Kardų audra

Tirionas

Anapus Karaliaus vartų neliko nieko, tik dumblas, pelenai ir sudegę kaulai, ir vis dėlto miesto sienų šešėlyje jau vėl gyveno žmonės, o kiti iš vienračių karučių ir statinaičių pardavinėjo žuvį. Jodamas pro šalį Tirionas jautė, kad tie žmonės nenuleidžia nuo jo akių; jų žvilgsniai buvo nedraugiški, pikti ir nemalonūs. Niekas nedrįso pratarti jam žodžio arba pastoti kelio, juolab kad šalia jojo Bronas alyva suteptais juodais šarvais. Bet jei būčiau vienas, jie nutrauktų mane nuo žirgo ir grindinio akmeniu suknežintų veidą kaip Prestonui Grynfildui.

— Jie grįžo anksčiau nei žiurkės, — nepatenkintas tarė Tirionas. — Kartą juos sudeginome, maniau, kad žmogeliai pasimokė…

— Duok man kelias dešimtis auksinių apsiaustų ir aš juos išžudysiu, — pasisiūlė Bronas. — Mirę jie daugiau negrįš.

— Negrįš, bet jų vietą užims kiti. Palik juos ramybėje, bet… jei prie miesto sienos vėl ims ręsti lūšnas, iš karto jas nugriauk. Kad ir ką manytų tie kvailiai, karas dar nesibaigė. — Jis atidžiai pažvelgė į priekyje dunksančius Purvo vartus. — Kol kas pamačiau užtektinai. Rytoj grįšime čia su amatininkų gildijų vadais ir peržiūrėsime jų turimus planus. — Tirionas atsiduso. Ką gi, aš visa tai sudeginau, tad būtų teisinga, jei aš ir atstatyčiau.

Iš tiesų šios užduoties turėjo imtis jo dėdė, bet, iš Riverano atskridus varnui su žinia apie jo sūnaus nužudymą, patikimas, rimtas ir energingas seras Kevanas Lanisteris jautėsi kaip nesavas. Vilemo brolį dvynį Martiną Robas Starkas irgi buvo paėmęs į nelaisvę, o vyresnysis jųdviejų brolis Lanselis vis dar sunkiai sirgo kankinamas pūliuojančios ir niekaip neužgyjančios žaizdos. Vienam sūnui žuvus, o dviem patekus į mirtiną pavojų, serą Kevaną sukaustė sielvartas ir baimė. Lordas Taivinas broliu visuomet pasitikėjo, bet dabar jam neliko kitos išeities, tik vėl kreiptis pagalbos į savo neūžaugą sūnų.

Miestui atstatyti reikėjo didžiulių lėšų, bet kitos išeities nebuvo. Karaliaus Uostas buvo pagrindinis karalystės uostas, jam prilygo ir su juo galėjo varžytis tik Senmiestis. Laivyba upėje turėjo būti atnaujinta, ir kuo greičiau, tuo geriau. Po galais, iš kur aš paimsiu tiek monetų? Jau vien dėl to Tirionas ėmė pasigesti Mažojo Piršto, prieš dvi savaites išplaukusio į šiaurę. Kol jis vartosi lovoje su Lisa Arin ir jos vardu valdo Slėnį, man tenka kuopti jo paliktą jovalą. Kita vertus, tėvas bent jau skyrė jam tikrai svarbią užduotį. Jis nepaskelbs manęs Kasterlių Uolos įpėdiniu, bet, kai tik galės, mielai naudosis mano paslaugomis, pagalvojo Tirionas, o tuo metu auksinių apsiaustų kapitonas mostu paragino juos joti per Purvo vartus.

Už vartų plytinčioje turgaus aikštėje į akis pirmiausia vis dar krito Trys Kekšės, bet dabar jos stovėjo nenaudojamos, o svaidyti surinkti rieduliai ir statinės su derva buvo ištampyti. Ant medinių jų griaučių karstėsi vaikai, — nelyginant būrys beždžionėlių, įsitaisiusių ant aukštai iškilusių, atsikišusių svaidyklių, — ir šūkavo vienas ant kito.

— Primink man, kad liepčiau serui Adamui atsiųsti čia kelis auksinius apsiaustus, — jiedviem jojant tarp dviejų katapultų paprašė Tirionas Brono. — Koks nors paikas berniūkštis gali nukristi ir nusisukti sprandą. — Staiga iš viršaus atsklido šūktelėjimas ir jiems po kojomis ant grindinio šleptelėjo gniutulas mėšlo. Tiriono kumelė pasibaidė, atsistojo piestu ir vos neišmetė jo iš balno. — Nors, kai gerai pagalvoji, — suvaldęs kumelę pridūrė jis, — tegul tie bjaurūs vaikėzai krenta ir tykšta kaip pernokę melionai.

Tirionas buvo prastai nusiteikęs, ir ne tik todėl, kad keli gatvės berniūkščiai norėjo apmėtyti jį mėšlu. Jo santuoka buvo nesibaigianti kančia. Sansa Stark tebebuvo mergelė, ir tai, rodos, žinojo bent pusė pilyje gyvenančių žmonių. Šiandien rytą balnojant arklius jis pats girdėjo du arklininkus prunkščiant iš juoko jam už nugaros. Tirionui atrodė, kad net arkliai iš jo žvengia. Norėdamas išvengti gultuvių ritualo, jis rizikavo savo kailiu tikėdamasis, jog tai, kas vyks miegamajame, tarp jo sienų ir liks, bet ta viltis labai greitai sudužo. Arba Sansa buvo tokia paika, kad viską išsipasakojo kuriai nors iš tarnaičių, — o juk visos jos buvo Sersėjos šnipės, — arba kalti buvo Veirio paukštukai.

Kita vertus, koks skirtumas? Iš jo vis tiek visi juokėsi. Vienintelis žmogus Raudonojoje pilyje, kuriam jo santuoka nekėlė juoko, rodos, buvo jo ledi žmona.

Su kiekviena diena Sansa vis labiau sielvartavo. Tirionas mielai būtų pralaužęs jos kuklumo skydą ir ją paguodęs, bet iš to nebūtų buvę nieko gero. Kad ir ką būtų sakęs, Sansos akyse jis nebūtų tapęs gražesnis. Arba ne toks panašus į Lanisterius. Ši žmona jam buvo duota visam likusiam gyvenimui ir ji Tiriono nekentė.

Jųdviejų naktys bendroje, didžiulėje santuokinėje lovoje taip pat buvo nesibaigianti kankynė. Tirionas daugiau negalėjo miegoti nuogas, kaip buvo pratęs. Jo žmona buvo pernelyg gerai išauklėta, kad tartų bent vieną blogą žodį, bet jis negalėjo ištverti pasibjaurėjimo, šmėstelėdavusio jos akyse kaskart, kai pažvelgdavo į jo kūną. Tirionas liepė Sansai taip pat dėvėti naktinius marškinius. Geidžiu jos, suprato jis. Taip, noriu gauti Vinterfelą, bet geidžiu ir jos — nesvarbu, ar ji vaikas, ar moteris. Noriu ją guosti. Noriu girdėti jos juoką. Noriu, kad ateitų pas mane savo valia, kad dalytųsi su manimi savo džiaugsmais, rūpesčiais ir aistra. Tirionas kreivai šyptelėjo. Po galais, noriu būti aukštas kaip Džeimis ir stiprus kaip seras Gregoris Kalnas, tuomet viskas būtų kitaip.

Nejučia jis prisiminė Šają. Tirionas norėjo pats pranešti jai apie savo vedybas, tad vestuvių išvakarėse liepė Veiriui atvesti merginą pas jį. Jiedu vėl susitiko eunucho kambariuose, ir kai Šaja ėmė varstyti jo odinukės raištelius, Tirionas sučiupo ją už riešo ir atstūmė.

— Palauk, — tarė. — Turiu tau kai ką pasakyti. Rytoj privalau vesti…

— …Sansą Stark. Žinau.

Akimirką jis neteko žado. Kol kas to nežinojo net Sansa.

— Iš kur? Veiris pasakė?

— Lydėdama Lolisę į septą nugirdau pažą pasakojant tai serui Taladui. O jis sužinojo iš tarnaitės, kuri girdėjo sero Kevano pokalbį su tavo tėvu. — Ištraukusi riešą iš jo gniaužtų, Šaja nusivilko per galvą suknią. Po suknia ji kaip visada nieko nevilkėjo. — Man tai nė motais. Ji tik mergaičiukė. Parūpinsi jai didelį pilvą ir grįši pas mane.

Giliai širdyje Tirionas vylėsi, kad Šaja nebus tokia abejinga. Vyleisi, niūriai pasišaipė iš savęs jis, o dabar sužinojai tiesą. Išskyrus Šają, niekas daugiau tavęs nemylės.

Purvinoji gatvė buvo prisigrūdusi žmonių, bet kareiviai ir miestiečiai prasiskyrė ir leido prajoti Kipšui ir jo palydai. Arkliams prie kojų malėsi vaikai įdubusiomis akimis: vieni žvelgė ir maldavo nebyliai, o kiti prašė išmaldos laidydami gerkles. Tirionas pasėmė iš kapšo didelę saują variokų ir švystelėjo į orą, o vaikai, stumdydamiesi ir rėkaudami, puolė jų rinkti. Tie, kuriems pasiseks, šiandien galės nusipirkti kriaukšlį sužiedėjusios duonos. Turguje jis dar niekada nebuvo matęs tiek daug žmonių, ir nors Taireliai nuolat gabeno maistą, jo kainos buvo nežmoniškai aukštos. Šeši variokai už melioną, sidabrinis elnias už bušelį kviečių, drakonas už pusę jaučio skerdenos arba šešis liesus paršiukus. Ir vis dėlto pirkėjų netrūko. Aplink kiekvieną vežimą ir prekystalį būriavosi sulysę vyrai ir išsekusios moterys, o kiti, dar liesesni ir dar labiau išsekę, niūriai žvelgė į turgaus aikštę stovėdami į ją vedančių gatvelių prieigose.

— Čionai, — jiems pasiekus Kablį pasakė Bronas. — Jei vis dar neapsigalvojai…

— Ne, neapsigalvojau.

Jiedviem būtų buvę patogiau pasakyti, kad joja pasižvalgyti po namais apstatytą upės pakrantę, bet šiandien Tirionas turėjo kitą tikslą. Šis reikalas neteikė jam malonumo, bet jį reikėjo sutvarkyti. Jie pasuko tolyn nuo Aukštosios Eigono kalvos į mažesnių gatvelių labirintą, besidriekiantį Visenijos kalvos papėdėje. Pirmas jojo Bronas. Porą kartų Tirionas žvilgtelėjo per petį pasižiūrėti, ar jų kas nors neseka, bet nepamatė nieko įtartino, tik įprastą žmonių minią: arklį pliekiantį vežėją, senę, per langą pilančią gatvėn naktipuodį, du lazdomis besikaunančius berniūkščius, tris auksinius apsiaustus, besivarančius belaisvį… jie visi atrodė niekuo dėti, ir vis dėlto bet kuris galėjo Tirioną įduoti. Veirio žmonių buvo visur.

Jie pasuko už vieno kampo, paskui už kito ir jojo toliau, lėtai skindamiesi kelią per spūstį moterų, susirinkusių prie šulinio. Bronas nuvedė Tirioną vingiuota gatvele, paskui skersgatviu ir per sudaužytą arką. Trumpindami kelią, jiedu perjojo per sudegusio namo griuvėsius ir arkliai žingine priėjo nestačius akmeninius laiptus. Pastatai čia glaudėsi vienas prie kito ir atrodė skurdūs. Bronas stabtelėjo prie kreivo skersgatvio, per siauro šalia vienas kito joti dviem raiteliams.

— Čia yra dvi šakos, o tada — aklagatvis. Ta lindynė — paskutinio pastato rūsyje.

Tirionas nulipo nuo arklio.

— Žiūrėk, kad, kol grįšiu, niekas nei įeitų, nei išeitų. Aš ilgai netruksiu.

Jis kyštelėjo ranką po apsiaustu norėdamas pasitikrinti, ar slaptoje kišenėje tebeturi auksą. Trisdešimt drakonų. Tokiam žmogui kaip jis tai dideli pinigai. Ir Tirionas, norėdamas kuo greičiau sutvarkyti šį reikalą, sparčiai nukrypavo gatvele.

Vyno rūsys buvo nepaprastai slogi vieta, — tamsi ir drėgna, balkšvomis nuo salietros sienomis ir tokiomis žemomis lubomis, jog Bronui būtų tekę pasilenkti, kad neprasiskeltų galvos į sijas. Tirionas Lanisteris tokio nepatogumo nepatyrė. Tokiu metu priekinė patalpa buvo tuščia, tik ant aukštos kėdės prie paprasto lentinio baro sėdėjo moteris apsiblaususiomis akimis. Ji padavė Tirionui taurę rūgštaus vyno ir tarė:

— Ten, gale.

Galiniame kambaryje buvo dar tamsiau. Ant žemo stalelio šalia vyno ąsočio siauru kakleliu degė žvakė. Prie stalo sėdintis vyras tikrai neatrodė pavojingas; jis buvo žemo ūgio, — nors Tirionui visi vyrai atrodė aukšti, — rudais retėjančiais plaukais, įraudusiais skruostais ir pilvuku, į kurį buvo įsispaudusios kaulinės jo elnenos odinukės sagos. Švelniose rankose jis laikė medinę dvylikos stygų arfą — ginklą, gerokai pavojingesnį už ilgąjį kalaviją.

Tirionas atsisėdo priešais jį.

— Simonai Sidabrabalsi…

Vyras nulenkė galvą. Jo viršugalvis buvo plikas.

— Milorde karaliaus ranka, — tarė jis.

— Tu mane su kai kuo painioji. Mano tėvas yra karaliaus ranka. O aš… bijau, kad jau net ne pirštas…

— Neabejoju, kad vėl iškilsi. Toks vyras kaip tu tikrai iškils. Mano mieloji ledi Šaja pasakojo, jog ką tik vedei. Ak, jei būtum pasikvietęs mane anksčiau! Man būtų buvusi didelė garbė dainuoti tavo vestuvių pokylyje.

— Ko jau ko, o dar daugiau dainų mano žmonai tikrai nereikia, — atsakė Tirionas. — O jei kalbėsime apie Šają… abu žinome, kad ji ne ledi, be to, būčiau dėkingas, jei daugiau niekada garsiai netartum jos vardo.

— Kaip ranka įsakys… — tarė Simonas.

Kai pastaruoju metu Tirionas matydavo šį vyrą, pakakdavo vieno griežto žodžio ir jį išpildavo prakaitas, bet dabar dainius, rodos, įgavo drąsos. Greičiausiai pasisėmė jos iš vyno ąsočio. O galbūt dėl tokio dainiaus įžūlumo buvo kaltas pats Tirionas? Aš jam grasinau, bet grasinimų niekada neįvykdžiau, tad dabar jis mano, kad esu bedantis. Tirionas atsiduso.

— Girdėjau šnekant, kad esi labai talentingas dainius.

— Esi labai malonus, kad taip sakai, milorde.

Tirionas jam nusišypsojo.

— Manau, jau pats laikas, kad tavo dainos imtų skambėti laisvuosiuose miestuose. Bravose, Pentose ir Lyse žmonės dievina dainas, o dainiams, kurie jiems patinka, ir monetų nešykšti. — Jis išgėrė gurkšnelį vyno. Vynas buvo šlykštaus skonio, bet stiprus. — Geriausia būtų aplankyti visus devynis miestus. Juk nenorėtum atimti kam nors džiaugsmo išgirsti tave dainuojant, tiesa? Metų, praleistų kiekviename mieste, turėtų pakakti. — Tirionas kyštelėjo ranką po apsiaustu, kur buvo paslėptas auksas. — Kadangi uostas uždarytas, kad įliptum į laivą, tau teks traukti į Prieblandos Slėnį, bet mano žmogus, Bronas, ras tau arklį, o man bus garbė, jei leisi sumokėti už kelionę…

— Bet milorde, — paprieštaravo vyras, — tu dar niekada negirdėjai manęs dainuojant. Prašyčiau valandėlę pasiklausyti. — Jis pirštais mitriai perbraukė arfos stygas ir rūsį pripildė švelnūs muzikos garsai. Tada Simonas uždainavo:

— Moku ir daugiau dainų, — staiga liovęsis dainuoti tarė jis. — Ak, moku jų daugybę. Manau, gražiausias yra priedainis. „Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos…“

— Pakaks. — Tirionas ištraukė ranką iš po apsiausto. Tuščią. — Šios dainos daugiau nenoriu girdėti. Niekada.

— Šit kaip? — Simonas Sidabrabalsis padėjo arfą ir gurkštelėjo vyno. — Gaila. Kita vertus, kaip sakydavo senasis mano mokytojas, mokęs mane dainuoti, kiekvienam vyrui sava daina. Gal kitiems mano melodija patiks labiau. Kad ir karalienei. Arba tavo lordui tėvui.

Tirionas pasitrynė randą virš nosies ir pasakė:

— Mano tėvas neturi laiko klausytis dainų, o mano sesuo nėra tokia dosni, kaip daugelis mano. Išmintingas vyras daugiau laimėtų tylėdamas, o ne dainuodamas.

Jo žodžiai buvo tokie tiesūs, kad aiškiau ir būti negalėjo.

Simonas užuominą, rodos, suprato akimirksniu.

— Mano prašoma kaina tau pasirodys kukli, milorde.

— Gerai, kad pasakei. — Tirionas išsigando, kad dainius paprašys kai ko daugiau nei trisdešimties auksinių drakonų.

— Per karaliaus Džofrio vestuvių pokylį, — tarė vyras, — vyks dainių varžytuvės.

— Ir žonglierių, ir juokdarių, be to, bus šokančių lokių.

— Tik vienas šokantis lokys, milorde, — patikslino jį Simonas, kuris — tai buvo akivaizdu — Sersėjos rengiamose šventėse dalyvaudavo mieliau nei Tirionas. — Bet dainiai bus septyni. Galeonas Kujietis, Betanė Gražiapirštė, Eimonas Kosteinas, Alarikas Eizenietis, Arfininkas Hamišas, Kolijas Kvajanis ir Orlandas iš Senmiesčio varžysis dėl septynstygės paauksuotos liutnios. Nežinia, kodėl, bet vienas iš jų visų mokytojų kvietimo taip ir negavo.

— Leisk man spėti, kas jis. Simonas Sidabrabalsis?

Simonas kukliai šyptelėjo.

— Ir karaliui, ir visam dvarui esu pasiruošęs įrodyti, kad giriuosi ne tuščiai. Hamišas senas ir dažnai pamiršta, apie ką dainuoja. O jau Kolijas su tuo savo juokingu tirošietišku akcentu! Jei suprasi vieną žodį iš trijų, gali manyti, kad tau labai pasisekė…

— Vestuvių puotą rengia mano miela sesuo. Net jei gaučiau tau kvietimą, tai gali atrodyti truputį keista. Septynios Karalystės, septynios priesaikos, septynios dvikovos, septyniasdešimt septyni valgiai, bet… aštuoni dainiai! Ką pamanys aukštasis septonas?

— Tu man neatrodai esąs didžiai dievobaimingas, milorde.

— Ne dievų baimė čia svarbiausia. Turi būti laikomasi tam tikrų ritualų.

Simonas išgėrė dar gurkšnelį vyno.

— Matai… Dainiaus gyvenimas yra kupinas pavojų. Mes dainuojame aludėse ir vyno rūsiuose, o mūsų klausosi maištingi girtuokliai. Jei vienam iš septynių tavo sesers dainių nutiktų kokia nelaimė, tikiuosi, prisiminsi mane ir pasiūlysi, kad užimčiau jo vietą.

Labai patenkintas savimi dainius droviai šyptelėjo.

— Žinoma, šeši dainiai būtų bloga lemiantis ženklas, kaip ir aštuoni. Pasidomėsiu, kokia Sersėjos išrinktų septynių dainių sveikata. Jei kuris nors iš jų susirgtų, mano žmogus, Bronas, tave susiras.

— Puiku, milorde. — Simonas tikriausiai nebūtų daugiau nieko prašęs, bet, paakintas tokios netikėtos sėkmės, pridūrė: — Turiu dainuoti karaliaus Džofrio vestuvių vakarą. Jei taip nutiktų, kad būčiau pakviestas į dvarą, būtinai padainuočiau karaliui pačius geriausius savo kūrinius, dainas, kurias dainavau daugybę kartų ir kurios jam tikrai patiks. Bet jei man tektų ir toliau dainuoti nykiame vyno rūsyje… ką gi, tai būtų puiki proga užtraukti naujausią savo dainą. „Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos…“

— To neprireiks, — patikino jį Tirionas. — Duodu tau Lanisterio žodį, kad netrukus Bronas atjos tavęs pasiimti.

— Puiku, milorde.

Ir plinkantis pilvotas dainius vėl paėmė į rankas arfą.

Bronas saugojo arklius ir laukė skersgatvio gale. Jis padėjo Tirionui įlipti į balną.

— Kada turėsiu palydėti tą žmogų į Prieblandos Slėnį?

— To neprireiks. — Tirionas apsuko arklį. — Duok jam tris dienas, o tada pranešk, kad Arfininkas Hamišas susilaužė ranką. Pasakyk, kad taip apsirengęs jokiu būdu negali vykti į dvarą, todėl jam tuoj pat reikia naujų drabužių. Ir jis noriai su tavimi eis. — Kipšas vyptelėjo. — Suprantu, kad tikriausiai norėsi jo liežuvio, nes jis sidabrinis. Bet jo lavono niekas ir niekada neturi rasti.

Bronas kreivai šyptelėjo.

— Blusyne yra tokia smuklė, kurioje svečiai vaišinami gardžiais, ant atviros ugnies keptais kepsniais. Girdėjau, kad mėsai smuklės šeimininkai nėra išrankūs…

— Žiūrėk, kad niekada neičiau ten valgyti.

Tirionas kulnais paragino arklį. Jis norėjo išsimaudyti — ir kuo karštesniame vandenyje, tuo geriau.

Tačiau jam nebuvo lemta patirti net šio kuklaus malonumo; vos įžengė į savo kambarius, tuoj prisistatė Podrikas Peinas ir pranešė, kad Tirionas kviečiamas į Rankos bokštą.

— Jo šviesybė nori tave matyti. Karaliaus ranka. Lordas Taivinas.

— Prisimenu, kad jis ranka, Podai, — atsakė Tirionas. — Praradau nosį, bet ne smegenis.

Bronas nusijuokė.

— Tik dabar nenukąsk vaikinui galvos.

— O kodėl ne? Galva jis niekada nesinaudoja.

Tirionas ėmė svarstyti, ką šį kartą padarė. Tiksliau, ką padariau ne taip. Jei jį kviečiasi lordas Taivinas, tai malonaus pašnekesio nėra ko tikėtis; tėvas niekada neliepdavo pakviesti sūnaus tik tam, kad drauge pavalgytų arba išgertų taurę vyno.

Po kelių minučių įžengęs į saulėtąją lordo tėvo menę, jis išgirdo sakant:

— …vyšnios medžio makštys, aptaisytos raudona oda ir papuoštos eile auksinių liūto galvos smeigių. Akims turbūt geriausiai tiktų granatai…

— Rubinai, — pareiškė lordas Taivinas. — Granatams trūksta spindesio.

Tirionas garsiai krenkštelėjo.

— Milorde… Kvietei mane?

Tėvas pažvelgė į Tirioną.

— Kviečiau. Ateik ir pažiūrėk… — Ant juos skiriančio stalo gulėjo tumulas vaškuotės, o lordas Taivinas rankoje laikė ilgąjį kalaviją. — Vestuvinė dovana Džofriui, — paaiškino jis Tirionui. — Kai lordas Taivinas pakreipė kalaviją, norėdamas apžiūrėti ašmenis, nuo šviesos, krintančios pro rombo formos langus, kalavijo geležtė sutvisko juodai ir raudonai, o rankenos buožė ir rankos apsauga blykstelėjo aukso spalva. — Girdėdamas tas kvailas šnekas apie Stanį ir jo magišką kalaviją, pamaniau, kad geriausia būtų ir Džofriui padovanoti kokį nors nepaprastą ginklą. Karaliaus ir kalavijas turi būti karališkas.

— Džofriui šis kalavijas gerokai per didelis, — pasakė Tirionas.

— Jis dar sutvirtės ir prie ginklo pripras. Štai, pakilnok. — Ir, atsukęs rankeną, jis padavė ginklą Tirionui.

Kalavijas buvo gerokai lengvesnis, nei Kipšas tikėjosi. Laikydamas jį ir sukdamas netrukus suprato, kodėl. Tik viena metalo rūšis galėjo būti taip plonai iškalta ir tikti kovai, be to, tų klostelių, liudijančių, kad plienas daugybę kartų buvo lenktas ir kaltas, su nieku kitu negalėjai supainioti.

— Valyrijos plienas!

— Taip, — labai patenkintas savimi patvirtino lordas Taivinas.

Galų gale, tėve… Valyrijos plieno kalavijai buvo retenybė ir kainavo brangiai, nors pasaulyje jų buvo tūkstančiai, — apie du šimtus jų tikriausiai buvo galima rasti vien Septyniose Karalystėse. Jo tėvą visada erzino tai, kad nė vienas šių ginklų nepriklauso Lanisterių giminei. Senasis Uolos karalius tokį kalaviją turėjo, bet didysis kalavijas Garsus Šauksmas prapuolė, kai antrasis karalius Tomenas, pasiėmęs jį, iškeliavo į Valyriją ieškoti savo juokdario. Jis niekada nebegrįžo; kaip ir dėdė Geris — jauniausias iš jo tėvo brolių ir didžiausias nutrūktgalvis, maždaug prieš aštuonerius metus išsiruošęs ieškoti prarasto kalavijo.

Bent tris kartus lordas Taivinas siūlė mažesnėms nuskurdusioms giminėms nupirkti iš jų valyriškuosius kalavijus, bet jo siūlymai kaskart buvo ryžtingai atmetami. Įtaką praradę lordai Lanisterio paprašyti mielai būtų išsiskyrę su savo dukterimis, bet senuosius giminės kalavijus jie labai brangino.

Tirionui buvo smalsu, iš kur tėvas gavo metalo šiam kalavijui. Vienas kitas ginklininkas gebėjo perkalti senąjį Valyrijos plieną, bet jo gaminimo paslaptis žuvo kartu su senąja Valyrija, užklupta Likimo prakeiksmo.

— Keistos spalvos, — tarė jis, kraipydamas saulės apšviestą ginklą. Paprastai Valyrijos plienas būdavo taip tamsiai pilkas, kad atrodydavo juodas; tamsi atrodė ir šio kalavijo geležtė. Bet, sulydžius kelis metalo sluoksnius, buvo matyti ne tik tamsiai pilka, bet ir tamsiai raudona spalva. Šie du atspalviai mainėsi vienas su kitu nesiliesdami, kiekviena gija atrodė atskira, jos skalavo plieno krantą nelyginant nakties ir kraujo bangos. — Kaip išgavai tokį margumą? Nieko panašaus nesu matęs.

— Ir aš ne, milorde, — atsakė ginklininkas. — Pripažįstu, ne tokių spalvų norėjau ir nežinau, ar man pavyktų vėl jas išgauti. Tavo lordas tėvas liepė įdėti skaisčiai raudonos jūsų giminės spalvos — kaip tik tokį atspalvį ir įliejau į metalą. Bet Valyrijos plienas aikštingas. Sakoma, kad tie seni kalavijai nieko nepamiršta ir taip lengvai nesikeičia. Ėmiausi visų man žinomų gudrybių ir daug kartų šviesinau raudoną spalvą, bet ji vis tiek patamsėdavo, — geležtė tą šviesumą tarsi sugerdavo. Be to, kaip matai, kai kurios klostės raudonos spalvos apskritai nepriėmė. Jei milordai Lanisteriai nepatenkinti, aš, žinoma, mėginsiu kalaviją perdirbti tiek kartų, kiek pageidausite, bet…

— Nereikia, — papurtė galvą lordas Taivinas. — Bus gerai.

— Skaisčiai raudonas kalavijas tikriausiai gražiai spindėtų saulėje, bet, tiesą sakant, šios spalvos man labiau patinka, — tarė Tirionas. — Jos tokios gražios ir grėsmingos… Tokių spalvų geležtė išskirtinė. Manau, kad visame pasaulyje nėra kito tokio kalavijo.

— Dar vienas yra.

Ginklininkas pasilenkė prie stalo ir iš vaškuotės išvyniojo dar vieną ilgąjį kalaviją.

Tirionas padėjo Džofrio kalaviją ir paėmė kitą. Tie du ginklai buvo labai panašūs, — gal ir ne dvyniai, bet tikrai artimi pusbroliai. Antrasis kalavijas buvo storesnis ir sunkesnis, puse colio platesne ir trimis coliais ilgesne geležte, tačiau abu ginklai buvo panašūs dailiu kontūru ir savotiška spalva — kraujo ir nakties bangelėmis. Nuo antrojo kalavijo rankenos per visą geležtę ėjo trys giliai išgraviruoti grioveliai; karaliaus kalavijas tokius turėjo tik du. Džofo kalavijo rankena buvo gerokai įmantriau išpuošta, rankos apsauga buvo liūto letenos su rubinais nusagstytais ir išleistais nagais, bet abiejų kalavijų rankenos buvo apmuštos raudona paminkštinta oda, o rankenų buožės — auksinės liūtų galvos.

— Nuostabu. — Net nepatyrusiose Tiriono rankose kalavijo geležtė, rodos, atgijo. — Dar niekada nesu jautęs tokio smagumo.

— Jis skirtas mano sūnui.

Nereikia nė klausti, kuriam. Svarstydamas, ar Robas Starkas leis jo broliui gyventi taip ilgai, kad šis spėtų paimti ginklą į rankas, Tirionas padėjo Džeimio kalaviją ant stalo šalia Džofrio. Akivaizdu, kad mūsų tėvas tuo tikras, antraip kam būtų liepęs kaldinti antrą kalaviją?

— Puikiai padirbėjai, meistre Motai, — tarė lordas Taivinas ginklininkui. — Mano valdytojas tau atsilygins. Ir nepamiršk papuošti makštų rubinais.

— Nepamiršiu, milorde. Tu labai dosnus. — Vyras suvyniojo ginklus į vaškuotę, pasispaudė ryšulį po pažastimi ir priklaupė. — Man garbė tarnauti karaliaus rankai. Atnešiu tuos kalavijus vestuvių išvakarėse.

— Taip ir padaryk.

Kai sargybiniai išlydėjo ginklininką, Tirionas užsiropštė ant kėdės.

— Taigi… Kalavijas Džofui, kalavijas Džeimiui, o neūžauga negavo net kuklaus durklo? Kodėl, tėve?

— Plieno pakako tik dviem geležtėms, ne trims. Jei tau reikia durklo, pasiimk kurį nors iš ginklinės. Robertas mirdamas paliko jų bent šimtą. Vestuvių proga Gerionas įteikė jam paauksuotą durklą su dramblio kaulo rankena ir safyrais inkrustuota buože ir bent pusė į dvarą atvykusių pasiuntinių mėgino pelnyti malonę dovanodami jo malonybei brangakmeniais puoštus peilius ir sidabru inkrustuotus kalavijus.

Tirionas šyptelėjo ir tarė:

— Būtų labiau jį pradžiuginę, jei būtų atvedę jam savo dukteris.

— Neabejoju. Jis naudojosi vien medžiokliniu peiliu, kurį dar vaikystėje buvo gavęs iš Jono Arino. — Lordas Taivinas mostelėjo leisdamas suprasti, kad nenori daugiau kalbėti nei apie karalių Robertą, nei apie jo peilius. — Ką matei prie upės?

— Purvyną, — atsakė Tirionas, — ir kelis lavonus, kurių niekas nepasivargino palaidoti. Prieš vėl atidarant uostą, reikia išvalyti Juodųjų Vandenų dugną, sudaužyti nuskendusius laivus arba juos ištraukti. Tris ketvirtadalius krantinėje stovinčių namų reikia taisyti, o kai kuriuos — griauti ir jų vietoje statyti naujus. Iš žuvų turgaus nieko neliko, o Upės vartus ir Karaliaus vartus suskaldė Stanio taranas — juos reikia pakeisti. Net šiurpas nukrečia pagalvojus, kiek visa tai kainuos.

Jei tavo šūdas auksinis, tėve, tai geriau susirask išvietę ir pradėk darbuotis, norėjo pridurti jis, bet apsigalvojo.

— Rasi tiek aukso, kiek reikės.

— Šit kaip? Tik… kur? Jau sakiau tau, kad iždas tuščias. Dar neatsiskaitėme nei su alchemikais už sukeltą gaisrą, nei su kalviais už mano grandinę, be to, Sersėja maldauja padengti pusę Džofo vestuvių išlaidų — sumokėti už septyniasdešimt septynis prakeiktus valgius, tūkstantį svečių, už pyragą su įkeptais balandžiais, už dainius, žonglierius…

— Ta prabanga mums naudinga. Visai karalystei turime parodyti Kasterlių Uolos galią ir turtus.

— Tai gal Kasterlių Uola tegul už viską ir moka?

— Kodėl? Mačiau Mažojo Piršto ataskaitas. Karaliaus pajamos dabar dešimt kartų didesnės, nei buvo valdant Eiriui.

— Išlaidos taip pat. Robertas negailėjo nei monetų, nei savo koto. Mažasis Pirštas daug skolinosi. Taip pat ir iš tavęs. Taip, karaliaus pajamos įspūdingos, bet jų vos pakanka Mažojo Piršto paimtų paskolų palūkanoms sumokėti. O gal nurašysi sosto skolą Lanisterių giminei?

— Nebūk juokingas.

— Tuomet gal pakaks ir septynių valgių? Ir trijų šimtų svečių vietoj tūkstančio. Jei teisingai suprantu, santuoka bus tokia pat tikra ir be šokančio lokio?

— Taireliai pamanys, kad mes šykštuoliai. Iškelsime vestuves ir atstatysime miesto dalį prie upės. Jei negebi visko apmokėti, taip ir sakyk, rasiu iždininką, kuris gebės.

Gėdos po tokio trumpo laiko būti atstatydintam Tirionas nebūtų galėjęs ištverti.

— Rasiu tau monetų.

— Žinoma, kad rasi, — pritariamai linktelėjo tėvas, — o beieškodamas pažiūrėk, gal rasi kelią ir į savo žmonos lovą.

Vadinasi, kalbos jau pasiekė ir jo ausis…

— Ačiū, jau radau. Tai tas baldas tarp lango ir židinio, jis su aksominiu baldakimu ir čiužiniu, prikimštu žąsų pūkų.

— Malonu girdėti, kad žinai, kur lova. Tad dabar gal būtų pats laikas susipažinti ir su moterimi, kuri toje lovoje kartu su tavim miega?

Moterimi? Turbūt turėjai omenyje mergaitę.

— Ar Voras šnipštelėjo tau į ausį šią žinią, ar turėčiau už tai padėkoti savo mielai sesutei? — Turint omenyje tai, kas dėjosi po Sersėjos antklodėmis, galėjai pagrįstai tikėtis, kad jai pakaks padorumo nekišti nosies ne į savo reikalus. — Pasakyk man, kodėl visos Sansos tarnaitės yra Sersėjos statytinės? Man jau nusibodo būti šnipinėjamam savo kambariuose.

— Jei tau nepatinka žmonos tarnaitės, išvaryk jas ir pasisamdyk patinkamesnes. Tai tavo teisė. Man neramu ne dėl tarnaičių, o dėl tavo žmonos nekaltybės. Tas… švelnumas mane glumina. Sugulti su kekšėmis tau, rodos, nieko nereiškia. Ar Starkų mergaitė kitokia?

— Po galais, kodėl tau taip svarbu, kur kaišioju kotą? — paklausė Tirionas. — Sansa dar per jauna.

— Ji pakankamo amžiaus, kad žuvus jos broliui taptų Vinterfelo ledi. Atimk jai nekaltybę ir tavo pretenzijos į šiaurę bus gerokai solidesnės. Pasistenk, kad ji pastotų, ir laimikis, galima sakyti, tau garantuotas. Ar turėčiau priminti, kad santuoką, kuri faktiškai nebuvo sutvirtinta, galima panaikinti?

— Tai gali padaryti aukštasis septonas arba Tikėjimo taryba. Mūsų dabartinis aukštasis septonas — kaip dresuotas ruonis: viauksi, kai gauna įsakymą. Jau greičiau mano santuoką panaikins Mėnuliukas, o ne jis.

— Gal man tikrai reikėjo ištekinti Sansą Stark už Mėnuliuko… Jis bent jau būtų žinojęs, ką su ja veikti.

Tirionas pirštais stipriai suspaudė krėslo ranktūrius.

— Apie žmonos nekaltybę jau išgirdau viską, ką norėjau išgirsti. Bet kodėl mes kalbamės tik apie mano santuoką, bet negirdžiu nė žodžio apie būsimas sesers vestuves? Jei gerai prisimenu…

Lordas Taivinas neleido sūnui baigti minties.

— Meisas Tairelis atmetė mano siūlymą ištekinti Sersėją už jo įpėdinio Vilo.

— Atstūmė mūsų mieląją Sersėją? — Tai išgirdus Tiriono nuotaika kaipmat pasitaisė.

— Kai pirmą kartą užsiminiau jam apie vedybas, rodos, lordas Tairelis buvo linkęs joms pritarti, — pasakė tėvas. — Bet kitą dieną viskas pasikeitė. Tai tos senės darbas. Ji sūnui turi didžiulę įtaką. Veiris tvirtina, kad ji lordui Taireliui pasakiusi, girdi, tavo sesuo brangiam vienakojui jos vaikaičiui per sena ir per daug… naudota.

— Sersėjai ši žinia turėjo patikti, — nusijuokė Tirionas.

Lordas Taivinas šaltai nuvėrė jį akimis.

— Ji nieko nežino. Ir nesužinos. Mums visiems bus geriau, jei atrodys, kad šio siūlymo nė nebuvo. Žiūrėk, nepamiršk to, Tirionai. Tokio siūlymo niekada nebuvo.

— Kokio siūlymo? — Tirionas nujautė, kad neigiamo savo atsakymo lordas Tairelis dar pasigailės.

— Tavo sesuo ištekės. Tik dar nežinia, už ko. Man kilo pora minčių… — Jam nespėjus jų išdėstyti, kažkas pasibeldė į duris, sargybinis kyštelėjo galvą vidun ir pranešė, kad atėjo didysis meisteris Paiselis. — Kviesk, — mostelėjo lordas Taivinas.

Paiselis įtipeno ramsčiuodamasis lazda ir stabtelėjęs nužvelgė Tirioną itin nedraugiškai. Jo barzda, anksčiau žila ir vešli, o vėliau kažkodėl nuskusta, atžėlė reta, kuokštuota ir po smakru buvo matyti karančios bjaurios pažiūrėti rausvos odos klostės.

— Milorde ranka… — prabilo senis ir nusilenkė taip žemai, kad vos išsilaikė nepargriuvęs, — iš Juodosios pilies atskrido dar vienas varnas. Gal galėtume pasišnekėti akis į akį?

— Nėra reikalo. — Lordas Taivinas mostu pakvietė didįjį meisterį Paiselį sėstis. — Tirionas gali pasilikti.

O, šit kaip? Jis pasitrynė nosį ir laukė.

Paiselis krenkštelėjo, kelis kartus kostelėjo ir sučepsėjo.

— Laiškas nuo to paties Bouveno Maršo, kaip ir ankstesnis. Nuo pilies komendanto. Jis rašo, kad lordas Mormontas pranešęs, jog tyržmogiai didžiulėmis pajėgomis traukia į pietus.

— Žemėse už Sienos jų negali būti labai daug, — tvirtai pareiškė lordas Taivinas. — Šis įspėjimas — jokia naujiena.

— Vis dėlto pastarajame laiške yra kai kas nauja, milorde. Mormontas atsiuntė varną iš Vaiduoklių miško, jis praneša, kad buvo užpultas. Pastaruoju metu grįžo ir daugiau varnų, tik be laiškų. Bouvenas Maršas baiminasi, kad lordas Mormontas ir visi jo vyrai išžudyti.

Tirionas mėgo senąjį Džeorą Mormontą, jo stačiokišką būdą ir kalbantį paukštį.

— Ar tas nuogąstavimas pasitvirtino? — paklausė jis.

— Ne, — pripažino Paiselis, — bet nė vienas iš Mormonto vyrų kol kas negrįžo. Maršas baiminasi, kad tyržmogiai bus juos išžudę ir kad netrukus gali būti puolama Siena. — Pagrabinėjęs savo drabužio kišenes, jis išsitraukė pergamento skiautę. — Štai laiškas, milorde, nuolankus prašymas visiems penkiems karaliams. Jis nori gauti kuo daugiau vyrų, tiek, kiek galime jam nusiųsti.

— Penkiems karaliams? — Tiriono tėvas suirzo. — Vesterose yra tik vienas karalius. Jei tie kvailiai juodais drabužiais nori, kad jo malonybė jais rūpintųsi, turėtų tai prisiminti. Atsakyme parašyk, kad Renlis miręs, o visi kiti — išdavikai ir apsišaukėliai.

— Žinoma, jiems bus malonu tai išgirsti. Siena — kitame pasaulio krašte ir žinios juos dažniausiai pasiekia vėlai. — Paiselis energingai palinksėjo galvą. — O ką man pasakyti Maršui dėl vyrų, kurių jis maldauja atsiųsti? Gal sušaukime tarybą…

— Nėra reikalo. Nakties sargyba — tai vagių, žudikų ir nesantuokinių prasčiokų gauja, tačiau, manau, jie galėtų įrodyti tokie nesantys, jei išmoktų tinkamos drausmės. Jei Mormontas tikrai žuvęs, juodieji broliai turi išsirinkti naują lordą vadą.

Paiselis klastingai žvilgtelėjo į Tirioną.

— Nuostabus sumanymas, milorde. Žinau, kas galėtų tikti. Janas Slintas.

Tirionui ši mintis visai nepatiko.

— Juodieji broliai patys renka sau vadą, — priminė jis Paiseliui ir tėvui. — Lordas Slintas prie Sienos visai neseniai. Žinau, nes pats jį ten pasiunčiau. Kodėl, numoję ranka į gerą dešimtį vyresnių vyrų, jie turėtų išsirinkti būtent jį?

— Todėl, — atsakė jam tėvas, aiškiai leisdamas suprasti, kad Tirionas yra visiškas neišmanėlis, — kad jei nebalsuos, kaip jiems liepta, jų Siena ištirps anksčiau, nei prie jos pasirodys pastiprinimas.

Taip, tai jiems galėtų pavykti.

Tirionas pasilenkė į priekį.

— Janas Slintas — netinkamas žmogus, tėve. Mums būtų geriau, jei lordu vadu taptų dabartinis Šešėlių bokšto vadas. Arba Rytų sargybos prie jūros.

— Šešėlių bokštui vadovauja Molisteris iš Sigardo. O Rytų sargybos vadas — geležinis. — Iš lordo Taivino tono buvo visiškai aišku, kad nė vienas iš šių vyrų jam netinka.

— Janas Slintas — mėsininko sūnus, — primygtinai priminė Tirionas tėvui. — Pats man sakei…

— Puikiai pamenu, ką sakiau. Bet Juodoji pilis — ne Harenholas. Nakties sargyba karaliaus tarybai nepriklauso. Kiekvienam įrankiui savas tikslas, o kiekvienam tikslui — savas įrankis.

Tirionas ne juokais supyko.

— Lordas Slintas — tik garsiai žvangantys tušti šarvai, jis parsiduoda tam, kas pasiūlo daugiausia.

— Manau, tai yra jo pranašumas. Kas gi pasiūlys daugiau už mus? — Lordas Taivinas vėl kreipėsi į Paiselį: — Išsiųsk varną. Parašyk, kad karalius Džofris labai nuliūdo sužinojęs apie lordo vado Mormonto mirtį ir apgailestauja, kad dabar, kai aplink šlaistosi tiek maištininkų ir besigviešiančių sosto, atliekamų vyrų neturi. Užsimink, kad užsitikrinus sostą padėtis gali iš esmės pasikeisti… jei tik karalius galės visiškai pasitikėti Nakties sargybos vadovybe. Baigdamas parašyk Maršui, kad jo malonybė siunčia geriausius linkėjimus savo ištikimam draugui ir valdiniui, lordui Janui Slintui.

— Klausau, milorde. — Paiselis vėl linktelėjo raukšlėtą savo galvą. — Parašysiu tai, ką ranka liepė. Su malonumu.

Reikėjo jam nušnioti galvą, o ne barzdą, dingtelėjo Tirionui. O Slintas turėjo išeiti paplaukioti su savo mielu bičiuliu Alaru Dimu. Ką gi, jis bent jau nepakartos tos pačios apmaudžios klaidos su Simonu Sidabrabalsiu. Matai, tėve?! — norėjo sušukti Tirionas. Matai, kaip greitai aš mokausi?!