Kardų audra

Džeimis

Jo ranka degė.

Ir dar ilgai ilgai po to, kai jie užgesino deglą, kuriuo svilino kruviną jo bigę, dar daug dienų jis jautė ranką deginančią ugnį ir liepsnose besiraitančius pirštus, — pirštus, kurių jau neturėjo.

Jis ir anksčiau buvo sužeistas, bet ne taip sunkiai. Nė nenumanė, kad gali taip skaudėti. Kartais nejučia jam iš lūpų išsprūsdavo senos, dar vaikystėje išmoktos maldos, kurių jis paskui daug metų neprisiminė, kurias pirmą kartą kalbėjo kartu su Sersėja klūpodamas Kasterlių Uolos septoje. Kartais jis net verkdavo, kol išgirsdavo Kruvinuosius Juokdarius juokiantis. Tada susitvardydavo, leisdavo širdžiai virsti akmeniu ir melsdavosi, kad karštinė išdžiovintų jo ašaras. Dabar suprantu, kaip jausdavosi Tirionas, kai visi iš jo juokdavosi.

Kai Džeimis antrą kartą iškrito iš balno, jie stipriai pririšo jį prie Brienės iš Tarto ir vėl pasodino juodu ant vieno arklio. Vieną dieną, užuot susodinę veidu į nugarą, jie surišo juodu pasodinę vieną priešais kitą.

— Meilužiai, — garsiai atsidusęs tarė Šegvelis, — ir kaip meiliai atrodo. Būtų žiauru išskirti gerąjį riterį ir jo ledi. — Ir, garsiai ir skardžiai nusijuokęs, pridūrė: — Ak, tik kuris iš jų riteris, o kuris — ledi?

Jei tebeturėčiau ranką, tuoj sužinotum, pagalvojo Džeimis. Jam skaudėjo rankas, virve surištos kojos buvo nutirpusios, bet po valandėlės visa tai nebuvo svarbu. Jo pasaulyje liko tik skausmingas įsivaizduojamos rankos tvinkčiojimas ir prie jo prisiplojusi Brienė. Ji bent jau šilta, guodėsi jis, nors tos moters iškvepiamas oras buvo gaižus kaip ir jo paties.

Džeimio ranka visą laiką buvo tarp jųdviejų. Ursvikas buvo užnėręs ją ant plonos virvės ir pakabinęs Džeimiui ant kaklo, tad ranka tabalavo jam prie krūtinės ir, Džeimiui tai prarandant, tai vėl atgaunant sąmonę, plekšnojo Brienei į krūtis. Dešinė jo akis buvo užputusi ir užmerkta, žaizda, kurią jiedviem kaunantis padarė Brienė, buvo paraudusi ir ištinusi, bet labiausiai jam skaudėjo ranką. Iš bigės galo sunkėsi kraujas ir pūliai, o ranka, kurios jis nebeturėjo, sulig kiekvienu arklio žingsniu, rodės, pulsuoja ir skausmingai tvinkčioja.

Jo burna buvo tokia išdžiūvusi ir jautri, kad jis nebegalėjo valgyti, bet kai gaudavo, gerdavo vyno, o kai pagrobėjai duodavo tik vandens, pasitenkindavo ir juo. Kartą jie padavė jam kaušą ir Džeimis virpėdamas iš karto ėmė maukti skystį, tik staiga Smarkieji Vyrukai ėmė taip garsiai ir šiurkščiai kvatotis, kad jam net ausis užgulė.

— Geri arklio myžalą, Karalžudy, — tarė jam Rordžas.

Džeimis buvo toks ištroškęs, kad vis tiek išgėrė, bet paskui viską išvėmė. Tada jie liepė Brienei nuplauti Džeimiui nuo barzdos vėmalus, kaip kad liepdavo nuvalyti jį, kai sėdėdamas balne apsiteršdavo.

Vieną šaltą ir drėgną rytą, kai jautėsi šiek tiek stipresnis, Džeimiui aptemo protas: ištiesęs kairę ranką, jis nevikriai ištraukė iš makštų dorniečio kalaviją. Tegul jie mane nužudo, pagalvojo, bet mirsiu kaudamasis, su kalaviju rankoje. Tik nieko gero iš to neišėjo. Šegvelis stojo prieš jį, šokinėdamas nuo vienos kojos ant kitos ir, kai Džeimis kirsdavo, vikriai pasitraukdavo. Įsiaudrinęs ir svirduliuodamas jis žengė pirmyn smarkiai mosuodamas kalaviju ir mėgindamas užkliudyti juokdarį, bet Šegvelis apsisukdavo, staiga pritūpdavo arba atšokdavo į šalį, kol pagaliau visi Smarkieji Vyrukai, matydami tuščias Džeimio pastangas sužeisti jų bendrą, ėmė iš jo juoktis. Paskui jis užkliuvo už akmens ir parklupo, o juokdarys prišoko ir garsiai pabučiavo jam į viršugalvį.

Pagaliau Rordžas jį pargriovė ir, kai Džeimis nusilpusia ranka spausdamas kalaviją mėgino jį pakelti, spyriu išmušė ginklą.

— Buvo linkšma, Karalžudy, — pasakė Vargas Houtas, — bet jei vėl pamėginši, nukiršiu tau kitą ranką arba pėdą.

Paskui Džeimis gulėjo aukštielninkas, spoksojo į nakties dangų ir mėgino užmiršti skausmą, nusmelkiantį dešinę jo ranką kaskart, kai ją pajudindavo. Naktis buvo keistai graži. Danguje švietė dailus mėnulio pjautuvas, ir jam atrodė, kad tiek daug žvaigždžių dar niekada nėra matęs. Karaliaus Karūna buvo zenite, leidosi Eržilas ir Gulbė. Mėnulio Mergelė, drovi kaip visada, buvo pusiau pasislėpusi už pušies. Kaip gali tokia naktis būti graži? — stebėjosi jis. Kodėl žvaigždės nori žiūrėti į tokį kaip aš?

— Džeimi… — sušnabždėjo Brienė, bet taip tyliai, kad jis pamanė, jog sapnuoja. — Džeimi, ką tu darai?

— Ieškau mirties, — sukuždėjo jis.

— Ne, — paprieštaravo Brienė, — ne, tu turi gyventi.

Džeimį suėmė juokas.

— Liaukis man tai kartojusi, moterie. Jei norėsiu, tai ir mirsiu.

— Ar tu toks bailys?

Šis žodis jį pribloškė. Jis buvo Džeimis Lanisteris, karaliaus sargybos riteris, Karalžudys. Iki šiol dar niekas nebuvo pavadinęs jo bailiu. Tiesa, žmonės vadino jį visaip: išdaviku, melagiu, žudiku. Sklido kalbos, girdi, jis žiaurus, klastingas, nutrūktgalvis. Bet niekas nevadino jo bailiu.

— Ką man daugiau veikti, jei ne mirti?

— Gyventi, — tarė ji. — Gyventi, kovoti ir atkeršyti.

Tačiau Brienė ėmė per garsiai kalbėti. Rordžas išgirdo jei ne jos žodžius, tai bent balsą ir priėjęs apspardė ją šaukdamas, kad prikąstų savo prakeiktą liežuvį, jei dar nori jį turėti.

Bailys… — susimąstė Džeimis, kai Brienė sukandusi dantis tyliai kentė skausmą. Ar gali taip būti? Jie nukirto man ranką, kuria laikydavau kalaviją. Ar aš tik tiek buvau vertas — laikyti kalaviją? Dievai, būkite maloningi, ar tai tiesa?

Ta moteris teisi. Mirti jis negali. Sersėja jo laukia. Jai jo dar reikės. Ir Tirionui, mažajam broliukui, kuris mylėjo Džeimį už jo melą. Be to, jo laukė ir priešai: Jaunasis Vilkas, sutriuškinęs jį Kuždesių miške ir išžudęs jį supusius vyrus, Edmuras Tulis, laikęs jį, sukaustytą grandinėmis, tamsiame kalėjimo požemyje, ir šie Kruvinieji Juokdariai.

Išaušus rytui, Džeimis prisivertė pavalgyti. Jie šėrė jį avižine pliurza, arklių pašaru, bet jis sušveitė viską, iki paskutinio šaukšto. Vakare vėl pavalgė, o kitą dieną irgi. Gyvenk, griežtai kartodavo sau, kai atrodydavo, kad nuo tos košės užsprings ir uždus, gyvenk dėl Sersėjos, gyvenk dėl Tiriono. Gyvenk, kad galėtum atkeršyti. Lanisteris niekada nelieka skolingas. Jo nukirstos rankos bigė tvinkčiojo, degė ir dvokė. Kai pasieksiu Karaliaus Uostą, liepsiu nukaldinti naują, auksinę, plaštaką ir vieną gražią dieną ja išplėšiu Vargui Houtui širdį.

Skausmas temdė Džeimiui akis ir dienos bei naktys susiliejo. Prisispaudęs prie Brienės, jis nusnausdavo balne kvėpdamas savo pūvančios rankos smarvę, o naktį gulėdavo ant kietos žemės negalėdamas sudėti bluosto ir jam atrodydavo, kad sapnuoja baisų košmarą. Nors ir silpną, Smarkieji Vyrukai visuomet pririšdavo jį prie medžio. Ir Džeimis jautė šiokią tokią paguodą žinodamas, kad net dabar pagrobėjai jo bijo.

Brienė visuomet būdavo pririšama šalia jo. Ji gulėdavo supančiota nelyginant didelė nugaišusi karvė ir nepratardavo nė žodžio. Viduje ta boba tarsi atsitvėrė gynybine siena. Netrukus jie ją išprievartaus, bet tos sienos nenugriaus ir toliau jos nepasieks. O visos vidinės Džeimio sienos buvo sugriautos. Kruvinieji Juokdariai nukirto jam ranką, — ranką, kuria jis laikydavo kalaviją, — o be jos Džeimis buvo tuščia vieta. Iš kitos rankos jam nebuvo jokios naudos. Nuo tos dienos, kai pradėjo vaikščioti, kaire ranka jis laikydavo tik skydą. Tik turėdamas dešinę jis buvo riteris; tik turėdamas dešinę jis buvo vyras.

Vieną dieną Džeimis nugirdo Ursviką minint Harenholą ir prisiminė, jog kaip tik ten keliavo ir jiedu su Briene. Pagalvojęs apie tai, jis nusikvatojo, o dėl to juoko Timeonas perkirto jam veidą ilgu plonu vytiniu. Rumbas pasruvo krauju, bet, kadangi Džeimiui labai skaudėjo ranką, kirčio paliktos žaizdos skausmo jis beveik nejautė.

— Ko juokeisi? — tą naktį pašnibždomis jo paklausė moteris.

— Harenhole man apvilko baltą apsiaustą, — tyliai paaiškino Džeimis. — Ventas surengė didžiulį riterių turnyrą. Jis norėjo mums parodyti, kokia didelė jo pilis ir kokie puikūs jo sūnūs. Ir aš norėjau jiems kai ką įrodyti. Man buvo tik penkiolika, bet tą dieną niekas nebūtų manęs įveikęs. Jei tik Eiris būtų leidęs man varžytis… — Jis vėl tyliai sukikeno. — Jis mane išsiuntė. O dabar aš grįžtu.

Juokdariai vėl išgirdo juoką. Tą naktį spyrius ir niuksus teko kęsti Džeimiui. Bet skausmo jis beveik nejautė, kol Rordžo batas nedunkstelėjo į rankos bigę. Tada Džeimis nualpo.

Kitą naktį pagaliau atėjo baisioji trijulė: Šegvelis, benosis Rordžas ir storulis dotrakis Zolas, kuris ir nukirto jam ranką. Artindamiesi Zolas ir Rordžas ginčijosi dėl pirmenybės; kad juokdarys gaus paskutinis, rodos, jau buvo aišku. Šegvelis pasiūlė, kad jie abu eitų pirmi ir vienas imtų moterį iš priekio, o kitas iš užpakalio. Rordžui ir Zolui ši mintis patiko, bet tada jiedu ėmė ginčytis, kuriam teks priekis, o kuriam — užpakalis.

Niekšai suluošins ją, tik iš vidaus, kad nebūtų matyti.

— Moterie… — Zolui ir Rordžui plūstant vienam kitą sušnabždėjo Džeimis. — Atiduok jiems kūną, o pati galvok apie ką nors kita. Taip jie greičiau baigs ir patirs mažesnį malonumą.

— Tai, ką jiems duosiu, nesuteiks jiems jokio malonumo, — ryžtingai šnipštelėjo Brienė.

Kvaila, užsispyrus, bet drąsi kalė… — Džeimis suprato, kad ji priešinsis ir bus nužudyta. Tik… kas man darbo? Jei nebūtų buvusi tokia kvaiša, tebeturėčiau ranką. Ir vis dėlto išgirdo save kuždant:

— Nesipriešink jiems ir galvok apie ką nors kita. — Būtent taip elgėsi Džeimis, kai jo akivaizdoje žuvo Starkai, kai lordas Rikardas iškepė savo šarvuose, o jo sūnus Brandonas užduso mėgindamas gelbėti tėvą. — Galvok apie Renlį, jeigu jį mylėjai. Galvok apie Tartą, apie kalnus ir jūras, apie duburius ir krioklius, apie viską, ką turi Safyrų saloje, galvok apie…

Bet ginčą vis dėlto laimėjo Rordžas.

— Tu — šlykščiausia iš mano matytų moterų, — pareiškė jis Brienei, — ir nemanau, kad galėčiau dar labiau tave subjauroti. Nori, kad tavo nosis būtų tokia, kaip mano? Pamėgink man pasipriešinti ir tavo noras išsipildys. O dviejų akių tau tikrai per daug. Klyktelėsi — vieną išlupsiu, sumaitinsiu, o tada vieną po kito ištraukiosiu tau prakeiktus dantis.

— Ak, taip ir padaryk, — ėmė maldauti Šegvelis. — Kai neturės dantų, ji atrodys visai kaip mano miela sena motina. — Jis sukikeno. — O aš visada norėjau išdulkinti savo mielą seną motiną iš užpakalio.

Džeimis nusijuokė.

— Koks paikas juokdarys. Klausyk, Šegveli, užminsiu tau mįslę. Kodėl jums taip rūpi, kad ji nešauktų? Ak, jau žinau? Dėl tų SAFYYYRŲ! — suriko jis, kiek tik gerklė nešė.

Nusikeikęs Rordžas vėl spyrė į rankos bigę. Džeimis iš skausmo sustugo. Net nežinojau, kad gali taip skaudėti, tai buvo paskutinė mintis, kurią paskui prisiminė. Nežinia, ar ilgai Džeimis gulėjo be sąmonės, bet kai skausmas jį paleido, pamatė šalia stovinčius Ursviką ir patį Vargą Houtą.

— Nedrįšk još liešti! — suriko ožys, taškydamas seilėmis Zolą. — Ji turi likti nepaliešta, kvaily! Ji verta kapšo šafyrų!

Ir nuo to laiko kiekvieną naktį Houtas pastatydavo prie jų sargybą, kad gintų juos nuo saviškių.

Praėjo dvi naktys, kol moteris pagaliau sukaupė drąsą ir sušnabždėjo:

— Džeimi… Kodėl ėmei šaukti?

— Nori žinoti, kodėl sušukau: „Safyyyrai“? Pasuk smegenis, moterie. Ar šita gauja būtų bent mirktelėjus, jei būčiau rėkęs: „Prievartaukit ją“?

— Galėjai ir išvis nešaukti.

— Į tave ir su nosimi sunku žiūrėti. Be to, norėjau išgirsti ožį sakant: „Šafyrai.“ — Džeimis tyliai sukikeno. — Tau pasisekė, kad aš toks geras melagis. Sąžiningas vyras apie Safyrų salą būtų pasakęs tiesą.

— Vis tiek ačiū tau, sere, — padėkojo ji.

Džeimio rankos bigė vėl tvinkčiojo. Sukandęs dantis jis tarė:

— Lanisteris skolingas nelieka. Atsilyginau už tai, kas nutiko mums plaukiant upe, ir už akmenis, kuriuos užvertei Robinui Rigeriui ant galvos.

Ožys užsigeidė iškilmingai įžengti į pilį, tad likus myliai iki Harenholo vartų Džeimiui buvo liepta lipti nuo arklio. Viena virve Kruvinieji Juokdariai apjuosė jam juosmenį, kita surišo Brienei rankas, o abiejų virvių galus pririšo prie Vargo Houto balno gugos. Ir jiedu vienas greta kito klupčiodami nužingsniavo paskui dryžuotą kohoriečio arklį.

Įniršis teikė Džeimiui jėgų eiti. Lininis bigės tvarstis buvo papilkėjęs ir dvokė pūliais. Su kiekvienu žingsniu jam baisiai skaudėjo nesamus pirštus.

Aš stipresnis, nei jie mano, tarė sau Džeimis. Aš vis dar Lanisteris. Karaliaus sargybos riteris. Jis ketino pasiekti Harenholą, o paskui ir Karaliaus Uostą. Ketino gyventi. Ir mielai pasirūpinsiu, kad nelikčiau skolingas.

Jiems artinantis prie uolas primenančių milžiniškos Juodojo Hareno pilies sienų Brienė spustelėjo jam ranką.

— Dabar pilį užėmęs lordas Boltonas. Boltonai — Starkų vėliavininkai.

— Boltonai savo priešams gyviems nudiria kailį.

Tiek apie šį šiaurietį Džeimis tikrai prisiminė. Tirionas apie Dredforto lordą būtų žinojęs viską, ką tik įmanoma žinoti, bet… Tirionas buvo už tūkstančių lygų, su Sersėja. Negaliu mirti, kol Sersėja gyva, tarė jis sau. Mudu kartu gimėme, kartu ir mirsime.

Žolės plotas prie apsauginių pilies sienų buvo paleistas pelenais, aplink mėtėsi aprūkę juodi akmenys, tad daug vyrų su žirgais pastarosiomis dienomis kūrėsi stovyklas ant ežero kranto, kur netikro pavasario metais lordas Ventas buvo surengęs savo didįjį riterių turnyrą. Jiems traukiant per šį nusiaubtą žemės plotą, Džeimis nejučia niūriai šyptelėjo. Toje vietoje, kur jis kadaise priklaupęs iškilmingai prisiekė karaliui, dabar kažkas buvo iškasęs išmatų duobę. Nė nemaniau, kad medus taip greitai gali apkarsti. Eiris man neleido pasidžiaugti net tuo vienu vieninteliu vakaru. Jis mane pagerbė ir iš karto apspjovė.

— Vėliavos, — vėl tarstelėjo Brienė. — Nuluptas vyras ir bokštai dvyniai, matai? Prisiekę karalius Robo vyrai. Ten, virš sarginės, pilkos baltame fone. Ant tų vėliavų — didvilkis.

Džeimis pakėlė galvą pasižiūrėti.

— Tikrai, ten tavo prakeiktas vilkas, — sutiko jis. — O abipus vėliavos pamautos žmonių galvos.

Kareiviai, tarnai ir paskui stovyklą sekantys žmonės susirinko ir sutiko juos garsiais šūksniais. Jiems iš paskos lodama ir urgzdama per stovyklą bėgo marga kalė, kol vienas iš lysiečių persmeigė ją ietimi ir nušuoliavo į kolonos priekį.

— Nešu Karalžudžio vėliavą! — šūktelėjo jis ir, iškėlęs Džeimiui virš galvos, pakratė negyvą kalę.

Harenholo gynybinės sienos buvo tokios storos, kad eidamas per jas jausdavaisi tarsi žingsniuodamas tuneliu. Vargas Houtas pasiuntė du dotrakius iš anksto pranešti lordui Boltonui, kad jie grįžta, tad išoriniame pilies kieme smalsuolių netrūko. Jie davė kelią vos ant kojų besilaikančiam Džeimiui, kuriam nors kiek sulėtinus žingsnį ant juosmens užrišta virvė šiurkščiai trūktelėdavo jį į priekį.

— Atiduodu jums Karalžudį, — švebeldžiuodamas išdidžiai pareiškė Vargas Houtas. Taip taręs, jis ieties galu bakstelėjo Džeimiui į strėnas ir šis kniūbsčias pargriuvo.

Krisdamas jis instinktyviai ištiesė rankas norėdamas sušvelninti smūgį. Kai nukirstos rakos bigė dunkstelėjo į žemę, iš skausmo Džeimiui aptemo akyse, bet vis dėlto jam šiaip taip pavyko atsikelti ir priklaupti ant vieno kelio. Jam prieš akis kilo platūs akmeniniai laiptai, vedantys prie vieno iš milžiniškų apvalių Harenholo bokštų durų. Ant laiptų sustoję penki riteriai ir šiaurietis nenuleido nuo jo akių; vienas — blyškiai pilkomis akimis, apsirengęs vilnoniais drabužiais ir kailiais, kiti penki — niūrūs, apsivilkę grandininius marškinius arba užsidėję plokštinius šarvus, su apsiaustais, ant kurių buvo išsiuvinėti bokštai dvyniai.

— Tūžmingieji Frėjai, — garsiai pasakė Džeimis. — Seras Denvelis, seras Einis, seras Hostinas. — Lordo Valderio sūnus jis pažinojo iš matymo, mat, šiaip ar taip, už vieno iš jų buvo ištekėjusi jo teta. — Užjaučiu jus.

— Dėl ko, sere? — paklausė Denvelis Frėjus.

— Dėl tavo sūnėno, sero Kleoso, — atsakė Džeimis. — Jis keliavo su mumis, kol bastūnai suvarpė jo kūną strėlėmis. Ursvikas ir jo bendrai pasisavino jo daiktus ir paliko suėsti vilkams.

— Milordai! — išsivadavusi prasispraudė į priekį Brienė. — Mačiau jūsų vėliavas. Prašau, išklausykite mane!

— Kas tu tokia? — pasiteiravo seras Einis Frėjus.

— Laništerio žindyvė.

— Aš — Brienė iš Tarto, lordo Selvino Vakario dukra ir prisiekusi ištikimybę Starkų giminei, kaip ir jūs.

Seras Einis spjovė jai po kojomis.

— Spjaunu ant tavo priesaikos. Pasitikėjome Robo Starko duotu žodžiu, o jis už pasitikėjimą atsilygino mums išdavyste.

Dabar jau tikrai darosi įdomu. Džeimis pasisuko norėdamas pamatyti, kaip į tokį kaltinimą reaguos Brienė, bet ta moteris buvo buka kaip avinas, atsidūręs prieš naujus vartus.

— Negirdėjau apie jokią išdavystę. — Ji trūktelėjo virves, mėgindama išsilaisvinti rankas. — Ledi Ketlina liepė man nugabenti Lanisterį pas jo brolį į Karaliaus Uostą…

— Kai radome juodu, ji kaip tik mėgino prigirdyti Lanisterį upėje, — įsiterpė Ursvikas Ištikimasis.

Brienė nuraudo.

— Iš pykčio buvau užsimiršusi, bet niekada nebūčiau jo žudžiusi. Jei jis mirs, Lanisteriai nužudys mano ledi dukteris.

Bet sero Einio tai nė kiek nesujaudino.

— Kas mums darbo?

— Grąžinkime jį į Riveraną ir paleiskime už išpirką, — pasiūlė seras Denvelis.

— Kasterlių Uola turi daugiau aukso, — priminė kitas brolis.

— Nužudykime jį! — sušuko trečias. — Jo galva už Nedo Starko!

Apsivilkęs pilką ir rožinį juokdario drabužį ir versdamasis kūlio, Šegvelis atsirito prie laiptų ir uždainavo:

— Vieną kartą liūtas šoko su lokiu, ojojoi, su lokiu…

— Užčiaupk šnukį, kvaily, — tarė Vargas Houtas ir skėlė jam antausį. — Karalžudys ne lokiui škirtas. Jiš — mano.

— Jei mirs, jis niekam nepriklausys. — Ruzas Boltonas prabilo taip ramiai, kad vyrai, norėdami jį girdėti, akimirksniu nuščiuvo. — Taip pat prašyčiau nepamiršti, milorde, kad, kol aš žygiuoju į šiaurę, nesi Harenholo šeimininkas.

Džeimis karščiavo ir tas karštis, matyt, ištirpdė jo baimę ir paskatino elgtis lengvabūdiškai.

— Ar čia tikrai Dredforto lordas? Paskutinį sykį apie tave girdėjau, kai pravytas mano tėvo sprukai pabrukęs uodegą. Kada lioveisi bėgęs, milorde?

Boltono tylėjimas buvo šimtą kartų grėsmingesnis už švebeldžiuojamą Vargo Houto pagiežą. Šviesiai pilkšvose kaip ryto migla jo akyse slypėjo daug daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė. Džeimiui tos akys nepatiko. Jos priminė jam vieną dieną Karaliaus Uoste, kai Nedas Starkas užtiko jį sėdintį Geležiniame soste. Pagaliau Dredforto lordas susiraukė ir tarė:

— Praradai ranką.

— Ne, — atšovė Džeimis, — turiu ją čia, pasikabinęs po kaklu.

Ruzas Boltonas ištiesė ranką, nutraukė virvę ir švystelėjo plaštaką Houtui.

— Išmesk ją. Vien žiūrėti į ją man įžeidimas.

— Tą plaštaką nušiųšiu jo lordui tėvui. Ir perduošiu, kad turi šumokėti šimtą tūkštančių drakonų, o jei ne, grąžinšime jam Karalžudį gabalaiš. O kai gaušime aukšą, atiduošime šerą Džeimį Karštarkui ir paimšime mergelę!

Ir Smarkieji Vyrukai garsiai nusikvatojo.

— Puikus planas, — tarė Ruzas Boltonas, tarsi drauge pietaujančiam bičiuliui būtų pasakęs: „Puikus vynas“, — bet lordas Karstarkas savo dukters tau neatiduos. Už išdavystę ir nužudymą karalius Robas nukirto jam galvą. O dėl lordo Taivino… Jis tebėra Karaliaus Uoste ir liks ten iki naujų metų, kol jo vaikaitis susituoks su Haigardeno dukra.

— Vinterfelo, — pataisė jį Brienė. — Norėjai pasakyti, Vinterfelo. Karalius Džofris susižadėjęs su Sansa Stark.

— Jau ne. Po mūšio prie Juodųjų Vandenų daug kas pasikeitė. Rožė ir liūtas ten sudarė sąjungą, kad sutriuškintų Stanio Barateono kariuomenę ir paleistų pelenais jo flotilę.

Perspėjau tave, Ursvikai, pagalvojo Džeimis, ir tave, ožy. Susimokę prieš liūtus, prarasite kur kas daugiau nei vien savo turtą.

— Ar yra kokių nors žinių apie mano seserį? — paklausė jis.

— Jai sekasi gerai. Kaip ir tavo… sūnėnui. — Prieš ištardamas „sūnėnui“, Boltonas reikšmingai patylėjo, tarsi norėdamas leisti Džeimiui suprasti, kad viską žino. — Tavo brolis irgi gyvas, nors per mūšį buvo sužeistas. — Ruzas pamojo rūsčiam šiauriečiui, vilkinčiam smeigėmis nusagstytą jūrininko švarką, kad prieitų. — Nuvesk serą Džeimį pas Kiburną. Ir atrišk tai moteriai rankas. — Kai Brienės riešus veržusi virvė buvo perkirsta, lordas Boltonas pridūrė: — Prašyčiau mums atleisti, miledi. Laikai tokie neramūs, kad nelengva atskirti draugus nuo priešų.

Brienė pasitrynė vidines riešų puses, kur kanapinė virvė buvo iki kraujo nutrynusi odą.

— Milorde, šie vyrai mėgino mane išprievartauti.

— Šit kaip? — Lordas Boltonas nukreipė savo šviesiai pilkų akių žvilgsnį į Vargą Houtą. — Man tai nepatinka. Ir tai, ir kad nukirtote serui Džeimiui ranką.

Kieme kiekvienam Smarkiajam Vyrukui teko po penkis šiauriečius ir tiek pat Frėjų vyrų. Galbūt ožys ir nebuvo toks protingas kaip kai kurie kiti vyrai, bet skaičiuoti mokėjo. Tad prikando liežuvį.

— Jie atėmė iš manęs kalaviją, — pridūrė Brienė, — šarvus…

— Pilyje šarvų tau neprireiks, miledi, — nuramino ją lordas Boltonas. — Harenhole aš tave saugosiu. Amabele, rask menę, tinkamą apsistoti ledi Brienei. Voltonai, tuoj pat pasirūpink seru Džeimiu.

Ir, nelaukęs atsakymų, jis apsisuko ir ėmė lipti laiptais, o jam už nugaros suplevėsavo apsiaustas kailiu puoštais kraštais. Vos spėję susižvelgti, Džeimis ir Brienė buvo nulydėti į skirtingas puses.

Meisterio buveinėje po varnų lizdais žilas, rūpestingas kaip tėvas vyras, vardu Kiburnas, sulaikęs kvėpavimą perpjovė ir nuėmė lininį tvarstį nuo Džeimio rankos bigės.

— Taip blogai? Ar aš mirsiu?

Kiburnas pirštu spustelėjo žaizdą ir suraukė nosį pamatęs, kad nuo to spustelėjimo pliūptelėjo pūliai.

— Ne. Nors, jei būtum palaukęs dar kelias dienas… — Jis perrėžė Džeimio rankovę. — Puvinys jau išplitęs. Jauti, kaip skauda rankos audinius? Visus juos turiu pašalinti. Saugiausia būtų nupjauti visą ranką.

— Tada mirsi tu, — pagrasino meisteriui Džeimis. — Išvalyk bigę ir užsiūk žaizdą. Surizikuosiu.

Kiburnas suraukė kaktą.

— Galėčiau palikti žastą ir nupjauti ranką ties alkūne, bet…

— Jei nupjausi kurią nors mano rankos dalį, geriau iš karto nukirsk ir sveikąją, kitaip, kai baigsi darbą, aš ja tave pasmaugsiu.

Kiburnas pažvelgė Džeimiui į akis. Kad ir ką jis ten išvydo, tai privertė meisterį susimąstyti.

— Na gerai. Nupjausiu tik supuvusius audinius, ne daugiau. Pamėginsiu prideginti žaizdą verdančiu vynu, dilgėlių šutekliu, garstyčių grūdeliais ir duonos pelėsiu. Gal to pakaks. Jei ne, pats būsi kaltas. Tikriausiai norėsi aguonpienio…

— Ne.

Džeimis nenorėjo būti užmigdytas; nesvarbu, ką žadėjo meisteris, jis galėjo atsibusti be rankos.

Kiburnas labai nustebo.

— Tau skaudės.

— Rėksiu.

— Labai skaudės.

— Tada rėksiu labai garsiai.

— Gal bent vyno išgersi?

— Ar aukštasis septonas kada nors meldžiasi?

— Nesu tikras. Atnešiu vyno. Atsigulk, turėsiu pririšti tau ranką.

Paėmęs dubenį ir aštrų peilį, Kiburnas ėmė valyti bigę, o Džeimis godžiai rijo stiprų vyną, laistydamas jį sau ant krūtinės. Kairė jo ranka, rodos, niekaip negalėjo rasti burnos, bet ant krūtinės išlietas vynas nenuėjo veltui. Mat vyno, kuriuo buvo permirkusi jo barzda, kvapas padėjo permušti pūlių dvoką.

Bet kai atėjo laikas atskirti supuvusius audinius, negelbėjo niekas. Džeimis rėkė ir sveikosios rankos kumščiu vis nesiliovė daužęs į stalą. Kai Kiburnas ant likusios bigės dalies užpylė verdančio vyno, jis vėl suklykė. Nepaisant sau duotų priesaikų ir jį kankinusios baimės, Džeimis kuriam laikui prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, meisteris jau siuvo žaizdą didele adata ir ketgutu.

— Palikau odos klostę, kad būtų galima uždengti riešą.

— Tau tai ne pirmas kartas, — tyliai sumurmėjo Džeimis. Burnoje jis jautė kraujo skonį, mat blaškydamasis buvo įsikandęs liežuvį.

— Žmogui, tarnaujančiam pas Vargą Houtą, bigės kasdienybė. Tokias žaizdas jis daro vos ne kiekviename žingsnyje.

Džeimiui dingtelėjo, kad Kiburnas nepanašus į pabaisą. Jis atrodė santūrus, švelniakalbis, šiltomis rudomis akimis.

— Kodėl meisteris susidėjo su Smarkiaisiais Vyrukais?

— Mane išvarė iš Citadelės. — Kiburnas padėjo adatą. — Reikėtų sutvarkyti ir žaizdą virš akies. Ji paraudusi ir gerokai patinusi.

Džeimis užsimerkė ir leido vynui ir Kiburnui dirbti savo darbą.

— Papasakok man apie mūšį.

Mat Kiburnas rūpinosi Harenholo varnais ir, žinoma, pirmas sužinodavo visas naujienas.

— Lordas Stanis įstrigo tarp tavo tėvo iš vienos pusės ir gaisro iš kitos. Sklando gandai, kad Kipšas užleido ant upės liepsnas.

Džeimiui prieš akis iškilo žalsvos, dangų siekiančios liepsnos, aukštesnės už pilies bokštus, ir gatvėse degantys, iš siaubo klykiantys vyrai. Šį sapną aš jau anksčiau sapnavau. Tai buvo beveik juokinga, tik Džeimis neturėjo kam apie tai pasakyti.

— Atsimerk. — Kiburnas suvilgė medžiagos skiautę šiltame vandenyje ir atsargiai priglaudė prie sudžiūvusio kraujo plutos. Akies vokas buvo sutinęs, bet Džeimis pajuto, kad akį gali šiek tiek pramerkti. Ir iš karto pamatė Kiburno veidą. — Iš kur ši žaizda? — paklausė meisteris.

— Tai tos moters dovana.

— Šiurkščios piršlybos, milorde?

— Ta bobšė tvirtesnė už mane ir bjauresnė už tave. Būtų gerai, kad apžiūrėtum ir ją. Kai kovėmės, perdūriau jai koją ir ji vis dar šlubuoja.

— Liepsiu ją atvesti. Kas judu sieja?

— Ji mano gynėja. — Kad ir kaip Džeimiui skaudėjo, vis dėlto jis nusijuokė.

— Sutrinsiu tau žolelių, kurias galėsi išgerti subėręs į vyną. Jos numalšins karščiavimą. Rytoj vėl pas mane ateik, uždėsiu ant akies dėlę, kad išsiurbtų blogą kraują.

— Dėlę? Nuostabu…

— Lordas Boltonas dėles labai vertina, — rimtai pareiškė Kiburnas.

— Taigi, — linktelėjo Džeimis, — nesistebiu…