Kardų audra

Ketlina

Žaliąją Šaką jie išgirdo jos dar neprijoję: ausis pasiekė burgėjimas, primenantis didžiulio žvėries riaumojimą. Upė buvo labai srauni ir įsišėlusi, du kartus platesnė nei pernai, kai Robas čia padalijo savo kariuomenę ir už tai, kad tiltu persikėlė per Žaliąją Šaką, prisiekė vesti vieną iš Frėjaus dukterų. Lordo Valderio ir jo tilto jam reikėjo tuomet, o dar labiau reikia dabar. Ketlina žvelgė į drumstus, žalsvus, sūkuriuojančius vandenis ir jos širdis buvo kupina nuogąstavimų. Per tokią upę niekaip nei persikelsime, nei perplauksime, o kol vandenys nuslūgs, gali tekti laukti ir visą mėnulį.

Artėjant prie Dvynių Robas užsidėjo karūną ir pasikvietė Ketliną ir Edmurą, kad jotų šalia. Seras Reinaldas Vesterlingas nešė jo vėliavą, kurios baltame kaip ledas fone buvo pavaizduotas Starkų didvilkis.

Sargybos bokštai prie vartų išniro iš po lietaus marškos lyg vaiduokliai, kaip ūkanų apgaubtos pilkos šmėklos, vis labiau ryškėjančios jiems artinantis. Frėjaus tvirtovę sudarė ne viena, o dvi pilys: tarsi du veidrodžio atspindžiai iš šlapio akmens, dunksantys apibus vandens, sujungti puikiu, arkos pavidalo tiltu. Iškilęs tarp jų stovėjo Vandens bokštas, o po juo tiesi ir srauni tekėjo upė. Nuo Žaliosios Šakos krantų ėjo kanalai, iš kurių buvo suformuotos griovos taip, kad abi pilys dvynės dunksojo salose. Lietus pavertė griovas sekliais ežerais.

Anapus sraunių vandenų Ketlina išvydo kelis tūkstančius aplink rytinę pilį stovyklas įsikūrusių vyrų, kurių vėliavos prie palapinių kabojo permirkusios ir nusvirusios nuo iečių nelyginant prigėrusios katės. Per lietų nebuvo įmanoma įžiūrėti nei jų spalvų, nei ženklų. Jai pasirodė, kad dauguma vėliavų pilkos, nors po tokiu dangumi pilkas atrodė visas pasaulis.

— Čia elkis atsargiai, Robai, — įspėjo ji sūnų. — Lordas Valderis labai įžeidus ir turi aštrų liežuvį, be to, keli jo sūnūs tikrai bus atsigimę į tėvą. Neturėtum leistis provokuojamas.

— Pažįstu Frėjus, mama. Suprantu, kaip juos įžeidžiau, žinau, kaip man jų reikia. Būsiu meilus kaip septonas.

Ketlina nerimaudama pasimuistė balne.

— Jei mums atvykus bus pasiūlyta gėrimų, jokiu būdu jų neatsisakyk. Imk, ką šeimininkas duos, valgyk ir gerk visiems matant. Jei nebus pasiūlyta nieko, paprašyk duonos, sūrio ir taurės vyno.

— Aš peršlapęs, o ne alkanas…

— Robai, paklausyk manęs. Kai suvalgysi jo duonos ir druskos, įgysi svečio teisę ir po jo namų stogu tave gins svetingumo įstatymai.

Robą visa tai, rodos, labiau pralinksmino, nei išgąsdino.

— Turiu kariuomenę, mama, ir ji mane apgins, man nereikia dėti vilčių į duoną ir druską. Bet jei lordui Valderiui patiks pavaišinti mane varnienos troškiniu su vikšrais, suvalgysiu ir paprašysiu antro dubens.

Nuo vakarinio sargybos bokšto atjojo keturi Frėjai, apsivilkę sunkiais, storos pilkos vilnos apsiaustais. Ketlina pažino serą Raimaną, velionio sero Stevrono sūnų, lordo Valderio pirmagimį. Kai mirs jo tėvas, Raimanas turėjo paveldėti Dvynius. Jo veidas, kurį Ketlina matė po pakeltu gobtuvu, buvo tuklus, platus ir kvailas. Kiti trys greičiausiai buvo jo sūnūs, puikieji lordo Valderio vaikaičiai.

Edmuras tai patvirtino.

— Edvinas vyriausias iš jų, išblyškęs lieknas vyras nedraugišku, stingdančiu žvilgsniu. Kitas, liesas ir raumeningas, su barzda yra Valderis Juodasis, šlykštus tipas. Tarp jų joja Petiras, vaikinukas subjaurotu veidu. Broliai jį vadina Petiru Spuogu. Jis vos porą metų vyresnis už Robą, bet sulaukusį dešimties lordas Valderis apvesdino jį su triskart vyresne moterimi. Dievai, tikiuosi, kad Roslina į jį nepanaši…

Jie sustojo leisdami šeimininkams prijoti. Peršlapusi Robo vėliava karojo ant stiebo, o vis nesiliaujančio lietaus šnaresys maišėsi su dešinėje tekančios, ištvinusios Žaliosios Šakos šniokštimu. Pilkasis Vėjas atsargiai žengė pirmyn įtempęs uodegą, prisimerkęs žvelgdamas šviesiai rusvomis akimis. Kai Frėjai prisiartino per kelis jardus, Ketlina išgirdo didvilkio urzgimą — žemą, gomurinį garsą, kurį, rodos, užgožė upės šniokštimas. Robas atrodė sutrikęs.

— Pilkasis Vėjau, pas mane. Pas mane!

Bet didvilkis iššiepęs dantis puolė.

Sero Raimano ristūnas iš baimės sužvengė ir pasibaidė, o Petiro Spuogo žirgas atsistojo piestu ir numetė raitelį. Tik Juodasis Valderis gebėjo suvaldyti savąjį žirgą. Jis siektelėjo kalavijo rankenos.

— Ne! — riktelėjo Robas. — Pilkasis Vėjau, čionai. Čionai.

Paraginusi savo kumelę, Ketlina įsiterpė tarp didvilkio ir arklių. Kai ji atkirto kelią Pilkajam Vėjui, nuo jos kumelės kanopų tiško dumblas. Vilkas pasisuko ir, rodos, tik tada išgirdo Robo komandą.

— Tai štai koks Starko atsiprašymas?! — šūktelėjo Valderis Juodasis, išsitraukęs iš makštų kalaviją. — Sakyčiau, ne kažin koks pasisveikinimas užleisti ant mūsų vilką. Ar tam ir atvykote?

Seras Raimanas nulipo nuo žirgo padėti Petirui Spuogui atsistoti. Vaikinas buvo išsitepęs purvu, bet šiaip nesužeistas.

— Atvykau atsiprašyti už tai, kad įžeidžiau jūsų giminę ir dalyvauti savo dėdės vestuvėse. — Robas nušoko nuo žirgo. — Petirai, paimk mano žirgą. Tavasis jau beveik grįžo į arklides.

Petiras žvilgtelėjo į tėvą ir tarė:

— Parjosiu su vienu iš brolių.

Frėjai nerodė svečiams nė mažiausios pagarbos.

— Pasivėlavote, — pareiškė seras Raimanas.

— Sugaišome dėl lietaus, — paaiškino Robas. — Pasiunčiau varną.

— Nematau moters.

Visi suprato, kad sakydamas „moters“, seras Raimanas turi omenyje Džeinę Vesterling. Ledi Ketlina, tarsi norėdama atsiprašyti, gailiai šyptelėjo ir tarė:

— Karalienė Džeinė po tokios ilgos kelionės jautėsi pavargusi, ponai. Žinoma, ji mielai jus aplankys, kai laikai bus šiek tiek ramesni.

— Mano seneliui tai nepatiks. — Nors Valderis Juodasis įkišo kalaviją į makštis, bet draugiškiau kalbėti nepradėjo. — Daug pasakojau jam apie ledi ir jis norėjo pamatyti ją savo akimis.

Edvinas krenkštelėjo.

— Vandens bokšte paruošėme tau menes, tavo malonybe, — šaltai ir mandagiai pasakė jis Robui, — taip pat lordui Tuliui ir ledi Stark. Tavo lordai vėliavininkai taip pat mielai laukiami po mūsų namų stogu ir vestuvių puotoje.

— O mano kariai? — paklausė Robas.

— Mano lordas senelis apgailestauja, bet negali nei pamaitinti, nei priglausti tokios didžiulės kariuomenės. Sunkiai randame maisto saviems kareiviams ir pašaro jų žirgams. Tačiau tavo vyrai nebus palikti likimo valiai. Jei, persikėlę per upę, įkurtų savo stovyklą greta mūsiškės, išritintume užtektinai statinių vyno ir alaus, kad galėtų išgerti į lordo Edmuro ir jo nuotakos sveikatą. Kitame upės krante pastatėme tris didžiules puotos palapines, kad jie galėtų pasislėpti nuo lietaus.

— Tavo lordas tėvas labai malonus. Mano vyrai jam padėkos. Jie ilgai jojo per lietų.

Edmuras Tulis paragino savo žirgą.

— Kada galėsiu susitikti su savo nuotaka?

— Ji laukia tavęs pilyje, — pasakė Edvinas Frėjus. — Žinoma, turėtum jai atleisti, jei pasirodys šiek tiek drovi. Vargšė mergaitė šios dienos taip nekantriai laukė… Bet gal jau jokime į pilį, nesilydykime?

— Iš tiesų. — Seras Raimanas vėl sėdo į balną ir, padavęs ranką Petirui Spuogui, padėjo šiam užsiropšti ant savo žirgo. — Sekite paskui mane. Mano tėvas jau laukia. — Jis apsuko savo jojamąjį žirgą ir nurisnojo atgal į Dvynius.

Edmuras prisigretino prie Ketlinos.

— Senasis lordas Frėjus galėjo pasivarginti ir pats mus pasitikti, — priekaištingai pasakė jis. — Aš jo siuzerenas ir būsimas žentas, o Robas — jo karalius.

— Kai tau bus devyniasdešimt vieneri, broli, kažin ar labai norėsi jodinėti per lietų.

Ir vis dėlto Ketlina svarstė, ar tai buvo vienintelė priežastis. Paprastai lordas Valderis keliaudavo dengtuose neštuvuose, tad lietuje beveik nebūtų sušlapęs. Gal tai tyčia rodoma nepagarba? Jei taip, tai galėjo būti pirmasis iš daugybės jų dar laukiančių dūrių.

Prie sargybos bokšto atsirado dar daugiau nemalonumų. Perėjęs pusę pakeliamojo tilto, Pilkasis Vėjas įsispyrė visomis keturiomis, pasipurtė taškydamas iš kailio lietaus lašus ir, žvelgdamas į nuleidžiamas pilies vartų grotas, užkaukė.

Robas nekantraudamas švilptelėjo.

— Pilkasis Vėjau… Kas yra? Pilkasis Vėjau, prie kojos!

Bet didvilkis tik iššiepė dantis. Jam ši vieta nepatinka, pagalvojo Ketlina. Robui teko pritūpti ir švelniai pasikalbėti su vilku, kol šis pagaliau pakluso ir praėjo po pakeliamomis pilies vartų grotomis. Per tą laiką juos pasivijo Lotaras Šlubasis ir Valderis Riversas.

— Jis bijo vandens šniokštimo, — tarė Riversas. — Žvėrys instinktyviai vengia patvinusių upių.

— Sausa šunidė ir avies kulšis vėl jį nuramins, — linksmai pridūrė Lotaras. — Gal pakviesti mūsų šunų prižiūrėtoją?

— Jis — didvilkis, o ne šuo, — atsakė Robas, — ir pavojingas žmonėms, kuriais nepasitiki. Sere Reinaldai, prižiūrėk jį. Taip nusiteikusio negaliu vestis jo į lordo Valderio svečių menę.

Puikiai sumanyta, nusprendė Ketlina. Robas pasirūpino, kad lordas Valderis nematytų ir Vesterlingo.

Podagra ir netvirti kaulai labai pakenkė senojo Valderio Frėjaus sveikatai. Jie rado jį sėdintį ant pagalvės aukštajame krėsle, apsisiautusį kelius šermuonėlių apsiaustu. Jo krėslas buvo iš juodojo ąžuolo su ant atlošo išraižytais dviem tvirtais bokštais, sujungtais arkos pavidalo tiltu, ir toks didžiulis, kad jame įsitaisęs senis atrodė juokingai, tarsi mažas vaikas. Lordas Valderis atrodė kaip grobuonis, tiksliau sakant — kaip žebenkštis. Plika jo galva buvo nusėta rudų senatvinių dėmių, ji styrojo iš susitraukusių pečių, ant ilgo rausvo kaklo. Po sumažėjusiu smakru tabalavo suvytusi oda, akys ašarojo ir žvelgė apsiblaususios, o bedantė burna nuolat krutėjo traukdama orą, nelyginant vaiko, čiulpiančio motinos krūtį.

Prie aukštojo lordo Valderio krėslo stovėjo aštuntoji jo žmona. Jam prie kojų sėdėjo kaip du vandens lašai į jį panašus, gunktelėjęs, maždaug penkiasdešimties metų vyras brangiu drabužiu iš mėlynos vilnos ir pilko atlaso, kurį puošė keista karūna ir apykaklė, nusagstyta mažyčiais žalvariniais varpeliais. Jo panašumas į senąjį lordą Valderį buvo pribloškiantis, skyrėsi tik akys: lordo Frėjaus akutės buvo mažos, žvilgsnis niūrus ir įtarus, o jaunesniojo vyro akys atrodė didelės, o žvilgsnis — draugiškas, bet tuščias. Ketlina prisiminė, kad prieš daug metų kažkam iš lordo Valderio giminaičių gimė pusprotis. Kai jie anksčiau čia lankydavosi, Perkėlos lordas visuomet pasirūpindavo, kad paikšis svečiams nesirodytų. Ar jis nuolat nešioja kvailio karūną, ar tik šį kartą, norėdamas pasityčioti iš Robo? Tačiau tai buvo klausimas, kurio ji nedrįso užduoti.

Menėje buvo susirinkę Frėjaus sūnūs, dukterys, vaikai, vaikaičiai, sutuoktiniai, žmonos ir tarnai. Bet kalbėjo tik senis.

— Žinau, jog atleisi už tai, kad neatsiklaupsiu. Mano kojos jau ne tokios kaip anksčiau, bet daikčiukas tarp jų veikia dar gerai, che. — Tada jis nukreipė žvilgsnį į Robo karūną ir plačiai nusišypsojo pražiodamas bedantę burną. — Kas nors galėtų pasakyti, kad vargšas tas karalius, kuris nešioja bronzinę karūną, tavo malonybe.

— Bronza ir geležis — stipresnės už auksą ir sidabrą, — atsakė Robas. — Tokią karūną iš kardų nešiojo senieji Žiemos karaliai.

— Bet kai atskrido drakonai, ta karūna jiems nepadėjo. Che. — Tas „che“, rodos, patiko pusgalviui, kuris papurtė galvą ir ant karūnos ir apykaklės sukabinti varpeliai suskambėjo. — Valdove, — pridūrė lordas Valderis, — atleisk Eigonui už triukšmą. Proto jis turi mažiau už salietį, be to, niekada nėra matęs karaliaus. Jis vienas iš Stevrono berniukų. Vadiname jį Skambalėliu.

— Seras Stevronas apie jį užsiminė. — Robas nusišypsojo kvaileliui. — Sveikas, Eigonai. Tavo tėvas buvo narsus vyras.

Skambalėlis vėl krustelėjo galvą ir varpeliai ėmė tilindžiuoti. Kai jis nusišypsojo, per vieną jo burnos kampą nudryko vos matoma seilė.

— Neaušink savo karališkos burnos. Tai tas pat, lyg kalbėtumeis su naktiniu puodu. — Lordo Valderio žvilgsnis nuklydo į kitus, susirinkusius menėje. — Ką gi, ledi Ketlina, matau, kad grįžai pas mus. Ir jaunasis čia, seras Edmuras, mūšio prie Akmenų Malūno nugalėtojas. Dabar jis lordas Tulis, reikės prisiminti. Tu esi penktasis mano pažįstamas lordas Tulis. Kitus keturis jau pergyvenau, che. Tavo nuotaka kažkur čia. Manau, norėtum ją pamatyti.

— Norėčiau, milorde.

— Ir pamatysi. Bet su drabužiais. Ji kukli ir dar nekalta mergina. Iki gultuvių nuogos jos neišvysi. — Lordas Valderis sukikeno. — Che. Jau greitai, jau greitai… — Ištiesęs kaklą, jis apsižvalgė. — Benfri, eik ir atvesk savo seserį. Ir paskubėk, nes lordas Tulis atvyko net iš Riverano. — Jaunas riteris keturių dalių apsiaustu nusilenkė ir išėjo, o senis vėl atsisuko į Robą. — O kur tavo jaunoji žmona, tavo malonybe? Gražuolė karalienė Džeinė? Girdėjau, kad ji priklauso Vesterlingų iš Stačiosios Uolos giminei, che.

— Palikau ją Riverane, milorde. Ji buvo per daug nuvargusi, kad vėl galėtų keliauti, kaip jau sakiau serui Raimanui.

— Man dėl to labai liūdna, aš tiesiog sielvartauju. Norėjau pamatyti ją savo silpnomis akimis. Visi mes norėjome, che. Ar ne, miledi?

Išblyškusi smulkutė ledi Frėj, rodos, labai sutriko, kad jai buvo leista prabilti.

— T-taip, milorde. Mes visi labai norėjome pagerbti karalienę Džeinę. Ji turbūt tikra gražuolė.

— Ji tikrai labai graži, miledi. — Robo kalba buvo santūri, šalta ir priminė Ketlinai jo tėvą.

Senis tos santūrumo gaidelės arba negirdėjo, arba nekreipė į ją dėmesio.

— Gražesnė už maniškes, che? Jei būtų kitaip, argi dėl jos veido ir kūno jo karališkoji malonybė būtų pamiršęs iškilmingą priesaiką…

Robas oriai ištvėrė šį užgaulų priekaištą.

— Žinau, kad jokie žodžiai mano kaltės neišpirks, bet vis tiek atvykau atsiprašyti už skriaudą, kurią padariau tavo giminei, ir maldauti atleidimo, milorde.

— Atsiprašyti, che… Taip, pamenu, prisiekei atsiprašyti. Aš senas, bet tokių dalykų nepamirštu. O kai kurie karaliai, rodos, pamiršta. Pamatę gražų veidelį ir stangrias spurdančias krūtis jaunuoliai nieko nebeatsimena, ar ne? Ir aš toks buvau. Kai kas sako, kad ir tebesu, che, che. Bet jie klysta, kaip ir tu suklydai. O dabar atvykai čia atsiprašyti. Bet iš tiesų juk atstūmei mano mergaites. Galbūt jų turėtum maldauti atleidimo, tavo malonybe? Mano nekaltų mergaičių. Tik pažvelk į jas…

Seniui mostelėjus pirštais, būrelis prie menės sienų stovėjusių moterų priėjo ir išsirikiavo šalia pakylos. Linksmai dzingsint varpeliams, Skambalėlis taip pat ėmė stotis, bet ledi Frėj sugriebė kvaišelį už rankovės ir timptelėjusi vėl pasodino.

Lordas Valderis pristatė damas.

— Mano duktė Arvina, — tarė jis, rodydamas į keturiolikmetę merginą. — Širėja, mano jauniausia grynakraujė duktė. Eimė ir Mariana, mano vaikaitės. Eimę išleidau už sero Peito iš Septynių Šaltinių, bet Kalnas tą mulkį nužudė, tad susigrąžinau ją. O čia Sersėja, bet vadiname ją Bitele, mat jos motina — iš Bisberių giminės. Čia kitos vaikaitės. Viena iš jų Valda, o kitos… Na, ir jos turi vardus, kad ir kokie jie būtų…

— Aš Merė, seneli, — tarė viena mergina.

— Tu triukšminga, tuo neverta abejoti. Šalia jos stovi mano duktė Tita. Paskui — dar viena Valda. Aliksa, Marisa… ar tu Marisa? Rodos, taip. Ji ne visada plika. Meisteris nuskuto jai plaukus, bet prisiekė, kad šie greitai atžels. Dvynukės — Sera ir Sara. — Jis prisimerkęs pažvelgė į vieną iš jauniausių mergaičių. — Che, ar tu — dar viena Valda?

Mergaitė buvo ne vyresnė nei ketverių metukų.

— Aš Eimono Riverso Valda, lorde proseneli, — pasakė ji ir tūptelėjo.

— Ar seniai pradėjai kalbėti? Nors vis tiek nieko protinga negali pasakyti, kaip negalėjo ir tavo tėvas. Be to, jis pavainikis, che. Eik sau, norėjau, kad čia susirinktų tik Frėjų merginos. Prasčiokės Šiaurės karaliaus nedomina. — Lordas Valderis žvilgtelėjo į Robą, o Skambalėlis ėmė purtyti galvą ir skambėti. — Štai jos, visos nekaltos mergelės. Na, ir viena našlė, bet yra vyrų, mėgstančių padėvėtas. Būtum galėjęs rinktis bet kurią iš jų.

— Man nebūtų buvę įmanoma išsirinkti, milorde, — mandagiai, bet santūriai tarė Robas. — Visos jos per daug žavingos.

Lordas Valderis prunkštelėjo.

— O dar sako, kad mano akys prastos! Manau, kai kurios būtų tikusios. O kitos… na, nesvarbu. Jos nebuvo pakankamai gražios Šiaurės karaliui, che. Taigi, ką nori pasakyti?

— Miledi… — Robas, rodos, jautėsi labai nesmagiai, bet jis suprato, kad ši akimirka neišvengiama, ir narsiai pasitiko iššūkį. — Kiekvienas vyras turi laikytis žodžio, juolab karalius. Prisiekiau vieną iš jūsų vesti ir tą priesaiką sulaužiau. Ne dėl to, kad kuriai nors iš jūsų ko nors trūksta. Pasielgiau taip ne norėdamas jus paniekinti, o dėl to, kad mylėjau kitą. Žinau, kad žodžiais savo kaltės neišpirksiu, ir vis dėlto atvykau prašyti jūsų atleidimo, kad Perkėlos Frėjai ir Starkai iš Vinterfelo vėl galėtų būti draugai.

Mažesnės mergaitės nekantraudamos vos nustygo vietoje. Vyresnės jų seserys laukė, ką pasakys juodojo ąžuolo soste sėdintis lordas Frėjus. Skambalėlis siūbavo pirmyn atgal ir ant apykaklės ir karūnos pririšti varpeliai nesiliovė skambėję.

— Gerai, — tarė Perkėlos lordas. — Puikiai pasakyta, tavo malonybe. „Žodžiais savo kaltės neišpirksiu…“ Che… Puikiai, puikiai pasakyta. Tikiuosi, kad per vestuvių puotą neatsisakysi pašokti su mano dukterimis. Tai pradžiugintų mano seną širdį, che… — Jis palinksėjo raukšlėta, rožine galva panašiai kaip ką tik padarė jo kvaišelis vaikaitis, tik lordas Valderis nebuvo prisiraišiojęs varpelių. — O štai ir ji, lorde Edmurai. Mano duktė Roslina, brangiausias mano žiedelis, che.

Seras Benfris įvedė ją į menę. Jiedu atrodė tokie panašūs, lyg būtų brolis ir sesuo. Sprendžiant iš jų amžiaus, abu jie buvo šeštosios ledi Frėj vaikai. Ketlina miglotai prisiminė, kad ji buvo kilusi iš Rosbių giminės.

Kaip tokio amžiaus mergina, Roslina nebuvo aukšto ūgio, o jos oda buvo tokia blyški, tarsi ji ką tik būtų išlipusi iš pieno vonios. Veidas buvo gražus: smakras mažas, nosis daili, akys didelės ir rudos. Vešlūs kaštoniniai plaukai laisvai krito bangomis ir siekė tokį liauną juosmenį, kad Edmuras būtų apkabinęs jį abiem plaštakomis. Po nėriniuotu šviesiai mėlynos jos suknios korsažu pūpsojo mažos, bet dailios krūtys.

— Tavo malonybe… — Mergina puolė ant kelių. — Lorde Edmurai, tikiuosi, kad manimi nenusivylei.

Toli gražu ne, dingtelėjo Ketlinai. Vos ją išvydus, jos brolio veidas nušvito.

— Tu man tikras džiaugsmas, miledi, — tarė Edmuras. — Ir neabejoju, kad visada tokia liksi.

Tarp didžiųjų priekinių Roslinos dantų buvo matyti švarplė, tad mergina šypsojosi labai droviai, bet dėl šio trūkumo ji atrodė tik dar žavingesnė. Gana graži, pagalvojo Ketlina, bet pernelyg smulkaus sudėjimo, be to, atsigimusi į Rosbius. Visi Rosbiai buvo liauni. Ketlinai labiau patiko kitokio stoto ir vyresnės menėje buvusios merginos; dukterys ar anūkės, — dėl to ji nebuvo tikra. Jos atrodė tvirtos kaip Kreikholai, o trečioji lordo Valderio žmona ir buvo kilusi iš tos giminės. Platūs klubai vaikams gimdyti, didelės krūtys jiems žindyti, stiprios rankos jiems nešioti. Kreikholai visada buvo tvirto sudėjimo ir stiprūs.

— Milordas labai malonus, — atsakė Edmurui Roslina.

— Miledi graži. — Edmuras paėmė ją už rankos ir padėjo atsistoti. — Bet kodėl verki?

— Iš džiaugsmo, — paaiškino Roslina. — Verkiu iš džiaugsmo, milorde.

— Gana, — įsiterpė lordas Valderis. — Galėsite verkti ir šnabždėtis, kai susituoksite, che. Benfri, palydėk seserį į jos menes, jai reikia ruoštis vestuvėms. Ir gultuvėms, che, maloniausiai vestuvių daliai. Visiems, visiems… — Jis vėl kelis kartus įtraukė ir atkišo lūpas. — Bus muzikos, tokios malonios muzikos, ir vyno, che, tekės raudonojo upės, ir atitaisysime kai kurias skriaudas. Bet dabar jūs pavargę ir šlapi, nuo jūsų žliaugia vanduo ant mano menės grindų. Jūsų laukia ugnis, karštas, prieskoniais pagardintas vynas ir, jei norite, maudynės. Lotarai, nuvesk svečius į jų kambarius.

— Turiu pasirūpinti savo vyrais kitame upės krante, milorde, — tarė Robas.

— Jie nenuskęs, — priekaištingai atsakė lordas Valderis. — Ir anksčiau yra perėję upę, ar ne? Kai traukei iš šiaurės į pietus. Norėjai persikelti, ir aš tau leidau, tada nepasakei „galbūt“, che. Bet elkis kaip tinkamas. Jei nori, kiekvieną savo karį paimk už rankos ir pervesk per tiltą. Man vis tiek.

— Milorde! — vos nepamiršo Ketlina. — Būtų gerai gauti ko nors užkąsti. Daug lygų jojome lyjant…

Valderis Frėjus kelis kartus įtraukė ir atkišo lūpas.

— Užkąsti, che… Kepalą duonos, gabalėlį sūrio, galbūt dešros…

— Vyno visam tam užsigerti, — pridūrė Robas, — ir druskos.

— Duonos ir druskos. Che. Žinoma, žinoma. — Senis suplojo rankomis ir į menę įžengė tarnai, nešini ąsočiais vyno ir padėklais su duona, sūriu ir sviestu. Lordas Valderis liepė pripilti jam taurę raudonojo ir rudomis senatvinėmis dėmėmis išmarginta ranka aukštai ją pakėlė.

— Mano svečiai, — pasakė. — Mano garbingi svečiai. Būkite pasveikinti atvykę po mano stogu ir prie mano stalo.

— Dėkojame už vaišingumą, milorde, — atsakė Robas.

Po karaliaus padėkojo Edmuras, Didysis Džonas, seras Markas Paiperis ir kiti. Jie gėrė jo vyną, valgė jo duoną ir sviestą. Ketlina vos paragavo vyno, pakramsnojo šiek tiek duonos ir pasijuto daug geriau. Dabar turėtume būti saugūs, pagalvojo.

Žinodama, koks senis niekingas, ji tikėjosi, kad jiems paskirti kambariai bus skurdūs ir niūrūs. Bet Frėjai, rodos, svečius gana gerai viskuo aprūpino. Jaunųjų kambarys buvo didelis ir turtingai įrengtas, jame stovėjo didelė lova su pūkiniais patalais, o baldakimą laikančiuose stulpuose buvo išraižyti Dvynių pilies bokštai. Užuolaidos, kaip ir dera, buvo raudonos ir mėlynos, simbolizuojančios Tulių herbo spalvas. Ant lentinių grindų buvo patiesti kvepiantys kilimai, o aukštas langas su langinėmis išėjo į pietus. Ketlinos kambarys buvo mažesnis, tačiau apstatytas gražiais baldais ir jaukus, o židinyje kūrenosi ugnis. Lotaras Šlubasis juos patikino, kad Robas įsikurs keliose menėse, kaip dera karaliui.

— Jei dar ko nors reikės, tik pasakykite kuriam nors iš sargybinių.

Jis nusilenkė ir išėjo — sunkiai, šlubčiodamas nulipo vingiuotais laiptais žemyn.

— Reikėtų pastatyti savo sargybą, — tarė Ketlina broliui.

Ji žinojo miegosianti ramiau, jei anapus durų budės Starkų ir Tulių vyrai. Priėmimas pas lordą Valderį nebuvo toks skausmingas, kaip ji baiminosi, bet Ketlina vis tiek nekantriai laukė viešnagės pabaigos. Dar kelios dienos, ir Robas patrauks į mūšį, o aš tapsiu garbės belaisve Sigarde. Ketlina neabejojo, kad lordas Džeisonas rodys jai visokeriopą pagarbą, bet tokia ateitis ją vis tiek liūdino.

Apačioje ji girdėjo žirgų kanopų dunksėjimą, mat ilga kolona raitų karių per tiltą jojo nuo vienos pilies prie kitos. Akmenys, rodos, aidėjo nuo sunkių, prikrautų riedančių vežimų. Ketlina priėjo prie lango, pažvelgė laukan ir pamatė tolyn nuo rytinės pilies dvynės traukiančią Robo kariuomenę.

— Lietus, rodos, apstojo.

— Dabar, kai mes viduje. — Edmuras stovėjo priešais židinį mėgaudamasis šiluma. — Ką manai apie Rosliną?

Pernelyg mažutė ir trapi. Gimdyti jai bus sunku. Bet broliui mergina, rodos, patiko, tad Ketlina tepasakė:

— Ji miela.

— Manau, aš jai patikau. Tik kodėl ji verkė?

— Ji dar nekalta mergelė, o šiandien jos vestuvių išvakarės. Nieko keista, kad išvarvino kelias ašaras.

Savo vestuvių rytą Lisa priverkė ežerus, bet kai Jonas Arinas apsiautė jai pečius savo šviesiai rusvu ir mėlynu apsiaustu, jos akys buvo sausos, o veidas švytėjo iš laimės.

— Ji gražesnė, nei drįsau tikėtis. — Ketlinai nespėjus praverti burnos, jis kilstelėjo ranką. — Žinau, yra svarbesnių dalykų, gali nesakyti man pamokslo, septone. Ir vis dėlto… ar matei kitas merginas, kurias Frėjus išvilko į dienos šviesą? Matei tą, kuriai trūkčioja akies vokas? Ar tai tokia liga, tikas? O tų dvynių veidai dar labiau spuoguoti ir duobėti nei Petiro Spuogo. Kai pamačiau tą vištidę, neabejojau, kad Roslina bus plika ir viena akimi, su Skambalėlio smegenimis ir Valderio Juodojo charakteriu. Bet ji, rodos, ir graži, ir švelnaus būdo. — Jis atrodė sutrikęs. — Kodėl tas senas krienas neleido man rinktis nuotakos, jei neketino įbrukti pabaisos?

— Niekam ne paslaptis, kad jauti silpnybę gražiaveidėms, — priminė jam Ketlina. — Galbūt lordas Valderis nuoširdžiai nori, kad su savo žmona būtum laimingas. — Arba veikiausiai nenori, kad spyriotumeis vesti negražią ir žlugdytum visus jo planus. — O gal Roslina — senio numylėtinė. Riverano lordas — daug geresnė partija, nei gali tikėtis dauguma kitų jo dukterų.

— Tiesa. — Tačiau jos brolis vis tiek dvejojo. — Ar gali būti, kad mergina nevaisinga?

— Lordas Valderis nori sulaukti vaikaičių, kurie paveldės Riveraną. Kokia jam nauda, jei įpirš tau nevaisingą žmoną?

— Jis atsikratytų dukters, kurios daugiau niekas nenori vesti.

— Bet jam iš to nieko gero. Valderis Frėjus piktas žmogus, bet nekvailas.

— Vis tiek… Ar taip gali būti?

— Gali, — nenoromis atsakė Ketlina. — Yra tokių ligų, kuriomis vaikystėje persirgusi mergaitė užaugusi negali pastoti. Tik nėra jokio pagrindo manyti, kad ledi Roslina tokia. — Ketlina apsižvalgė po kambarį. — Tiesą sakant, Frėjai mus priėmė geriau, nei tikėjausi.

Edmuras nusijuokė.

— Vos pora kandžių žodžių ir keli nederami pasakymai. Žinant jo būdą, tai mandagumo viršūnė. Tikėjausi, kad šis suktas senis prišlapins mums į vyną ir vers girti, koks jis puikus.

Keista, bet išgirdusi šį pokštą Ketlina kažkodėl ėmė nerimauti.

— Atsiprašysiu, man reikia nusivilkti šlapius drabužius.

— Kaip nori. — Edmuras nusižiovavo. — Eisiu, numigsiu valandžiukę.

Ketlina grįžo į savo kambarį. Drabužių skrynia, kurią ji atsigabeno iš Riverano, buvo atnešta ir pastatyta jos lovos kojūgalyje. Nusirengusi ir pakabinusi šlapius drabužius prie židinio, ji apsivilko šiltą, vilnonę Tulių — raudonos ir mėlynos — spalvų suknią, išsitrinko galvą, susišukavo plaukus, išsidžiovino juos ir nuėjo ieškoti Frėjų.

Įžengusi į svečių menę, lordo Valderio juodojo ąžuolo sostą rado tuščią, bet prie židinio keli jo sūnūs gėrė vyną. Pamatęs Ketliną Lotaras Šlubasis nerangiai atsistojo.

— Ledi Ketlina, maniau, jau ilsiesi. Kuo galėčiau padėti?

— Ar čia tavo broliai? — paklausė ji.

— Broliai, įbroliai, pusbroliai ir sūnėnai. Mudu su Reimundu pagimdė ta pati motina. Lordas Liucijus Viprenas — mano netikros sesers Litėnės vyras, o seras Deimonas — jų sūnus. O čia seras Leslinas Heigas ir jo sūnūs Haris ir Donelis.

— Sveiki, ponai. Gal kur nors netoliese yra seras Pervinas? Jis lydėjo mane į Vėtrų Gūžtą ir atgal, kai Robas mane siuntė pasikalbėti su lordu Renliu. Tikėjausi su juo pasimatyti.

— Pervinas išvykęs, — pasakė Lotaras Šlubasis. — Perduosiu jam tavo linkėjimus. Žinau, jam bus apmaudu, kad nesusitikote.

— Bet iki ledi Roslinos vestuvių jis tikriausiai grįš?

— Tikėjosi grįžti, — paaiškino Lotaras Šlubasis, — bet tas lietus… Pati matei, kokios upės, miledi.

— Iš tiesų, — linktelėjo Ketlina. — Kaip tik pagalvojau, gal būtum toks malonus ir palydėtum mane pas jūsų meisterį?

— Negaluoji, miledi? — paklausė seras Hostinas, stotingas ir aukštas vyras stambiu ir stipriu smakru.

— Moteriški negalavimai. Nieko rimta, sere.

Visada malonus Lotaras palydėjo ją iš menės, laiptais aukštyn ir per dengtą tiltą nusivedė prie dar vienų laiptų.

— Meisterį Brenetą rasi pačiame bokštelio viršuje, miledi.

Ketlina giliai širdyje tikėjosi, kad meisteris bus dar vienas Valderio Frėjaus sūnus, bet Brenetas nebuvo į jį panašus. Tai buvo stambus, nutukęs, plikas vyras dvigubu pagurkliu, sprendžiant iš varnų išmatų, kuriomis buvo nutaškytos jo apdaro rankovės, toli gražu ne švaruolis, bet, rodos, gana draugiškas. Kai Ketlina papasakojo jam Edmuro nuogąstavimus dėl ledi Roslinos vaisingumo, jis tik nusijuokė.

— Tavo lordas brolis gali nesibaiminti, ledi Ketlina. Tiesa, ji smulkaus sudėjimo ir siaurų klubų, bet jos motina irgi buvo tokia pat. Ledi Betanė kasmet gimdydavo lordui Valderiui po kūdikį.

— Kiek jų nemirė būdami dar kūdikiai ir užaugo? — tiesiai paklausė ji.

— Penki. — Jis išvardijo juos lenkdamas pirštus: — Seras Pervinas. Seras Benfris. Meisteris Vilamenas, pernai davęs įžadus ir dabar tarnaujantis Slėnyje pas lordą Hanterį. Oliveris, buvęs tavo sūnaus ginklanešys. Ir ledi Roslina, jauniausioji. Keturi berniukai ir viena mergaitė. Lordas Edmuras turės tiek sūnų, kad nežinos, ką su jais daryti.

— Neabejoju, kad jam tai patiks.

Vadinasi, mergina ir vaisinga, ir graži. Sužinojus tai Edmurui palengvės. Kol kas, Ketlinos nuomone, lordas Valderis nedavė jos broliui jokios priežasties skųstis.

Atsisveikinusi su meisteriu, Ketlina į savo kambarį negrįžo, o nuėjo pas Robą. Pas sūnų ji rado ir Robiną Flintą, ir serą Vendelį Manderlį, ir Didįjį Džoną su sūnumi, kuris vis dar buvo vadinamas Mažuoju Džonu, nors ūgiu jau buvo lygus tėvui. Visi jie buvo sulyti. Dar vienas, visiškai peršlapęs vyras šviesiai rausvu apsiaustu balto kailio kraštais stovėjo priešais židinį.

— Lorde Boltonai… — pasisveikino ji.

— Ledi Ketlina, — tyliai atsiliepė jis, — malonu tave matyti, nors ir tokiais neramiais laikais.

— Malonu, kad taip sakai. — Ketlina pajuto kambaryje tvyrančią slogią nuotaiką. Net Didysis Džonas atrodė paniuręs ir pritilęs. Ji pažvelgė į apniukusius vyrų veidus ir paklausė: — Kas atsitiko?

— Lanisteriai prie Trišakio, — gailiai tarė seras Vendelis. — Mano brolis vėl paimtas į nelaisvę.

— O lordas Boltonas atnešė mums naujų žinių iš Vinterfelo, — pridūrė Robas. — Seras Rodrikas nebuvo vienintelis žuvęs geras vyras. Jie nužudė ir Klėjų Serviną, ir Leobaldą Tolhartą.

— Klėjus Servinas buvo dar tik berniukas, — nuliūdusi tarė Ketlina. — Vadinasi, tai tiesa? Visi žuvo ir Vinterfelo nebėra?

Boltonas pakėlė į ją savo šviesiai pilkas akis.

— Geležiniai sudegino ir pilį, ir žiemos miestą. Dalį jūsų žmonių mano sūnus Ramsėjus nuvedė į Dredfortą.

— Tavo pavainikis sūnus kaltinamas žiauriais nusikaltimais, — griežtai priminė jam Ketlina. — Žudymu, prievartavimu ir dar sunkesniais.

— Taip, — linktelėjo Ruzas Boltonas. — Jo kraujas suterštas, neneigiu to. Bet jis geras, gudrus ir bebaimis karys. Kai geležiniai nužudė serą Rodriką, o netrukus ir Leobaldą Tolhartą, pareiga vadovauti kariuomenei teko Ramsėjui ir jis jos nesikratė. Jis prisiekė, kad neįsikiš į makštis kalavijo, kol šiaurėje bus bent vienas iš Greidžojų. Galbūt toks pasiryžimas bent iš dalies galėtų išpirkti jo kaltę už nusikaltimus, kuriuos padaryti vaikiną pastūmėjo jo prasčiokiška prigimtis, — gūžtelėjo Boltonas. — O gal ir ne. Karui pasibaigus jo malonybė viską pasvers ir jį nuteis. O kol tai įvyks, tikiuosi su ledi Valda susilaukti kilmingo sūnaus.

Koks šaltas šis vyras, tik dabar pagaliau suprato Ketlina.

— Ar Ramsėjus užsiminė apie Teoną Greidžojų? — pasiteiravo Robas. — Ar jis taip pat buvo nužudytas, ar paspruko?

Iš prie diržo kabančio kapšo Ruzas Boltonas ištraukė suglamžytą odos skiautę.

— Kartu su laišku mano sūnus atsiuntė šitą.

Seras Vendelis nusisuko. Robinas Flintas ir Mažasis Džonas Amberis susižvalgė, o Didysis Džonas sušnarpštė kaip bulius.

— Ar tai… žmogaus oda? — paklausė Robas.

— Teono Greidžojaus kairio mažojo piršto oda. Pripažįstu, mano sūnus žiaurus. Ir vis dėlto… kas tas gabalėlis odos, palyginti su dviejų jaunų princų gyvybėmis? Buvai jų motina, miledi. Ar galėčiau atiduoti tau šitą… kaip menką keršto ženklą?

Viena Ketlinos asmenybės dalis norėjo čiupti šį siaubingą trofėjų ir prispausti prie širdies, bet jai pakako sveiko proto atsispirti.

— Paimk jį man iš akių. Prašau…

— Tai, kad Teonui buvo nudirta oda, mano brolių neprikels, — pasakė Robas. — Man reikia jo galvos, o ne gabalėlio odos.

— Jis vienintelis dar gyvas Beilono Greidžojaus sūnus, — romiai pareiškė lordas Boltonas, tarsi visi būtų tai pamiršę, — o dabar — ir teisėtas Geležies salų karalius. Į nelaisvę paimtas karalius yra labai vertingas…

— Į nelaisvę paimtas? — Išgirdus šiuos žodžius Ketlinai net oda pašiurpo. Belaisviais dažnai būdavo keičiamasi. — Lorde Boltonai, tikiuosi, neketini siūlyti, kad išlaisvintume žmogų, kuris nužudė mano sūnus?

— Kad ir kam atitektų Jūros Uolos krėslas, tas žmogus norės Teono Greidžojaus mirties, — paaiškino Boltonas. — Net sukaustyto grandinėmis jo pretenzijos į sostą pagrįstos labiau nei visų jo dėdžių. Patarčiau Teoną Greidžojų pasilaikyti ir už mirties bausmės jam įvykdymą pareikalauti iš geležinių nuolaidų.

Robas nenoromis apie tai pamąstė, bet galų gale linktelėjo.

— Taip. Gerai. Tuomet palaikyk jį gyvą. Kol kas. Saugiai palaikyk jį Dredforte, kol mes atsiimsime šiaurę.

Ketlina vėl kreipėsi į Ruzą Boltoną:

— Seras Vendelis prasitarė, kad Lanisteriai prie Trišakio.

— Jis tikrai taip sakė, miledi. Dėl to kaltinu save. Per ilgai užsibuvau Harenhole. Einis Frėjus išžygiavo kelios dienos anksčiau už mane ir, nors ir sunkiai, Rubinų brastoje persikėlė per Trišakį. Bet kai atjojome mes, upė buvo ištvinusi ir šėlstanti. Neturėjau kitos išeities, vyrus teko kelti valtimis, o jų turėjau per mažai. Du trečdaliai mano kariuomenės jau buvo šiauriniame krante, kai Lanisteriai puolė likusį trečdalį, tebelaukiantį valčių. Tai daugiausia buvo Norėjaus, Loko ir Barlėjaus vyrai, taip pat ariergarde jojęs seras Vilis Manderlis ir jo Baltojo Uosto riteriai. Aš pats stovėjau kitame Trišakio krante ir negalėjau jiems padėti. Seras Vilis kiek galėdamas sutelkė mūsų vyrus, bet Gregoris Kligeinas puolė su sunkiaisiais raiteliais ir nustūmė juos į upę. Nuskendo maždaug tiek pat, kiek buvo išžudyta. Daug pabėgo, o likusieji buvo paimti į nelaisvę.

Ketlina pagalvojo, kad Gregoris Kligeinas jiems visada reiškė tik nelaimę. Gal Robui reikėtų vėl patraukti į pietus ir jį sudoroti? O gal Kalnas atjoja čia?

— Vadinasi, Kligeinas persikėlė per upę?

— Ne, — tyliai, bet tvirtai atsakė Boltonas. — Prie brastos palikau šešis šimtus vyrų. Ietininkų iš upokšnių ir kalnų kraštų, taip pat iš Baltojo Peilio, šimtą didžiaisiais lankais ginkluotų šaulių iš Hornvudo, būrį laisvųjų raitelių ir riterių, o kaip pastiprinimą — galingas Stauto ir Servino pajėgas. Jiems vadovauja Ronelis Stautas ir seras Kailas Kondonas. Seras Kailas buvo velionio lordo Servino dešinioji ranka. Neabejoju, kad tai žinai, miledi. Liūtai ne geresni plaukikai už vilkus. Kol upė ištvinusi, seras Gregoris į kitą krantą nepersikels.

— Mums, trauksiantiems slaptu klojiniu, ant kulnų lipančio Kalno tikrai nereikia, — tarė Robas. — Puikiai pasidarbavai, milorde.

— Tavo malonybė per daug geras. Prie Žaliosios Šakos patyriau didžiulių nuostolių, o dar daugiau vyrų Gloveris ir Tolhartas prarado Prieblandos Slėnyje.

— Prieblandos Slėnyje… — Robo lūpomis šie žodžiai nuskambėjo kaip keiksmas. — Kai sutiksiu Robetą Gloverį, jis man už tai atsakys, gali būti tikras.

— Taip, tai buvo beprotybė, — pritarė lordas Boltonas, — bet sužinojęs, kad Gūdmiškis užimtas, Gloveris visai prarado nuovoką. Jį palaužė sielvartas ir baimė.

Įvykių Prieblandos Slėnyje jau niekas negalėjo pakeisti; Ketlina labiau jaudinosi dėl būsimų mūšių.

— Kiek vyrų atvedei mano sūnui? — dalykiškai paklausė ji Ruzo Boltono.

Prieš atsakydamas, šis kelias akimirkas atidžiai žvelgė į ją savo keistomis blyškiomis akimis.

— Maždaug penkis šimtus raitelių ir tris tūkstančius pėstininkų, miledi. Didžioji jų dalis — Dredforto vyrai, nors yra ir iš Karholdo. Dabar, kai Karstarkų ištikimybe nelabai galima pasikliauti, pamaniau, kad geriau turėti juos po ranka. Apgailestauju, kad negalėjau atvesti daugiau.

— Turėtų pakakti, — pasakė Robas. — Tu vadovausi mano kariuomenės ariergardui, lorde Boltonai. Tuoj po mano dėdės vestuvių ir gultuvių ketinu pajudėti Sąsmaukos link. Grįžtame namo.