol neprarasi ryžto.“ Davosas atsistojo. Jautė, kad karščiuoja ir kad truputį svaigsta galva, bet nekreipė į tai dėmesio.

— Tu senas klastingas nenaudėlis, Saladorai Sanai, bet vis tiek geras draugas.

Lysietis paglostė savo smailią žilą barzdelę.

— Taigi pas tą puikų draugą ir pasiliksi, ar ne?

— Ne, eisiu. — Davosas vėl užsikosėjo.

— Eisi? Tik pažvelk į save! Kosėji, drebi, tu sulysęs ir nusilpęs. Kur tu eisi?

— Į pilį. Ten mano lova. Ir sūnus.

— Ir raudonoji moteris, — nerimaudamas pridūrė Saladoras Sanas. — Ir ji gyvena pilyje.

— Ir raudonoji moteris. — Davosas įsikišo durklą į makštį.

— Esi svogūnų kontrabandininkas, ką tu išmanai apie sėlinimą ir klastingą žudymą? Be to, taip sunkiai sergi, kad net durklo nenulaikai. Ar supranti, kas tau bus, jei būsi sučiuptas? Kol mes degėme upėje, karalienė degino išdavikus. Vargšai vyrai, ji juos pavadino tamsos tarnais, o laužui įsidegus raudonoji moteris užtraukė giesmę.

Davoso tai nenustebino. Aš tai žinojau, pagalvojo, žinojau anksčiau, nei jis man papasakojo.

— Ji ištraukė iš kalėjimo požemių lordą Sanglasą, — pamėgino atspėti jis, — ir Habardo Rambtono sūnus.

— Pataikei kaip pirštu į akį. Ir sudegino juos, kaip sudegins ir tave. Jei nudursi raudonąją moterį, jie tave sudegins keršydami, o jei tau nepavyks, supleškins už pasikėsinimą. Ji giedos, tu klyksi, o paskui mirsi. O juk ką tik grįžai gyventi!

— Tam ir grįžau, — tarė Davosas. — Nužudyti. Padaryti galo Melisandrai iš Ašajaus ir visiems jos darbams. Kitaip kam jūra būtų mane išspjovusi? Juodųjų Vandenų įlanką pažįsti ne prasčiau už mane, Salai. Joks bent lašą sveiko proto turintis kapitonas nekreips savo laivo link Juodojo Karaliaus Iečių ir nerizikuos, kad jos perrėžtų laivo dugną. „Šejalos šokis“ turėjo iš tolo mane aplenkti.

— Viskas dėl vėjo, — garsiai paprieštaravo Saladoras Sanas. — Dėl netikusio vėjo. Vėjas nunešė laivą pernelyg toli į pietus.

— O kas tą vėją pasiuntė? Salai, Motina su manimi kalbėjo.

Senas lysietis nustebęs sumirksėjo.

— Tavo motina mirusi…

— Motina. Ji man buvo maloninga, davė septynis sūnus, o aš leidau jiems ją sudeginti. Ji su manimi kalbėjo. Sakė, kad mes prisišaukėme ugnį. Ir šmėklas. Pats irkline valtimi nuplukdžiau Melisandrą į Vėtrų Gūžtos gelmes ir žiūrėjau, kaip ji pagimdė siaubo šešėlį. — Jis tebesapnavo košmarus, teberegėdavo tas liesas juodas šešėlio rankas, įsirėmusias Melisandrai į šlaunis, ir patį šešėlį, besirangantį iš pūpsančios jos gimdos. — Ji nužudė Kreseną ir lordą Renlį, dar vieną narsų vyrą, Kortnėjų Penrouzą, ir mano sūnus. Dabar atėjo metas, kad kas nors atlygintų jai tuo pačiu.

— Kas nors, — linktelėjo Saladoras Sanas. — Taip, būtent — kas nors. Tik ne tu. Tu silpnas kaip vaikas, be to, ne karys. Maldauju, pasilik pas mane, mudu dar pasišnekėsime, pavalgysi, o tada galbūt nuplauksime į Bravosą ir šiam darbui aš pasamdysiu beveidį, sutarta? O tu… Ne, tu turi sėdėti ir valgyti.

Kaip jis viską apsunkina, jausdamas nuovargį pagalvojo Davosas, o juk man ir taip buvo baisiai sunku tam ryžtis.

— Kerštas degina man skrandį, Salai. Ir maistui jame nėra vietos. Dabar leisk man eiti. Vardan mūsų draugystės palinkėk man sėkmės ir leisk eiti.

Saladoras Sanas atsirėmė į krėslo ranktūrius ir atsistojo.

— Manau, kad nesi tikras draugas. Kai būsi miręs, kas nuneš tavo pelenus ir kaulus tavo ledi žmonai ir praneš, kad prarado vyrą ir keturis sūnus? Kas kitas, jei ne senasis liūdnasis Saladoras Sanas? Bet tiek to, narsuoli sere riteri, eik ir pulk stačia galva į kapą. Surinksiu tavo kaulus į maišą ir atiduosiu juos gyviems tavo sūnums, kad susibertų į kapšelius ir nešiotų pasikabinę ant kaklo. — Ir, piktai mostelėjęs ranka, ant kurios kiekvieno piršto puikavosi po žiedą, pridūrė: — Eik, eik, eik sau, eik.

Taip Davosas išeiti nenorėjo.

— Salai…

— EIK. Arba geriau pasilik, bet jei vis tiek ketini eiti, tai eik dabar.

Ir jis išėjo.

Nuo „Dosnaus derliaus“ iki Drakono Uolos vartų Davosas žingsniavo ilgai ir visiškai vienas. Prie uosto esančios gatvės, kadaise pilnos karių, jūrininkų ir prastuomenės, dabar buvo tuščios. Ten, kur anksčiau turėdavai skintis kelią per žviegiančias kiaules ir nuogus mažus vaikus, dabar šmirinėjo žiurkės. Davosui linko kojos ir tris kartus jį taip surietė kosulys, kad teko stabtelėti ir pailsėti. Niekas neatėjo jam padėti, niekas net nežvilgtelėjo pro langą pasižiūrėti, kas atsitiko. Langinės buvo užvertos, durys grotuotos, o dauguma namų buvo pažymėta gedulo ženklu. Tūkstančiai atplaukė į Juodųjų Vandenų aukštupį pulti, o grįžo šimtai, prisiminė Davosas. Ne mano vieno sūnūs žuvo. Tegul Motina visiems jiems būna gailestinga.

Priėjęs prie pilies vartų rado juos uždarytus. Davosas kumščiu patrankė į geležinėmis kniedėmis išvarpytą medį. Nesulaukęs atsako, kelis kartus spyrė. Pagaliau ant barbakano pasirodė arbaletininkas ir, kyštelėjęs galvą tarp dviejų chimerų, pažvelgė žemyn.

— Kas čia eina?

Davosas atlošė galvą ir, priglaudęs delnų kraštus prie burnos, šūktelėjo:

— Seras Davosas Sivortas, pasimatyti su jo malonybe!

— Gal tu girtas? Eik sau ir netrankyk vartų.

Saladoras Sanas jį įspėjo. Davosas pamėgino kitaip.

— Tada pakviesk mano sūnų. Devaną, karaliaus ginklanešį.

Sargybinis susiraukė.

— Kas tu, sakei, esi?

— Davosas, — šūktelėjo jis. — Svogūnų riteris.

Arbaletininko galva dingo, bet po kelių akimirkų vėl pasirodė.

— Dink iš čia. Svogūnų riteris žuvo upėje. Jo laivas sudegė.

— Laivas sudegė, — pritarė Davosas, — bet riteris liko gyvas ir dabar stovi prieš tave. Ar Džeitas vis dar vartų sargybos kapitonas?

— Kas?

— Džeitas Blekberis. Jis mane puikiai pažįsta.

— Apie tokį niekada negirdėjau. Tikriausiai ir jis žuvęs.

— O lordas Čiteringas?

— Lordą Čiteringą pažinojau. Jis sudegė Juoduosiuose Vandenyse.

— O Kabliaveidis Vilas? Halas Paršėkas?

— Abu žuvę, — atsakė arbaletininkas, bet jo veide staiga šmėstelėjo abejonė. — Palauk čia.

Ir jis vėl dingo.

Davosas laukė. Žuvę, visi žuvę, niūriai pagalvojo jis ir prisiminė blyškų storą Halo pilvą, kuris visada matydavosi žemiau taukuotos jo liemenės, ilgą, skersai Vilo veidą ėjusį randą, kurį paliko per odą drykstelėjęs kablys žuvims gaudyti, ir Džeitą, visuomet nukeldavusį kepurę prieš moteris, — nesvarbu, ar prieš penkias, ar prieš penkiasdešimt, ar jos būdavo kilmingos, ar prasčiokės. Nuskendę arba sudegę kartu su mano sūnumis ir tūkstančiais kitų, mirę, kad karaliautų pragare.

Staiga grįžo arbaletininkas.

— Apeik iš kitos pusės, prie iškyloms skirtų vartų, ten jie tave įleis.

Davosas taip ir padarė. Į pilį jį įleidusių sargybinių Davosas nepažinojo. Jie buvo ginkluoti ietimis, o jiems ant krūtinių puikavosi Florentų giminės ženklas — lapė ir gėlės. Sargyba nuvedė Davosą ne į Akmeninį Būgną, kaip kad jis tikėjosi, o per Drakono Uodegos arką nulydėjo į Eigono sodą.

— Palauk čia, — liepė jam sargybos seržantas.

— Ar jo malonybei pranešta, kad grįžau? — paklausė Davosas.

— Po galais, ką aš žinau! Sakiau, palauk čia.

Ir seržantas su savo ietininkais nuėjo.

Eigono sode maloniai kvepėjo pušimis, iš visų pusių jį supo aukšti tamsūs medžiai. Be to, čia buvo prižėlę dygių erškėtrožių, suaugusių į aukštas gyvatvores, o šlapynėje vešėjo spanguolės.

Kodėl jie mane čia atvedė? — nusistebėjo Davosas.

Paskui jis išgirdo tyliai tilindžiuojant varpelius, juokiantis vaiką ir staiga iš krūmų nerangiai, bet labai skubėdamas išniro kvaišelis Margaveidis, o po akimirkos pasirodė ir jam ant kulnų lipanti princesė Šairinė.

— Tuoj pat grįžk! — šaukė ji juokdarį. — Margaveidi, grįžk!

Išvydęs Davosą, paikšis sustojo kaip įbestas, o varpeliai, prikabinti prie jo alavinio raguoto šalmo, dar kelias akimirkas skambėjo. Paskui jis ėmė straksėti tai ant vienos, tai ant kitos kojos ir uždainavo: „Kvailio kraujas, karaliaus kraujas, kraujas ant mergelės šlaunies, o svečiams — grandinės ir jaunikiui grandinės, o taip, žinau, žinau tikrai, ai ai…“ Nedaug trūko, kad Šairinė būtų jį pagavusi, bet paskutinę akimirką juokdarys nėrė per stambialapių šakių guotą ir pranyko tarp medžių. Princesė nulėkė paskui jį. Pamatęs juos, Davosas šyptelėjo.

Jis nusisuko ir, prisidengęs burną pirštinėta ranka, užsikosėjo, o kaip tik tuo metu per gyvatvorę prasibrovęs dar vienas vaikas nelyginant kamuolys trenkėsi į Davosą ir jį pargriovė.

Berniukas taip pat parvirto, bet labai greitai vėl atsistojo.

— Ką čia veiki? — griežtai pasiteiravo, delnu braukdamasis nuo drabužių šapus. Juodi kaip derva berniuko plaukai siekė apykaklę, o jo akys buvo nuostabiai žydros. — Kai bėgu, neturėtum painiotis man po kojomis.

— Ne, — sutiko Davosas, — neturėčiau.

Kai pamėgino atsiklaupti, jį vėl ištiko smarkus kosulio priepuolis.

— Sergi? — Paėmęs už rankos, berniukas padėjo jam atsistoti. — Gal pakviesti meisterį?

Davosas papurtė galvą.

— Tai tik kosulys. Praeis.

Berniukas iš karto juo patikėjo.

— Žaidėme mergelę ir pabaisą, — paaiškino jis. — Aš buvau pabaisa. Vaikiškas žaidimas, bet mano pusseserei jis patinka. Ar turi vardą?

— Seras Davosas Sivortas.

Berniukas įtariai jį nužvelgė.

— Šit kaip? Į riterį tu nepanašus.

— Esu Svogūnų riteris, milorde.

Žydros akys sumirksėjo.

— Tas, kuris turėjo juodą laivą?

— Žinai tą istoriją?

— Kai dar nebuvau gimęs, mano dėdei Staniui, kurio pilį buvo apsiautęs lordas Tairelis, tu slapta atgabendavai žuvies. — Berniukas atsistojo tiesiai, kilstelėjo pečius. — Aš Edrikas Stormas, — prisistatė, — karaliaus Roberto sūnus.

— Žinoma. — Davosas jį, galima sakyti, iš karto pažino. Vaikinuko ausys buvo atlėpusios kaip Florentų, bet plaukus, akis, smakrą ir skruostikaulius neabejotinai buvo paveldėjęs iš Barateonų.

— Ar pažinojai mano tėvą? — paklausė Edrikas Stormas.

— Daug kartų jį mačiau, kai lankydavosi pas tavo dėdę dvare, bet kalbėtis neteko.

— Tėvas mane išmokė kautis, — didžiuodamasis tarė berniukas. — Jis beveik kiekvienais metais atvykdavo manęs aplankyti ir kartais mudu drauge mokydavomės. Per paskutinį mano vardadienį jis man atsiuntė karo kūjį — tokį pat kaip ir jo, tik mažesnį. Bet jie privertė mane palikti ginklą Vėtrų Gūžtoje. Ar tiesa, kad dėdė Stanis patrumpino tau pirštus?

— Tik per vieną sąnarį. Tebeturiu pirštus, tik jie trumpesni.

— Parodyk.

Davosas nusimovė pirštinę. Berniukas atidžiai apžiūrėjo plaštaką.

— Nykščio nepatrumpino?

— Ne. — Davosas vėl užsikosėjo. — Ne, nykštį paliko.

— Jam nederėjo kirsti tau pirštų, — nusprendė vaikinukas. — Dėdė blogai padarė.

— Buvau kontrabandininkas.

— Taip, bet gabenai jam žuvį ir svogūnus.

— Už tuos svogūnus lordas Stanis įšventino mane į riterius, o už kontrabandą patrumpino pirštus. — Jis vėl užsimovė pirštinę.

— Mano tėvas nebūtų nukirtęs tau pirštų.

— Jei taip sakai, milorde…

Teisybė, Robertas buvo visai kitoks nei Stanis. Berniukas atsigimė į tėvą. Na taip, Renlį irgi mėgstu. Nuo šios minties Davosui pasidarė neramu.

Berniukas ketino pasakyti dar kažką, bet staiga jiedu išgirdo žingsnius. Davosas atsisuko. Sodo taku ėjo seras Akselis Florentas, lydimas tuzino sargybinių, vilkinčių dygsniuotomis odinukėmis. Sargybiniams ant krūtinių buvo išsiuvinėta liepsnojanti Šviesos Valdovo širdis. Karalienės vyrai, dingtelėjo Davosui. Staiga jį vėl surietė kosulys.

Seras Akselis buvo kresnas ir raumeningas, jo krūtinė plati, rankos storos, kojos šleivos, o ausys prižėlusios plaukų. Jis buvo karalienės dėdė, jau dešimt metų tarnavo Drakono Uolos valdytoju ir su Davosu visuomet elgdavosi mandagiai, — mat žinojo, kad šis yra pelnęs lordo Stanio palankumą. Bet kai šį kartą prabilo, jo žodžiuose nebuvo girdėti nei mandagumo, nei šilumos.

— Seras Davosas. Nenuskendęs… Sunku patikėti, — nusistebėjo jis.

— Svogūnai plūduriuoja vandens paviršiuje, sere. Atėjai palydėti manęs pas karalių?

— Atėjau nuvesti tavęs į kalėjimo požemį. — Seras Akselis mostelėjo savo vyrams prieiti arčiau. — Čiupkite jį ir atimkite durklą. Tuo ginklu jis ketina nužudyti mūsų ponią.