Kardų audra

Tirionas

— Tirionai, — šiek tiek suirzęs tarė seras Kevanas Lanisteris, — jei tikrai esi nekaltas dėl Džofrio mirties, tau neturėtų būti sunku tai įrodyti teisme.

Pro langą žiūrėjęs Tirionas atsisuko.

— Kas mane teis?

— Teisingumas priklauso sostui. Karalius negyvas, bet tavo tėvas tebėra karaliaus ranka. Kadangi kaltinamas jo sūnus, o auka yra jo vaikaitis, jis paprašė lordą Tairelį ir princą Oberiną taip pat užimti teisėjų krėslus.

Ši žinia Tiriono toli gražu nenuramino. Meisas Tairelis, nors ir trumpai, buvo Džofrio uošvis, o Raudonoji Angis… na, jis buvo gyvatė.

— Ar man bus leista prašyti teisingumo per dvikovą?

— To aš tau nepatarčiau.

— Kodėl? — Dvikova išgelbėjo jį Slėnyje, kodėl neturėtų išgelbėti čia? — Paaiškink, dėde. Ar man bus leista prašyti teisingumo per dvikovą ir turėti kovotoją, kuris įrodys, kad esu nekaltas?

— Žinoma, jei taip nori, tau bus leista. Tačiau pats puikiai žinai, kad tokiame teisme tavo sesuo savo kovotoju ketina pasirinkti serą Gregorį Kligeiną.

Ta kalė sustabdo mano žingsnius anksčiau, nei spėju juos žengti. Gaila, kad ji nepasirinko Ketlbleko. Su bet kuriuo iš trijų brolių Bronas būtų nesunkiai susitvarkęs, bet Jojantis Kalnas buvo visiškai kitoks priešininkas.

— Nuspręsiu rytą, išsimiegojęs. — Reikia kuo greičiau pasikalbėti su Bronu. Jis nenorėjo nė galvoti apie tai, kiek jam viskas kainuos. Bronas savo kailį didžiai vertino. — Ar Sersėja turi liudytojų prieš mane?

— Kasdien vis daugiau.

— Tuomet turiu rasti savų liudytojų.

— Pasakyk, ką norėtum matyti, ir seras Adamas pasiųs sargybos vyrus, kad tuos žmones atvestų į teismą.

— Mieliau pats juos rasčiau.

— Esi kaltinamas karaliaus ir giminaičio nužudymu. Ar tikrai manai, kad tau bus leista kada panorėjus išeiti iš savo kambario ir į jį grįžti? — Seras Kevanas mostelėjo į stalą. — Turi plunksną, rašalo ir pergamento. Užrašyk pageidaujamų liudytojų vardus, ir aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad juos rasčiau, duodu Lanisterio žodį. Bet iš šio bokšto išeisi tik į teismo menę.

Tirionas nenorėjo žemintis ir maldauti.

— Gal bent mano ginklanešiui leisite laisvai ateiti ir išeiti? Vaikinui, vardu Podrikas Peinas?

— Žinoma, jei tik nori. Atsiųsiu jį pas tave.

— Taip ir padaryk. Geriau greičiau nei vėliau, o dabar geriau nei greičiau. — Jis nukrypavo prie rašomojo stalo. Bet išgirdęs virstelint atidaromas duris atsisuko ir pridūrė: — Dėde…

Seras Kevanas stabtelėjo.

— Klausau.

— Aš to nepadariau.

— Norėčiau tuo tikėti, Tirionai.

Kai durys užsivėrė, Tirionas Lanisteris šiaip taip įlipo į krėslą, pasismailino plunksną ir pasiėmė tuščią pergamento lapą. Kas galėtų liudyti mano naudai? Jis padažė plunksnos galą rašalinėje.

Netrukus atėjus Podrikui Peinui lapas tebebuvo švarus.

— Kvietei, milorde, — tarė vaikinas.

Tirionas padėjo plunksną.

— Nedelsiant rask ir atvesk Broną. Pasakyk, kad reikalas kvepia auksu, kad aukso gali gauti daugiau, nei kada nors svajojo, ir, žiūrėk, be jo negrįžk.

— Gerai, milorde. Tai yra, ne. Negrįšiu. Tai yra, grįšiu.

Vaikinas išėjo.

Ir negrįžo nei iki saulės laidos, nei rytojaus rytą. Tirionas užmigo krėsle prie lango ir švintant pabudo visas sustiręs ir geliančiais kaulais. Tarnas pusryčiams atnešė košės ir obuolių, taip pat ragą alaus. Tirionas valgė prie stalo, priešais pasidėjęs tuščią pergamento lapą. Po valandos tarnas grįžo paimti dubens.

— Gal matei mano ginklanešį? — paklausė jo Tirionas.

Tarnas papurtė galvą.

Atsidusęs jis vėl atsigręžė į stalą ir vėl pasidažė plunksną. Sansa, parašė jis pergamente. Paskui sėdėjo stebeilydamasis į tą vardą taip kietai sukandęs dantis, kad net skaudėjo žandikaulius.

Jei Džofris tikrai neužspringo paprasčiausiu kąsniu maisto, kurį net Tirionui buvo sunku praryti, jį nunuodyti turėjo Sansa. Džofas, galima sakyti, įdėjo taurę jai į sterblę, o priežasčių jam nunuodyti Sansai netrūko. Paskutinės abejonės Tirionui išsisklaidė, kai žmona dingo. Vienas kūnas, viena širdis, viena siela. Jis vyptelėjo. Ji negaišo laiko įrodinėti, kokia svarbi jai ši priesaika, ar ne? O ko tu tikėjaisi, neūžauga?

Ir vis dėlto… kur Sansa būtų gavusi nuodų? Jis negalėjo patikėti, kad mergina veikė viena. Ar tikrai noriu ją rasti? Argi teisėjai patikės, kad jaunutė Tiriono žmona nunuodijo karalių be savo vyro žinios? Aš nepatikėčiau. Sersėja primygtinai tvirtins, kad tai — jų abiejų darbas.

Bet kitą dieną jis vis tiek atidavė pergamento lapą dėdei. Seras Kevanas suraukė antakius.

— Ledi Sansa — vienintelė tavo liudytoja?

— Ilgainiui sąrašą papildysiu.

— Geriau papildyk jį dabar. Teisėjai ketina pradėti bylą po trijų dienų.

— Per greitai. Uždarėte mane čia ir pastatėte sargybą, tad kaip galiu rasti liudytojų, kurie patvirtintų, kad esu nekaltas?

— Tavo sesuo be jokio vargo rado liudytojų, patvirtinančių tavo kaltę. — Seras Kevanas susuko pergamento lapą. — Sero Adamo vyrai ieško tavo žmonos. Tam, kas praneš, kur ji yra, Veiris pažadėjo šimtą elnių, o tam, kuris pristatys merginą, — šimtą drakonų. Jei Sansą įmanoma rasti, ją suras ir aš atvesiu ją pas tave. Nematau nieko bloga, jei vyras ir žmona leis laiką tame pačiame kambaryje vienas kitą guosdami.

— Tu per daug malonus. Gal matei mano ginklanešį?

— Vakar jį pas tave nusiunčiau. Jis neatėjo?

— Atėjo, — linktelėjo Tirionas, — o tada vėl išėjo.

— Gerai, vėl jį tau atsiųsiu.

Bet Podrikas Peinas grįžo tik rytojaus rytą. Jis nedrąsiai įžengė į kambarį, o jo veide atsispindėjo didžiulė baimė. Paskui jį įėjo Bronas. Samdomas riteris vilkėjo odinukę, nusagstytą sidabrinėmis smeigėmis, ant pečių buvo užsimetęs sunkų jojimo apsiaustą, o už kardasaičio užsikišęs porą dailiai pasiūtų pirštinių.

Vos užmetęs akį į Brono veidą Tirionas giliai viduriuose pajuto šleikštulį.

— Ilgai užtrukai.

— Vaikinas išmeldė, kitaip apskritai nebūčiau atėjęs. Stokvorto pilyje manęs laukia vakarienės.

— Stokvorte? — Tirionas nušoko nuo lovos. — Prašyčiau paaiškinti, kas Stokvorte tavęs laukia?

— Nuotaka. — Bronas išsišiepė tarsi vilkas, mąsliai stebėdamas pasmerktą ėriuką. — Poryt vesiu Lolisę.

— Lolisę… — Po galais, koks tobulas žingsnis. Puskvaišė ledi Tandos duktė gaus kilmingą vyrą ir šiokį tokį tėvą pilve nešiojamam pavainikiui, o seras Bronas iš Juodųjų Vandenų palypės dar vienu laipteliu aukščiau. Be abejonės, savo purvinus pirštus čia bus prikišusi Sersėja. — Mano kalė sesuo įkišo tau raišą kumelę. Ta mergina pusprotė.

— Jei ieškočiau proto, vesčiau tave.

— Lolisė laukiasi kito vyro vaiko.

— Ir kai jį pagimdys, pasirūpinsiu, kad lauktųsi manojo.

— Ji net nėra Stokvorto įpėdinė, — įspėjo Broną Tirionas. — Ji turi vyresnę seserį. Falisę. Ištekėjusią seserį.

— Dešimt metų ištekėjusią ir vis dar bevaikę, — tarė Bronas. — Jos lordas vyras vengia santuokinio guolio. Sklinda kalbos, kad jam labiau patinka nekaltos.

— Jam gali patikti ir ožiai, tai neturi reikšmės. Po ledi Tandos mirties žemės vis tiek atiteks jo žmonai.

— Nebent Falisė mirtų anksčiau už motiną.

Tirionas pasvarstė, ar tik Sersėja nesugalvojo pakišti ledi Tandai šios minties, tarsi gyvatės, kad ši ją užaugintų. O jei ir taip, ar jai ne vis tiek?

— Tai ko čia atėjai?

Bronas gūžtelėjo.

— Kadaise sakei, kad, jei kas nors pasiūlytų tave parduoti, tu sumokėsi dvigubai.

Taip.

— Nori dviejų žmonų, ar dviejų pilių?

— Pakaks vienos žmonos ir vienos pilies. Bet jei nori, kad tavo vardu nužudyčiau Gregorį Kligeiną, pilis turi būti velniškai didelė.

Septyniose Karalystėse tikrai netrūko kilmingų mergelių, bet net seniausios, vargingiausios ir negražiausios senmergės būtų atsisakiusios tekėti už tokio žemos kilmės niekšo kaip Bronas. Nebent ji būtų minkšto kūno ir minkštos galvos, būtų pusšimtį kartų išprievartauta ir lauktųsi tėvo neturinčio kūdikio. Ledi Tanda taip stengėsi rasti Lolisei vyrą, kad buvo ėmusi persekioti net Tirioną, tačiau tai buvo prieš pusei Karaliaus Uosto vyrų pasidžiaugiant Lolise. Sersėja, be abejo, prie šio siūlymo pridėjo kokį nors viliojantį prizą, o Bronas dabar buvo riteris, todėl tiko į porą jaunesniajai mažai kam žinomos giminės dukteriai.

— Dabar, kaip tyčia, neturiu nei atliekamų pilių, nei kilmingų tekamojo amžiaus mergelių, — pripažino Tirionas. — Bet, kaip ir anksčiau, galiu pasiūlyti aukso ir dėkingumą.

— Aukso turiu. O ką galėčiau nusipirkti už tavo dėkingumą?

— Pats nustebtum, ką. Lanisteriai skolingi nelieka.

— Ir tavo sesuo priklauso Lanisterių giminei.

— Mano ledi žmona — Vinterfelo įpėdinė. Jei išbrisiu iš šios balos su galva ant pečių, gali būti, kad vieną dieną jos vardu valdysiu šiaurę. Galėčiau atrėžti tau nemažą tų žemių dalį.

— Vien „jei“, „kai“ ir „gali būti“, — atrėžė Bronas. — Be to, ten pasiutusiai šalta. O Lolisė minkšta, šilta ir arti. Po dviejų naktų jau galėčiau ją dulkinti.

— Tokia galimybe pernelyg nesimėgaučiau.

— Šit kaip? — Bronas plačiai nusišypsojo. — Pripažink, Kipše. Jei turėtum rinktis: dulkinti Lolisę ar stoti į dvikovą su Kalnu, akimirksniu nusimautum kelnes ir tau pasistotų.

Po galais, jis gerai mane pažįsta.

Tirionas pakeitė taktiką.

— Girdėjau, kad seras Gregoris prie Raudonosios Šakos buvo sužeistas, o dar kartą nukentėjo Prieblandos Slėnyje. Tos žaizdos tikriausiai atsilieps jo mitrumui.

Bronas, rodos, suirzo.

— Jis niekada nebuvo greitas. Tik baisiai didelis ir pašėlusiai stiprus. Bet, patikėk, jis mitresnis, nei lauktum iš tokio stambaus vyro. Jis velniškai toli pasiekia ir, rodos, nejaučia smūgių taip, kaip juos jaustų normalus vyras.

— Ar tu jo taip bijai? — paklausė Tirionas, tikėdamasis jį išprovokuoti.

— Jei nebijočiau, būčiau prakeiktas kvailys. — Bronas gūžtelėjo. — Gal jį ir nugalėčiau. Šokinėčiau aplink, kol taip pavargtų mojuoti kalaviju, kad jo nebepakeltų. Kaip nors išversčiau jį iš kojų. Kai jie guli aukštielninki, jų ūgis jau nesvarbu. Ir vis dėlto tai būtų rizikinga. Vienas klaidingas žingsnis ir aš miręs. Kodėl turėčiau rizikuoti? Mėgstu tave, bjaurus, mažas kalės vaike, bet… jei kausiuosi už tave dvikovoje, neišvengiamai pralaimėsiu. Arba Kalnas paleis man žarnas, arba aš nudėsiu jį, bet prarasiu Stokvortą. Parduodu savo kalaviją, nedovanoju jo veltui. Nesu tavo prakeiktas brolis.

— Ne, — liūdnai tarė Tirionas, — tikrai nesi. — Jis mostelėjo. — Tada eik sau. Bėk į Stokvortą pas ledi Lolisę. Gal tu savo santuokiniu guoliu pasidžiaugsi daugiau, nei aš pasidžiaugiau savuoju.

Prie durų Bronas stabtelėjo.

— Ką darysi, Kipše?

— Pats nužudysiu Gregorį. Argi tada dainiai nesudės linksmos dainos?

— Tikiuosi, išgirsiu juos apie tai dainuojant.

Bronas paskutinį kartą nusišypsojo ir išėjo pro duris iš pilies ir iš Tiriono gyvenimo.

Podas brūkštelėjo padu per grindis.

— Man labai gaila.

— Kodėl? Ar tu kaltas, kad Bronas — įžūlus kietaširdis nenaudėlis? Jis visada buvo įžūlus kietaširdis nenaudėlis. Todėl jį ir mėgau.

Tirionas prisipylė taurę vyno ir nusinešė jį į krėslą prie lango. Lauke buvo apsiniaukę, lijo, bet ateitis vis dėlto atrodė giedresnė nei šiandieninis oras. Jam dingtelėjo, kad galėtų išsiųsti Podriką Peiną ieškoti Šiagos, bet Karaliaus miško gūdumoje buvo tiek daug slėptuvių, kad bastūnai išvengdavo suėmimo po kelis dešimtmečius. O kartais, kai nusiunčiu jį sūrio, Podui sunku rasti net virtuvę. Timetas, Timeto sūnus, dabar jau tikriausiai bus grįžęs į Mėnulio kalnus. Ir nepaisant to, ką jis kalbėjo Bronui, pačiam stoti į dvikovą su seru Gregoriu Kligeinu būtų buvusi didesnė komedija nei Džofrio parūpinti besikaunantys nykštukai. Tirionas neketino mirti ausyse šėlstant juoko audrai. Štai tau ir teisingumas per dvikovą…

Tą dieną, tik vėliau, o paskui ir kitą dieną pas jį vėl užsuko seras Kevanas. Dėdė mandagiai pranešė, jog Sansa dingo be pėdsakų. Taip pat niekur nėra ir sero Dontoso, dingusio tą pačią naktį. Gal Tirionas turįs kitų liudytojų, kuriuos norėtų pasikviesti? Jis neturėjo. Po galais, kaip aš įrodysiu neužnuodijęs vyno, jei tūkstantis žmonių matė mane pilant jį į Džofo taurę?

Tą naktį jis nesudėjo bluosto.

Tirionas gulėjo tamsoje, stebeilijosi į baldakimą ir skaičiavo šmėklas. Jis matė besišypsančią ir jį bučiuojančią Tišą, matė Sansą, nuogą ir virpančią iš baimės. Matė Džofrį, nagais draskantį sau gerklę, per kaklą srūvantį kraują ir pajuodusį veidą. Jis matė Sersėjos akis, vilkišką Brono šypsnį, nuodėmingą Šajos šypsenėlę. Net mintis apie Šają jo nesujaudino. Tirionas ėmė glostinėtis manydamas, kad galbūt, jei pažadins savo lytį ir ją patenkins, paskui galės ramiau ilsėtis, bet tai nieko nepadėjo.

O paskui ėmė švisti ir atėjo laikas jo teismui.

Tą rytą pas jį apsilankė ne seras Kevanas, o seras Adamas Marbrandas ir gera dešimtis auksinių apsiaustų. Tirionas pusryčių pavalgė virtų kiaušinių, keptos šoninės, skrudintos duonos ir apsirengė geriausiais drabužiais.

— Sere Adamai, — pasakė jis, — maniau, palydėti manęs į teismą tėvas atsiųs karaliaus sargybos vyrus. Aš vis dar karališkos šeimos narys, ar ne?

— Taip, milorde, tik bijau, kad dauguma karaliaus sargybos vyrų liudys prieš tave. Lordui Taivinui pasirodė nederama, kad jie būtų tavo sargybiniai.

— Tegul dievai saugo, kad nepadarytume ko nors nederama. Prašau mane vesti.

Tirionas turėjo būti teisiamas sosto menėje, kurioje mirė Džofris. Sero Adamo vedamas per aukštas bronzines duris ir ilgu kilimu, jis jautė, kad visų akys nukreiptos į jį. Čia susirinko keli šimtai žmonių pažiūrėti, kaip jis bus teisiamas. Bent jau jis tikėjosi, kad jie atėjo pamatyti šio reginio. Kaip suprantu, visi jie liudys prieš mane. Balkone jis išvydo karalienę Mardžerę, išblyškusią ir gedinčią, bet vis tiek gražią. Du kartus ištekėjusi, du kartus tapusi našle ir tik šešiolikos. Jai iš vienos pusės ištiesinusi pečius stovėjo jos motina, iš kitos — mažutė senelė su freilinomis ir karalienės tėvo namų riteriais, užėmusiais visą likusį balkoną.

Žemiau tuščio Geležinio sosto tebebuvo pakyla, o stalai buvo išnešti, paliktas tik vienas. Prie jo sėdėjo stambus lordas Meisas Tairelis, ant žalių drabužių apsisiautęs auksinę mantiją, ir lieknas princas Oberinas Martelis, apsirengęs plevenančiais gelsvai rausvai, geltonai ir skaisčiai raudonai dryžuotais rūbais. Tarp jų sėdėjo lordas Taivinas Lanisteris. Gal vis dėlto man dar yra vilties? — Dornietis ir haigardenietis niekino vienas kitą. Jei sugalvočiau, kaip tuo pasinaudoti…

Aukštasis septonas teismą pradėjo malda, prašydamas Tėvo Danguje padėti jiems vykdyti teisingumą. Kai jis baigė, tėvas žemėje pasilenkė ir paklausė:

— Tirionai, ar tu nužudei karalių Džofrį?

Laiko jis negaišta.

— Ne.

— Ak, kaip palengvėjo, — santūriai tarstelėjo Oberinas Martelis.

— Ar tai padarė Sansa Stark? — vėl paklausė lordas Tairelis.

Ja dėtas, būčiau tai padaręs. Bet, kad ir kur Sansa būtų, kad ir kaip būtų prisidėjusi prie šios žmogžudystės, vis dėlto ji tebebuvo jo žmona. Tirionas apgaubė jos pečius savo apsaugą garantuojančiu apsiaustu, nors ir teko pasilipti juokdariui ant nugaros.

— Džofrį nužudė dievai. Jis užspringo pyragu su balandiena.

Lordas Tairelis nuraudo.

— Kaltini kepėjus?

— Juos arba balandžius. Tik nevelkite į šį reikalą manęs.

Tirionas išgirdo nervingą juoką ir suprato suklydęs. Prikąsk liežuvį, kvaileli, kol dar neišsikasei sau kapo duobės.

— Yra liudytojų, norinčių duoti parodymus prieš tave, — tarė lordas Taivinas. — Pirmiausia išklausysime juos. Tada galėsi kviesti savo liudytojus. Kalbėti gali tik mums leidus.

Tirionui neliko nieko kita, tik linktelėti.

Seras Adamas nemelavo; pirmas atvestas žmogus buvo seras Beilonas Svonas, tarnaujantis karaliaus sargyboje.

— Lorde ranka, — prabilo jis, kai aukštasis septonas prisaikdino jį sakyti tik tiesą, — man teko garbė su tavo sūnumi kautis ant laivų tilto. Jis narsus vyras, nors ir mažo ūgio, ir aš nenoriu tikėti, kad jis tai padarė.

Per menę nuvilnijo murmesys, ir Tirionas ėmė spėlioti, kokį suktą žaidimą Sersėja čia žaidžia. Kam kviestis liudytoją, tikintį, kad esu nekaltas? Bet netrukus viskas paaiškėjo. Seras Beilonas nenoriai papasakojo, jog atskyrė Tirioną nuo Džofrio tą dieną, kai kilo neramumai.

— Iš tiesų, jis trenkė jo malonybei. Bet tai buvo įniršio priepuolis, ir tiek. Vasaros audra. Minia vos nenužudė mūsų visų.

— Targarienų valdymo laikais, žmogus, prikišęs nagus prie karališkos giminės atstovo, atsisveikindavo su ranka, kuria trenkė, — tarė Raudonoji Angis iš Dorno. — Ar neūžaugai ranka ataugo, ar jūs, baltieji kalavijai, pamiršote savo pareigą?

— Jis ir pats buvo karališkos giminės narys, — atsakė seras Beilonas. — Ir, be to, karaliaus ranka.

— Ne, — įsiterpė lordas Taivinas. — Jis tik pavadavo mane ir laikinai ėjo rankos pareigas.

Kai atėjo eilė liudyti jam, seras Merinas Trentas mielai papildė sero Beilono pasakojimą.

— Jis parmušė karalių ant žemės ir apspardė. Ir šaukė, jog neteisinga, kad jo malonybė išsisuko nuo minios nenukentėjęs.

Tirionas ėmė perprasti sesers kėslus. Ji pradėjo nuo sąžiningumu garsėjančio žmogaus ir išpešė iš jo viską, kas buvo įmanoma. Dabar kiekvienas liudytojas kalbės vis baisesnius dalykus, kol imsiu atrodyti kaip Meigoras Žiaurusis ir Eiris Pamišėlis kartu sudėti, pagardintas žiupsneliu Eigono Nevertojo.

Seras Merinas papasakojo, kaip Tirionas sudraudė Džofrį, kad šis nepriekabiautų prie Sansos Stark.

— Neūžauga paklausė jo malonybės, ar jis žinąs, kas nutiko Eiriui Targarienui. Kai seras Borosas mėgino karalių užtarti, Kipšas pagrasino jį nužudysiąs.

Paskui liudijęs Blauntas pakartojo šią nelemtą istoriją. Kad ir kaip seras Borosas nemėgo Sersėjos už tai, kad ji atleido jį iš karaliaus sargybos, vis dėlto jis liudijo taip, kaip ji norėjo.

Tirionas ilgiau tylėti negalėjo.

— Kodėl nepapasakoji teisėjams, ką darė Džofris?

Stambus vyras padribusiu pagurkliu dėbtelėjo į jį.

— Liepei savo laukiniams nužudyti mane, jei prasižiosiu, štai ką aš pasakysiu teisėjams.

— Tirionai, — vėl įsiterpė Taivinas. — Turi teisę kalbėti tik tada, kai suteiksime tau žodį. Suprask šią pastabą kaip įspėjimą.

Tirionas niršdamas pakluso.

Po to liudijo Ketlblekai — visi trys paeiliui. Osnis ir Osfrydas papasakojo apie Tiriono vakarienę su Sersėja Juodųjų Vandenų mūšio išvakarėse ir apie jo grasinimus.

— Jis pasakė jos malonybei, jog ketina ją nuskriausti, — tarė seras Osfrydas. — Pakenkti.

Jo brolis Osnis paaiškino:

— Jis sakė palauksiąs dienos, kai ji bus laiminga, ir pasirūpins, kad tas džiaugsmas virstų pelenais jos burnoje.

Apie Alajają nė vienas iš jų neužsiminė.

Seras Osmundas Ketlblekas, riteriškumo įsikūnijimas, užsivilkęs nepriekaištingus žvyninius šarvus ir apsisupęs vilnoniu apsiaustu, prisiekė, kad karalius Džofris seniai žinojo, jog dėdė Tirionas ketina jį nužudyti.

— Tai nutiko tą dieną, kai jie man apvilko baltą apsiaustą, milordai, — tarė jis teisėjams. — Tas narsus jaunuolis man pasakė: „Gerasis sere Osmundai, stropiai mane saugok, nes mano dėdė manęs nemyli. Jis nori užimti mano vietą soste.“

Tirionas vėl neiškentė.

— Melagis!

Jis žingtelėjo du žingsnius, bet auksiniai apsiaustai nutempė jį atgal.

Lordas Taivinas susiraukė.

— Ar turėsime sukaustyti tau rankas ir kojas grandinėmis, kaip paprastam plėšikui?

Tirionas sugriežė dantimis. Antra klaida, tu kvailas, kvailas, kvailas neūžauga. Elkis ramiai, kitaip būsi pasmerktas.

— Ne. Prašau atleisti, milordai. Jo melas mane supykdė.

— Norėjai pasakyti: „Jo tiesa“, — įsiterpė Sersėja. — Tėve, maldauju, sukaustyk jį grandinėmis dėl savo paties saugumo. Juk matai, kaip jis elgiasi.

— Matau, kad jis neūžauga, — pasakė princas Oberinas. — Tą dieną, kai imsiu bijoti neūžaugos įniršio, nusiskandinsiu raudonojo vyno statinėje.

— Grandinių mums nereikia. — Lordas Taivinas žvilgtelėjo į langus ir atsistojo. — Jau vėlu. Teismą tęsime rytoj.

Tą vakarą vienas savo bokšto celėje su tuščiu pergamento lapu ir taure vyno Tirionas nejučia prisiminė savo žmoną. Ne Sansą; savo pirmąją žmoną, Tišą. Žmoną-kekšę, ne žmoną-vilkę. Ji tik apsimetinėjo jį mylinti, ir vis dėlto jis ta meile tikėjo ir tas tikėjimas teikė jam džiaugsmo. Duokite man saldaus melo, o karčią tiesą pasilaikykite sau. Gerdamas vyną Tirionas pagalvojo apie Šają. Vėliau, kai prieš naktį pas jį užsuko seras Kevanas, Tirionas paprašė pakviesti Veirį.

— Manai, kad eunuchas liudys tavo naudai?

— Nežinosiu, kol su juo nepasišnekėsiu. Būk toks geras, dėde, atsiųsk jį pas mane.

— Kaip nori.

Antrą teismo dieną pirmieji liudijo meisteriai Balabaras ir Frenkenas. Jie perskrodė taurų karalius Džofrio kūną ir prisiekė, kad karališkoje gerklėje nerado nei trupinio balandienos, nei jokio kito maisto gabalėlio.

— Jis buvo nunuodytas, milordai, — pasakė Balabaras, o Frenkenas niūriai linktelėjo.

Tada jie pakvietė didįjį meisterį Paiselį, sunkiai besiramsčiuojantį kreiva lazda ir netvirtai vaikštantį, kuriam ant plono lyg viščiuko kaklo stirksojo keli žili plaukai. Jis buvo per silpnas stovėti, tad teisėjai leido jam atnešti krėslą ir stalą. Ant stalo buvo sustatyta daug mažų indelių. Paiselis su malonumu išvardijo, kas kuriame yra.

— Pilkagalvė, — virpančiu balsu tarė jis, — gaminama iš šungrybio. Šunvyšnė, saldžiamiegė, demono šokis. Tai — akla akis. Našlės kraujas, vadinama taip dėl savo spalvos. Žiaurus nuodas. Jis uždaro žmogaus pūslę ir žarnas ir galų gale jis paskęsta savo kūno nuoduose. Čia kurpelė, čia — basilisko nuodai, o čia — Lyso ašaros. Taip. Visus juos pažįstu. Kipšas Tirionas Lanisteris pavogė juos iš mano kambarių, kai buvo be jokio pagrindo mane įkalinęs.

— Paiseli! — sušuko Tirionas, rizikuodamas užsitraukti tėvo įtūžį. — Ar kurie nors iš šių nuodų gali uždusinti žmogų?

— Ne. Tam reikia retesnio nuodo. Kai dar buvau berniukas ir mokiausi Citadelėje, mokytojai tuos nuodus vadino tiesiog smaugėju.

— Bet šių retų nuodų nebuvo rasta, ar ne?

— Ne, milorde, — atsakė Paiselis ir sumirksėjo. — Tu juos visus panaudojai nužudyti kilniausiam vaikui, kurį dievai pasiuntė į gerąją žemę.

Tirionui iš pykčio vėl aptemo protas.

— Džofris buvo žiaurus ir kvailas, bet aš jo nenužudžiau. Jei norite, nukirskite man galvą, bet prie savo sūnėno mirties aš neprisidėjau.

— Tylos! — sušuko lordas Taivinas. — Jau tris kartus tave įspėjau. Kitą kartą liepsiu užkimšti burną ir surakinti grandinėmis.

Po Paiselio atėjo visa virtinė liudytojų, — begalinė ir varginanti. Lordai, ledi ir kilnieji riteriai, kilmingieji ir prasčiokai — visi jie dalyvavo vestuvių pokylyje, visi matė, kaip Džofris užspringo ir kaip jo veidas pamėlynavo nelyginant dornietiška slyva. Lordas Redvainas, lordas Seltigaras ir seras Flementas Braksas girdėjo Tirioną grasinant karaliui; du tarnai, žongliruotojas, lordas Džailsas, seras Hoberis Redvainas ir seras Filipas Futas matė, kaip jis pripylė į jaunavedžių taurę vyno; ledi Meriveter prisiekė mačiusi, jog neūžauga kažką metė į karaliui skirtą vyną, kol Džofris ir Mardžerė pjovė pyragą; senasis Estermontas, jaunasis Pekldonas, dainius Galeonas Kujietis ir ginklanešiai Morosas ir Jotosas Slintai papasakojo, kad Džofui mirštant Tirionas paėmė taurę ir išpylė ant grindų užnuodyto vyno likučius.

Kada spėjau įgyti tiek daug priešų? Ledi Meriveter buvo visiškai svetimas žmogus. Tirionas spėliojo, ar ji akla, ar nupirkta. Bent jau Galeonas Kujietis nepavertė savo liudijimo daina, nes kitaip tikriausiai būtų tekę klausytis septyniasdešimt septynių nepabaigiamų posmų.

Tą vakarą užsukęs pas jį po vakarienės, dėdė elgėsi labai šaltai ir santūriai. Ir jis mano, kad aš tai padariau.

— Ar turi mums liudytojų? — pasiteiravo seras Kevanas.

— Liudytojų? Ne. Nebent radote mano žmoną.

Dėdė papurtė galvą.

— Teisingumo svarstyklės, rodos, krypsta ne tavo naudai.

— Ak, tu taip manai? Neatkreipiau dėmesio… — Tirionas apsičiupinėjo randą. — Veiris taip ir neatėjo.

— Ir neateis. Rytoj jis liudys prieš tave.

Žavinga.

— Suprantu. — Sėdėdamas krėsle Tirionas neramiai pasimuistė. — Vis dėlto man smalsu. Tu visada buvai sąžiningas žmogus, dėde. Kas tave įtikino?

— Kam vogti Paiselio nuodus, jei neketini jais naudotis? — šiurkščiai klausimu į klausimą atsakė seras Kevanas. — Be to, ledi Meriveter matė…

— …nieko ji nematė! Nes nebuvo ko matyti. Tik kaip man tai įrodyti? Ką apskritai galiu įrodyti, uždarytas čia?

— Galbūt atėjo laikas tau prisipažinti?

Net per storas akmenines Raudonosios pilies sienas Tirionas girdėjo nepaliaujamai lyjant.

— Pakartok tai, dėde. Galėčiau prisiekti, kad raginai mane pripažinti kaltę.

— Jei pripažintum savo kaltę sostui ir atgailautum už savo nusikaltimą, tavo tėvas kalavijo neišsitrauktų. Tau būtų leista apsivilkti juodą apsiaustą.

Tirionas nusijuokė dėdei į veidą.

— Tokias pačias sąlygas Sersėja iškėlė ir Edardui Starkui. Visi žinome, kuo tai baigėsi.

— Tavo tėvas prie to neprisidėjo.

Taip, bent jau tai buvo tiesa.

— Juodojoje pilyje knibždėte knibžda žmogžudžių, vagių ir prievartautojų, — tarė Tirionas, — bet, kai ten buvau, nepamenu sutikęs bent vieno karalžudžio. Manai, patikėsiu, jog prisipažinęs esąs karaliaus ir giminaičio žudikas galiu tikėtis, kad mano tėvas linktelės, atleis man ir, įdavęs šiltų vilnonių apatinių, išsiųs prie Sienos? — Jis garsiai ir šiurkščiai nusijuokė.

— Apie atleidimą niekas nė nekalba, — rūsčiai pasakė seras Kevanas. — Bet prisipažinimas leistų šį reikalą baigti. Dėl to tavo tėvas ir atsiuntė mane su šiuo siūlymu.

— Maloniai padėkok jam mano vardu, dėde, — tarė Tirionas, — bet perduok, kad prisipažinti aš nenusiteikęs.

— Tavimi dėtas, nusiteikčiau kitaip. Tavo sesuo reikalauja tavo galvos ir bent jau lordas Tairelis yra linkęs tą galvą jai duoti.

— Vadinasi, vienas iš teisėjų mane jau pasmerkė neišklausęs nė vieno mane užtariančio žodžio? — Nieko kito jis ir nesitikėjo. — Ar man vis tiek bus leista kalbėti ir pristatyti savo liudytojus?

— Tu neturi liudytojų, — priminė Tirionui dėdė. — Tirionai, jei padarei šį baisų nusikaltimą, Siena — švelnesnė bausmė, nei esi nusipelnęs. O jei esi nekaltas… Žinau, kad šiaurėje vyksta kovos, bet ten vis tiek tau bus saugiau nei Karaliaus Uoste — nesvarbu, kaip baigsis šis teismas. Prasčiokų minia tavo kaltumu neabejoja. Jei būsi toks kvailas ir drįsi kelti koją į gatvę, jie tave suplėšys į gabalus.

— Matau, tokia mano ateitis tave liūdina.

— Esi mano brolio sūnus.

— Galėtum tai priminti jam.

— Manai, jis leistų tau apsivilkti juodą apsiaustą, jei nebūtum jo ir Džoanos kūnas ir kraujas? Žinau, tau Taivinas atrodo žiaurus žmogus, tačiau jis tikrai ne žiauresnis, nei būtina. Mudviejų tėvas buvo švelnus ir draugiškas, bet toks silpnas, kad vėliavininkai prisigėrę iš jo tyčiodavosi. Kai kurie drįso net atvirai jam nepaklusti. Kiti lordai skolinosi mūsų auksą, tik nesivargino jo grąžinti. Dvare jie pokštaudavo apie bedančius liūtus. Iš jo vogė net jo meilužė. Moteris, esanti vos vienu laipteliu aukščiau už paprastą kekšę, nugvelbė mano motinos brangakmenius! Pareiga grąžinti Lanisterių giminei garbingą vardą teko Taivinui. Taip pat jam teko valdyti šią karalystę, nors buvo sulaukęs vos dvidešimties metų. Šią sunkią naštą jis nešė dvidešimt metų ir negavo iš to jokios naudos, tik užsitraukė pamišėlio karaliaus pavydą. Užuot sulaukęs pelnytos pagarbos, jis buvo priverstas nuolat kęsti įžeidinėjimus, tačiau jo valdomose Septyniose Karalystėse įsiviešpatavo taika, gerovė ir teisingumas. Jis teisingas žmogus. Išmintingai pasielgtum juo pasitikėdamas.

Tirionas priblokštas sumirksėjo. Seras Kevanas buvo tvirtas, santūrus ir praktiškas; jis niekada nebuvo girdėjęs dėdės kalbant su tokiu užsidegimu.

— Tu jį myli.

— Jis mano brolis.

— Aš… aš pagalvosiu apie tai, ką pasakei.

— Tuomet labai gerai pagalvok. Ir nedelsdamas.

Tą naktį Tirionas tik apie tai ir galvojo, bet išaušus rytui vis dar nebuvo apsisprendęs, ar gali pasitikėti tėvu. Pusryčiams tarnas jam atnešė košės ir medaus, bet vos pagalvojęs apie prisipažinimą Tirionas burnoje pajusdavo šleikštulį. Kol gyvas būsiu, jie vadins mane karalžudžiu. Ir dar ne vieną tūkstantį metų, jei apskritai būsiu prisimenamas, bus pasakojama, kaip šlykštus neūžauga nužudė jaunąjį savo sūnėną per šio vestuvių puotą. Pagalvojęs apie tai Tirionas taip supyko, kad sviedė dubenį ir šaukštą į kitą kambario galą ir koše aplipdė sieną. Atėjęs vesti Tiriono į teismo menę, seras Adamas Marbrandas smalsiai nužvelgė dėmę, bet buvo toks mandagus, kad nieko neklausinėjo.

— Lordas Veiris, — paskelbė šauklys, — šnabždūnų vadas.

Visą laiką, kol kalbėjo, išsipudravęs, išsipustęs ir rožių vandeniu kvepiantis Voras trynėsi rankas. Lyg plautųsi nuo jų mano gyvenimą, pagalvojo Tirionas klausydamasis niūraus eunucho pasakojimo, kaip Kipšas rezgė planus palikti Džofrį be Skaliko apsaugos ir šnekėjosi su Bronu apie tai, kaip būtų naudinga, jei soste sėdėtų Tomenas. Pusiau tiesa daug vertesnė už įžūlų melą. Ir, kitaip nei prieš jį liudiję žmonės, Veiris turėjo dokumentus; pergamentus, kruopščiai prirašytus pastabų, detalių, datų ir ištisų pokalbių. Tiek daug medžiagos, kad perskaityti ją užtruko visą dieną ir didžioji jos dalis užtraukė Tirionui bausmę. Veiris patvirtino, kad vidurnaktį Tirionas lankėsi didžiojo meisterio Paiselio kambariuose ir pavogė jo nuodus bei vaistus, patvirtino, kad jis grasino Sersėjai tą vakarą, kai jiedu kartu vakarieniavo, patvirtino kiekvieną prakeiktą smulkmeną, bet ne nunuodijimą. Princui Oberinui paklausus, iš kur jis šitiek visko gali žinoti, nors pats nė viename iš tų įvykių nedalyvavo, eunuchas tik sukikeno ir tarė:

— Mano paukštukai man pasakė. Žinoti — ir jų, ir mano duona.

Kaip galiu abejoti tuo, ką sako paukštukai? — pagalvojo Tirionas. Reikėjo nukirsti eunuchui galvą pačią pirmą dieną, kai atsidūriau Karaliaus Uoste. Tebūnie jis prakeiktas. Ir tebūnu prakeiktas aš, kad juo pasitikėjau.

— Ar jau viską išgirdome? — Veiriui išėjus paklausė lordas Taivinas dukters.

— Beveik, — tarė Sersėja. — Labai prašau leisti man rytoj atvesti paskutinį liudytoją.

— Jei taip nori… — sumurmėjo lordas Taivinas.

Ak, kaip gerai, įniršęs pagalvojo Tirionas. Po šios teismo komedijos mirties bausmė bus tarsi palengvėjimas.

Tą vakarą sėdėdamas prie lango ir gerdamas vyną, Tirionas už durų išgirdo balsus. Seras Kevanas atėjo išgirsti mano atsakymo, iš karto dingtelėjo jam, bet į kambarį įžengė ne jo dėdė.

Tirionas atsistojo ir pašaipiai nusilenkė princui Oberinui.

— Ar teisėjams leidžiama lankyti kaltinamąjį?

— Princams leidžiama eiti, kur jie nori. Bent jau taip pasakiau tavo sargybiniams.

Raudonoji Angis atsisėdo.

— Mano tėvas nebus tavimi patenkintas.

— Taivino Lanisterio laimė man niekada pernelyg nerūpėjo. Geri dornietišką vyną?

— Arboro.

Oberinas vyptelėjo.

— Raudonas vandenėlis. Ar tu jį nunuodijai?

— Ne. O gal tu?

Princas šyptelėjo.

— Ar visų neūžaugų liežuviai tokie aštrūs kaip tavo? Pastarosiomis dienomis kai kas ketina jį nupjauti.

— Ne tu pirmas man taip sakai. Gal reikėtų pačiam jį išsilupti, mat per tą liežuvį, rodos, man vieni nemalonumai.

— Mačiau. Manau, vis dėlto išgerčiau tų lordo Redvaino vynuogių sulčių.

— Jei tik nori.

Tirionas pripylė jam taurę.

Princas gurkštelėjo vyno, pateliūskavo jį burnoje ir nurijo.

— Tiek to, bus gerai. Rytoj atsiųsiu tau stipraus dornietiško vyno. — Jis išgėrė dar gurkšnelį. — Radau tą auksaplaukę kekšę, kurios norėjau.

— Vadinasi, radai Čatajos viešnamį?

— Pas Čatają suguliau su juodaode mergina. Man rodos, ji vardu Alajaja. Puiki, nors ir su dryžiais ant nugaros. Bet kalbėdamas apie auksaplaukę kekšę turėjau omenyje tavo seserį.

— Ar ji tave jau sugundė? — nė kiek nenustebęs paklausė Tirionas.

Oberinas garsiai nusijuokė.

— Ne, bet sugundys, jei sumokėsiu, kiek prašo. Karalienė net užsiminė apie vedybas. Jos malonybei reikia kito vyro, o kas galėtų tikti labiau už Dorno princą? Elarija sako, kad turėčiau sutikti. Ji, ta gašli moteriškė, sudrėksta vien pagalvojusi apie Sersėją mūsų lovoje. Be to, mums net nereikėtų mokėti nykštuko grašio. Tavo sesuo iš manęs nereikalauja nieko daugiau, tik vienos galvos, truputį per didelės ir su nuplėšta nosimi.

— Ir ką darysi? — nekantriai pasiteiravo Tirionas.

Užuot atsakęs, princas Oberinas vėl pateliūskavo burnoje vyną ir tarė:

— Kai Jaunasis Drakonas kadaise užkariavo Dorną, jis paliko mus valdyti Haigardeno lordui, kuris prisiekė jam ištikimybę Saulės Ietyje. Tas Tairelis su savo palyda keliavo iš vienos pilies į kitą persekiodamas maištininkus ir žiūrėdamas, kad kartą parklupę nemėgintume stotis. Jis atvykdavo su kariuomene, užimdavo pilį, pabūdavo, kol pasikeisdavo mėnulis, o tada išjodavo į kitą pilį. Jis buvo pratęs išvaryti lordus iš jų menių ir miegoti jų lovose. Vieną naktį jis atsidūrė po sunkiu aksominiu baldakimu. Prie pagalvių kabojo juosta, jei kartais norėtų pasikviesti moterį. O tas lordas Tairelis dornietes mėgo ir kas būtų galėjęs jį dėl to kaltinti? Tad jis trūktelėjo juostą, o tada baldakimas prasiskyrė ir jam ant galvos nukrito šimtas raudonųjų skorpionų. Jo mirtis įžiebė ugnį, kuri netrukus nušniokštė per visą Dorną, per dvi savaites niekais paversdama visas Jaunojo Drakono pergales. Klūpantys vyrai atsistojo ir vėl buvo laisvi.

— Žinau šią legendą, — linktelėjo Tirionas. — Tik… kas iš to?

— O tai, kad jei kada nors prie savo lovos rasiu juostą ir ją trūktelėsiu, geriau tegul ant manęs nukrenta skorpionai, nei pasirodo nuoga ir graži karalienė.

Tirionas nusišypsojo.

— Tuomet mudu turime daug ką bendra.

— Žinoma, aš tavo seseriai už daug ką dėkingas. Jei ne jos per puotą pareikštas kaltinimas, galėjo būti ir taip, kad tu teistum mane, o ne aš tave. — Tamsios princo akys linksmai žybtelėjo. — Šiaip ar taip, kas geriau išmano apie nuodus, jei ne Raudonoji Angis iš Dorno? Kas turi svaresnių priežasčių neprileisti Tairelių prie sosto, jei ne ji? O Džofriui atsidūrus kape pagal Dorno teisę Geležinis sostas turi atitekti jo seseriai Mirselai, kuri, tavo dėka, susižadėjusi su mano sūnėnu.

— Dornietiška teisė pas mus negalioja. — Tirionas turėjo tiek savo bėdų, kad nerado laiko stabtelėti ir pamąstyti apie valdžios perėmimą. — Mano tėvas karūnuos Tomeną, gali būti tuo tikras.

— Čia, Karaliaus Uoste, jis tikrai gali karūnuoti Tomeną. Bet tai nereiškia, kad mano brolis negali Saulės Ietyje karūnuoti Mirselos. Ar tavo tėvas pradės karą su tavo dukterėčia, palaikydamas tavo sūnėno pusę? O tavo sesuo? — Jis gūžtelėjo. — Gal man vis dėlto vesti karalienę Sersėją su sąlyga, kad ji palaikys savo dukters, o ne sūnaus pusę? Manai, ji sutiktų?

Niekada, norėjo pasakyti Tirionas, bet šis žodis įstrigo jam gerklėje. Sersėja visada piktinosi, kad yra nušalinta nuo valdžios dalybų dėl savo lyties. Jei vakaruose galiotų dorniečių teisė, ji būtų Kasterlių Uolos įpėdinė. Mat jiedu su Džeimiu buvo dvyniai, bet Sersėja į pasaulį atėjo anksčiau ir to pakako. Palaikydama Mirselos pusę ji kovotų ir už savo teisę.

— Nežinau, ką pasirinktų mano sesuo — Tomeną ar Mirselą, — prisipažino jis. — Tai visai nesvarbu. Mano tėvas niekada neleis jai rinktis.

— Tavo tėvas, — atkreipė Tiriono dėmesį princas Oberinas, — amžinai negyvens.

Šiuos žodžius dornietis ištarė taip, kad Tirionui net plaukai ant sprando pasišiaušė. Staiga jis vėl prisiminė Eliją ir viską, ką kalbėjo Oberinas jiedviem jojant per pelenais paleistą lauką. Jis nori kalbančios galvos, ne tik rankos, kuri mojuoja kalaviju.

— Neišmintinga Raudonojoje pilyje tarti tokius išdavikiškus žodžius, mano prince. Paukštukai klausosi.

— Tegul sau klausosi. Argi išdavystė sakyti, kad žmogus yra mirtingas? Valar morgulis, kaip senais laikais sakydavo Valyrijoje. Visi žmonės turi mirti. Ją ištikusi Pražūtis patvirtino, jog tai tiesa. — Dornietis priėjo prie lango ir pažvelgė į naktį. — Sklinda kalbos, kad neturi ištikimų liudytojų.

— Tikėjausi, kad, vien pažvelgę į mano mielą veidą, visi suprasite, jog esu nekaltas.

— Apsirikai, milorde. Tukli Haigardeno gėlė gana tvirtai tiki tavo kalte ir yra nusiteikęs matyti tave mirštantį. Jis mums jau pusšimtį kartų priminė, jog iš tos taurės gėrė ir jo brangioji Mardžerė.

— O ką manai tu? — paklausė Tirionas.

— Žmonės retai būna tokie, kokie atrodo. Tu atrodai toks kaltas, kad esu įsitikinęs tavo nekaltumu. Ir vis dėlto tikriausiai būsi nuteistas. Šioje kalnų pusėje teisingumo labai trūksta. Jo nesulaukė nei Elija, nei Eigonas, nei Reinė. Kodėl turėtum sulaukti tu? Galbūt tikrąjį Džofrio žudiką suėdė lokys. Rodos, Karaliaus Uoste taip nutinka dažnai. Ak, palauk, dabar pamenu, lokys buvo Harenhole.

— Tai štai kokį žaidimą žaidžiame? — Tirionas pasitrynė šašuotą nosį. Pasakęs Oberinui tiesą, jis nieko negalėjo prarasti. — Harenhole buvo lokys ir jis tikrai sudraskė serą Eimorį Lorčą.

— Kaip man jo gaila, — nusiviepė Raudonoji Angis. — Ir tavęs. Kažin, ar visi nosies netekę žmonės taip prastai meluoja?

— Aš nemeluoju. Seras Eimoris ištraukė princesę Reinę iš po jos tėvo lovos ir mirtinai subadė durklu. Su juo buvo keli riteriai, bet jų vardų nežinau. — Tirionas pasilenkė arčiau. — Bet princo Eigono galvą į sieną suknežino ir tavo seserį Eliją išprievartavo seras Gregoris Kligeinas krauju ir smegenimis aplipusiomis rankomis.

— Kas tai? Tiesa iš Lanisterio lūpų? — Oberinas santūriai šyptelėjo. — Taip sakyti liepė tėvas, ar ne?

— Ne. — Tirionas melavo nedvejodamas ir nė neklausė savęs, kodėl turėtų liautis.

Dornietis kilstelėjo vieną siaurą juodą antakį.

— Koks klusnus sūnus. Ir koks nevykęs melas. Tai lordas Taivinas atnešė karaliui Robertui mano sesers vaikus, suvyniotus į tamsiai raudonus Lanisterių apsiaustus.

— Gal apie tai tau reikėtų pasišnekėti su mano tėvu. Jis ten buvo. O aš buvau Uoloje ir dar toks jaunas, jog maniau, kad tas daikčiukas tarp kojų reikalingas tik pasisioti.

— Taip, bet dabar esi čia ir, sakyčiau, pakliuvęs į bėdą. Tavo nekaltumas gali būti toks pat akivaizdus kaip ir randas ant veido, ir vis dėlto tai tavęs neišgelbės. Neišgelbės nė tavo tėvas. — Dorno princas nusišypsojo ir pridūrė: — O aš galėčiau.

— Tu? — Tirionas atidžiai jį nužvelgė. — Esi tik vienas iš trijų teisėjų. Kaip galėtum mane išgelbėti?

— Ne kaip teisėjas. Kaip tavo pasirinktas kovotojas.