Kardų audra

Davosas

Kelias akimirkas atrodė, kad karalius tų žodžių neišgirdo. Šios naujienos Staniui, rodos, nesuteikė nei pasitenkinimo, nei pykčio, nei nuostabos, nei palengvėjimo. Sukandęs dantis, jis stebeilijosi į Puošnųjį stalą.

— Ar tikrai? — galų gale paklausė.

— Ne, kūno nemačiau, tavo šviesybe, — tarė Saladoras Sanas. — Bet mieste neslėpdami džiaugsmo išdidžiai vaikštinėja liūtai. Prasčiokai tą įvykį vadina „Kruvinomis vestuvėmis“. Jie prisiekia, kad lordas Frėjus nukirto berniukui galvą, prisiuvo jos vieton jo didvilkio galvą ir vinimis prikalė karūną. Jo ledi motina irgi buvo nužudyta ir plika įmesta į upę.

Per vestuves, pagalvojo Davosas. Nužudė jį, sėdintį prie žudiko stalo, nužudė svečią po savo namų stogu. Frėjai pasmerkti. Jis vėl užuodė degančio kraujo dvoką ir išgirdo ant gorės anglių nukritusios dėlės šnypštimą ir spirgėjimą.

— Jį nužudė Valdovo rūstybė, — pareiškė seras Akselis Florentas. — Tai buvo Rhloro ranka!

— Šlovinkite Šviesos Valdovą! — užtraukė karalienė Selisa, mažutė ir liesa, bet ryžtinga moteris didelėmis ausimis ir ūsiukais apžėlusia viršutine lūpa.

— Ar Rhloro ranka išmarginta rudomis senatvinėmis dėmėmis ir silpna? — nusistebėjo Stanis. — Tai veikiau ne dievo, o Valderio Frėjaus darbas.

— Rhloras renkasi tokius įrankius, kokių jam reikia. — Melisandrai ant kaklo kabantis rubinas ryškiai spindėjo. — Jo keliai paslaptingi, bet niekas negali pasipriešinti nuožmiai jo valiai.

— Niekas negali jam pasipriešinti! — sušuko karalienė.

— Patylėk, moterie. Tu ne prie naktinio laužo. — Stanis atidžiai pažvelgė į Puošnųjį stalą. — Vilkas nepaliko įpėdinių, o krakenas paliko jų per daug. Liūtai juos suris, nebent… Sanai, man reikės greičiausių tavo laivų, kad nuplukdytų pasiuntinius į Geležies salas ir Baltąjį Uostą. Turiu pranešti, kad atleisiu. — Stanis kietai sukando dantis ir visi matė, kaip jam tas žodis nepatinka. — Visiškai atleisiu tiems, kurie atgailaus už išdavystę ir duos vasalo priesaiką savo teisėtam karaliui. Jie turi suprasti…

— Jie nesupras, — švelniai pertraukė jį Melisandra. — Atleisk, karaliau. Tai dar ne pabaiga. Netrukus rasis dar daugiau apsišaukėlių karalių, kurie pasičiups žuvusių valdovų karūnas.

— Dar daugiau? — Stanis pervėrė Melisandrą tokiu žvilgsniu, tarsi mielai būtų ją uždusinęs. — Dar daugiau užgrobėjų? Dar daugiau išdavikų?

— Mačiau juos liepsnose.

Karalienė Selisa priėjo prie karaliaus.

— Šviesos Valdovas atsiuntė Melisandrą, kad padėtų įkopti tau į šlovės viršūnę. Maldauju, klausyk jos. Šventosios Rhloro liepsnos nemeluoja.

— Melas melui nelygu, moterie. Net jei tos liepsnos sako tiesą, jose, man rodos, vis tiek glūdi apgaulė.

— Skruzdė, girdėdama karaliaus žodžius, gali nesuprasti, ką jis sako, — prabilo Melisandra, — o priešais liepsningą dievo veidą visi žmonės yra tarsi skruzdės. Jei kartais įspėjimą palaikiau pranašyste arba pranašystę įspėjimu, tai kaltė krenta skaitytojui, o ne knygai. Bet šį kartą tikrai žinau: pasiuntiniai ir atleidimas dabar tau padės ne daugiau už dėles. Turi duoti karalystei ženklą. Savo galybės ženklą!

— Galybės? — prunkštelėjo karalius. — Turiu tūkstantį tris šimtus vyrų Drakono Uoloje ir dar tris šimtus Vėtrų Gūžtoje. — Jis delnu perbraukė Puošnųjį stalą. — Likusi Vesteroso dalis — mano priešų rankose. Neturiu savo flotilės, tik Saladoro Sano laivus. Neturiu monetų sumokėti samdomiems kalavijuočiams. Negaliu pasiūlyti būsimo grobio ir garbės, tad neprisiviliosiu net laisvųjų raitelių.

— Lorde vyre, — tarė karalienė Selisa, — turi daugiau karių, nei prieš tris šimtus metų turėjo Eigonas. Tau trūksta tik drakonų.

Stanis niūriai dėbtelėjo į žmoną.

— Devyni burtininkai perplaukė jūrą, kad išperintų Eigono Trečiojo slėptus kiaušinius. Beiloras Palaimintasis pusę metų už juos meldėsi. Eigonas Ketvirtasis pastatė drakonus iš medžio ir geležies. Eirionas Ugningasis gėrė gaisro ugnį, kad persikūnytų į drakoną. Burtininkams nepavyko, į karaliaus Beiloro maldas dievai neatsiliepė, mediniai drakonai sudegė, o princas Eirionas mirė baisiai klykdamas.

Bet karalienė Selisa buvo neperkalbama.

— Nė vienas iš jų nebuvo Rhloro išrinktasis. Raudona kometa neperskrodė dangaus, pranašaudama jų atėjimą. Nė vienas jų neturėjo Spindulingojo, raudonojo didvyrių kalavijo. Ir nė vienas iš jų nesudėjo aukos. Ledi Melisandra tau paaiškins, milorde. Už gyvybę galima sumokėti tik mirtimi.

— Paaukoti berniuką? — pro sukąstus dantis iškošė karalius.

— Paaukoti berniuką, — linktelėjo karalienė.

— Apie to vargšo berniuko mirtį visi man išūžė ausis dar jam negimus, — pasiskundė karalius. — Jo vardas aidi man ausyse, o mano sielą dėl jo gaubia juodas debesis.

— Atiduok berniuką man ir daugiau niekada negirdėsi tariant jo vardo, — pažadėjo Melisandra.

Ne, užtat girdėsi, kaip jis, Melisandros deginamas, rėkia. Bet Davosas prikando liežuvį. Išmintingiau buvo nekalbėti, kol karalius neliepia.

— Leisk man paaukoti tą berniuką Rhlorui, — tarė raudonoji moteris, — ir sena pranašystė išsipildys. Tavo drakonas atgis ir išskleis akmeninius sparnus. Ir karalystė atiteks tau.

Seras Akselis priklaupė ant vieno kelio.

— Klūpodamas maldauju tavęs, valdove. Atgaivink akmeninį drakoną ir tegul tavo priešai dreba iš baimės. Kaip ir Eigonas, iš pradžių buvai Drakono Uolos lordas. Kaip ir Eigonas, turi nugalėti. Tegul apsimetėliai ir nepatikimieji pajunta tavo liepsnos kaitrumą.

— Ir tavo žmona to maldauja, lorde vyre. — Karalienė Selisa puolė prieš karalių ant kelių ir tarsi maldai sudėjo rankas. — Robertas ir Delena išniekino mūsų guolį ir užtraukė mūsų santuokai prakeiksmą. Tas berniukas — supuvęs jų sanguliavimo vaisius. Nuvyk jo šešėlį nuo mano įsčių ir aš tau pagimdysiu daug grynakraujų sūnų, aš tai žinau. — Ji apkabino karaliui kojas. — Jis tik berniukas, gimęs iš tavo brolio geidulingumo ir mano pusseserės gėdos.

— Jo gyslomis teka mano kraujas. Nespausk man kojų, moterie. — Karalius Stanis uždėjo ranką žmonai ant peties ir nerangiai išsivadavo iš jos gniaužtų. — Gal Robertas ir užleido prakeiksmą ant mūsų santuokinio guolio. Jis man prisiekė, kad tikrai nenorėjo užtraukti man gėdos, kad buvo girtas ir net neatsiminė, į kurį miegamąjį tą naktį įėjo. Bet ar tai svarbu? Berniukas dėl to nekaltas.

Melisandra uždėjo ranką karaliui ant dilbio.

— Šviesos Valdovas nekaltuosius labai vertina. Nėra vertingesnės aukos. Iš karaliaus kraujo ir skaisčios ugnies gims drakonas.

Iš karalienės glėbio Stanis išsivadavo, bet nuo Melisandros rankos nepasitraukė. Raudonoji moteris buvo visai kitokia nei Selisa: jauna, apkūnoka, keistai graži, širdies formos veidu, vario spalvos plaukais ir nežemiškai raudonomis akimis.

— Būtų nuostabu pamatyti atgyjant akmenį, — nors ir nenoromis, vis dėlto pripažino jis. — Ir atsisėsti ant drakono… Pamenu, kai tėvas pirmą kartą nusivedė mane į karaliaus dvarą, Robertas turėjo laikyti mane už rankos. Negalėjau būti vyresnis nei ketverių metų, tad jam buvo penkeri arba šešeri. Mudu sutarėme, kad karalius soste narsus, o drakonai — baisūs. — Stanis prunkštelėjo. — Paskui, po daugelio metų, tėvas mums papasakojo, kad tą rytą Eiris įsipjovė į sosto kardų ašmenis, tad jo vietą užėmė ranka. Tą didžiulį įspūdį mums padarė lordas Taivinas Lanisteris. — Jis pirštais palietė stalo plokštumą ir švelniai brūkštelėjo per dažytas kalvas. — Užsidėjęs karūną, Robertas kaukoles nuėmė, bet jam nepakilo ranka jų sunaikinti. Drakono sparnai virš Vesteroso… Tai būtų taip…

— Tavo malonybe! — staiga įsiterpė Davosas. — Ar galiu kai ką pasakyti?

Stanis taip kietai sučiaupė lūpas, kad jam net dantys grikštelėjo.

— Mano Lietaus miško lorde… Kaip manai, kam paskyriau tave savo ranka, jei ne tam, kad kalbėtum? — Karalius mostelėjo. — Sakyk, ką nori.

Karžygy, suteik man drąsos…

— Ne kažin ką išmanau apie drakonus, o dar mažiau apie dievus, bet… karalienė užsiminė apie prakeiksmus. Ir žmonių, ir dievų akyse niekas nėra prakeiktas baisiau už karalžudį.

— Nėra jokių dievų, tik Rhloras ir Kitas, kurio vardo nevalia ištarti. — Melisandra nepatenkinta sučiaupė lūpas. — Be to, maži žmogeliai prakeikia tai, ko negeba suprasti.

— Esu mažas žmogelis, — pripažino Davosas, — tad paaiškink man, kodėl tau reikia to berniuko, Edriko Stormo, kad prikeltum didįjį akmeninį drakoną, miledi. — Davosas nusprendė ištarti berniuko vardą, kai tik pasitaikys proga.

— Už gyvybę galima sumokėti tik mirtimi, milorde. Didelė dovana reikalauja didelės aukos.

— Argi prasčioku gimęs vaikas gali būti didis?

— Jo gyslomis teka karaliaus kraujas. Matei, ką gali padaryti menkas lašelis to kraujo…

— Mačiau, kad sudeginai kelias dėles.

— Ir du apsišaukėliai karaliai negyvi.

— Robą Starką nužudė Perkėlos lordas Valderis, o Beilonas Greidžojus, kaip girdėjome, nukrito nuo tilto. O ką nužudė tavo dėlės?

— Abejoji Rhloro galiomis?

Ne. Davosas pernelyg gerai prisiminė gyvą šešėlį, išsirangiusį iš jos įsčių po Vėtrų Gūžta ir įrėmusį savo juodas rankas jai į šlaunis. Turiu būti labai atsargus, nes ir paskui mane gali imti driektis šešėlis.

— Net svogūnų kontrabandininkas atskiria, kur du svogūnai, o kur trys. Trūksta vieno karaliaus, miledi.

Stanis prunkštelėjęs nusijuokė.

— Jis teisus, miledi. Du — tai ne trys.

— Gali neabejoti, tavo malonybe. Vienas karalius arba net ir du gali žūti atsitiktinai, bet trys… Jei pačiame jėgų žydėjime, apsuptas savo kariuomenės ir karaliaus sargybos mirs Džofris, ar Valdovo galybė nebus įrodyta?

— Galbūt… — nenoriai ištarė karalius.

— Arba ne, — pridūrė Davosas, kaip įmanydamas stengdamasis neišsiduoti, kad bijo.

— Džofris turi mirti, — pareiškė karalienė Selisa — romiai, bet visiškai įtikėjusi.

— Gali būti, kad jis jau negyvas, — pridūrė seras Akselis.

Stanis suirzęs pažvelgė į juos.

— Ar jūs susimokę varnai, kad paeiliui man kranksite? Gana.

— Mano vyre, paklausyk… — ėmė maldauti karalienė.

— Kodėl? Du — tai ne trys. Skaičiuoti moka ne tik kontrabandininkai, bet ir karaliai. Galite eiti. — Ir Stanis atsuko jiems nugarą.

Melisandra padėjo karalienei atsistoti. Selisa oriai išėjo iš menės, o raudonoji moteris nusekė jai iš paskos. Seras Akselis dar patrypčiojo ir paskutinį kartą pervėrė žvilgsniu Davosą. Bjaurus žvilgsnis ir veidas bjaurus, atremdamas jį pagalvojo Davosas.

Kai visi išėjo, jis krenkštelėjo. Karalius pakėlė akis.

— Kodėl tu dar čia?

— Valdove, dėl Edriko Stormo…

Stanis ryžtingai mostelėjo ir tarė:

— Nereikia.

Bet Davosas užsispyrė.

— Tavo duktė kartu su juo mokosi ir kiekvieną dieną žaidžia Eigono sode.

— Žinau.

— Jei nutiktų kas nors bloga, jai plyš širdis…

— Ir tai žinau.

— Jei tik jį pamatytum…

— Mačiau jį. Jis labai panašus į Robertą. Taigi, ir jį tiesiog dievina. Gal man jam pasakyti, kaip retai mylimas jo tėvas jį prisimindavo? Mano brolis labai mėgo pradėti vaikus, bet gimę jie Robertui būdavo tik našta.

— Jis kasdien klausia, kaip laikaisi, jis…

— Tu mane piktini, Davosai. Daugiau apie tą pavainikį nieko nenoriu girdėti.

— Jo vardas — Edrikas Stormas, valdove.

— Žinau, kuo jis vardu. Ar kas nors kitas kada nors turėjo taip puikiai parinktą vardą? Iš jo aišku, kad berniukas pavainikis, kad jis aukštos kilmės ir kad, kur tik eina, kelia sumaištį. Edrikas Stormas. Štai, ištariau jį. Ar dabar tu patenkintas, milorde ranka?

— Edrikas… — vėl prasižiojo sakyti Davosas.

— …tik vienas berniukas! Jis galėtų būti pats geriausias vaikas, kada nors įkvėpęs į plaučius oro, ir tai nieko nereikštų. Privalau atlikti pareigą karalystei. — Karalius mostelėjo ranka per visą Puošniojo stalo plokštumą. — Kiek berniukų gyvena Vesterose? O kiek mergaičių? Kiek vyrų ir moterų? Ji sako, kad tamsa visus juos praris. Visus apgaubs amžina naktis. Ji kalba apie pranašystes, apie iš jūros atgimusį didvyrį, apie gyvus, iš akmens gimusius drakonus… ji kalba apie ženklus ir prisiekia, kad tie ženklai rodo į mane. Niekada to neprašiau, taip pat neprašiau karūnos. Bet ar galiu jos nepaisyti? — Stanis sugriežė dantimis. — Mes nesirenkame savo likimo. Bet turime… turime atlikti savo pareigą, ar ne? Nesvarbu, didelę ar mažą, bet turime atlikti pareigą. Melisandra prisiekia mačiusi mane liepsnose atsisukusį į tamsą, iškėlusį Spindulingąjį. Spindulingąjį! — Stanis pašaipiai prunkštelėjo. — Tiesa, jis gražiai spindi, bet Juoduosiuose Vandenyse šis stebuklingas kalavijas tarnavo man nė kiek ne geriau už paprastą plieną. Drakonas būtų galėjęs nulemti kitokią to mūšio baigtį. Kadaise Eigonas stovėjo čia, kur dabar stoviu aš, ir žiūrėjo į šį stalą. Manai, kad šiandien vadintume jį Eigonu Užkariautoju, jei jis nebūtų turėjęs drakonų?

— Tavo malonybe, — tarė Davosas, — bet kaina…

— Žinau kainą! Vakar vakare stebeilydamasis į židinį ir aš kai ką mačiau liepsnose. Regėjau karalių ir jam ant galvos degančią karūną… Degančią, Davosai, degančią… Ta karūna jį prarijo ir pavertė pelenais. Manai, man reikia Melisandros, kad suprasčiau, ką tai reiškia? Arba tavęs? — Karalius žingtelėjo ir dabar jo šešėlis krito ant Karaliaus Uosto. — Jei Džofris mirtų… ko verta vieno pavainikio gyvybė, palyginti su karalyste?

— Labai daug, — tyliai pasakė Davosas.

Kietai sučiaupęs lūpas, Stanis dėbtelėjo į jį.

— Eik, — pagaliau tarstelėjo karalius. — Eik, kol dar savo šnekomis neįsiprašei atgal į požemį.

Kartais per audrą vėjas būdavo toks stiprus, kad nelikdavo nieko kito, tik nuleisti bures.

— Klausau, tavo malonybe.

Davosas nusilenkė, bet Stanis jį, rodos, jau buvo pamiršęs.

Kai jis, palikęs Akmeninį Būgną, išėjo į kiemą, lauke oras buvo vėsus. Pūtė gaivus rytys, iškeltos ant pilies sienų garsiai plazdėjo ir plakėsi vėliavos. Davosas ore užuodė druską. Jūra. Jam tas kvapas patiko. Jis vėl panoro žingsniuoti per denį, pakelti bures ir plaukti į pietus, pas Mariją ir abu savo mažuosius. Dabar apie juos Davosas galvodavo beveik kasdien, o dar daugiau — naktimis. Viena jo asmenybės dalis netroško nieko daugiau, tik pasiimti Devaną ir keliauti namo. Negaliu. Dar ne. Dabar aš lordas ir karaliaus ranka, negaliu nuvilti valdovo.

Jis pakėlė akis ir pažvelgė į pilies sienas. Vietoj tvirtovės sienos dantų iš aukštai į jį žvelgė daugybė pabaisų bei chimerų, ir kiekviena buvo vis kitokia; iš pilies gynybinių sienų, tarsi iš jų išaugę, kyšojo sparnuoti drakonai, grifai, demonai, mantikoros, minotaurai, basiliskai, cerberiai, dvikojai drakonai erelių galvomis ir daugybė dar keistesnių padarų. Ir visur buvo pilna drakonų. Didžioji menė buvo ant pilvo gulintis drakonas. Žmonės įeidavo ir išeidavo pro pražiotus jo nasrus. Virtuvė buvo įsikūrusi į kamuolį susiraičiusiame drakone, o dūmai ir iš krosnių kylantys garai sklido jam pro šnerves. Bokštai buvo ant sienų susigūžę arba kautis pasiruošę drakonai; sparnuotas Vėjų drakonas, rodos, spinduliavo atvirą neklusnumą, o Jūros drakono bokštas romiai žvelgė į bangas. Mažesni drakonai dunksojo abiejose vartų pusėse. Drakonų letenos kyšojo iš sienų ir laikė deglus, po didžiuliais akmeniniais sparnais glaudėsi kalvė ir ginklinė, o uodegos buvo virtusios arkomis, tiltais ir išoriniais laiptais.

Davosas dažnai girdėjo pasakojant, kad Valyrijos burtininkai akmens nekirsdavo ir kaltais jo nedailindavo kaip paprasti akmentašiai, o paveikdavo akmenį ugnimi ir kerais, kaip puodžius užburia molį. Bet dabar jis susimąstė. O jeigu jie buvo gyvi drakonai, kažkaip paversti akmenimis?

— Manau, jei raudonoji moteris juos atgaivins, pilis sugrius. Kur tu matei drakonų, kurių viduriuose įrengtos menės, laiptai ir pristatyta baldų? Kur tu matei drakonų su langais? Su kaminais? Ir su išvietės vamzdžiais?

Davosas pasuko galvą ir šalia išvydo Saladorą Saną.

— Ar tai reiškia, kad atleidai man už išdavystę, Sala?

Senasis piratas pagrūmojo jam pirštu.

— Taip, atleidau. Bet nepamiršau. Vos pagalvojęs apie Nago salą ir jos auksą, kuris galėjo atitekti man, jaučiu, kad senstu ir silpstu. Kai mirsiu skurde, mano žmonos ir sugulovės tave prakeiks, Svogūnų lorde. Lordas Seltigaras turėjo daug puikaus vyno, kurio dabar neragauju, jūrinį erelį, išmokytą pakilti nuo riešo, ir stebuklingą ragą, kurį papūtus galima iš gelmių prisišaukti krakenus. Toks ragas būtų labai naudingas nuskandinti tirošiams ir kitiems erzinantiems padarams. Bet argi aš turiu tą ragą? Ne, nes karalius mano seną draugą paskyrė savo ranka. — Jis įsikibo Davosui į parankę ir pridūrė: — Karalienės žmonės tavęs nemėgsta, senas drauge. Girdėjau apie karaliaus ranką, kuri dabar renkasi naujus bičiulius. Ar tai tiesa?

Per daug visko girdi, senas pirate. Žmones kontrabandininkas turėjo mokėti perprasti taip pat gerai kaip ir potvynius bei atoslūgius, kitaip ilgai šiuo amatu nebūtų vertęsis. Gal karalienės žmonės ir toliau uoliai garbino Šviesos Valdovą, bet paprasti Drakono Uolos gyventojai palengva vėl grįžo prie visą gyvenimą pažinotų dievų. Jie šnekėjo, kad Stanis apkerėtas, kad Melisandra privertė jį nusigręžti nuo Septyneto ir lenktis kažkokiam šešėlių demonui, o didžiausia nuodėmė buvo ta, kad… ji ir jos dievas karalių apvylė. Buvo nemažai riterių ir žemesnio rango lordų, kurie jautė tą patį. Davosas juos susirado ir rinkosi taip pat rūpestingai, kaip kadaise burdavo laivo įgulą. Seras Džeraldas Gouveris narsiai kovėsi Juodųjų Vandenų mūšyje, bet paskui kažkas girdėjo jį sakant, jog Rhloras, matyt, silpnas dievas, nes leido, kad jo sekėjus išvaikytų kažkoks neūžauga ir numirėlis. Seras Endrius Estermontas buvo karaliaus pusbrolis ir prieš kelerius metus tarnavo jo ginklanešiu. Naitsongo Pavainikis vadovavo ariergardui ir tai leido Staniui saugiai pasiekti Saladoro Sano laivą, bet jis iš visos širdies tikėjo Karžygį. Karaliaus žmonės, ne karalienės. Bet jais geriau buvo nesigirti.

— Kartą vienas lysietis piratas man pasakė, kad geras kontrabandininkas niekada nebūna matomas, — atsargiai rinkdamas žodžius atsakė Davosas. — Juodos burės, skudurais apvynioti irklai ir įgula, mokanti prikąsti liežuvį.

Lysietis nusijuokė ir tarė:

— Dar geresnė įgula be liežuvių. Tvirti ir stiprūs nebyliai, nemokantys nei skaityti, nei rašyti. — Bet paskui jo veidas apsiniaukė. — Vis dėlto džiaugiuosi, kad kažkas saugo tave iš užnugario, senas drauge. Kaip manai, ar karalius atiduos berniuką raudonajai žynei? Vienas drakoniukas galėtų baigti šį didžiulį karą.

Senu įpročiu Davosas pakėlė ranką norėdamas pačiupinėti savo laimę, bet pirštų kaulai jam ant kaklo nebekabėjo.

— Neatiduos, — tarė jis. — Karalius negali nuskriausti berniuko, kurio gyslomis teka jo kraujas.

— Lordas Renlis tai išgirdęs apsidžiaugs.

— Renlis buvo ginkluotas išdavikas. O Edrikas Stormas niekuo nenusikalto. Jo malonybė — teisingas žmogus.

Sala gūžtelėjo.

— Pamatysime. Tiksliau, tu pamatysi. Mat aš ketinu grįžti į jūrą. Net dabar nedori kontrabandininkai gali plaukti per Juodųjų Vandenų įlanką tikėdamiesi išvengti mokesčių, kurie jų lordams teisėtai priklauso. — Jis paplekšnojo Davosui per nugarą. — Būk atsargus. Ir tu, ir tavo tyleniai draugai. Taip aukštai iškilai, bet… kuo aukščiau žmogus iškyla, tuo skaudžiau paskui krenta.

Galvodamas apie šiuos žodžius, Davosas Jūros drakono bokšto laiptais užlipo į meisterio buveinę po varnų lizdais. Ir be Salos perspėjimo jis suprato iškilęs pernelyg aukštai. Nemoku nei skaityti, nei rašyti, kiti lordai mane niekina, nieko neišmanau apie valstybės valdymą, tad argi galiu būti karaliaus ranka? Mano vieta — laivo denyje, o ne pilies bokšte.

Meisteriui Pilosui jis taip ir pasakė.

— Esi garsus kapitonas, — atsakė meisteris. — O kapitonas valdo laivą, ar ne? Jis turi plaukti per klastingus vandenis, pasukti bures taip, kad jos pagautų kylantį vėją, žinoti, kada artinasi audra ir kaip geriau ją ištverti. Būti karaliaus ranka — beveik tas pats.

Pilosas norėjo būti malonus, bet jo patikinimai nuskambėjo tuščiai.

— Visai ne tas pats! — paprieštaravo Davosas. — Karalystė — ne laivas, o daug geresnis dalykas… Jei būtų kitaip, ši karalystė jau skęstų. Taip, pažįstu medį, virvę ir vandenį, bet kokia man dabar iš to nauda? Kur man rasti vėją, kuris nupūstų karalių Stanį į Geležinį sostą?

Tai išgirdęs, meisteris nusijuokė.

— Pats ir atsakei, milorde. Juk žinai, kad žodžiai irgi vėjas, ir savaisiais nesunkiai nupūtei manuosius. Manau, jo malonybė žino, koks gali būti naudingas.

— Svogūnų… — niūriai tarstelėjo Davosas. — Galiu atgabenti jam svogūnų. Tiek iš manęs ir naudos. Karaliaus ranka turi būti kilmingas lordas, išmintingas ir mokytas vyras, mūšio vadas arba didis riteris…

— Seras Rajamas Redvainas buvo puikiausias riteris, bet vienas iš prasčiausių rankų, kada nors tarnavusių karaliui. Septono Murmisono maldos darė stebuklus, bet kai jis tapo ranka, netrukus visa karalystė meldė jo mirties. Lordas Batervelis garsėjo sąmoju, Mailsas Smolvudas drąsa, seras Otas Haitaueris mokslingumu, bet kaip karaliaus rankos visi jie buvo nevykėliai. O jei kalbėsime apie kilmę, drakonų karaliai rankomis dažnai rinkdavosi vyrus iš savųjų tarpo ir sulaukdavo labai nevienodos naudos, pakanka prisiminti Beilorą Sulaužytą Ietį ir Meigorą Žiaurųjį. Kita vertus, ranka tarnavo ir septonas Bartas, kalvio sūnus, kurį Senasis karalius ištraukė iš Raudonosios pilies bibliotekos ir kuris karalystei padovanojo keturiasdešimt metų taikos ir klestėjimo. — Pilosas nusišypsojo. — Paskaityk istoriją, lorde Davosai, ir pamatysi, kad tavo abejonės be pagrindo.

— Kaip galiu pasiskaityti istoriją, jei nemoku skaityti?

— Išmokti skaityti gali kiekvienas, milorde, — atsakė meisteris Pilosas. — Skaitymui nereikia nei burtų, nei aukštos kilmės. Karaliaus įsakytas, mokau šio meno tavo sūnų. Galėčiau išmokyti ir tave.

Siūlymas buvo kilnus ir ne iš tų, kuriuos Davosas galėjo atmesti. Tad jis kasdien kopdavo į Jūros drakono bokštą, į meisterio buveinę, kur šnairuodavo į pergamento ritinėlius ir didžiulius oda įrištus tomus, stengdamasis perprasti dar kelis žodžius. Nuo tų pastangų Davosui dažnai įsiskaudėdavo galvą, be to, jis pasijusdavo toks pat kvailys kaip Margaveidis. Jo sūnui Devanui dar nebuvo dvylikos, bet berniukas buvo toli pralenkęs tėvą, o princesei Šairinei ir Edrikui Stormui skaityti atrodė taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Kai kalba užeidavo apie knygas, Davosas buvo mažesnis vaikas už juos visus. Bet jis atkakliai mokėsi. Dabar jis buvo karaliaus ranka, o karaliaus ranka turėjo mokėti skaityti.

Kai susilaužė klubikaulį, siauri vingiuoti Jūros drakono bokšto laiptai meisteriui Kresenui būdavo sunkus išmėginimas. Davosui to seno vyro vis dar trūko. Kartais jis pagalvodavo, kad Staniui tikriausiai jo irgi trūksta. Pilosas atrodė protingas, stropus ir geranoriškas, tačiau buvo jaunas ir karalius nepasitikėjo juo taip, kaip pasitikėdavo Kresenu. Senasis meisteris taip ilgai tarnavo Staniui… Kol susipyko su Melisandra ir dėl to žuvo.

Laiptų viršuje Davosas išgirdo tyliai skambant varpelius, o tai galėjo reikšti tik viena: ten stovi Margaveidis. Princesės juokdarys tarsi ištikimas šuo laukdavo jos už meisterio kambario durų. Putlus kaip tešla, nuožulniais pečiais ir plačiu veidu, ištatuiruotu spalvingais, raudonais ir žaliais kvadratėliais, Margaveidis nešiojo šalmą: prie alavinio kibirėlio pritaisytą elnio ragų porą. Prie kibirėlio buvo prikabinta gera dešimtis varpelių, kurie skambėdavo vos jam krustelėjus, taigi… nuolat, nes kvaišelis retai nustygdavo vietoje. Kur beeitų, jį visur lydėjo varpelių skambėjimas, — nenuostabu, kad Pilosas išvarė jį iš Šairinės pamokų.

— Jūros gelmėje sena žuvis prarijo jauną žuvį, — burbtelėjo kvailys Davosui. Jis palingavo galvą ir varpeliai skambiai sutilindžiavo. — Žinau, žinau, tikrai, ai, ai…

— O ten, aukštai jauna žuvis moko seną žuvį, — atsakė Davosas, kuris niekada nesijautė toks senas, kaip sėdėdamas ir mokydamasis skaityti. Jei jį būtų mokęs pagyvenęs meisteris Kresenas, viskas tikriausiai būtų buvę kitaip, o Pilosas buvo toks jaunas, kad tiko jam į sūnus.

Meisterį jis rado sėdintį prie ilgo, medinio, knygomis ir pergamento ritinėliais apkrauto stalo, priešais vaikus. Princesė Šairinė buvo įsitaisiusi tarp abiejų berniukų. Net dabar Davosui buvo labai malonu matyti savo kūną ir kraują, palaikantį draugiją princesei ir karaliaus pavainikiui. Dabar Devanas bus ne šiaip riteris, o lordas. Lietaus miško lordas. Tuo Davosas didžiavosi labiau, nei pats būdamas lordas. Be to, jis moka skaityti. Jis skaito ir rašo, tarsi šio meno būtų mokęsis nuo mažumės. Pilosas labai gyrė Devaną už uolumą, o kovų meistras sakė, kad ilgainiui berniukas taip pat puikiai valdys kalaviją ir ietį. Be to, jis dar ir dievobaimingas vaikis.

„Mano broliai pakilo į Šviesos Menę ir dabar sėdi šalia Valdovo, — tarė Devanas, kai tėvas papasakojo jam, kaip žuvo keturi vyresnieji jo broliai. — Prie naktinio laužo melsiuosi ir už juos, ir už tave, tėve, kad iki gyvenimo pabaigos vaikščiotum nutviekstas Valdovo šviesos.“

— Labas rytas, tėve, — pasisveikino berniukas.

Jis atrodo toks panašus į Deilą, kai šis buvo tokio amžiaus, pagalvojo Davosas. Žinoma, vyresnysis jo sūnus niekada nesirengė taip puošniai kaip Devanas, vilkintis ginklanešio drabužius, bet jie abu buvo apskrito ir atviro veido, tiesaus žvilgsnio, rudomis akimis ir švelniais, plonais rudais plaukais. Ant Devano skruostų ir smakro jau buvo matyti šviesūs šeriai — pūkeliai, galėję padaryti gėdą nebent persikui, bet vaikinukas buvo užsispyręs ir didžiavosi savo „barzda“. Kaip Deilas kadaise didžiavosi savąja. Iš trijų prie stalo sėdinčių vaikų Devanas buvo vyriausias.

Bet Edrikas Stormas buvo trimis coliais aukštesnis, jo krūtinė ir pečiai taip pat platesni. Buvo akivaizdu, kad jis atsigimęs į tėvą; tarsi tai patvirtindamas, jis niekuomet nepraleisdavo rytinių pratybų su kalaviju ir skydu. Tie, kurie vaikystėje pažinojo Robertą ir Renlį, sakė, kad pavainikis berniukas gerokai panašesnis į juos nei Stanis; jo plaukai buvo juodi kaip smala, akys tamsiai mėlynos, burna, smakras ir skruostikauliai — kaip tėvo. Tik iš ausų buvo matyti, kad Edriko motina kilusi iš Florentų giminės.

— Taip, labas rytas, milorde, — pasisveikino ir Edrikas. Berniukas būtų užaugęs pašėlęs ir išdidus, bet jį auklėję meisteriai, pilies valdytojai ir kovų meistrai išmokė jį mandagumo. — Atėjai iš mano dėdės? Kaip jo malonybė laikosi?

— Gerai, — pamelavo Davosas. Tiesą sakant, karalius atrodė išsekęs ir labai susirūpinęs, tačiau jis nematė reikalo užkrauti karaliaus nuogąstavimus berniukui ant pečių. — Tikiuosi, nesutrukdžiau jums pamokos?

— Mes ką tik pradėjome, milorde, — tarė meisteris Pilosas.

— Skaitėme apie karalių Deironą Pirmąjį. — Princesė Šairinė buvo liūdna, miela ir švelni mergaitė, bet tikrai ne gražuolė. Iš Stanio ji paveldėjo stambų smakrą, iš Selisos — Florentų ausis, o išmintingi ir žiaurūs dievai nusprendė dar labiau ją subjauroti ir jau lopšyje ant vieno skruosto ir vienos kaklo pusės užleisti pilką žvynelinę. Nuo ligos kairio jos skruosto ir pusės kaklo oda liko pilka, sutrūkinėjusi ir sukietėjusi, nors dievai jos pasigailėjo ir gyvybę bei regėjimą paliko. — Jis išjojo į karą ir užėmė Dorną. Visi jį vadino Jaunuoju Drakonu.

— Jis garbino netikrus dievus, — įsiterpė Devanas, — bet šiaip buvo didis karalius ir labai narsus karys.

— Tiesa, — pritarė Edrikas Stormas, — bet mano tėvas buvo narsesnis. Jaunasis Drakonas niekada nelaimėjo trijų mūšių per vieną dieną.

Princesė pažvelgė į jį išpūtusi akis.

— Ar dėdė Robertas per dieną laimėjo tris mūšius?

Pavainikis linktelėjo.

— Tai nutiko tuomet, kai jis pirmą kartą grįžo namo ir pasikvietė savo vėliavininkus. Lordai Grandisonas, Kaferenas ir Felas ketino suvienyti savo pajėgas prie Samerholo ir žygiuoti į Vėtrų Gūžtą, bet vienas skundikas pranešė jam apie šias užmačias ir jis, nieko nelaukęs, išjojo su savo riteriais ir ginklanešiais. Kai prie Samerholo ėmė rinktis sąmokslininkai, jis vieną po kitos sutriuškino jų kariuomenes, dar nespėjusias susivienyti. Dvikovoje jis nužudė lordą Felą ir paėmė į nelaisvę jo sūnų Sidabrinį Kirvį.

Devonas pažvelgė į Pilosą ir paklausė:

— Ar tikrai taip buvo?

— Juk sakiau, kad buvo, ar nesakiau? — nelaukęs meisterio atsakymo atšovė Edrikas. — Jis sutriuškino visas tris kariuomenes ir kovėsi taip narsiai, kad po mūšio lordas Grandisonas ir lordas Kaferenas perėjo į jo pusę, o Sidabrinis Kirvis pasekė jų pavyzdžiu. Niekas niekada nėra nugalėjęs mano tėvo.

— Edrikai, neturėtum tuo girtis, — papriekaištavo meisteris Pilosas. — Karalius Robertas patirdavo pralaimėjimų kaip ir kiekvienas kitas kovotojas. Lordas Tairelis pranoko jį Ašforde, be to, jis yra pralaimėjęs nemažai dvikovų riterių turnyruose.

— Bet daugiau dvikovų laimėjo, nei pralaimėjo. Be to, prie Trišakio jis nužudė princą Reigarą.

— Tai tiesa, — sutiko meisteris. — Tačiau dabar turiu skirti dėmesio lordui Davosui, kuris iki šiol taip kantriai laukė. Daugiau iš karaliaus Deirono knygos „Dorno užkariavimas“ skaitysime rytoj.

Princesė Šairinė ir berniukai mandagiai atsisveikino. Kai jie išėjo, meisteris Pilosas pasislinko arčiau Davoso.

— Milorde, gal ir tu norėtum truputį paskaityti iš „Dorno užkariavimo“? — Jis stumtelėjo per stalą nestorą knygą odiniais viršeliais. — Karalius Deironas rašo labai gražiai ir paprastai, o jo pasakojamoje istorijoje netrūksta kraujo, mūšių ir narsos. Tavo sūnų jo knyga labai sudomino.

— Mano sūnui dar net dvylikos metų nėra. O aš — karaliaus ranka. Būk geras, duok man kokį nors laišką.

— Kaip pageidauji, milorde. — Meisteris Pilosas pasirausė po popierius ant stalo, išvyniojo ir numetė šalin kelis pergamento ritinėlius. — Naujų laiškų nėra. Gal seną…

Kaip ir kiekvienas žmogus Davosas mėgo geras istorijas, bet nujautė, kad Stanis paskyrė jį savo ranka ne linksmintis. Svarbiausia jo pareiga buvo padėti karaliui valdyti, o tam reikėjo suprasti varnų atnešamus žodžius. Tad geriausia ir buvo mokytis skaitant tokius laiškus, nusprendė jis; ar burės, ar ritinėliai — išmanymą apie juos gali įgyti tik dirbdamas.

— Šis turėtų tikti. — Pilosas padavė jam laišką.

Davosas išlygino nedidelę susirietusią pergamento skiautę ir prisimerkęs įsistebeilijo į smulkias, sunkiai įskaitomas raides. Skaitymas vargino akis — tai jis suprato vos ėmęs mokytis. Kartais pasvarstydavo, ar Citadelė neapdovanodavo nugalėtojo kapšu su monetomis meisterio, kuriam pavykdavo parašyti mažiausias raideles. Pilosą ši mintis prajuokino, ir vis dėlto…

— Penkiems… karaliams, — perskaitė Davosas, kiek padvejojęs dėl „penkių“, mat šio žodžio dar nebuvo taip dažnai matęs parašyto. — Už sienos… karalius… Užsienio?

— Užusienio, — pataisė meisteris.

Davosas vyptelėjo.

— Užusienio karalius traukia… traukia į pietus. Jis deda…

— Veda.

— …veda didelę tyr…tyržmogių kariuomenę. Lordas M…Mor…Mormontas pasiuntė… varną iš… Va…Vai…

— Vaiduoklių. Iš Vaiduoklių miško. — Pilosas perbraukė tuos žodžius pirštu.

— …iš Vaiduoklių miško. Jį… už…užpuolė?

— Teisingai.

Patenkintas Davosas, nors ir sunkiai, skaitė toliau.

— Atskrido ir ki…kitų paukščių be žinių. Bai…baiminamės, kad Mormontas nužudytas su visomis… su visomis savo… savo… padegomis… ne, pajėgomis. Baiminamės, kad Mormontas nužudytas su visomis savo pajėgomis… — Staiga Davosas suvokė, ką perskaitė. Jis apvertė laišką ir pamatė, kad jis antspauduotas juodu vašku. — Šis laiškas iš Nakties sargybos. Meisteri, ar karalius Stanis jį matė?

— Gavęs šį laišką, nunešiau jį lordui Alisteriui. Tada jis buvo karaliaus ranka. Manau, jis pasišnekėjo apie tai su karaliene. Kai paklausiau, ar norėtų pasiųsti atsakymą, jis atšovė, kad nebūčiau kvailas. „Jo malonybei pačiam trūksta vyrų, jis neturi ką siųsti kariauti su tyržmogiais“, — paaiškino man jis.

Ir tai buvo tiesa. Be to, užuomina apie penkis karalius Stanį tikrai būtų suerzinusi.

— Tik mirštantis badu maldauja duonos iš elgetos, — burbtelėjo jis.

— Ką sakei, milorde?

— Tai, ką kadaise pasakė mano žmona. — Davosas pabarbeno patrumpintais pirštais į stalviršį. Pirmą kartą Sieną jis pamatė būdamas jaunesnis už Devaną, tarnaudamas „Jūrų katėje“, kurios kapitonas buvo Roras Uhoris, tirošis, visoje Siaurojoje jūroje pažįstamas kaip Aklas Pavainikis, nors iš tiesų nebuvo nei aklas, nei žemos kilmės. Pro Skagoso salą Roras išplaukė į Virpančią jūrą ir aplankė daugybę mažų įlankėlių, kur prekybinio laivo niekas anksčiau nebuvo matęs. Jis pirko plieną: kalavijus, kirvius, šalmus, geros kokybės ilgus šarvinius marškinius, o mokėjo už juos kailiais, dramblio kaulu, gintaru ir obsidianu. Kai „Jūrų katė“ pasuko į pietus, jos triumai buvo pilni, bet ties Ruonių įlanka pasirodė trys juodi laivai ir privertė ją plaukti į Rytų sargybą. Laivas prarado savo krovinį, o Pavainikis — galvą už tai, kad gabeno ginklus tyržmogiams.

Kai vertėsi kontrabanda, Davosas irgi prekiavo su Rytų sargyba. Juodieji broliai buvo baisūs priešai, bet geri klientai, jei tik laivas atgabendavo tai, ko reikia. Tačiau, net ir imdamas iš jų monetas, jis niekada nepamiršo, kaip Aklo Pavainikio galva ritosi per „Jūrų katės“ denį.

— Jaunystėje esu matęs tyržmogių, — tarė jis meisteriui Pilosui. — Jie buvo geri vagys, bet prasti derybininkai. Vienas paspruko su mūsų kajutės mergina. Bet šiaip jau atrodė tokie pat žmonės kaip ir kiti: vieni sąžiningi, kiti — niekšai.

— Žmonės yra žmonės, — pritarė Pilosas. — Gal grįžkime prie skaitymo, milorde ranka?

Taip, esu karaliaus ranka. Gal Stanis ir skelbėsi esąs Vesteroso karaliumi, bet iš tiesų jis tebuvo Puošniojo stalo karalius. Jis valdė Drakono Uolą ir Vėtrų Gūžtą, be to, buvo sudaręs nelabai tvirtą ir malonią sąjungą su Saladoru Sanu, bet tai buvo viskas. Argi Nakties sargyba galėjo tikėtis jo pagalbos? Galbūt jie nežino, koks karalius Stanis silpnas ir kokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūręs?

— Ar esi tikras, kad karalius Stanis šio laiško niekada nematė? Ir Melisandra nematė?

— Nematė. Ar turėčiau tą laišką jiems nunešti? Bent jau dabar?

— Ne, — nedvejodamas tarė Davosas. — Atlikai savo pareigą parodęs jį lordui Alisteriui.

Jei Melisandra sužinotų apie šį laišką… Kaip ji ten pasakė? Tas, kurio vardo nevalia tarti, telkia savo galią, Davosai Sivortai. Netrukus užslinks šaltis ir amžina naktis. O Stanis liepsnose matė regėjimą — deglų ratą sniege ir visuotinę baimę.

— Prastai jautiesi, milorde? — paklausė Pilosas.

Man baisu, meisteri, norėjo atsakyti jis. Davosas prisiminė Saladoro Sano pasakojimą, kaip Azoras Ahajus grūdino Spindulingąjį perverdamas juo savo mylimai žmonai širdį. Norėdamas nugalėti tamsą, jis nužudė savo žmoną. Jei Stanis — grįžęs Azoras Ahajus, ar tai reiškia, kad Edrikui Stormui teks Nisos Nisos vaidmuo?

— Aš galvojau, meisteri. Atsiprašau.

Kas čia bloga, jei šiaurę užkariaus koks nors tyržmogių karalius? Neatrodė, kad Stanis gebės išlaikyti valdžią šiaurėje. Kažin ar buvo galima tikėtis, kad jo malonybė gins žmones, atsisakančius pripažinti jį savo karaliumi.

— Duok man kitą laišką, — staiga tarė jis. — Šis per daug…

— …sunkus? — paklausė Pilosas.

Netrukus užslinks šaltis, šnabždėjo Melisandra, ir amžina naktis.

— Verčiantis nerimauti, — pataisė meisterį Davosas. — Keliantis… per daug nerimo. Prašyčiau kito laiško.