Kardų audra

Jonas

Žemė buvo nuklota pušų spygliais ir vėjo suneštais lapais, žalia ir ruda paklotė buvo dar drėgna nuo neseniai nulijusio lietaus. Žengiant po kojomis ji žliugsėjo. Juos supo didžiuliai ąžuolai nuogomis šakomis, aukštos eglės ir daugybė išlakių pušų. Jiems prieš akis, ant kalvos dunksojo dar vienas apvalus bokštas, — senas ir tuščias, iš vienos pusės apsamanojęs beveik iki pat viršaus.

— Kas pastatė šį, visą akmeninį? — paklausė jo Igritė. — Koks nors karalius?

— Ne. Paprasti, čia gyvenę žmonės.

— O kas jiems nutiko?

— Mirė arba išsikėlė kitur.

Brandono Dovanos žemės buvo dirbamos tūkstančius metų, bet kai Nakties sargybos pajėgos ėmė silpti, darbo rankų, ariančių laukus, besirūpinančių bitėmis ir sodinančių vaismedžių sodus vis mažėjo ir laukinė gamta susigrąžino daug laukų ir gyvenviečių. Naujojoje Dovanoje buvo kaimų ir pilaičių, kurių mokesčiai, mokami auksu ir darbu, padėjo juodiesiems broliams prasimaitinti ir apsirengti. Bet daugumos tų kaimų taip pat neliko.

— Jie tikri kvailiai, kad paliko tokią pilį, — pareiškė Igritė.

— Tai tik bokštas. Kadaise jame gyveno kažkoks visai neįtakingas lordas su savo šeimyna ir keliais prisiekusiais vyrais. Kai ateidavo plėšikai, jis ant stogo uždegdavo švyturį. Vinterfelo pilies bokštai tris kartus aukštesni už šį.

Igritė pažvelgė taip, tarsi manydama, kad Jonas išsigalvoja.

— Kaip žmonės pastato tokius aukštus bokštus, jei neturi milžinų, kurie pakeltų ir sukrautų akmenis?

Legenda bylojo, kad Brandonas Statytojas, statydamas Vinterfelą, tikrai pasitelkė į pagalbą milžinus, bet Jonas nenorėjo apie tai užsiminti ir dar labiau painioti pasakojimo.

— Žmonės gali pastatyti daug aukštesnius bokštus nei šis. Senmiestyje yra bokštas, aukštesnis ir už Sieną.

Jis matė, kad Igritė juo netiki. Jei galėčiau parodyti jai Vinterfelą… padovanoti gėlę iš stiklinio sodo, priimti ją, pavaišinti Didžiojoje menėje ir parodyti sostuose sėdinčius akmeninius karalius. Mudu galėtume maudytis šiltuose duburiuose ir mylėtis po širdmedžiu žiūrint seniesiems dievams.

Ši svajonė buvo tokia miela širdžiai… bet Vinterfelas niekada jam nepriklausys ir jis niekada negalės jo parodyti Igritei. Pilis priklausė jo broliui, Šiaurės karaliui. O Jonas buvo Snou, o ne Starkas. Pavainikis, priesaikos laužytojas ir perbėgėlis…

— Kai viskas baigsis, galbūt galėtume grįžti ir šiame bokšte apsigyventi, — tarė ji. — Norėtum, Jonai Snou? Kai viskas baigsis.

Kai viskas baigsis. Tie žodžiai pervėrė krūtinę tarsi ietis. Kai baigsis karas. Kai bus pasiekta pergalė. Kai tyržmogiai įveiks Sieną…

Kartą jo lordas tėvas kalbėjo apie tai, kad reikia suteikti lordų titulus naujiems žmonėms ir apgyvendinti juos apleistose tvirtovėse, kad jie būtų tarsi nuo tyržmogių saugantis skydas. Norint įvykdyti šį planą, reikėjo, kad Nakties sargyba užleistų didžiąją dalį Dovanos žemių, bet jo dėdė Bendžinas tikėjo, jog lordas vadas leisis įkalbamas, jei tik naujieji lordai mokės mokesčius Juodajai piliai, o ne Vinterfelui.

„Tačiau tai — svajonė, galbūt išsipildysianti pavasarį, — tada pasakė lordas Edardas. — Kai artinasi žiema, į šiaurę vyrų nepriviliosi net pažadėjęs žemės.“

Jei žiema būtų atėjusi ir greitai praėjusi, o ją netrukus būtų pakeitęs pavasaris, galbūt dėl tėvo būčiau nutaręs apsigyventi viename iš tų bokštų. Tačiau lordas Edardas mirė, o jo brolis Bendžinas dingo be žinios; ir skydas, apie kurį jie abu svajojo, niekada nebus nukaldintas.

— Šios žemės priklauso Nakties sargybai, — tarė Jonas.

Igritė išpūtė šnerves.

— Čia niekas negyvena.

— Žmones išvijo jūsų plėšikai.

— Vadinasi, jie buvo bailiai. Jei norėjo turėti žemės, reikėjo ne trauktis, o likti ir kovoti.

— Gal jie pavargo kautis. Pavargo kiekvieną naktį užsisklęsti duris ir bijoti, kad Barškalas arba kuris nors iš jo bendrų jas išlauš ir pagrobs jų žmonas. Pavargo nuo nuolat vagiamo derliaus ir kito gero, kurio sukaupdavo. Lengviau pasitraukti ten, kur plėšikai nepasiekia. — Tik jei bus pralaužta Siena, plėšikai galės siaubti visą šiaurę.

— Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Grobiamos dukterys, o ne žmonos. Jūs jas grobiate. Užėmėte visą pasaulį, pastatėte Sieną ir atskyrėte laisvąją tautą.

— Šit kaip? — Kartais Jonas pamiršdavo, kad ji laukinė, o tada Igritė jam tai primindavo. — Kaip tai nutiko?

— Dievai sukūrė žemę visiems žmonėms. Bet atėjo karaliai su savo karūnomis ir plieniniais kalavijais ir pareiškė, kad visa priklauso vien jiems. „Mano medžiai, — pasakė jie, — neturite teisės valgyti nuo jų obuolių. Mano upokšnis, negalite čia žvejoti. Mano miškas, čia jums draudžiama medžioti. Mano žemė, mano vanduo, mano pilis, mano duktė — patraukite rankas, kitaip jas nukaposiu, bet, jei pulsite prieš mane ant kelių, galbūt leisiu tas gėrybes bent pauostyti.“ Vadinate mus vagimis, bet vagis bent jau turi būti drąsus, gudrus ir mitrus. O klūpautojui pakanka klūpoti.

— Harma ir Kaulų Maišas ateina kniaukti ne žuvies ir obuolių. Jie vagia kalavijus ir kirvius. Prieskonius, šilką ir kailius. Čiumpa visas monetas, žiedus ir papuoštas taures, kiek tik randa, vasarą pasiima statines vyno, žiemą — statines alaus, o moteris grobia visus metus ir tempiasi jas anapus Sienos.

— Na ir kas? Man geriau būti pagrobtai stipraus vyro, nei tėvo atiduotai kažkokiam lepšiui.

— Tu tik šneki, o kaip gali žinoti? Ką darytum, jei tave pagrobtų vyras, kurio nekenti?

— Kad mane pagrobtų, jis turėtų būti greitas, gudrus ir drąsus. Taigi jo sūnūs taip pat būtų stiprūs ir protingi. Kodėl turėčiau nekęsti tokio vyro?

— Gal jis niekada nesiprausia ir dvokia šlykščiai kaip lokys.

— Tada įstumčiau jį į upelį arba užpilčiau ant galvos kubilą vandens. Be to, vyrai ir neturi kvepėti kaip gėlės.

— Kodėl tau netinka gėlės?

— Gėlės tinka bitėms. O lovoje noriu šitų. — Ir Igritė grybštelėjo jam tarpkojį.

Jonas sučiupo ją už riešo.

— O jei tave pagrobęs vyras per daug gertų? — vis neatstojo jis. — O jei būtų grubus arba žiaurus? — Jonas spustelėjo riešą stipriau, kad Igritė geriau suprastų, apie ką jis kalba. — O jei jis būtų stipresnis už tave ir jam patiktų iki kraujo tave sumušti?

— Tada jam miegančiam perrėžčiau gerklę. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou.

Pasirangiusi kaip ungurys, Igritė išsivadavo iš jo gniaužtų.

Bet vieną dalyką suprantu. Suprantu, kad esi tyržmogė iki kaulų smegenų. Kartais tai būdavo lengva pamiršti, ypač kai jiedu kartu juokdavosi arba bučiuodavosi. Bet paskui kuris nors ką nors leptelėdavo arba padarydavo, ir Jonas staiga prisimindavo, kad jųdviejų pasaulius skiria Siena.

— Vyras gali turėti moterį arba peilį, — paaiškino jam Igritė, — bet ne abu iškart. Visos mergaitės, dar būdamos mažos, sužino šią tiesą iš savo motinų. — Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą ir papurtė vešlius raudonus plaukus. — O žmonėms negali priklausyti žemė, kaip kad negali priklausyti jūra ar dangus. Jūs, klūpautojai, manote, kad gali, bet Mensas jums parodys, kad ne.

Tai buvo narsus gyrimasis, bet žodžiai nuskambėjo tuštokai. Jonas žvilgtelėjo atgal įsitikinti, ar jųdviejų negirdi magnaras. Erokas, Šunvotė ir Kanapinis Denas ėjo atsilikę per kelis jardus, bet į juos nekreipė dėmesio. Šunvotė skundėsi, kad jam skauda sėdynę.

— Igrite, — dusliai tarė Jonas, — Mensas negali laimėti šio karo.

— Gali! — šoko piestu ji. — Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Niekada nesi matęs laisvosios tautos kovojančios!

Tyržmogiai kaudavosi kaip didvyriai ar demonai, — nelygu, su kuo apie tai šnekėdavai, — bet galų gale vis tiek būdavo palaužiami. Jie kaunasi beatodairiškai drąsiai, nes vyrai daro tai dėl garbės.

— Neabejoju, kad visi jūs labai narsūs, bet mūšyje drausmė visada svarbiau už drąsą. Galų gale Mensas pralaimės, kaip prieš jam ateinant pralaimėjo visi kiti Užusienio karaliai. Ir kai tai nutiks, tu mirsi. Visi jūs mirsite.

Igritė atrodė tokia pikta, kad Jonui dingtelėjo, ar tik neketina jam trenkti?

— Visi mes mirsime, — pasakė ji. — Tu irgi. Dabar jau nesi varnas, Jonai Snou. Prisiekiau, kad nesi, tad geriau jau nebūtum. — Ji stumtelėjo jį, prirėmė prie medžio kamieno ir pabučiavo — begėdiškai, į lūpas, matant visai skarmaluotai kolonai. Jonas girdėjo, kaip Grigas Ožys ją gyrė ir ragino. Kiti vyrai juokėsi. Nepaisydamas to, Jonas atsakė į jos bučinį. Kai jiedu pagaliau atsiskyrė, Igritė buvo gerokai įraudusi. — Esi mano, — sušnabždėjo ji. — Mano, kaip kad aš priklausau tau. Ir jei mirsime — mirsime. Visi žmonės turi mirti, Jonai Snou. Bet kol kas dar gyvensime.

— Taip, — dusliai tarė jis. — Kol kas dar gyvensime.

Igritė plačiai nusišypsojo, parodydama Jonui kreivus dantis, kurie jam kažkodėl patiko. Tyržmogė iki kaulų smegenų, vėl pagalvojo Jonas ir kažkur giliai viduriuose pajuto nemalonų maudulį. Tada sugniaužė dešinės rankos pirštus ir ėmė svarstyti, ką Igritė darytų, jei žinotų, kas dedasi jo širdyje. Ar išduotų jį, jei pasisodinęs papasakotų, kad tebėra Nedo Starko sūnus ir Nakties sargybos vyras? Tikėjosi, kad neišduotų, bet rizikuoti nedrįso. Per daug žmonių gyvybių priklausė nuo to, ar pasieks Juodąją pilį anksčiau už magnarą, jei tik… apskritai pavyks pasprukti nuo tyržmogių.

Jie nusileido pietiniu Sienos šlaitu ties Pilkąja sargyba, kuri jau du šimtus metų buvo apleista. Milžiniški akmeniniai laiptai buvo sutrupėję prieš šimtą metų, bet leistis jais vis tiek buvo daug lengviau, nei kopti iš anos pusės. Iš čia Stiras, norėdamas aplenkti įprastus Nakties sargybos postus, liepė jiems žygiuoti į Dovanos žemių gilumą. Grigas Ožys pravedė juos pro kelis šiose apylinkėse dar likusius gyvenamus kaimus. Išskyrus išsibarsčiusius apvalius bokštus, šaunančius į dangų nelyginant akmeniniai pirštai, jie nematė jokių žmogaus veiklos pėdsakų. Niekieno nestebimi ir nematomi, jie traukė per šaltas aplytas kalvas ir vėjų gairinamas lygumas.

„Kad ir ko tavęs klaus, negali svyruoti, — prisakė Pusrankis. — Jok su jais, valgyk su jais, kovok kartu su jais tiek, kiek reikės.“ Ir Jonas nujojo su jais daug lygų, nuėjo dar daugiau, valgė su jais duoną ir druską, klojosi su Igrite viena antklode, bet tyržmogiai vis tiek juo nepasitikėjo. Nei dieną, nei naktį teniečiai nenuleido nuo jo akių, tikėdamiesi išvysti kokių nors išdavystės ženklų. Pasprukti Jonas negalėjo, o netrukus bėgti jau būtų buvę ir per vėlu.

„Kovok kartu su jais“, — pasakė Korinas, prieš leisdamas Ilganagiui atimti jam gyvybę, bet… kol kas to neprireikė. Pražuvau tą akimirką, kai praliejau brolio kraują. Tada visam laikui peržengiau Sieną ir kelio atgal man neliko.

Kiekvieną dieną po žygio magnaras pasikviesdavo jį ir užduodavo suktus ir gerai apgalvotus klausimus apie Juodąją pilį, jos įgulą ir gynybinius įtvirtinimus. Kai tik drįsdavo, Jonas meluodavo, kelis kartus apsimetė atsakymo nežinantis, bet Grigas Ožys ir Erokas taip pat klausydavosi pokalbio, o jiedu žinojo nemažai, tad Jonas turėjo būti atsargus. Per daug įžūliai meluodamas būtų išsidavęs.

Tačiau tiesa buvo siaubinga. Juodojoje pilyje gynybinių įtvirtinimų nebuvo, ją saugojo vien tik Siena. Nebuvo nei medinės aštrių statinių tvoros, nei žemės pylimų. „Pilį“ sudarė keliolika bokštų ir nedidelių tvirtovių, iš kurių du trečdaliai buvo sugriuvę. O dėl įgulos… Du šimtus vyrų Senasis Lokys pasiėmė į žvalgybą. Ar jie grįžo? Jonas to nežinojo. Pilyje jų galėjo būti likę apie keturis šimtus, bet dauguma iš brolių buvo statytojai ir tarnai, o ne žvalgai.

Teniečiai buvo patyrę kariai ir drausmingesni už kitas tyržmogių pajėgas; be jokios abejonės, Mensas dėl to juos ir pasirinko. Stoti ginti Juodosios pilies galėjo nebent aklas meisteris Eimonas ir pusaklis jo tarnas Klaidas, vienarankis Donalas Nojus, girtas septonas Seladoras, kurčias Dikas Folardas, virėjas Tripirštis Hobas, senasis seras Vintonas Stautas, taip pat Halderis, Rupūžius, Pipas, Olbetas ir kiti vaikinai, mokęsi karo meno kartu su Jonu. O jiems vadovauti turėjo raudonveidis Bouvenas Maršas, tuklus tarnų lordas, kuris lordui Mormontui išvykus tapo pilies vyresniuoju. Paniurėlis Edas Maršą kartais vadindavo „Senu Granatu“ ir ši pravardė tiko jam taip pat puikiai, kaip Mormontui „Senasis Lokys“. „Kai mūšio lauke pasirodo priešai, nori, kad tas vyras būtų priekyje, — kaip visuomet niūriai sakydavo Edas. — Jis iš karto tau suskaičiuos, kiek jų. Jis tikras skaičiavimo demonas.“

Jei magnaras užpuls pilį iš pasalų, tai bus tikros skerdynės, vaikinai bus išžudyti lovose net nespėję susigaudyti, kad juos puola. Jonas privalėjo juos įspėti, tik… kaip? Rinkti malkų arba medžioti tyržmogiai jo niekada nesiųsdavo, taip pat neleisdavo vienam stovėti sargyboje. Be to, jis baiminosi ir dėl Igritės. Pasiimti jos drauge Jonas negalėjo, bet jei būtų ją palikęs, ar magnaras jos nebūtų privertęs atsakyti už jo išdavystę? Dvi širdys, plakančios kaip viena…

Kas naktį jiedu miegojo po viena kailių krūva, jis užmigdavo, jausdamas Igritę padėjus galvą jam ant krūtinės ir variniams jos plaukams kutenant smakrą. Jos kvapas sumišo su jo kūno kvapu. Jos kreivi dantys, jausmas, kai jis delnais suimdavo jos krūtis, jos burnos skonis… visa tai buvo jo džiaugsmas ir sielvartas. Ne vieną naktį jis gulėdavo šalia jaukiai ir šiltai įsitaisius Igritei ir svarstydavo, ar jo lordas tėvas širdyje jautė panašią sumaištį dėl jo motinos, kad ir kas ji buvo? Igritė paspendė spąstus, o Mensas Plėšikas mane į juos įstūmė.

Kiekvieną su tyržmogiais praleistą dieną užduotis, kurią jis privalėjo įvykdyti, darėsi vis sunkesnė. Jonas ketino rasti būdą, kaip šiuos žmones išduoti, ir, jam tai padarius, jie turėjo mirti. Jų draugystė jam nebuvo reikalinga, bet jis troško Igritės meilės. Ir vis dėlto… Teniečiai šnekėjosi senąja kalba, o Joną labai retai teužkalbindavo, bet Jarlo vadovaujami vyrai, kurie buvo užkopę ant Sienos, elgėsi visai kitaip. Noromis nenoromis Jonas ilgainiui geriau juos pažino: niūrų ir tylų Eroką, draugingąjį Grigą Ožį, jaunuosius Kvortą ir Bodžerį, Kanapinį Deną, virvių vijiką. Nemaloniausias iš visų buvo Delas, maždaug Jono amžiaus jaunuolis arklišku veidu, vis svajingai kalbėdavęs apie tyržmogių merginą, kurią ketino grobti. „Ji laiminga kaip ir tavo Igritė. Liepsnos pabučiuota.“

Jonui tekdavo prikąsti liežuvį. Jis nieko nenorėjo žinoti nei apie Delo merginą, nei apie Bodžerio motiną, nei apie kaimą prie jūros, iš kurio buvo kilęs Henkas Šalmas, nei apie tai, kaip Grigas trokšta aplankyti žaliuosius žmones Veidų saloje, nei apie tą kartą, kai briedis įvijo Švelniapėdį į medį. Jis nenorėjo nieko girdėti apie votį, iškilusią Šunvotei ant užpakalio, nei apie tai, kiek Akmeninis Nykštys gali išgerti, nei kaip mažasis Kvorto broliukas maldavo jo nejoti su Jarlu. Kvortui negalėjo būti daugiau nei keturiolika metų, bet jis jau buvo pasigrobęs žmoną, o ši jau laukėsi. „Gali būti, kad mano vaikas gims kokioje nors pilyje, — gyrėsi vaikinas. — Gims pilyje kaip tikras lordas!“

Jis labai žavėjosi „pilimis“, kurias matė ir kuriomis vadino vienišus sargybos bokštus.

Jonas svarstė, kur dabar Vaiduoklis. Ar grįžo į Juodąją pilį, ar laksto kur nors miškuose, susidėjęs su vilkų gauja? Jis nejautė savo didvilkio ir net jo nesapnuodavo. Rodės, tarsi būtų praradęs dalį savo sielos. Net miegodamas su Igrite prie šono jautėsi vienišas. Bet mirti vienas nenorėjo.

Tą popietę medžiai ėmė retėti ir toliau jie traukė į rytus kalvelių išraižytomis, banguojančiomis lygumomis. Čia auganti žolė siekė jiems juosmenį, papūtus vėjui imdavo švelniai siūbuoti laukiniai kviečiai, bet šiaip diena buvo šilta ir saulėta. Tačiau vakarėjant vakarų pusėje ėmė tvenktis debesys. Netrukus jie prarijo gelsvai raudoną saulę ir Lenas išpranašavo, kad artėja smarki audra. Jo motina buvo miškų ragana, tad visi plėšikai sutarė, kad jis geba nuspėti orą.

— Netoliese yra kaimas, — pasakė magnarui Grigas Ožys. — Už dviejų trijų mylių. Galime prisiglausti tenai.

Ir Stiras nedvejodamas sutiko.

Norimą vietą jie pasiekė visiškai sutemus ir šėlstant audrai. Kaimas buvo įsikūręs prie ežero, bet jame taip seniai niekas negyveno, kad dauguma namų buvo sugriuvę. Net nedidelė rąstinė smuklė, kuri kadaise, matyt, džiugino pakeleivių akį, dabar dunksojo apgriuvusi, be stogo. Vargu ar čia rasime prieglobstį, niūriai pagalvojo Jonas. Kai tvykstelėdavo žaibas, jis pamatydavo apvalų akmeninį bokštą, pastatytą ežero saloje, tačiau neturint valčių iki jo nebuvo įmanoma nusigauti.

Erokas ir Delas nuslinko pasižvalgyti po namų griuvėsius, bet pastarasis tuoj pat grįžo. Stiras sustabdė koloną ir pasiuntė į priekį gerą dešimtį raitų, ietimis ginkluotų teniečių. Tada ir Jonas pamatė žėruojant ugnį, rausvinančią užeigos kaminą. Mes čia ne vieni. Jonui į širdį tarsi gyvatė įsirangė baimė. Jis išgirdo arklio žvengimą, o paskui ir riksmus. Jok su jais, valgyk su jais, kaukis kartu su jais, liepė jam Korinas.

Bet kova jau buvo baigta.

— Tik vienas, — grįžęs pranešė Erokas. — Senis su arkliu.

Magnaras riktelėjo kelis įsakymus senąja kalba, ir keturios dešimtys jo teniečių pasklidę išsirikiavo visuose kaimo pakraščiuose, o kiti ėmė slankioti po apleistus namus norėdami įsitikinti, ar piktžolėse ir už akmenų krūsnių daugiau niekas nesislepia. Likusieji susigrūdo bestogėje užeigoje stumdydamiesi ir stengdamiesi prislinkti arčiau židinio. Sulaužytos šakos, kurias kūreno senis, rodos, daugiau smilko nei degė, bet tokią audringą ir lietingą naktį vyrams tiko bet kokia šiluma. Du teniečiai pargriovė senį ant žemės ir apžiūrėjo jo mantą. Vienas laikė už apynasrio arklį, o dar trys naršė po balnakrepšius.

Jonas nuėjo šalin. Eidamas užmynė ir sutraiškė supuvusį obuolį. Stiras jį nužudys. Jau Pilkojoje sargyboje magnaras taip ir pasakė; visi jų sutikti klūpautojai nedelsiant turi būti nužudyti, kad tikrai nepakeltų triukšmo. Jok su jais, valgyk su jais, kaukis kartu su jais. Ar tai reiškia, kad jis turi tylėti ir nuleidęs rankas žiūrėti, kaip tyržmogiai perrėš seniui gerklę?

Kaimo pakraštyje Jonas akis į akį susidūrė su vienu iš Stiro čia pastatytų sargybinių. Tenietis kažką dusliai riktelėjo senąja kalba ir nukreipė ieties smaigalį į užeigą. Grįžk ten, kur tavo vieta, suprato Jonas. Tik kur ji, mano vieta?

Jis nužingsniavo prie vandens ir rado sausą vietelę po pasvirusia beveik visiškai sugriuvusios lūšnelės pinučių ir molio tinko siena. Sėdintį ten ir žiūrintį į lietaus lašų čaižomą ežero paviršių, jį rado Igritė.

— Pažįstu šią vietą, — kai ji prisėdo šalia, tarė Jonas. — Tas bokštas… Kai kitą kartą tvykstelės žaibas, pažvelk į jo viršūnę ir pasakyk, ką matai.

— Gerai, jei taip nori, — sutiko ji ir pridūrė: — Kai kurie teniečiai tvirtina girdėję iš bokšto sklidusį triukšmą. Riksmus.

— Gal griaustinį?

— Jie kalba apie riksmus. Gal ten šūkauja šmėklos?

Ir tikrai: akmenuotoje saloje siaučiant audrai dunksanti juoda, lietaus čaižoma tvirtovė atrodė niūri ir grėsminga.

— Galėtume nusigauti tenai ir pasižiūrėti, — pasiūlė Jonas. — Abejoju, ar sušlapsime labiau, nei jau sušlapome.

— Nori plaukti? Per audrą? — Ši mintis Igritę prajuokino. — Ar tai — tavo gudrybė, kad nusirengčiau, Jonai Snou?

— Ar dabar man dar reikia griebtis gudrybių, kad tave nurengčiau? — pasišaipė jis. — O gal plaukti tau trūksta ištvermės?

Jonas buvo puikus plaukikas, šio meno išmokęs didžiojoje Vinterfelo griovoje, dar būdamas berniukas.

Igritė kumščiu dunkstelėjo jam į ranką.

— Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Įrodysiu tau, kad esu pusiau žuvis.

— Pusiau žuvis, pusiau ožka, pusiau kumelė… per daug tų „pusiau“, Igrite. — Jonas papurtė galvą. — Jei čia ta vieta, kurią turiu omenyje, plaukti mums nereikės. Galėsime pereiti.

Igritė atšlijo ir pervėrė jį iškalbingu žvilgsniu.

— Galėsime eiti vandeniu? Kokia čia pietiečių raganystė?

— Jokia ragan… — pravėrė burną jis, bet taip ir nebaigė minties, nes dangų iki pat ežero vandens paviršiaus perskėlė žaibas. Vieną akimirką pasaulis nušvito kaip vidurdienį. Griaustinis buvo toks garsus, kad Igritė delnais užsispaudė ausis.

— Žiūrėjai? — paklausė Jonas, kai dundesys nusirito tolyn ir pasaulį vėl apgaubė tamsa. — Matei?

— Geltoni, — atsakė ji. — Tai turėjai galvoje? Kai kurie bokšto viršūnės akmenys buvo geltoni.

— Mes vadiname juos tvirtovės sienos dantimis. Aukso spalva jie buvo nudažyti labai seniai. Tai Karalienės karūna.

Kitoje ežero pusėje dunksantis bokštas vėl buvo juodas, o jo kontūrai vos įžiūrimi.

— Čia gyveno karalienė? — paklausė Igritė.

— Tik buvo apsistojusi nakčiai. — Šią istoriją jam papasakojo Senoji auklė, bet meisteris Luvinas didžiąją jos dalį patvirtino. — Alisana, karaliaus Džaheirio Taikytojo žmona. Jis vadinamas senuoju karaliumi, nes valdė labai seniai, bet kai užėmė Geležinį sostą, jis buvo jaunas. Tada užsimanė keliauti per visą karalystę. Į Vinterfelą jis atvyko su karaliene, šešiais drakonais ir puse savo dvariškių. Karaliui su Šiaurės sergėtoju reikėjo aptarti kai kuriuos reikalus, o Alisana ėmė nuobodžiauti, tad sėdo ant savo drakono, vardu Sidabrinis Sparnas, ir nuskrido į šiaurę pasižiūrėti Sienos. Šis kaimas buvo viena iš vietovių, kur ji buvo sustojusi. Paskui žmonės savo tvirtovės viršų nudažė aukso spalva, kad ji atrodytų tarsi auksinė karūna, kurią ji dėvėjo, kai leido naktį tarp jų.

— Niekada nesu mačiusi drakono.

— Niekas nėra matęs. Paskutiniai drakonai išmirė prieš šimtus metų. Bet karalienė čia lankėsi dar anksčiau.

— Sakai, karalienė Alisana?

— Vėliau žmonės ją vadino gerąja karaliene Alisana. Prie Sienos jos vardu taip pat buvo pavadinta viena pilis. Karalienės vartai. Prieš jai apsilankant ta pilis buvo vadinama Sniego vartais.

— Jei karalienė buvo tokia gera, ji turėjo sugriauti Sieną.

Ne, pagalvojo jis. Siena saugo karalystę. Nuo Kitų, nuo… tavęs ir tokių kaip tu, mieloji.

— Turėjau kitą draugą, kuris svajojo apie drakonus. Nykštuką. Jis man sakė…

— JONAI SNOU! — Prie jųdviejų stovėjo augalotas, susiraukęs tenietis. — Magnaras šaukia.

Jonui dingtelėjo, jog tai gali būt tas pats vyras, kuris rado jį prie urvo tą naktį, kai jie lipo į Sieną, tačiau tikras nebuvo. Jonas atsistojo. Igritė nuėjo su juo, ir Stiras visada dėl to raukydavosi, bet kaskart, kai norėdavo ją nuvyti, ji magnarui primindavo, kad ji — laisva moteris, o ne klūpautoja. Ji ateidavo ir nueidavo kada panorėjusi.

Magnarą jie rado stovintį po medžiu, augančiu iš po svečių menės grindų. Jo belaisvis klūpojo priešais židinį, iš visų pusių apsuptas medinių iečių ir bronzinių kalavijų. Jis žiūrėjo į ateinantį Joną, bet nepratarė nė žodžio. Lietaus vanduo tekėjo sienomis, teškeno į paskutinius ant medžio šakų likusius lapus, o iš laužo kilo tiršti dūmai.

— Jis turi mirti, — pareiškė magnaras Stiras. — Tu tai padarysi, varne.

Senis tylėjo. Tik žvelgė į Joną, stovintį tarp tyržmogių. Per lietų ir dūmus, vien nuo laužo sklindančioje šviesoje jis negalėjo matyti, kad Jonas vilki juodais drabužiais, tik ant pečių užsimetęs avikailio apsiaustą. O gal galėjo?

Jonas išsitraukė iš makštų Ilganagį. Lietus nuplovė plieną, o laužo šviesa nudažė jį niūria, gelsvai rausva spalva. Dėl tokio lauželio žmogui teks mirti. Jonas prisiminė, ką pasakė Korinas Pusrankis, kai Aidžiojoje perėjoje jiedu pamatė laužą. „Ugnis — tai gyvybė, — tarė jis jiems, — bet taip pat gali būti ir mirtis.“ Tačiau tai nutiko toli šiaurėje, Speigilčiuose, tyrlaukiuose už Sienos, kur negaliojo jokie įstatymai. O čia buvo Nakties sargybos ir Vinterfelo galybės saugomos Dovanos žemės. Čia žmogus turėjo teisę susikurti laužą ir nebūti už tai nubaustas mirties bausme.

— Kodėl svyruoji? — paklausė Stiras. — Nužudyk jį. Tuoj pat.

Net ir tada belaisvis nepravėrė burnos. „Pasigailėkite, — būtų galėjęs pasakyti jis, arba: — Atėmėte iš manęs arklį, monetas, maistą, tai palikite bent gyvybę, — arba: — Ne, maldauju, aš jums nepadariau nieko bloga.“ Jis galėjo ištarti daugybę žodžių, galėjo verkti arba šauktis dievų. Tačiau jokie žodžiai dabar nebūtų jo išgelbėję. Galbūt jis tai suprato. Tad liežuvį laikė prikandęs ir tik žiūrėjo į Joną su priekaištu ir prašymu akyse.

Kad ir ko jie prašys, neturi svyruoti. Jok su jais, valgyk su jais, kaukis kartu su jais… Bet šis senis net nesipriešino. Jam tiesiog nepasisekė. Kas jis toks, iš kur jojo, kur ketino vykti ant savo paliegusio, svirduliuojančio arklio, — visa tai jau nebuvo svarbu.

Jis senas žmogus, pagalvojo Jonas. Penkiasdešimties, gal šešiasdešimties metų. Jis gyveno ilgiau nei dauguma. Teniečiai vis tiek jį nužudys. Kad ir ką sakyčiau arba daryčiau, aš jo neišgelbėsiu. Rankoje laikomas Ilganagis atrodė sunkesnis už šviną, per sunkus pakelti. Senis tebespoksojo į jį didelėmis ir tamsiomis kaip duburiai akimis. Įkrisiu į tas akis ir paskęsiu. Magnaras taip pat žiūrėjo į jį, ir Jonas visu kūnu jautė teniečio nepasitikėjimą. Tas vyras jau miręs. Na ir kas, kad mano ranka jį nužudys? Vienas greitas taiklus kirtis — ir viskas būtų baigta. Ilganagis buvo nukaldintas iš Valyrijos plieno. Kaip Ledas. Ir Jonas prisiminė kitą nužudymą: klūpantį dezertyrą, besiritančią jo galvą, ant sniego ištryškusio kraujo ryškumą… tėvo kalaviją, tėvo žodžius, jo veidą…

— Padaryk tai, Jonai Snou, — paragino jį Igritė. — Turi padaryti. Kad įrodytum, jog esi ne varnas, o priklausai laisvai tautai.

— Juk tas senis tik sėdėjo prie laužo, ar ne?

— Orelis irgi sėdėjo prie laužo. Mitriai jį nužudei. — Ir Igritė rūsčiai dėbtelėjo į Joną. — Ir mane norėjai nužudyti, bet pamatei, kad esu moteris. Be to, aš miegojau.

— Tai buvo visai kas kita. Jūs buvote kariai… sargybiniai.

— Na taip, o jūs, varnai, nenorite, kad jus kas nors pamatytų. Ir mes to nenorime. Lygiai taip pat. Nužudyk jį.

Jonas atsuko seniui nugarą.

— Ne.

Magnaras žingtelėjo arčiau, — augalotas, griežtas, grėsmingas.

— O aš sakau, nužudyk. Čia įsakinėju aš.

— Tu vadovauji teniečiams, — atsakė jam Jonas, — o ne laisvajai tautai.

— Laisvos tautos čia nematau. Tik varną ir varno žmoną.

— Aš nesu varno žmona! — šūktelėjo Igritė ir išsitraukė iš makštų durklą. Tada skubriai žengė tris žingsnius, suėmusi už plaukų atlošė seniui galvą ir nuo ausies iki ausies perrėžė gerklę. Net mirdamas tas žmogus neišleido nė garso. — Tu nieko neišmanai, Jonai Snou! — suriko Igritė ir numetė kruviną durklą jam po kojomis.

Magnaras kažką pasakė senąja kalba. Jis galėjo įsakyti savo teniečiams nužudyti Joną ten, kur jis stovėjo, bet ar įsakė, jis taip ir nesužinojo. Dangų vėl perskėlė žaibas, degantis baltai melsvas šviesos tvyksnis palietė saloje dunksančio bokšto viršūnę. Jie užuodė žaibo skleidžiamą niršulį, o griaustinis, rodos, sudrebino visą nakties tamsos apgaubtą žemę.

Ir tarp jų įsisuko mirtis.

Žaibas Joną apakino, bet akimirksnį prieš tai jis akies krašteliu spėjo pastebėti neriantį šešėlį ir beveik tuo pačiu metu išgirdo riksmą. Pirmasis tenietis mirė kaip ir senis, — perplėšta gerkle ir iš jos kliokiant kraujui. Paskui šviesa dingo, pavidalas urgzdamas apsisuko ir tamsoje žuvo dar vienas vyras. Buvo girdėti tik keiksmai, riksmai ir skausmo persmelktos dejonės. Jonas matė atatupstą besitraukiantį Šunvotę, šis išvertė iš kojų tris jam už nugaros stovėjusius vyrus. Vaiduoklis, dingtelėjo Jonui paika mintis. Vaiduoklis peršoko per Sieną. Netrukus tvykstelėjęs žaibas vėl naktį pavertė diena ir jis pamatė vilką krauju aptekusiais nasrais, stovintį ant Delo krūtinės. Pilkas. Jis pilkas.

Sudundėjus griaustiniui pasaulį vėl apgaubė tamsa. Teniečiai įnirtingai badė ietimis orą, o vilkas nardė tarp jų. Paklaikusi nuo žudynių tvaiko, senio kumelė atsistojo piestu ir spyrė priekinėmis kanopomis. Jonas Snou tebelaikė rankoje Ilganagį. Ir staiga jis suprato, kad geresnės progos neturės.

Pirmą vyrą jis nudūrė sukdamasis į vilką, paskui kalaviju persmeigė antrą, mirtinai kirto trečiam. Per sumaištį išgirdo kažką šaukiant jo vardą, bet ar tai buvo Igritė, ar magnaras, nebūtų galėjęs pasakyti. Žirgą tramdęs tenietis jo nematė. Ilganagis buvo lengvas kaip plunksnelė. Jis iš už nugaros kirto vyrui į blauzdą ir pajuto, kad plienas atsispyrė į kaulą. Kai tyržmogis nukrito ant žemės, kumelė šovė į priekį, bet Jonui laisva ranka šiaip taip pavyko įsikibti jos karčių ir užšokti ant nugaros. Kažkas sugriebė jį už kulkšnies, jis kalaviju kirto žemyn ir Bodžerio veidas akimirksniu paplūdo krauju. Kumelė atsistojo piestu, o tada leidosi šuoliais. Viena kanopa kliudė teniečiui smilkinį ir šis garsiai trakštelėjo.

Ir jie nulėkė. Jonas nemėgino valdyti kumelės. Tik stengėsi išsilaikyti ant jos, šuoliuojančios per purvą, lietų ir griaustinį. Veidą jam čaižė žolių stiebai, pro ausį prašvilpė ietis. Jei kumelė suklups ir nusilauš koją, jie mane pavys ir užmuš, pagalvojo Jonas, tačiau senieji dievai buvo jo pusėje ir kumelė nekluptelėjo. Juodą dangaus skliautą vis skaldė žaibai ir per lygumas ritosi griaustinio dundesys. Riksmai vis tilo, kol pagaliau visiškai nuslopo.

Po kelių valandų lietus liovėsi. Jonas apsižiūrėjo atsidūręs aukštos, tamsoje skendinčios žolės jūroje. Dešinė jo šlaunis skausmingai tvinkčiojo. Pažvelgęs žemyn jis nustebo: šlaunyje stirksojo strėlė. Kada ji įsmigo? Jis tvirtai suėmė jos kotą ir trūktelėjo, bet strėlės smaigalys buvo susmigęs giliai į koją ir jam trūktelėjus šlaunį pervėrė nepakeliamas skausmas. Jonas pamėgino prisiminti užeigos griuvėsiuose užvirusią košę, bet jam prieš akis stovėjo tik žvėris — liesas, pilkas ir baisus. Paprastam vilkui jis buvo per didelis. Vadinasi, didvilkis. Tai turėjo būti didvilkis. Jonas dar nebuvo matęs tokio vikraus žvėries. Kaip Pilkasis Vėjas… Ar gali būti, kad Robas grįžo į šiaurę?

Jonas papurtė galvą. Į šiuos klausimus jis negalėjo atsakyti. Mąstyti buvo per sunku… mąstyti apie vilką, senį, Igritę ir visa kita…

Jis nerangiai nulipo kumelei nuo nugaros. Atsirėmusi į žemę, sužeista koja iš karto sulinko ir Jonas vos susivaldė nešūktelėjęs iš skausmo. Teks kęsti pragarišką skausmą. Bet strėlę reikėjo ištraukti, nes delsdamas nieko gero negalėjai tikėtis. Jonas suspaudė ją už galo, giliai įkvėpė ir stumtelėjo strėlę į priekį. Dusliai sudejavo, nusikeikė. Skaudėjo taip baisiai, kad jam teko sustoti. Kraujuoju kaip padurtas paršas, pagalvojo, bet kito kelio nebuvo, strėlę reikėjo išstumti. Susiraukęs Jonas pamėgino dar kartą ir… visas virpėdamas vėl stabtelėjo. Dar kartą… Šį kartą jis garsiai rėkė, bet, kai liovėsi, strėlės antgalis styrojo pradūręs šlaunies priekį. Jonas atsismaukė kruvinas kelnes, kad galėtų tvirčiau jį suimti, vėl susiraukė ir lėtai ištraukė strėlę. Jis ir pats nesuprato, kaip visa tai padarė nenualpęs.

Paskui jis gulėjo ant žemės spausdamas strėlę ir tyliai kraujuodamas, per daug nusilpęs pasikelti. Bet po kelių minučių suvokė, kad jei neprisivers judėti, mirtinai nukraujuos. Jonas nuslinko prie negilaus upelio, iš kurio gėrė kumelė, šaltu vandeniu nusiplovė šlaunį ir, nuplėšęs nuo apsiausto medžiagos skiautę, tvirtai aprišo žaizdą. Tada, trindamas tarp delnų, nuplovė ir strėlę. Koks buvo jos galas: pilkas ar baltas? Igritė puošė strėles šviesiai pilkomis žąsų plunksnomis. Gal į mane sprunkantį ji ir šovė? Dėl to Jonas negalėjo jos kaltinti. Tik svarstė, ar ji taikė į jį, ar į arklį? Jei kumelė būtų pargriuvusi, jis būtų buvęs pasmerktas.

— Man pasisekė, kad strėlė įsmigo į koją, — sumurmėjo jis.

Jonas truputį atsipūtė, leido kumelei parupšnoti žolės. Ji toli nenuklydo. Tai buvo gerai. Šlubuodamas sužeista koja jis nebūtų gyvulio pasigavęs. Vargais negalais atsistojo ir užlipo jai ant nugaros. Kaip man pavyko ant jos užsėsti be balno, be vadelių ir dar su kalaviju rankoje? Tai buvo dar vienas klausimas, į kurį jis negalėjo atsakyti.

Tolumoje švelniai nududeno griaustinis, bet Jonui virš galvos tarp debesų pasirodė properšų. Jis žiūrėjo į dangų, kol rado Ledinį Drakoną, tada pasuko kumelę į šiaurę, link Sienos ir Juodosios pilies. Kai kulnais paragino žuvusio senio kumelę, šlaunies raumenys vėl ėmė skausmingai tvinkčioti ir jis susiraukė. Grįžtu namo, tarė sau Jonas. Bet, jei tai tiesa, kodėl krūtinėje jis jaučia tokią tuštumą?

Jis jojo iki aušros, o žvaigždės spoksojo į jį tarsi kažkieno akys.