Kardų audra

Arija

Rausdama mirusio žmogaus daržą ir ieškodama daržovių, ji išgirdo kažką dainuojant.

Suklususi ir pamiršusi, kad už lapkočių laiko tris padžiūvusias morkas, Arija akimirksniu sustingo kaip akmuo. Ji prisiminė Kruvinuosius Juokdarius, Ruzo Boltono vyrus ir iš baimės ją nukėtė šiurpas. Tai neteisinga, juolab dabar, kai pagaliau radome Trišakį ir jau manėme esą beveik saugūs.

Tik… kodėl Juokdariai būtų turėję dainuoti?

Daina sklido upe aukštyn, plaukė iš kažkur už rytuose dunksančios kalvelės. Į Kirų miestą pas gražuolę einu, ei-ho, ei-ho…

Tebelaikydama tabaluojančias morkas, Arija atsistojo ir ištiesino pečius. Sprendžiant iš garsų, dainius traukė upės aukštupin, pakrante besidriekiančiu keliu. Kopūstuose darbavęsis Pyragėlis taip pat išgirdo dainuojant, — tai aiškiai galėjai matyti iš jo veido išraiškos. Gendris miegojo pusiau sudegusios lūšnelės pavėsyje, tad apskritai nieko negirdėjo.

Išvogti bučinio durklo galu, ei-ho, ei-ho.

Arijai pasirodė, kad per upės šniokštimą girdi ir medinės arfos skambesį.

— Girdi? — dusliai sušnabždėjo Pyragėlis, laikydamas pilną glėbį kopūstų. — Kažkas ateina.

— Eik, pažadink Gendrį, — liepė jam Arija. — Tik papurtyk paėmęs už peties, bet triukšmo nekelk.

Pažadinti Gendrį buvo lengva, — ne taip, kaip Pyragėlį, kurį reikėdavo apspardyti ir aprėkti.

Ji taptų mano mylimąja ir mes ilsėtumės pavėsyje, ei-ho, ei-ho.

Kiekvieną akimirką dainos žodžiai skambėjo vis garsiau.

Pyragėlis nuleido rankas. Dusliai bumbsėdami pabiro ant žemės kopūstai.

— Turime slėptis.

Tik kur? Supleškėjusi lūšna ir apleistas daržas prie jos buvo ant Trišakio kranto. Paupyje, palei dumblėtoje seklumoje želiančių nendrių juostą augo keli gluosniai, bet šiaip ši vieta buvo beveik atvira. Žinojau, kad mums nereikia kišti nosies iš miško, dingtelėjo Arijai. Tačiau jie buvo taip išalkę, o daržas taip viliojo, kad neatsispyrė pagundai. Duona ir sūris, kurį pasivogė sprukdami iš Harenholo, baigėsi prieš šešias dienas, jiems dar traukiant per miškų gūdumą.

— Gendrį ir arklius nuvesk už trobelės, — nusprendusi liepė ji.

Dalis vienos sienos tebestovėjo — galbūt jos pakaks pasislėpti dviem berniukams ir trims arkliams… Jei arkliai neims prunkšti ir jei tas dainius nesumanys šniukštinėti po daržą.

— O kaip tu?

— Pasislėpsiu už medžio. Jis tikriausiai vienas. Jei mane užkabins, aš jį nužudysiu. Eik!

Pyragėlis nuėjo, o Arija, numetusi morkas, per petį išsitraukė pavogtą kalaviją. Ginklo makštį ji buvo užsikabinusi ant nugaros ir susiveržusi diržu. Ilgasis kalavijas buvo nukaldintas suaugusiam vyrui ir, kai prisijuosdavo ginklą prie klubo, jo galas trankydavosi į žemę. Be to, jis per sunkus, tarė sau Arija, kaip ir kiekvieną kartą, kai tik paimdavo į rankas šį sunkų, griozdišką daiktą ir pasigesdavo Adatos. Ir vis dėlto tai buvo kalavijas, juo galėjo žudyti ir to pakako.

Lengvu žingsniu ji priėjo prie didelio seno gluosnio, augančio šalia kelio vingio, ir, pasislėpusi už nusvirusių šakų, priklaupė ant vieno kelio į žolę ir dumblą. Senieji dievai, dainiaus balsui vis stiprėjant, ėmė melstis ji, ir medžių dievai, paslėpkite mane, ir tegul jis praeina pro šalį. Tada tyliai sužvingo arklys ir daina staiga nutrūko. Jis išgirdo, suprato Arija, bet galbūt keliauja vienas, o jei ne, tuomet galbūt jie mūsų bijo ne mažiau nei mes jų.

— Girdėjai? — atsklido vyro balsas. — Sakyčiau, kad už tos sienos kažkas yra.

— Tai jau tikrai, — Arija išgirdo antrą, duslesnį balsą. — Kaip manai, Šauly, kas ten galėtų būti?

Vadinasi, jie dviese. Arija prikando lūpą. Klūpodama ji negalėjo matyti vyrų per gluosnio šakas. Užtat viską girdėjo.

— Lokys. — Tai trečias balsas ar… vėl pirmasis?

— Lokys turi daug mėsos, — pasakė dusliu balsu kalbantis vyras. — O rudenį — ir daug taukų. Tinkamai iškepta, jo mėsa gardi valgyti.

— Gali būti ir vilkas. Arba liūtas.

— Kaip manai, koks liūtas? Keturkojis ar dvikojis?

— Juk nesvarbu, ar ne?

— Kaip suprantu, ne. Šauly, ką ketini veikti su tomis strėlėmis?

— Paleisiu kelias anapus sienos. Kad ir kas ten slepiasi, greitai išlįs pasižiūrėti, kas čia vyksta.

— O jei ten glaudžiasi sąžiningas vyras? Arba vargšė moteris su kūdikiu prie krūties?

— Doras žmogus išeitų ir mums pasirodytų. Tik plėšikas slėptųsi užlindęs už sienos.

— Na taip, tikrai. Tada nieko nelauk ir leisk savo strėles.

Arija pašoko.

— Nešauk!

Ir parodė keliauninkams, kad turi kalaviją. Matė, kad jie trise. Tik trise. Sirijus sudorotų daugiau nei tris, o jai galbūt dar galėjo padėti Pyragėlis ir Gendris. Bet jie berniukai, o šie keliautojai — suaugę vyrai.

Tie vyrai ėjo pėsti, jų drabužiai kelionėje buvo sutepti ir aptaškyti purvu. Dainių Arija pažino iš medinės arfos, kurią jis švelniai glaudė prie odinukės, kaip motina glaustų kūdikį. Jis buvo neaukštas, atrodė maždaug penkiasdešimties, jo burna buvo didelė, nosis smaila, o rudi plaukai jau praretėję. Žali, pablukę jo drabužiai šen bei ten buvo užlopyti senos odos lopais, be to, jis buvo prisijuosęs mėtomųjų peilių rinkinį, o jam ant nugaros kabojo medkirčio kirvis.

Šalia stovėjo gera pėda už jį aukštesnis vyras, iš pirmo žvilgsnio — karys. Prie odinio, smeigėmis nusagstyto diržo kabojo durklas ir ilgas kalavijas, ant marškinių buvo prisiūta daug eilių sukabintų plieninių žiedų, o ant galvos jis buvo užsidėjęs juodą, geležinį, į viršų smailėjantį lengvą šalmą. Jo dantys buvo išgedę, ruda barzda vešli ir susivėlusi, bet labiausiai žvilgsnį traukė gelsvas apsiaustas su gobtuvu. Jis buvo storas, sunkus, su žolės ir kraujo dėmėmis, nuspurusia skvernų apačia, prie dešinio peties užlopytas elnena; vilkėdamas šį didelį apsiaustą, augalotasis vyras atrodė tarsi milžiniškas gelsvas paukštis.

Trečiasis keliauninkas buvo jaunuolis, toks liesas ir laibas kaip ir jo didlankis ir ne kažin kiek už tą ginklą aukštesnis. Jo plaukai buvo rudi, veidas strazdanotas, jis vilkėjo smeigėmis nusagstytą brigantinos jūreivio palaidinę, avėjo ilgaaulius batus, mūvėjo odines pirštines be pirštų, o ant nugaros buvo pasikabinęs strėlinę. Tos strėlės buvo papuoštos pilkomis žąsies plunksnomis, o šešios iš jų, įsmeigtos į žemę, tarsi tvora jau stirksojo priešais jį.

Trys vyrai žvelgė į Ariją, stovinčią ant kelio su kalaviju rankoje. Netrukus dainius atsainiai užgavo arfos stygą.

— Berniuk, — tarė jis, — jei nenori nukentėti, tuoj pat padėk tą kalaviją. Jis tau per didelis, vaikeli, be to, kol prie mūsų prieitum, Engvis spėtų perverti tave bent trimis strėlėmis.

— Nespėtų, — atšovė Arija. — Be to, esu mergaitė.

— Šit kaip… — Dainius nusilenkė. — Atsiprašau.

— Eikite savo keliu. Tiesiog žingsniuokite toliau, o tu nesiliauk dainavęs, kad žinotume, jog tolstate. Eikit sau, palikite mus ramybėje ir aš jūsų nežudysiu.

Strazdanotasis šaulys nusijuokė.

— Lemai, girdėjai, ji mūsų nežudys!

— Girdėjau, — atsakė Lemas — įspūdingo stoto ir dusliai kalbantis karys.

— Vaikeli, — kreipėsi į ją dainius, — padėk tą kalaviją. Palydėsime tave į saugią vietą ir pasirūpinsime, kad pavalgytum. Šiose apylinkėse yra daug vilkų, liūtų ir dar baisesnių dalykų. Šiuose kraštuose mažai mergaitei nedera keliauti vienai.

— Ji ne viena. — Iš už lūšnelės sienos išjojo Gendris, o jam iš paskos — ir Pyragėlis, vesdamas jos arklį. Su šarviniais marškiniais ir kalaviju rankoje Gendris atrodė beveik kaip suaugęs vyras. O Pyragėlis atrodė kaip… Pyragėlis. — Darykite, ką ji liepia, ir palikite mus ramybėje, — įspėjo Gendris.

— Du, trys… — mitriai suskaičiavo dainius. — Ar daugiau jūsų nėra? Ir dar arkliai, puikūs arkliai… Kur juos pavogėte?

— Arkliai mūsų. — Arija įdėmiai žvelgė į vyrus. Dainius vis mėgino blaškyti jos dėmesį šnekomis, bet iš tiesų pavojingiausias buvo lankininkas. Jei jis ištrauktų iš žemės strėlę…

— Ar pasakysite mums savo vardus, kaip daro visi dori žmonės? — paklausė dainius berniukų.

— Aš Pyragėlis, — iš karto prisistatė Pyragėlis.

— O taip, tas vardas tau tinka, — šyptelėjęs tarė vyras. — Ne kasdien sutiksi vaikinuką tokiu skaniu vardu. O kuo vardu tavo draugužiai, Avienos Muštinis ir Bandelė?

Balne sėdintis Gendris susiraukė.

— Kodėl turėčiau sakyti tau savo vardą? Dar negirdėjau tavojo.

— Na, jei jau taip… Esu Tomas iš Septynių Šaltinių, bet visi mane vadina Tomu Septynstygiu, arba Tomu Septynetu. Šis milžinas griaumedis nurudusiais dantimis — tai Lemas, arba Lemas Geltonasis Apsiaustas. Apsiaustas, kaip matai, gelsvas, o Lemo būdas — ne iš švelniųjų. O šis jaunas, draugiją man sudarantis vyrukas, yra Engvis, arba, kaip mes jį vadiname, Šaulys.

— O dabar pasisakykite, kas esate jūs, — įsakmiai pareikalavo Lemas dusliu balsu, kurį už gluosnio šakų pasislėpusi Arija visai neseniai jau buvo girdėjusi.

Bet taip paprastai pasisakyti tikro savo vardo ji neketino.

— Jei taip norite, esu Bandelė, — pasakė ji. — Man vis tiek.

Stuomeningasis vyras nusijuokė.

— Bandelė su kalaviju, — tarė jis. — Nedažnai pamatysi ką nors panašaus.

— Aš — Jautis, — sekdamas Arijos pavyzdžiu, prisistatė Gendris.

Arija negalėjo jo kaltinti, kad, užuot pasivadinęs Avienos Muštiniu, jis pasirinko Jaučio vardą.

Tomas Septynstygis pirštais užgavo arfos stygas.

— Pyragėlis, Bandelė ir Jautis. Pasprukę iš lordo Boltono virtuvės, ar ne?

— Iš kur žinai? — sumišusi paklausė Arija.

— Tau ant krūtinės išpieštas jo ženklas, mažyte.

Tai Arija buvo visai pamiršusi. Po apsiaustu ji tebevilkėjo puikią pažo liemenę, ant kurios krūtinės buvo išsiuvinėtas simbolis, vaizduojantis nuluptą vyrą iš Dredforto.

— Nevadink manęs „mažyte“!

— Kodėl? — nusistebėjo Lemas. — Tu tikrai gana maža.

— Esu didesnė, nei anksčiau buvau. Aš — nebe vaikas.

Vaikai nežudo žmonių, o ji nužudė.

— Suprantu, Bandelyte. Nė vienas iš jūsų nėra vaikas, juolab jei buvote Boltono.

— Niekada jo nebuvome. — Pyragėlis niekada nežinojo, kada prikąsti liežuvį. — Prieš jam atvykstant buvome Harenhole, ir tiek.

— Tuomet esate liūtukai, tiesa? — paklausė Tomas.

— Ir ne liūtukai. Mes niekieno žmonės. O kam tarnaujate jūs?

— Mes — karaliaus vyrai, — paaiškino Engvis Šaulys.

Arija suraukė kaktą.

— Kurio karaliaus?

— Karaliaus Roberto, — pasakė Lemas, vilkintis gelsvą apsiaustą.

— To seno girtuoklio? — niekinamai prunkštelėjo Gendris. — Jis miręs, jį patiesė kažkoks šernas, visi tai žino.

— Tikrai, vyruti, — tarė Tomas Septynstygis. — Juo labiau gaila.

Ir jis suvirpino liūdną arfos stygą.

Arija nepatikėjo, kad šie vyrai apskritai tarnauja kuriam nors karaliui. Jie buvo panašūs į valkataujančius plėšikus — apžėlę, nudriskusiais drabužiais. Net arklių neturėjo. Karaliaus vyrai būtų turėję arklius.

Bet Pyragėlis įsišneko.

— Mes ieškome Riverano, — leptelėjo. — Gal žinote, kiek dienų iki jo reikės joti?

Arija taip supyko, kad galėjo nusukti jam galvą.

— Patylėk, o jei ne, prigrūsiu tavo plačią kvailą burną akmenų.

— Nuo čia iki Riverano dar laukia ilgas kelias link upės aukštupio, — pasakė Tomas. — Keliausite ilgai ir tuščiais pilvais. Galbūt, prieš išjodami, norėtumėte karšto valgio? Netoliese yra užeiga, kurios šeimininkai mūsų bičiuliai. Užuot kovęsi, galėtume pasidalyti alaus gurkšniu ir duonos kąsniu.

— Užeiga? — Vien pagalvojus apie karštą valgį, Arijai sugurgė pilvas, bet Tomu ji nepasitikėjo. Ne kiekvienas, kuris draugiškai kalba, tikrai yra draugas. — Sakai, netoliese?

— Už dviejų mylių prieš upės srovę, — tarė Tomas. — Na, daugiausia už lygos.

Gendris, rodės, taip pat negalėjo apsispręsti.

— Kaip suprasti — „mūsų bičiuliai“? — įtariai paklausė jis.

— Draugai. Ar jau pamiršai, kas yra draugai?

— Užeigos šeimininkė vardu Šarna, — pridūrė Tomas. — Patikėkite manimi, jos liežuvis aštrus, o žvilgsnis niūrus, bet širdis gera, be to, jai patinka mažos mergaitės.

— Aš nesu maža mergaitė, — atšovė Arija. — Kas dar gyvena užeigoje? Kalbėjai apie bičiulius.

— Šarnos vyras ir jų priglaustas našlaitis berniukas. Jie jūsų nenuskriaus. Užeigoje yra alaus, jei tik manote esą pakankamai suaugę. Šviežios duonos ir galbūt net gabalėlis mėsos. — Tomas žvilgtelėjo į lūšnelę. — Bus ir to, ką pavogėte iš Senojo Pato daržo.

— Mes niekada nevagiame, — paprieštaravo Arija.

— Tai gal tu Senojo Pato duktė? O gal sesuo? Arba žmona? Nemeluok man, Bandele. Pats palaidojau Senąjį Patą — tenai, po tuo gluosniu, už kurio slėpeisi, — bet tu į jį visai nepanaši. — Jis užgavo liūdnai suskambėjusią arfos stygą. Šiais metais jau palaidojome daug gerų vyrų, bet, prisiekiu savo arfa, visai nenorime laidoti tavęs. Šauly, parodyk jai.

Šaulio ranka pajudėjo greičiau, nei ji būtų galėjusi įsivaizduoti. Jo paleista strėlė prašvilpė vos per porą centimetrų nuo Arijos galvos ir įsmigo į jai už nugaros augančio gluosnio kamieną. Per tą akimirką lankininkas spėjo įstatyti ir įtempti antrą strėlę. Arija manė, jog suprato, ką turėjo omenyje Sirijus, sakydamas „greitas kaip gyvatė“ ir „slidus kaip vasaros šilkas“, bet dabar suvokė nesupratusi. Dūgzdama kaip bitė, pro ją prašvilpė antra strėlė.

— Prašovei, — tarė Arija.

— Jei taip manai, esi visai paika, — pasakė Engvis. — Strėlės skrieja ten, kur jas siunčiu.

— Tikra tiesa, — pritarė Lemas Geltonasis Apsiaustas.

Tarp lankininko ir jos kalavijo smaigalio buvo gera dešimtis žingsnių. Beviltiška, pagalvojo Arija gailėdamasi, kad neturi tokio lanko kaip Šaulys ir nėra taip įgudusi šaudyti. Nusiminusi ji nuleido sunkų ilgąjį kalaviją ir jo smaigalys palietė žemę.

— Eisime pasižiūrėti tos užeigos, — nusprendė ji, mėgindama po narsiais žodžiais nuslėpti giliai širdyje glūdinčią abejonę. — Jūs eikite pirmi, o mes josime iš paskos, kad matytume, ką darote.

Žemai nusilenkęs Tomas Septynstygis pasakė:

— Pirmi ar jums iš paskos, visai nesvarbu. Eime, vaikinai, parodykime jiems kelią. Geriau ištrauk tas strėles, Engvi, čia mums jų neprireiks.

Įkišusi kalaviją į makštį, Arija perėjo į kitą kelio pusę ir, laikydamasi atokiau nuo trijų nepažįstamųjų, prisiartino prie balnuose sėdinčių savo draugų.

— Pyragėli, paimk tuos kopūstus, — atsispyrusi šokdama į balną liepė ji, — ir morkas.

Bent kartą jis nepuolė ginčytis. Ir jie iškeliavo taip, kaip Arija buvo nurodžiusi: giliomis provėžomis išraižytu keliu jų arkliai ėjo lėta žingine, per keliolika žingsnių atsilikę nuo trijų pėsčiomis traukiančių vyrų. Ir vis dėlto netrukus kažkaip savaime jų arkliai ėmė lipti pėstiesiems ant kulnų. Tomas Septynstygis žingsniavo lėtai, be to, jam patiko brązginti savo arfą.

— Ar mokate kokių nors dainų? — paklausė jis ką tik sutiktos trijulės. — Man labai patiktų, jei dainuojant kas nors iš jūsų pritartų. Lemas neturi klausos, o mūsų vyrukas su didlankiu moka tik karo žygio balades ir kiekvienoje iš jų — šimtas posmų.

— Per karo žygius mes dainuojame tikras dainas, — lyg teisindamasis atsakė Engvis.

— Dainuoti kvaila, — pareiškė Arija. — Dainavimas — tai triukšmas. Mes išgirdome jus iš tolo. Galėjome ir nužudyti.

Tomas šyptelėjo išsiduodamas, kad taip nemano.

— Būna ir blogesnių dalykų, nei mirti dainuojant.

— Jei šiose apylinkėse būtų vilkų, mes žinotume, — suniurnėjo Lemas. — Arba jei būtų liūtų. Šiuos miškus puikiai pažįstame.

— Bet nė nenutuokėte, kad mes čia, — pasakė Gendris.

— Liaukis, vaikine, nebūk toks tikras, — sudraudė jį Tomas. — Kartais žmogus žino daugiau, nei pasako.

Pyragėlis krustelėjo balne.

— Žinau vieną dainą apie lokį, — tarė. — Bent jau dalį jos.

Tomas perbraukė pirštais per stygas.

— Tuomet pasiklausykime jos, berniuk pyragiuk. — Ir jis, atlošęs galvą, užtraukė: Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys…

Pyragėlis džiaugsmingai pritarė ir netrukus ėmė šokčioti balne pagal ritmą. Arija nustebusi spoksojo į jį. Pyragėlis turėjo gražų balsą ir gerai dainavo. Jis niekada nieko gerai nemokėjo, tik kepti, dingtelėjo Arijai.

Šiek tiek toliau į Trišakį įtekėjo upokšnis. Jiems brendant per vandenį, dainavimas pabaidė tarp nendrių pasislėpusią antį. Engvis staiga sustojo kaip įbestas, čiupo ant peties tabalavusį lanką, įstatė į templę strėlės galą ir ją nušovė. Paukštis šleptelėjo į seklumą netoli kranto. Nusimetęs gelsvąjį apsiaustą ir nuolat kažkuo skųsdamasis, Lemas nubrido ligi kelių siekiančiu vandeniu jo paimti.

— Kaip manote, ar Šarna tame savo rūsyje galėtų turėti citrinų? — paklausė Engvis Tomo, kol visi žiūrėjo į vandenį taškantį ir besiplūstantį Lemą. — Kartą dornietė mergina iškepė man antį su citrinomis, — liūdnai susimąstęs pridūrė jis.

Jiems persikėlus per upokšnį, Tomas ir Pyragėlis vėl uždainavo, o pririšta prie Lemo diržo, po gelsvu Lemo apsiaustu kyburiavo antis. Nežinia kodėl, bet daina, rodės, trumpina kelią. Neilgai keliavę tolumoje jie pamatė užeigą, dunksančią ant upės kranto, prie staigaus Trišakio vingio į šiaurę. Jiems besiartinant Arija prisimerkusi įtariai nužvelgė užeigą. Ir turėjo pripažinti, kad į nusikaltėlių irštvą ji tikrai nepanaši; kalkėmis baltintomis antro aukšto sienomis, šviesiai pilku stogu ir iš kamino tingiai rūkstančiu dūmu, užeiga atrodė svetinga, net jauki. Šalia buvo matyti arklidės ir kiti ūkiniai pastatai, o už jos — prieplaukėlė, sodas, kuriame augo obelys, ir nedidelis daržas. Čia buvo net į upę išsikišęs molas ir…

— Gendri! — nekantriai ir pritildžiusi balsą šūktelėjo ji. — Jie turi valtį. Likusį kelią iki Riverano galėtume įveikti upe. Man rodos, taip būtų greičiau nei raitomis…

Bet Gendris, rodės, nebuvo tuo tikras.

— Ar moki plaukti burine valtimi?

— Iškeli burę, — gūžtelėjo pečiais Arija, — ir vėjas valtį plukdo.

— O jei vėjas pučia į priešingą pusę?

— Tada galima irkluoti.

— Prieš srovę? — Gendris susiraukė. — Ar tokia kelionė nebūtų labai lėta? Ir kas bus, jei valtis apsivers ir mes atsidursime vandenyje? Šiaip ar taip, valtis priklauso ne mums, o užeigai.

Galėtume ją gauti. Arija nieko nepasakė, tik prikando lūpą. Pasiekę arklides, jie nulipo nuo arklių. Viduje jokių gyvulių nebuvo, bet Arijai nepraslydo pro akis, kad daugumoje aptvarų yra šviežio arklių mėšlo.

— Vienas iš mūsų turėtų likti saugoti arklių, — apdairiai nusprendusi tarė ji.

— Nėra jokio reikalo, Bandele, — nugirdęs jos žodžius įsiterpė Tomas. — Eikite valgyti, o arkliai čia ir taip bus saugūs.

— Aš pasiliksiu, — nekreipdamas dėmesio į dainių, pareiškė Gendris. — Užkandę galėsite ateiti ir mane pakeisti.

Linksėdama Arija patraukė paskui Pyragėlį ir Lemą. Jai ant nugaros vis dar tabalavo į makštį įkištas kalavijas, o ranką ji laikė uždėjusi ant rankenos durklo, kurį buvo pavogusi iš Ruzo Boltono, — dėl viso pikto, jei kartais jai nepatiktų tai, ką pamatys užeigoje.

Virš durų kabojo dažyta iškaba, kurioje buvo pavaizduotas kažkoks senas klūpantis karalius. Įžengę į vidų, jie atsidūrė svečių menėje, o joje, krumpliais įsirėmusi į klubus ir piktai šaudydama akimis, stovėjo labai aukšta ir negraži moteris atsikišusiu smakru.

— Nestovėk ten kaip įkaltas, berniuk, — piktai tarstelėjo ji. — O gal tu mergaitė? Šiaip ar taip, užstoji duris. Eik vidun arba grįžk į lauką. Lemai, ką aš tau sakiau apie užeigos grindis? Tu visas aplipęs purvu.

— Nušovėme antį. — Lemas iškėlė paukštį nelyginant taikos vėliavą.

Moteris grybštelėjo jam iš rankos laimikį.

— Turbūt norėjai pasakyti, kad antį nušovė Engvis. Nusiauk batus — ar tu kurčias, ar tik kvailas? — Ir ji nusisuko. — Vyre! — garsiai šūktelėjo. — Lipk viršun, vaikinai grįžo. Vyre!

Rūsio laiptais bambėdamas užlipo vyras, ryšintis dėmėtą prijuostę. Jis buvo visa galva žemesnis už moterį, grubių veido bruožų, o ant pageltusios ir gerokai pavytusios odos buvo matyti raupų žymės.

— Aš čia, moterie, nelaidyk gerklės. Ko tau reikia?

— Pakabink, — liepė ji, brukdama vyrui antį.

Engvis ėmė nekantriai trypčioti.

— Tikėjomės ją suvalgyti, Šarna. Keptą su citrinomis. Jeigu jų turėtum.

— Citrinų? Iš kur mes galėtume turėti citrinų? Ar šis kraštas tau primena Dorną, strazdanotas kvaily? Kodėl tau nepabėgėjus prie citrinmedžių ir nepriskynus kubilo citrinų, gražių alyvuogių ir granatų? — Ir, pagrūmojusi Engviui pirštu, ji pridūrė: — Tiesa, jei nori, gal ir galėčiau iškepti tą antį su Lemo apsiaustu, bet paukštis vis tiek kelias dienas turi pakyboti. Valgysite kiškieną arba liksite tuščiais pilvais. Jei esate alkani, greičiausiai iškeps ant iešmo pamauta kiškio skerdena. O gal norėtumėte kiškienos troškinio su alumi ir svogūnais?

Arijai atrodė, kad jaučia burnoje kiškienos skonį.

— Monetų neturime, bet atnešėme morkų ir kopūstų. Mainais į mėsą.

— Šit kaip? O kur tos morkos ir kopūstai?

— Pyragėli, atiduok jai kopūstus, — pasakė Arija, ir jis pakluso, bet prie senės priėjo atsargiai ir nenoriai, tarsi prie Rordžo, Kandžiaus arba Vargo Houto.

Atidžiai apžiūrėjusi daržoves, dar atidžiau ji nužvelgė berniuką.

— O kur pyragėlis?

— Čia. Tai aš. Toks mano vardas. O ji… hm… Bandelė.

— Tik ne po mano stogu. Savo valgius ir valgytojus vadinu skirtingai, kad galėčiau atskirti vienus nuo kitų. Vyre!

Jos vyras buvo išėjęs į lauką, bet išgirdęs žmonos riktelėjimą paskubomis grįžo.

— Antį pakabinau. Ko dabar nori, moterie?

— Nuplauk daržoves, — liepė ji. — O jūs visi sėskitės ir laukite, kol užkepsiu kiškių skerdenas. Berniukas atneš jums gėrimų. — Palenkusi ilgą savo nosį, ji nudelbė Ariją ir Pyragėlį. — Girdyti alumi vaikų aš nepratusi, bet sidras baigėsi, melžiamų karvių irgi neturime, o žemyn upe plaukia tiek daug žuvusių vyrų lavonų, kad jos vanduo įgavo karo prieskonį. Jei atneščiau po taurę sultinio, į kurį prikritę negyvų musių, ar jį gertumėte?

— Aris gertų, — leptelėjo Pyragėlis. — Tai yra Bandelė.

— Gertų ir Lemas, — kreivai šypsodamasis kyštelėjo savo trigrašį Engvis.

— Dėl Lemo nesuk sau galvos, — atsakė Šarna. — Alaus užteks visiems.

Ir nužingsniavo į virtuvę.

Kol Lemas pasikabino ant vagio savo didelį gelsvą apsiaustą, Engvis ir Tomas Septynstygis įsitaisė už stalo prie židinio. Pyragėlis kaip maišas klestelėjo ant suolo ir užsiėmė vietą prie stalo, stovinčio netoli durų, o Arija įsirangė greta jo.

Tomas nusikabino arfą.

— Vieniša užeiga prie miško kelio, — uždainavo jis, pasirinkęs lėtą melodiją ir mėgindamas ekspromtu sugalvoti žodžius. — Šeimininko žmona negraži kaip kumelė…

— Užčiaupk srėbtuvę, nes negausime jokios kiškienos, — sudraudė jį Lemas. — Juk tu ją pažįsti…

Arija pasilenkė prie Pyragėlio.

— Ar moki valdyti burinį laivelį? — paklausė.

Šiam nespėjus atsakyti, nešinas pilnais kaušais alaus į svečių menę įžengė kresnas, penkiolikos ar šešiolikos metų vaikinukas. Pyragėlis abiem rankomis atsargiai paėmė savąjį, gurkšnį nugėrė ir taip plačiai nusišypsojo, kad tokios šypsenos jo veide Arija dar nebuvo mačiusi.

— Alus, — šnipštelėjo jis, — ir kiškiena…

— Ką gi, už jo malonybę! — keldamas kaušą linksmai pasiūlė tostą Engvis Šaulys. — Tegul Septynetas saugo karalių!

— Tegul saugo visi dvylika, — burbtelėjo Lemas Geltonasis Apsiaustas. Nurijęs kelis gurkšnius, jis delno viršumi nusibraukė nuo lūpų alaus putą.

Prisikrovęs pilną prijuostę nuplautų daržovių, iš lauko į svečių menę atskubėjo vyras.

— Arklidėse yra svetimų arklių, — pranešė jis, tarsi svečiai patys nebūtų to žinoję.

— Tikra tiesa, — pasakė Tomas, dėdamas arfą. — Ir jie geresni už tuos tris, kuriuos atidavei.

Suirzęs vyras pabėrė daržoves ant stalo.

— Niekam aš jų neatidaviau. Pardaviau juos už gerą kainą ir dar parūpinau mums valtį. Beje, jūs, vaikinai, turėjote gyvulius atgauti.

Taip ir žinojau, kad jie plėšikai, klausydamasi vyrų pokalbio pagalvojo Arija. Slapta pakišusi ranką po stalu, ji palietė savo durklo rankeną, mat norėjo įsitikinti, kad ginklą tebeturi. Bet jei mėgins mus apiplėšti, tai pasigailės.

— Ten, kur laukėme, jie nepasirodė, — tarė Lemas.

— Na, aš juos nukreipiau. Matyt, buvote girti arba miegojote.

— Mes? Girti? — Tomas godžiai gurkštelėjo alaus. — Niekada.

— Galėjai ir pats juos sutvarkyti, — papriekaištavo Lemas užeigos šeimininkės vyrui.

— Kaip? Vienas, padedamas tik berniuko? Jau du kartus sakiau, kad senė buvo Lambsvolde, priėmė tos Fernės kūdikį. Ir tą pavainikį vargšei merginai greičiausiai įtaisė kuris nors iš jūsų. — Jis rūsčiai dėbtelėjo į Tomą. — Galiu lažintis, kad tai padarei tu. Grodavai ta savo arfa, traukdavai merginoms liūdnas dainas ir tomis dainomis siekei tik vieno: kad vargšė Fernė nusivilktų apatinius.

— Jei klausantis dainos merginai kyla noras nusimesti drabužius ir pajusti, kaip šilti saulės spinduliai bučiuoja odą, argi dėl to kaltas dainius? — nusistebėjo Tomas. — Be to, ji buvo įsižiūrėjusi Engvį. „Ar galiu paliesti tavo raištį? — girdėjau jį klausiant. — Oi, koks švelnus ir standus… Kaip manai, ar galėčiau jį trūktelėti?“

Užeigos šeimininkės vyras prunkštelėjo.

— Nesvarbu, ar vaikas tavo, ar Engvio. O dėl tų arklių jūs ir patys kalti, ne tik aš. Nepamirškite, kad jie buvo trise. Ką vienas vyras gali padaryti prieš tris?

— Trys tai trys, — neslėpdamas paniekos tarė Lemas, — bet vienas iš jų buvo moteris, o kitas sukaustytas grandinėmis — pats sakei.

Vyras susiraukė.

— Augalota stambi moteris, apsirengusi kaip vyras. O tas, kuris buvo sukaustytas grandinėmis… Jo žvilgsnis man nepatiko.

Pakėlęs savo kaušą, Engvis nusišypsojo.

— Kai man nepatinka vyro akys, aš vieną perveriu strėle.

Arija prisiminė jai pro pat ausį prašvilpusią strėlę. Ir pasigailėjo, kad nemoka šaudyti iš lanko.

Bet užeigos šeimininkės vyrui Engvio žodžiai įspūdžio nepadarė.

— Geriau patylėk, kai kalba viršesni už tave. Gerk savo alų ir laikyk liežuvį už dantų, o jei ne, liepsiu senei kaukštelėti tau šaukštu.

— Viršesni už mane per daug plepa ir tau nereikia raginti, kad gerčiau alų. — Patvirtindamas savo žodžius, Engvis godžiai gurkštelėjo alaus.

Jo pavyzdžiu pasekė ir Arija. Tiek dienų gėrus šaltinių, balų ir drumsto Trišakio vandenį, alaus skonis atrodė toks pat puikus kaip ir vyno, kurio vieną kitą gurkšnelį kartais jai leisdavo išgerti tėvas. Iš virtuvės sklido tokie kvapai, kad jai ėmė tįsti seilė, bet mintys vis tiek sukosi apie valtį. Buriuoti bus sunkiau, nei ją pavogti. Jei palauksime, kol jie visi užmigs…

Į menę vėl grįžo patarnaujantis berniukas, nešinas pora didelių apvalių kepalų duonos. Arija atsilaužė nemažą žiauberę ir godžiai jos atsikando. Tačiau kramtyti duoną buvo sunku, ji atrodė kieta, suzmekusi ir pridegusiu padu.

Vos jos paragavęs, Pyragėlis susiraukė.

— Prasta duona, — tarė, — pridegusi ir per kieta.

— Kai pamerksi į troškinį, bus minkštesnė, — pasakė Lemas.

— Ne, nebus, — įsiterpė Engvis, — tik dantų tikriausiai jau neišsilaušite.

— Arba valgysite ją, arba liksite alkani, — pareiškė užeigos šeimininkės vyras. — Ar aš jums panašus į prakeiktą kepėją? Norėčiau pamatyti, ar jūs iškeptumėte geresnę.

— Iškepčiau, — atšovė Pyragėlis. — Tai visai nesunku. Per ilgai minkei tešlą, todėl duona tokia kieta. — Ir, gurkštelėjęs alaus, neslėpdamas susižavėjimo jis ėmė šnekėti apie įvairias duonos, pyragų, tortų rūšis ir apie visus dalykus, kuriuos mėgo. Arija užvertė akis į lubas.

Tomas atėjęs atsisėdo priešais ją.

— Bandele, — tarė jis, — Ari, ar kuo tu ten vardu, čia — tau. — Ir ant juodu skyrusio medinio stalviršio padėjo nešvarią pergamento skiautę.

Arija suglumusi į ją žvilgtelėjo.

— Kas čia?

— Trys auksiniai drakonai. Mums reikia nusipirkti tuos arklius.

Arija nepatikliai Tomą nužvelgė.

— Tie arkliai — mūsų.

— Norėjai pasakyti „mūsų pavogti“, ar ne? Nėra čia ko gėdytis, mergaite. Karas išveda iš kelio daug dorų žmonių. — Tomas pirštu pabaksnojo į sulankstytą pergamentą. — Dosniai tau moku. Tiesą sakant, daugiau, nei bet kuris iš tų arklių vertas.

Pyragėlis grybštelėjo pergamento skiautę ir atlankstė.

— Čia ne auksas, — garsiai papriekaištavo jis, — čia tik raštas.

— Taip, — pasakė Tomas, — ir aš dėl to atsiprašau. Bet karui pasibaigus mes tikrai atsiskaitysime, duodu karaliui tarnaujančio vyro žodį.

Arija atsistūmė nuo stalo ir atsistojo.

— Jūs ne karaliaus vyrai, o plėšikai.

— Jei kada nors būtum sutikusi tikrą plėšiką, žinotum, kad jie už nieką nemoka, — net pergamento skiaute. Ne savo naudai imame tuos arklius vaikeli, o karalystės labui, kad galėtume greičiau nuvykti ir stoti į kovą ten, kur reikia. Karaliaus vardu. Ar atsakysi karaliui?

Visi vyrai sužiuro į ją: ir Šaulys, ir dičkis Lemas, ir užeigos šeimininkės vyras išgeltusiu veidu ir gudriomis akutėmis. Net Šarna stovėjo virtuvės tarpduryje ir prisimerkusi spoksojo į Ariją. Nesvarbu, ką pasakysiu, mūsų arklius jie vis tiek paims, dingtelėjo jai. Mums teks pėsčiomis kulniuoti į Riveraną, nebent…

— Rašto nenorime. — Arija ištraukė Pyragėliui iš rankos pergamentą. — Galite imti arklius, jei mainais atiduosite prieplaukoje pririštą valtį. Ir jei parodysite, kaip reikia buriuoti.

Kelias akimirkas Tomas Septynstygis stebeilijosi į Ariją, o tada jo platų negražų veidą nušvietė gaili šypsena. Jis garsiai nusijuokė. Engvis pasekė jo pavyzdžiu ir netrukus kvatojo jie visi: Lemas Geltonasis Apsiaustas, Šarna su vyru ir net jiems patarnavęs vaikinukas, išlindęs iš už alaus statinaičių su arbaletu po pažastimi. Arija norėjo juos aprėkti, bet, užuot taip ir padariusi, nejučia pati ėmė šypsotis…

— Raiteliai! — skelbdamas pavojų, šaižiai suriko Gendris. Durys staiga atsidarė ir ant slenksčio išdygo jis. — Kariai, — vos atgaudamas kvapą pridūrė. — Visas tuzinas atjoja paupiu.

Pyragėlis pašoko kaip įgeltas ir netyčia apvertė savo kaušą, bet Tomas ir kiti nė nemirktelėjo.

— Nėra jokio reikalo laistyti gero alaus ant mano užeigos grindų, — pasakė Šarna. — Sėskis ir nurimk, vaikine, tuoj iškeps kiškis. Ir tu sėsk, mergaite. Kad ir kokių skriaudų teko iškęsti, dabar jau viskas baigta, nes esi su karaliaus vyrais. Mes kiek galėdami rūpinsimės, kad jums nieko nenutiktų.

Arija atsakė ne žodžiais, o pakėlusi ranką ir per petį siektelėjusi kalavijo, bet nespėjus jo ištraukti Lemas sučiupo jos riešą.

— Kol kas mums jo neprireiks.

Taip taręs, jis suktelėjo Arijos ranką, kol ji paleido ginklo rankeną. Jo pirštai buvo kieti, įdiržę ir baisiai stiprūs. Ir vėl! — pagalvojo Arija. Ir vėl tas pats, kaip ir tame kaime su Čizviku, Rafu ir Jojančiu Kalnu. Jie ketino pagrobti kalaviją ir vėl paversti ją pelyte. Laisva ranka ji tvirtai suspaudė savo kaušą ir trenkė juo Lemui į veidą. Per kraštą išsiliejęs alus šliūkštelėjo jam į akis, Arija išgirdo, kaip trakštelėjusi Lemui lūžo nosis, ir pamatė plūstelint kraują. Jis suriko, rankomis užsidengė veidą ir Arija išsilaisvino. „Bėk!“ — suriko ji Pyragėliui ir spruko kiek įkabindama.

Bet Lemas akimirksniu ją pasivijo, mat jo kojos buvo tokios ilgos, kad vienas jo žingsnis prilygo trims Arijos žingsneliams. Ji muistėsi, spardėsi, bet dičkis, pačiupęs ją, be vargo pakėlė ir laikė tabaluojančiomis rankomis ir kojomis, o jo veidu žliaugė kraujas.

— Liaukis, kvailute! — kratydamas ją riktelėjo Lemas. — Tuoj pat liaukis!

Gendris žengė jai padėti, bet Tomas Septynstygis su durklu rankoje pastojo jam kelią.

Ir proga sprukti buvo praleista. Lauke, prie užeigos, Arija išgirdo arklių keliamą triukšmą ir karių balsus. Po akimirkos pro atidarytas duris išdidžiai įžengė vyras — tirošis, stotu lenkiantis net Lemą, užsiželdinęs didelę, vešlią barzdą ryškiai žaliais, bet kai kur jau žilstančiais šerelių galais. Jam įkandin įėjo du arbaletininkai, jie vedė sužeistąjį, o paskui sugužėjo ir kiti…

Tokių driskių būrio Arija dar nebuvo mačiusi, bet jų kalavijai, kirviai ir lankai atrodė kaip nauji. Vos įkėlę koją į užeigą, keli vyrai smalsiai ją nužvelgė, bet nė vienas nepratarė nė žodžio. Vienaakis karys su aprūdijusiu, iš katiliuko pasidirbdintu šalmu pauostė orą ir nusišypsojo, o lankininkas sulipusiais gelsvais plaukais paleido gerklę reikalauti alaus. Jiems iš paskos dar įžengė ietininkas su šalmu, kurio viršų puošė liūto figūra, senyvas raišas vyras, samdomas kalavijuotis iš Bravoso ir…

— Harvinas… — sušnabždėjo Arija.

Tai tikrai buvo jis! Nepaisant barzdos ir susivėlusių plaukų, Arija atpažino veidą Haleno sūnaus, kuris kadaise vedžiodavo jos ponį ratu po kiemą, kaudavosi su Jonu bei Robu ruošdamas juos kovoms riterių turnyruose, o per šventes per daug gerdavo. Jis buvo sulysęs, atrodė rūstesnis, be to, Vinterfele niekada nenešiojo barzdos, bet tai buvo jis — jos tėvo žmogus. Harvinas! Muistydamasi Arija ėmė veržtis pirmyn, mėgino išsivaduoti iš geležinių Lemo gniaužtų.

— Tai aš! — sušuko Arija. — Harvinai, tai aš, argi manęs nepažįsti, argi nepažįsti? — Staiga akyse pasirodė ašaros ir netrukus ji žliumbė kaip kūdikis, kaip paika maža mergaitė. — Harvinai, tai aš!

Harvinas pažvelgė į ją, o tada jo žvilgsnis nuslydo į nuluptą vyrą, išsiuvinėtą ant jos liemenės.

— Iš kur mane pažįsti? — susiraukęs nepatikliai paklausė jis. — Nuluptas vyras… Kas tu, lordo Kraugerio tarnas?

Kelias akimirkas Arija nesumojo, ką atsakyti. Ji turėjo tiek daug vardų… Gal jai tik prisisapnavo, kad yra Arija Stark?

— Aš esu mergaitė, — šniurkščiodama paaiškino ji. — Buvau lordo Boltono taurininkė, bet jis ketino išmainyti mane į ožį, todėl kartu su Gendriu ir Pyragėliu pabėgau. Turi mane prisiminti! Kai buvau maža, vedžiodavai mano ponį.

Staiga Harvinas išpūtė akis.

— O dievai… — sušnabždėjo. — Nenuorama Arija… Paleisk ją, Lemai.

— Ji man sulaužė nosį. — Lemas nesiterliodamas nutrenkė Ariją ant grindų. — Po septyniais pragarais, kas ji?

— Karaliaus rankos duktė. — Harvinas priklaupė prieš ją ant vieno kelio. — Arija Stark iš Vinterfelo.