Kardų audra

Džeimis

Nors karščiavimas atkakliai laikėsi, bigė gijo gerai ir Kiburnas sakė, kad rankai pavojus negresia. Džeimis nekantravo išvykti, norėjo kuo greičiau pamiršti ir Harenholą, ir Kruvinuosius Juokdarius, ir Brienę iš Tarto. Raudonojoje pilyje jo laukė tikra moteris.

— Siunčiu ir Kiburną, kad rūpintųsi tavimi pakeliui į Karaliaus Uostą, — tą rytą, kai jie išjojo, pasakė Ruzas Boltonas. — Jis puoselėja tuščią viltį, kad tavo tėvas iš dėkingumo privers Citadelę grąžinti jam grandinę.

— Visi mes turime tuščių vilčių. Jei jis ataugins man ranką, tėvas pasirūpins, kad jis taptų didžiuoju meisteriu.

Džeimio palydai vadovavo Voltonas Geležinė Koja — stačiokiškas, šiurkštus ir žiaurus vyras, širdyje tikras kareivis. Su tokiais vyrais Džeimis tarnavo visą gyvenimą. Tokie vyrai kaip Voltonas žudydavo savo lordų įsakyti, po mūšio, kai užkaisdavo kraujas, prievartaudavo, plėšdavo, kai tik pasitaikydavo proga, bet kai karas baigdavosi, grįždavo namo, iškeisdavo savo ietis į kauptukus, vesdavo savo kaimynų dukteris ir prasigyvendavo būrį krykštaujančių vaikų. Tokie vyrai paklusdavo nieko neklausinėdami, bet iš prigimties jie nebūdavo pikti ir žiaurūs kaip Smarkieji Vyrukai.

Abu būriai paliko Harenholą labai panašų rytą: dangus buvo šaltas, pilkas ir žadėjo lietų. Seras Einis Frėjus iškeliavo prieš tris dienas ir traukė į šiaurės rytus, link Karališkojo kelio. Boltonas ketino sekti jam iš paskos.

— Trišakis ištvinęs, — pasakė jis Džeimiui. — Sunku bus persikelti net per Rubinų brastą. Perduosi nuoširdžiausius mano linkėjimus savo tėvui?

— Jei tu perduosi manuosius Robui Starkui.

— Būtinai.

Keli Smarkieji Vyrukai susibūrė kieme jų išlydėti. Džeimis ristele prie jų prijojo.

— Zolai. Koks tu malonus, kad atėjai su manimi atsisveikinti. Pigai, Timeonai… Pasiilgsite manęs? Nepapasakosi man paskutinio juokelio, Šegveli? Kad linksmiau būtų keliauti. Rordžai, atėjai išbučiuoti manęs atsisveikinimui?

— Dink iš čia, luošy, — atšovė Rordžas.

— Jei taip prašai… Bet gali būti ramus, aš grįšiu. Lanisteriai skolingi nelieka.

Džeimis apsuko žirgą ir vėl prisidėjo prie Voltono Geležinės Kojos ir dviejų šimtinių jo karių.

Lordas Boltonas nekreipė dėmesio į trūkstamą ranką ir pasirūpino, kad Džeimis būtų apsitaisęs kaip riteris, tačiau vyrui be dešinės plaštakos toks kario apdaras atrodė tarsi pasityčiojimas. Džeimis jojo prie diržo pasikabinęs kalaviją ir durklą, prie balno — skydą ir šalmą, o po tamsiai rudu apsiaustu vilkėjo šarvinius marškinius. Tačiau jis nebuvo toks kvailas, kad ant savo drabužių ar šarvų rodytų Lanisterių liūtą arba vilktųsi paprastus baltus drabužius, nors kaip prisiekęs karaliaus sargybos brolis tokią teisę turėjo. Ginklinėje jis rado seną, apdaužytą ir suskilinėjusį skydą apsilaupiusiais dažais, ant kurio vis dėlto dar buvo matyti Lotsonų giminės ženklas — didžiulis juodas šikšnosparnis sidabro ir aukso spalvos fone. Prieš Ventus Harenholas priklausė Lotsonams, — kadaise galingai giminei, bet paskutiniai jų palikuonys išmirė prieš kelis šimtmečius, tad niekas ir neprieštaravo, kad Džeimis pasiimtų jų ginklus ir šarvus. Jis turėjo būti niekieno pusbrolis, niekieno priešas, niekam neprisiekęs kalavijas… trumpai tariant, visiškas niekas.

Jie išjojo pro mažesniuosius, rytinius Harenholo vartus ir su Ruzu Boltonu bei jo kariuomene atsisveikino tik sukorę šešias mylias, kai atėjo laikas sukti į pietus ir joti palei ežerą besidriekiančiu keliu. Voltonas norėjo kuo ilgiau vengti Karališkojo kelio ir mieliau rinkosi ūkininkų keliukus ir miško trakus Dievų Akies apylinkėse.

— Karališkuoju keliu galėtume joti sparčiau. — Džeimis nekantravo kuo greičiau grįžti pas Sersėją. Jei būrys būtų pasiskubinęs, gal jis būtų net spėjęs į Džofrio vestuvių pokylį.

— Nenoriu nemalonumų, — tarė Geležinė Koja. — Dievai žino, su kuo galime susidurti Karališkajame kelyje.

— Su niekuo, ko tau reikėtų bijoti, ar ne? Turi du šimtus vyrų.

— Turiu. Bet kiti gali turėti daugiau. Milordas įsakė grąžinti tave sveiką ir gyvą tavo lordui tėvui. Tai ir ketinu padaryti.

Šiuo keliu aš jau jojau, prisiminė Džeimis jiems įveikus kelias mylias ir traukiant pro apleistą malūną ant ežero kranto. Ten, kur kadaise jam droviai šypsojosi malūnininko duktė, dabar žėlė piktžolės, o malūnininkas šūktelėjo:

— Į turnyrą reikia joti priešinga kryptimi, sere.

Lyg nežinočiau…

Iš Džeimio įšventinimo ceremonijos karalius Eiris padarė didžiulį įvykį. Priesaikos žodžius jis ištarė priešais karaliaus palapinę, klūpodamas ant žalios žolės, vilkėdamas baltus šarvus, žiūrint pusei karalystės. Kai seras Džeroldas Haitaueris padėjo jam atsistoti ir apsiautė pečius baltu apsiaustu, kilo tokia džiaugsmingų šūksnių banga, kad Džeimis ir dabar ją prisiminė, nors jau praėjo daug metų. Bet dar tą patį vakarą Eirio nuotaika subjuro ir jis pareiškė, girdi, čia, Harenhole, septynių karaliaus sargybos brolių jam nereikia. Džeimiui buvo įsakyta grįžti į Karaliaus Uostą saugoti karalienės ir ten likusio mažojo princo Viseirio. Net kai Baltasis Bulius pasisiūlė šią pareigą atlikti pats, kad Džeimis galėtų dalyvauti lordo Vento riterių turnyre, Eiris nesutiko.

„Čia jis šlovės nepelnys, — pareiškė karalius. — Dabar jis mano, ne Taivino. Tarnaus ten, kur man atrodys reikalinga. Aš karalius. Aš valdau, ir jis man paklus.“

Tada Džeimis viską suprato. Baltą apsiaustą jis apsivilko ne dėl savo gebėjimo valdyti kalaviją ir ietį, ne dėl savo narsos, kurią parodė kaudamasis su Karaliaus miško brolija. Eiris pasirinko jį norėdamas supykdyti jo tėvą, atimti iš lordo Taivino įpėdinį.

Net dabar, praėjus tiek metų, ši mintis nebuvo maloni. Ir tą dieną, kai jis, apsisiautęs naują baltą apsiaustą, jojo saugoti tuščios pilies, jam buvo sunku su tuo apsiprasti. Jei būtų galėjęs, būtų tą pačią akimirką nusiplėšęs apsiaustą ir numetęs, bet buvo jau per vėlu. Pusės karalystės žmonių akivaizdoje jis ištarė priesaikos žodžius, o karaliaus sargyboje buvo tarnaujama visą gyvenimą.

Prie jo prijojo Kiburnas.

— Ar rankos neskauda?

— Ne, tik skaudu, kad jos neturiu.

Sunkiausia būdavo rytais. Džeimis sapnuodavo, kad yra sveikas, ir kiekvieną dieną auštant gulėdavo dar mieguistas ir jausdavo, kaip judina pirštus. Tai buvo tik blogas sapnas, šnipšteldavo gilioji jo asmenybės dalis, net dabar atsisakanti patikėti tuo, kas nutiko, tik blogas sapnas. Bet paskui jis atsimerkdavo.

— Kaip suprantu, šiąnakt sulaukei viešnios, — tarė Kiburnas. — Tikiuosi, su ja pasilinksminai.

Džeimis šaltai dėbtelėjo į meisterį.

— Mergina taip ir nepasakė, kas ją atsiuntė.

Meisteris kukliai šyptelėjo.

— Tu jau beveik nekarščiuoji, tad pamaniau, kad bus ne pro šalį truputį pasimankštinti. Pija gana patyrusi, ar tau taip neatrodo? Ir tokia… geisminga.

Tikrai, tokia ji ir buvo. Mergina taip mitriai įsmuko pro palapinės atvartus ir išsirengė, kad Džeimiui pasirodė, jog vis dar sapnuoja.

Jis susijaudino tik tuomet, kai ji palindo po jo antklodėmis ir uždėjo sveikąją jo ranką sau ant krūties. Ji tokia graži ir meilutė…

— Kai atvykai į lordo Vento riterių turnyrą ir karalius apvilko tau baltą apsiaustą, buvau dar mergaičiukė, — prisipažino ji. — Baltais drabužiais atrodei toks gražus ir visi kalbėjo, koks tu narsus riteris. Kartais, būdama su kokiu nors vyru, užsimerkiu ir įsivaizduoju, kad ant manęs guli tu su savo glotnia oda ir aukso spalvos garbanomis. Bet, tiesą sakant, niekada nemaniau, kad kada nors su tavimi mylėsiuos.

Po tokių žodžių nebuvo lengva ją išsiųsti, bet Džeimis vis tiek tai padarė. Jau turiu moterį, tarė jis sau.

— Ar kiekvienam, kuriam dedi dėles, atsiunti ir merginų? — paklausė jis Kiburno.

— Dažniausiai lordas Vargas siunčia jas pas mane. Jis nori, kad jas patikrinčiau prieš… Ne, pakaks pasakyti, jog kartą jis neapgalvotai pasimylėjo ir daugiau to daryti nenori. Bet nebijok, Pija gana sveika. Kaip ir tavo mergelė iš Tarto.

Džeimis griežtai į jį žvilgtelėjo.

— Brienė?

— Taip. Tikrai stipri mergina. Ir dar nekalta. Bent jau vakar vakare tokia buvo, — šyptelėjo Kiburnas.

— Jis atsiuntė ją tau patikrinti?

— Žinoma. Jis… kaip čia pasakius… labai išrankus.

— Ar tai kaip nors susiję su išpirka? — pasiteiravo Džeimis. — Ar jos tėvas reikalauja įrodymo, kad ji tebėra nekalta?

— Tai tu nieko negirdėjai? — Kiburnas gūžtelėjo. — Sulaukėme lordo Selvino varno. Atsako į mano paleistąjį. Vakarė Žvaigždė siūlo tris šimtus drakonų už tai, kad saugiai grąžintume jam dukterį. Sakiau lordui Vargui, kad safyrų Tarte nėra, bet jis apie tai nė girdėti nenorėjo. Jis įsitikinęs, kad Vakarė Žvaigždė ketina jį apmulkinti.

— Trys šimtai drakonų — sąžininga suma riteriui išpirkti. Ožys turėtų paimti tai, kas jam siūloma.

— Tas ožys — Harenholo lordas, o Harenholo lordas derėtis nelinkęs.

Šios naujienos Džeimį suerzino, nors jis raminosi, jog to ir reikėjo tikėtis. Melas laikinai tave apsaugojo, moterie. Gali būti man dėkinga ir už tai.

— Jei jos mergystės plėvė tokia pat tvirta kaip visas kūnas, mėgindamas ją pradurti ožys nusilauš kotą, — pašaipiai pasakė Džeimis.

Jis sumetė, kad kelis išprievartavimus Brienė nesunkiai ištvers, bet jei ims per stipriai priešintis, Vargas Houtas gali nukapoti jai plaštakas ir pėdas. Net jei taip ir nutiktų, kodėl turiu dėl to sukti galvą? Jei nebūtų kvailai užsispyrusi ir leidusi man pasiimti pusbrolio kalaviją, tebeturėčiau ranką. Pirmu kirčiu jis pats vos nenukirto jai kojos, bet po to sulaukė iš jos atkaklesnio puolimo, nei tikėjosi. Gali būti, kad Houtas nežino, kokia ji nežmoniškai stipri. Geriau tegul būna atsargus, nes Brienė nusuks jam tą liesą sprandą ir tai nebus labai gražu.

Kiburno draugija ėmė Džeimį varginti. Jis nurisnojo į kolonos priekį. Priešakyje, aplenkęs Geležinę Koją, jojo neaukštas apvalainas šiaurietis, vardu Neidžas, iškėlęs taikos vėliavą visų vaivorykštės spalvų juostomis, su septyniomis plazdančiomis uodegėlėmis ir septynkampe žvaigžde ant koto smaigalio.

— Ar jums, šiauriečiams, nevertėtų turėti kitokią taikos vėliavą? — paklausė jis Voltono. — Ką jums reiškia Septynetas?

— Pietiečių dievus, — atsakė vyras, — bet, kad sveiką ir gyvą parvestume tave tėvui, mums reikia taikos su pietiečiais.

Tėvui… — Džeimis ėmė svarstyti, ar lordas Taivinas gavo ožio reikalavimą mokėti išpirką ir apipuvusią jo plaštaką. Ko vertas riteris be rankos, kuria laikomas kalavijas? Pusės Kasterlių Uolos aukso? Trijų šimtų drakonų? O gal nieko? Jo tėvas niekada nebuvo pernelyg jautrus ir nesileido veikiamas jausmų. Kartą Taivino Lanisterio tėvas, lordas Titas, įmetė į kalėjimo požemį neklusnų vėliavininką, lordą Tarbeką. Piktoji ledi Tarbek atsakė jam į nelaisvę paimdama tris Lanisterius, įskaitant jaunąjį Stafordą, kurio sesuo buvo susižadėjusi su pusbroliu Taivinu. „Grąžink mano lordą ir meilę, o jei ne, šie trys atsakys už visas skriaudas, kurias jam padarysi“, — parašė ji ir išsiuntė laišką į Kasterlių Uolą. Jaunasis Taivinas pasiūlė tėvui su šia sąlyga sutikti ir grąžinti žmonai lordą Tarbeką, padalytą į tris gabalus. Tačiau lordas Titas buvo švelnesnės prigimties liūtas, tad ledi Tarbek savo užsispyrėliui lordui iškovojo dar kelerius gyvenimo metus, o Stafordas vedė, susilaukė vaikų ir gyveno, o paskui žuvo prie Okskroso. Bet lordas Taivinas liko gyvas, amžinas kaip Kasterlių Uola. O dabar turi sūnų luošį ir sūnų neūžaugą, milorde. Tau nepatiks…

Jų kelias ėjo pro sudegusį kaimą. Po padegimo, matyt, buvo praėję maždaug metai. Lūšnelės dunksojo pajuodusios ir be stogų, bet aplinkiniuose laukuose žolė siekė juosmenį. Geležinė Koja įsakė sustoti ir pagirdyti arklius. Šią vietą irgi pažįstu, dingtelėjo prie šulinio laukiančiam Džeimiui. Ten, kur dabar mėtėsi keli pamatų akmenys ir stirksojo kaminas, anksčiau buvo nedidelė užeiga ir jis buvo ten užsukęs išlenkti kaušo alaus. Juodaakė tarnaitė atnešė jam sūrio ir obuolių, bet atlygio šeimininkas neėmė. „Man garbė po savo stogu priimti karaliaus sargybos riterį, sere, — pasakė jis. — Šią istoriją galėsiu papasakoti savo vaikaičiams.“ Džeimis pažvelgė į aukščiau žolių iškilusį kaminą ir paklausė savęs, ar smuklininkas apskritai tų vaikaičių sulaukė. Ar jis jiems papasakojo, kad kadaise Karalžudys gėrė jo alų ir valgė sūrį bei obuolius, ar vis dėlto gėdijosi prisipažinti, kad vaišino tokį kaip aš? To jis, žinoma, jau negalės sužinoti; tas, kas sudegino užeigą, greičiausiai nužudė ir vaikaičius.

Jis pajuto sulenkęs nesamus pirštus. Kai Geležinė Koja pasiūlė, kad galbūt reikėtų susikurti laužą ir išsivirti valgio, Džeimis papurtė galvą.

— Man ši vieta nepatinka. Jokime toliau.

Pavakare jie nutolo nuo ežero ir pasuko provėžų išmaltu keliu per ąžuolų ir guobų mišką. Kai Geležinė Koja sustojo ir nutarė įkurti stovyklą, Džeimiui jau maudė bigę. Laimė, Kiburnas pasiėmė odmaišį migdančio vyno. Kol Voltonas statė sargybą, Džeimis išsitiesė prie laužo ir atrėmė į kelmą susuktą lokio kailį, atstojusį jam pagalvę. Brienė būtų liepusi jam prieš užmiegant pavalgyti, kad išsaugotų jėgas, bet Džeimis buvo labiau pavargęs nei alkanas. Jis užsimerkė vildamasis susapnuoti Sersėją. Kūną kamuojant karščiavimui sapnai būdavo tokie tikroviški…

Jis stovėjo vienas ir nuogas, apsuptas priešų, o akmeninės sienos iš visų pusių slinko prie jo. Uola, suprato jis. Virš galvos jautė milžinišką svorį. Buvo grįžęs namo. Grįžęs namo ir sveikas.

Pakėlęs dešinę ranką sugniaužė pirštus, kad pajustų juose jėgą. Jausmas buvo toks geras, kad prilygo seksui. Toks geras, lyg būtų švytravęs kalaviju. Keturi tiesūs pirštai ir nykštys. Jis sapnavo, kad buvo sužalotas, bet… tik sapnavo. Iš palengvėjimo net galva ėmė suktis. Mano ranka, mano dešinė ranka. Sveiko jo niekas negalėjo nuskriausti.

Aplink jį stovėjo per dešimt aukštų tamsių siluetų, vilkinčių plačius apsiaustus su gobtuvais, slepiančiais jų veidus. Jie laikė ietis.

— Kas jūs? — paklausė Džeimis. — Ką veikiate Kasterlių Uoloje?

Jie nieko neatsakė, tik ėmė baksnoti iečių smaigaliais. Džeimiui neliko nieko kita, tik leistis. Jis žingsniavo vingiuotu taku žemyn, siaurais laiptais, iškaltais lauko akmenyse, vis žemiau ir žemiau. Turiu lipti į viršų, tarė jis sau. Į viršų, ne žemyn. Kodėl leidžiuosi? Po žeme jo laukė pražūtis, jis buvo tuo tikras, kaip būna tikras tas, kuris sapnuoja; ten tykojo kažkas tamsaus ir siaubingo, kažkas, kas jo geidė. Džeimis pamėgino stabtelėti, bet ietimis buvo paragintas eiti toliau. Jei tik turėčiau savo kalaviją, niekas negalėtų manęs nuskriausti.

Aidžioje tamsoje laiptai staiga baigėsi. Džeimis pajuto, kad prieš jį — didžiulė erdvė. Priėjęs prarajos kraštą, jis staiga sustojo. Ieties galas bakstelėjo jam į strėnas ir nustūmė į bedugnę. Jis riktelėjo, bet krito neilgai. Remdamasis rankomis ir keliais parpuolė ant minkšto smėlio ir į seklų vandenį. Giliai po Kasterlių Uola buvo vandens apsemtų urvų, bet šis Džeimiui pasirodė kažkoks keistas.

— Kokia čia vieta?

— Tavo vieta, — pasigirdo balsas ir staiga nuaidėjo šimtu balsų, tūkstančiu balsų, visų kada nors gyvenusių Lanisterių, pradedant Lanu Išmintinguoju, balsais. Bet visų garsiausiai nuskambėjo jo tėvo balsas, o šalia lordo Taivino stovėjo jo sesuo, išblyškusi ir graži, laikydama rankoje liepsnojantį deglą. Čia buvo ir Džofris, jųdviejų pradėtas sūnus, o jiems už nugarų — dar gera dešimtis tamsių pavidalų aukso spalvos plaukais.

— Sese, kodėl tėvas mus čia atvedė?

— Mus? Čia tavo vieta, broli. Tavo tamsa. — Deglas urve buvo vienintelis šviesos šaltinis. Deglas buvo vienintelis šviesos šaltinis visame pasaulyje. Ji pasisuko eiti.

— Pasilik su manimi, — ėmė maldauti jis. — Nepalik manęs čia vieno. — Bet jie vis tiek rengėsi išeiti. — Nepalikite manęs vieno tamsoje! — Šiame urve gyveno kažkoks siaubūnas. — Bent jau kalaviją duokite.

— Daviau tau kalaviją, — atsakė lordas Taivinas.

Ginklas gulėjo jam po kojomis. Džeimis pagraibė įkišęs rankas į vandenį ir suėmė rankeną. Kol turiu kalaviją, niekas manęs nenuskriaus. Kai jis pakėlė ginklą, geležtės smaigalys užsidegė menka blankia liepsnele, ši palengva slinko ašmenimis ir sustojo per delną nuo rankenos. Liepsna perėmė plieno spalvą, tad atrodė sidabriškai melsva, ir tamsa ėmė trauktis. Susigūžęs, įtempęs ausis, Džeimis ėmė suktis ratu pasiruošęs atremti bet kokį iš tamsos išnirusį priešą. Jam į batus pribėgo vandens, jis sėmė kulkšnis ir buvo nemaloniai šaltas. Saugokis vandens, tarė jis sau, ten, pasislėpusios gelmėse, gali gyventi piktos būtybės…

Jam už nugaros kažkas garsiai pliaukštelėjo. Džeimis atsisuko… bet blausioje šviesoje pamatė tik Brienę iš Tarto sunkiomis grandinėmis sukaustytomis rankomis.

— Prisiekiau, kad tave saugosiu, — užsispyrusi pasakė moteris. — Šventai prisiekiau. — Nuoga ji pakėlė rankas ir ištiesė jas į Džeimį. — Sere. Prašyčiau… Būk toks geras…

Plieno grandinės persiskyrė nelyginant šilkas.

— Kalaviją… — paprašė Brienė ir staiga viskas atsirado: makštys, diržas ir visa kita. Ji prisijuosė diržą ant savo storo juosmens. Šviesa buvo pernelyg blausi ir Džeimis negalėjo gerai jos įžiūrėti, bet juodu stovėjo vos per kelias pėdas vienas nuo kito. Tokioje šviesoje ji galėtų atrodyti kaip tikra gražuolė, pamanė jis. Tokioje šviesoje ją beveik galėtum palaikyti riteriu. Brienės kalavijas taip pat užsiliepsnojo ir degė sidabriškai melsva liepsna. Tamsa dar labiau pasitraukė.

— Ugnis degs tol, kol būsite gyvi, — išgirdo Džeimis Sersėjos balsą. — Kai ji užges, mirsite ir jūs.

— Sese! — riktelėjo jis. — Pasilik su manimi! Pasilik!

Atsakymo nesulaukė, tik išgirdo tolstančius žingsnius.

Brienė mosavo kalaviju nenuleisdama akių nuo šokčiojančių ir mirgančių liepsnų. Jai po kojomis, ant juodo seklaus vandens paviršiaus buvo matyti degančių ašmenų atspindys. Moteris buvo tokia pat aukšta ir stipri, kokią Džeimis ją prisiminė, tik dabar jos kūno linijos jam atrodė moteriškesnės.

— Ar jie čia laiko lokį? — Brienė slinko lėtai ir atsargiai, suspaudusi kalaviją; žengdavo žingsnį, sustodavo ir įsiklausydavo. Nuo kiekvieno žingsnio pasigirsdavo vandens tekštelėjimas. — O gal urvinį liūtą? Arba didvilkių? Kokį nors lokį? Pasakyk, Džeimi. Kas čia gyvena? Kas gyvena tamsoje?

— Pražūtis. — Ne lokys, visiškai tikras pagalvojo jis, ir ne liūtas. — Tik pražūtis.

Šaltoje sidabriškai melsvoje kalavijų šviesoje stuomeninga moteris atrodė išblyškusi ir ryžtingai nusiteikusi.

— Man čia nepatinka.

— Ir man čia nelabai jauku. — Kalavijų geležtės atrodė tarsi šviesos salelė, bet aplink ją plytėjo neaprėpiama tamsos jūra. — Sušlapau kojas.

— Galime grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo jie mus čia atvedė. Jei užliptum man ant pečių, be vargo pasiektum tunelio galą.

Tada nusekčiau paskui Sersėją. Vien pagalvojęs apie tai pajuto, kad jam pampsta kotas, ir nusisuko, kad Brienė nepamatytų.

— Girdi? — Ji uždėjo ranką jam ant peties ir taip netikėtai paliestas Džeimis suvirpėjo. Ji šilta. — Kažkas ateina. — Brienė pakėlė kalaviją ir nukreipė jo smaigalį į kairę. — Ten.

Džeimis įsistebeilijo į prieblandą ir pagaliau išvydo. Tamsoje kažkas šmėžavo, tik jis negalėjo aiškiai matyti, kas…

— Vyras, raitas ant arklio. Ne, du. Du raiteliai, vienas šalia kito.

— Čia, po Uola? — Tai buvo visiškas absurdas. Ir vis dėlto jie čia jojo: du vyrai ant blyškių žirgų, ir vieni, ir kiti šarvuoti. Ristūnai žingine išniro iš tamsos. Jie nekelia nė menkiausio triukšmo, dingtelėjo Džeimiui. Netaško vandens, nedzingsi šarvai, nebilda kanopos. Jis prisiminė Edardą Starką, apgaubtą tylos, jojantį išilgai Eirio sosto menės. Kalbėjo tik jo akys — lordo akys, šaltos, pilkos ir smerkiančios.

— Čia tu, Starkai?! — šūktelėjo Džeimis. — Ateik. Nebijojau tavęs gyvo, nebijau ir mirusio.

Brienė palietė jam ranką.

— Jų čia yra daugiau.

Tada ir Džeimis juos pamatė. Jam rodės, kad jie užsidėję sniego šarvus, ir nuo jų pečių sūkuriuodamos kyla ūko draiskanos. Jų šalmų antveidžiai buvo nuleisti, bet Džeimiui Lanisteriui nereikėjo matyti jų veidų, kad juos pažintų.

Penki buvo jo broliai. Osvelis Ventas ir Jonas Daris. Levainas Martelis, Dorno princas. Baltasis Bulius, Džeroldas Haitaueris. Seras Arturas Deinas, Ryto Kalavijas. O paskui juos, karūnuotas rūko ir sielvarto, ilgais besiplaikstančiais plaukais, jojo Reigaras Targarienas, Drakono Uolos princas, teisėtas Geležinio sosto įpėdinis.

— Jūs manęs neišgąsdinote, — garsiai ištarė Džeimis sukdamasis, mat raitelių būrys persiskyrė ir apsupo jį iš abiejų pusių. Jis neišmanė, į kurią pusę gręžtis. — Sudorosiu jus po vieną arba visus kartu. Tik kas kausis su moterimi? Jei paliksite ją be priešininko, ji baisiai supyks.

— Prisiekiau jį saugoti, — tarė Brienė Reigaro šešėliui. — Šventai prisiekiau.

— Mes čia visi prisiekę, — labai liūdnai pasakė seras Arturas Deinas.

Šešėliai nulipo nuo savo arklių šmėklų. Tada, nesukeldami nė menkiausio garso, išsitraukė ilguosius kalavijus.

— Jis norėjo sudeginti miestą, — mėgino teisintis Džeimis. — Palikti Robertui vien pelenus.

— Jis buvo tavo karalius, — priminė Daris.

— Buvai prisiekęs jį saugoti, — pridūrė Ventas.

— Ir vaikus, — įsiterpė princas Levainas.

Princas Reigaras degė tai balta, tai raudona, tai tamsia liepsna.

— Tavo rankose palikau savo žmoną ir vaikus.

— Niekada nepagalvojau, kad karalius galėtų juos nuskriausti. — Dabar Džeimio kalavijas degė jau ne taip ryškiai. — Buvau su karaliumi…

— Žudei karalių, — pataisė jį seras Arturas.

— Rėžei jam gerklę, — tarė princas Levainas.

— Karaliui, dėl kurio prisiekei paaukoti gyvybę, — prabilo Baltasis Bulius.

Kalavijo ašmenis apėmusios liepsnos visai priblėso, ir Džeimis prisiminė Sersėjos žodžius. Ne. Apimtas siaubo, jis pakėlė ranką ir delnu palietė sau kaklą. Paskui jo kalavijas užgeso, liepsnojo tik Brienės, ir šmėklos ėmė slinkti artyn.

— Ne, — ištarė jis, — ne, ne, ne. Neee!

Besidaužančia širdimi jis pakirdo iš miego ir susivokė gulįs giraitėje, po žvaigždėtu dangumi. Burnoje jautė kartumą, drebėjo išpiltas šalto prakaito, ir šalo, ir kaito. Žvilgtelėjęs žemyn, į savo dešinę ranką, pamatė, kad riešas baigiasi ant bigės kruopščiai apvyniotomis odos ir drobės skiautėmis. Ir staiga pajuto akyse tvenkiantis ašaras. Jaučiau ją, jaučiau jėgą pirštuose ir šiurkščią kalavijo rankenos odą. Mano ranka…

— Milorde… — prie jo priklaupė Kiburnas ir prikišo raukšlėtą, tėviško rūpesčio persmelktą veidą. — Kas atsitiko? Išgirdau tave šaukiant.

Šalia jųdviejų, ištiesinęs pečius ir rūstus, stovėjo Voltonas Geležinė Koja.

— Kas nutiko? Kodėl šaukei?

— Sapnas… Tai buvo tik sapnas. — Vis dar negalėdamas susivokti, Džeimis apsižvalgė po stovyklą. — Buvau tamsoje, bet mano ranka buvo sveika.

Jis pažvelgė į bigę ir jam vėl pasidarė bloga. Po Uola tokio urvo nėra, pagalvojo. Jo skrandis buvo tuščias, jį degino rūgštys, o galva, padėta ant lokio kailio, atremto į kelmą, tvinkčiojo iš skausmo.

Kiburnas priglaudė delną jam prie kaktos.

— Vis dar truputį karščiuoji.

— Dėl karščiavimo ir sapnavau. — Jis ištiesė sveikąją ranką. — Padėk man.

Geležinė Koja suspaudė jo kairę plaštaką ir padėjo atsistoti.

— Dar taurę migdančio vyno? — pasiūlė Kiburnas.

— Ne. Šią naktį jau gana prisapnavau.

Džeimis pasvarstė, ar jau greitai švis. Nežinia kodėl, bet jis žinojo, kad, jei užmerks akis, vėl atsidurs toje tamsioje ir drėgnoje vietoje.

— Tada gal aguonpienio? Ir ko nors, mažinančio karščiavimą? Tu vis dar silpnas, milorde. Turi miegoti. Ilsėtis.

Tikrai neketinu nei miegoti, nei ilsėtis. Blausi mėnesiena apšvietė kelmą, ant kurio Džeimis buvo padėjęs galvą. Šis buvo taip storai apžėlęs samanomis, kad anksčiau jis neatkreipė dėmesio, bet dabar pamatė, kad medis yra baltas. Ir prisiminė Vinterfelą ir Nedo Starko širdmedį. Ten buvo ne jis, tarė sau. Tikrai ne jis. Bet kelmas buvo negyvas kaip Starkas ir visi kiti: princas Reigaras, seras Arturas ir vaikai. Ir Eiris. Eiris tikrai buvo miręs.

— Ar tiki šmėklomis, meisteri? — paklausė jis Kiburno.

Meisterio veide šmėstelėjo keista išraiška.

— Kartą Citadelėje įėjęs į tuščią kambarį pamačiau tuščią krėslą. Tačiau žinojau, kad jame vos prieš akimirką sėdėjo moteris. Ten, kur ji sėdėjo, pagalvė buvo įduobta, audeklas tebebuvo šiltas, o ore tvyrojo jos aromatas. Jei išeidami iš kambario paliekame jame savo aromatą, mums mirus pasaulyje tikriausiai lieka bent dalelė mūsų sielos, ar ne? — Kiburnas skėstelėjo rankomis. — Bet vyresniesiems meisteriams mano samprotavimai nepatiko. Tiesa, Marvinas man pritarė, bet tik jis vienas.

Džeimis pirštais persibraukė plaukus.

— Voltonai, — įsakmiai pasakė jis, — balnok žirgus. Noriu grįžti.

— Grįžti?! — Geležinė Koja įtariai jį nužvelgė.

Jis mano, kad išprotėjau. Galbūt taip ir yra.

— Kai ką pamiršau Harenhole.

— Dabar ten šeimininkauja Vargas Houtas. Jis ir jo Kruvinieji Juokdariai.

— Turi du kartus daugiau žmonių už jį.

— Jei nepristatysiu tavęs tavo tėvui, kaip įsakyta, lordas Boltonas man gyvam kailį nudirs. Josime į Karaliaus Uostą.

Kadaise Džeimis būtų privertęs jį apsigalvoti šypsena ir grasinimais, bet vienarankis luošys niekam nekėlė baimės. Džeimis ėmė svarstyti, ką darytų jo brolis. Tirionas ką nors sugalvotų.

— Lanisteriai meluoja, Geležine Koja. Argi lordas Boltonas tau nesakė?

Karys įtariai susiraukė.

— Na ir kas, kad sakė?

— Jei negrąžinsi manęs į Harenholą, dainelė, kurią sudainuosiu savo tėvui, gali nebūti tokia, kokios pageidavo Dredforto lordas. Galėčiau net pasakyti, kad nukirsti ranką liepė Boltonas, o Voltonas Geležinė Koja užsimojo kalaviju.

Voltonas įsistebeilijo į Džeimį.

— Tai netiesa.

— Ne, bet spėk, kuo mano tėvas patikės? — Džeimis prisivertė nusišypsoti: taip jis šypsodavosi, kai niekas pasaulyje negalėjo jo įbauginti. — Viskas būtų daug paprasčiau, jei tiesiog grįžtume. Netrukus vėl patrauktume savo keliu, o Karaliaus Uoste sudainuočiau tokią mielą dainelę, kad savo ausimis nepatikėtum. Kaip padėką gautum merginą ir didelį kapšą aukso.

— Aukso? — Voltonui šis pažadas patiko. — Kiek?

Perkalbėjau jį.

— O kiek norėtum?

Ir saulei tekant jie jau buvo pusiaukelėje į Harenholą. Džeimis jojo gerokai greičiau nei vakar, tad Geležinė Koja ir šiauriečiai gavo prisitaikyti prie jo tempo. Ir vis tiek, kol jie pasiekė pilį prie ežero, atėjo vidurdienis. Po tamsėjančiu ir lietumi prapliupti grasinančiu dangumi grėsmingai dunksojo aukštos sienos ir penki didžiuliai bokštai. Čia viskas atrodo kaip išmirę. Ant sienų nieko nėra, vartai uždaryti, grotos nuleistos. Bet aukštai, virš barbakano, subliūškusi kabojo vieniša vėliava. Juodasis Kohoro ožys, sumetė Džeimis. Prisidėjęs delnus abipus burnos, jis sušuko:

— Ei, jūs! Atidarykite vartus arba juos išlaušiu!

Tik prie Džeimio prisidėjus Kiburnui ir Geležinei Kojai, pagaliau virš dantytos tvirtovės sienos kyštelėjo galva. Vyras išpūtęs akis paspoksojo į juos ir dingo. Po kelių minučių jie išgirdo keliamas vartų grotas. Vartai plačiai atsivėrė ir Džeimis Lanisteris, paraginęs savo žirgą, įjojo, atsainiai ir tik akimirką užmetęs akį į žudymo angas sienose. Jis nerimavo, kad ožys galbūt jų neįsileis, bet atrodė, jog Smarkieji Vyrukai vis dar laiko juos sąjungininkais. Kvailiai.

Išorinis pilies kiemas buvo tuščias; tik ilgose, skalūnų lakštais dengtose arklidėse buvo matyti šiokia tokia gyvybė, bet kol kas arkliai Džeimį domino mažiausiai. Jis sustabdė žirgą ir apsižvalgė. Kažkur iš už Vaiduoklių bokšto išgirdo sklindant garsus, tarsi keliomis kalbomis būtų šūkavę vyrai. Jam iš abiejų pusių jojo Kiburnas ir Geležinė Koja.

— Pasiimk, ką pamiršai, ir vėl josime, — tarė Voltonas. — Nenoriu bėdų su Kojakirčiais.

— Liepk savo vyrams laikyti uždėjus rankas ant kalavijų rankenų ir Kojakirčiai nenorės bėdų su tavimi. Jūsų du kartus daugiau, ar pamiršai?

Staiga Džeimio ausis pasiekė tolimas, bet baisus riaumojimas, ir jis apsisuko. Riaumojimas aidu atsimušė nuo pilies sienų ir tarsi jūros banga nuošė juokas. Džeimis akimirksniu suvokė, kas vyksta. Ar tik nebūsime pavėlavę? Pajutęs burnoje šleikštulį, jis pentinais paragino žirgą ir, įveikęs išorinį kiemą, prajojęs pro akmeninį arkos pavidalo tiltą ir aplenkęs Raudų bokštą, nušuoliavo per Apsilydžiusių Akmenų kiemą.

Jie buvo įmetę ją į duobę su lokiu.

Karalius Harenas Juodasis norėjo, kad net kovos su lokiais būtų prabangios ir didžiai stilingos. Duobė buvo dešimties jardų skersmens ir penkių jardų gylio, sienos išmūrytos akmenimis, dugnas užpiltas smėliu, o aplink ją ėjo šešios eilės marmurinių suolų. Nerangiai lipdamas nuo žirgo Džeimis atkreipė dėmesį, kad Smarkieji Vyrukai buvo užėmę vos ketvirtą dalį visų vietų. Samdiniai buvo taip susidomėję reginiu apačioje, kad tik tie, kurie sėdėjo priešais, pastebėjo juos atjojus.

Brienė vilkėjo tą pačią jai netinkančią suknią kaip ir per vakarienę su Ruzu Boltonu. Ji neturėjo nei skydo, nei antkrūtinio, nei šarvinių marškinių, nei kietintos odos apsaugos, — tik rožinį atlasą ir Myro nėrinius. Galbūt ožiui atrodė, kad apsirengusi moteriškais drabužiais ji atrodys juokingiau. Pusė jos suknios jau karojo sudraskyta į skutus, o kaire ranka, ten, kur grybštelėjo lokys, sruvo kraujas.

Bent jau kalaviją jai davė. Moteris laikė jį viena ranka ir traukėsi į šoną mėgindama padidinti atstumą tarp savęs ir lokio. Negerai, duobė per maža. Jai reikėjo narsiai pulti ir greitai dvikovą baigti. Geras plienas galėjo įveikti bet kokį lokį. Bet pulti moteris, rodos, nedrįso. Juokdariai negailėjo jai įžeidimų ir nešvankių patarimų.

— Tai ne tavo reikalas, — įspėjo Džeimį Geležinė Koja. — Lordas Boltonas sakė, kad moteris priklauso jiems ir kad jie gali daryti su ja, ką nori.

— Jos vardas Brienė. — Braudamasis pro gerą dešimtį nustebusių samdomų kalavijuočių, Džeimis ėmė leistis pakopomis. Vargas Houtas buvo įsitaisęs lordui skirtoje ložėje, ant žemutinės pakopos.

— Lorde Vargai! — šūktelėjo Džeimis perrėkdamas kitus.

Kohorietis vos neužspringo vynu.

— Karalžudy?!

Kairė jo veido pusė buvo negrabiai apvyniota, o prie ausies lininis tvarstis persisunkęs krauju.

— Ištrauk ją iš ten.

— Nešikišk, Karalžudy, nebent užšimanei dar vienoš bigėš. — Laikydamas taurę, jis mostelėjo. — Ji iškando man gabalėlį aušieš. Nieko štebėtino, kad još tėvaš nenori mokėti išpirkoš už tokią pabaišą.

Riaumojimas vėl privertė Džeimį atsisukti į duobę. Lokys buvo aštuonių pėdų ūgio. Kailiu apsivilkęs Gregoris Kligeinas, dingtelėjo Džeimiui, nors tikriausiai už jį gudresnis. Tačiau žvėris bent jau neturėjo to baisaus didžiojo Kalno kalavijo ir negalėjo taip toli pasiekti.

Riaumodamas iš įsiūčio, lokys plačiai išsižiojo parodydamas pilnus nasrus stambių gelzganų dantų, paskui atsistojo ant keturių ir patraukė tiesiai prie Brienės. Dabar gera proga, pagalvojo Džeimis. Kirsk! Dabar!

Bet, užuot taip ir padariusi, ji tik lengvai bakstelėjo smaigaliu. Lokys pasitraukė ir vėl riaumodamas ėmė artintis. Brienė žingtelėjo į kairę ir bakstelėjo lokiui į snukį. Šį kartą pabaisa letena nustūmė kalaviją šalin.

Jis atsargus, sumetė Džeimis. Jau yra kovęsis ir su kitais žmonėmis. Žino, kad kalavijai ir ietys gali jį sužeisti. Bet šitaip ginantis žvėris vis tiek netrukus prie jos prisikas.

— Nudėk jį! — suriko Džeimis, bet jo balsą nustelbė kitų vyrų šūksniai.

Net jei Brienė jį išgirdo, neišsidavė. Ji žingsniavo po duobę atsisukusi nugara į sieną. Per arti. Jei lokys prirems ją prie sienos…

Lokys nerangiai pasisuko — per toli ir per greitai. Mitriai kaip katė Brienė pakeitė judėjimo kryptį. Taip, tokią šią moterį prisimenu. Ji liuoktelėjo ir kirto žvėriui per strėnas. Riaumodamas lokys vėl atsistojo. Brienė ėmė trauktis. Kur kraujas? Ir staiga jis suprato. Džeimis atsisuko į Vargą Houtą.

— Davei jai turnyrinį kalaviją.

Ožys subliuvo iš juoko ir aptaškė jį vynu bei seilėmis.

— Žinoma.

— Aš sumokėsiu tą prakeiktą išpirką. Auksu, safyrais — kuo nori. Ištrauk ją iš ten.

— Nori jos? Eik ir pasiimk.

Džeimis taip ir padarė.

Sveikąja ranka pasirėmęs į marmurinę atbrailą, jis persivertė kūlio ir atsidūrė ant smėlio. Išgirdęs dunkstelėjimą lokys atsisuko uosdamas orą ir nenuleisdamas akių nuo naujo įsibrovėlio. Šiaip taip Džeimis atsikėlė ir priklaupė ant vieno kelio. Po septyniais pragarais, ką aš čia veikiu? Jis pasėmė saują smėlio.

— Karalžudy! — išgirdo šūktelint nustebusią Brienę.

— Aš — Džeimis. — Jis švystelėjo lokiui į akis smėlio ir atsitiesė. Lokys kaptelėjo dantimis orą ir įsiutęs vėl suriaumojo.

— Ką čia veiki?

— Kai ką labai kvailo. Laikykis man už nugaros. — Jis judėjo ratu įsiterpęs tarp Brienės ir lokio.

— Tai tu laikykis man už nugaros. Aš turiu kalaviją.

— Kalaviją be smaigalio ir be ašmenų. Laikykis man už nugaros! — Ant žemės jis pamatė kažkokį smėliu pusiau užžertą daiktą ir sveikąja ranka jį pakėlė. Pasirodė, jog tai — žmogaus žandikaulis su dar tebesilaikančiais žalzganais mėsų likučiais, aplipęs musių lervomis. Nuostabu, pagalvojo Džeimis svarstydamas, kieno žandikaulį laiko rankoje. Lokys artinosi, tad Džeimis užsimojo ir sviedė kaulą su visais mėsgaliais ir musių lervomis žvėriui į snukį. Bet nepataikė per gerą jardą ir žandikaulis pralėkė pro šalį. Už visus gerus jos darbus turėčiau leisti, kad man nukirstų ir kairę plaštaką.

Brienė pamėgino greitai pabėgti, bet jis pakišo koją ir ją parvertė. Ji žnektelėjo į smėlį stipriai spausdama niekam tikusį kalaviją. Džeimis ją apžergė, o lokys tuo metu puolė.

Staiga pasigirdo duslus šmaukštelėjimas ir po kaire žvėries akimi išlindo plunksna papuoštos strėlės kotas. Iš pražiotų jo nasrų tekėjo kraujas ir seilės, o dar viena strėlė pataikė jam į koją. Lokys suriaumojo ir atsistojo ant užpakalinių kojų. Vėl pamatęs Džeimį ir Brienę, ėmė drimblinti prie jų. Iššovė dar keli arbaletai, strėlėmis suvarpydami žvėries kailį ir kūną. Iš tokio nedidelio atstumo šauliai tiesiog negalėjo nepataikyti. Strėlės kirto nelyginant vėzdai, bet lokys žengė dar vieną žingsnį. Vargšas kvailas, bet narsus pabaisa. Kai žvėris pasviro į jį, Džeimis puolė į šalį rėkdamas, koja žerdamas smėlį. Lokys nusisuko ketindamas persekioti savo kankintoją ir gavo dar dvi strėles į nugarą. Tada paskutinį kartą dusliai suriaumojo, atsitūpė, parkrito ant krauju aplaistyto smėlio ir nugaišo.

Sunkiai ir nelygiai alsuodama, Brienė atsiklaupė spausdama rankose kalaviją. Geležinės Kojos šauliai užtaisinėjo ir pildė strėlėmis savo arbaletus, o Kruvinieji Juokdariai keikėsi ir jiems grasino. Džeimis matė, kad Rordžas ir Tripirštis traukia kalavijus, o Zolas vynioja bizūną.

— Nužudėte mano lokį! — subliuvo Vargas Houtas.

— Jei kelsi man nemalonumų, nužudysiu ir tave, — atšovė Geležinė Koja. — Moterį pasiimsime.

— Jos vardas Brienė, — priminė Džeimis. — Brienė, Tarto mergelė. Tikiuosi, tebesi mergelė?

Platus ir negražus jos veidas nuraudo.

— Taip.

— Ak, kaip gerai, — tarė Džeimis. — Mat aš gelbėju tik nekaltas mergeles. — O tada kreipėsi į Houtą: — Gausi savo išpirką. Už mus abu. Lanisteriai skolingi nelieka. O dabar atnešk virvių ir ištrauk mus iš čia.

— Pasvajok, — dusliai suniurnėjo Rordžas. — Nudėk juos, Houtai. Arba labai pasigailėsi!

Kohorietis dvejojo. Pusė jo vyrų buvo girti, o šiauriečiai blaivūs kaip ryto rasa, be to, jų buvo du kartus daugiau. Kai kurie šauliai jau vėl spėjo užsitaisyti arbaletus.

— Ištraukite juoš, — liepė Houtas ir Džeimiui pridūrė: — Nušprendžiau būti atlaiduš. Perduok tai šavo lordui tėvui.

— Būtinai, milorde.

Nors tau vis tiek tai į sveikatą neišeis.

Voltonas tramdė pyktį, kol jie nujojo pusę lygos nuo Harenholo ir šaulių strėlės nuo apsauginių pilies sienų nebegalėjo jų pasiekti.

— Gal išprotėjai, Karalžudy?! Užsimanei numirti? Dar jokiam vyrui plikomis rankomis nepavyko įveikti lokio!

— Viena plika ranka ir viena plika bige, — pataisė jį Džeimis. — Bet tikėjausi, kad žvėrį patiesi anksčiau, nei jis prisikas prie manęs. Kitaip lordas Boltonas būtų nulupęs tau kailį kaip apelsino žievę, ar ne?

Geležinė Koja atvirai jį iškeikė, išvadino kvailu Lanisteriu, pentinais paragino savo žirgą ir nušuoliavo į kolonos priekį.

— Sere Džeimi… — Net vilkėdama purviną rožinę atlasinę suknią su suplėšytais nėriniais Brienė atrodė panašesnė į suaugusį vyrą, o ne į moterį. — Aš tau dėkinga, bet… jau buvai toli nujojęs. Kodėl grįžai?

Džeimiui dingtelėjo gera dešimtis šmaikščių, vienas už kitą žiauresnių atsakymų, bet jis tik gūžtelėjo.

— Sapnavau tave, — paaiškino.