Kardų audra

Džeimis

Baltojoje menėje ant balto stalo buvo padėta Baltoji knyga.

Menė buvo apvali, jos sienos nubaltintos kalkėmis ir nukabinėtos baltais vilnoniais gobelenais. Ji užėmė visą pirmąjį aukštą Baltojo Kalavijo bokšto — keturių aukštų siauro priestato, prijungto prie pilies sienos, išeinančios į įlanką, kampo. Skliautuotoje požeminėje galerijoje buvo laikomi ginklai ir šarvai, o antrame ir trečiame aukšte buvo įrengti nedideli miegamieji kambarėliai šešiems karaliaus sargybos broliams.

Aštuoniolika metų vienas iš tų kambarėlių priklausė jam, bet šį rytą Džeimis persinešė savo daiktus į ketvirtą aukštą, kurį visą užėmė lordo vado kambariai. Tos patalpos taip pat buvo kuklios, tačiau erdvios; be to, jos buvo iškilusios virš išorinių sienų, todėl jis galėjo matyti jūrą. Tai man patiks, pagalvojo Džeimis. Ir vaizdas, ir visa kita.

Išblyškęs kaip kambario sienos, apsivilkęs baltus karaliaus sargybos vado drabužius, Džeimis sėdėjo prie knygos ir laukė savo prisiekusių brolių. Jam prie klubo kabojo ilgasis kalavijas. Prie dešinio klubo. Anksčiau kalaviją jis visada nešiojo prie kairiojo klubo ir išsitraukdavo jį dešine ranka. O šį rytą Džeimis pasikabino ginklą prie dešinio klubo, kad prireikus galėtų išsitraukti jį kaire ranka, bet jausti ginklo svorį toje pusėje buvo keista, o kai pamėgino išsitraukti kalaviją iš makštų, tas judesys atrodė nevikrus ir nenatūralus. Drabužiai Džeimiui taip pat netiko. Jis apsivilko žiemiškus karaliaus sargybos vyro apdarus, — balintos vilnos tuniką, kelnes ir sunkų baltą apsiaustą, — bet rūbai atrodė dukslūs ir kabėjo ant jo tarsi maišai.

Kelias pastarąsias dienas Džeimis praleido brolio teisme, stovėdamas menės gale ir niekam nekrisdamas į akis. Tirionas jo arba nematė, arba nepažino, ir tai Džeimio nestebino. Rodės, pusė dvariškių jo nebepažįsta. Aš svetimas savo paties namuose. Jo sūnus buvo miręs, tėvas jo išsižadėjo, o sesuo… po tos pirmos dienos karališkoje septoje, kurioje tarp degančių žvakių gulėjo Džofris, ji nė karto nepasiliko su juo akis į akį. Net kai jie nešė velionį per miestą į kapą Didžiojoje Beiloro septoje, Sersėja laikėsi atokiau nuo jo.

Džeimis dar kartą apsižvalgė po Apvaliąją menę. Sienas dengė balti vilnoniai gobelenai, o virš židinio kabojo baltas skydas ir du sukryžiuoti ilgieji kalavijai. Krėslas prie stalo buvo senas, padirbtas iš juodojo ąžuolo, paminkštintas balintos karvės odos pagalvėlėmis, bet ta oda jau buvo gerokai nusitrynusi. Nutrinta kaulėtų Baristano Narsiojo, prieš jį — sero Džeroldo Haitauerio, taip pat princo Eimono Drakono riterio, sero Rajamo Redvaino ir Demono Dario, sero Dankano Aukštojo ir Blyškiojo Grifo Eilino Koningtono užpakalių. Kaip galėjo karalžudys priklausyti tokiai kilniai draugijai?

Ir vis dėlto priklausė.

Stalas buvo padirbdintas iš seno burtmedžio ir atrodė balsvas lyg kaulas, jis buvo milžiniško skydo formos, o stalviršį laikė trys balti eržilai. Pagal tradiciją lordas vadas sėdėjo skydo viršuje, o broliai — po tris kiekviename šone, bet tai nutikdavo labai retai, kai jie susirinkdavo visi septyni. Prie Džeimio alkūnės gulėjo didžiulė knyga; dviejų pėdų ilgio ir pusantros pėdos pločio, tūkstančio puslapių iš plono pergamentinio popieriaus, įrištų tarp balintos odos viršelių, su auksiniais įtvarais ir sankabais. Oficialiai ji buvo vadinama „Brolių knyga“, bet dažniausiai broliai ją vadino tiesiog Baltąja knyga.

Baltojoje knygoje buvo surašyta karaliaus sargybos istorija. Kiekvienam riteriui, kada nors tarnavusiam šioje sargyboje, buvo skirtas atskiras puslapis, kuriame buvo užrašytas jo vardas ir viso gyvenimo nuopelnai. Kiekvieno puslapio viršutiniame kairiame kampe ryškių spalvų rašalu buvo nupieštas to vyro skydas, kurį jis nešiojo, kai buvo pašauktas į tarnybą. Dešiniame apatiniame kampe buvo nupieštas karaliaus sargybos skydas: baltas kaip sniegas, tuščias ir švarus. Viršutiniai skydai buvo skirtingi; apatiniai — visi tokie pat. Tarp jų buvo surašyti kiekvieno vyro gyvenimo ir tarnybos faktai. Skydus ir miniatiūras piešdavo tris kartus per metus iš Didžiosios Beiloro septos siunčiami septonai, bet rūpintis naujais įrašais buvo lordo vado pareiga.

Dabar — mano pareiga. Tai yra, kai tik išmoks rašyti kaire ranka. Baltosios knygos įrašai buvo gerokai apleisti. Reikėjo įrašyti, kad mirė seras Mendonas Muras ir seras Prestonas Grynfildas, taip pat pažymėti trumpą ir kruviną Sandoro Kligeino tarnybą karaliaus sargyboje. Reikėjo pradėti naujus puslapius serui Beilonui Svonui, serui Osmundui Ketlblekui ir Gėlių riteriui. Turėsiu pasikviesti septoną, kad nupieštų jų skydus.

Prieš Džeimį lordu vadu buvo seras Baristanas Selmis. Jo skyde puslapio viršuje buvo nupieštas Selmių giminės ženklas: trys kviečių varpos su stiebeliais rudame fone. Džeimis prajuko, bet ir nustebo pamatęs, kad, prieš palikdamas pilį, seras Baristanas rado laiko įrašyti savo atleidimui iš lordo vado pareigų.

Seras Baristanas iš Selmių giminės. Pirmagimis sero Lajonelio Selmio iš Harvestholo sūnus. Tarnavo sero Manfredo Svono ginklanešiu. Dešimtaisiais gyvenimo metais gavo pravardę „Narsusis“ už tai, kad su skolintais šarvais kaip paslaptingasis riteris pasirodė Blekheiveno turnyre, kuriame buvo nugalėtas ir demaskuotas Dankano, Laumžirgių princo. Eidamas šešioliktus metus karaliaus Eigono V Targarieno pakeltas į riterius už tai, kad žiemos turnyre Karaliaus Uoste parodė didžiulę narsą kaip paslaptingasis riteris ir įveikė princą Dankaną Mažąjį ir serą Dankaną Aukštąjį, karaliaus sargybos lordą vadą. Per Devynių Skatikų karalių karą dvikovoje jis nužudė Meilisą Baisųjį, paskutinįjį Blekfairo apsimetėlį. Nugalėjo Lormelį Ilgąją Ietį ir Sedriką Stormą, Bronzinių Vartų Pavainikį. Dvidešimt trečiais gyvenimo metais lordo vado sero Džeroldo Haitauerio pašauktas į tarnybą karaliaus sargyboje. Sidabrinio Tilto turnyre apgynė perėjimą nuo visų kovotojų. Turnyrinio riterių mūšio prie Mergelių Duburio nugalėtojas. Per Prieblandos Slėnio maištą, nors ir sužeistas strėle į krūtinę, išgelbėjo karalių Eirį II. Atkeršijo už savo prisiekusio brolio, sero Gveino Gaunto, nužudymą. Nuo Karaliaus miško brolijos išgelbėjo ledi Džeinę Svon ir jos septą, nugalėjęs Besišypsantį Riterį ir Saimoną Toiną, o pastarąjį ir nužudęs. Senmiesčio turnyre nugalėjo paslaptingąjį riterį Juodąjį Skydą ir atskleidė, kad jis — Aukštumų Pavainikis. Vienintelis lordo Stefono Vėtrų Gūžtoje surengto turnyro nugalėtojas, išmetęs iš balno lordą Robertą Barateoną, princą Oberiną Martelį, lordą Leitoną Haitauerį, lordą Džoną Koningtoną, lordą Džeisoną Molisterį ir princą Reigarą Targarieną. Trišakio mūšyje kaudamasis petys į petį su prisiekusiais broliais ir Drakono Uolos princu Reigaru buvo sužeistas strėle, ietimi ir kalaviju. Karalius Robertas I Barateonas jam atleido ir paskyrė karaliaus sargybos lordu vadu. Tarnavo garbės sargyboje, lydėjusioje ledi Sersėją iš Lanisterių giminės į Karaliaus Uostą tekėti už karaliaus Roberto. Per Beilono Greidžojaus sukilimą vadovavo Senojo Viko puolimui. Penkiasdešimt septintais gyvenimo metais tapo riterių turnyro Karaliaus Uoste nugalėtoju. Šešiasdešimt pirmais gyvenimo metais karaliaus Džofrio I Barateono atleistas iš tarnybos dėl senatvės.

Pirmoji išsamios sero Baristano biografijos dalis buvo įrašyta didele ir tvirta sero Džeroldo Haitauerio ranka. Paties Selmio smulkesnė ir grakštesnė rašysena atsirado tik minint jo sužeidimą prie Trišakio.

Palyginti su jo, įrašai Džeimiui skirtame puslapyje buvo labai kuklūs.

Seras Džeimis iš Lanisterių giminės. Pirmagimis lordo Taivino ir ledi Džoanos iš Kasterlių Uolos sūnus. Tarnavo lordo Samnerio Kreikholo ginklanešiu kaunantis su Karaliaus miško brolija. Penkioliktais gyvenimo metais už narsą mūšio lauke sero Arturo Deino iš karaliaus sargybos buvo įšventintas į riterius. Tais pačiais penkioliktais gyvenimo metais karaliaus Eirio II Targarieno pašauktas į tarnybą karaliaus sargyboje. Per Karaliaus Uosto apsiaustį Geležinio sosto papėdėje nužudė karalių Eirį II. Po to žinomas kaip „Karalžudys“. Karalius Robertas I Barateonas už šį nusikaltimą jam atleido. Tarnavo garbės palydoje, lydėjusioje jo seserį, ledi Sersėją Lanister, į Karaliaus Uostą tekėti už karaliaus Roberto. Turnyro, vestuvių proga surengto Karaliaus Uoste, nugalėtojas.

Taip susumuotas, jo gyvenimas atrodė menkas ir nereikšmingas. Seras Baristanas galėjo bent jau paminėti jo pergales keliuose kituose turnyruose. O seras Džeroldas galėjo pridėti kelis žodžius apie tai, ką jis nuveikė serui Arturui Deinui palaužus Karaliaus miško broliją. Jis išgelbėjo lordui Samneriui gyvybę, kai Didpilvis Benas jau ketino suknežinti šiam galvą, nors tas bastūnas, tiesa, nuo Džeimio paspruko. Be to, jis šauniai laikėsi kaudamasis su Besišypsančiu Riteriu, nors nužudė jį Arturas Deinas. Kokia buvo kova ir koks priešininkas! Besišypsantis Riteris buvo tikras pamišėlis, kilnumas ir žiaurumas jo širdyje buvo tiesiog susipynę, bet jis nežinojo, kas yra baimė. Ir Deinas su Ryto kalaviju rankoje… Dvikovai baigiantis bastūno kalavijo ašmenyse buvo tiek įrantų, kad seras Arturas stabtelėjo ir leido jam pasiimti kitą kalaviją. „Noriu tavo balto kalavijo“, — kai jiedu vėl tęsė dvikovą, pareiškė riteris plėšikas, nors tuomet jau buvo daugiau kaip dešimt kartų sužeistas ir iš žaizdų jam bėgo kraujas. „Nori — ir turėsi, sere“, — atsakė Ryto Kalavijas ir smogė paskutinį kartą.

Tais laikais gyventi buvo paprasčiau, pagalvojo Džeimis, o vyrai ir kalavijai buvo nuliedinti iš tauresnio plieno. O gal tik jam, penkiolikmečiui, tuomet taip atrodė? Dabar jie visi buvo kapuose — Ryto Kalavijas ir Besišypsantis Riteris, Baltasis Bulius ir princas Levainas, juodojo humoro meistras seras Osvelis Ventas ir uolusis Jonas Daris, Saimonas Toinas ir jo Karaliaus miško brolija, ir šiurkštus, bet geraširdis senasis Samneris Kreikholas. O tas vaikinukas, koks tuomet buvau… kažin, kada mirė jis? Kai apsivilkau baltą apsiaustą? O gal kai perrėžiau gerklę Eiriui? Tas jaunuolis norėjo būti seru Arturu Deinu, bet nė pats nepajuto, kaip tapo Besišypsančiu Riteriu.

Išgirdęs virstelint duris, Džeimis užvertė Baltąją knygą ir atsistojo ketindamas pasitikti savo prisiekusius brolius. Pirmas atėjo Osmundas Ketlblekas. Jis plačiai nusišypsojo Džeimiui, tarsi jiedu būtų buvę seni ginklo bičiuliai.

— Sere Džeimi, — tarė jis, — jei aną vakarą būtum atrodęs taip kaip dabar, iš karto būčiau tave pažinęs.

— Šit kaip? — Džeimis tuo abejojo. Tarnai jį išmaudė, nuskuto barzdą, ištrinko ir sušukavo plaukus. Žiūrėdamas į stiklą, jis jau nematė vyro, su Briene perėjusio visą upių kraštą, bet… taip pat neatrodė panašus į save. Jo veidas buvo sulysęs ir abejingas, be to, po akimis atsirado raukšlių. Atrodau kaip senis. — Stokis prie savo krėslo, sere.

Ketlblekas pakluso. Vienas po kito susirinko likę prisiekusieji broliai.

— Serai, — kai atėjo visi penki, oficialiai kreipėsi į juos Džeimis, — kas saugo karalių?

— Mano broliai, seras Osnis ir seras Osfrydas, — atsakė seras Osmundas.

— Ir mano brolis, seras Garlanas, — pridūrė Gėlių riteris.

— Ar su jais karalius saugus?

— Taip, milorde.

— Tada sėskitės. — Tai buvo ritualiniai žodžiai. Prieš septynetui pradedant posėdžiauti, turėjo būti užtikrintas karaliaus saugumas.

Seras Borosas ir seras Merinas atsisėdo Džeimiui iš dešinės, palikę tarp savęs tuščią krėslą, kuris priklausė serui Ariui Oukhartui, išvykusiam į Dorną. Seras Osmundas, seras Beilonas ir seras Loras įsitaisė jam iš kairės. Senieji ir naujieji. Džeimis pasvarstė, ar tai ką nors reiškia. Karaliaus sargybos istorijoje būta laikų, kai jos riteriai buvo susipriešinę, ypač smarkiai ir apmaudžiai per Drakonų Šokį. Ar ir dabar reikėjo baimintis to paties?

Džeimiui buvo keista sėdėti lordo vado krėsle, kuriame tiek metų sėdėdavo Baristanas Narsusis. O dar keisčiau sėdėti čia suluošintam. Nepaisant to, krėslas priklausė jam ir dabar tai buvo jo karaliaus sargyba. Tomeno septintukas.

Džeimis daug metų tarnavo kartu su Merinu Trentu ir Borosu Blauntu; jiedu buvo neblogi kariai, bet Trentas atrodė klastingas ir žiaurus, o Blauntas — bambeklis ir pagyrūnas. Serui Beilonui Svonui jo apsiaustas būtų tikęs labiau ir, žinoma, Gėlių riteris, rodės, buvo tikras tobulo riterio įsikūnijimas. Penkto vyro, to Osmundo Ketlbleko, Džeimis nepažinojo.

Jis svarstė, ką apie šią kompaniją būtų pasakęs seras Arturas Deinas. „Kaip čia nutiko, kad karaliaus sargyba taip žemai puolė?“ — greičiausiai būtų nusistebėjęs jis. „Tai aš kaltas, — būčiau atsakęs, — atvėriau duris ir, kai pro jas ėmė brautis visokie padugnės, nieko nedariau.“

— Karalius mirė, — prabilo Džeimis. — Mano sesers sūnus, trylikos metų berniukas, nužudytas per savo vestuvių pokylį, savo menėje. Jūs visi penki ten buvote. Visi penki jį saugojote. Ir vis dėlto jis negyvas. — Jis palaukė, ką į jo žodžius atsakys susirinkę vyrai, bet nė vienas nepravėrė burnos. Tairelių vaikinukas pyksta, o Beilonui Svonui gėda, dingtelėjo Džeimiui. Kiti trys, jo nuomone, buvo visiškai abejingi. — Ar tai — mano brolio darbas? — tiesiai paklausė jis. — Ar mano sūnėną nunuodijo Tirionas?

Seras Beilonas neramiai pasimuistė krėsle. Seras Borosas sugniaužė kumštį. Seras Osmundas tingiai gūžtelėjo. Galų gale Merinas Trentas atsakė:

— Jis pripylė Džofrio taurę vyno. Matyt, tada ir įbėrė nuodų.

— Ar esi tikras, kad užnuodytas buvo būtent vynas?

— O kas daugiau? — skėstelėjo rankomis Borosas Blauntas. — Vyno likučius Kipšas išpylė ant grindų. Kam reikėjo pilti lauk vyną? Nebent jis įrodė jo kaltę.

— Jis žinojo, kad vynas užnuodytas, — pritarė seras Merinas.

Seras Beilonas Svonas suraukė kaktą.

— Kipšas ant pakylos buvo ne vienas. Toli gražu. Puota buvo įsibėgėjusi, žmonės stovėjo ir vaikštinėjo, keitėsi vietomis, išsmukdavo į išvietę, tarnai ateidavo ir išeidavo… Karalius su karaliene buvo ką tik prapjovę vestuvių pyragą, visų žvilgsniai buvo nukreipti į juodu ir tuos triskart prakeiktus balandžius. Į vyno taurę niekas nežiūrėjo.

— Kas dar buvo ant pakylos? — paklausė Džeimis.

Jam atsakė seras Merinas:

— Karališkoji šeima, nuotakos šeima, didysis meisteris Paiselis, aukštasis septonas…

— Štai jis ir nunuodijo, — klastingai šypsodamasis pakišo mintį seras Osmundas Ketlblekas. — Tas senis per daug jau šventas. Aš niekada jo nemėgau. — Ir nusijuokė.

— Ne, — rimtai atrėžė Gėlių riteris. — Nuodytoja yra Sansa Stark. Jūs visi pamirštate, kad iš tos taurės gėrė ir mano sesuo. Iš visų menėje susirinkusių svečių vienintelė Sansa Stark turėjo priežastį geisti ir Mardžerės, ir karaliaus mirties. Užnuodijusi jaunavedžių taurę, ji galėjo tikėtis atsikratyti jų abiejų. Be to, jei yra nekalta, kodėl paskui pabėgo?

Vaikinukas kalba protingai. Gali būti, kad Tirionas nekaltas. Tačiau neatrodė, jog kas nors būtų bent jau aptikęs tos merginos pėdsakus. Gal Džeimiui reikėjo užsiimti paieška pačiam? Pradžiai būtų gerai sužinoti, kaip ji paspruko iš pilies. Veiris apie tai gali turėti savų minčių. Niekas taip gerai nepažinojo Raudonosios pilies kaip, eunuchas.

Tačiau tai galėjo palaukti. Dabar Džeimis turėjo svarbesnių rūpesčių. „Sakai, esi karaliaus sargybos lordas vadas? — pasakė jo tėvas. — Tai eik ir vykdyk savo pareigas.“ Šie penki vyrai nebuvo jo pasirinkti broliai, jie buvo broliai, kuriuos jis dabar turėjo; atėjo laikas juos papurtyti.

— Kad ir kas tai padarė, — pasakė jiems Džeimis, — Džofris negyvas, ir dabar Geležinis sostas priklauso Tomenui. Noriu, kad soste jis sėdėtų, kol pražils ir kol jam iškris dantys. Ir ne nuo nuodų. — Džeimis atsisuko į serą Borosą Blauntą. Pastaraisiais metais šis vyras gerokai aptuko, tačiau iš prigimties buvo stambaus sudėjimo, tad jam tai nė kiek netrukdė. — Sere Borosai, atrodai kaip žmogus, mėgstantis pavalgyti. Nuo šiol ragausi viską, ką valgys ir gers Tomenas.

Seras Osmundas Ketlblekas garsiai nusijuokė, Gėlių riteris šyptelėjo, o seras Borosas išraudo kaip vėžys.

— Aš — ne ragautojas! Esu karaliaus sargybos riteris!

— Liūdna, bet turiu tau pritarti. — Sersėjai nereikėjo atimti iš šio vyro balto apsiausto. Tačiau dar labiau suklydo jųdviejų tėvas, grąžinęs jį serui Borosui. — Sesuo man pasakojo, kaip noriai atidavei mano sūnėną Tiriono samdytų kalavijuočių malonei. Tikiuosi, kad morkų ir žirnių taip labai neišsigąsi. Kai tavo prisiekę broliai praktikuosis kieme su kalavijais ir skydais, tu galėsi praktikuotis su šaukštu ir dubeniu. Tomenui patinka pyragėliai su obuoliais. Žiūrėk, kad samdyti kalavijuočiai nenugvelbtų jų ir nepaspruktų.

— Ir tu man tai sakai? Tu?

— Turėsi geriau mirti, nei leisti nunuodyti Tomeną.

— Kaip kad tu numirei gindamas Eirį, sere? — Seras Borosas pašoko nuo krėslo ir suspaudė kalavijo rankeną. — Aš… aš to nepakęsiu. Man rodos, kad maisto ragautoju turi būti tu. Kam dar luošys tinka?

Džeimis nusišypsojo.

— Sutinku. Nesu pasiruošęs saugoti karaliaus kaip ir tu. Tad išsitrauk kalaviją, kurio rankeną glostai, ir pažiūrėsime, kaip tavo dviem rankoms seksis prieš mano vieną. Po šios dvikovos vienas iš mudviejų bus miręs, o karaliaus sargyba — sustiprėjusi. — Jis atsistojo. — Arba, jei nori, gali grįžti prie savo pareigų.

— Cha! — Seras Borosas atkrenkštė, spjovė skreplius Džeimiui po kojomis ir, taip ir neištraukęs kalavijo iš makštų, išėjo.

Tas vyras bailys, bet geros širdies. Nors ir aptukęs, senstelėjęs ir tik vidutiniškas kovotojas, seras Borosas vis tiek galėjo sukapoti Džeimį į krauju pasruvusius gabalus. Tačiau Borosas to nežino, tad geriau tegul nesužino ir kiti. Jie bijojo manęs tokio, koks buvau; o tokio, koks esu, gaili.

Vėl atsisėdęs, Džeimis kreipėsi į Ketlbleką:

— Sere Osmundai… Aš tavęs nepažįstu. Ir man tai atrodo keista. Kaudavausi riterių turnyruose, bendrose kautynėse ir mūšiuose visose Septyniose Karalystėse. Pažįstu visus, net ir nevykusius riterius, laisvuosius raitininkus ir išsišokėlius įvairiausių gabumų ginklanešius, kurie drįsdavo suremti ietis su turnyrų dalyviais. Kaip gali būti, kad niekada negirdėjau apie tave, sere Osmundai?

— Šito pasakyti negaliu, milorde. — Seras Osmundas plačiai nusišypsojo, tarsi jiedu su Džeimiu būtų buvę seni ginklo draugai, dabar linksmai traukiantys vienas kitą per dantį. — Tačiau esu karys, o ne turnyrų riteris.

— Kur tarnavai, kai mano sesuo tave rado?

— Šen bei ten, milorde.

— Buvau Senmiestyje pietuose ir Vinterfele šiaurėje. Lanisporte vakaruose ir Karaliaus Uoste rytuose. Bet nesu buvęs nei šen, nei ten. — Neturėdamas pirštų, Džeimis nukreipė į kumpą sero Osmundo nosį rankos bigę. — Dar kartą klausiu. Kur tarnavai?

— Brastos Akmenyse. Paskui Ginčijamose žemėse. Ten nuolat vyksta susirėmimai. Jodinėjau su Narsiaisiais Vyrais. Kovėmės už Lysą ir šiek tiek už Tirošį.

Koveisi už bet ką, kas tau mokėjo pinigus.

— Kaip buvai pakeltas į riterius?

— Tai įvyko mūšio lauke.

— Kas tave įšventino?

— Seras Robertas… Stounas. Jis žuvęs, milorde.

— Na, žinoma…

Jis numanė, kad seras Robertas Stounas galėjo būti koks nors pavainikis iš Slėnio, pardavinėjęs savo kalaviją Ginčijamose žemėse. Kita vertus, gal jo apskritai nebuvo, o tą vardą seras Osmundas paskubomis sugalvojo, prisiminęs mirusį karalių ir pilies sienos akmenis. Ir ką Sersėja manė vilkdama jam baltą apsiaustą?

Tačiau Ketlblekas bent jau turėjo žinoti, kaip naudotis kalaviju ir skydu. Tarp samdomų kalavijuočių retai pasitaikydavo garbingas vyras, bet kautis jie mokėdavo, kitaip būtų žuvę.

— Gerai, sere, — tarė Džeimis, — gali eiti.

Vyro veide vėl nušvito šypsena. Jis išdidžiai išėjo.

— Sere Merinai, — Džeimis šyptelėjo paniurusiam riteriui rusvais plaukais ir su maišeliais po akimis. — Girdėjau šnekas, kad Džofris naudojosi tavimi, norėdamas nubausti Sansą Stark. — Jis viena ranka apsuko Baltąją knygą. — Štai, parodyk, kur mūsų priesaikoje parašyta, kad prisiekiame mušti moteris ir vaikus.

— Dariau tai, ką man liepė jo malonybė. Mes prisiekę paklusti karaliui.

— Nuo šiol tokio klusnumo atsisakysi. Mano sesuo yra karalienė regentė. Mano tėvas — karaliaus ranka. O aš — karaliaus sargybos lordas vadas. Klausyk mūsų. Ir nieko kito.

Sero Merino veido išraiška pasikeitė, buvo aiškiai matyti, kad jis spyriojasi.

— Liepi mums nepaklusti karaliui?

— Karaliui aštuoneri metai. Svarbiausia mūsų pareiga yra jį saugoti, taip pat ir nuo jo paties. Naudokis tuo bjauriu daiktu, kurį turi šalme. Jei Tomenas norės, kad pabalnotum jo žirgą, taip ir padaryk. Jei lieps žirgą užmušti, ateik pas mane.

— Gerai. Kaip pasakysi, milorde.

— Gali eiti. — Kai jis išėjo, Džeimis atsisuko į serą Beiloną Svoną. — Sere Beilonai, daug kartų mačiau tave besirungiantį turnyruose ir kovojau su tavimi ir prieš tave bendrose riterių kautynėse. Man sakė, kad Juodųjų Vandenų mūšyje daugybę kartų įrodei savo narsą. Karaliaus sargybai garbė, kad joje tarnauji.

— Tai man garbė tarnauti, milorde, — neprarasdamas budrumo atsakė seras Beilonas.

— Užduosiu tau tik vieną klausimą. Ištikimai mums tarnavai, tai tiesa… bet Veiris sako, kad tavo brolis jodinėjo su Renliu, paskui su Staniu, o tavo lordas tėvas nutarė apskritai nekelti savo vėliavų ir visą mūšį pratupėjo už Akmens Šalmo sienų.

— Mano tėvas — senas žmogus, milorde. Gerokai per keturiasdešimt. Laikai, kai jis šauniai kariavo, jau praeityje.

— O tavo brolis?

— Donelis mūšyje buvo sužeistas ir pasidavė serui Elvudui Hartui. Paskui buvo išpirktas iš nelaisvės ir prisiekė ištikimybę karaliui Džofriui, kaip ir kiti belaisviai.

— Taip, tiesa, — tarė Džeimis. — Ir vis dėlto… Renlis, Stanis, Džofris, Tomenas… kaip jam pavyko neprisiekti ištikimybės Beilonui Greidžojui ir Robui Starkui? Jis būtų galėjęs tapti pirmuoju riteriu karalystėje, prisiekusiu ištikimybę visiems šešiems karaliams.

Seras Beilonas pasijuto labai nesmagiai.

— Donelis suklydo, bet dabar jis — Tomeno žmogus. Duodu žodį.

— Nerimauju ne dėl Donelio Ištikimojo, o dėl tavęs. — Džeimis pasilenkė į priekį. — Ką darysi, jei narsusis seras Donelis atiduos kalaviją kuriam nors kitam uzurpatoriui ir vieną gražią dieną įsiverš į sosto menę? O tu stovėsi ten apsivilkęs baltais drabužiais tarp karaliaus ir savo tikro brolio. Ką tada darysi?

— Na… Milorde, taip niekada nenutiks.

— Taip jau nutiko man, — atsakė Džeimis.

Svonas baltos tunikos rankove nusibraukė nuo kaktos prakaitą.

— Nežinai, ką atsakyti?

— Milorde… — Seras Beilonas ištiesino pečius. — Prisiekiu savo kalaviju, savo garbe ir savo tėvo vardu… nepasielgsiu taip, kaip pasielgei tu.

Džeimis nusijuokė.

— Gerai. Grįžk prie savo pareigų. Ir pasakyk serui Doneliui, kad ant savo skydo pridėtų vėtrungę.

Tada jis liko vienas su Gėlių riteriu.

Lieknas kaip kalavijas, lankstus ir mitrus, seras Loras Tairelis vilkėjo baltą kaip sniegas tuniką, mūvėjo baltas vilnones kelnes, buvo prisijuosęs aukso spalvos diržą ir prisisegęs auksinę rožę, atstojančią puikaus šilkinio apsiausto sąsagą. Jo plaukai buvo vešlūs, rusvi, akys taip pat rudos ir įžūliai spindinčios. Jis mano, kad tai turnyras ir kad ką tik buvo paskelbta dvikova ietimis, kurioje jis turi dalyvauti.

— Vos septyniolikos, o jau karaliaus sargybos riteris, — tarė Džeimis. — Turėtum didžiuotis. Princui Eimonui Drakono riteriui taip pat buvo septyniolika, kai jį pašaukė į karaliaus sargybą. Ar tai žinojai?

— Taip, milorde.

— O ar žinai, kad aš buvau pašauktas penkiolikos?

— Ir tai žinau, milorde. — Jis nusišypsojo.

Džeimiui ta šypsena nepatiko.

— Buvau geresnis už tave, sere Lorai. Stambesnis, stipresnis ir vikresnis.

— O dabar esi vyresnis, — tarė vaikinukas. — Milorde.

Džeimis nesusilaikęs nusijuokė. Kaip paika. Jei dabar Tirionas mane girdėtų, negailestingai iš manęs pasityčiotų, kad varžausi su šiuo geltonsnapiu.

— Vyresnis ir išmintingesnis, sere. Turėtum iš manęs mokytis.

— Kaip ir tu kadaise mokeisi iš sero Boroso ir sero Merino?

Ši strėlė įsmigo pernelyg skaudžiai.

— Aš mokiausi iš Baltojo Buliaus ir Baristano Narsiojo, — atšovė jis. — Mokiausi iš sero Arturo Deino, Ryto Kalavijo, kuris būtų galėjęs nužudyti jus visus penkis perėmęs kalaviją į kairę ranką, o dešine prilaikydamas savo kotą ir šlapindamasis. Mokiausi iš princo Levaino iš Dorno, iš sero Osvelio Vento ir iš sero Džonotoro Dario, kurie visi trys buvo puikūs vyrai.

— Bet dabar jie visi mirę.

Jis — kaip aš, staiga suprato Džeimis. Kalbuosi su savimi, su tokiu, koks buvau, — per daug savimi pasitikinčiu pasipūtėliu ir tuštybės kupinu tauruoliu. Taip jau būna, kai esi pernelyg geras ir pernelyg jaunas.

Kaip ir dvikovoje kalavijais, kartais geriausia kirsti kitaip.

— Girdėjau kalbant, kad puikiai koveisi mūšyje… beveik taip pat gerai, kaip šalia kovojusi lordo Renlio šmėkla. Prisiekęs brolis nuo lordo vado nieko neslepia. Pasakyk man, sere, kas buvo užsivilkęs Renlio šarvus?

Kelias akimirkas atrodė, kad Loras Tairelis šios paslapties neišduos, bet paskui prisiminė įžadus.

— Mano brolis, — niūriai tarė jis. — Renlis buvo aukštesnis už mane ir jo krūtinė buvo platesnė. Man jo šarvai buvo per dideli, bet puikiai tiko Garlanui.

— Ar šį maskaradą sugalvojai tu, ar jis?

— Taip pasielgti pasiūlė lordas Mažasis Pirštas. Jis pasakė, girdi, tai išgąsdins neišmanėlius Stanio karius.

— Ir neapsiriko. — Tai išgąsdino net kai kuriuos riterius ir neįtakingus lordus. — Ką gi, parūpinai peno dainių eilėms. Manau, į šį nuopelną taip pat negalima numoti ranka. Kur dėjai Renlio palaikus?

— Palaidojau jį savomis rankomis toje vietoje, kurią jis man kartą parodė, kai dar tarnavau ginklanešiu Vėtrų Gūžtoje. Niekas jo ten neras ir nedrums jam ramybės. — Jis maištingai pažvelgė į Džeimį. — Prisiekiu, ginsiu karalių Tomeną iš visų jėgų. Jei reikės, dėl jo ir gyvybę paaukosiu. Bet niekada nei žodžiu, nei veiksmu neišduosiu Renlio. Jis buvo toks, koks ir turi būti karalius. Geriausias iš visų.

Galbūt geriausiai apsirengęs, dingtelėjo Džeimiui, bet šį kartą jis prikando liežuvį. Kai tik prabilo apie Renlį, sero Loro pasipūtimas išgaravo. Jis ėmė atsakinėti nuoširdžiai. Jis išdidus, beatodairiškas ir padūkęs, bet neveidmainiauja. Bent jau kol kas.

— Jei jau taip sakai… Dar vienas dalykas, o tada galėsi grįžti prie savo pareigų.

— Klausau, milorde.

— Bokšto celėje tebelaikau uždaręs Brienę iš Tarto.

Vaikinas kietai sučiaupė lūpas.

— Jai labiau tiktų celė kalėjimo požemyje.

— Ar tu tikras, kad ji to nusipelnė?

— Ji nusipelnė mirties. Sakiau Renliui, kad moteriai vaivorykštės sargyboje ne vieta. Bendras riterių kautynes ji laimėjo apgaule.

— Rodos, prisimenu kitą riterį, garsėjusį apgaulėmis. Kartą ant rujojančios kumelės išjojo kautis su priešu, raitu ant nirtaus eržilo. O kokią gudrybę sugalvojo Brienė?

Seras Loras nuraudo.

— Ji puolė… na, nesvarbu. Brienė laimėjo, pripažįstu. Jo malonybė apvilko jai vaivorykštinį apsiaustą. O ji jį nužudė. Arba nieko nedarė ir leido žūti.

— Tai didelis skirtumas. — Tai skirtumas tarp mano nusikaltimo ir gėdingo Boroso Blaunto aplaidumo.

— Brienė buvo prisiekusi jį saugoti. Tokią pačią priesaiką davė ir Emonas Kajus, ir seras Robaras Roisas, ir seras Parmenas Kreinas. Kaip kuris nors galėjo pakelti prieš karalių ranką, jai būnant palapinėje, o visiems kitiems — lauke, bet visiškai netoliese? Nebent jie buvo sąmokslo dalyviai.

— Per vestuvių puotą buvote penkiese, — priminė Džeimis. — Kaip Džofris galėjo mirti? Nebent patys dalyvavote sąmoksle.

Seras Loras ištiesino pečius, įsitempė.

— Mes nieko negalėjome padaryti.

— Ta moteris sako tą patį. Ji gedi Renlio, kaip ir tu. Patikėk, aš niekada negedėjau Eirio. Brienė negraži ir užsispyrusi kaip ožka. Bet meluoti jai trūksta protelio, be to, ji beprotiškai ištikima. Ji prisiekė atgabenti mane į Karaliaus Uostą ir štai aš čia. O ranka, kurią praradau… na, dėl to aš pats kaltas tiek pat, kiek ir ji. Prisiminęs, kaip ji mane gynė, neabejoju, jog būtų kovusis už Renlį, jei tik būtų buvę su kuo kautis. Bet kovoti su šešėliu? — Džeimis papurtė galvą. — Išsitrauk kalaviją, sere Lorai. Ir parodyk man, kaip tu kovotum su šešėliu. Norėčiau pamatyti.

Seras Loras nė nemėgino stotis.

— Ji pabėgo, — tarė jis. — Jiedvi su Ketlina Stark paliko jį kraujo klane ir pabėgo. Kam būtų sprukusios, jei tai nebuvo jųdviejų darbas? — Vaikinas įbedė žvilgsnį į stalą. — Renlis pavedė man vadovauti kariuomenės avangardui. Kitaip aš pats būčiau padėjęs jam užsisegti šarvus. Šią užduotį jis dažnai man patikėdavo. Mudu… tą vakarą mudu kartu meldėmės. Palikau jį su Briene. Seras Parmenas ir seras Emonas ėjo sargybą prie palapinės, ten buvo ir seras Robaras Roisas. Seras Emonas prisiekė, kad Brienė… nors…

— Ką nori pasakyti? — pajutęs vaikino abejonę sukluso Džeimis.

— Kaklo šarvai buvo prakirsti. Vienu kirčiu kalavijo ašmenys tolygiai perskrodė plieninius kaklo šarvus. Renlio šarvai buvo puikūs, iš geriausio plieno. Kaip ji galėjo juos perkirsti? Paskui pats mėginau, bet tai neįmanoma. Kaip moteris, ji baisiai stipri, tačiau net Kalnui būtų reikėję sunkaus kirvio. Be to, kam apvilkti jį šarvais, o tik tada perrėžti gerklę? — Jis sutrikęs žvilgtelėjo į Džeimį. — Kita vertus, jei ne ji… kaip galėjo būti, jog kažkoks šešėlis?..

— Paklausk jos. — Džeimis nusprendė. — Nueik į Brienės celę. Užduok jai klausimus ir išklausyk atsakymų. Jei vis dar būsi tikras, kad ji nužudė lordą Renlį, pasirūpinsiu, kad už tai atsakytų. Nuspręsi pats. Apkaltink ją arba paleisk. Tik prašau teisti sąžiningai ir garbingai, kaip dera riteriui.

Seras Loras atsistojo.

— Pažadu. Teisiu garbingai.

— Tada baigėme.

Jaunuolis pasuko prie durų. Bet netrukus vėl atsigręžė.

— Renlis manė, kad ji juokinga. Moteris su vyro šarvais, apsimetanti riteriu.

— Jei kada nors būtų pamatęs ją, vilkinčią rožinio atlaso suknia su nėriniais, nebūtų taip manęs.

— Kartą jo paklausiau, kodėl leidžia būti Brienei šalia, jei mano, kad ji juokinga? Jis man paaiškino, jog visi kiti jo riteriai ko nors iš jo norėjo, — pilių, malonių arba turtų, — o Brienė tetroško už jį numirti. Kai pamačiau jį plūstantį krauju, ją sprunkančią, o kitus tris visiškai sveikus… Jei ji nekalta, tada Robaras ir Emonas… — Seras Loras pritrūko žodžių.

Džeimis nė akimirkos apie tai nesusimąstė.

— Aš būčiau pasielgęs taip pat, sere. — Pameluoti nebuvo sunku, o seras Loras, už tai, rodos, buvo dėkingas.

Kai jis išėjo, Baltojoje menėje lordas vadas susimąstęs liko vienas. Gėlių riteris taip sielvartavo dėl Renlio žūties, kad visai pamišo ir kalaviju nužudė du prisiekusius brolius, o Džeimiui net nešovė į galvą tą patį padaryti tiems penkiems vyrams, apvylusiems Džofrį. Jis buvo mano sūnus, mano slaptas sūnus… Kas aš per žmogus, jei nepakeliu man likusios rankos ir nekeršiju už savo kūną ir sėklą? Jam reikėjo nužudyti bent jau serą Borosą ir taip jo atsikratyti.

Džeimis pažvelgė į savo rankos bigę ir susiraukė. Reikia pasirūpinti ta ranka. Velionis seras Džeislinas Baivoteris turėjo geležinę ranką, o jis galėtų turėti auksinę. Sersėjai tikriausiai tai patiktų. Auksinė ranka jos auksaspalviams plaukams glostyti ir laikyti ją tvirtai prispaudus.

Tačiau ranka galėjo palaukti. Dabar buvo svarbesnių reikalų. Reikėjo atiduoti skolas.