Kardų audra

Ketlina

Seras Desmondas Grelis visą gyvenimą tarnavo Tulių giminei. Kai Ketlina gimė, jis buvo ginklanešys, kai ji mokėsi vaikščioti, jodinėti ir plaukti — riteris, o jos vestuvių dieną — kovų meistras. Jis matė, kaip lordo Hosterio mažoji Ketė išaugo į jauną moterį, kaip tapo didžio lordo žmona ir karaliaus motina. O dabar jis dar pamatė, kaip tapau išdavike.

Išjodamas į mūšį, jos brolis Edmuras paskyrė serą Desmondą Riverano komendantu, tad pareiga nubausti Ketliną už šį nusikaltimą taip pat teko jam. Kad būtų drąsiau ją atlikti, jis pasikvietė Ketlinos tėvo pilies valdytoją, rūstųjį Uteridą Veiną. Dabar abu vyrai stovėjo ir žiūrėjo į ją; apkūnus, nuraudęs ir nesmagiai besijaučiantis seras Desmondas ir Uteridas — rimtas, liesas ir paniuręs. Ir abu laukė, kad pirmas prašnektų bičiulis. Jie visą gyvenimą tarnavo mano tėvui, o aš atsimokėjau jiems užsitraukdama gėdą, susikrimtusi pagalvojo Ketlina.

— Tavo sūnūs… — pagaliau prabilo seras Desmondas. — Meisteris Vimanas mums pasakė. Vargšai vaikai. Siaubinga. Siaubinga. Bet…

— Suprantame tavo sielvartą, miledi, — tarė Uteridas Veinas. — Visas Riveranas gedi drauge su tavim, bet…

— Šios žinios tave turbūt siaubingai pribloškė, — pertraukė jį seras Desmondas, — sielvartas aptemdė protą — motinos sielvartas. Vyrai supras… Tu nežinojai…

— Žinojau, — ryžtingai atsakė Ketlina. — Žinojau, ką darau, ir supratau, jog tai — išdavystė. Jei manęs nenubausite, visi manys, kad mes trise susimokėme paleisti į laisvę Džeimį Lanisterį. Tačiau tai buvo mano — tik mano! — darbas ir tik aš turiu už jį atsakyti. Sukaustykite mane nuo Karalžudžio likusiomis grandinėmis ir, jei taip bus lemta, aš išdidžiai jas dėvėsiu.

— Sukaustyti grandinėmis? — Vien šis žodis vargšą serą Desmondą, rodos, pribloškė. — Karaliaus motiną, tikrą mano valdovo dukterį? Neįmanoma.

— Galbūt, — pasiūlė valdytojas Uteridas Veinas, — miledi sutiktų nekelti kojos iš savo menių, kol grįš seras Edmuras. Pabūti viena, pasimelsti už savo nužudytus sūnus?

— Taip, uždarysime tave tavo menėse, — pritarė seras Desmondas. — Tiksliau, pilies bokšte. To turėtų pakakti.

— Jei norite suvaržyti mano laisvę, leiskite užsidaryti tėvo menėse, kad galėčiau jį paguosti paskutinėmis gyvenimo dienomis.

Seras Desmondas valandėlę pasvarstė.

— Labai gerai. Tau neturi trūkti nei patogumų, nei pagarbos, bet laisvai vaikščioti po pilį neturi teisės. Jei reikia, gali apsilankyti septoje, bet šiaip, kol grįš lordas Edmuras, liksi lordo Hosterio menėse.

— Kaip įsakysi. — Kol jų tėvas tebebuvo gyvas, jos brolis negalėjo būti tituluojamas lordu, bet Ketlina tai nutylėjo. — Jei reikia, pastatyk sargybą, bet prisiekiu, kad sprukti tikrai nemėginsiu.

Seras Desmondas linktelėjo neslėpdamas pasitenkinimo, kad atliko šią nemalonią užduotį, bet Uteridas Veinas, kurio akyse atsispindėjo liūdesys, pilies komendantui išėjus dar valandėlę užtruko.

— Pasielgei labai blogai, miledi, ir visai be reikalo. Seras Desmondas pasiuntė serą Robiną Rigerį jų vytis ir liepė grąžinti Karalžudį į pilį gyvą, o jei nepasiseks, pargabenti bent jo galvą.

Ketlina nieko kito ir nesitikėjo. Tegul Karžygys suteikia stiprybės kalaviją laikančiai tavo rankai, Briene, meldėsi ji. Ji padarė viską, ką galėjo; dabar liko tik viltis.

Jos daiktai buvo pernešti į tėvo miegamąjį, o jame pirmiausia į akis krito didžiulė lova su baldakimu, kurioje ji gimė ir kurios stulpai buvo papuošti išdrožinėtais šokinėjančiais upėtakiais. Jos tėvas buvo perkeltas pusaukščiu žemiau, o ligonio lova kojūgaliu atsukta į trikampį balkoną, išeinantį saulėton pusėn, iš kurio jis galėjo matyti visą gyvenimą taip mėgtas upes.

Ketlinai įėjus lordas Hosteris miegojo. Ji išėjo į balkoną ir sustojo, uždėjusi ranką ant netašyto akmens turėklų. Iš pilies buvo matyti tolumoje, prie horizonto linijos, į ramią Raudonosios Šakos tėkmę įsiliejantis sraunus Akmenvartis, be to, Ketlina galėjo apžvelgti nemažą upės plotą link žemupio. Jei rytuose pasirodys dryžuota burė, vadinasi, grįžta seras Robinas. Kol kas upėse nebuvo matyti jokio laivo. Padėkojusi už tai dievams, ji grįžo į vidų pasėdėti prie tėvo.

Ketlina negalėjo pasakyti, ar lordas Hosteris suvokė, kad ji čia, ir ar jos buvimas šalia jį bent kiek guodė, bet, sėdėdama prie tėvo, pati jautėsi ramesnė. Kažin, ką pasakytum, jei žinotum, ką padariau, tėve? — svarstė ji. Ar būtum pasielgęs taip pat, jei į mūsų priešų rankas būtume patekusios mudvi su Lisa? O gal pasmerktum mane, pavadinęs tai motinos beprotybe?

Menėje tvyrojo mirties kvapas; slogus, salsvas, nemalonus ir nesisklaidantis. Tas kvapas jai priminė prarastus sūnus, mieląjį Braną ir mažąjį Rikoną, nužudytus Teono Greidžojaus, kuris buvo Nedo globotinis. Ketlina vis dar gedėjo Nedo, — amžinai jo gedės, — bet atimti iš jos dar ir vaikus…

— Siaubinga ir žiauru prarasti vaiką, — tyliai sušnabždėjo ji ir tie žodžiai buvo skirti daugiau sau nei tėvui.

Lordas Hosteris atsimerkė.

— Ramunėle… — dusliai ir sielvartingai sušnabždėjo jis.

Jis manęs neatpažįsta. Ketlina jau priprato, kad tėvas painioja ją su jos motina arba seserimi Lisa, bet Ramunėlės vardo niekada anksčiau nebuvo girdėjusi.

— Čia aš, Ketlina, — tarė ji. — Čia Ketė, tėve.

— Atleisk man… kraujas… ak, maldauju… Ramunėle…

Ar įmanoma, kad tėvo gyvenime buvo kita moteris? Gal kokia nors kaimo mergina, kurią jis, būdamas jaunas, nuskriaudė? Ar galėtų būti, kad motinai mirus jis rado paguodą kokios nors tarnaitės glėbyje? Tai buvo keista ir nerimą kelianti mintis. Staiga Ketlina pasijuto taip, tarsi savo tėvo visiškai nebūtų pažinojusi.

— Kas ta Ramunėlė, milorde? Nori, kad pasiųsčiau ką nors jos pakviesti, tėve? Kur man tą moterį rasti? Ar ji dar gyva?

— Mirė… — dusliai sudejavo lordas Hosteris. Ir apgraibomis ėmė ieškoti jos rankos. — Turėsi kitų… mielų ir gryno kraujo vaikučių.

Kitų? — nustebusi pagalvojo Ketlina. Ar tėvas pamiršo, kad Nedo nebėra? Ar jis vis dar šnekasi su Ramunėle? O gal dabar jau su manimi, Lisa arba motina?

Jis ėmė kosėti kraujuotais skrepliais. Tada suspaudė Ketlinai pirštus.

— …būk gera žmona ir dievai tave palaimins… sūnūs… gryno kraujo sūnūs… Aaai…

Staiga kūną pervėręs aštrus skausmas privertė lordą Hosterį stipriau suspausti ranką. Jo nagai įsispaudė į dukters delną ir jis dusliai, pro sukąstus dantis šūktelėjo.

Atskubėjęs meisteris Vimanas sumaišė dar vieną dozę aguonpienio ir sugirdė ją lordui. Netrukus lordas Hosteris Tulis nugrimzdo į neramų miegą.

— Jis šaukėsi vienos moters, — tarė Ketė. — Kažkokios Ramunėlės.

— Ramunėlės? — Meisteris įsistebeilijo į ją nieko nesuprasdamas.

— Nepažįsti jokios moters tokiu vardu? Nei tarnaitės, nei moters iš gretimo kaimo? Arba kokios nors moters iš senų laikų? — Ketlina jau labai ilgai negyveno Riverane.

— Ne, miledi. Bet, jei nori, galiu paklausinėti. Jei Riverane kada nors buvo tarnaitė tokiu vardu, Uteridas Veinas tikrai prisimins. Sakei, Ramunėlė? Prasčiokai dažnai vadina savo dukteris gėlių ir žolių vardais. — Meisteris, rodos, susimąstė. — Pamenu, buvo tokia našlė… Ateidavo į pilį ir ieškodavo senų batų, kuriems reikėdavo prikalti naujus puspadžius. Dabar, kai pagalvoju, jos vardas, rodos, ir buvo Ramunėlė. O gal — Našlaitėlė? Kažkoks panašus. Bet jau daug metų ji pilyje nesirodė…

— Jos vardas buvo Žibuoklė, — tarė Ketlina, nes tą senyvą moterį puikiai prisiminė.

— Tikrai? — Meisteris gailiai, lyg atsiprašydamas, pažvelgė į Ketliną. — Atleisk, ledi Ketlina, bet nieko daugiau pasakyti negaliu. Seras Desmondas uždraudė mums su tavimi kalbėtis, nebent iš būtino reikalo.

— Tuomet vykdykite jo įsakymą.

Kaltinti sero Desmondo Ketlina tikrai negalėjo; ji suteikė jam dingstį ja nepasitikėti, ir seras Grelis, žinoma, baiminosi, kad ji, pasinaudojusi prielankumu, kurį jai, kaip jų valdovo dukteriai, vis dar jautė dauguma Riverano žmonių, vėl ko nors neiškrėstų. Man bent jau nereikia sukti galvos dėl karo, dingtelėjo Ketlinai, nors tai, žinoma, ilgai nesitęs.

Meisteriui išėjus, ji apsivilko vilnonį apsiaustą ir vėl išėjo į balkoną. Upės mirgėjo apšviestos saulės, spinduliai auksino pro pilį tekančio vandens paviršių. Delnu prisidengusi akis nuo ryškios šviesos, ji ir žvalgėsi, ar tolumoje nepamatys burės, ir labai bijojo ją išvysti. Bet upėmis niekas neplaukė, o tai reiškė, kad ji vis dar gali puoselėti viltį.

Ketlina stovėjo ir žiūrėjo visą dieną, iki pat vėlyvo vakaro, kol nuo to stovėjimo paskaudo kojas. Vėlyvą popietę parskrido varnas ir, plakdamas dideliais juodais sparnais, nusileido į paukštidę. Juodi sparnai, juodos žinios, — dingtelėjo jai prisiminus pastarąjį kartą grįžusį paukštį ir siaubingą jo parneštą žinią.

Vėlai vakare vėl atėjo meisteris Vimanas pasirūpinti lordu Tuliu ir atnešė Ketlinai kuklią vakarienę: duonos, sūrio ir virtos jautienos su krienais.

— Kalbėjausi su Uteridu Veinu, miledi. Jis visiškai tikras, kad per jo tarnystės laiką Riverane nebuvo jokios moters, vardu Ramunėlė.

— Mačiau, šiandien grįžo varnas. Ar Džeimis vėl sučiuptas?

O gal, — ak, tebūna dievai jam gailestingi! — nužudytas?

— Ne, miledi, apie Karalžudį neturime jokių žinių.

— Vadinasi, vėl naujienos iš mūšio lauko? Ar nenutiko ko bloga Edmurui? O gal Robui? Maldauju, būk malonus, nuramink mane.

— Miledi, aš neturiu teisės… — Vimanas apsidairė, lyg norėdamas įsitikinti, kad menėje daugiau nieko nėra. — Lordas Taivinas iš upių vagojamų lygumų pasitraukė. Prie brastų viskas ramu.

— Tuomet iš kur atskrido varnas?

— Iš vakarų, — taisydamas lordo Hosterio patalus ir vengdamas Ketlinos žvilgsnio atsakė jis.

— Žinios apie Robą?

Jis padvejojęs linktelėjo.

— Taip, miledi.

— Nutiko kažkas bloga. — Ketlina tai suprato iš meisterio elgesio. Jis nuo jos kažką slėpė. — Sakyk. Kas nutiko Robui? Jis sužeistas?

Tik nesakyk, kad jis žuvo, — dievai, maldauju, būkite maloningi, — tik nesakyk, kad jis žuvo.

— Per Stačiosios Uolos šturmą jo malonybė buvo sužeistas, — vis dar nenoriai tarė meisteris Vimanas, — bet jis rašo, kad nėra reikalo jaudintis ir kad netrukus tikisi grįžti.

— Sužeistas? Kaip sužeistas? Ar rimtai?

— Rašo, kad nėra reikalo jaudintis.

— Aš jaudinuosi dėl kiekvienos jo žaizdos. Ar ten yra kam juo rūpintis?

— Nė kiek neabejoju. Esu tikras, kad Stačiosios Uolos meisteris juo pasirūpins.

— Kokia jo žaizda?

— Miledi, man uždrausta su tavimi šnekėtis. Atsiprašau…

Susirinkęs savo vaistus, Vimanas paskubėjo išeiti ir Ketlina vėl liko viena su tėvu. Aguonpienis veikė ir lordas Hosteris giliai miegojo. Pro jo pravirų lūpų kamputį buvo ištryškę truputis seilių ir nuo jų drėko pagalvė. Paėmusi drobės skepetaitę, Ketlina atsargiai jas nubraukė. Kai palietė lūpas, lordas Hosteris sudejavo.

— Atleisk man… — sumurmėjo jis taip tyliai, kad vos buvo galima suprasti žodžius. — Ramunėle… kraujas… tas kraujas… dievai maloningi…

Visiškai netikėtai tėvo žodžiai Ketliną labai sujaudino, nors ji ir nesuprato jų prasmės. Kraujas, ėmė svarstyti ji. Ar kraujas ir yra svarbiausia? Tėve, kas buvo ta moteris ir ką jai padarei, kad dabar vis nerimsti maldaudamas atleisti?

Tą naktį Ketlina miegojo neramiai, kamuojama neaiškių sapnų apie savo vaikus, — ir prarastus, ir mirusius. Dar gerokai prieš aušrą ji nubudo ausyse skambant tėvo žodžiams. Mielų ir gryno kraujo vaikučių… Kam jis būtų taip sakęs, nebent… gal pats užtaisė pavainikį tai Ramunėlei? Bet Ketlina negalėjo tuo patikėti. Jos brolis Edmuras — visai kas kita: ji nenustebtų sužinojusi, kad Edmuras turi gerą dešimtį nekilmingo kraujo vaikų. Bet tik ne jos tėvas, ne lordas Hosteris Tulis — ne, tai neįmanoma.

O gal Ramunėlės vardu jis meiliai kreipdavosi į Lisą, panašiai kaip mane vadindavo Kete? Lordas Hosteris ne pirmą kartą painiojo ją su seserimi. Turėsi kitų, sakė jis, mielų ir gryno kraujo vaikučių. Lisa persileido penkis kartus: du kartus Lizde, tris kartus Karaliaus Uoste… ir nė karto Riverane, kur lordas Hosteris nuolat būdavo šalia ir ją guodė. Nė karto, nebent… tą pirmą kartą ji laukėsi…

Jiedvi su seserimi buvo ištekintos tą pačią dieną ir paliktos tėvo globai, — mat vyrai, ką tik tapę jų sutuoktiniais, išjojo vėl prisidėti prie Roberto sukilimo. Paskui, kai pagal mėnulį skaičiuojamas kraujavimas įprastu laiku neprasidėjo, Lisa ėmė džiaugsmingai čiauškėti apie sūnus, kurių jiedvi, be abejonės, laukėsi. „Tavo sūnus paveldės Vinterfelą, o maniškis — Lizdą. Ak, jie bus patys geriausi draugai, kaip tavo Nedas ir seras Robertas. Tiesą sakant, jie bus greičiau broliai nei pusbroliai. Aš tai nujaučiu.“ Ji buvo tokia laiminga.

Bet netrukus Lisa ėmė kraujuoti ir jos džiaugsmas išblėso. Ketlina visada manė, kad Lisa paprasčiausiai šiek tiek susivėlavo, bet jei nešiojo kūdikį…

Ji prisiminė, kaip pirmą kartą davė seseriai palaikyti Robą; kūdikį rausvu veideliu, klykiantį, bet jau tada stiprų ir kupiną gyvybės. Vos tik Ketlina įdėjo mažylį seseriai į glėbį, Lisa apsipylė ašaromis. Ji paskubomis įbruko berniuką atgal Ketlinai ir nubėgo.

Jeigu ji anuomet persileido, tuomet būtų suprantami ir tėvo ištarti žodžiai, ir dar daug kas… Lisa už lordo Arino buvo ištekinta paskubomis, o jis jau tuomet buvo gerokai pagyvenęs vyras, senesnis už jų tėvą. Senis be įpėdinio. Pirmos dvi žmonos vaikų jam nepagimdė, jo sūnėnas kartu su Brandonu Starku buvo nužudytas Karaliaus Uoste, o narsusis jo pusbrolis padėjo galvą Varpų mūšyje. Kad Arinų giminė neišnyktų, jam reikėjo jaunos žmonos… jaunos ir vaisingos.

Ketlina atsistojo, užsimetė platų vakarinį drabužį ir laiptais nusileido į saulėtą, bet dabar jau sutemų gaubiamą menę pabūti prie tėvo. Staiga ją apėmė neviltis ir baimė.

— Tėve, — tarė ji, — tėve, žinau, ką padarei. — Ketlina jau nebuvo naivi svajoklė jaunamartė. Ji buvo našlė, išdavikė. Gedinti motina ir išmintinga, gyvenimo mačiusi moteris. — Privertei tą senį ją vesti, — sušnabždėjo ji. — Vedybos su Lisa buvo ta kaina, kurią Jonui Arinui teko sumokėti už jam į pagalbą atėjusius Tulių giminės kalavijus ir ietis.

Tad nenuostabu, kad sesers santuokoje meilės nė su žiburiu nebūtum radęs. Arinai buvo išdidūs, įžeidūs ir labai žiūrėjo savo garbės. Nors lordas Jonas ir vedė Lisą, siekdamas įpareigoti Tulius prisidėti prie sukilimo ir tikėdamasis susilaukti sūnaus, vis dėlto pamilti moterį, kuri atėjo į jo lovą suteršta ir ne savo noru, jam buvo labai sunku. Jis, žinoma, elgėsi kilniai; neabejotinai atlikdavo savo pareigą; bet Lisai reikėjo šilumos.

Kitą dieną po pusryčių Ketlina paprašė atnešti jai plunksną, popieriaus ir sėdo rašyti laiško seseriai, gyvenančiai Arino Slėnyje. Sunkiai rinkdama žodžius ji papasakojo Lisai apie Braną ir Rikoną, bet daugiausia rašė apie tėvą. Dabar, leisdamas paskutines savo gyvenimo dienas, jis galvoja tik apie tai, kaip tave nuskriaudė. Meisteris Vimanas sako bijantis sutaisyti dar stipresnio aguonpienio. Tėvui atėjo laikas padėti kalaviją ir skydą. Jam laikas išeiti poilsio. Bet jis vis tiek grumiasi iš paskutiniųjų ir neketina pasiduoti. Man rodos, elgiasi taip dėl tavęs. Jam reikia, kad atleistum. Žinau, kad dėl karo iš Lizdo į Riveraną vedančiu keliu traukti pavojinga, bet neabejoju, kad su stipria riterių palyda tikrai saugiai persikeltum per Mėnulio kalnus, ar ne? Kad ir su šimtu arba tūkstančiu vyrų? O jei atvykti negali, gal bent laišką jam parašytum? Brūkštelėk kelis meilės kupinus žodžius, kad tėvas galėtų numirti ramia širdimi. Parašyk, ką nori, aš jam perskaitysiu tavo žodžius ir taip palengvinsiu jo naštą.

Bet padėjusi į šalį plunksną ir paprašiusi atnešti smalkos, Ketlina iš karto pajuto, kad laiško čia nepakanka, be to, ir parašė jį per vėlai. Meisteris Vimanas netikėjo, kad lordas Hosteris sulauks, kol varnas nuskris iki Lizdo ir grįš. Nors ir anksčiau jau ne kartą tą patį sakė… Tulių giminės vyrai lengvai nepasiduodavo, net kai vilties būdavo likę visai nedaug. Atidavusi užantspauduotą laiškelį meisteriui, Ketlina nuėjo į septą ir vieną žvakę uždegė Tėvui už savo tėvą, antrą — Senolei, kuri kadaise žvilgtelėjo pravėrusi mirties duris ir išleido į pasaulį pirmąjį varną, o trečią — Motinai už Lisą ir visus vaikus, kuriuos jiedvi abi prarado.

Šiek tiek vėliau, sėdėdama prie lordo Hosterio lovos su knyga rankose ir nežinia kelintą kartą skaitydama vis tą pačią ištrauką, ji išgirdo kažką garsiai kalbant ir trimituojant. Seras Robinas, iš karto dingtelėjo Ketlinai ir ji krūptelėjo. Išėjo į balkoną ir upėse nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet lauke ji aiškiau girdėjo ir balsus, ir daugybės vietoje nenustygstančių žirgų kanopų caksėjimą, ir šarvų dzingsėjimą, ir kartkartėmis nuaidintį džiaugsmingą sveikinimo šūksnį. Sraigtiniais laiptais Ketlina užlipo į didžiojo pilies bokšto pastogę. Kelti kojos į pastogę seras Desmondas man neuždraudė, kopdama laiptais tarė sau ji.

Triukšmas sklido nuo tolimosios pilies sienos, nuo pagrindinių vartų. Anapus nuleidžiamųjų grotų, kurios trūkčiodamos ir stabčiodamos dabar slinkosi aukštyn, stoviniavo būrelis vyrų, o už pilies sienų plytinčiuose laukuose laukė keli šimtai raitelių. Pūstelėjęs vėjas pakėlė jų laikomas vėliavas ir, išvydusi ant jų išsiuvinėtus šokančius Riverano upėtakius, Ketlina iš palengvėjimo net suvirpėjo. Edmuras.

Kol jis teikėsi pas ją ateiti, praėjo dvi valandos. Per tą laiką pilyje aidėjo džiaugsmingi vėl susitikusiųjų šūkčiojimai: grįžę vyrai spaudė glėbiuose savo moteris ir vaikus, kuriuos buvo palikę. Iš paukštidės pakilo ir juodais sparnais plakdami orą išskrido trys varnai. Ketlina nulydėjo juos žvilgsniu stovėdama tėvo balkone. Ji išsitrinko plaukus, persirengė, pasiruošė išklausyti brolio priekaištų, bet… laukimas vis tiek labai ją vargino.

Pagaliau išgirdusi už durų bildesį, ji atsisėdo ir susidėjo rankas į sterblę. Edmuro batai, šarviniai antblauzdžiai ir ant šarvų dėvimas apsiaustas buvo aptaškyti išdžiūvusiu molingu purvu. Pažvelgus į jį, negalėjo būti tikra, kad jis laimėjo mūšį. Jis buvo sulysęs, išvargęs, išblyškusiais skruostais, nesušukuota barzda, o jo akys karštligiškai spindėjo.

— Edmurai, — susirūpinusi tarė Ketlina, — nekaip atrodai. Kas atsitiko? Ar Lanisteriai persikėlė per upę?

— Atmušiau juos. Įkrėčiau jiems visiems — ir lordui Taivinui, ir Gregoriui Kligeinui, ir Adamui Marbrandui. Bet Stanis… — Jis nutilęs vyptelėjo.

— Stanis? Kas atsitiko Staniui?

— Jis pralaimėjo mūšį prie Karaliaus Uosto, — liūdnai paaiškino Edmuras. — Jo laivynas sudegintas, kariuomenė sutriuškinta.

Lanisterio pergalė buvo prasta žinia, bet Ketlina nejautė tokio nusivylimo, koks akivaizdžiai buvo apėmęs jos brolį. Mat ją tebekankino košmarai ir ji sapnuodavo šešėlį, kurį buvo mačiusi slenkant per Renlio palapinę, ir kraują, plūstelėjusį iš po plieninių jo kaklo šarvų.

— Kaip ir lordas Taivinas, Stanis nebuvo mūsų draugas.

— Tu nesupranti. Haigardenas pasiskelbė palaikantis Džofrį. Dornas — taip pat. Jo pusėn perėjo visi pietūs. — Supykęs jis kietai sučiaupė lūpas. — O tu lyg niekur nieko paleidi Karalžudį. Neturėjai teisės!

— Turėjau. Aš — motina, — ramiai atrėžė Ketlina, nors žinia apie Haigardeną skaudžiai sužlugdė Robo viltis. Tačiau dabar apie tai ji negalėjo galvoti.

— Neturėjai teisės, — pakartojo Edmuras. — Jis buvo Robo — tavo karaliaus — belaisvis, ir Robas man įsakė saugoti jį kaip savo akį.

— Brienė saugos jį ne prasčiau. Prisiekė savo kalaviju.

— Ta moteris?

— Ji nuplukdys Džeimį į Karaliaus Uostą ir saugiai sugrąžins mums Ariją ir Sansą.

— Sersėja niekada jų neatiduos.

— Ne Sersėja. Tirionas. Visam dvarui girdint jis prisiekė tai padarysiąs. Ir Karalžudys davė žodį.

— Džeimio žodis bevertis. O dėl to Neūžaugos… Sklinda gandai, kad per mūšį kirvis perskėlė jam galvą. Tavo Brienei dar nepasiekus Karaliaus Uosto, — jei tik ta moteris apskritai jį pasieks, — Tirionas jau bus miręs.

— Miręs?

Ar dievai iš tiesų gali būti tokie negailestingi? Ji privertė Džeimį šimtą kartų prisiekti, bet visas savo viltis siejo su jo brolio pažadu.

Edmuras sesers sielvarto nematė.

— Džeimis buvo mano globoje, todėl ketinu jį susigrąžinti. Išsiuntinėjau varnus…

— Varnus? Pas ką? Kiek?

— Tris, — atsakė jis, — kad žinia tikrai pasiektų lordą Boltoną. Nesvarbu, plaukiančius ar traukiančius keliu, bet tarp Riverano ir Karaliaus Uosto juos būtinai reikia sučiupti, kol dar nebus pasiekę Harenholo.

— Harenholo… — Vien nuo to žodžio menė, rodės, dar labiau aptemo. Apimta siaubo Ketlina dusliai pridūrė: — Edmurai, ar supranti, ką padarei?

— Nebijok, apie tavo darbelius nutylėjau. Parašiau, kad Džeimis pabėgo, ir tam, kuris jį vėl sučiups, pažadėjau tūkstantį drakonų.

Kuo toliau, tuo blogiau, nusiminusi pagalvojo Ketlina. Mano brolis — kvailys.

Staiga, visiškai netikėtai, jos akyse pasirodė ašaros.

— Jei tai buvo pabėgimas, — tyliai pasakė ji, — o ne apsikeitimas belaisviais, kodėl Lanisteriai turėtų atiduoti mano dukteris Brienei?

— To niekada ir nebus. Karalžudį mes susigrąžinsime, aš tuo tikrai pasirūpinau.

— Tu tikrai pasirūpinai tik tuo, kad niekada daugiau nepamatyčiau savo dukterų. Brienė galėjo saugiai nugabenti jį į Karaliaus Uostą, kol… niekas jų nepersekiojo. O dabar… — Ketlinai pritrūko žodžių. — Palik mane vieną, Edmurai. — Ji neturėjo teisės įsakinėti broliui, juolab čia, pilyje, kuri netrukus jam priklausys, bet vis tiek ištarė tuos žodžius labai įsakmiai. — Palik mane su sielvartu ir tėvu, daugiau neturiu ko tau pasakyti. Eik. Eik.

Ketlina norėjo tik atsigulti, užsimerkti ir melsdamasi, kad nieko nesusapnuotų, užmigti.