Kardų audra

Jonas

Kai tyržmogiai išvedė savo arklius iš urvo, Vaiduoklis jau buvo dingęs. Ar jis suprato, kad reikia bėgti į Juodąją pilį? Jonas įkvėpė gaivaus ryto oro ir leido sau tikėtis. Rytuose, prie horizonto linijos, dangus atrodė rožinis, o aukščiau pilkšvas. Pietuose tebešvietė Ryto Kalavijas — šios ryškios baltos žvaigždės „makštys“ apyaušriu tviskėjo nelyginant deimantas, bet miškas jau vadavosi iš nakties tamsos bei šešėlių ir palengva susigrąžino žalią, aukso, raudoną ir rusvą spalvą. O virš išlakių pušų, ąžuolų, uosių ir senų eglių dunksojo Siena — ledinė ir blyški, tviskanti, nepaisant jos paviršių dengiančių dulkių ir purvo.

Magnaras tuziną raitų vyrų pasiuntė į vakarus, o kitą tuziną — į rytus, kad užjotų ant aukščiausių kalvų, kokias tik ras, ir pasidairytų, ar nepamatys miške žvalgų arba raitelių ant ledo sienos viršaus. Teniečiai turėjo ragus su bronziniais žiedais, kad galėtų įspėti saviškius, jei pamatys priešo sargybinius. Kiti tyržmogiai, taip pat Jonas ir Igritė, nusekė paskui Jarlą. Šiandien turėjo išmušti jaunojo plėšiko šlovės valanda.

Dažnai būdavo sakoma, kad Siena yra septynių šimtų pėdų aukščio, bet Jarlas buvo radęs vietų, kur ji buvo gerokai aukštesnė ar gerokai žemesnė. Prieš juos, užstotas tik medžių, dunksojo vientisas ledo luitas, labai panašus į milžinišką uolą, vėjo nugairintas, nelygiu, rantytu viršumi, siekiantis mažiausiai aštuonis šimtus, o vietomis — galbūt net ir devynis šimtus pėdų. Ir vis dėlto, kai jie priėjo arčiau, Jonas suprato, kad pirmas įspūdis apgaulingas. Brandonas Statytojas palei kalvas, kur tik buvo įmanoma, suklojo didžiulius pamatinius ledo luitus, o šiose apylinkėse kalvos buvo aukštos ir nelygios.

Kartą savo dėdę Bendžiną jis girdėjo sakant, jog į rytus nuo Juodosios pilies Siena — kaip stačias kalavijas, o į vakarus nuo jos — kaip gyvatė. Ir tai buvo tiesa. Įsirėžusi į didžiulę kuprotą kalvą, toliau ledinė siena leidosi į slėnį, paskui gerą lygą vėl kilo stačios ir ilgos granito uolos pakraščiu, tęsėsi dantyta jos viršūne, tada leidosi į dar gilesnį slėnį, o toliau, einant į kalvotus vakarus, kiek tik akis užmato, sulig kiekvienu gūbriu kilo vis aukščiau.

Jarlas nusprendė šturmuoti ledo sieną ties kalvos gūbriu. Nors šioje vietoje Siena dunksojo iškilusi virš miško paklotės aštuonis šimtus pėdų, bene trečią jos dalį sudarė žemė ir akmenys, o ne ledas; kalvos šlaitas jų arkliams buvo per status, kopti juo buvo beveik taip pat sunku kaip ir į Pirmųjų Žmonių Kumštį, bet vis tiek lengviau, nei ropštis visiškai statmena Siena. Be to, kalva buvo tankiai apaugusi mišku ir tarp medžių buvo lengva pasislėpti. Kadaise juodieji broliai kasdien išeidavo su kirviais ir nukirsdavo pernelyg arti augančius medžius, bet tie laikai seniai praėjo ir dabar miškas augo beveik iki pat ledo.

Diena, rodės, bus drėgna ir šalta, juolab kad drėgmė ir šaltis sklido ir nuo milžiniškų, daug tonų sveriančių Sienos ledo luitų. Jiems besiartinant, teniečiai nejučia ėmė lėtinti žingsnį. Nė vienas iš jų, net magnaras niekada anksčiau nėra matę Sienos, suprato Jonas. Jie bijo. Septyniose Karalystėse buvo sakoma, kad Siena žymi pasaulio kraštą. Būtent taip jiems dabar ir atrodo. Stovėdamas čia jausdavaisi tarsi priėjęs ribą.

Ar aš irgi priėjau ribą, kai reikia rinktis? To Jonas nežinojo. Jei liktų su Igrite, jam tektų tapti tyržmogiu ir širdimi, ir siela. Jei paliktų ją ir grįžtų į tarnybą, magnaras tikriausiai išpjautų jai širdį. O jei pasiimtų su savimi… net jei ji sutiktų, nors tai mažai tikėtina… na… kažin, ar jis galėtų parsivesti ją į Juodąją pilį ir gyventi su ja tarp brolių. Dezertyras ir tyržmogė tikrai negalėjo tikėtis, kad kur nors Septyniose Karalystėse bus svetingai sutikti. Gal ir tikrai galėjome paieškoti Gendelio vaikų? Tiesa, ir jie greičiausiai būtų mus suvalgę, o ne priėmę išskėstomis rankomis.

Jonas atkreipė dėmesį, kad Jarlo raiteliams Siena didelio įspūdžio nepadarė. Visi jie ir anksčiau yra šturmavę Sieną. Kai kalvos papėdėje tyržmogiai nulipo nuo arklių, Jarlas ėmė šaukti juos vardais ir aplink jį susibūrė vienuolika vyrų. Visi jie buvo jauni. Vyriausias tikrai negalėjo būti sulaukęs daugiau kaip dvidešimt penkerių, o du iš dešimties likusių buvo jaunesni už Joną. Tačiau visi jie buvo liesi ir raumeningi; vyrai atrodė tvirti, stiprūs ir priminė Jonui Akmenžaltį — brolį, kurį Pusrankis išsiuntė pėsčią, kai Barškalas juos medžiojo.

Pasislėpę Sienos metamame šešėlyje, tyržmogiai pasiruošė šturmui: per vieną petį ir krūtinę persimetė kelias kilpas storos kanapinės virvės ir apsiavę užsirišo keistus aulinius batus iš minkštos elnenos. Tų batų nosys buvo su spygliais; Jarlo ir dar dviejų vyrų spygliai buvo geležiniai, kai kurių kitų iš bronzos, o daugumos — iš rantyto kaulo. Kiekvienas vienoje pusėje prie diržo turėjo pasikabinęs nedidelį akmeninį kūjį, o kitoje — odinį kapšą su smaigais. Ledo kirtiklius jiems atstojo elnių ragai nusmailintomis šakomis, odiniais dirželiais pririšti prie medinio koto. Vienuolika kopėjų pasiskirstė į tris būrelius po keturis; Jarlas buvo dvyliktas.

— Kiekvienam būrio, kuris pirmas įveiks Sieną, vyrui Mensas žadėjo duoti kalaviją, — pasakė Jarlas ir, vos šaltame ore pravėrė burną, iš jos ėmė virsti garas. — Pietų pilių kalvėse kaldintą kalaviją. Be to, tų vyrų vardai bus paminėti jo sukurtoje dainoje. Ko daugiau reikia laisvam vyrui? Tad pirmyn ir tegul Kiti griebia tuos, kurie atsiliks!

Tegul juos visus Kiti griebia, pagalvojo Jonas žiūrėdamas, kaip jie ropščiasi stačiu kalvos šlaitu ir dingsta tarp medžių. Tai nebuvo pirmas kartas, kai tyržmogiai kopė per Sieną, — netgi ne šimtas pirmas. Du tris kartus per metus sargybiniai susidurdavo su lipikais, o žvalgai rasdavo sumaitotus lavonus tų, kurie nukrito. Rytinėje pakrantėje plėšikai dažniausiai susiręsdavo laivus ir mėgindavo prasmukti per Ruonių įlanką. Vakaruose jie nusileisdavo į tamsias Sangrūdos gelmes ir taip mėgindavo apeiti Šešėlių bokštą. Tačiau tarp Ruonių įlankos ir Sangrūdos įveikti Sieną buvo įmanoma tik perlipant, ir buvo nemažai plėšikų, kuriems tai pavyko padaryti. Bet grįžo vos vienas kitas, su niūriu pasididžiavimu pagalvojo Jonas. Lipikams arklius tekdavo palikti kalvos papėdėje, ir dauguma jaunesnių ir nepatyrusių plėšikų, įveikę Sieną, pirmiausia eidavo vogti arklių. O tada kildavo triukšmas, kas nors imdavo rėkti, kad kariai laikytų vagį, pakildavo varnai ir dažniausiai Nakties sargybos broliai įsibrovėlius sugaudavo ir pakardavo šiems nė nespėjus grįžti su prisiplėštu grobiu ir pavogtomis moterimis. Jonas suprato, kad Jarlas šios klaidos nepadarys, bet dėl Stiro nebuvo toks tikras. Magnaras yra valdovas, ne plėšikas. Gali būti, kad jis nežino šio žaidimo taisyklių.

— Štai jie, — pasakė Igritė, ir Jonas, pakėlęs akis, pamatė pirmą virš medžių viršūnių pasirodžiusį lipiką. Tai buvo Jarlas. Jis rado pasvirusią link Sienos ir į ją atsirėmusią didžiulę eglę ir liepė savo vyrams lipti jos kamienu, kad sutrumpintų kelią. Jokiu būdu nebuvo galima leisti, kad medis augtų taip arti ir remtųsi į Sieną. Jie jau trijų šimtų pėdų aukštyje, o prie ledo dar nė neprisilietė.

Jis matė, kaip tyržmogis iš medžio atsargiai perlipo ant Sienos: trumpu aštriu kirtikliu išsikirto lede plyšį, kad būtų už ko užsikabinti, ir liuoktelėjęs prisiplojo prie ledo. Virve, apvyniota jam per juosmenį ir užmegzta, buvo parištas ir antras vyras, vis dar sliuogiantis medžio kamienu. Atsargiai, žingsnis po žingsnio, Jarlas kopė aukštyn, pėdomis ieškodamas Sienoje atramų kojoms, o jų neradęs smailiomis spygliuotomis batų nosimis jas išsikirsdamas. Palipęs dešimt pėdų virš spygliuočio, jis stabtelėjo kojomis įsirėmęs siauros ledo atbrailos, užsikišo kirtiklį už diržo, išsiėmė kūjelį ir įkalė į plyšį geležinį smaigą. Antras lipikas ropštėsi Siena jam iš paskos, o trečias tuo metu pasiekė eglės viršūnę.

Kiti du būriai nerado taip patogiai nusvirusių medžių, galinčių padėti jiems lipti, ir netrukus teniečiai ėmė nerimauti, ar tik jie, kopdami į kalvą, nebus pasiklydę. Kol pasirodė pirmieji kitų būrių lipikai, Jarlo vyrai jau buvo įveikę aštuoniasdešimt pėdų ledo Sienos. Būrius vienus nuo kitų skyrė per dvidešimt jardų. Jarlo ketvertukas kopė per vidurį. Jiems iš dešinės lipančiam būriui vadovavo Grigas Ožys, kurį žvelgiant iš apačios lengva buvo atpažinti iš ilgos šviesios kasos. Kairėje kopiančiai grupei vadovavo labai liesas vyras, vardu Erokas.

— Kaip lėtai… — garsiai pasiskundė magnaras žiūrėdamas, kaip jie ropščiasi Siena. — Ar jis pamiršo varnus? Turėtų lipti greičiau, kol jie dar jo nepastebėjo.

Jonas prikando liežuvį. Jis per daug gerai prisiminė Aidžiąją perėją ir kaip šviečiant mėnesienai jiedu kopė su Akmenžalčiu. Tą naktį keletą kartų širdis jam buvo benusiritanti į kulnus, baigiant kopti baisiai skaudėjo rankas ir kojas, be to, nedaug trūko, kad būtų nušalę pirštai. O kopėme akmeniu, ne ledu. Akmuo buvo tvirtas. Ledas, nors ir tvirčiausias, — klastingas, ir tokią dieną kaip šiandien, kai Siena verkia, jam ištirpdyti galėjo pakakti ir lipiko rankos šilumos. Viduje milžiniški ledo luitai gal ir buvo sušalę ir tvirti kaip uola, bet jų paviršius galėjo būti slidus, su žemyn srūvančio vandens išgraužomis, o tose vietose, kur į vidų patekdavo oro, ir iškorijęs. Kad ir kokie bjaurūs tie tyržmogiai, drąsos jiems tikrai netrūksta.

Ir vis dėlto netrukus Jonas susigriebė besitikintis, kad Stiras baiminasi ne be reikalo. Jei dievai yra geri, pro šalį tikrai praeis sargybinis ir nutrauks šį Sienos puolimą. „Jokia siena tavęs neapsaugos, — kartą pasakė Jonui tėvas jiedviem žingsniuojant palei Vinterfelo gynybinius pylimus. — Siena stipri tuomet, kai stiprūs jos gynėjai.“ Čia galėtų atjoti šimtas dvidešimt tyržmogių, bet jiems nuvyti pakaktų keturių brolių, taikliai paleidusių kelias strėles ir galbūt išvertusių vieną kitą kubilą akmenų.

Tačiau gynėjų niekur nebuvo matyti; nei keturių, nei netgi vieno. Saulė kopė į dangų, o tyržmogiai — į Sieną. Iki vidurdienio Jarlo būrys gerokai lenkė kitus du, bet paskui priėjo prasto ledo plotą. Jarlas švystelėjo virvės kilpą ant vėjų nugairintos smailės Sienos viršuje ir laikėsi perkėlęs ant jos dalį savo kūno svorio, tik staiga rantyta smailė neišlaikiusi sutrupėjo ir nugarmėjo žemyn drauge su juo. Žmogaus galvos dydžio ledo gabalai pažiro ant žemiau buvusių trijų vyrų, bet jie iš visų jėgų įsitvėrė Sienos, sukalti smaigai išlaikė ir Jarlas trūktelėjęs staiga pakibo ore ant virvės galo.

Kol būrys atsigavo po šios nesėkmės, Grigo Ožio vyrai juos beveik pasivijo. Eroko ketvertukas ir toliau ropštėsi gerokai atsilikęs. Ledo, kuriuo jie kopė, plotas atrodė glotnus ir nepažeistas, bet ten, kur jo paviršių griebė saulės spinduliai, buvo aptirpęs, šlapias ir blizgėjo. Grigo ruožas žvelgiant iš apačios atrodė tamsesnis, be to, jame buvo galima įžvelgti aiškius kontūrus; ten, kur vienas didžiulis ledo luitas nevisiškai lygiai buvo uždėtas ant kito, ėjo išilginės briaunos, buvo įtrūkimų, siaurų plyšių, o statmenose luitų sandūrose — net siaurų tarpeklių, kuriuos vėjas ir vanduo jau spėjo taip išplatinti, kad juose galėjo pasislėpti žmogus.

Netrukus Jarlo vyrai jau vėl kopė Siena. Jo ir Grigo ketvertukai lipo beveik taip pat vikriai, o Eroko vyrai atsiliko per penkiasdešimt pėdų. Elnio ragų kirtikliai kapojo ir trupino ledą, ant žemai augančių medžių žiro tviskančių ledo nuoskilų lietus. Akmeniniai kūjeliai kalė į ledą smaigus, tarnaujančius kaip inkarai virvėms. Neįveikus nė pusės kelio, geležiniai smaigai baigėsi, tad lipikams teko naudoti raginius ir nusmailintus kaulinius. Be to, vyrai išsijuosę spardė, nenuilsdami badė savo batų dyglius į kietą ir pasiduoti nenorinčią Sieną, mėgindami išsikirsti atramas. Jiems tikriausiai jau nutirpo kojos, praėjus trims valandoms tarė sau Jonas. Kažin, ar ilgai jie dar tvers? Žiūrėdamas į lipikus jis nerimavo ne mažiau už magnarą, besiklausantį, ar neišgirs iš toli sklindančio teniečių rago gausmo. Bet ragai tylėjo, o Nakties sargybos vyrai taip pat nesirodė.

Po penkių valandų Jarlas vėl atsiplėšė nuo Grigo ir jo vyrai tolydžio didino atotrūkį.

— Matyt, Menso „augintinis“ labai nori kalavijo, — prisidengęs akis nuo saulės tarė magnaras.

Saulė švietė aukštai danguje, ir viršutinis Sienos trečdalis, žvelgiant iš apačios, atrodė skaidrus kaip krištolas ir taip ryškiai tviskėjo, kad net akino. Jarlo ir Grigo ketvertai toliau kopė apgaubti to spindesio, o Eroko vyrai vis dar buvo šešėlyje. Užuot lipę į viršų, jie maždaug penkių šimtų pėdų aukštyje slinko į šoną ir artėjo prie statmenos išgraužos. Žiūrėdamas į juos, atsargiai besitraukiančius, staiga Jonas išgirdo keistą staigų pokštelėjimą, — lyg būtų perskilęs ledas, — ir išgąstingą riksmą. Ir staiga oras prisipildė ledo nuoskilų, riksmų ir krintančių vyrų, — mat nuo Sienos atskilo pėdos storumo ir maždaug penkiasdešimties pėdų platumo ledo luitas ir trupėdamas, dundėdamas ir pakeliui viską šluodamas nukrito ant žemės. Prasimušę pro medžius, keli ledo gabalai šlaitu atsirito net iki kalvos papėdės. Jonas čiupo Igritę ir pargriovė norėdamas apsaugoti, o vienam teniečiui ledo gabalas pataikė į veidą ir sulaužė nosį.

Vėl pažvelgę aukštyn, jie nebematė nei Jarlo, nei jo būrio. Vyrai, virvės, smaigai — viskas nugarmėjo žemyn; šešių šimtų pėdų aukštyje ant Sienos neliko nieko. Tame Sienos plote, kur prieš kelias akimirkas įsikibę laikėsi lipikai, liko tik nuoskilos palikta įduba: ledo paviršius vėl buvo glotnus ir balzganas, lygus kaip marmuras ir tviskėjo saulėje. O žemai, ten, kur kopėjai krito ir tėškėsi į sušalusį Sienos pamatą, buvo vos įžiūrima raudona dėmė.

Siena pati ginasi, pagalvojo Jonas padėdamas Igritei atsistoti.

Jarlą jie rado medyje, persmeigtą nulaužtos šakos ir vis dar virve susirišusį su kitais trimis vyrais, kurie susiploję tysojo šalia, ant žemės. Vienas dar buvo gyvas, bet sutrupintomis rankomis, stuburu ir dauguma šonkaulių.

— Pagailėkite… — sušnabždėjo nelaimėlis, kai jie prie jo priėjo. Vienas iš teniečių sutrupino jam kaukolę stambiu kūju akmenims skaldyti. Magnaras davė reikalingus nurodymus ir jo vyrai ėmė rinkti malkas laužui, kuriame ketinta sudeginti žuvusius.

Lavonams degant, Grigas Ožys pasiekė Sienos viršų. Tuo metu juos pasivijo ir Eroko vadovaujamas ketvertas, o iš Jarlo ir jo vyrų liko tik kaulai ir pelenai.

Saulė ėmė krypti vakarop, tad lipikai laiko negaišo. Jie nusivyniojo nuo krūtinės ilgas kanapines virves, surišo jas ir vieną galą švystelėjo žemyn. Vien pagalvojus, kad virve teks sliuogti penkis šimtus pėdų, Joną nukrėtė šiurpas, bet Mensas buvo sumanęs kai ką geriau. Plėšikai, kuriuos Jarlas buvo palikęs žemai, iš statinės ištraukė ilgas virvines kopėčias su vyro rankos storumo kanapinės virvės skersiniais ir pririšo jas prie lipikų numestos virvės. Erokas, Grigas ir jų vyrai garsiai stenėdami iš paskutiniųjų užtempė virvę, pakėlė kopėčias, pririšo jas prie Sienos viršaus, o tada vėl nuleido virvę, kad galėtų užtraukti antras kopėčias. Iš viso jų buvo penkerios.

Kai visos kopėčios atsidūrė ten, kur reikia, magnaras senąja kalba šiurkščiai riktelėjo kažkokį įsakymą ir penki iš jo teniečių ėmė lipti ant Sienos. Net turint kopėčias kopti lengva nebuvo. Igritė kelias minutes žiūrėjo į sunkiai lipančius vyrus.

— Nekenčiu šios Sienos, — tyliai ir piktai tarė ji. — Ar jauti, kokia ji šalta?

— Ji pastatyta iš ledo, — priminė jai Jonas.

— Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Ši Siena — iš kraujo.

O Siena vis dar troško kraujo. Kol saulė nusileido, nuo kopėčių nukrito ir užsimušė dar du teniečiai, bet jie buvo jau paskutinės aukos. Kai Jonas užlipo ant Sienos, buvo jau beveik vidurnaktis. Danguje vėl ryškiai švietė žvaigždės, o Igritę kopimas taip nuvargino, kad ji visa drebėjo.

— Vos nenukritau, — pasakė ji su ašaromis akyse. — Du kartus. Ne, tris. Siena mėgino mane nupurtyti, jaučiau tai. — Viena ašara ištryško ir nusirito jos skruostu.

— Blogiausia jau praeityje, — paguodė ją Jonas. — Nebijok. — Ir pamėgino apkabinti.

Igritė delnu smarkiai trenkė jam į krūtinę, — taip smarkiai, kad skausmas nudiegė net per kelis sluoksnius vilnos, per šarvinius marškinius ir kietintą odą.

— Aš ir nebijojau. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou.

— Tai kodėl verki?

— Tik ne iš baimės! — Ji įniršusi trenkė kulnu į ledą ir gabalą jo atskėlė. — Verkiu, nes taip ir neradome Žiemos rago. Atkasėme pusšimtį kapų, išleidome į pasaulį tiek numirėlių, o Joramuno rago, kuriuo galėtume nugriauti šį šaltą daiktą, taip ir neradome!