Kardų audra

Džeimis

Dvi dienas jodami Karališkuoju keliu abiejose pusėse jie matė tik plačius nuniokotus žemės plotus, mylių mylias juoduojančių laukų ir vaismedžių sodus, kuriuose sudegusių medžių kamienai stirksojo nelyginant mietai, atstojantys šauliams taikinius. Tiltai taip pat buvo paleisti pelenais, o upokšniai patvinę nuo rudeninio lietaus, tad jiems teko klaidžioti pakrantėmis ir ieškoti brastų. Naktimis garsiai kaukė vilkai, bet žmonių jie nematė.

Mergelių Duburyje, virš dunksančios ant kalvos pilies tebeplevėsavo lordo Mutono raudona lašiša, bet žmonių prie miesto gynybinių sienų nebuvo matyti, vartai buvo išlaužti, pusė namų ir krautuvių sudeginta arba apiplėšta. Žmonių jie nematė, tik kelis sulaukėjusius šunis, kurie, išgirdę juos atjojant, nusliūkino šalin. Duburyje, kurio vardu buvo pavadintas miestas ir kuriame, pasak legendos, Kvailys Florianas pirmą kartą išvydo kartu su savo seserimis besimaudančią Džonkvilę, puvo lavonai ir jo vanduo buvo panašus į drumzliną, pilkai žalsvą sriubą.

Užmetęs akį į pilį, Džeimis uždainavo: „Šešios mergelės šaltinio skaidriam dubury…“

— Ką darai?! — pasipiktinusi paklausė Brienė.

— Dainuoju. „Šešias mergeles dubury“. Neabejoju, kad esi šią dainą girdėjusi. Be to, jos buvo dailios ir drovios mergelės. Kaip ir tu. Nors… už tave šiek tiek gražesnės, patikėk.

— Užsičiaupk, — liepė jam moteris ir pervėrė tokiu žvilgsniu, tarsi būtų mielai palikusi Džeimį plūduriuoti duburyje su kitais lavonais.

— Būk geras, Džeimi… — ėmė prašyti seras Kleosas. — Lordas Mutonas prisiekęs Riveranui ir mes visai nenorime išvilioti jo iš pilies. Be to, griuvėsiuose gali būti ir kitų priešų…

— Jos ar mano? Supranti, pusbroli, mudviejų priešai skirtingi. Nekantrauju pamatyti, kaip ta moteris valdo kalaviją.

— Jei nepatylėsi, neturėsiu kitos išeities, tik užkimšti tau burną, Karalžudy.

— Nuimk man antrankius ir tylėsiu kaip žuvis iki pat Karaliaus Uosto. Argi tai ne sąžiningas pažadas, moterie?

— Brienė! Mano vardas — Brienė! — Išgąsdinti riksmo, į orą pakilo ir nuplasnojo trys varnai.

— Gal nori išsimaudyti, Briene? — juokdamasis pasiteiravo Džeimis. — Juk tu esi mergelė, o čia — duburys. Nutrinsiu tau nugarą…

Kadaise, kai jie dar gyveno Kasterlių Uoloje ir buvo vaikai, jis trindavo nugarą Sersėjai.

Moteris timptelėjo vadeles, pasuko arklį ir nujojo. Džeimis ir seras Kleosas, palikę pelenais paleistą Mergelių Duburį, nusekė paskui ją. Už pusės mylios į pasaulį vėl nedrąsiai ėmė grįžti žaluma. Džeimis džiaugėsi. Sudeginti laukai jam per daug priminė Eirį.

— Ji traukia į Prieblandos Slėnį vedančiu keliu, — burbtelėjo seras Kleosas. — Laikytis pakrantės būtų saugiau.

— Saugiau, bet ne greičiau. Pritariu, kad reikia joti į Prieblandos Slėnį, pusbroli. Tiesą sakant, tavo draugija man jau nusibodo. — Gal tu ir turi Lanisterių kraujo, bet nė iš tolo neprilygsti mano seseriai.

Be savo sesers dvynės jis ilgai tverti negalėjo. Net būdami vaikai jiedu įslinkdavo vienas į kito lovas ir susikabinę miegodavo. Net įsčiose. Gerokai anksčiau, nei sesuo pirmą kartą kraujavo ar pabudo jo vyriškumas, laukuose jie matydavo kumeles ir eržilus, šunidėse — šunis ir kales ir žaisdavo panašų žaidimą. Kartą taip besismaginančius juos užklupo motinos tarnaitė… Džeimis neprisiminė, ką jie tada su Sersėja darė, bet, kad ir koks būtų buvęs tas žaidimas, ledi Džoana juo pasibaisėjo. Ji išsiuntė iš pilies tarnaitę, Džeimio miegamąjį perkėlė į kitą Kasterlių Uolos pusę, prie Sersėjos miegamojo pastatė sargybinį ir prisakė jiedviem daugiau niekada taip nedaryti, o jei ne, jai nieko kito neliks, tik viską papasakoti jų lordui tėvui. Tačiau ilgai baimintis jiems neteko. Netrukus motina mirė gimdydama Tirioną. Džeimis beveik neprisiminė, kaip atrodė jo motina.

Galbūt Stanis Barateonas ir Starkai net padarė jam gerą paslaugą. Labai plačiai, visose Septyniose Karalystėse jie paskleidė gandą apie kraujomaišą, tad jiedviem su Sersėja neliko ko slėpti. Kodėl man tiesiog nevedus Sersėjos ir nepraleidus jos lovoje kiekvienos nakties? Drakonai visada vesdavo savo seseris. Šimtus metų septonai, lordai ir prasčiokai į šį Targarienų paprotį žiūrėjo pro pirštus, tad tegul suteikia šią privilegiją ir Lanisteriams. Žinoma, tai sumenkintų Džofrio teisę užimti sostą, bet galų gale… Robertas Geležinį sostą išsikovojo kalaviju, tad pasitelkęs kalavijus karūną gali užsitikrinti ir Džofris, nesvarbu, iš kokios sėklos būtų gimęs. Grąžinę Sansą Stark motinai, galėtume apvesdinti jį su Mirsela. Taip parodytume, kad Lanisterių karalystė nepaklūsta jokiems įstatymams, kaip ir dievai arba Targarienai.

Džeimis nusprendė paleisti ir Sansą, ir jaunesniąją mergaitę, jei tik ši atsiras. Tiesa, jam rūpėjo susigrąžinti prarastą garbę, bet labiausiai žavėjo mintis likti ištikimam, kai visi tikisi iš jo išdavystės.

Jie jojo pro ištryptą kviečių lauką ir neaukštą, iš akmenų sumūrytą sieną, tik staiga Džeimis išgirdo, kaip kažkas staiga ir švelniai subrazdėjo, tarsi vienu metu būtų pakilusi skristi dešimtis paukščių.

— Pasilenkit! — riktelėjo jis ir akimirksniu prisiplojo arkliui prie kaklo.

Jo arkliui į pasturgalį įsmigo strėlė, gyvulys sužvingo ir atsistojo piestu. Kitos strėlės prašvilpė pro šalį. Džeimis pamatė, kad seras Kleosas išvirto iš balno ir, pėdai įstrigus balnakilpėje, pakibo ore. Jo ristūnas šovė pirmyn vilkdamas klykiantį Frėjų į žemę besidaužančia galva.

Džeimio arklys leidosi nerangia risčia pūtuodamas ir prunkšdamas iš skausmo. Jis pats atsigręžė norėdamas žvilgtelėti į Brienę. Ši tebesilaikė balne su nugaroje ir kojoje stirksančiomis strėlėmis, bet, rodės, nė nepastebėjo, kad yra sužeista. Džeimis matė, kaip ji išsitraukė kalaviją, apsisuko ir ėmė dairytis šaulių.

— Jie už sienos! — sušuko Džeimis, iš paskutiniųjų mėgindamas apsukti savo viena akimi aklą kuiną ir pereiti į puolimą. Vadelės įsipainiojo į prakeiktus antrankius, o į juos vėl atskriejo spiečius strėlių. — Pulk juos! — vėl riktelėjo jis, kulnais ragindamas arklį ir norėdamas moteriai parodyti, kaip tai daroma. Vargšas nukaršęs gyvulys vis dėlto pajuto jėgų antplūdį. Po akimirkos jiedu su Briene jau lėkė per kviečių lauką, keldami į orą pelų debesis. Džeimis vos spėjo pagalvoti: Geriau tegul ta boba seka paskui mane, kol šauliai dar nesusigaudė, kad juos puola beginklis vyras grandinėmis sukaustytomis rankomis. Dar po kelių sekundžių jis išgirdo, kad Brienė jį pasivijo.

— Ivenfolas! — sušuko ji, o darbinis jos arklys pralenkė Džeimio kuiną. Tada ėmė mosuoti ilguoju kalaviju. — Tartas! Tartas!

Kelios paskutinės strėlės pralėkė jų nekliudžiusios. Lankininkai neišlaikę pasileido bėgti, — riterių puolami pastiprinimo neturintys šauliai visuomet bėgdavo. Prie sienos Brienė sustabdė arklį. Kol Džeimis ją pasivijo, priešai jau buvo dingę už dvidešimties jardų esančiame miške.

— Praėjo noras kariauti?

— Jie pabėgo.

— Pati geriausia proga juos pribaigti.

Ji įsikišo kalaviją į makštį.

— Kodėl juos puolei?

— Lankininkai nieko nebijo, kol tūno pasislėpę už sienų ir šaudo į tave iš toli, bet jei prie jų prisiartini, sprunka. Žino, kas bus, kai juos pasivysi. Beje, tau nugaroje stirkso strėlė. O kita įsmigusi į koją. Turėtum leisti man apžiūrėti žaizdas.

— Tau?

— O kam gi dar? Kai paskutinį kartą mačiau savo pusbrolį Kleosą, jo ristūnas šeimininko galva lauke arė vagą. Nors, žinoma, reikėtų jį surasti. Šiaip ar taip, jis… lyg ir vienas iš Lanisterių.

Jie rado Kleosą taip ir nesugebėjusį ištraukti kojos iš balnakilpės. Viena strėlė buvo persmeigusi jam dešinę ranką, kita — krūtinę, bet tikroji jo žudikė buvo žemė. Jo viršugalvis buvo sulipęs nuo kraujo ir minkštas kaip košė — spustelėjęs odą Džeimis užčiuopė besislankiojančius sutrupintus kaukolės kaulus.

Brienė atsiklaupė ir ištiesusi ranką palietė serą Kleosą.

— Jis dar šiltas.

— Tuoj atšals. Noriu jo žirgo ir drabužių. Jau pavargau nuo tų skarmalų ir blusų.

— Jis buvo tavo pusbrolis, — pasibaisėjusi tokiu elgesiu tarė moteris.

— Buvo, — linktelėjo Džeimis. — Nebijok, pusbrolių man tikrai netrūksta. Paimsiu ir jo kalaviją. Juk tau reikia žmogaus, kuris pakeistų tave sargyboje.

— Eiti sargybą gali ir be ginklo.

Brienė atsistojo.

— Grandinėmis prikaustytas prie medžio? Gal ir galėčiau. O gal būtų išmintingiau susimokyti su kita mūsų sutikta bastūnų gauja ir leisti jiems nukirsti galvą nuo to kieto tavo sprando, moterie.

— Neleisiu tau apsiginkluoti. Be to, mano vardas…

— …Brienė. Žinau. Prisiekiu, kad tavęs nenuskriausiu, jei tik tai išsklaidys tavo moterišką baimę.

— Tavo priesaikos nieko vertos. Buvai prisiekęs ir Eiriui.

— Kiek žinau, dar nieko nesi iškepusi su visais šarvais. O juk mes abu norime, kad gyvas ir sveikas pasiekčiau Karaliaus Uostą, tiesa?

Džeimis atsitūpė šalia Kleoso ir ėmė segti kardasaitį.

— Pasitrauk nuo jo. Tuoj pat. Pasitrauk.

Bet Džeimis jautėsi pavargęs. Daugiau negalėjo pakęsti jos įtarumo ir įžeidinėjimų, negalėjo žiūrėti į kreivus jos dantis, platų spuoguotą veidą ir sulipusius retus plaukus. Nekreipdamas dėmesio į Brienės draudimus, jis abiem rankomis sučiupo pusbrolio kalavijo rankeną, koja priminė jo kūną ir patraukė. Ginklo geležtei slystant iš makšties jis jau gręžėsi, suko kalaviją plačiu, mirtinu lanku ir kėlė jį virš galvos. Plienas tarkštelėjo į plieną ir pasigirdo šiurpus žvangesys. Keista, bet Brienė savo kalaviją išsitraukė kaip tik laiku. Džeimis nusijuokė.

— Labai gerai, moterie.

— Atiduok kalaviją, Karalžudy.

— Skubu…

Džeimis atsistojo ir puolė ją, o ilgasis kalavijas jo rankose tiesiog uždainavo. Brienė atšoko, atmušė smūgį, bet Džeimis puolė ją vėl, atakavo ir spaudė. Vos atmušusi vieną smūgį, jau turėdavo gintis nuo kito. Kalavijai tai pasibučiuodavo, tai vėl išsiskirdavo, tai vėl pasibučiuodavo. Džeimio gyslomis tekantis kraujas dainavo. Jis darė tai, kam buvo gimęs; niekada nesijautė taip puikiai, kaip kaudamasis ir su kiekvienu kirčiu rizikuodamas gyvybe. O kadangi mano riešai sukaustyti grandinėmis, ši moteris gali kautis su manimi kaip lygi su lygiu, nors ir trumpai. Džeimio riešai buvo surakinti, tad jis buvo priverstas laikyti kalaviją abiem rankomis; ir ginklo svoris, ir mojis, žinoma, buvo menkesni, nei būtų svėręs ir siekęs tikras dvirankis didysis kalavijas, bet argi dabar tai svarbu? Pusbrolio kalavijo geležtė buvo užtektinai ilga, kad ja Brienės iš Tarto gyvenime būtų galima padėti paskutinį tašką.

Jis apipylė Brienę kalavijo kirčiais iš viršaus, iš apačios, iš šono; iš kairės, iš dešinės, įžambiai, mosuodamas ginklu taip energingai, kad ašmenims susikirtus lėkė kibirkštys, — vėl iš apačios, iš šono, iš viršaus, — jis nesiliovė atakavęs, spaudė ją, kiekvieną žingsnį lydėjo dūris ir kirtis, dūris ir kirtis, tie kirčiai pylėsi vis greičiau ir greičiau, bet netrukus… uždusęs Džeimis žingtelėjo atatupstas, nuleido kalaviją ir Brienė gavo akimirką atokvėpio.

— Visai neblogai, — pripažino jis, — kaip moteriai…

Nenuleisdama nuo Džeimio budraus žvilgsnio, ji neskubėdama giliai įkvėpė ir tarė:

— Aš tavęs nenuskriausiu, Karalžudy.

— Lyg tu galėtum…

Jis iškėlė virš galvos kalaviją ir, žvangindamas grandinėmis, vėl puolė Brienę.

Džeimis negalėjo pasakyti, kiek laiko truko ataka. Gal kelias minutes, o gal kelias valandas; žvangant ginklams laikas tarsi sustojo. Jis nustūmė ją tolyn nuo pusbrolio lavono, privertė trauktis į kitą kelio pusę ir artėti prie medžių. Kartą, nepastebėjusi šaknies ir už jos užkliuvusi, Brienė kluptelėjo ir Džeimiui dingtelėjo, kad kova baigta, tačiau, užuot parkritusi, ji priklaupė ant vieno kelio, nė akimirkai neprarasdama kovos ritmo. Brienė pakėlė kalaviją, atrėmė Džeimio smūgį iš viršaus, kuris būtų išilgai perkirtęs jos kūną, o tada kirto jam, — dar ir dar kartą, sulig kiekvienu kirčiu pėda po pėdos atsikovodama prarastą teritoriją.

Šokis tęsėsi. Džeimis prispaudė ją prie ąžuolo kamieno, Brienė išsisuko, jis nusikeikė ir privertė ją trauktis per seklų upokšnį, gausiai prikritusį medžių lapų. Plienas žvangėjo, giedojo, cypė, kibirkščiavo, džeržgė, su kiekvienu kirčiu moteris ėmė stenėti nelyginant paršavedė, ir vis dėlto Džeimis niekaip negalėjo jos pasiekti. Tarsi ji būtų įsirangiusi į geležinį narvą ir jo grotos būtų saugojusios ją nuo kalavijo kirčių.

— Visai neblogai, — pakartojo Džeimis, trumpam liovęsis mosuoti kalaviju, kad atgautų kvapą, ir mėgindamas užeiti Brienei iš dešinės.

— Kaip moteriai?

— Sakykime, kaip ginklanešiui. Kaip geltonsnapiui ginklanešiui. — Uždusęs jis trūkčiodamas nusijuokė. — Eikš, eikš, mieloji, muzika tebegroja. Ar galėčiau su tavim pašokti, miledi?

Dusliai niurnėdama Brienė jį puolė, šmėstelėjo kalavijo ašmenys ir staiga jau Džeimiui teko sukaupti visas jėgas, kad apsigintų. Vienas iš daugybės jos kalavijo kirčių buvo sėkmingas: ginklo ašmenys brūkštelėjo jam per kaktą ir į dešinę akį ėmė tekėti kraujas. Tegul Kiti griebia ir ją, ir Riveraną! Tame prakeiktame kalėjimo požemyje Džeimis surambėjo ir prarado geroką dalį kovos įgūdžių, be to, ir rankas kaustančios grandinės užduoties jam nepalengvino. Jis kovėsi toliau užmerkęs vieną akį, jautė, kad ilgai mosavus ginklu jam nutirpo pečiai, kad nuo grandinių, antrankių ir kalavijo svorio skauda riešus. Su kiekvienu kirčiu ilgasis kalavijas atrodė vis sunkesnis ir Džeimis suprato, kad jau nemosuoja juo taip vikriai, kaip anksčiau, ir taip aukštai nepakelia.

Ji stipresnė už mane.

Nuo šios minties Džeimį nukrėtė šiurpas. Be jokios abejonės, Robertas buvo už jį stipresnis. Ir Baltasis Bulius Džeroldas Haitaueris, — bent jau kol buvo jaunas ir kupinas jėgų, — ir seras Arturas Deinas. Iš dabar gyvenančių vyrų jėga jį pranoko Didysis Džonas Amberis, greičiausiai — Didšernis iš Kreikholo ir, žinoma, abu Kligeinai. Jojantis Kalnas apskritai buvo nežmoniškai stiprus. Bet tai nebuvo taip svarbu. Džeimis buvo vikrus, įgudęs kautis ir visus juos galėjo įveikti. Tik dabar jo priešininkė buvo… moteris. Augalota ir stambi kaip karvė, bet vis tiek… Tiesą sakant, nuvargti turėjo ji.

Ir vis dėlto nenuvargo, o privertė Džeimį pasitraukti prie upokšnio ir suriko:

— Pasiduok! Mesk kalaviją!

Džeimis netyčia užmynė ant slidaus akmens. Pajutęs, kad griūva, nelaimingą savo kritimą jis pasistengė paversti lemtingu dūriu. Jo kalavijo geležtės smaigalys praslydo pro Brienės gynybą ir kliudė šlaunį. Ant jos ėmė skleistis raudonas gėlės žiedas, ir Džeimis akimirką galėjo pasigrožėti Brienės krauju, o tada jo kelis smarkiai dunkstelėjo į akmenį. Nuo skausmo jam aptemo akyse. Brienė, taškydama vandenį, šoko prie jo ir nuspyrė šalin kalaviją.

— Pasiduok!

Džeimis pečiu trenkė Brienei į kojas, ši pargriuvo ir užvirto ant jo. Prasidėjo ristynės, jiedu spardė ir trankė vienas kitą, kol pagaliau Brienė nugalėjo ir atsisėdusi ant Džeimio jį apžergė. Jam pavyko iš makšties ištraukti jos durklą, bet, dar nespėjus suvaryti ginklo ašmenų jai į pilvą, ši pastvėrė jį už riešo ir taip stipriai tėškė ranką į akmenį, kad Džeimiui dingtelėjo, ar tik nebus jos išsukusi. Kita plaštaka išskėtusi pirštus ji prispaudė jam veidą.

— Pasiduok! — Brienė panardino jo galvą į vandenį, palaikė ir vėl ištraukė. — Pasiduok! — Džeimis išspjovė upokšnio vandenį tiesiai jai į veidą. Brienė vėl jį stumtelėjo, ištiško vandens purslai, Džeimio galva vėl paniro, ir jis ėmė beviltiškai spardytis mėgindamas kaip nors įkvėpti oro. — Pasiduok, nes nuskandinsiu!

— Ir sulaužysi duotą priesaiką? — sušvokštė jis. — Kaip aš?

Brienė Džeimį paleido ir jis visu svoriu tėškėsi į vandenį.

O miške nuaidėjo šiurkštus juokas.

Brienė atsistojo. Žemiau juosmens ji buvo visa kruvina ir aplipusi dumblu, jos drabužiai buvo susitaršę, veidas įraudęs. Ji atrodo taip, tarsi kas nors būtų užklupęs mudu besidulkinančius, o ne besikaunančius. Grandinėmis sukaustytomis rankomis braukdamasis nuo akies kraują, Džeimis per akmenis nuropojo ten, kur buvo sekliau. Abiejuose upokšnio krantuose stovėjo vyrai. Nenuostabu, kad keldami tokį triukšmą pažadinome drakoną.

— Sveiki gyvi, bičiuliai, — draugiškai pasisveikino Džeimis. — Prašau atleisti, kad jums sutrukdžiau. Užklupote mane karšiantį kailį žmonai…

— Man rodos, tai ji karšė tau kailį, — prabilo stambus ir stiprus vyras, užsidėjęs ant galvos lengvą šalmą su geležine nosį saugančia plokštele, pro kurią vis tiek buvo matyti, kad jam trūksta dalies nosies.

Džeimis staiga suprato, jog čia ne tie bastūnai, kurie nužudė serą Kleosą. Juos apsupo niekingi prasčiokai: juodbruvi dorniečiai ir šviesiaplaukiai lysiečiai, dotrakiai su varpeliais kasose, plaukuoti ibeniečiai ir juodi kaip anglis vyrai iš Vasaros salų, dėvintys plunksnų apsiaustus. Džeimis juos pažino. Tai buvo Smarkieji Vyrukai.

Netrukus atitoko ir Brienė.

— Turiu šimtą elnių… — prabilo ji.

Išblyškęs vyras, vilkintis nudriskusį odinį apsiaustą, tarė:

— Pradžiai paimsime juos, miledi.

— Apversk ir paimk ją iš užpakalio, Rordžai, — paragino dornietis ietininkas su aplink šalmą apvyniota raudona šilkine kaklaskare. — Tada tau nereikės į ją žiūrėti.

— Ir atimti iš jos malonumą matyti mane? — pasakė benosis, o kiti vyrai nusijuokė.

Nors moteris buvo negraži ir labai užsispyrusi, vis dėlto ji nenusipelnė, kad tokie padugnės ją prievartautų.

— Kas jūsų vadas? — garsiai paklausė Džeimis.

— Garbė vadovauti teko man, sere Džeimi. — Išblyškusio vyro akys buvo paraudusios, plaukai reti ir išsausėję. Po blyškia veido ir rankų oda buvo matyti melsvos kraujagyslės. — Aš Ursvikas. Dar vadinamas Ursviku Ištikimuoju.

— Tu mane pažįsti?

Samdomas kalavijuotis pakreipė galvą.

— Vien užsiželdinęs barzdą ir plikai nusiskutęs galvą Smarkiųjų Vyrukų neapgausi.

Norėjai pasakyti: „Kruvinųjų Juokdarių“. Iš jų naudos Džeimiui buvo ne daugiau, nei iš Gregorio Kligeino arba Eimorio Lorčo. Šunys, sakydavo apie juos tėvas ir elgėsi su jais kaip su šunimis: liepdavo persekioti savo grobį ir nuolat juos baugindavo.

— Jei mane pažįsti, Ursvikai, tai žinai, kad savo atlygį gausi. Lanisteriai niekada nelieka skolingi. O jei kalbėsime apie moterį… Ji kilminga, už ją galima gauti didelę išpirką.

Džeimio pašnekovas pakreipė galvą.

— Šit kaip? Mums labai pasisekė…

Ursvikas šypsojosi kažkaip klastingai ir ta šypsena Džeimiui nepatiko.

— Girdėjai, ką sakiau. Kur ožys?

— Už kelių valandų kelio raitomis. Esu tikras, kad jam bus malonu tave pamatyti, bet, tavim dėtas, į akis ožiu jo nevadinčiau. Lordas Vargas Houtas įžeidus ir labai brangina savo garbę.

O kada tas apsiseilėjęs laukinis turėjo garbę?

— Susitikęs su juo tikrai tai prisiminsiu. Tik… meldžiu pasakyti, kieno jis lordas?

— Harenholo. Ta pilis jam pažadėta.

Harenholas? Ar mano tėvui visai protas pasimaišė?

Džeimis pakėlė rankas.

— Norėčiau atsikratyti grandinių.

Ursvikas nedraugiškai sukikeno.

Kažkas čia labai negerai.

Džeimis neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs, tik šyptelėjęs paklausė:

— Pasakiau ką nors juokinga?

Benosis išsišiepė iki ausų.

— Tu — juokingiausias tipas, kokį esu matęs, jei atmesime Kandžių, kuris nukando septonei papus.

— Per daug mūšių judu su tėvu pralaimėjote, — paaiškino dornietis. — Jūsų liūtų kailius mums teko iškeisti į vilkenas.

Ursvikas skėstelėjo rankomis.

— Timeonas nori pasakyti, kad Smarkieji Vyrukai jau nėra Lanisterių giminės samdiniai. Dabar tarnaujame lordui Boltonui ir Šiaurės karaliui.

Džeimis jam šaltai ir niekinamai šyptelėjo.

— O žmonės šneka, kad tai mano reputacija prasta…

Ši pastaba Ursvikui labai nepatiko. Jam davus ženklą, du vyrai čiupo Džeimį už rankų, o Rordžas šarvuotu kumščiu smogė jam į pilvą. Džeimis dejuodamas susirietė ir išgirdo moterį protestuojant:

— Liaukitės, jo negalima skriausti! Mus siuntė ledi Ketlina, ketiname apsikeisti belaisviais, aš jį saugau…

Rordžas smogė Džeimiui vėl ir šiam užėmė kvapą. Brienė šoko pasičiupti upokšnio vandenyse nuskendusio kalavijo, bet, nespėjusią pasiekti ginklo rankenos, ją pastvėrė valkatos. Brienė buvo tokia stipri, kad jai sutramdyti prireikė keturių vyrų.

Nugalėtos moters veidas buvo sutinęs ir aptekęs kraujais kaip ir Džeimio, be to, niekšai išmušė jai du dantis. Be dantų ji atrodė dar bjauresnė. Abu klupčiojantys ir kraujuojantys belaisviai per mišką buvo nuvaryti prie arklių, be to, per dvikovą prie upokšnio Brienei buvo perdurta šlaunis, tad ji eidama šlubčiojo. Džeimiui jos pagailo. Jis neabejojo, kad šį vakarą jai bus atimta nekaltybė. Tas benosis niekšas tikrai ją paims, o paskui jo pavyzdžiu tikriausiai paseks ir kai kurie kiti vyrai.

Dornietis pasodino juos ant darbinio Brienės arklio nugarom vieną į kitą, o tuo metu kiti plėšikai nuogai išrengė mirusį serą Kleosą ir išsidalijo jo daiktus. Rordžui teko krauju suteptas, ant šarvų dėvimas apsiaustas su didingu dviskilčiu Lanisterių ir Frėjų herbu. Ir ant liūtų, ir ant bokštų buvo matyti strėlių pradurtos skylės.

— Tikiuosi, dabar esi patenkinta, moterie, — šnipštelėjo Džeimis Brienei. Jis atsikosėjo ir išspjovė kraujo. — Jei būtum mane apginklavusi, niekada nebūtume pakliuvę į nelaisvę.

Ji nieko neatsakė. Kalė ir užsispyrus kaip ožka, pagalvojo Džeimis, bet drąsi. Vis dėlto tai jis turėjo pripažinti.

— Kai įkursime stovyklą nakčiai, būsi išprievartauta, ir ne vieną kartą, — įspėjo jis Brienę. — Tikiuosi, tau pakaks proto nesipriešinti. Jei mėginsi kovoti, neteksi daugiau dantų.

Džeimis nugara pajuto, kad, išgirdusi šiuos žodžius, Brienė įsitempė.

— Ar tu taip ir darytum, jei būtum moteris?

Jei būčiau moteris, būčiau Sersėja.

— Jei būčiau moteris, pasistengčiau, kad jie mane nužudytų. Bet nesu. — Džeimis kulnais paragino arklį ir šis pasileido risčia. — Ursvikai! Noriu šnektelėti!

Išbalęs kaip drobė samdinys nudriskusiu odiniu apsiaustu sustabdė žirgą, o tada ėmė joti šalia Džeimio.

— Ką nori pasakyti, sere? Ir galvok, ką šneki, kitaip vėl iškaršiu kailį.

— Auksas… — tarė Džeimis. — Tau patinka auksas?

Ursvikas atidžiai nužvelgė jį paraudusiomis akimis.

— Turiu pripažinti, kad auksas — naudingas daiktas.

Džeimis supratingai šyptelėjo pašnekovui.

— Visas Kasterlių Uolos auksas. Kodėl juo turėtų džiaugtis tas ožys? Kodėl tau nepristačius mūsų į Karaliaus Uostą ir nepasiėmus išpirkos sau? Jei nori, galėsi gauti išpirką ir už ją. Kartą viena mergelė man sakė, kad Tartas dar vadinamas Safyrų sala.

Tai girdėdama, moteris pasimuistė, bet nepratarė nė žodžio.

— Laikai mane perbėgėliu?

— Žinoma. Kuo gi dar galėčiau laikyti?

Ursvikas trumpai apsvarstė siūlymą.

— Karaliaus Uostas toli, be to, ten tavo tėvas. Lordui Taivinui gali labai nepatikti, kad pardavėme Harenholą lordui Boltonui.

Jis gudresnis, nei maniau. Kai šio niekšo kišenės išsipūs nuo aukso, Džeimis ketino jį pakarti.

— Reikalus su tėvu leisk sutvarkyti man. Pasirūpinsiu, kad karalius tau atleistų už visus padarytus nusižengimus. Ir kad pakeltų į riterius.

— Seras Ursvikas… — mėgaudamasis žodžių skambesiu ištarė Ursvikas. — Žmona labai didžiuotųsi girdėdama mane taip vadinant. Jei tik nebūčiau jos nužudęs… — Jis atsiduso. — O kaipgi narsusis lordas Vargas?

— Ar padainuoti tau posmą iš „Kastamero lietaus“? Kai mano tėvas jį pričiups, tam ožiui išgaruos visa narsa.

— O kaip jis pričiups Vargą Houtą? Ar tavo tėvo rankos tokios ilgos, kad pasieks mus už Harenholo sienų ir nubaus?

— Jei reikės, tai ir pasieks. — Pilimi vadinama karaliaus Hareno griuvena jau ne kartą buvo įveikta, tad galėjo neišlaikyti ir dabar. — Ar tu toks kvailas, jog manai, kad ožys gali nugalėti liūtą?

Ursvikas pasilenkė ir atsainiai patekšnojo Džeimiui per veidą. Toks akiplėšiškumas žeidė labiau nei tikras smūgis. Jis manęs nebijo, suvokė Džeimis ir jį nukrėtė šiurpas.

— Pakankamai iš tavęs išgirdau, Karalžudy. Būčiau tikras kvailys, jei tikėčiau pažadais to, kuris, kaip tu, jau yra sulaužęs priesaiką.

Ir, paraginęs žirgą, Ursvikas išdidžiai nujojo.

Eiris, niūriai pagalvojo Džeimis, visiems ir visada užkliūva Eiris… Jis sūpavosi nešamas arklio ir gailėjosi, kad neturi kalavijo. O dar geriau būtų gauti du kalavijus. Vieną tai moteriškei, kitą sau. Mudu žūtume, bet į pragarą kartu nusitemptume ir pusę jų gaujos.

— Kodėl jam pasakei, kad Tartas yra safyrų turtinga sala? — kai Ursvikas nujojo taip toli, kad negalėjo jų girdėti, paklausė Brienė. — Dabar jis manys, kad mano tėvas turtingas ir turi brangakmenių…

— Melskis, kad šitaip Ursvikas ir manytų.

— Ar kiekvienas tavo ištartas žodis — melas, Karalžudy? Safyrų sala Tartas vadinamas dėl jį supančių žydrų vandenų.

— Pakartok tai garsiau, moteriške, nemanau, kad Ursvikas tave išgirdo. Kuo greičiau jie supras, kad negali tikėtis už tave gauti išpirkos, tuo greičiau prasidės prievartavimas. Visi gaujos vyrai nori tave išdulkinti, bet tau juk tas pats, ar ne? Tiesiog užsimerk, išsižerk ir įsivaizduok, kad kiekvienas iš jų — lordas Renlis.

Laimė, po šių žodžių Brienė ilgam užsičiaupė.

Tik vakare jie grįžo pas Vargą Houtą ir rado jį kartu su gera dešimtimi Smarkiųjų Vyrukų plėšiančius nedidukę septą. Vitražais puošti langai buvo išdaužyti, o iš medžių išdrožtos dievų statulos išvilktos į dienos šviesą. Kai jie prijojo arčiau, Džeimis pamatė storiausią dotrakį, kokio seniai nebuvo regėjęs, sėdintį ant Motinos krūtinės ir peilio geležtės smaigaliu lupantį chalcedonines jos akis. Šalia, parištas už kojų ir pakabintas ant išsikerojusio kaštono šakos, žemyn galva kybojo liesas praplikęs septonas. Trys iš lankų šaudantys Smarkieji Vyrukai naudojosi jo kūnu kaip taikiniu. Vienas iš jų tikrai buvo taiklus, mat abiejose mirusiojo akyse stirksojo po strėlę.

Pamatę Ursviką ir belaisvius, samdiniai suklego bene pustuziniu skirtingų kalbų. Ožys sėdėjo prie laužo ir valgė ant iešmo pamautą ir kaip reikiant neiškeptą paukštį: taukai ir kraujas tekėjo jam per pirštus ir per ilgą šiurkščią barzdą. Nusivalęs rankas į tuniką, jis atsistojo.

— Karalžudy, — švepluodamas tarė, — tu mano belaišviš.

— Milorde, aš Brienė iš Tarto, — puolė aiškinti moteris. — Ledi Ketlina Stark liepė man nulydėti serą Džeimį pas jo brolį, į Karaliaus Uostą.

Ožys atsainiai į ją dėbtelėjo.

— Užčiaupkit jai burną.

— Išklausyk manęs, — ėmė maldauti Brienė, o tuo metu Rordžas nupjovė virves, kuriomis ji buvo surišta su Džeimiu, — Šiaurės karaliaus, kuriam tu tarnauji, vardu prašau, paklausyk…

Rordžas nutempė ją nuo arklio ir ėmė spardyti.

— Žiūrėk, kad nė kaulelio jai nesulaužytum, — įspėjo jį Ursvikas. — Ta arkliaveidė kekšė verta tiek safyrų, kiek pati sveria.

Dornietis Timeonas ir smirdžius iš Ibeno nutempė Džeimį nuo arklio ir, šiurkščiai stumdydami, nuvedė prie laužo. Kol jiedu jį tampė, Džeimiui nebūtų buvę sunku pačiupti kurio nors iš jų kalavijo rankeną, bet čia buvo per daug vyrų, o jo rankos tebebuvo sukaustytos. Kelis jis galėjo nudurti, bet galų gale būtų žuvęs ir pats. O Džeimis dar nebuvo pasiruošęs mirti, — bent jau ne dėl tokių žmonių kaip Brienė iš Tarto.

— Kokia šėkminga diena, — tarė Vargas Houtas. Ant kaklo jis buvo pasikabinęs grandinę, suvertą iš viena su kita sukabintų monetų — įvairaus dydžio ir formos, kirstų ir kaldintų, su karalių, burtininkų, dievų, demonų ir visokių kitokių fantastiškų būtybių atvaizdais.

Tai monetos šalių, kuriose jam teko kariauti, prisiminė Džeimis. Šio žmogaus silpnybė buvo gobšumas. Jei vieną kartą išvertė kailį, išvers jį ir vėl.

— Lorde Vargai, neprotingai pasielgei atsisakęs tarnauti mano tėvui, bet dar ne vėlu pasitaisyti. Juk žinai, kad už mane jis dosniai atsilygins.

— O taip, — tarė Vargas Houtas. — Turėšiau gauti pušę Kašterlių Uološ aukšo. Bet pirmiaušia turiu nušiųšti jam žinią. — Ir jis dar kažką pridūrė švebeldžiuodamas.

Ursvikas stumtelėjo Džeimiui į nugarą, o juokdarys žaliu ir rožiniu kostiumu spyrė į kojas. Kai Džeimis pargriuvo, vienas iš šaulių čiupo jį kaustančią grandinę ir trūktelėjo, kad belaisvis laikytų rankas atkišęs į priekį. Storulis dotrakis padėjo peilį ir išsitraukė iš makšties didžiulį lenktą arachą, — aštrų, į pjautuvą panašų kardą, taip mėgstamą arklių lordų.

Jie nori mane išgąsdinti. Juokdarys kikendamas užšoko Džeimiui ant nugaros, o dotrakis grėsmingai žengė artyn. Ožys nori, kad prileisčiau kelnes ir maldaučiau pasigailėti, bet tokio malonumo niekada jam nesuteiksiu. Jis buvo Lanisteris iš Kasterlių Uolos, karaliaus sargybos lordas vadas; joks samdinys negalėjo priversti jo rėkti.

Saulės apšviesti ašmenų kraštai žybtelėjo nelyginant sidabras, kai arachas smigo žemyn — taip greitai, kad vos buvo galima jį įžiūrėti. Ir Džeimis suriko.