Kardų audra

Arija

Dangus buvo juodas kaip sienos Harenholo, iš kurio jie ką tik paspruko, merkė nesmarkus, bet įkyrus lietus, slopindamas arklių kanopų bildesį, bėglių veidais žliaugė vanduo.

Laikydamiesi provėžuoto vieškelio, per tuščius laukus, miškelius ir upokšnius, jie traukė į šiaurę, tolyn nuo ežero. Priekyje jojo Arija, kulnais baksnodama arkliui į šonus ir leisdama jį neskubria risčia, kol pasiekė medžius ir tarp jų pasislėpė. Pyragėlis ir Gendris sekė paskui ją, iš paskutiniųjų stengdamiesi neatsilikti. Tolumoje stūgavo vilkai ir Arija girdėjo Pyragėlį sunkiai alsuojant. Niekas nepratarė nė žodžio. Kartais Arija atsigręždavo įsitikinti, ar berniukai neatsiliko ir ar niekas jų neseka.

O tikrai seks, — ji tai žinojo. Juk iš arklidžių jie pavogė tris arklius, iš Ruzo Boltono miegamojo — žemėlapį ir durklą, be to, nužudė prie užpakalinių vartų budėjusį sargybinį: kai jis priklaupė pakelti nuzulintos, Džakeno Hagaro jai duotos geležinės monetos, Arija perrėžė jam gerklę. Kažkas vis tiek ras jį tysantį kraujo klane ir pakels triukšmą. Jie pažadins lordą Boltoną, išnaršys visą Harenholą nuo ambrazūrų iki pat rūsio, pasiges žemėlapio ir durklo, pamatys, kad ginklų sandėlyje trūksta kelių kalavijų, kad iš virtuvės paimta duonos ir sūrio ir kad niekur nėra nei kepėjo mokinio ir kalvio pameistrio, nei taurininko Nano, arba… Kiaunės, arba Ario — nelygu, ko apie jį teirausies.

Dredforto lordas pats tikrai jų nesivys. Ruzas Boltonas liks lovoje nesveikai pablyškęs, apdėtas dėlėmis, švelniai ir tyliai duodamas įsakymus. Gaudynėms tikriausiai vadovaus jo dešinioji ranka Voltonas, dėl to, kad visada ant ilgų savo kojų dėvi šarvinius antblaudžius, dar vadinamas Geležine Koja. Arba tas seilius Vargas Houtas su savo samdiniais, kurie laikė save Smarkiaisiais Vyrukais. Bet kiti vadino juos Kruvinaisiais Juokdariais (nors ir ne į akis), o kartais ir Kojakirčiais, — mat lordas Vargas turėjo įprotį nukapoti plaštakas ir pėdas tiems, kurie jam neįtikdavo.

Jeigu jie mus pagaus, nukirs plaštakas ir pėdas, pagalvojo Arija, o tada Ruzas Boltonas gyviems nudirs odą. Ji tebevilkėjo pažo kostiumą ir ant krūtinės, aukščiau širdies buvo išsiuvinėtas lordo Boltono ženklas — nuluptas dredfordietis.

Kiekvieną kartą atsisukusi, giliai širdyje ji tikėjosi išvysti liepsnojančius deglus, plūstančius pro tolumoje dar matomus Harenholo vartus arba šmėsčiojančius ant didžiulių aukštų tvirtovės sienų, bet nieko tokio nepamatydavo. Harenholas miegojo ir netrukus, užstotas medžių, išnyko tamsoje.

Jiems perbridus pirmą upokšnį, Arija pasuko arklį į šoną, paliko kelią, kuriuo jie traukė, toliau ketvirtį mylios vedė savo bendražygius vingiuota ir vandens pilna upokšnio vaga, o paskui atkakliai raginami arkliai akmenuotu krantu vėl šiaip taip išlipo į sausumą. Arija vylėsi, kad, jei persekiotojai pasiėmė šunis, šie pames pėdsakus. Toliau joti keliu jie negalėjo. Ant kelio tyko mirtis, tarė ji sau, visuose keliuose — mirtis.

Gendris ir Pyragėlis jos sprendimais neabejojo. Šiaip ar taip, Arija turėjo žemėlapį, o Pyragėlis, rodės, jos bijojo ne mažiau nei vyrų, kurie tikriausiai juos vijosi. Jis matė, kaip Arija nužudė sargybinį. Bus tik geriau, jei jis manęs bijos, dingtelėjo jai. Tada darys, ką liepiu, ir nekrės jokių kvailysčių.

Arija suprato, kad ir pati turėtų baimintis labiau. Trapi, vos dešimties metų mergaitė, raita ant vogto arklio, kuriai prieš akis — tamsos gaubiamas miškas, o už nugaros — vyrai, kurie mielai nukirstų jai pėdas… Keista, bet dabar ji jautėsi ramesnė, nei būdama Harenhole. Lietus nuplovė jai nuo pirštų sargybinio kraują, ant nugaros tabalavo užkabintas kalavijas, tamsoje tarsi ištįsę pilki šešėliai šmirinėjo vilkai, bet Arija Stark nieko nebijojo. Baimė kerta giliau nei kalavijas, — mergaitė šnipštelėjo sau po nosimi savo mokytojo, Sirijaus Forelio, posakį ir dar pridūrė Džakeno žodžius: — Valar morgulis.

Lietus tai liaudavosi, tai vėl imdavo purkšti, bet jie vilkėjo gerus, vandens nepermerkiamus apsiaustus. Arija stengėsi, kad arkliai eitų žingine, bet nė akimirkos nesustotų. Po medžiais buvo pernelyg tamsu ir joti greičiau jie negalėjo; nė vienas iš berniukų nebuvo įgudęs raitelis, be to, patižę ir nelygūs plotai buvo nepatikimi: šen bei ten iš žemės styrojo šaknis, pasitaikydavo pusiau į žemę susmegusių akmenų. Jie kirto dar vieną kelią, kurio provėžos buvo pribėgusios vandens, bet ir šio kelio Arija vengė. Ji vedė savo bendražygius tai įkalnėn, tai nuo kalnelio, banguotomis kalvomis, per gervuoges ir erškėčius, per pomiškių raizgalynę, per gilias mišku apaugusias lomas, kur medžių šakos sviro nuo šlapių lapų ir jojant skaudžiai tekšnojo jiems per veidus.

Kartą, priėjusi dumbliną plotą, Gendrio kumelė paslydo, skaudžiai dunkstelėjo pasturgaliu į žemę ir išmetė jį iš balno, bet nei gyvulys, nei raitelis nesusižeidė: Gendris užsispyręs susiraukė ir vėl užsiropštė kumelei ant nugaros. Netrukus jie prijojo tris elniuką dorojančius vilkus. Užuodęs kraują, Pyragėlio arklys pasibaidė ir pasileido šuoliais. Spruko ir du vilkai, o trečias pakėlė galvą ir, iššiepęs dantis, pasiruošė ginti grobį.

— Traukimės, — tarė Gendriui Arija. — Tik lėtai, kad jo neišgąsdintume.

Jie raiti pamažu traukėsi tol, kol vilkas ir jo grobis dingo iš akių. Tik tada ji apsisuko ir nujojo paskui Pyragėlį, kurį, iš visų jėgų įsikibusį balno, arklys nešė traškindamas tankiai suaugusias medžių šakas.

Paskui jie prajojo pro sudegintą kaimą atsargiai aplenkdami apsmilkusius lūšnelių griaučius ir apirusius tuzino vyrų, pakartų ant eile susodintų obelų, lavonus. Juos išvydęs, Pyragėlis ėmė melstis, plonu balseliu prašyti Motinos gailestingumo ir vis nesiliovė savo maldos kartojęs. Arija pažvelgė į mirusiųjų griaučius, ant kurių tebetabalavo sulyti pūvantys drabužiai, ir sukalbėjo savo maldą. „Seras Gregoris, — šnabždėjo ji, — Dunsenas, Poliveris, Meilutis Rafas, Kutulis ir Skalikas. Seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.“ Pridūrusi: Valar morgulis, ji pirštais palietė už diržo saugiai įdėtą Džakeno monetą, o tada, prajodama po pakaruokliais, kilstelėjo ranką ir nusiskynė tarp jų kabantį obuolį. Vaisius buvo pernokęs, minkštas kaip košė, bet Arija vis tiek jį sušlamštė — neplautą ir su visomis kirmėlėmis.

Rytas, galima sakyti, nė neišaušo. Palengva dangus jiems virš galvų prašviesėjo, bet saulės bėgliai taip ir nepamatė. Tamsa virto pilkuma ir į pasaulį nedrąsiai grįžo spalvos. Pavienės pušys stirksojo apsipylusios tamsiai žaliais spygliais, lapuočiai jau gelto, o blankstantis jų auksas palengva rudo. Jie sustojo gana ilgam, pagirdė arklius ir paskubomis suvalgė šaltus pusryčius: sulaužę pasidalino kepaliuką duonos, kurį iš virtuvės buvo nukniaukęs Pyragėlis, ir, leisdami per rankas, sugraužė kelis gabalėlius kieto geltono sūrio.

— Žinai, kur jojame? — paklausė jos Gendris.

— Į šiaurę, — atsakė Arija.

Pyragėlis dvejodamas apsižvalgė.

— O kur ta šiaurė?

— Ten, — mostelėjo ji, tebelaikydama sūrį.

— Bet saulės nematyti. Iš kur žinai?

— Iš samanų. Jos daugiausia auga iš vienos medžių kamienų pusės, matai? Vadinasi, ten pietūs.

— O kam mums ta šiaurė? — susidomėjo Gendris.

— Turime pasiekti Trišakį. — Arija išskleidė pavogtą žemėlapį, kad galėtų viską jiems parodyti. — Matote? Kai pasieksime Trišakį, beliks jo pakrante traukti link aukštupio, kol atjosime į štai čia esantį Riveraną. — Ji pirštu parodė berniukams kelią. — Keliauti teks ilgai, bet laikydamiesi upės tikrai nepaklysime.

Spoksodamas į žemėlapį, Pyragėlis kelis kartus sumirksėjo.

— O kuris iš jų Riveranas?

Riveranas buvo pažymėtas kaip pilis su bokštu prie dviejų mėlynų kreivių, — Akmenvarčio ir Raudonosios Šakos upių, — santakos.

— Štai. — Ji pirštu bakstelėjo į žemėlapį. — Parašyta: Riveranas.

— Tu moki skaityti? — išpūtęs akis paklausė Pyragėlis, tarsi Arija ką tik būtų pasigyrusi galinti vaikščioti vandens paviršiumi.

Ji linktelėjo.

— Pasiekę Riveraną būsime saugūs.

— Šit kaip? Kodėl?

Nes Riveranas — mano senelio pilis ir joje bus mano brolis Robas, norėjo atsakyti ji. Bet tik prikando lūpą ir vėl suvyniojo žemėlapį.

— Tiesiog būsime. Jei tik pavyks iki jo nusigauti.

Arija pirma vėl sėdo į balną. Jai buvo nemalonu slėpti nuo Pyragėlio tiesą, bet savo paslapties mergaitė jam neatskleidė. Gendris jos paslaptį žinojo, bet tai buvo visai kas kita. Gendris taip pat turėjo ką slėpti, nors, rodės, nė pats gerai nežinojo, ką.

Tą dieną Arija privertė juos paspartinti žingsnį, įsidrąsinusi leido arklius risčia, o kartais, kai jai prieš akis atsiverdavo gerokas lygaus lauko plotas, paragindavo, kad lėktų šuoliais. Tačiau šuoliuodavo jie gana retai. Kuo toliau, tuo apylinkės darėsi kalvotesnės. Kalvos buvo neaukštos, o jų šlaitai nestatūs, bet jos, rodės, niekada nesibaigs, ir jojikai greitai pavargo kilti ir leistis, o netrukus apsižiūrėjo traukiantys palei upokšnių vagas ir per labirintą negilių miškingų slėnių, kur medžių šakos buvo tankiai suaugusios ir susipynusios į žalią, nepermatomą skliautą.

Kartais ji pasiųsdavo Pyragėlį ir Gendrį pirmyn, o pati pagrįždavo, taip mėgindama supainioti pėdsakus, ir kiekvieną akimirką atidžiai klausydavosi, ar neišgirs, kad yra persekiojami. Per lėtai, tarė ji sau prikandusi lūpą, mes per lėtai jojame, jie tikrai mus sugaus. Kartą, žvelgdama nuo kalvos viršūnės, slėnyje, kurį jau buvo prajoję, ji pamatė per upokšnį brendančius kažkokius tamsius pavidalus ir akimirksnį nusigando, kad juos vejasi Ruzo Boltono raiteliai, bet įsižiūrėjusi atidžiau suprato, kad tai — tik vilkų gauja. Prisidėjusi delnus prie burnos, ji užkaukė: Aaaūūū, aaaūūū! Kai stambiausias gaujos vilkas pakėlęs galvą taip pat atsakė kauksmu, Ariją nukrėtė šiurpas.

Apie vidurdienį Pyragėlis pradėjo skųstis. Sakė, girdi, jam sopa užpakalį, balnas nutrynė vidinę šlaunų pusę, be to, jis būtinai turįs pamiegoti.

— Aš toks pavargęs, kad tuoj nukrisiu nuo arklio.

Arija žvilgtelėjo į Gendrį.

— Jei nukris, kaip manai, kas jį greičiau ras: vilkai ar Kojakirčiai?

— Vilkai, — atsakė Gendris. — Jų uoslė geresnė.

Pyragėlis išsižiojo kažko sakyti, bet tuoj pat užsičiaupė. Nuo arklio jis nenukrito. Netrukus vėl ėmė lynoti. Nušvintant saulės jie taip ir nepamatė. Oras vėso, balsvų ūkanų liežuviai rangėsi tarp pušų ir plito po tuščius ugnies nusiaubtus laukus.

Gendriui buvo taip pat sunku, kaip ir Pyragėliui, tik jis buvo pernelyg užsispyręs, kad skųstųsi. Berniukais juodais vešliais plaukais nepatogiai sėdėjo balne, o jo veide atsispindėjo nenugalimas ryžtas, bet Arija aiškiai matė, kad joti jis nepratęs. Man nederėjo to pamiršti, dingtelėjo jai. Arija jodinėjo nuo pat ankstyvos vaikystės — iš pradžių poniais, paskui tikrais arkliais, bet Gendris ir Pyragėlis gimė mieste, o mieste gyvenantys prasčiokai vaikščiodavo pėsti. Tiesa, paėmęs juos iš Karaliaus Uosto, Jorinas pasirūpino, kad berniukai keliautų raiti, bet sėdėti ant asilo nugaros ir Karališkuoju keliu plumpinti paskui vilkstinę buvo viena, o joti per laukinį mišką ir išdegintus laukus ant arklio, kurį kažkas vejasi, — visai kas kita.

Arija suprato, kad viena galėtų keliauti daug greičiau, bet negalėjo jų palikti. Tie berniukai buvo jos būrys, jos draugai, — vieninteliai gyvi jai likę draugai, — ir jei ne ji, jiedu saugiai tebegyventų Harenhole: Gendris lietų prakaitą prie savo žaizdro, o Pyragėlis virtuvėje. Jei Smarkieji mus sučiups, sakysiu, kad esu Nedo Starko duktė ir Šiaurės karaliaus sesuo. Liepsiu jiems, kad palydėtų mane pas brolį ir neskriaustų Pyragėlio ir Gendrio. Bet gali būti, kad jie nepatikės, o jei ir patikėtų… Lordas Boltonas buvo jos brolio vėliavininkas, bet vis tiek kėlė jai siaubą. Neleisiu, kad jie mus sugautų, tyliai prisiekė sau Arija, tiesdama ranką per petį ir pirštais liesdama rankeną kalavijo, kurį jai nudžiovė Gendris. Neleisiu.

Vėlyvą popietę jie įveikė miškingą plotą ir atsidūrė prie upės krantų. Pyragėlis garsiai ir džiaugsmingai šūktelėjo:

— Trišakis! Dabar belieka traukti prieš srovę, kaip ir sakei. Jau beveik atjojome!

Arija prikando lūpą.

— Nemanau, kad čia Trišakis. — Nuo lietaus upė buvo ištvinusi ir vis tiek negalėjo būti platesnė nei trisdešimt pėdų. Ji prisiminė, kad Trišakis gerokai platesnis. — Ši upė per maža, kad būtų Trišakis, — tarė ji berniukams, — be to, taip toli dar nenusigavome.

— Nusigavome, — paprieštaravo Pyragėlis. — Jojome visą dieną, beveik nebuvome sustoję. Turėjome sukarti ilgą kelią.

— Geriau dar kartą pažvelkime į žemėlapį, — įsiterpė Gendris.

Arija nulipo nuo arklio, išėmė žemėlapį ir jį išskleidė. Lietaus lašai teškeno į išdirbtą avies odą ir srovelėmis bėgo žemyn.

— Manau, mes kažkur čia, — pasakė Arija, bakstelėdama pirštu, o abu berniukai atidžiai žiūrėjo jai per petį.

— Bet tada išeitų, — tarė Pyragėlis, — kad mes vos iš vietos pajudėjome. Žiūrėk, Harenholas čia, prie tavo piršto, tu jį beveik lieti. O juk visą dieną jojome!

— Kol pasieksime Trišakį, mums dar teks įveikti daugybę mylių, — nenusileido ji. — Iki tos upės turėsime joti daug dienų. Tikriausiai čia kita upė, kuri nors iš šių, matai? — Ir ji parodė Pyragėliui kelias plonesnes mėlynas kreives, išrangytas žemėlapį piešusio žmogaus, ir po kiekviena iš jų dailyraščiu buvo užrašytas pavadinimas. — Daris, Žaliasis Obuolys, Mergelė… štai, Mažasis Gluosnis, čia galėtų būti kaip tik jis.

Pyragėlis pakėlė akis nuo plonytės kreivės ir pažvelgė į upę.

— Man ji neatrodo tokia maža…

Ir Gendris žiūrėjo suraukęs kaktą.

— Ta, kurią dabar rodai, įteka į šitą, matai?

— „Didysis Gluosnis“, — perskaitė ji.

— Taigi, į Didįjį Gluosnį. Žiūrėk, o Didysis Gluosnis įteka į Trišakį, tad, laikydamiesi jo, galėtume pasiekti upę, kurios ieškome, tik turėtume traukti pasroviui, o ne prieš srovę. Bet jei ši upė visai ne Mažasis Gluosnis, o ta, kuri pažymėta čia…

— „Sraunusis upokšnis“, — garsiai perskaitė Arija.

— Žiūrėk, jis daro vingį ir teka į pietus link ežero, atgal prie Harenholo. — Gendris pirštu brūkštelėjo kreivę žemėlapyje.

Pyragėlis išsigandęs išpūtė akis.

— Ne! Jie mus tikrai nužudys.

— Turime žinoti, kokia čia upė, — primygtinai pareiškė Gendris. — Tiesiog turime tai žinoti.

— Bet nežinome. — Gal žemėlapyje prie melsvų gyslelių ir buvo užrašyti pavadinimai, bet niekas nebuvo jų užrašęs upių pakrantėje. — Nejosime nei pasroviui, nei prieš srovę, — ryžtingai tarė Arija vyniodama žemėlapį. — Persikelsime per upę ir josime toliau į šiaurę, kaip iki šiol.

— Ar arkliai perplauks? — ėmė nerimauti Pyragėlis. — Čia atrodo gilu, Ari. Gal ir gyvačių yra?

— Tu tikra, kad jojame į šiaurę? — paklausė Gendris. — Tos kalvos… O jei nė patys nepajutome, kaip apsukome ratą?..

— Kerpės ant medžių…

Bet Gendris mostelėjo į šalia augantį medį.

— Ant šito kerpės auga iš trijų pusių, o ant ano apskritai neauga. Gali būti, kad pasiklydome ir jojame ratu.

— Galėjome ir pasiklysti, — sutiko Arija, — bet vis tiek ketinu keltis per upę. Galite prisidėti prie manęs arba likti čia. — Ir, nekreipdama dėmesio į berniukus, ji vėl sėdo į balną. Jei nenori sekti paskui ją, tegul patys randa Riveraną, nors greičiausiai juos sučiups Kruvinieji Juokdariai.

Arijai upės pakrante teko nujoti beveik pusę mylios, kol pagaliau rado vietą, kur perplaukti upę atrodė saugu, bet jos kumelė vis tiek labai nenoriai įbrido į vandenį. Upės, — kad ir kaip ji vadinosi, — vandenys buvo rusvi ir sraunūs, o vagos viduryje tokie gilūs, kad siekė kumelei gerokai virš papilvės. Arija prisėmė batus, bet baksnodama kulnais į šonus vis tiek nesiliovė raginti kumelės ir pagaliau gyvulys išlipo į kitą krantą. Už nugaros ji girdėjo vandens teškenimą ir baugų kumelės prunkščiojimą. Vadinasi, jie seka iš paskos. Gerai. Atsisukusi ji pamatė, kaip įtempę visas jėgas berniukai persikėlė per upę, išlipo į kitą krantą permirkę iki siūlo galo ir sustojo šalia jos.

— Čia ne Trišakis, — patikino juos Arija. — Ne Trišakis.

Kita upė nebuvo tokia gili ir persikelti per ją buvo lengviau. Ji taip pat nebuvo Trišakis, ir kai Arija pasakė, kad teks ją perplaukti, šį kartą berniukai nesiginčijo.

Jiems vėl sustojus pailsinti arklių ir pavalgyti duonos su sūriu, jau temo.

— Aš visas permirkęs ir man šalta, — pasiskundė Pyragėlis. — Harenholas dabar jau tikrai toli. Galėtume užsikurti laužą…

— NE! — vienu balsu sušuko Arija ir Gendris.

Pyragėlis vos pastebimai krūptelėjo. Arija šnairomis žvilgtelėjo į Gendrį. Jis pasakė tai kartu su manim, kaip kadaise Vinterfele tai darydavo Jonas. Iš visų brolių labiausiai ji ilgėjosi Jono Snou.

— Gal galėtume bent pamiegoti? — paklausė Pyragėlis. — Aš taip pavargau, Ari, ir man skauda užpakalį. Turbūt pūsles pritryniau.

— Jei tave pagaus, ne tik pūslėmis nueisi, — atrėžė ji. — Turime joti toliau. Negalime sustoti.

— Bet jau beveik visiškai sutemo ir net mėnulio nematyti.

— Lipk ant arklio.

Sutemoms vis tirštėjant lėta ir sunkia žingine arkliai plumpino toliau ir netrukus Arijai pečius taip pat ėmė slėgti nuovargio našta. Kaip ir Pyragėliui, jai būtinai reikėjo pamiegoti, bet ilsėtis jie nedrįso. Jei užmigtų, ko gero, atsimerkę išvystų priešais stovintį Vargą Houtą su Šegveliu Pamišėliu, Ursviku Ištikimuoju, Rordžu, Kandžium, Septonu Utu ir kitais savo siaubūnais.

Ir vis dėlto netrukus monotoniškas kumelės žingsniavimas ėmė raminti nelyginant besisūpuojantis lopšys ir Arija pajuto, kad jai limpa akys. Ji leido joms užsimerkti, bet tik labai trumpai, paskui vėl plačiai atsimerkė. Negaliu užmigti! — giliai širdyje riktelėjo ji. Negaliu, negaliu. Krumpliais švelniai trinktelėjusi sau į akį, smarkiai ją pasitrynė, kad daugiau nesimerktų, ir, tvirtai suspaudusi rankose vadeles, kulnais paragino kumelę, kad leistųsi lengva ristele. Bet tokios spartos neišlaikė nei kumelė, nei Arija ir po valandėlės gyvulys jau vėl traukė žingine, o jai vėl ėmė merktis akys. Ir šį kartą taip greitai jos neatsimerkė.

O kai atsimerkė, Arija pamatė, kad jos kumelė sustojusi rupšnoja žolės kuokštą, o Gendris purto už rankos.

— Tu užsnūdai, — tarė jis.

— Tik ilsinau akis.

— Labai jau ilgai ilsinai. Tavo kumelė ėmė klaidžioti, sukti ratus, bet, kad miegi, supratau tik tada, kai sustojo. Pyragėlis taip pat baisiai išvargęs: jodamas rėžėsi į medį ir iškrito iš balno, turėjai girdėti jį riktelint. Bet net tai tavęs nepažadino. Tau reikia sustoti ir pamiegoti.

— Galiu joti tol, kol josi tu. — Arija nusižiovavo.

— Melagė, — tarė Gendris. — Jei esi tokia kvaila, gali joti toliau, bet aš stoju. Budėsiu pirmas. Tu pamiegok.

— O kur Pyragėlis?

Gendris mostelėjo. Pyragėlis jau gulėjo ant žemės, įsitaisęs ant drėgnų lapų krūvos, apsiklojęs apsiaustu, ir tyliai knarkė. Vienoje rankoje jis sugniaužęs laikė didelį smailą gabalą sūrio, tarsi būtų užmigęs beužkandžiaudamas.

Arija suprato, kad ginčytis beprasmiška; šį kartą Gendris buvo teisus. Ir Smarkiesiems reikės numigti, tarė ji sau tikėdamasi, kad neklysta. Jautėsi tokia pavargusi, kad vos ne vos išlipo iš balno, bet supančioti arklio vis dėlto nepamiršo, tik tada susirado guoliui vietą po bukmedžiu. Žemė buvo kieta ir drėgna. Arija trumpai pasvarstė, kiek praeis laiko, kol vėl miegos lovoje, gaus šilto maisto ir galės šildytis prie židinio. Prieš užmerkdama akis ji dar išsitraukė iš makštų kalaviją ir pasidėjo šalia. „Seras Gregoris, — tramdydama žiovulį sušnabždėjo, — Dunsenas, Poliveris, Meilutis Rafas, Kutulis ir… Kutulys… Skalikas…“

Arijos sapnai buvo raudoni, žiaurūs. Juose buvo Smarkieji Vyrukai, — bent keturi iš jų, — išblyškęs lysietis, juodbruvas žiaurus žudikas iš Ibeno, randuotas dotrakių žirgų lordas, vardu Igas, ir dornietis, kurio vardo ji nežinojo. Jie nenumaldomai artėjo, jojo per lietų vilkėdami rūdijančiais šarviniais marškiniais ir šlapiomis odenomis, o daužydamiesi į balnus žvangėjo jų kalavijai ir kirvis. Tie vyrai manė, kad ją medžioja, — tai Arija žinojo taip aiškiai, kaip žinoma tik sapne, — bet jie klydo. Viskas buvo atvirkščiai.

Sapne ji nebuvo maža mergaitė; ji buvo vilkė — didžiulė ir galinga, — ir kai iš po medžių išlindusi priešais juos iššiepė dantis ir grėsmingai dusliai suurzgė, aiškiai užuodė ir nuo arklių, ir nuo vyrų sklindantį baimės dvoką. Lysiečio arklys atsistojo piestu ir apimtas siaubo sužvengė, o kiti ėmė kažką šūkauti vienas kitam žmonių kalba, bet jiems dar nespėjus nė piršto pajudinti, iš tamsos ir lietaus jų išniro daugiau, — visa gauja sulysusių, sulytų ir tylių vilkų.

Kova ilgai neužtruko, bet buvo kruvina. Gauruotas vyras žnektelėjo ant žemės traukdamas kirvį, juodbruvas krito tempdamas lanką, o išblyškėlis iš Lyso mėgino sprukti. Jos broliai ir seserys užvaikė jį negyvai, versdami sukti ir sukti ratus, apspitę iš visų pusių, dantimis vis grybštelėdami arkliui už kojų, ir pagaliau perplėšė gerklę raiteliui, kai šis dunkstelėjo ant žemės.

Tik diržu juosintis vyras nesitraukė nė per žingsnį. Jo arklys kanopa įspyrė vienai iš jos seserų, kitos tas vyras vos neperrėžė pusiau savo sidabrine letena lenktais nagais, o jo plaukai tyliai sužvangėjo.

Įsiutusi ji užšoko jam ant nugaros, išvertė iš balno ir kniūbsčią pargriovė ant žemės. Jiedviem krentant, ji mirtinai įsisegė jam į ranką: perėję per odą ir vilną, jos dantys susmigo giliai į gyvas mėsas. Kai jiedu atsidūrė ant žemės, ji staiga stipriai papurtė galvą ir nuplėšė vyrui ranką nuo peties. Ir, laikydama grobį nasruose, triumfuodama jį pakratė, šaltame nakties lietuje taškydama šiltus kraujo lašus.