Kardų audra

Davosas

Jis ilgai žiūrėjo į vis didėjančią burę negalėdamas nuspręsti — gyvens ar mirs.

Suprato, kad mirti būtų lengviau. Reikėjo tik nuslinkti atgal į urvą, leisti laivui praplaukti ir mirtis pati būtų jį radusi. Jis karščiavo jau kelias dienas, dėl tos karštinės viduriavo vien rudu vandeniu ir neramiai miegodamas drebėdavo. Ir kas rytą jausdavosi vis silpnesnis. Jau nebeilgai… — vis kartodavo sau.

Jei karštinė ir nebūtų jo pražudžiusi, tai troškulys tikrai būtų įveikęs. Jis čia neturėjo šviežio vandens, nebent jei kartais lydavo ir uolos duburėliuose pribėgdavo gėlo vandens. Tos jo balutės jau prieš tris dienas (o gal prieš keturias? Ant šios uolos visos dienos atrodė kaip viena) buvo sausos lyg senas kaulas, ir žvelgdamas į visur aplink ribuliuojančius žalsvai pilkšvus vandenis jis vos tvardėsi. Žinojo, kad jei imtų gerti jūros vandenį, mirtų greitai, ir vis tiek vos nenurijo to išganingo pirmo gurkšnio — tokia perdžiūvusi buvo jo gerklė. Jį išgelbėjo staigi, bet neilgai trukusi audra. Tuomet jis jau buvo toks silpnas, kad įstengė tik atsigulti aukštielninkas, užsimerkti, išsižioti ir leisti lietaus lašams srūti per suskirdusias lūpas ir ištinusį liežuvį. Paskui pasijuto truputį stipresnis, o visos salos balos, visi uolos plyšiai ir įtrūkiai vėl atgijo. Bet tai buvo prieš tris (arba prieš keturias) dienas, o dabar vandens ir vėl buvo likę visai nedaug. Dalis išgaravo, o likusį susiurbė jis. Rytoj burnoje vėl pajus dumblo skonį ir laižys šaltą ir drėgną įdubos akmenį.

Jei ne troškulys ir ne karščiavimas, tai jį pribaigs badas. Mat jo sala tebuvo plika smailė, šaunanti į viršų neaprėpiamoje Juodųjų Vandenų įlankoje. Per atoslūgį akmenuotoje pakrantėje, į kurią po mūšio jį išmetė bangos, kartais rasdavo mažyčių krabų. Šie gyviai skaudžiai gnaibydavo jam pirštus, bet jis, nieko nelaukęs, sutraiškydavo juos trenkęs į akmenį, nugrauždavo mėsą nuo žnyplių ir iščiulpdavo iš po kiautų vidurius.

Bet atoslūgiui pasibaigus pakrantę vėl užliedavo jūros vanduo ir Davosui tekdavo vėl ropštis ant uolos, kad bangos nenuneštų jo į įlanką. Per potvynį uolos viršūnė stirksodavo iškilusi penkiolika pėdų virš vandens, bet kai jūra būdavo audringa, putotos bangos pakildavo aukščiau, tad likti sausam nebūdavo įmanoma net urve (kuris iš tiesų tebuvo įduba uoloje, po iškyša). Ant tos uolos neaugo niekas, tik kerpės, net jūros paukščiai ją aplenkdavo. Tiesa, kartais ant uolos viršūnės nutūpdavo keli kirai ir Davosas mėgindavo bent vieną sugauti, tačiau paukščiai buvo vikrūs ir pernelyg arti jo neprisileisdavo. Jis mėtydavo į juos akmenis, bet sviesti kaip reikiant neturėjo jėgų, todėl net jei pataikydavo, supykę ant jo kirai tik klyktelėdavo ir nuskrisdavo.

Iš jo prieglobsčio tolumoje buvo matyti ir kitų uolų — tokių pat akmeninių smailių, tik dar aukštesnių nei jo. Jam atrodė, kad artimiausia dunksojo iškilusi per geras keturiasdešimt pėdų virš vandens, nors iš taip toli sunku buvo tiksliai pasakyti. Aplink ją nuolat suko kirų debesis ir Davosui dažnai kildavo mintis priplaukti prie tos uolos ir išplėšti paukščių lizdus. Bet vanduo čia buvo šaltas, srovės stiprios ir klastingos, ir jis suprato, kad tokiam žygiui yra per silpnas. Jei mėgintų plaukti, tikrai žūtų, — lyg atsigėręs jūros vandens.

Prisiminęs kelerius pereitus metus jis žinojo, kad ruduo Siaurojoje jūroje galėjo būti drėgnas ir lietingas. Dieną, kol šviesdavo saulė, dar galėjai kęsti, bet naktys vis labiau vėso, be to, kartais įlankoje pūsdavo gūsingas vėjas, gindamas aukštas, putotas bangas, ir netrukus Davosas jau būdavo permirkęs iki siūlo galo ir tirtėdavo. Jį pakaitomis kankino tai karščiavimas, tai šaltkrėtis, o pastarosiomis dienomis įsimetė dar ir įkyrus kankinantis kosulys.

Urvas buvo vienintelis, nors ir menkas jo prieglobstis. Per atoslūgį pakrantėje likdavo ant smėlio išplukdytų medžių ir apdegusių laivų liekanų, bet apie tai, kad jam pavyktų įskelti kibirkštį ir susikurti ugnį, negalėjo būti nė kalbos. Kartą iš nevilties jis pamėgino trinti vieną į kitą du į krantą išmesto medžio gabalėlius, tačiau mediena buvo sutrūnijusi ir iš to triūso jis negavo naudos, tik pūslių prisitrynė. Jo drabužiai taip pat buvo šlapi, be to, dar prieš jūrai išplukdant jį į krantą, Davosas kažkur pametė vieną batą.

Troškulys, alkis ir atšiaurios gyvenimo sąlygos lydėjo jį kasdien, kiekvieną akimirką ir ilgainiui Davosas prie jų priprato, lyg prie bičiulių. Netrukus kuris nors iš jų pasigailės jo ir išvaduos nuo nesibaigiančių kančių. Arba galbūt vieną dieną jis įbris į jūrą ir ims plaukti į šiaurę, nes kažkur ten, kur nesiekia žvilgsnis, — Davosas tai žinojo, — dunksojo krantas. Tokiam nusilpusiam plaukikui kaip jis tas atstumas buvo gerokai per didelis, tačiau dėl to jis nesuko sau galvos. Davosas visą gyvenimą buvo jūreivis; jam buvo lemta nuskęsti. Dievai jūros dugne seniai manęs laukia, tarė jis sau. Pats laikas man pas juos keliauti.

Bet dabar pasirodė burė; iš pradžių — tik taškelis prie horizonto linijos, paskui vis didesnė ir didesnė. Laivas, plaukiantis ten, kur laivo neturėtų būti. Davosas apytikriai žinojo, kur dunkso jo uola; ji buvo viena iš žiedą sudarančių jūros uolų, styrančių iš Juodųjų Vandenų įlankos dugno. Aukščiausių iš jų viršūnės per potvynį būdavo iškilusios per šimtą pėdų virš jūros lygio, o dar bent keliolikos — nuo trisdešimt iki šešiasdešimt pėdų. Jūreiviai šias uolas vadino Juodojo Karaliaus Ietimis ir žinojo, kad kiekvienos matomos uolos papėdėje, pasislėpusios po vandeniu, bet visai negiliai, dunkso dar gera dešimtis mažesnių. Visi bent kiek sveiko proto turintys laivų kapitonai tas uolas iš tolo aplenkdavo.

Pavargusiomis ir paraudusiomis akimis Davosas žvelgė į artėjančią burę ir mėgino išgirsti vėjo plakamos drobės klapsėjimą. Tas laivas plaukia į mano pusę. Jei dabar nepakeis kurso, netrukus tiek priartės prie menko jo prieglobsčio, kad įgula išgirs jo šauksmą. Tai galėjo reikšti gyvenimą. Jei tik Davosas jo dar norėjo. Dėl to nebuvo tikras.

Kam man tas gyvenimas? — pagalvojo jis apsiašarojęs ir per ašaras negalėdamas aiškiai matyti. Gerieji dievai, kam? Mano sūnūs žuvę. Deilas ir Alardas, Merikas ir Matosas… Devanas tikriausiai irgi. Kaip gali tėvas pergyventi tiek daug stiprių ir jaunų savo sūnų? Kaip aš toliau gyvensiu? Jaučiuosi lyg tuščias moliuskas, kaip negyvas krabas iščiulptais viduriais. Ar dievai to nežino?

Pagavę Juodųjų Vandenų srovę, jie plaukė į šiaurę, iškėlę Šviesos Valdovo vėliavą su liepsnojančia širdimi. Davosas ir „Juodoji Beta“ plaukė antroje mūšiui išrikiuotos flotilės eilėje, tarp Deilo „Šmėklos“ ir Alardo „Ledi Marijos“. Jo trečiasis sūnus, Merikas, „Siausme“ vadovavo irklininkams ir jų galera plaukė pačiame pirmosios gretos viduryje, o Matosas buvo antrasis savo tėvo, laivo kapitono, šturmanas. Prie Raudonosios pilies sienų Stanio Barateono galeroms kelią pastojo mažesnė berniuko karaliaus Džofrio flotilė ir upėje trumpai užvirė mūšis: oras aidėjo nuo strėlių švilpesio ir geležinių taranų, trupinančių irklus ir daužančių laivų korpusus, dunksėjimo.

O tada garsiai suriaumojo kažkoks milžiniškas žvėris ir jie akimirksniu atsidūrė žalių liepsnų apsuptyje: gal tai buvo gaisras, gal ugnies burtininko užleista migla, o gal žalsvas demonas. Kai laivas, rodės, pakilo nuo vandens paviršiaus, Matosas stovėjo šalia jo, ant „Juodosios Betos“ denio. Davosas atsidūrė vandenyje ir, nors iš visų jėgų yrėsi, upės srovė jį pagavo ir ėmė sukti verpetu. Žvelgiant link aukštupio atrodė, kad liepsnos bent penkiasdešimties pėdų aukščio ir siekia dangų. Jis matė degančią „Juodąją Betą“, „Siausmą“ ir dar gerą dešimtį galerų, matė liepsnų ryjamus vyrus, šokančius į upę nuskęsti. „Šmėkla“ ir „Ledi Marija“ dingo — arba nuskendo, arba buvo sumaltos į šipulius, arba per gaisro liepsnų skraistę jų tiesiog nebebuvo matyti, bet žvalgytis jų neturėjo kada, nes jis beveik pasiekė upės žiotis, o skersai žiočių Lanisteriai buvo ištempę didžiulę geležinę grandinę. Upėje, nuo vieno jos kranto iki kito, nebuvo matyti nieko, tik degantys laivai ir siaučiantis gaisras. Tai išvydus Davosui, rodos, akimirką nustojo plakusi širdis; dar ir dabar jis prisiminė tą liepsnų traškesį, šnypštimą ir nuo vandens kylančių garų kamuolius, mirštančių vyrų riksmus ir siaubingą karštį, tvokstelėjusį jam į veidą kaip tik tą akimirką, kai srovė jį pagavo ir ėmė gramzdinti į pragarą.

Jam ničnieko nereikėjo daryti. Dar kelios sekundės, ir Davosas dabar būtų su sūnumis, ilsėtųsi įlankos dugne, atgulęs į vėsų žalsvą dumblą, ir žuvys kramsnotų jo veidą.

Bet, užuot nepajudinęs nė piršto, jis kiek galėdamas giliau įkvėpė, panėrė ir ėmė irtis arčiau upės dugno. Jam buvo likusi vienintelė viltis: panerti taip giliai, kad prasmuktų pro grandinę, sau už nugaros paliktų liepsnojančius laivus ir vandens paviršiuje siaučiantį gaisrą, tada iškilti į paviršių, iš visų jėgų plaukti per įlanką ir ieškoti išsigelbėjimo kitame jos krante. Davosas buvo ištvermingas plaukikas, be to, tą dieną nedėvėjo šarvų, tik ant galvos buvo užsidėjęs šalmą, bet ir jį prarado kartu su „Juodąja Beta“. Slysdamas per žalsvą upės gelmių prieblandą, jis matė kitus, po vandeniu iš visų jėgų besiiriančius vyrus, traukiamus į dugną sunkių antkrūtinių ir grandininių šarvų. Davosas praplaukė pro juos iš visų jėgų spirdamasis kojomis, pasiduodamas srovei, atsimerkęs, vandens skalaujamomis akimis. Jis nėrė vis giliau ir giliau. Sulig kiekvienu yriu jam vis labiau trūko oro. Jis prisiminė matęs dugną, minkštą ir drumzliną, ir tada jam iš burnos išsprūdo oro burbuliukų pliūpsnis. Kažkas palietė koją… ar kerplėša, ar žuvis, ar skenduolis, jis pasakyti negalėjo.

Tuomet Davosui jau būtinai reikėjo įkvėpti, bet jį kaustė baimė. Ar jau prasmuko pro grandinę, ar jis jau įlankoje? Jei būtų pataikęs iškilti ten, kur stovi laivas, ir atsitrenkęs į dugną, būtų nuskendęs, o jei būtų išnėręs tarp plūduriuojančių liepsnojančio vandens plotų, jau pirmas kvėpsnis būtų pelenais paleidęs jam plaučius. Davosas pasisuko norėdamas pažvelgti aukštyn, bet ten nebuvo matyti nieko, tik žalsva tamsuma, o tada jis per daug pasviro, persivertė ir jau negalėjo susigaudyti, kur dugnas, o kur vandens paviršius. Jį apėmė panika. Rankomis ėmė energingai plakti upės dugną ir per tumulais ėmusias kilti drumzles jau visiškai nieko nebegalėjo įžiūrėti. Kiekvieną sekundę jam vis labiau spaudė krūtinę. Jis rankomis skrodė vandenį, spyrėsi kojomis, stūmėsi į priekį, vartėsi, plaučiams būtinai reikėjo oro, jis spyrėsi, spyrėsi, jau visiškai pasiklydęs tarp dugno drumzlių, spyrėsi, spyrėsi, spyrėsi, kol daugiau tiesiog nebeliko jėgų. Tada išsižiojo ketindamas surikti, burną akimirksniu užpildė vanduo, jis pajuto sūrumą, ir tada Davosas Sivortas suprato, kad skęsta.

Ir daugiau neprisiminė nieko, tik atsipeikėjęs pamatė danguje šviečiant saulę, apsižiūrėjo gulintis akmenimis nusėtoje pakrantėje, plikos smailėjančios uolos papėdėje, apsižvalgė, bet įlanka kiek akys užmatė buvo tuščia, tik mėtėsi sulūžusio galeros stiebo galas, apdegusi burė, o šalia tysojo išputęs lavonas. Kitas potvynis nuplovė į jūrą ir galeros stiebą, ir burę, ir negyvėlį, bet paliko Davosą ant uolos vieną, apsuptą Juodojo Karaliaus Iečių.

Daug metų plukdęs kontrabandą, visus vandenis netoli Karaliaus Uosto Davosas pažinojo geriau už kada nors turėtus namus ir suprato, kad dabartinis jo prieglobstis — tik menkas taškelis jūrlapiuose, vieta, kurios sąžiningi jūreiviai iš tolo vengia, o ne ieško, nors… tais laikais, kai buvo kontrabandininkas, Davosui, vengusiam pašalinių akių, porą kartų pačiam buvo tekę plaukti pro šias uolas. Kai jie ras mane čia mirusį, jei tik apskritai kada nors ras, galbūt mano atminimui pavadins šią uolą mano vardu, kartais pasvarstydavo jis. Jie galėtų pavadinti šią uolą „Svogūnų Uola“; ji būtų mano antkapis ir palikimas. Nieko daugiau jis nenusipelnė. Tėvas gina savo vaikus, mokė septonas, o Davosas leido savo berniukams supleškėti ugnyje. Deilas jau niekada neduos savo žmonai vaiko, kurio jie abu taip karštai meldė, o visos Alardo merginos — viena Senmiestyje, kita Karaliaus Uoste, trečia Bravose — netrukus graudžiai pravirks. Matosas niekada neturės savo laivo ir nebus jo kapitonu, kaip svajojo. O Merikas niekada nebus įšventintas į riterius.

Kaip galiu gyventi, kai jie visi mirę? Žuvo tiek daug narsių riterių ir galingų lordų, kilmingų ir geresnių už mane vyrų. Šliaužk į savo urvą, Davosai. O nušliaužęs susigūžk, kad niekam nekristum į akis, laivas nuplauks ir daugiau niekas nedrums tau ramybės. Miegok pasidėjęs galvą ant akmens ir tegul kirai išlesa tau akis, o krabai vaišinasi tavo mėsomis. Nemažai krabų suvalgei, tad esi jiems skolingas. Slėpkis, kontrabandininke. Slėpkis, tylėk ir mirk.

Burė visiškai priartėjo. Dar kelios minutės, ir laivas būtų praplaukęs pro šalį, o Davosas būtų galėjęs ramiai numirti.

Jis pakėlė ranką prie gerklės apgraibomis ieškodamas mažyčio odinio kapšelio, kurį visuomet nešiodavo pasikabinęs ant kaklo. Jame Davosas laikė kaulus keturių savo pirštų, kuriuos vieną gražią dieną, įšventindamas jį į riterius, patrumpino jo karalius. Mano sėkmė. Patrumpintais pirštais jis tapšnojo sau krūtinę, čiuopė, bet nieko nerado. Kapšelis dingo, o kartu su juo — ir kaulai. Stanis niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis pasiliko tuos kaulus. „Kad primintų mano karaliaus teisingumą“, — sušnabždėjo jis, vos krutindamas suskirdusias lūpas. O dabar kaulai dingo. Ugnis pasiglemžė ir mano sėkmę, ir sūnus. Davosas vis dar sapnuodavo gaisro siaubiamą upę, ant vandens šokančius demonus, laikančius rankose liepsnojančius rimbus, ir nuo tų rimbų kirčių anglėjančius ir pelenais virstančius vyrus. „Motin, pasigailėk, — meldėsi Davosas. — Gelbėk mane, Motina gailestingoji, gelbėk mus visus. Praradau ir sėkmę, ir sūnus. — Dabar jis verkė nesivaržydamas, jo skruostais sruvo sūrių ašarų upeliai. — Ugnis viską pasiėmė… ugnis…“

Gal tai tebuvo uolos akmenį savo kelyje sutikęs vėjo gūsis arba bangų mūša, bet vieną akimirką Davosui Sivortui pasirodė, kad sulaukė atsako. „Pats prisišaukei ugnį, — liūdnai, švelniai ir tyliai, kaip priglaudus prie ausies kriauklę ošianti jūra, sušnabždėjo ji. — Sudeginai mus… sudeginai… sudeginai mus…“

— Tai ji! — sušuko Davosas. — Motin, nepalik mūsų. Tai ji jus sudegino, raudonoji moteris, Melisandra, tai jos darbas!

Jis puikiausiai ją prisiminė: širdies formos veidu, raudonomis akimis, ilgais vario spalvos plaukais, raudonais apdarais, jai einant plevenančiais nelyginant liepsnos, krintančiais raudonais šilko ir atlaso verpetais. Ji atsibastė iš Ašajaus rytuose, atvyko į Drakono Uolą, iš pradžių įkalbėjo priimti savo svetimą dievą karalienę Selisą ir jos dvariškius, o paskui ir patį karalių Stanį Barateoną. Jis ant savo vėliavų net nusipiešė liepsnojančią širdį — liepsnojančią Rhloro, Šviesos Valdovo, Liepsnos ir Šešėlių dievo, širdį. Jos sukurstytas, karalius iš Drakono Uolos septos vilkte išvilko Septynetą ir sudegino juos priešais pilies vartus, o paskui, nutaisęs kuo rimčiausią veidą, dar pelenais paleido dievų giraitę Vėtrų Gūžtoje, — supleškino net širdies medį, didžiulį baltą burtmedį su išskaptuotu rimtu veidu.

— Tai buvo jos darbas, — pakartojo Davosas, tik jau ne taip garsiai. Jos ir… tavo, Svogūnų riteri. Tu vidury nakties atplukdei ją į Vėtrų Gūžtą, kad galėtų paleisti į pasaulį savo vaiką-šešėlį. Ir tu kaltas — ir tu! Jojai su jos vėliava, buvai iškėlęs ją ant savo laivo stiebo. Žiūrėjai į Drakono Uoloje deginamą Septynetą ir nė piršto nepajudinai. Ji sudegino Tėvo teisingumą, Motinos gailestingumą ir Senolės išmintį. Kalvį ir Pašalietį, Mergelę ir Karžygį — visus juos ji sudegino savo žiauraus dievo garbei, o tu stovėjai prikandęs liežuvį. Kai ji nunuodijo meisterį Kreseną, — net tuomet nieko nesiėmei.

Dabar burė buvo vos už šimto jardų ir sparčiai plaukė per įlankos vandenis. Po valandėlės ji būtų praslydusi pro šalį ir ėmusi tolti.

Ir seras Davosas Sivortas ėmė kopti į uolą.

Drebančiomis rankomis įsikibo į akmens iškyšą ir ėmė ropštis aukštyn, nors karščiavo ir jam svaigo galva. Du kartus sužaloti pirštai slystelėjo drėgnu akmeniu ir jis vos nenukrito, bet, iš paskutiniųjų įsikirtęs uolos, šiaip taip ant jos išsilaikė. Jei būtų nukritęs, būtų žuvęs, o jis būtinai turėjo gyventi. Dar bent truputėlį. Mat jam būtinai reikėjo kai ką padaryti.

Uolos viršūnė buvo per smaila ir per maža, kad ant jos galėtų stovėti toks silpnas vyras kaip Davosas, todėl jis susigūžė ir, sukaupęs jėgas, ėmė mosuoti liesomis rankomis.

— Laive! — visa gerkle suriko jis pavėjui. — Laive, čionai, čionai! — Nuo uolos jis dar geriau matė galerą: grakštų dryžuotą jos korpusą, bronzinę priekio figūrą, besiplaikstančią burę. Ant korpuso šono buvo užrašytas laivo pavadinimas, bet per savo gyvenimą skaityti Davosas taip ir neišmoko. — Laive! — dar kartą šūktelėjo jis. — Gelbėkit mane, GELBĖKIT!

Kažkas iš priekiniame denyje buvusių įgulos narių jį pamatė ir parodė kitiems. Davosas žiūrėjo, kaip jūreiviai susibūrė prie planšyro į jį paspoksoti. Po kelių akimirkų galeros burė buvo nuleista, irklai įtraukti ir laivas pasuko prie uolos, kuri buvo tapusi jo prieglobsčiu. Galera buvo gana didelė ir visai arti uolos priplaukti negalėjo, bet likus trisdešimčiai jardų į jūrą buvo nuleista valtis. Įsikibęs uolos, Davosas matė, kaip ji palengva artėja. Irklavo keturi vyrai, o penktas sėdėjo valties pirmagalyje.

— Ei! — riktelėjo penktasis, kai valtį nuo salos skyrė vos kelios pėdos. — Tu, kur tupi ant uolos. Kas tu toks?!

Kontrabandininkas, visuomenėje iškilęs aukščiau, nei buvo vertas, pagalvojo Davosas, kvailys, per daug mylėjęs savo karalių ir pamiršęs savo dievus.

— Aš… — Gerklė buvo perdžiūvusi, jis buvo beveik pamiršęs kalbėti. — Aš dalyvavau mūšyje. Buvau… laivo kapitonas… Riteris… buvau riteris…

— Aišku, sere, — atsiliepė vyras. — O kuriam karaliui tarnauji?

Staiga Davosui dingtelėjo, kad galera gali priklausyti Džofrio flotilei. Jei dabar ištars ne tą vardą, galera nuplauks palikusi jį likimo valiai. Bet ne, jos korpusas dryžuotas. Galera lysiečių, ji priklauso Saladorui Sanui. Motina ją čia atsiuntė, gailestingoji Motina. Ji dar turėjo jam užduotį. Stanis gyvas, iš karto suprato Davosas. Aš tebeturiu karalių. Ir sūnų. Juk man dar liko ir sūnų, ir ištikima mylinti žmona. Ir kaip jis galėjo tai pamiršti? Motina tikrai buvo jam gailestinga.

— Staniui! — šūktelėjo jis lysiečiui. — Dievų malone, tarnauju karaliui Staniui.

— Taip, — linktelėjo valtyje sėdintis vyras. — Ir mes.