Kardų audra

Džeimis

Harenholo pirtis buvo tamsi, tvanki, žemomis lubomis, pristatyta didelių akmeninių kubilų. Atvedę Džeimį viename iš tų kubilų jie rado sėdinčią ir piktai kūną besišveičiančią Brienę.

— Švelniau, moterie! — šūktelėjo Džeimis. — Nusigremši odą.

Ji numetė plaušinę ir užsidengė krūtis delnais, ne mažesniais už Gregorio Kligeino. Smailūs krūtų pumpurėliai, kuriuos ji taip stropiai dangstėsi, būtų labiau pritikę dešimtmetės mergaitės kūnui, o ne plačiai ir raumeningai jos krūtinei.

— Ką čia veiki? — pasiteiravo ji.

— Lordas Boltonas primygtinai kviečia drauge su juo vakarieniauti, bet nepakvietė mano blusų. — Kaire ranka Džeimis timptelėjo už skverno savo sargybinį. — Padėk man nusimesti tuos dvokiančius skarmalus. — Viena ranka jis negebėjo net atsirišti kelnių juosmens. Sargybinis, tiesa, nenoromis, bet pakluso. — O dabar palik mus vienus, — liepė Džeimis, kai jo drabužiai jau gulėjo sumesti į krūvą ant šlapių akmeninių grindų. — Miledi iš Tarto nenori, kad tokie padugnės kaip tu spoksotų į jos papus. — Rankos bige jis mostelėjo ir Brienei patarnavusiai moteriai pailgu, aštrių bruožų veidu. — Ir tu eik sau. Palauk lauke. Čia tik vienos durys, o moteris per stambi, kad užsliuogtų kaminu ir paspruktų.

Įprotis paklusti tarnams buvo įaugęs į kraują. Moteris išėjo iš pirties paskui sargybinį ir paliko juodu vienus. Akmeniniai kubilai buvo tokie dideli, kad juose galėjo maudytis po šešis arba septynis žmones, kaip buvo įprasta laisvuosiuose miestuose, tad Džeimis lėtai ir nerangiai įlipo į Brienės kubilą. Abi jo akys buvo atmerktos, nors dešinė, nepaisant Kiburno dėtų dėlių, tebebuvo šiek tiek patinusi. Džemis jautėsi esąs šimto devynerių metų, taigi gerokai žvalesnis, nei jautėsi vos įkėlęs koją į Harenholą.

Brienė nuo jo pasitraukė.

— Čia yra ir kitų kubilų.

— Šitas man bus kaip tik. — Jis atsargiai pasinėrė į garuojantį vandenį iki pat smakro. — Nebijok, moterie. Tavo šlaunys vienų mėlynių ir pažaliavusios, be to, man visai neįdomu, kas tarp jų. — Dešinę ranką jam teko laikyti uždėtą ant kubilo krašto, mat Kiburnas įspėjo jį žiūrėti, kad nesušlaptų tvarstis. Džeimis jautė, kaip kojose įtampa slūgsta, bet jam ėmė svaigti galva. — Jei nualpsiu, ištrauk mane. Dar niekas iš Lanisterių nenuskendo maudydamasis ir aš neketinu būti pirmas.

— Kodėl man turėtų rūpėti, kaip mirsi?

— Nes iškilmingai prisiekei. — Storas kaip kolona, balsvas jos sprandas nuraudo, ir Džeimis šyptelėjo. Brienė atsuko jam nugarą. — Vis dar esi drovi mergelė? Kaip manai, ko aš dar galėčiau būti nematęs? — Jis ėmė apgraibomis ieškoti Brienės numestos plaušinės, suspaudė ją pirštais ir energingai pradėjo šveistis. Bet net ir tai buvo nelengva ir Džeimis darbavosi gana nerangiai. Mano kairė ranka visai niekam tikusi.

Ir vis dėlto, prie odos pridžiūvusiam purvui tirpstant vanduo kubile pajuodo. Moteris vis dar sėdėjo atsukusi jam nugarą, plačių jos pečių raumenys atrodė įtempti ir stangrūs.

— Ar tave taip slegia mano rankos bigė? — paklausė Džeimis. — Turėtum būti patenkinta. Praradau ranką, su kuria nužudžiau karalių. Ranką, kuri nustūmė nuo to bokšto Starkų berniuką. Ranką, kurią įkišdavau savo seseriai į tarpkojį, kad jis sudrėktų. — Jis kyštelėjo strampą Brienei prie veido. — Nieko nuostabaus, kad Renlis žuvo, jei tu jį saugojai.

Staiga ji atsistojo tarsi sušerta per veidą, sukeldama karšto vandens bangą, nusiritusią per visą kubilą. Brienei lipant lauk, Džeimio žvilgsnis užkliuvo už tankių, šviesių jos tarpvietės plaukų. Šie buvo daug vešlesni nei sesers. Nežinia kodėl, bet Džeimis pajuto, kad jo kotas po vandeniu išpampo. Dabar suprantu, kad per ilgai buvau palikęs Sersėją. Sutrikęs dėl kūno reakcijos, jis nusuko akis.

— Tai, ką pasakiau, buvo niekinga, — sumurmėjo jis. — Aš sužeistas ir įširdęs. Atleisk man, moterie. Gynei mane, kaip būtų gynęs vyras, ir geriau nei dauguma iš jų.

Ji apsisiautė rankšluosčiu.

— Dar tyčiojiesi?

Tie žodžiai Džeimį vėl supykdė.

— Ar tu buka kaip pilies siena? Juk atsiprašiau. Pavargau su tavimi kovoti. Ką man pasakyti, kad sudarytume paliaubas?

— Paliaubos grindžiamos pasitikėjimu. Jei būtum pelnęs mano pasitikėjimą…

— Taip, aš juk Karalžudys. Priesaikos laužytojas, nužudęs vargšą liūdnąjį Eirį Targarieną. — Džeimis prunkštelėjo. — Man gaila ne Eirio, o Roberto. „Girdėjau, tave vadina Karalžudžiu, — tarė jis man per savo karūnavimo puotą. — Tik žiūrėk, kad tai netaptų įpročiu.“ Ir nusikvatojo. Kodėl Roberto niekas nevadina priesaikos laužytoju? Jis suskaldė karalystę, bet nukentėjo mano geras vardas.

— Robertas viską darė dėl meilės.

Vanduo sruvo Brienės šlaunimis ir jai po kojomis jau telkšojo bala.

— Robertas viską darė dėl puikybės, dėl moteriško tarpkojo ir dėl gražaus veidelio. — Džeimis sugniaužė kumštį… tiksliau, būtų sugniaužęs, jei būtų turėjęs plaštaką. Jam ranką pervėrė žiaurus tarsi juokas skausmas.

— Jis išjojo gelbėti karalystės, — priminė jam Brienė.

Gelbėti karalystės.

— Ar žinai, kad mano brolis padegė Juodųjų Vandenų žemupį? Užleido gaisrą ant vandens. Eiris būtų jame išsimaudęs, jei tik būtų išdrįsęs. Visi Targarienai pamišę dėl ugnies. — Džeimis vėl pajuto, kad jam sukasi galva. Čia taip karšta, o dar tie nuodai mano kraujyje, ta karštinė… Jis pritūpė ir vanduo pasiekė jam smakrą. — Sutepiau savo baltąjį apsiaustą… Tą dieną dėvėjau auksinius šarvus, bet…

— Auksinius šarvus? — Jos balsas atrodė vos girdimas, tarsi būtų sklidęs iš labai toli.

Džeimis plūduriavo karščio ir prisiminimų jūroje.

— Kai šokantys grifai pralaimėjo Varpų mūšį, Eiris jį išvarė. — Kodėl pasakoju šiai bjauriai mergšei visas tas nesąmones? — Pagaliau jis suvokė, kad Robertas — ne sau vietos nerandantis lordas, kurį galima sutriuškinti kada panorėjus, o grėsmingiausias priešininkas, su kokiu Targarienų giminė nebuvo susidūrusi nuo Deimono Blekfairo laikų. Karalius Levainui Marteliui netaktiškai priminė, kad turi Eliją, ir pasiuntė jį perimti vadovavimo dešimčiai tūkstančių dorniečių, Karališkuoju keliu traukiančių į šiaurę. Jonas Daris ir Baristanas Selmis išjojo į Akmeninę Septą telkti likusių gyvų grifo vyrų, o princas Reigaras grįžo iš pietų ir įtikino savo tėvą pamiršti puikybę ir pasikviesti į pagalbą mano tėvą. Bet varnas iš Kasterlių Uolos negrįžo ir karalius ėmė dar labiau baimintis. Jam visur vaidenosi išdavikai, o jei kartais jų nepamatydavo, Veiris uoliai juos parodydavo. Tad jo malonybė įsakė savo alchemikams visame Karaliaus Uoste prikaišioti degiųjų medžiagų. Po Didžiąja Beiloro septa ir Blusyno lūšnomis, po arklidžių ir sandėlių pamatais, po visais septyniais vartais, net Raudonosios pilies rūsiuose.

Tai buvo daroma visiškai slaptai, o darbą atliko saujelė labiausiai patyrusių ugnies burtininkų. Jie nepasitikėjo net savo padėjėjais ir neprašė jų pagalbos. Karalienė jau daug metų nieko nematydavo, o Reigaras telkė kariuomenę. Bet naujasis, vėzdu ir durklu ginkluotas Eirio ranka nebuvo visiškas kvailys, jis matė, kad ir dieną, ir naktį Rosartas, Belis ir Garigas kažkur vaikšto, ir jam kilo įtarimas. Čelstedas buvo jo vardas, lordas Čelstedas. — Pasakodamas Džeimis staiga dar kai ką prisiminė. — Laikiau tą vyrą bailiu, bet tą dieną, kai stojo akis į akį su Eiriu, drąsa jo neapleido. Jis kaip įmanydamas mėgino jį perkalbėti. Dėstė argumentus, juokavo, grasino, o galų gale ėmė maldauti. Kai ir tai nepadėjo, nusiėmė ant kaklo kabėjusią karaliaus rankos grandinę ir sviedė ją ant grindų. Už tai Eiris sudegino jį gyvą, o grandinę užkabino ant kaklo Rosartui, ugnies burtininkui, kurį labiausiai mėgo. Vyrui, kuris iškepė lordą Rikardą Starką jo paties šarvuose. O aš visą tą laiką stovėjau prie Geležinio sosto su baltais šarvais, sustingęs nelyginant lavonas, ir saugojau savo valdovą bei visas mielas jo paslaptis.

Visi mano prisiekusieji broliai buvo išvykę, bet Eiris norėjo, kad aš būčiau po ranka. Buvau kaip mano tėvas, tad jis manimi nepasitikėjo. Troško, kad būčiau ten, kur Veiris dieną ir naktį galėtų mane sekti. Tad viską girdėjau. — Ir jis prisiminė, kaip blizgėjo Rosartui akys, kai išvyniojo žemėlapius ir parodė, kur turi būti išdėliota medžiaga. Taip pat elgėsi ir Garigas su Beliu. — Reigaras susitiko su Robertu prie Trišakio, ir pati žinai, kas ten atsitiko. Kai ta žinia pasiekė dvarą, Eiris išsiuntė karalienę ir princą Viseirį į Drakono Uolą. Princesė Elija būtų išvykusi kartu, bet jis uždraudė. Nežinia kodėl, bet jis įsikalė į galvą, kad princas Levainas prie Trišakio turėjo išduoti Reigarą, ir vis dėlto manė galįs išlaikyti Dorną ištikimą sau, kol turės pašonėje Eliją ir Eigoną. „Išdavikai gviešiasi mano miesto, — girdėjau jį sakant Rosartui, — bet nieko jiems neatiduosiu, tik pelenus. Robertas galės karaliauti ant apanglėjusių kaulų ir iškepusios mėsos.“ Targarienai niekada nelaidoja savo mirusiųjų, jie juos degina. Eiris ketino visiems jiems sukurti didžiausią laidotuvių laužą. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad jis tikrai tikėjosi mirties. Kaip ir jo pirmtakas Eirionas Ugningasis, Eiris tikėjo, kad ugnis jį pakeis… kad jis prisikels, atgims kaip drakonas ir visus savo priešus pavers pelenais.

Nedas Starkas su Roberto kariuomenės avangardu skubėjo į pietus, bet mano tėvo pajėgos pasiekė miestą anksčiau. Paiselis įtikino karalių, kad Vakarų sergėtojas atvyko jo ginti, tad karalius atidarė miesto vartus. Tąkart būtų buvę geriau, jei būtų paklausęs Veirio, o ne meisterio. Mano tėvas nedalyvavo kare, tik neužmiršo nieko, ką bloga Eiris jam padarė, ir buvo pasiryžęs pasiekti, kad Lanisterių giminė laimėtų. O prie Trišakio jis galutinai apsisprendė.

Pareiga ginti Raudonąją pilį teko man, bet žinojau, kad mes žuvę. Pasiunčiau žmogų pas Eirį prašydamas, kad leistų pasiūlyti paliaubų sąlygas. Mano žmogus grįžo su karaliaus įsakymu: „Jei nesi išdavikas, atnešk man savo tėvo galvą.“ Eiris pasiduoti neketino. Mano pasiuntinys sakė, kad su juo buvo lordas Rosartas. Supratau, ką tai reiškia.

Kai nuėjau pas Rosartą, jis buvo apsirengęs kaip paprastas šarvuotas riteris ir skubėjo prie užpakalinių vartų. Pirmiausia jį ir nužudžiau. Paskui papjoviau Eirį, kol šis dar nepasiuntė kito žmogaus perduoti įsakymo ugnies burtininkams. Po kelių dienų pričiupau likusius ir taip pat visus juos nudėjau. Belis siūlė man aukso, o Garigas verkė ir maldavo pasigailėti. Ką gi, kalavijas gailestingesnis nei ugnis, bet nemanau, kad Garigas įvertino mano parodytą kilnumą.

Vanduo atvėso. Atsimerkęs Džeimis vėl susigriebė spoksantis į savo kalaviją valdžiusios rankos bigę. Ranka, dėl kurios tapau Karalžudžiu. Ožys iš karto atėmė jam ir šlovę, ir gėdą. O ką paliko? Kas aš dabar?

Rankšluosčiu prisidengusi menkas krūtis, nuogomis, storomis ir baltomis kojomis, moteris atrodė juokingai.

— Ar išgirdusi mano pasakojimą žado netekai? Nagi, prakeik mane, pabučiuok arba pavadink melagiu. Daryk ką nors.

— Jei tai tiesa, kodėl niekas daugiau apie tai nežino?

— Karaliaus sargybos riteriai yra prisiekę saugoti karaliaus paslaptis. Norėtum, kad būčiau sulaužęs priesaiką? — Džemis nusijuokė. — Gal manai, jog kilnusis Vinterfelo lordas būtų klausęsis neįtikinamų mano pasiaiškinimų? Toks garbingas vyras. Jis vos pažvelgęs būtų paskelbęs man nuosprendį: kaltas. — Džeimis staiga atsistojo ir jam krūtine ėmė tekėti šaltas vanduo. — Ar vilkas turi teisę teisti liūtą? Ar turi?

Jis visas ėmė tirtėti ir, mėgindamas išlipti, trinktelėjo bige į kubilo kraštą.

Kūną nudiegė baisus skausmas ir staiga… pirtis ėmė suktis ratu. Brienė sugriebė jį, dar nespėjusį susmukti. Jos ranka buvo pašiurpusi, lipni ir šalta, bet moteris buvo stipri ir švelnesnė, nei jis manė. Švelnesnė už Sersėją, pagalvojo Džeimis, o tuo metu ji padėjo jam, linkstančiomis kojomis ir suglebusiu kotu, išlipti iš kubilo.

— Sargyba! — išgirdo jis šūktelint Brienę. — Karalžudys!

Džeimis, dingtelėjo jam, aš vardu Džeimis.

Kas vyko paskui, jis neprisiminė, tik atsipeikėjęs apsižiūrėjo begulįs ant drėgnų grindų, jį buvo apstoję sargybiniai, moteris ir Kiburnas ir visų jų veiduose buvo matyti susirūpinimas. Brienė stovėjo nuoga, bet, rodos, tuo metu buvo tai pamiršusi.

— Kubilų karštis jam pakenkė, — tarė meisteris Kiburnas. Ne, jis ne meisteris, jie atėmė jo grandinę. — Jo kraujyje dar yra nuodų, be to, pastaruoju metu jis nepavalgydavo. Kuo jį maitinote?

— Kirminais, myžalais ir pilkšvais vėmalais, — pratarė Džeimis.

— Sužiedėjusia duona, vandeniu ir avižų koše, — gelbėdamas savo kailį, pataisė jį sargybinis. — Bet prie maisto jis beveik neprisiliesdavo. Ką mums su juo daryti?

— Nuprauskite, aprenkite ir, jei reikės, nuneškite į Karaliaus Laužo menę, — liepė Kiburnas. — Lordas Boltonas primygtinai reikalauja, kad šiandien Karalžudys kartu su juo vakarieniautų. Laiko turime nedaug.

— Atneškite jam švarius drabužius, — paprašė Brienė. — Pasirūpinsiu, kad jis būtų nusiprausęs ir apsirengęs.

Tarnai mielai patikėjo jai šią užduotį. Jie padėjo jam atsikelti ir pasodino ant akmeninio suolo prie sienos. Brienė nuėjo vėl pasiimti savo rankšluosčio ir atsinešė plaušinę, kad galėtų baigti Džeimį prausti. Vienas iš sargybinių padavė jai skustuvą, kad sutvarkytų jam barzdą. Netrukus Kiburnas grįžo, nešinas iš šiurkštaus audeklo pasiūtais apatiniais drabužiais, švariomis juodos vilnos kelnėmis, dukslia žalia tunika ir priekyje raišteliais suvarstoma odinuke. Dabar Džeimiui jau ne taip svaigo galva, bet jis vis tiek judėjo nerangiai. Moters padedamas, jis šiaip taip apsirengė.

— Dabar man reikia tik sidabrinio veidrodžio.

Atstumtasis meisteris atnešė švarius drabužius ir Brienei; suteptą rausvą atlasinę suknią ir lininę apatinę tuniką.

— Atleisk, miledi. Harenhole tai vieninteliai tau tinkamo dydžio moteriški drabužiai.

Vos užmetus į juos akį buvo aišku, kad suknia pasiūta moteriai plonesnėmis rankomis, trumpesnėmis kojomis ir daug pilnesnėmis krūtimis. Ploni Myro nėriniai prastai slėpė mėlynes, kuriomis buvo išmargintas Brienės kūnas. Ir išvis su ta suknia moteris atrodė juokingai. Jos pečiai platesni už maniškius ir sprandas storesnis, pagalvojo Džeimis. Nieko nuostabaus, kad ji mieliau dėvi šarvinius marškinius. Be to, rožinė spalva jai irgi netiko. Jam dingtelėjo gera dešimtis žiaurių juokelių, tačiau bent kartą jis prikando liežuvį. Pamanė, kad geriau jos nesiutinti; turėdamas tik vieną ranką, Džeimis nebuvo Brienei lygiavertis priešininkas.

Kiburnas atnešė ir gertuvę.

— Kas čia? — pasiteiravo Džeimis, kai grandinę praradęs meisteris įbruko indą jam į rankas, kad atsigertų.

— Acte išmirkyta saldymedžio šaknis su medumi ir gvazdikėliais. Šis gėrimas suteiks tau jėgų ir praskaidrins galvą.

— Atnešk man nuoviro, nuo kurio ataugtų ranka, — tarė Džeimis. — Norėčiau tokio gėrimo.

— Gerk, — nė nešyptelėjusi paragino Brienė ir jis gurkštelėjo.

Kol pasijuto galįs atsistoti, praėjo dar pusvalandis. Po pirtyje tvyrojusios drėgmės ir prieblandos, gaivus lauko oras prilygo pliaukštelėjimui per veidą.

— Milordas jo jau laukia, — pranešė sargybinis Kiburnui. — Jos taip pat. Ar turiu jį nešti?

— Paeisiu ir pats. Briene, duok man ranką.

Stipriai į ją įsikibęs, Džeimis leidosi vedamas per kiemą į didžiulę menę, kurioje traukė skersvėjai, erdvesnę net už sosto menę Karaliaus Uoste. Sienose, maždaug kas dešimt pėdų, buvo įmūryta po židinį, jų čia buvo daugiau, nei Džeimis galėjo suskaičiuoti, bet nė vienas nesikūreno, tad menėje vėsuma smelkėsi į kaulus. Tuzinas kailiniais apsiaustais vilkinčių ietininkų saugojo duris ir laiptus, vedančius į du balkonus viršuje. O šios neaprėpiamos tuštumos viduryje, prie didžiulio stalo ant ožių, aplink kurį, rodės, plytėjo daugybė akrų glotnių pilkai melsvų grindų, laukė Dredforto lordas, kuriam patarnavo tik vienas taurininkas.

— Milorde… — kai jie sustojo priešais šeimininką, pasisveikino Brienė.

Ruzo Boltono akys buvo blyškesnės už akmenį, tamsesnės už pieną, o balsas — kaip šilkinis.

— Malonu, kad tau pakanka jėgų su manimi susitikti, sere. Miledi, prašau sėstis. — Jis mostelėjo į stalą, nukrautą įvairiais sūriais, duona, šalta mėsa ir vaisiais. — Gersite raudoną ar baltą? Tik bijau, kad jis ne pačios geriausios kokybės. Seras Eimoris išlakė beveik visus ledi Vent vyno rūsius.

— Tikiuosi, kad už tai jį nužudei. — Džeimis vikriai klestelėjo į jam pasiūlytą krėslą, kad Boltonas nematytų, koks jis iš tiesų silpnas. — Baltasis tik Starkams. Aš, kaip tikras Lanisteris, išgersiu raudonojo.

— Aš norėčiau vandens, — tarė Brienė.

— Elmarai, raudonojo serui Džeimiui, vandens ledi Brienei, o man — vyno su prieskoniais ir cinamonu.

Boltonas mostelėjo palydai leisdamas suprasti, kad jie gali būti laisvi, ir vyrai tylomis išėjo.

Iš įpročio Džeimis pamėgino paimti vyną dešine ranka. Bigė bakstelėjo į taurę, raudonas vynas aptaškė švarų lininį tvarstį ir jis gavo čiupti taurę kaire ranka, kad ši neparvirstų, bet Boltonas šio nerangaus veiksmo apsimetė nepastebėjęs. Šiaurietis pasiėmė džiovintą slyvą ir mažais kąsneliais ją suvalgė.

— Paragauk slyvų, sere Džeimi. Jos saldžiausios, be to, puikiai išjudina vidurius. Lordas Vargas paėmė jų vienoje užeigoje prieš ją sudegindamas.

— Mano žarnos puikiausiai dirba, tas ožys nėra lordas, o tavo ketinimai man gerokai įdomesni nei tavo džiovintos slyvos.

— Ketinimai, susiję su tavimi? — Ruzo Boltono lūpos krustelėjo ir veide šmėstelėjo švelni šypsenėlė. — Esi pavojingas grobis, sere. Kur tik eini, sėji nesantarvę. Net čia, laimingame mano Harenhole, — labai tyliai pasakė jis. — Riverane, rodos, taip pat. Ar žinai, kad Edmuras Tulis pažadėjo tūkstantį auksinių drakonų tam, kas tave sučiups?

Tik tūkstantį?

— Mano sesuo sumokės dešimt kartų daugiau.

— Šit kaip? — Lordo Boltono veide vėl šmėstelėjo ta švelni nesugaunama šypsenėlė. — Dešimt tūkstančių drakonų — didžiulė suma. Žinoma, nederėtų pamiršti ir lordo Karstarko siūlymo. Tam, kas atneš jam tavo galvą, jis žada atiduoti savo dukters ranką.

— Liepk ožiui pasirūpinti, kad Karstarkas savo siūlymą atsiimtų, — pasakė Džeimis.

Boltonas nusijuokė.

— Ar žinojai, kad, užėmę šią pilį, radome joje įkaitu laikytą Harioną Karstarką? Daviau jam visus turėtus Karholdo vyrus ir išsiunčiau kartu su Gloveriu. Tikiuosi, kad Prieblandos Slėnyje jam nieko bloga nenutiko… kitaip Alisa Karstark liks vienintelė lordo Rikardo palikuonė. — Jis pasiėmė dar vieną džiovintą slyvą. — Tavo laimė, kad žmonos man nebereikia. Būdamas Dvyniuose vedžiau ledi Valdą Frėj.

— Valdą Gražiąją? — Džeimis nerangiai mėgino prilaikyti duoną dešinės rankos bige, o kaire gabalėlį jos atsilaužti.

— Valdą Storąją. Milordas Frėjus pasiūlė man tokį sidabro kraitį, kiek svers nuotaka, tad, turėdamas tai omenyje, aš ir išsirinkau žmoną. Elmarai, atlaužk serui Džeimiui duonos.

Vaikinukas nuo kepalo atlaužė kumščio didumo gabalą ir padavė Džeimiui. Brienė duonos atsilaužė pati.

— Lorde Boltonai, — paklausė ji, — ar teisingos sklindančios kalbos, kad ketini atiduoti Harenholą Vargui Houtui?

— Toks buvo jo prašytas atlygis, — atsakė lordas Boltonas. — Ne vien Lanisteriai nelieka skolingi. Man, šiaip ar taip, netrukus teks iškeliauti. Dvyniuose Edmuras Tulis ketina vesti ledi Rosliną Frėj ir karalius man įsakė dalyvauti vestuvėse.

— Edmuras veda? — nustebo Džeimis. — Ne Robas Starkas?

— Jo malonybė karalius Robas jau yra vedęs. — Boltonas išspjovė į saują slyvos kauliuką ir padėjo jį į šalį. — Vesterlingų iš Stačiosios Uolos dukterį. Girdėjau, kad jos vardas Džeinė. Neabejoju, kad ją pažįsti, sere. Jos tėvas — tavo tėvo vėliavininkas.

— Mano tėvas turi daugybę vėliavininkų ir dauguma iš jų turi dukterų. — Mėgindamas prisiminti tą Džeinę, Džeimis viena ranka apgraibomis susirado savo taurę. Vesterlingai buvo sena giminė, bet ne tiek stipri, kiek garbinga.

— Negali būti, — užsispyrusi tarė Brienė. — Karalius Robas buvo prisiekęs vesti Frėjų dukterį. Jis niekada nesulaužytų priesaikos, jis…

— Jo malonybė — šešiolikos metų vaikinas, — atlaidžiai paaiškino Ruzas Boltonas. — Ir būčiau dėkingas, jei mano žodžiais neabejotum, miledi.

Džeimiui net pagailo Robo Starko. Mūšio lauke jis laimėjo karą, bet pralaimėjo jį miegamajame, vargšas kvailys.

— Ar lordas Valderis gardžiuojasi vakarienei valgydamas upėtakį, o ne vilką? — paklausė jis.

— Ak, ir upėtakis visai neprasta vakarienė. — Boltonas kilstelėjo blyškų pirštą ir mostelėjo į taurininką. — Nors mano vargšas Elmaras nusiminęs. Jis turėjo vesti Ariją Stark, bet kai karalius Robas Frėjus išdavė, jo gerajam tėvui neliko nieko kita, tik sužadėtuves nutraukti.

— Ar yra kokių nors žinių apie Ariją Stark? — Brienė palinko arčiau stalo. — Ledi Ketlina baiminosi, kad… Ar mergaitė vis dar gyva?

Ruzas Boltonas gūžtelėjo.

— Tiesa, Arija Stark buvo dingusi, bet dabar atsirado. Ketinu pasirūpinti, kad ji saugiai grįžtų į šiaurę.

— Ir ji, ir jos sesuo, — pasakė Brienė. — Už savo brolį Tirionas Lanisteris pažadėjo abi merginas.

Rodos, Dredforto lordą tai labai pralinksmino.

— Miledi, tau niekas nepasakė, ar ne? Lanisteriai meluoja.

— Ar ši niekinga pastaba skirta mano giminei? — Sveikąja ranka Džeimis suspaudė peilio sūriui pjaustyti kriaunas. — Galas apvalus ir bukas, — tarė jis, nykščiu braukdamas per ašmenis, — bet akį vis tiek išdurs. — Jo kaktą išpylė prakaitas. Džeimiui beliko tikėtis, jog neatrodo toks silpnas, kaip jaučiasi.

Lordo Boltono lūpose vėl pasirodė šypsnys.

— Kaip vyras, kuriam reikia atlaužti duonos, kalbi labai narsiai. Bet nepamiršk, kad visur aplink stovi mano sargybiniai.

— Visur aplink, bet vos ne už pusės lygos. — Džeimis žvilgtelėjo į erdvią, ilgą menę. — Kol jie prie mūsų pribėgs, būsi negyvas kaip Eiris.

— Nelabai kilnu grasinti šeimininkui, vaišinančiam tave sūriu ir alyvuogėmis, — papriekaištavo lordas Boltonas. — Čia, šiaurėje, svetingumo įstatymo mes šventai tebesilaikome.

— Aš čia įkaitas, o ne svečias. Tavo ožys nukirto man ranką. Jei manai, kad pakiši man kelias džiovintas slyvas ir aš viską pamiršiu, tai velniškai klysti.

Šie žodžiai Ruzą Boltoną suglumino.

— Gal ir klystu. Gal turėčiau perleisti tave Edmurui Tuliui kaip dovaną vestuvių proga arba… nukirsti galvą, kaip tavo sesuo nukirto galvą Edardui Starkui.

— Nepatarčiau. Kasterlių Uola tokius dalykus ilgai prisimena.

— Tarp mano sienų ir tavo uolos — tūkstančiai lygų kalnų, jūrų ir pelkių. Lanisterių priešiškumas Boltonui nedaug ką reiškia.

— Lanisterių draugystė galėtų reikšti labai daug. — Džeimis pamanė, kad žaidimą perprato. Bet ar jį perprato ir ta moteris? Jis nedrįso pažvelgti į Brienę ir pasitikrinti.

— Nesu tikras, ar esate tokie draugai, kokių išmintingas vyras norėtų turėti. — Ruzas Boltonas vėl pasikvietė vaikinuką. — Elmarai, atpjauk svečiams po griežinį kepsnio.

Pirmiausia taurininkas aptarnavo Brienę, bet valgyti ji neskubėjo.

— Milorde, — kreipėsi ji į lordą Boltoną, — seras Džeimis turi būti iškeistas į ledi Ketlinos dukteris. Turi mus paleisti, kad galėtume keliauti toliau.

— Iš Riverano grįžęs varnas parnešė žinią apie pabėgimą, o ne apie įkaitų mainus. O jei padėjai šiam belaisviui nusimesti pančius, esi kalta dėl išdavystės, miledi.

Stambuolė moteris atsistojo.

— Tarnauju ledi Stark.

— O aš — Šiaurės karaliui. Arba karaliui, kuris prarado šiaurę, kaip kai kas dabar jį vadina. Karaliui, kuris niekada nenorėjo tų mainų ir neketino atiduoti sero Džeimio Lanisteriams.

— Sėsk ir valgyk, Briene, — paragino ją Džeimis, o tuo metu Elmaras įdėjo jam į lėkštę apskrudusį, su krauju kepsnio griežinį. — Jei Boltonas būtų norėjęs mus nužudyti, tikrai nebūtų švaistęs savo brangiųjų džiovintų slyvų ir nekėlęs audros savo viduriuose. — Jis įbedė akis į mėsą ir suprato, kad viena ranka niekaip jos neatsipjaus. Dabar aš nė mergaitės nevertas, tarė sau Džeimis. Ožys išlygino šiuos mainus, tik abejoju, ar ledi Ketlina jam už tai padėkos, kai Sersėja grąžins jos vilkiūkštes taip pat nukapotomis rankomis. Pagalvojęs apie tai jis susiraukė. Lažinuosi, kad už šią piktadarybę kaltė ir vėl kris ant mano galvos.

Ruzas Boltonas neskubėdamas pjaustė savo kepsnį ir jo lėkštėje tryško kraujas.

— Ledi Briene, ar atsisėsi, jei pasakysiu, kad tikiuosi išsiųsti serą Džeimį pas Lanisterius, kaip judvi su ledi Stark ir pageidavote?

— Aš… Leisi mums keliauti toliau? — nepatikliai paklausė moteris, bet atsisėdo. — Gerai, milorde.

— Tikrai gerai. Tačiau lordas Vargas sudarė man… nedidelę kliūtį. — Jis nukreipė savo blyškias akis į Džeimį. — Ar žinai, kodėl Houtas nukirto tau ranką?

— Jam patinka kapoti rankas. — Lininis tvarstis, kuriuo buvo apvyniota bigė, pasidarė margas nuo vyno ir kraujo. — Ir kojas. Priežasties jam, rodos, nereikia.

— Ir vis dėlto priežastį jis turėjo. Houtas gudresnis, nei atrodo. Tokiam būriui kaip Smarkieji Vyrukai niekas ilgai nevadovaus, jei neturės košės galvoje. — Boltonas durklo galu pasismeigė gabalėlį mėsos, įsidėjo jį į burną, susimąstęs pakramtė ir nurijo. — Lordas Vargas paliko Lanisterius, nes pasiūliau jam Harenholą — tūkstantį kartų didesnį atlygį, nei jis galėjo tikėtis sulauksiąs iš lordo Taivino. Bet kadangi yra kilęs ne iš Vesteroso, jis nežinojo, kad ši dovana turi nuodingą dyglį.

— Hareno Juodojo prakeiksmą? — nusišaipė Džeimis.

— Taivino Lanisterio prakeiksmą. — Boltonas pakėlė savo taurę ir Elmaras, netaręs nė žodžio, ją pripylė. — Mūsų ožiui reikėjo pasitarti su Tarbekais arba Reinais. Gal jie būtų jį įspėję, kaip tavo lordas tėvas elgiasi su išdavikais.

— Nebėra nei Tarbekų, nei Reinų, — pasakė Džeimis.

— Būtent tai ir norėjau pasakyti. Lordas Vargas neabejotinai tikėjosi, kad lordas Stanis užims Karaliaus Uostą ir tada, atsidėkodamas kad ir už kuklų jo prisidėjimą prie Lanisterių giminės žlugimo, patvirtins jo nuosavybės teises į pilį. — Jis šiurkščiai nusijuokė. — Bijau, kad apie Stanį Barateoną jis irgi nedaug težino. Už padarytą paslaugą Stanis gal ir būtų jam atidavęs Harenholą, bet… pakoręs už padarytus nusikaltimus.

— Kilpa ant kaklo — švelnesnė bausmė už tą, kurios jis sulauks iš mano tėvo.

— Neseniai jis pats ėmė tai suprasti. Stanis žlugęs, Renlis žuvęs ir nuo lordo Taivino keršto jį gali išgelbėti tik Starko pergalė, bet tikimybė, kad jis ją pasieks, labai jau menka.

— Karalius Robas laimėjo visus mūšius, — išdidžiai įsiterpė Brienė, ištikima Starkams ne tik darbais, bet ir žodžiais.

— Laimėjo visus mūšius, bet prarado Frėjų ir Karstarkų paramą, taip pat Vinterfelą ir šiaurę. Gaila, kad tas vilkas dar toks jaunas. Šešiolikmečiai vaikinai visada šventai tiki, kad yra nemirtingi ir nenugalimi. Vyresnis vyras, manau, tiesiog pasiduotų. Po karo visuomet įsiviešpatauja taika ir daug kas atleidžiama… bent jau Robui Starkui ir jo giminei. Bet ne tokiems kaip Vargas Houtas. — Boltonas šyptelėjo Džeimiui. — Abi pusės juo pasinaudojo, bet jei Houtas žūtų, nė viena neišlietų nė ašaros. Smarkieji Vyrukai Juodųjų Vandenų mūšyje nedalyvavo, bet vis tiek ten žuvo.

— Atleisi man, jei negedėsiu?

— Nejauti mūsų vargšui pasmerktam ožiui nė menkiausio gailesčio? Ak, bet dievai, matyt, jaučia… kitaip kam būtų atidavę tave jam į rankas? — Boltonas suvalgė dar vieną kąsnelį mėsos. — Karholdas mažesnis ir skurdesnis už Harenholą, bet jis dunkso per toli, kad jį pasiektų liūto letenos. Vedęs Alisą Karstark, Houtas galėtų tapti tikru lordu. Būtų dar geriau, jei jis galėtų gauti iš tavo tėvo šiek tiek aukso, bet… kad ir kiek lordas Taivinas sumokėtų, jis vis tiek nugabentų tave lordui Rikardui. Ir paprašytų už tave dukters rankos ir saugaus prieglobsčio.

Tačiau, kad parduotų, pirmiausia jis turi tave išlaikyti, o upių kraštuose knibždėte knibžda vyrų, kurie mielai tave išvogtų. Gloveris ir Tolhartas buvo sutriuškinti Prieblandos Slėnyje, bet jų kariuomenės likučiai vis dar bastosi po apylinkes su Kalnu, žudančiu atsiliekančius. Į pietus ir rytus nuo Riverano tave medžiodami klajoja tūkstantis Karstarkų vyrų. Dar kitur klaidžioja Darių kariai, likę be lordo ir nesilaikantys jokių įstatymų, taip pat keturkojų vilkų gaujos ir lordo Žaibo bastūnai. Dondarionas mielai pakartų judu su ožiu ant vieno medžio šakų. — Dredforto lordas pamirkė gabalėlį duonos ant lėkštės ištryškusiame kraujyje. — Harenholas yra vienintelė vieta, kur lordas Vargas galėtų tikėtis išlaikyti tave sveiką ir gyvą, bet šioje pilyje mano, sero Einio ir jam tarnaujančių Frėjų karių gerokai daugiau nei jo vyrų. Žinoma, jis baiminosi, kad galiu grąžinti tave į Riveraną serui Edmurui arba, dar blogiau, išsiųsti pas tėvą.

Sužalodamas tave jis norėjo pašalinti grėsmę — tavo kalaviją, — gauti šiurpų simbolį, kad galėtų nusiųsti jį tavo tėvui, ir sumažinti man tavo vertę. Mat jis tarnauja man, kaip aš tarnauju karaliui Robui. Taigi jo nusikaltimas yra ir manasis, — bent jau taip tikriausiai manys tavo tėvas. Todėl ir susidūriau su šiokia tokia… kliūtimi. — Jis pažvelgė į Džeimį šaltai, nemirksėdamas ir kažko laukdamas.

Suprantu.

— Nori, kad atleisčiau tau kaltę. Kad pasakyčiau tėvui, jog ši bigė — ne tavo darbas. — Džeimis nusijuokė. — Milorde, išsiųsk mane pas Sersėją ir aš trauksiu tokią dainą, kokios pageidauji, visiems papasakosiu, kaip maloniai su manimi elgeisi. — Jis žinojo, kad jei būtų atsakęs ką nors kita, Boltonas būtų atidavęs jį ožiui. — Jei turėčiau ranką, viską surašyčiau. Kaip mane sužalojo samdomas kalavijuotis, kurį į Vesterosą atsivežė pats mano tėvas, ir kaip kilnusis lordas Boltonas mane išgelbėjo.

— Patikėsiu ir tavo žodžiu, sere.

Tokius žodžius girdžiu ne dažnai.

— Ar greitai galėtum leisti išvykti? Ir kaip ketini apsaugoti mane nuo visų tų vilkų, plėšikų ir Karstarkų?

— Išvyksi tada, kai Kiburnas pasakys, kad jau sustiprėjai, iškeliausi su stipria rinktinių vyrų palyda, kuriai vadovaus mano kapitonas Voltonas, dar vadinamas Geležine Koja. Visiškai man ištikimas karys. Voltonas sveiką ir gyvą parves tave į Karaliaus Uostą.

— Su sąlyga, kad ir ledi Ketlinos dukterys bus gyvos ir sveikos grąžintos namo, — įsiterpė moteris. — Milorde, aš dėkinga už tavo žmogaus, Voltono, apsaugą, bet mergaitės yra mano rūpestis.

Dredforto lordas abejingai į ją dėbtelėjo.

— Dėl mergaičių daugiau gali nesirūpinti, miledi. Ledi Sansa yra neūžaugos žmona ir tik dievai gali juodu išskirti.

— Jo žmona? — priblokšta pratarė Brienė. — Kipšo? Bet… jis prisiekė prieš visą dvarą, prieš dievus ir žmones…

Ji tokia naivi… — Tiesą sakant, Džeimį ši žinia irgi nustebino, tik jis neišsidavė. Sansa Stark… Tiriono veide tikrai turėtų nušvisti šypsena. Jis prisiminė, koks laimingas buvo jo brolis su ta smulkaus ūkininko dukra… dvi savaites.

— Ką Kipšas prisiekė arba ko neprisiekė, dabar visai nesvarbu, — pasakė lordas Boltonas. — Bent jau tau. — Moteris atrodė įžeista. Kai lordas Boltonas pasišaukė sargybinius, galbūt ji pagaliau pajuto plieninius paspęstų spąstų smaigus. — Seras Džeimis keliaus į Karaliaus Uostą. Bet apie tave, rodos, neužsiminiau. Būtų nesąžininga, jei atimčiau iš lordo Vargo abu belaisvius. — Dredforto lordas ištiesė ranką ir pasiėmė dar vieną džiovintą slyvą. — Tavim dėtas, miledi, rūpinčiausi ne Starkais, o sukčiau galvą, kaip gauti safyrų.